LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Reginos Gaudutienės ir Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,

gynėjai advokatei Irinai Karšul,

nuteistajam R. M.,

nukentėjusiajai K. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 311 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

              - pagal BK 149 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams;

              - pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus – laisvės atėmimu šešiolikai metų;

              - pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

              - pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

              - pagal BK 311 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų, keturis iš jų atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį pataisos namuose.

Iš R. M. priteista 9100, 40 Lt, iš jų 320 Lt solidariai su nuteistuoju A. A., turtinei žalai atlyginti ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios K. P. naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. A. ir A. V., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 29 d., apie 18 val. miško masyve, esančiame Vingio parke, Vilniuje, apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas lytiškai santykiauti su O. R., tyčia sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis į veidą, padarydamas kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose liežuvyje, veide, abiejose smilkininėse srityse, ir O. R. nukritus ant žemės, jėga numovė jos kelnes, įkišo varpą į makštį ir lytiškai natūraliu būdu su ja santykiavo. Suprasdamas, kad išžagino nukentėjusiąją, turėdamas tikslą nuslėpti O. R. atžvilgiu prieš tai padarytą nusikaltimą (išžaginimą), tyčia rankomis spaudė nukentėjusiosios kaklą kol ji nerodė jokių gyvybės ženklų, taip tyčia ją nužudė, po to tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagrobė nukentėjusiajai O. R. priklausančius daiktus: odinį krepšį, 120 Lt vertės, kuriame buvo 1500 litų grynaisiais, kosmetikos už 1600 Lt  sumą, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 280 Lt vertės, AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB banko „SNORAS“ lizingo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), neturinčias vertės, du sidabrinius žiedus bendros, 120 Lt vertės, tuo padarydamas 3620 Lt turtinę žalą. Po ko tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ir siekdamas nuslėpti savo padarytas nusikalstamas veikas, veikdamas kartu su A. A. ir A. V., „Rimi“ parduotuvėje, esančioje Savanorių pr. 16, Vilniuje, nupirko tris butelius degaus skysčio ir latekso pirštines. Po ko, kartu su A. A. grįžo į Vingio parką prie nukentėjusiosios lavono, aplaistė O. R. kūną degiu skysčiu ir tyčia jį padegė, ko pasėkoje įvyko lavono terminis apdegimas (oda sudegusi apie 90% kūno paviršiaus; liemens, rankų minkštųjų audinių, kaulai visiškai sudegė), taip tyčia išniekino nukentėjusiosios lavoną, bei perdavė A. A. iš nukentėjusiosios pagrobtą ir jai priklausančią AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. 4797094106996111, skirtą finansinei operacijai inicijuoti, tokiu būdu išžagino, nužudė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą O. R., (išžaginimą), plėšimo būdu pagrobė jos turtą bei neteisėtai įgijo, laikė, svetimas tikras elektronines mokėjimo priemones bei tyčia išniekino O. R. lavoną.             

Iš nuteistojo R. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nesutinka iš dalies.

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, buvo suvaržyta jo teisė į tinkamą gynybą, kadangi teisminio nagrinėjimo metu R. M. buvo gydomas stipriais psichiką veikiančiais medikamentais, todėl jis nesuprato vykstančio proceso esmės, negalėjo tinkamai suformuluoti klausimų liudytojams ir kitiems nuteistiesiems bei pats duoti objektyvius parodymus. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą pažeisdamas nuteistojo teisę į tinkamą procesą. Apelianto teigimu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje taip pat atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus, kadangi procesinius veiksmus atlikusi tyrėja, siekdama kuo greičiau šią baudžiamąją bylą perduoti į teismą, klastojo ikiteisminio tyrimo duomenis ir neatliko būtinų procesinių veiksmų, siekiant nustatyti teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis nukentėjusiąją nužudė iš savanaudiškų paskatų, yra nepagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo neabejotinai nustatyta, kad nužudymo metu O. R. su savimi turėjo 1500 Lt. Tokią išvadą apygardos teismas padarė remdamasis vien tik liudytojos J. Z. Ž. parodymais, tačiau nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausta „Jolanta“, kuriai nukentėjusioji įvykio dieną turėjo perduoti minėtą sumą pinigų. R. M. teigimu, bylos duomenimis nepaneigiama galimybė, jog O. R. iki nužudymo buvo susitikusi su „Jolanta“ ir pinigus jai atidavė. Taip pat objektyviais bylos duomenimis nepatvirtinama ir ta apygardos teismo išvada, jog įvykio metu nukentėjusioji su savimi turėjo kosmetikos, kurios bendra vertė 1600 Lt. Ši aplinkybė nustatyta vien tik K. P. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Siekiant nustatyti šias aplinkybes, nuteistojo nuomone, byloje reikėtų apklausti liudytoja „Jolantą“. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad po O. R. nužudymo nuteistasis būtų įgijęs kokių nors vertingų daiktų ar turėjęs pinigų. Priešingai, nuteistųjų parodymais nustatyta, kad po nužudymo parduotuvėje „Rimi“ už prekes atsiskaitė ne R. M., o A. A.. Jokių iš O. R. neva pagrobtų daiktų nebuvo rasta ir atlikus kratą R. M. gyvenamojoje vietoje. Tuo tarpu nukentėjusiajai priklausęs mobiliojo ryšio telefonas buvo rastas A. V. ir A. A. namuose. Pastarieji paaiškino, kad apeliantas jiems atidavė mobiliojo ryšio telefoną ir paprašė jį sunaikinti. Analogiškus parodymus nuteistasis A. A. davė ir dėl iš nukentėjusiosios neva pagrobtos banko mokėjimo kortelės, kurią apeliantas taip pat perdavė prašydamas sunaikinti. Tačiau ši kortelė nebuvo surasta ir nenustatyta, ar ja kas nors pasinaudojo. Nuteistasis teigia, jog O. R. priklausiusią banko mokėjimo kortelę galėjo pagrobti A. A.. Apeliantas pažymi, kad jam materialinę pagalbą teikė motina bei sugyventinė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis O. R. nužudė siekdamas pasipelnyti.

Nuteistojo teigimu, jam pareikštas kaltinimas dėl nukentėjusiosios O. R. išžaginimo yra grindžiamas vien tik nuteistųjų A. A. ir A. V. parodymais, kurie nesutampa su objektyviais bylos duomenimis – žuvusiosios lavono tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto išvada, kurioje nenustatyta, kad nukentėjusioji buvo išžaginta. Ši teismo medicinos eksperto išvada sutampa su nuteistojo parodymais apie tai, kad jis, abipusiu sutikimu lytiškai santykiaudamas su O. R., jos prašymu, sudavė vieną nestiprų smūgį delnu jai į veidą. Todėl apeliantas daro išvadą, kad būtent jo byloje duoti parodymai yra patikimi, jie sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis. Nuteistasis savo parodymuose tvirtino, jog nukentėjusiąją O. R. nužudė dėl neatsargumo, o ne siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – jos išžaginimą.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 311 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas neturėjo pagrindo remtis nuteistųjų A. V. ir A. A. byloje duotais parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. R. M. tvirtina, kad O. R. lavoną padegė ne jis, o A. A., kuris siekė užvaldyti nukentėjusiosios turtą. Tuo tarpu R. M. neturėjo pagrindo siekti atsikratyti žuvusiosios lavonu.

Nuteistasis nurodo, kad ši baudžiamoji byla teisiamajame posėdyje buvo išnagrinėta neišsamiai, todėl būtina apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausti nuteistuosius A. V., A. A., K. P., J. Z. Ž., teismo medicinos ekspertą D. F..

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde teigiama, kad BPK reikalavimai šioje byloje buvo pažeisti tiek ikiteisminio tyrimo metu, kuomet tyrėja neva klastojo bylos dokumentus, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kadangi pirmosios instancijos teismas pažeidė apelianto teisė į gynybą tirdamas įrodymus tuo metu, kai R. M. psichinė būklė dėl jam paskirtų psichiką veikiančių vaistų vartojimo neleido suprasti atliekamų procesinių veiksmų esmės ir tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų užduodant klausimus kitiems nuteistiesiems bei liudytojams. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 10 straipsnyje įtvirtinta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Antroje šio straipsnio dalyje įtvirtinta teismo pareiga užtikrinti įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, dalyvavo tiek nuteistasis R. M., tiek jo gynėja I. Karšul. Iš tiesų, bylos medžiagoje yra duomenų apie tai, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu gydėsi įkalinimo įstaigos ligoninėje. Šią aplinkybę patvirtina iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės gauti duomenys apie R. M. sveikatos būklę (t. 4, b.l. 108-125, 127-142). Gavęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių nustatyti, ar nuteistojo R. M. psichinė būklė netrukdo jam dalyvauti baudžiamajame procese ir suvokti atliekamų procesinių veiksmų prasmę. Antai, teisiamajame posėdyje buvo apklausta ekspertė Z. Kazėnienė, kuri, susipažinusi su R. M. medicininiais dokumentais, kategoriškai patvirtino, kad jam konstatuota emocijų sutrikimo būsena neturi žymesnės įtakos intelektinėms psichikos funkcijoms. Ekspertė nurodė ir tai, kad, kaip buvo konstatuota ir ikiteisminio tyrimo metu, R. M. diagnozuoti sutrikimai nėra medicininio nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo kriterijai (t. 4, b.l. 143). Tokius ekspertės Z. Kazėnienės paaiškinimus patvirtina ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės išduota medicininė pažyma, kurioje nurodyta, kad R. M. dėl psichinės būklės gali dalyvauti teismo posėdžiuose (t. 4, b.l. 83). Teisėjų kolegija, vertindama minėtų apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, atsižvelgia ir į tai, kad, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, R. M. davė išsamius parodymus, motyvuotai paaiškindamas savo ankstesnių parodymų keitimo priežastis, taip pat uždavė klausimus nuteistajai A. V.. Be to, apeliantas išsakė motyvuotą nuomonę ir dėl bylos nagrinėjimo metu iškilusių procesinių klausimų – įrodymų tyrimo apimties, galimybės nagrinėti bylą neatvykus proceso dalyviams ir pan. Atsižvelgusi į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo tokios psichinės būklės, kuri neleido jam tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų. Kita vertus, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo pakartotinai apklaustas nuteistasis A. A., nukentėjusioji K. P., liudytoja J. Z. Ž., kuriems teisę užduoti klausimus turėjo ir apeliantas. Taigi nėra jokio pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo suvaržyta R. M. teisė į tinkamą gynybą.

Visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, jog šioje byloje procesinius veiksmus atlikusi tyrėja klastojo baudžiamosios bylos duomenis. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkrečiai bylos duomenys buvo suklastoti; be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistajam R. M. buvo tinkamai pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (t. 4, b.l. 4) bei sudaryta galimybė kartu su gynėju susipažinti su bylos medžiaga. Šia savo teise R. M. pasinaudojo ir jokių pastabų ar prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo nepareiškė (t. 4, b.l. 10-11). Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo kai kurias ikiteisminio tyrimo metu R. M. inkriminuotas aplinkybes, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo suklastoti.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu R. M. nuteistas už nukentėjusiosios O. R. išžaginimą, nužudymą iš savanaudiškų paskatų ir siekiant nuslėpti anksčiau įvykdytą nusikaltimą, taip pat už O. R. turto – odinio krepšio, 1500 Lt grynųjų pinigų, 1600 Lt vertės kosmetikos, mobiliojo ryšio telefono, banko mokėjimo kortelių bei beverčio žiedo – pagrobimą, ir lavono išniekinimą. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, o būtent: tvirtina, jog su O. R. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, o ją nužudė netyčia, nes ši, lytinio santykiavimo metu siekdama patirti didesnį malonumą, pati paprašė suspausti jos kaklą; neigia pagrobęs O. R. turtą ir tai, jog ją nužudė iš savanaudiškų paskatų; nurodo, jog O. R. lavoną išniekino sudegindamas ne jis, o nuteistasis A. A..

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo R. M. byloje duotus parodymus, konstatuoja, kad jie nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Antai, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą jis visiškai neigė savo kaltę ir tvirtino O. R. nepažinojęs (t. 2, b.l. 127-128). Vėlesnės apklausos metu jis prisipažino nužudęs O. R., tačiau tvirtino tai padaręs dėl neatsargumo. Jis paaiškino, kad su nukentėjusiąją būnant Vingio parke, ji pati pasiūlė pasimylėti. Nuteistajam sutikus, O. R. nurodė mėgstanti grubų seksą, todėl prašė jo metu suspausti jai kaklą rankomis bei suduoti smūgį į veidą. Supratęs, kad nukentėjusiosios kaklą suspaudė per stipriai ir ši mirė, R. M. teigė išsigandęs ir iš įvykio vietos pasišalinęs. Tuomet jis paskambino A. A., papasakojo apie nužudymą ir paprašė pagalbos. A. A. atvažiavo labai greitai ir pasiūlė už 7000 Lt padėti atsikratyti lavonu. Po kurio laiko abu jie ir A. V. nuėjo prie lavono ir jį apžiūrėjęs A. A. pasiūlė sudeginti, idant neliktų DNR pėdsakų. Visi trys nuėję į parduotuvę Rimi nusipirko degaus skysčio, gumines pirštines ir vėl grįžo į įvykio vietą. R. M. tvirtino, kad degų skystį ant O. R. lavono pylė vienas A. A., jis ir padegė numesdamas degantį degtuką (t. 2, b.l. 130-133). Tokius parodymus R. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 134-138). Apklausos, vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu R. M. atsisakė duoti bet kokius parodymus motyvuodamas tuo, kad tikslių įvykio aplinkybių neprisimena (t. 2, b.l. 143-144). 2011 m. gruodžio 9 d. vykusios apklausos metu R. M. kardinaliai pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti, jog O. R. išžagino ir nužudė A. A. (t. 2, b.l. 149-151). Teisiamajame posėdyje R. M. buvo apklaustas du kartus. Pirmosios apklausos metu jis patvirtino, kad teisingus parodymus davė antrosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu. Be to jis kategoriškai neigė pasisavinęs O. R. turtą ir paaiškino, kad A. A. 800 Lt skolą grąžino iš savo asmeninių pinigų (t. 4, b.l. 102-103). Antrosios apklausos metu apeliantas vėl iš dalies pakeitė savo parodymus ir prisipažino, kad O. R. pasmaugė tyčia, tačiau negalėjo paaiškinti tokio savo elgesio motyvų, kadangi įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau ir šios apklausos metu jis kategoriškai neigė pagrobęs nukentėjusiosios daiktus (t. 4, b.l. 146). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme jis jau tvirtino, kad O. R. nužudė netyčia, jos prašymu smaugdamas lytinių santykių metu (t. 5, b.l. 102-104).

Taigi nuteistasis R. M. viso proceso metu skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, siekdamas sumenkinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Kita vertus, beveik visų apklausų metu jis pripažino pasmaugęs O. R., o pirmosios instancijos teisme patvirtino tai padaręs tyčia. Taip pat apeliantas neigia, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prievartiniu būdu ir tvirtina, jog nužudytosios lavoną padegti sugalvojo ir šį sumanymą įgyvendino vienas A. A.. Tokie nuteistojo parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis.

Visų pirma, pažymėtina, jog būtent teisiamajame posėdyje apelianto duoti parodymai apie tai, kad jis O. R. pasmaugė tyčia, ne lytinių santykių metu, kaip tai tvirtino apeliacinės instancijos teisme, sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis – nuteistųjų A. A., A. V. parodymais ir teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis. Nuteistasis A. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. balandžio 29 d. jis buvo su R. M., kuomet šis susipažino su O. R. ir susitarė su ja išgerti alkoholinių gėrimų. Tuomet A. A. paliko R. M. su nukentėjusiąja, o pats išvyko namo. Tą pačią dieną, apie 18.30 val., jam į mobiliojo ryšio telefoną paskambino R. M., kuris kalbėjo keistai, buvo permainingos nuotaikos, ir, pasakęs, kad turi bėdų, paprašė skubiai atvažiuoti į susitikimą. A. A. į Vilnių atvažiavo po valandos ir susitiko su R. M., kurio veidas buvo apdraskytas, o drabužiai purvini. Pastarasis po kurio laiko pasakė, kad sumušė O. R. ir ši galimai yra negyva. Tuomet abu nutarė nuvažiuoti į Vingio parką ir įsitikinti, ar nukentėjusioji tikrai mirė. A. A. netoli įvykio vietos susitarė susitikti ir su A. V.. R. M. nuvedė A. A. į parko gilumą, kur šis pamatė gulintį moters lavoną. Nuėję tolyn nuo nužudytosios, abu jie bei prisijungusi A. V. svarstė, kokiu būdu būtų geriausia atsikratyti lavonu. A. V. pasiūlė lavoną sudeginti ir R. M. šis pasiūlymas pasirodė tinkamas. Tuomet visi trys parduotuvėje Rimi įsigijo degaus skysčio bei pirštines. Už prekes mokėjo A. A., kadangi R. M. neturėjo pinigų. Grįžtant į įvykio vietą R. M. perdavė A. A. iš O. R. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną ir nurodė, kad jį reikia sunaikinti. Abu jie – A. A. ir R. M. išpylė degų skystį ant nukentėjusiosios lavono, pastarasis uždegė kelis degtukus ir numetė ant lavono. Kūnui užsiliepsnojus, A. A. pamatė, kad moters veidas buvo stipriai sumuštas, lavonas buvo nuogas, be apatinių rūbų (t. 4, b.l. 96-100). A. A. tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b.l. 142-143). Taigi nuteistojo A. A. parodymais paneigiamas R. M. aiškinimas, kad jis, siekdamas lytiškai santykiauti, prieš O. R. nesmurtavo. Nuteistasis A. A. patvirtino, jog nužudytosios veidas buvo stipriai sumuštas, o ant R. M. veido matė įdrėskimus. Be to, šio nuteistojo parodymais nustatyta ir tai, kad apeliantas jį į įvykio vietą pasikvietė tam, kad šis padėtų sunaikinti lavoną. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais A. A. parodymais, kadangi jie sutampa su kitais bylos duomenimis – nuteistosios A. V. parodymais ir teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis.

Nuteistoji A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. balandžio 29 d., apie 18 val., jos sugyventiniui A. A. paskambino R. M. ir paprašė su juo susitikti Vilniaus mieste. Nuteistajai buvo neramu, todėl ji nuolat skambino A. A. ir teiravosi jo, kas atsitiko R. M.. A. A. telefonu pasakė, kad R. M. nužudė moterį. Tuomet ir A. V. susitarė susitikti su jais Vilniuje, prie Vingio parko. Į susitikimą atėjo abu, R. M. veidas buvo apdraskytas, drabužiai purvini. Tuomet A. A. su R. M. nuėjo pažiūrėti, ar moteris tikrai mirusi, o A. V. liko laukti susitikimo vietoje. Po kurio laiko jie grįžo, A. A. pasakė, jog ten guli negyva, visa sudraskyta ir pusiau nuoga moteris. R. M. svarstė, kokiu būdu geriausia būtų sunaikinti lavoną, ir galiausiai nusprendė, kad jį reikia sudeginti. Tuomet visi jie nuėjo į parduotuvę Rimi, nusipirko degaus skysčio, pirštines ir vėl grįžo į Vingio parką. A. V. liko laukti troleibusų sustojime, kur po trisdešimties minučių sugrįžo ir A. A. (t. 4, b.l. 100-102).

Nuteistojo A. A. nurodytas aplinkybes, jog O. R. buvo stipriai sumušta, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Joje konstatuota, kad nors dėl stipraus O. R. lavono sudegimo ir apanglėjimo mirties priežasties nustatyti negalima, tačiau matyti kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose – liežuvyje, veide, abiejose smilkininėse srityse (t. 1, b.l. 88-94). Tą aplinkybę, jog nukentėjusioji O. R. priešinosi R. M. veiksmams, ir kad mirtį lėmę sužalojimai jai buvo padaryti ne pačiai prašant lytiškai santykiaujant abiejų sutarimu, patvirtina nuteistųjų A. A. bei A. V. parodymai apie tai, jog R. M. veidas buvo sudraskytas. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji O. R. priešinosi apelianto veiksmams. Šiame kontekste svarbūs ir liudytojo V. R. parodymai apie tai, kad jo buvusi sutuoktinė O. R. grubaus sekso nemėgo (t. 4, b.l. 91-92).

Taigi pirmiau aptarti duomenys – paties apelianto parodymai, nuteistųjų A. A. bei A. V. parodymai, kiti pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad R. M. sudavė smūgius nukentėjusiajai į veidą, siekdamas palaužti jos valią ir lytiškai su ja santykiauti. Numovęs sužalotos O. R. kelnes, jis su ja lytiškai santykiavo, o vėliau, siekdamas nuslėpti išžaginimą, suspaudęs kaklą rankomis, ją pasmaugė. Pirmiau aptartais bylos duomenimis neabejotinai nustatyta ir tai, kad R. M., supratęs, jog O. R. yra negyva, paskambino A. A. ir paprašė jo susitikti ieškodamas pagalbos paslepiant lavoną. Apelianto aiškinimas, jog pats A. A. pasiūlė sudeginti lavoną, yra nelogiškas ir prieštarauja objektyviais bylos duomenimis nustatytoms faktinėms aplinkybės – o būtent tam, kad pats R. M. skambino A. A., prašė atvykti, parodė lavoną ir kartu su juo bei A. V. įsigijo sudeginimui būtinų medžiagų. Šiuo atveju akivaizdu, kad lavono sudeginimu buvo suinteresuotas ne A. A. ar A. V., o O. R. nužudęs R. M., kuris, kaip nustatyta nuteistųjų A. A. ir  A. V. parodymais, be kita ko tokiu būdu siekė išvengti ir jo paties galimo identifikavimo pagal DNR tyrimą bei gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. M. kaltu dėl O. R. išžaginimo, jos nužudymo siekiant nuslėpti pirmiau įvykdytą nusikaltimą bei nužudytosios lavono išniekinimo, tinkamai nustatė faktines aplinkybes bei teisingai jas teisiškai įvertino kvalifikuodamas R. M. nusikalstamus veiksmus. Kita vertus, teisėjų kolegijai sutinka su nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl apeliantui inkriminuotos nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės – savanaudiškų paskatų, bei dėl nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažįstamas visiškai pagrįstu bei teisėtu.

Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po O. R. nužudymo, R. M. pagrobė jos turtą: 120 Lt vertės odinį krepšį, kuriame buvo 1500 Lt grynaisiais ir 1600 Lt vertės kosmetikos; mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“; AB SEB mokėjimo kortelę; AB banko „Snoras“ lizingo kortelę. Ne visos šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtinamos objektyviais bylos duomenimis.

Kaip jau minėta, pats nuteistasis R. M. viso proceso metu neigė pasisavinęs bet kokį nukentėjusiosios O. R. turtą, nors patvirtino, jog ji su savimi turėjo odinį krepšį. Aplinkybė, jog O. R. nužudymo dieną su savimi turėjo odinį krepšį, nustatyta ne tik R. M., bet ir A. A. bei nukentėjusiosios K. P. parodymais. Nuteistojo A. A. parodymais nustatyta ir tai, kad, paklaustas apie O. R. turėtą krepšį, R. M. paaiškino, jog krepšį užkasė miške ir ranka parodė kryptį link užkasimo vietos. Pats apeliantas buvo purvinas ir žemėtas (t. 5, b.l. 142-143). Taigi šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. M. pasisavino O. R. odinį krepšį, kurio vertė 120 Lt. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, nustatydamas O. R. įvykio metu krepšyje turėtą turtą ir jo vertę, taip pat tai, jog šį turtą pasisavino būtent R. M., netinkamai įvertino bylos duomenis. Apygardos teismas nustatydamas minėtas aplinkybes rėmėsi nukentėjusiosios K. P., liudytojos J. Z. Ž. ir nuteistojo A. A. parodymais. Iš tiesų, šių proceso dalyvių parodymais nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusioji turėjo su savimi odinį krepšį, kuriame paprastai nešiojosi platinamą kosmetiką. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios K. P. ir liudytojos J. Z. Ž. parodymai dėl O. R. krepšyje įvykio dieną buvusių daiktų nėra visiškai nuoseklūs ir patikimi. Antai, nukentėjusioji K. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie O. R. su savimi turėtus daiktus nužudymo dieną ji sužinojo iš kartu su pastarąja gyvenusios motinos. Ši sakė, kad išeidama iš namų O. R. turėjo didelį odinį krepšį, kuriame buvo kosmetika. Kokios firmos buvo kosmetika, nukentėjusioji nurodyti negalėjo. Taip pat O. R. turėjo mobiliojo ryšio telefoną, o pinginę buvo palikusi namuose. K. P. nurodė ir tai, kad jai buvo žinoma, jog tą dieną O. R. turėjo susitikti su „Jolanta“ ir sumokėti jai 1500 Lt, gautus už parduotą kosmetiką (t. 1, b.l. 106-109). Antrosios apklausos metu K. P. davė parodymus apie patirtą žalą ir pareiškė civilinį ieškinį, kuriame, be kita ko, nurodė, kad kosmetikos, kurią nužudymo dieną turėjo O. R., vertė buvo 1600 Lt. Tačiau nei duodama parodymus, nei pačiame civiliniame ieškinyje nukentėjusioji nedetalizavo, kokiais duomenimis remiantis buvo nustatyta būtent tokia kosmetikos vertė (t. 1, b.l. 111-112, 114-118). Apklausta teisiamajame posėdyje K. P. paaiškino, kad kosmetikos vertę žinojo, kadangi O. R. „kosmetiką buvo pardavusi ir turėjo už ją atsiskaityti“ (t. 4, b.l. 90-91). Iš tokių nukentėjusiosios parodymų neaišku, kokią konkrečiai kosmetiką ji buvo pardavusi ir, jei kosmetika buvo parduota, tai kaip ji galėjo fiziškai būti pas nukentėjusiąją. K. P. buvo apklausta ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, kur ji iš dalies pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad O. R. įvykio dieną pinigus turėjo sumokėti ne už parduotą kosmetiką, o už lankytus kursus, tačiau kokią konkrečiai pinigų sumą, nukentėjusioji nurodyti negalėjo. Taip pat ji nurodė ir tai, kad „Jolanta“ O. R. buvo davusi kosmetikos, kurios vertė 1500 Lt (t. 5, b.l. 101-102). Taigi nukentėjusiosios parodymai apie O. R. turėtos pinigų sumos paskirtį bei kosmetikos vertę nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Be to, jie nesutampa su liudytojos J. Z. Ž. parodymais. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad su O. R. susipažino, kai ši atėjo paprašyti siuvimo paslaugos. Nukentėjusioji papasakojo, kad prekiauja kosmetika, tačiau kur ją įsigydavo liudytoja teigė nežinanti. Vėliau vykusių susitikimų metu J. Z. Ž. sužinojo, kad O. R. kosmetiką platinimui įsigydavo Karoliniškių mikrorajone esančioje turgavietėje. 2011 m. balandžio 29 d. liudytoja buvo susitarusi susitikti su O. R., kadangi ji žadėjo grąžinti skolą, tačiau ji į susitikimą neatėjo ir mobiliojo ryšio telefonu nebuvo pasiekiama (t. 1, b.l. 132-134). Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja J. Z. Ž. davė iš esmės tokius pačius parodymus, tačiau ir šios apklausos metu tikslai nenurodė, kokią konkrečiai pinigų sumą jai buvo skolinga O. R. ir turėjo grąžinti įvykio dieną (t. 4, b.l. 91). Siekdama išsiaiškinti šias aplinkybes teisėjų kolegiją liudytoją J. Z. Ž. apklausė ir apeliacinės instancijos teisme. Šios apklausos metu liudytoja dar kartą patvirtino, kad, priešingai nei teigė K. P., O. R. platintą kosmetiką įsigydavo ne iš liudytojos, kurią vadino „Jolanta“, o turgavietėje. Šios apklausos metu liudytoja nurodė ir tai, kad O. R. buvo paskolinusi 1500 Lt kosmetikai įsigyti. Šiuos pinigus O. R. žadėdavo grąžinti dalimis – kartą 100 Lt, kitą kartą – 500 – 600 Lt, tačiau, pasak liudytojos, šiuos pinigus nukentėjusioji tik parodydavo turinti, bet negrąžindavo. Įvykio dieną O. R. turėjo grąžinti dalį sumos, nes 380-400 Lt ji buvo sumokėjusi už kursus, todėl šios dalies skolos grąžinti negalėjo (t. 5, b.l. 138-139).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus nukentėjusiosios K. P. ir liudytojos J. Z. Ž. parodymus, konstatuoja, kad jie nebuvo nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje. Nors K. P. tvirtino, jog kosmetiką platinimui O. R. įsigydavo būtent iš liudytojos J. Z. Ž., todėl pastarajai ir buvo skolinga 1500 Lt, tokius jos parodymus paneigė minėta liudytoja. Be to, liudytojos J. Z. Ž. parodymai dėl paskolintos pinigų sumos, paskolos tikslo ir grąžinimo detalių nebuvo nuoseklūs – nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje ji nenurodė, kokią konkrečiai pinigų sumą buvo paskolinusi nukentėjusiajai, taip pat nepaaiškino paskolos tikslo bei grąžinimo detalių. Šias aplinkybes ji nurodė tik apeliacinės instancijos teisme. Tačiau iš šioje proceso stadijoje jos duotų parodymų galima daryti išvadą, kad visos paskolintos pinigų sumos O. R. įvykio dieną negalėjo grąžinti. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar O. R. įvykio metu turėjo su savimi pinigų; jei taip, kokia tai buvo suma. Juolab, nukentėjusiosios K. P. parodymų apie O. R. galimai turėtos kosmetikos vertę nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad nėra jokių galimybių šių minėtų prieštaravimų pašalinti pasitelkiant kitus įrodinėjimo šaltinius – nuteistasis R. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino matęs, jog O. R. su savimi turėjo didelį krepšį, tačiau nei jo, nei jame buvusios kosmetikos ar pinigų jis nepagrobęs. Nei apžiūrint įvykio vietą, nei atliekant kratą R. M. namuose šie neva pagrobti daiktai rasti nebuvo. Nuteistieji A. A. ir A. V. nuosekliai tvirtino, kad parduotuvėje Rimi už prekes, skirtas O. R. lavono sudeginimui, sumokėjo A. A., kadangi R. M. pinigų neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog nuteistasis R. M. pagrobė O. R. krepšį su jame buvusia kosmetika ir grynaisiais pinigais, grindė ir objektyviais bylos duomenimis nustatyta aplinkybe, jog po įvykio R. M. grąžino A. A. 800 Lt skolą. Tačiau nuteistasis R. M. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad šiuos A. A. grąžintus pinigus jis gavo iš savo motinos bei sugyventinės. Tokie jo parodymai objektyviais bylos duomenimis nepaneigiami. Priešingai, apklausta apeliacinės instancijos teisme R. M. motina L. M. patvirtino, kad R. M. prašė jos pervesti 800 Lt, kuriuos jis turėjo grąžinti draugui. Liudytoja tuo metu turėjo tik 500 Lt, todėl šią pinigų sumą ir pervedė į A. M. banko sąskaitą. Liudytoja pateikė ir tai patvirtinančius duomenis – išrašą iš banko sąskaitos (t. 5, b.l. 132-134). Liudytoja A. M. apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino R. M. parodymus paaiškindama, kad ji žinojo apie R. M. skolą A. A., todėl kai L. M. į jos banko sąskaitą pervedė 500 Lt, liudytoja iš banko sąskaitos nuėmė dar 300 Lt ir visus šiuos pinigus perdavė nuteistajam (t. 5, b.l. 141-142). Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. A. A. skolą galimai grąžino iš pagrobtų pinigų paneigiama objektyviais bylos duomenimis.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad apeliantas pagrobė O. R. priklausiusią AB banko „Snoras“ lizingo kortelę. Ši kortelė nei pas R. M., nei pas A. A., pas kurį buvo rasta AB SEB banko mokėjimo kortelė, rasta nebuvo.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl visų  nusikalstamos veikos požymių. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog šioje byloje nėra patikimų įrodymų, kad R. M. pagrobė iš O. R. krepšyje buvusius 1500 Lt grynaisiais ir 1600 Lt vertės kosmetiką, taip pat AB banko Snoras lizingo kortelę. Todėl šios įrodytomis pripažintos aplinkybės iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies šalintinos. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių keistinas ir apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti priteisimo. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, nustatydamas K. P. padarytos turtinės žalos dydį, apygardos teismas rėmėsi pareikštu civiliniu ieškiniu, kuriame be kita ko buvo nurodyta neva O. R. su savimi turėta pinigų suma, taip pat turėtos kosmetikos vertė, ir jį pilnai patenkino. Apeliacinės instancijos teismui pašalinus įrodytomis pripažintas aplinkybes, jog R. M. pagrobė O. R. 1600 Lt vertės kosmetikos bei 1500 Lt grynųjų pinigų, pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti atitinkamai mažinamas 3100 Lt, t.y. iki 6000 Lt.

Kita vertus, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog šioje byloje neįrodyta, kad apeliantas pagrobė O. R. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir AB SEB banko mokėjimo kortelę. Kaip matyti iš pirmiau aptartų nuteistojo A. A. parodymų, R. M. perdavė jam kažkokius daiktus, nurodęs, kad juos reikia sunaikinti. A. A. grįžęs namo pastebėjo, kad jam perduotas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ su SIM kortele bei AB SEB banko mokėjimo kortelė, išduota O. R. vardu, kurią vėliau sudegino. Mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ kratos metu buvo rastas ir paimtas A. V. namuose, kur ji gyveno su A. A. (t. 2, b.l. 40-41). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nuteistojo A. A. parodymais apie R. M. jam perduotą iš O. R. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną bei banko kortelę. Juolab, kad jie sutampa su minėtame kratos protokole užfiksuotais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų, to savo parodymuose netvirtino matęs ir R. M., kad A. A. būtų paėmęs kokius nors O. R. priklausiusius daiktus iš įvykio vietos. Vadinasi, A. A. perduotą mobiliojo ryšio telefoną ir banko mokėjimo kortelę pagrobė būtent R. M., todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį.

Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad R. M. nukentėjusiąją O. R. nužudė ne tik siekdamas paslėpti prieš tai įvykdytą nusikaltimą – jos išžaginimą, bet ir turėdamas savanaudiškų tikslų pagrobti jos turtą. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006).

Šioje byloje pirmiau aptartais duomenimis patikimai nustatyta, kad: konfliktas su O. R. kilo tuomet, kai ši atsisakė lytiškai santykiauti su R. M.; todėl jis, siekdamas palaužti nukentėjusiosios valią, sudavė jai smūgius į galvą; po prievartinių lytinių santykių, siekdamas nuslėpti šį nusikaltimą, R. M. rankomis suspaudė O. R. kaklą ir tokiu būdu ją nužudė. Taigi šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog pagrindinis O. R. nužudymo motyvas buvo siekis nuslėpti pirmiau įvykdytą nusikaltimą. Tuo tarpu, nors, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad R. M. pagrobė dalį nukentėjusiosios turto (mobiliojo ryšio telefoną ir banko kortelę), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad būtent šių veiksmų apeliantas siekė nužudydamas O. R.. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, jog šį iš nukentėjusios pagrobtą turtą R. M. perdavė A. A. ir paprašė sunaikinti, leidžia daryti patikimą išvadą, kad turto pagrobimas nebuvo savarankiškas nužudymo motyvas, o labiau spontaniškas veiksmas jau po atliktų kitų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai nustatė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę R. M. atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas perkvalifikuojant R. M. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, nustatytinos tokios R. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės:

R. M. 2011 m. balandžio 29 d., apie 18 val. miško masyve, esančiame Vingio parke, Vilniuje, apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas lytiškai santykiauti su O. R., tyčia sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis į veidą, padarydamas kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose liežuvyje, veide, abiejose smilkininėse srityse, ir O. R. nukritus ant žemės, jėga numovė jos kelnes, įkišo varpą į makštį ir lytiškai natūraliu būdu su ja santykiavo. Suprasdamas, kad išžagino nukentėjusiąją, turėdamas tikslą nuslėpti O. R. atžvilgiu prieš tai padarytą nusikaltimą (išžaginimą), tyčia rankomis spaudė nukentėjusiosios kaklą kol ji nerodė jokių gyvybės ženklų, taip tyčia ją nužudė, po to tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagrobė nukentėjusiajai O. R. priklausančius daiktus: 120 Lt vertės odinį krepšį, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 280 Lt vertės, AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), neturinčią vertės, du sidabrinius žiedus bendros, 120 Lt vertės, tuo padarydamas 400 Lt turtinę žalą. Po ko tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ir siekdamas nuslėpti savo padarytas nusikalstamas veikas, veikdamas kartu su A. A. ir A. V., „Rimi“ parduotuvėje, esančioje Savanorių pr. 16, Vilniuje, nupirko tris butelius degaus skysčio ir latekso pirštines. Po ko, kartu su A. A. grįžo į Vingio parką prie nukentėjusiosios lavono, aplaistė O. R. kūną degiu skysčiu ir tyčia jį padegė, ko pasėkoje įvyko lavono terminis apdegimas (oda sudegusi apie 90% kūno paviršiaus; liemens, rankų minkštųjų audinių, kaulai visiškai sudegė), taip tyčia išniekino nukentėjusiosios lavoną, bei perdavė A. A. iš nukentėjusiosios pagrobtą ir jai priklausančią AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą finansinei operacijai inicijuoti, tokiu būdu išžagino, nužudė siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą O. R., (išžaginimą), plėšimo būdu pagrobė jos turtą bei neteisėtai įgijo, laikė svetimas tikras elektronines mokėjimo priemones bei tyčia išniekino O. R. lavoną.             

Skirdamas bausmes R. M. už padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nusikaltimų pobūdį, jais sukeltas pasekmes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (R. M. anksčiau jau tris kartus teistas, baustas administracine tvarka), į tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veiksmams, o BK 311 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką - veikdamas bendrininkų grupe, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi šia prasme pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai perkvalifikavus R. M. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, keistina ir jam už šį nusikaltimą paskirta bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau minėtas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad R. M. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, skirtina laisvės atėmimo bausmė penkiolikai metų. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad, net ir sumažinus R. M. inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, apimtį, pagal šiuos BK specialiosios dalies straipsnius R. M. paskirtosios bausmės nešvelnintinos, kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu R. M. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams, taip pat pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams, atitinka tiek įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendį priėmęs teismas, bendrindamas R. M. paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, 149 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 311 straipsnio 1 dalį nepagrįstai taikė vien tik bausmių apėmimo būdą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismo nuosprendžio pakeitimas šioje bendrinimo dalyje reikštų R. M. teisinės padėties pabloginimą nesant prokuroro ar nukentėjusiosios apeliacinio skundo, teisėjų kolegija Vilniaus apygardos teismo nuosprendį šioje dalyje palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti.

R. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirti laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirtąją laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 311 straipsnio 1 dalį, ir R. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkiolikai metų.

Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad R. M. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą – 1500 Lt grynųjų pinigų, 1600 Lt vertės kosmetiką ir AB banko SNORAS išduotą lizingo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš R. M. nukentėjusiosios K. P. naudai priteistą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 6000 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                          Albinas Bielskis

Teisėjai                                                         Regina Gaudutienė

                                                                      Violeta Ražinskaitė