Civilinė byla Nr. e2A-78-945/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13271-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.7.5.9; 1.3.9.2.2; 3.2.4.11; 3.3.1.20

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Santehkomplektas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Santehkomplektas“ ieškinį atsakovui M. R. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir darbo sutarties nutraukimo pripažinimo teisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Santehkomplektas“ (toliau – ieškovė, darbdavys) prašė teismo pripažinti atsakovo M. R. (toliau – atsakovas, darbuotojas) darbo sutarties nutraukimą 2021 m. liepos 16 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtu, priteisti ieškovei iš atsakovo 7 176,94 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2020 m. vasario 28 d. šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 59, pagal kurią atsakovas nuo 2020 m. kovo 2 d. buvo įdarbintas pardavimų vadovu. Atsakovo darbo funkcijas apėmė sutarčių sudarymas su prekybiniais partneriais, prekių įvedimas į parduotuves, logistikos užsakymas, prekių pristatymas ir savalaikis sąskaitų apmokėjimas. Ieškovės vadovas buvo ne kartą nurodęs atsakovui, kad jam dirbti su pinigų priėmimo kvitais neleidžiama, o visi atsiskaitymai turi vykti per ieškovės banko sąskaitą. 2020 m. spalio 30 d. atsakovas pinigus iš kliento priėmė pagal pinigų priėmimo kvitą ir perdavė ieškovės vadovui (100,01 Eur suma). Ieškovės vadovas juos įnešė į banko sąskaitą, dar kartą nurodydamas atsakovui, kad jis neturi įgaliojimų dirbti su pinigų priėmimo kvitais. Ieškovei kilus įtarimų, kad atsakovas savinasi pinigus, buvo patikrinti dokumentai ir nustatyta, jog 2020 m. spalio 14 d. pagal pinigų priėmimo kvitą serija ABU Nr. 4613609 atsakovas paėmė iš UAB „Kromsana“ 1 500 Eur sumą, tačiau jos ieškovei negrąžino, pagal 2021 m. sausio 1 d. PVM sąskaitos faktūros ruošinį prekės užpajamuotos 352,05 Eur sumai (su PVM) ir neva parduotos neįvardintam asmeniui, tačiau ieškovė negavo nei prekių, nei 352,05 Eur sumos už užpajamuotas prekes, pagal 2021 m. kovo 29 d. PVM sąskaitos faktūros ruošinį prekės užpajamuotos 4 698,07 Eur sumai (su PVM), tačiau ieškovė negavo nei prekių, nei 4 698,07 Eur sumos už užpajamuotas prekes, pagal 2021 m. vasario 1 d. komercinį pasiūlymą atsakovas fiziniam asmeniui pardavė prekes už 243,47 Eur sumą, tačiau šios sumos neįnešė į ieškovės kasą. Ieškovė 2021 m. kovo 30 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl nurodytų aplinkybių, pakartotinai reikalavimą išsiuntė ieškovo el. pašto adresu, tačiau atsakovas pasiaiškinimo nepateikė. 2021 m. balandžio 15 d. ieškovės direktorius priėmė įsakymą „Dėl išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio“, kuriuo iš atsakovo išskaičiavo 725,04 Eur dydžio darbo užmokestį. Vėliau tikrinant ieškovės dokumentus paaiškėjo, kad atsakovas 2021 m. sausio 29 d. ieškovės vardu 335 Eur sumai pasirašė pinigų priėmimo kvitą serija ABU Nr. 4613617 už prekes, prekių kodas Nr. SANK210319, pardavė UAB „Termogidas“ prekių už 312,49 Eur sumą, 2020 m. birželio 30 d. pasirašė pinigų priėmimo kvitą serija BLC Nr. 1111439 už prekes 48,35 Eur sumai, tačiau šių sumų neįnešė į ieškovės kasą, 2021 m. kovo 26 d. (tuo metu atsakovas buvo nedarbingas) išrašė PVM sąskaitą faktūrą 22,81 Eur sumai, kuri ieškovei buvo sumokėta tik po to, kai ieškovė pateikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti. Ieškovė atsakovui el. paštu 2021 m. balandžio 26 d. išsiuntė dar vieną reikalavimą pasiaiškinti dėl nurodytų veiksmų. 2021 m. balandžio 29 d. ieškovė gavo atsakovo atstovės atsakymą dėl 2021 m. balandžio 26 d. reikalavimo pasiaiškinti. 2021 m. balandžio 29 d. ieškovės direktorius priėmė įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 58 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į tai, kad įsakymo priėmimo metu atsakovas buvo nedarbingas, ieškovės direktorius nustatė, jog atsakovo atleidimo diena bus pirmoji diena po nedarbingumo nutraukimo, šiuo atveju – 2021 m. liepos 16 d. Atleidimo iš darbo dieną ieškovė su atsakovu tinkamai atsiskaitė.

3.       Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti ieškinį. Atsakovas nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su pareiginėmis instrukcijomis, darbo tvarkos taisyklėmis ir kitais darbdavio vidaus aktais, reglamentuojančiais darbo tvarką, veikė vadovaudamasis išimtinai žodiniais darbdavio nurodymais ir nusistovėjusia tvarka darbovietėje. Vykdydamas darbo funkcijas atsakovas pastebėjo, kad buhalterinė apskaita yra tvarkoma galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Viena iš atsakovo pareigų buvo grynųjų pinigų iš klientų priėmimas pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus, kuriuos jis perduodavo kasininkui S. S. Atsakovui nėra žinoma, kokia tvarka kasininkas gautus grynuosius pinigus apskaitydavo kasoje. Atsakovas niekada nėra gavęs ir pasirašęs kasos dokumento, patvirtinančio pinigų įnešimą. Atsakovas 2020 m. lapkričio mėn. pareiškė ieškovei ketinantis išeiti iš darbo, nes tuo metu buvo gavęs pasiūlymą pradėti dirbti UAB „Jaukurai“. Ieškovė, sužinojusi, kad atsakovas ketina išeiti dirbti į konkuruojančią įmonę, pagrasino atsakovui, jog, tuo atveju, jei atsakovas savo noru nutrauks darbo sutartį, ieškovė apkaltins atsakovą žalos padarymu, piniginių lėšų pasisavinimu. Atsakovas, būdamas jauno amžiaus ir nedidelės darbinės patirties, nežinojo, kaip geriausiai pasielgti tokioje situacijoje, todėl buvo priverstas likti dirbti. 2021 m. sausio mėn. buvo atlikta inventorizacija, kuri patvirtino atsakovo pastebėtas problemas buhalterinėje apskaitoje – prekių ir lėšų trūkumą, dėl ko atsakovas pasijuto priklausomas nuo darbdavio valios ir tariamo geranoriškumo, bijojo susidorojimo ir apkaltinimo vagyste. Bendravimas su atsakovu vyko nepagarbiai ir žeminančiai, iš jo pradėta reikalauti atlikti darbines funkcijas, kurios nepriskirtinos atsakovo pareigybei. Atsakovui pasijutus blogai, nuo 2021 m. kovo 19 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Atsakovo tėvai 2021 m. kovo 25 d. nuvyko į ieškovės buveinę pasikalbėti su ieškovės direktoriumi ir įteikti atsakovo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva (DK 55 straipsnis) nuo 2021 m. kovo 25 d. Ieškovė neįformino darbo sutarties nutraukimo, motyvuodama tuo, kad negalima atleisti darbuotojo laikino nedarbingumo metu, ir ėmėsi įvairių veiksmų, nukreiptų prieš atsakovą, kuriais siekė atleisti atsakovą iš darbo kitu pagrindu, nei prašė atsakovas. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina žalos padarymo, taip pat fakto, jog žalą ieškovei padarė atsakovas savo kaltais veiksmais.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimu atmetė ieškinį, pripažino neteisėtu atsakovo 2021 m. liepos 16 d. atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pripažino, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė iš ieškovės atsakovui 10 000 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos – 1 132,16 Eur (neatskaičius mokesčių) priteisimo atsakovui nukreipė vykdyti skubiai, priteisė atsakovui iš ieškovės 3 228,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyti PVM sąskaitos faktūros ruošiniai ir komercinis pasiūlymas patys savaime neįrodo ieškovei padarytos žalos, nes sąskaitų faktūrų ruošiniai – tai įmonėje naudojamas būdas pateikti klientui informaciją/komercinį pasiūlymą apie prekių kainas, o klientas, gavęs tokį pasiūlymą, sprendžia, ar prekes įsigyti. Teismo vertinimu, prekių pajamavimo dokumentai patvirtina, kad atsakovas atliko pajamavimo operacijas, tačiau jie neįrodo, jog atsakovas užsakė visas užpajamuotas prekes ir jas vėliau pasisavino. Liudytojas S. S. patvirtino, kad yra buvę atvejų, kai prekes užsako keli vadybininkai ir pajamuoja tas vadybininkas, kuris parsineša sąskaitą iš tiekėjo. Teismas sprendė, kad dalis prekių, kurias pajamavo atsakovas, galėjo būti užsakytos kitų vadybininkų, o tai reiškia, jog dėl šių prekių dingimo, jeigu būtų įrodyta, kad prekės iš tiesų dingo, gali būti atsakingi keli darbuotojai ar vienas iš darbuotojų, kuris užsakė prekę. Išreikalavęs PVM sąskaitas faktūras iš UAB „Bikuvos prekyba“, teismas nustatė, kad dalis 2020 m. pajamuotų prekių buvo parduotos šiai įmonei taip pat 2020 m. (pajamavimo ir pardavimo datos sutampa), kas reiškia, jog dalis prekių pagal komercinį pasiūlymą yra parduotos ieškovės klientams. Ieškovei nepateikus PVM sąskaitų faktūrų už 2020 m., inventorizavimo dokumentų, sandėlio apskaitos ir kt. dokumentų, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, neteikdama įrodymų, kurie yra jos žinioje, ir nepašalindama abejonių, jog prekės buvo parduotos 2020 m., siekė perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui, kas reiškia, kad ji neįrodė žalos atsiradimo fakto. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti darbinio pobūdžio susirašinėjimai patvirtina atsakovą vykdžius jo darbines funkcijas, užsakius tam tikras prekes ir medžiagas, tačiau neįrodo, kad šias prekes atsakovas pasisavino. Ieškovei neįrodžius, kad pagal jos apskaitą yra nustatytas prekių trūkumas ir jį sukėlė atsakovas, teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė nei žalos fakto, nei jos dydžio. Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė konkrečių neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nepaneigė atsakovo nurodytos aplinkybės, jog prekės ne visada buvo parduodamos per sandėlį ir tam tikrais atvejais buvo pristatomos tiesiogiai pirkėjui. Teismo vertinimu, jei atsakovas užsakė prekes, aplenkdamas ieškovės sandėlį ir prekes pasisavino, tai ieškovė, teigdama, kad 2020 m. pabaigoje atlikus inventorizaciją trūkumai nebuvo nustatyti, prieštarauja savo teiginiams dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Tai teismui leido daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad ieškovei neįrodžius žalos fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (priežastinis ryšys ir kaltė) nėra aktualios.

6.       Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti grynųjų pinigų priėmimo kvitai, kuriuos pasirašė atsakovas, įrodo, jog atsakovas priėmė pinigus iš ieškovės klientų pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus, ko atsakovas ir neneigė, tačiau neįrodo ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovo priimti pinigai nebuvo perduoti ieškovei, t. y. nebuvo perduoti ieškovės kasininkui įnešti į kasą ar į banko sąskaitą. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog tais atvejais, kai pinigai iš klientų buvo priimami pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus, atsakovas ar kiti darbuotojai lėšų perdavimo metu pasirašydavo ir patvirtindavo pinigų perdavimą ieškovei (jos atstovams). Ieškovė, neteikdama atliktų inventorizacijų dokumentų, neparodė, koks piniginių lėšų trūkumas yra nustatytas, kada jis yra nustatytas pirmą kartą (atsiradęs iki atsakovo įsidarbinimo ar po to), kas jį sudaro, ar pinigų trūkumas sutampa su ieškovės pateiktų grynųjų pinigų kvitų suma, ar pinigų neperdavimas įvyko tais pačiais kalendoriniais metais, kuriais atsakovas išrašė grynųjų pinigų priėmimo kvitus. Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu būtų patvirtinta ieškovės pozicija, jog, inventorizacijos metu nenustačius trūkumų, inventorizavimo dokumentai nėra sudaromi, tai reikštų, kad nėra nustatyti jokie trūkumai. Teismas padarė išvadą, kad liudytojų kasininko S. S. ir vadybininko M. V. parodymai, susiję su pinigų perdavimu/neperdavimu ieškovei, yra šališki. Teismas pripažin, kad ieškovės deklaratyvūs teiginiai, į bylą pateikti ginčo grynųjų pinigų priėmimo kvitai, prieštaringi liudytojų parodymai nėra pakankami nustatyti faktinę aplinkybę, jog ieškovė patyrė žalą. Teismas nustatė, kad atsakovas nebuvo supažindintas su jo pareiginiais nuostatais ar funkcijų aprašymu, kitomis įmonės tvarkomis, reglamentuojančiomis jo darbo funkcijas, taip pat su vidaus teisės aktais, nustatančiais pinigų priėmimo ar perdavimo tvarką. Teismas, nustatęs, kad, vadybininkams perduodant pinigų priėmimo kvitus ieškovei, jiems tai patvirtinantys dokumentai nebūdavo išduodami, konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovas privalėjo tokių dokumentų reikalauti. Nesant įrodymų, kad ieškovė negavo pinigų iš atsakovo ar ieškovės apskaitoje yra pinigų trūkumas, o atsakovas pažeidė ieškovės vidaus aktus, teismas nusprendė, jog negalima daryti išvados, kad atsakovas neperdavė pinigų ieškovei ir juos pasisavino. Teismas nurodė, kad neįrodžius žalos fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (priežastinis ryšys ir kaltė) nėra aktualios, todėl dėl jų nepasisakė.

7.       Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog apie pažeidimus, nurodytus 2021 m. balandžio 29 d. įsakymo „Dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą“ 1.1 ir 1.7 punktuose, darbdaviui tapo žinoma tik atlikus auditą, inventorizaciją, veiklos patikrinimą, todėl dėl ieškovės nurodytų pažeidimų, padarytų 2020 m. spalio 14 d. ir 2020 m. birželio 30 d., ieškovė neturėjo teisės taikyti drausminės atsakomybės. Ieškovei neįrodžius, kad atsakovas tyčiniais veiksmais padarė ieškovei žalos, teismas konstatavo, jog minėto įsakymo 1.2–1.5 punktuose nurodyti pažeidimai yra neįrodyti. Ieškovei neįrodžius, kad atsakovas pardavė UAB „Termogidas“ prekių už 312,49 Eur sumą, o jei ir pardavė, likus neįrodytai aplinkybei, jog jis šių pinigų neperdavė ieškovei, teismas nusprendė, kad 2021 m. balandžio 29 d. įsakymo 1.6 punkte nurodytas pažeidimas taip pat yra neįrodytas. Teismas konstatavo, kad ieškovė, gavusi 2021 m. kovo 25 d. prašymą nutraukti atsakovo darbo sutartį jo iniciatyva be svarbių priežasčių, privalėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimą praėjus 20 kalendorinių dienų, tačiau to nepadarė ir vėlesnis atleidimas kitu teisiniu pagrindu yra neteisėtas.

8.       Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis (bruto) – 1 132,16 Eur, todėl atsakovo prašomas priteisti vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2021 m. liepos 16 d.) iki 2022 m. liepos 16 d., t. y. už vienerius metus, yra 13 586 Eur, neatskaičius mokesčių. Teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė iš dalies dėl to, jog ieškovė su ieškiniu nepateikė visų jos reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, dėl ko buvo sugaišta pakankamai daug laiko papildomų rašytinių įrodymų išreikalavimui, susipažinimui su didelės apimties dokumentais ir jų įvertinimui. Teismas nurodė nenustatęs, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl atsakovo ar jo atstovės kaltės, todėl nėra pagrindo konstatuoti netinkamą atsakovo procesinį elgesį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neteikė į bylą įrodymų, patvirtinančių jos sunkią turtinę padėtį, nekėlė klausimo dėl negalėjimo sumokėti atsakovui tam tikro dydžio kompensaciją tuo atveju, jei teismo sprendimas jai bus nepalankus. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovas nuo 2022 m. gegužės mėn. vykdo individualią veiklą ir gauna pajamas, atsakovo darbo santykiai tęsėsi apie metus, atsakovui 2021 m. kovo 25 d. pateikus prašymą nutraukti darbo sutartį jo iniciatyva be svarbių priežasčių, ieškovė nepagrįstai nepatenkino tokio prašymo, vertintinos sprendžiant išmokos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo klausimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas kompensacijos dydį sumažino iki 10 000 Eur (neatskaičius mokesčių).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, netenkinus šio prašymo, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir sumažinti iš ieškovės atsakovui priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį iki 3 201,54 Eur, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                       Teismas, nusprendęs, kad prekių užpajamavimas nebūtinai reiškia, jog šias prekes užsakė atsakovas, ignoravo aplinkybę, kad, S. S. teigimu, tokie atvejai labiau būdavo išimtis, o dažniausiai prekes užsakęs asmuo jas ir užpajamuodavo. Byloje nesant ginčo, kad atsakovas užpajamavo prekes, nurodytas sąskaitų faktūrų ruošiniuose ir komerciniame pasiūlyme, labai tikėtina, jog šias prekes užsakė būtent jis. Tokią išvadą leidžia daryti ir atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais, iš kurio matyti, kad atsakovas užsakydavo prekes, jas liepdavo vežti tiesiogiai klientams, tokiu būdu aplenkiant ieškovės sandėlį. Nors teismas nurodė, kad šie susirašinėjimai nepatvirtina, jog atsakovas pasisavino prekes, tačiau iš susirašinėjimų turinio matyti, kad atsakovas darbo metu iš darbinio elektroninio pašto užsakinėjo prekes savo asmeniniams ar galimai su juo susijusių asmenų poreikiams tenkinti, o tokių atsakovo veiksmų negalima pavadinti teisėtais.

1.2.                       Atsakovas nurodė tik dvi prekes, kurių pavadinimai sutampa su PVM sąskaitų faktūrų ruošiniuose nurodytomis prekėmis, tačiau teismas vadovavosi tik atsakovo argumentais, nesutikrinęs šių PVM sąskaitų faktūrų su sąskaitų faktūrų ruošiniais. Be to, skiriasi šių prekių kaina ir kiekis, atsakovas turėjo paaiškinti šiuos nesutapimus ir neatitikimus, į kuriuos teismas neatkreipė dėmesio. Nesutapimai yra dėl to, kad tai buvo skirtingi užsakymai, todėl, tapatindamas juos, atsakovas suklaidino teismą.

1.3.                       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovės atstovas du kartus prašė pripažinti atsakovo dalyvavimą būtinu, tačiau pirmą kartą toks prašymas buvo atmestas, nes byla buvo parengiamojoje stadijoje, o vėliau prašymas buvo atmestas, kadangi atsakovas išvyko gyventi į JAV. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovą buvo galima apklausti naudojant nuotolines vaizdo priemones. Atsakovas liko nepaaiškinęs, kur buvo išvežtos prekės, kam jos buvo siūlomos ir parduotos, kodėl prekės buvo perkamos jo asmeniniams poreikiams tenkinti ir kt.

1.4.                       Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų už 2020 m., jog teismas ir proceso šalys galėtų įsitikinti, kad dingusios prekės nebuvo parduotos 2020 m., tačiau atsakovas prašė išreikalauti dokumentus už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 16 d., tokiu atveju ieškovei būtų reikėję pateikti neproporcingai didelį dokumentų kiekį. Dėl šios priežasties 2021 m. lapkričio 8 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teismas, išklausęs abiejų šalių argumentus, nusprendė susiaurinti išreikalautinų dokumentų kiekį. Atsakovo atstovė, susipažinusi su išreikalautais dokumentais, vėliau neteikė pakartotinio prašymo dėl ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų už 2020 m. išreikalavimo.

1.5.                       Nors teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė inventorizavimo dokumentų, tai nereiškia, jog žalą dėl prekių trūkumo būtina įrodinėti tik inventorizacijos dokumentais. Ieškovė patirtą žalą įrodinėjo kitais įrodymais ir aplinkybėmis.

1.6.                       Teismas neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą. Ieškovė negali nustatyti, kur dingo prekės, kada konkrečiai jos buvo pasisavintos ar parduotos nežinomiems klientams, todėl teismas negalėjo ieškovės reikalauti įrodyti šias aplinkybes, kadangi tai reiškia reikalavimą įrodyti neįmanomą. Nors ieškovė yra darbdavys, tačiau neturėjo įrodinėti aplinkybių, kurios yra žinomos išimtinai tik atsakovui.

1.7.                       Teismas sprendė, kad prekių siuntimas tiesiogiai klientams nėra neteisėtas veiksmas, kadangi liudytojai patvirtino, jog išimtiniais atvejais ieškovė prašo tiekėjus nuvežti prekes tiesiogiai klientams, tačiau šiuo konkrečiu atveju neteisėta yra tai, kad tokius sandorius atsakovas slėpė, o net ir tiesioginis prekių vežimas klientams yra galimas su sąlyga, jeigu už šias parduotas prekes ieškovė gauna pelno. Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovas prekes užsakinėjo tiesiai iš tiekėjų klientams, už jas sumokėdavo ieškovė, tačiau už tai ne tik negavo pelno (antkainio), bet ir apskritai negavo apmokėjimo, taip pat nežino, kur šios prekės nukeliavo.

1.8.                       Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovės pozicijai prieštarauja teiginiai, jog, atlikus inventorizaciją, nebuvo nustatytas prekių trūkumas. Trūkumas nebuvo nustatytas, kadangi prekės buvo užpajamuotos ir manyta, kad jos yra parduotos. Atliekant inventorizaciją, turimų prekių likutis buvo lyginamas tik su išvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais, bet ne su PVM sąskaitomis faktūromis.

1.9.                       Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovas neperdavė pinigų ieškovei. Atsakovui teigiant, kad jis įnešė pinigus į kasą, jis turėjo pateikti tokius įrodymus, tuo labiau, jog jam turėjo būti išduotas kasos pajamų orderis. Atsakovas nepateikė kasos pajamų orderių, patvirtinančių piniginių lėšų įnešimą į kasą, todėl tokios aplinkybės turėjo būti vertinamos atsakovo nenaudai. Vien tai, kad atsakovas, kaip nurodyta sprendime, „nuosekliai teigė“, jog visas pinigines lėšas perdavė ieškovei, neįrodo pinigų perdavimo fakto, todėl teismas iš esmės netinkamai vertino įrodymus ir išvadas darė vien tik iš atsakovo nepagrįstų teiginių.

1.10.                      Teismas neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, kad, atliekant inventorizaciją, nebuvo vertinamos klientų skolos, padarė klaidingas išvadas, jog pinigų trūkumas turėjo būti nustatytas, nors inventorizacija to negalėjo parodyti dėl to, kad tai nebuvo vertinama kaip trūkumas.

1.11.                      Nors S. S. parodymus galima būtų vertinti kaip subjektyvius, kadangi jis buvo atsakingas už pinigų įnešimą į kasą, tačiau nesuprantama teismo pozicija abejoti liudytojo M. V. parodymais. Nors M. V. yra ieškovės darbuotojas, tačiau jis nebuvo atsakingas už grynųjų pinigų įnešimą į kasą, todėl jo parodymai nebuvo subjektyvūs. Nelogiški teismo argumentai, kad liudytojas M. V. suinteresuotas bylos baigtimi, nes jis taip pat perduodavo pinigus S. S. ir, neperdavus pinigų, jis galėtų būti pripažįstamas asmeniškai atsakingu už pinigų trūkumą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas priėmė 1 883,35 Eur ir savo vardu pasirašė pinigų priėmimo kvitus. Atsakovas neįrodinėjo, kad šiuos pinigų priėmimo kvitus būtų priėmęs M. V., jog šiuos pinigus perdavė M. V. ar jis turėjo pareigą įnešti juos į kasą, todėl nėra suprantama, kaip liudytojo M. V. atsakomybė susijusi su atsakovo atsakomybe.

1.12.                      Teismas be pagrindo suabsoliutino darbuotojo pareiginius nuostatus ir jų nesant padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų. Vien tai, kad ieškovė nebuvo pasirašytinai supažindinusi atsakovo su pareiginiais nuostatais, nereiškia, jog atsakovas, kaip darbuotojas, neturėjo su darbo santykiais susijusių pareigų. Tokios pareigos gali būti įtvirtintos įstatyme, taip pat darbuotojas turi laikytis bendro pobūdžio reikalavimų ir nedaryti jokių nusižengimų ar nusikalstamų veikų, kurios sukeltų žalą darbdaviui. Atsakovas niekada nėra prašęs ieškovės pateikti informacijos apie jo darbo funkcijas, todėl darytina išvada, kad atsakovui buvo aiškios jo darbo funkcijos ir pareigos. 

1.13.                      Apie atsakovo 2020 m. birželio 30 d. ir 2020 m. spalio 14 d. padarytus pažeidimus ieškovė sužinojo atlikusi patikrinimą ir, nors jis formaliai neatitinka audito, inventorizacijos ar veiklos patikrinimo, kaip jie apibrėžti teisės aktuose, pagal savo pobūdį prilygintinas inventorizacijai, kuri nebuvo įforminta aktu, todėl šiuo atveju taikytinas 2 m. terminas pažeidimui konstatuoti, o ne 6 mėn., kurį pritaikė teismas.

1.14.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė 2021 m. balandžio 29 d. įsakymo 1.6 punkte įvardinto pažeidimo, t. y. jog atsakovas pasisavino 312,49 Eur sumą, priėmęs prekes iš UAB „Termogidas“, nes iš pardavimų dokumentų suvestinės matyti, jog UAB  „Termogidas“ sumokėjo ieškovei 264,14 Eur. Akivaizdu, kad šios sumos nesutampa, o 264,14 Eur suma buvo mokama už kitą užsakymą, be to, būtent atsakovas turėjo įrodyti pinigų įnešimą į kasą.

1.15.                      Teismas netinkamai taikė DK 55 straipsnio ir DK 65 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatsižvelgė į bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje paties atsakovo išreikštą valią tęsti darbo santykius su ieškove jo nedarbingumo laikotarpiu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo nutraukti su atsakovu darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, suėjus 20 dienų terminui nuo 2021 m. kovo 25 d. atsakovo pateikto prašymo dienos.

1.16.                      Teismas neįvertino bylos aplinkybių, svarbių nustatant teisingos ir šalių interesų pusiausvyrą atitinkančios kompensacijos dydį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė su ieškiniu nepateikė visų įrodymų, kuriuos vėliau reikėjo iš ieškovės išreikalauti. Ieškovė neturėjo tokios pareigos ir šie dokumentai, kaip paaiškėjo vėliau, neturėjo reikšmės priimant ginčijamą sprendimą. Nors ieškovė nepateikė dokumentų apie tai, kad ji negalėtų išmokėti 10 000 Eur dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį, tačiau tokią informaciją teismas galėjo gauti ir pats, kadangi ji yra prieinama viešai. Taip pat teismas nesiaiškino, ar po atsakovo atleidimo jis įsidarbino kitur, tik atsakovui pateikus dokumentus nustatė, jog nuo 2022 m. gegužės mėn. atsakovas vykdo individualią veiklą JAV. Be to, atsakovas byloje nepagrindė ir net nemėgino pagrįsti savo netekimų dydžio. Net jeigu atsakovas niekur neįsidarbino, jis galėjo registruotis Užimtumo tarnyboje ir gauti nedarbo išmoką, kuri turėjo būti mokama 9 mėnesius. Dėl to atsakovo realūs nuostoliai galėjo siekti ne daugiau nei 3 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydį arba 3 201,54 Eur (neatskaičius mokesčių).

10.       Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Atsakovo paaiškinimai apie prekių pardavimus ir lėšų perdavimą kasininkui buvo pateikti raštu darbo ginčų komisijai ir teismui, taip pat per atsakovo atstovus, kurie teikė žodinius paaiškinimus vykstant ginčo nagrinėjimui. Atsakovas neigė prekių ir pinigų pasisavinimą, jo pozicija buvo aiški, o ieškovė privalėjo įrodyti, kad prekių ir pinigų nėra ieškovės žinioje, dėl to yra patirta žala ir tokią žalą sukėlė atsakovas, o ne kiti ieškovės darbuotojai.

2.2.                      Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinyje nurodytos prekės ir pinigai iš tiesų yra dingę, jų nėra ieškovės sandėlyje/kasoje, ir kad ši tariama žala visiškai sutampa su ieškovės prekių ir pinigų apskaitos dokumentuose užfiksuotais trūkumais.

2.3.                      Nuo įsidarbinimo atsakovui nebūdavo išduodami dokumentai, patvirtinantys grynųjų pinigų perdavimą atsakingam asmeniui. Atsakovas veikė išimtinai pagal žodinius nurodymus, kadangi jokios vidinės tvarkos nebuvo patvirtintos ir su jokiomis taisyklėmis atsakovas nebuvo supažindintas. Atsakovas turėjo teisę naudotis grynųjų pinigų priėmimo kvitų knygele, kadangi jo darbas buvo susijęs su prekių pardavimais klientams. Grynųjų pinigų priėmimo kvitai savaime nepatvirtina, kad gauti pinigai nebuvo perduoti ir jų nėra ieškovės apskaitoje.

2.4.                      Tai, kad ieškovė raštu fiksavo inventorizavimo rezultatus, tačiau sąmoningai atsisakė juos teikti teismui, patvirtina ieškovės liudytojų parodymai.

2.5.                      Ieškovės liudytojų parodymai nebuvo patikimi ir jais negalėjo būti vadovaujamasi sprendžiant klausimą, ar atsakovas perdavė ieškovei pinigines lėšas, kurias gavo iš ieškovės klientų pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus. Be to, tokių liudytojų parodymai yra nepakankami, kadangi juridinio asmens apskaitos duomenys turi būti fiksuojami raštu ir saugomi.

2.6.                      Nesant inventorizavimo dokumentų, nėra galimybės nustatyti padarytos žalos, jos dydžio, atsiradimo laiko ir aplinkybių, nėra galimybės patikrinti, ar lėšos nebuvo perduotos pagal konkrečiai ieškovo pateiktus kvitus, o ne pagal kitus kvitus, pasirašytus kitų ieškovo darbuotojų.

2.7.                      Atsakovo manymu, ieškovė mažino teiktinų dokumentų apimtį ir ilgino jų pateikimo laiką tam, kad pakeistų sąskaitų turinį ir paslėptų įvykusius neva dingusių prekių pardavimus.

2.8.                      Ieškovės pateikti pajamavimo dokumentai, jų datos, taip pat išrašytos sąskaitos, jų datos, prekių aprašymai patvirtina, kad dalis prekių, iš kurių ieškovė kildina žalą, yra parduotos UAB „Bikuvos prekyba“, kadangi duomenys sutampa. Kiekiai gali nesutapti dėl to, kad dalis prekių galėjo būti parduotos iš sandėlio, arba užsakomas didesnis kiekis tų pačių prekių keliems skirtingiems klientams, o pajamavimo ir pardavimo kaina negali sutapti bet kuriuo atveju, kadangi pajamavimo (pirkimo) kaina ir pardavimo kaina visada skiriasi, nes ieškovė prekes parduoda su antkainiu.

2.9.                      Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – komerciniai pasiūlymai su prekių sąrašu, prekių pajamavimo dokumentai, prekių pirkimo dokumentai, susirašinėjimai dėl prekių užsakymo, nėra pakankami patvirtinti, jog atsakovas pasisavino ieškovės nurodomas prekes. Atsakovas teigė, jog visos prekės buvo parduotos ir atsakovas jų nepasisavino. Jei prekės nėra parduotos, jos turėtų būti ieškovės sandėlyje. Ieškovė šių atsakovo iškeltų abejonių nepašalino. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad atsakovas vykdė savo darbines funkcijas, tačiau nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų.

2.10.                      Į bylą nėra pateikti ieškovės veiklos patikrinimą patvirtinantys dokumentai, todėl įsakymas dėl atsakovo atleidimo privalėjo būti priimamas per 6 mėn. terminą. Dėl pažeidimų, kurie buvo padaryti seniau, atsakovas negalėjo būti atleistas iš darbo.

2.11.                      Ieškovė siekė diskredituoti atsakovą ir atleisti jo reputaciją žeminančiu teisiniu pagrindu, nepaisydama to, kad jau buvo gavusi atsakovo prašymą atleisti jį iš darbo ir privalėjo jį tenkinti net ir atsakovo laikino nedarbingumo laikotarpiu.

2.12.                      Ieškovės argumentai dėl kompensacijos mažinimo neatitinka DK 218 straipsnio aiškinimo, taip pat aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

2.13.                      Ieškovė neteikė faktinių aplinkybių, argumentų, įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo, ieškinyje nepareiškė reikalavimo mažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nors galėjo numatyti tokio reikalavimo poreikį. Dėl to visos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai dėl kompensacijos mažinimo (apie ieškovės turtinę padėtį, atsakovo gautas pajamas po atleidimo ir kt.) ir iš to iškeltas naujas reikalavimas dėl kompensacijos mažinimo, negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Tarp šalių nėra ginčo dėl jas nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2021 m. liepos 16 d. siejusių darbo santykių, taip pat aplinkybės, kad darbo santykiai buvo nutraukti darbdavio iniciatyva, konstatavus darbuotojo padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, susijusį su darbdavio vardu gautų lėšų pasisavinimu bei netinkamu pardavimų organizavimu. Byloje sprendžiami iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo darbuotojo atžvilgiu, o taip pat jo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimai.

Dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą (ne)pagrįstumo

13.       DK 151 straipsnio pagrindu reiškiamas reikalavimas taikyti su darbo santykiais siejamą turtinę atsakomybę sietinas su šešių sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės, šalis siejančių darbo santykių ir žalos atsiradimo ryšio su vykdyta darbine veikla – egzistavimu. Atsižvelgiant į tai, kad nei viena sąlyga nėra preziumuojama, vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarka, įrodinėjimo pareiga tenka ieškinį byloje reiškiančiam darbdaviui. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalis siejo darbo santykiai, taip pat dėl to, jog reikalavimus darbdavys kildina iš netinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo ir apeliacinio skundo turinio, darbdavys nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti kitų turtinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą.

14.        Ieškinio reikalavimus priteisti iš darbuotojo turtinės žalos atlyginimą darbdavys siejo su dviem atsakovo darbo funkcijų vykdymo aspektais: pirma, kad darbuotojas savinosi darbdavio lėšas, susitardamas su įmonės klientais dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais, paimdamas iš klientų pinigus, tačiau vėliau jų neįnešdamas į kasą ar kitaip neperduodamas darbdaviui; antra, jog darbuotojas užpajamuodavo prekes apskaitoje, tačiau prekės nepatekdavo į įmonės sandėlį ir nėra duomenų, kad įmonė gaudavo atsiskaitymą už šias prekes iš klientų. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs organizacinės veiklos procesų reglamentavimo nepakankamumą, ieškovės pateiktų duomenų fragmentiškumą, prieštaringumą, atmetė reikalavimą taikyti atsakovo atžvilgiu turtinę atsakomybę kaip neįrodytą.

15.       Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, jog tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, o darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos.

16.       Vertinant reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su grynaisiais pinigais iš klientų gautų lėšų galimu pasisavinimu, pažymėtinos kelios reikšmingos aplinkybės. Darbdavys iš esmės neginčijo fakto, kad įmonėje buvo sukurtos prielaidos priimti pinigines lėšas iš klientų grynaisiais pinigais, lėšų priėmimo įforminimui buvo naudojami specialios formos pinigų priėmimo kvitai, kurių pagrindu lėšas iš klientų priimdavo ne tik kasininkas S. S., bet ir kiti darbuotojai (pvz., M. V., D. K.). Ieškovės pozicijos, kad atsakovas savivaliavo priimdamas grynuosius pinigus, jog jam buvo nurodyta taip nesielgti, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Kita vertus, jeigu ieškovė siekė, kad atsakovas neturėtų teisės priimti grynųjų pinigų, ji turėjo visas prielaidas to išvengti, padarydama atsakovui ar kitiems darbuotojams, kurie nėra atsakingi už kasos tvarkymą, neprieinamą kvitų knygelę, tačiau to nepadarė.

17.       Reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktinę aplinkybę, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie įmonėje patvirtintą grynųjų pinigų apskaitos tvarką ir atsakovo supažindinimą su tokia tvarka. Nors į bylą buvo pateiktos kasos knygos, nei jose, nei jokiais kitais objektyviais įrodymais nėra užfiksuota, kaip vykdavo lėšų perdavimas į kasą, t. y. kad lėšas perduodančiam asmeniui buvo išduodamas koks nors patvirtinimas, kurį pateikdamas ginčo atveju darbuotojas galėtų įrodyti pinigų perdavimo faktą.

18.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors ieškinyje nurodoma, jog atsakovas priimdavo grynuosius pinigus ir ne visada juos įnešdavo į kasą, kas leistų manyti, kad atsakovas neperdavė tik dalies gautų grynųjų pinigų, į bylą nebuvo teikiami duomenys, kurie leistų spręsti, jog įmonės kasoje yra užfiksuotas bent vienas atsakovo priimtų lėšų įnešimas. Nors ieškinyje minimas 100,01 Eur įnešimas 2020 m. spalio 30 d. (t. y. kad atsakovas minėtą sumą perdavė įmonės direktoriui, o direktorius ją įnešė į įmonės sąskaitą banke), kaip matyti iš kasos dokumentų, nurodytą dieną buvo užfiksuotas 100,01 Eur sumos išmokėjimas iš kasos. Pinigų įnešimo į kasą operacija nėra užfiksuota, taip pat nėra pridėtas ir ieškinyje minimas pinigų priėmimo kvitas, pagal kurį atsakovas būtų priėmęs lėšas iš kliento. Akcentuotina ir tai, kad ieškovės naudoti pinigų priėmimo kvitai turėjo serijos numerį, kvitas ABU Nr. 4613611 kasos knygoje nurodytas kaip išrašytas 2020 m. spalio 29 d., o sekantis pagal eilę kvitas ABU Nr. 4613612 – 2020 m. lapkričio 12 d., kas leidžia spręsti, kad 2020 m. spalio 30 d. pinigų priėmimo kvitas negalėjo būti išrašytas, o kasos išlaidų orderyje, kuriuo, kaip minėta, užfiksuotas aptariamos sumos išmokėjimas iš kasos, atsakovo parašo, kuris patvirtintų, jog atsakovui buvo žinoma apie tokio dokumento surašymą, nėra.

19.       Analizuojant į bylą pateiktą kasos knygą taip pat pažymėtina, kad kartu su pinigų priėmimo kvitais į kasos knygą kiekvienu atveju buvo įtraukiamas dar vienas dokumentas – kasos pajamų orderis, kuriame yra ne tik įmonės vadovo, kaip pinigus priėmusio asmens, bet ir asmenų, iš kurių pinigai priimti, parašai. Tačiau, pvz., 2020 m. gegužės 11 d. pinigų priėmimo kvite BLC Nr. 1111435 nurodoma, jog pinigus iš kliento paėmė D. K., o tos pačios dienos kasos pajamų orderyje fiksuojama, kad lėšos į kasą priimtos iš M. V. Kaip D. K. lėšas perdavė M. V. nėra užfiksuota.

20.       Akcentuotina ir tai, kad reikalaudama priteisti žalos atlyginimą ieškovė nurodo tris kvitus, kurie nebuvo įtraukti į kasos knygą, o pagal juos atsakovo gautos lėšos nebuvo perduotos į kasą: 2020 m. birželio 30 d. pinigų priėmimo kvitą BLC Nr. 1111439 (48,35 Eur), 2020 m. spalio 14 d. pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 4613609 (1 500 Eur) ir 2021 m. sausio 29 d. pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 4613617 (335 Eur). Tiek kvitai, kurių serija BLC, tiek ir kvitai, kurių serija ABU, turėjo eilės numerius, todėl kvitų panaudojimas ir jų bei pagal juos gautų lėšų neperdavimas kasą tvarkančiam subjektui negalėjo būti nepastebėtas, tačiau, kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, kasos knygoje nėra fiksuoti ir pinigų priėmimo kvitai BLC Nr. 1111438, BLC Nr. 1111440, BLC Nr. 1111442, ABU Nr. 4613615, kas kelia abejonių dėl kasos tvarkymo tinkamumo. 

21.       Kartu pabrėžtina, kad ieškovė savo poziciją nurodė grindžianti ir liudytojais apklaustų jos darbuotojų S. S. bei M. V. parodymais, tačiau, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šie parodymai, kiek tai susiję su galimu lėšų likučiu kasoje (jo trūkumu), taip pat ir su inventorizacijų rengimo aplinkybėmis, buvo prieštaringi. Nors ieškovė akcentavo, kad inventorizacija buvo vykdoma, tik, nesant trūkumų, neįforminama raštu, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, M. V. patvirtino tiek buvusį lėšų kasoje trūkumą, tiek ir inventorizacijos aktų surašymo faktą. Neatitikimai privalėjo būti fiksuojami ir atsižvelgiant į nutarties 20 punkte aptartas aplinkybes.

22.       Nutarties 16–21 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip patvirtinančią, kad darbdavys taip organizavo grynųjų pinigų apskaitą, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais. Įmonėje nebuvo patvirtinta aiški lėšų apskaitos tvarka, darbuotojams nebuvo išduodami lėšų iš jų priėmimą patvirtinantys dokumentai, dėl ko atsakovas tapo priklausomu nuo darbdavio bei įmonės kasą tvarkančių asmenų sąžiningumo, neliko galimybės objektyviai patikrinti, ar į kasą buvo įtraukiami visi duomenys, paneigti prielaidą dėl galimo duomenų koregavimo pagal poreikį. Tokią situaciją įvertinęs darbdavio pateiktų duomenų prieštaringumo ir fragmentiškumo kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad darbdavys neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos. Kitaip tariant, ieškovės pateikti įrodymai dėl to, kad jai priklausančiomis lėšomis disponuoja atsakovas, kelia pagrįstų abejonių, o atsakovo galimybės įrodyti lėšų perdavimą yra ribotos dėl ieškovės kaltės, kas leidžia spręsti, jog ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti atsakovo veiksmų neteisėtumo bei žalos. Nesant neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio bei kaltės, kaip iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo sąlygų.

23.       Vertinant reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su užpajamuotų prekių ar jas pardavus gautų lėšų pasisavinimu (pagal 2021 m. sausio 1 d. PVM sąskaitos faktūros ruošinį – 352,05 Eur, pagal 2021 m. kovo 29 d. PVM sąskaitos faktūros ruošinį – 4 698,07 Eur, pagal 2021 m. vasario 1 d. komercinį pasiūlymą – 243,47 Eur, iš viso – 5 293,59 Eur), pagrįstumą taip pat akcentuotinas ieškovės argumentų fragmentiškumas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, PVM sąskaitų faktūrų ruošiniai ir komercinis pasiūlymas gali būti vertinami kaip klientų paiešką, pasiūlymų jiems teikimą patvirtinantys duomenys, bet patys savaime neleidžia spręsti, kad prekės buvo parduotos tokiuose dokumentuose nurodytomis sąlygomis.

24.       Nors ieškovė teikė papildomus duomenis, kuriais įrodinėjo, kad nutarties 23 punkte aptartuose dokumentuose nurodytos prekės buvo įsigytos ieškovės vardu, tačiau ieškovė šių prekių neturi, pažymėtina, jog prekių įsigijimas ir jų pajamavimas nėra tapatūs veiksmai. Kaip patvirtino liudytoju apklausiamas S. S., įmonėje buvo įprasta praktika, kad iš konkretaus tiekėjo kelių vadybininkų užsakytas prekes pajamuodavo kuris nors vienas darbuotojas, todėl vien faktas, jog tam tikras prekes pajamavo atsakovas, atsižvelgiant į ieškovės pasirinktą veiklos vykdymo modelį, pats savaime nereiškia, jog visas nurodytas prekes užsakė būtent atsakovas. Šią išvadą papildomai sustiprino į bylą surinkti duomenys apie dalies atsakovo užpajamuotų prekių pardavimą (pvz., ieškovės klientei UAB „Bikuvos prekyba“).

25.       Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, tam tikrais atvejais ieškovės vardu įsigyjamos prekės nepatekdavo į įmonės sandėlį, o buvo pristatomos tiesiogiai klientams, todėl vien prekių nepatekimas į sandėlį pats savaime negali būti vertinamas kaip jų pasisavinimas. Dar daugiau, pati ieškovė ieškinyje nurodė toleravusi situacijas, kai prekės įmonės vardu iš tiekėjų buvo užsakomos darbuotojo ar jam artimų asmenų reikmėms. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad ieškovė neįrodinėjo pati savo lėšomis apmokėjusi už visas atsakovo užpajamuotas prekes. Esant tokiai situacijai (veiklos praktikai) negali būti atmetama ir galimybė, kad už dalį prekių su tiekėjais atsiskaitė tiesiogiai tie asmenys, kuriems prekės buvo pristatytos, ir ieškovė neturėjo jokių su prekių įsigijimu susijusių išlaidų.

26.       Teisėjų kolegija sutinka ir su skundžiamo sprendimo motyvais, kad ieškovė nepateikė į bylą inventorizacijos bei sandėlio apskaitos dokumentų, kurie leistų objektyviai įvertinti, ar prekėmis, minimomis nutarties 23 punkte aptartuose dokumentuose, ieškovė tikrai nedisponuoja, ar trūksta tik ieškinyje nurodytųjų prekių, kas leistų objektyviai paneigti galimą kitą neteisėtų veiksmų šaltinį, pvz., prekių praradimą ar iššvaistymą, netinkamą prekių apskaitą ar pan. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad ieškovė neįrodė 5 293,59 Eur vertės prekių praradimo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų fakto.

27.       Apibendrindama nutarties 23–26 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė prekių pasisavinimo ar praradimo dėl kaltų atsakovo veiksmų fakto, savo poziciją grindė prielaidomis, kurioms kilti sąlygas sudarė būtent pačios ieškovės pasirinktas veiklos organizavimo modelis, todėl ir aptariamą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

28.       Papildomai pažymėtina, kad atsakovo argumentus dėl artimiems asmenims ieškotų prekių, taip pat susirašinėjimą su ieškovės tiekėjais dėl to, ar tam tikros prekės galėtų būti pristatomos tiesiogiai pirkėjams, kurie už prekes ir atsiskaitytų, vertindama kaip neteisėtą saviveiklą, vykdytą pasinaudojant pareigomis, ieškovė reikalavimo dėl tokiais atsakovo veiksmais galimai padarytos žalos atlyginimo nereiškė, neįrodinėjo pajamų ar pelno netekimo fakto, prašomą priteisti sumą siedama su prekių ar piniginių lėšų pasisavinimu.

Dėl atsakovo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

29.       Ieškovės 2021 m. balandžio 29 d. įsakymu atsakovas iš darbo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – tyčinį žalos padarymą (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Kaip matyti iš įsakymo turinio, šeši iš septynių darbdavio nurodytų epizodų sutampa su tais, už kuriuos ieškovė reikalavo atsakovo atžvilgiu taikyti turtinę atsakomybę. Konstatavus, kad ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie būtų pagrindas reikalauti žalos atlyginimo, taip pačiais motyvais vadovaujantis spręstina, jog ieškovė nepagrįstai pripažino atsakovą padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

30.       Vertindamas 2021 m. balandžio 29 d. įsakymo 1.6 punkte darbdavio įvardintą pažeidimą – prekių, kurių vertė 312,49 Eur, pardavimą UAB „Termogidas“, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti kasos išlaidų orderis ir PVM sąskaita faktūra, kuriais grindžiamas pažeidimas, o pardavimų suvestinėje fiksuotas kitokios sumos (264,14 Eur) pardavimas minėtai klientei. Šių įrodymų ieškovė nenuginčijo. Apeliaciniame skunde akcentuodama, kad pardavimų suvestinėje aptariamas savarankiškas sandoris, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų argumentą, jog pinigus pagal aptariamą pardavimą yra gavęs atsakovas, nors, skirtingai nei kitų ieškovės nurodytų epizodų atveju, klientas yra žinomas, dėl ko galimybės surinkti visapusiškus įrodymus, o ne remtis prielaidomis, buvo platesnės.

31.       Konstatavusi, kad darbdavio nurodyti darbo pareigų pažeidimai nebuvo padaryti, teisėjų kolegija nepasisako dėl skundžiamo sprendimo ir apeliacinio skundo motyvų, susijusių su terminų taikyti DK 58 straipsnyje nurodytas pasekmes skaičiavimu.

32.       Apeliaciniame skunde taip pat kvestionuojamas skundžiamo sprendimo motyvas, kad darbuotojui 2021 m. kovo 25 d. pateikus prašymą nutraukti darbo sutartį jo iniciatyva be svarbių priežasčių, ieškovė nepagrįstai nepatenkino tokio prašymo ir atleido atsakovą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, pirmosios instancijos teismas neperkvalifikavo darbdavio veiksmų. Aptariamas argumentas buvo pasitelktas sprendžiant išmokos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo klausimą, akcentuojant, kad darbuotojas pats norėjo nutraukti darbo santykius, t. y. spręsti, jog pajamų praradimas, kuriam kompensuoti yra skiriama nurodyta išmoka, buvo sąlygotas išskirtinai tik darbdavio veiksmų (neteisėto atleidimo), nėra jokio pagrindo.

33.       Nutarties 29–32 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą konstatuoti, kad pripažindamas darbo sutarties nutraukimą neteisėtu pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusį ginčą išsprendė tinkamai.

34.       Apeliaciniu skundu nėra kvestionuojamas sąlygų taikyti DK 218 straipsnio 4 dalį, t. y. negrąžinti atsakovo į darbą bei darbo santykius pripažinti pasibaigusiais teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, egzistavimas. Ieškovė išreiškė nesutikimą su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atsakovui priteista 10 000 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiavo 13 586 Eur sumą ir vėliau ją sumažino, įvertindamas bylos nagrinėjimo trukmę lėmusias priežastis, aplinkybę, jog laikotarpiu, už kurį skaičiuotina išmoka, atsakovas gavo tam tikras pajamas, be to, jis pats teikė prašymą darbdaviui nutraukti darbo santykius.

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog po neteisėto atleidimo iš darbo darbuotojas įsidarbino ar gavo kitų pajamų, pati savaime nepaneigia jo teisės reikalauti, kad darbdavys prisiimtų įstatyme įtvirtintą finansinę atsakomybę. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas išmokos dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino fakto, kad pats darbuotojas siekė darbo sutarties nutraukimo, teikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį. Darbdaviui elgiantis teisėtai ir nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo išreikštos valios, darbuotojas būtų neįgijęs teisės į jokias papildomas finansines išmokas, todėl beveik 9 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžiui lygios sankcijos taikymas darbdaviui vertintinas kaip jo padarytam pažeidimui neadekvati sankcija, sukurianti galimybę darbuotojui nepagrįstai praturtėti. Į šią aplinkybę atsižvelgdama teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti, sumažinant atsakovui priteisiamą išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį iki apeliaciniame skunde nurodytos atsakovo 3 mėn. vidutiniam darbo užmokesčiui lygios 3 201,54 Eur sumos.

Dėl bylos procesinės baigties

36.       Pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą dėl darbdavio reikalavimo priteisti iš darbuotojo su darbo santykiais susijusios žalos atlyginimą, taip pat darbuotojo reikalavimo pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, tačiau egzistuoja pagrindas papildomai sumažinti darbuotojui iš darbdavio priteistą išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumą, teisėjų kolegija pakeičia skundžiamą sprendimą.

37.       Nors skundžiamas teismo sprendimas keičiamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl to perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo. Pabrėžtina, kad esminiai reikalavimai dėl žalos atlyginimo priteisimo ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu buvo išspręsti darbdavio nenaudai, o išvestinį reikalavimą teismas išsprendė darbuotojui priteistiną išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį nustatydamas savo iniciatyva. Nors šis dydis teismo ir buvo sumažintas, kartu teismas konstatavo, kad atsakovui turi būti atlyginamos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Kartu akcentuotina, kad bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl ieškovės inicijuoto teisminio proceso, jeigu ieškovė būtų sutikusi su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos finansinės prievolės, susijusios su išmoka už priverstinės pravaikštos laiką, apimtis būtų buvusi ženkliai mažesnė (1 567,68 Eur), todėl spręsti, kad kuri nors bylos dalis buvo išnagrinėta darbdavio naudai, nėra jokio pagrindo.

38.       Spręsdama bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliaciniame procese klausimą teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš skundo reikalavimų – sumažinti darbuotojui priteistą išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumą – buvo patenkintas, nors atsakovas nurodė su tokiu reikalavimu nesutinkantis, kas leidžia spręsti, jog dalis skundo reikalavimų buvo išspręsti darbuotojo nenaudai. Už patenkintą darbdavio turtinį reikalavimą mokėtinas 153 Eur ((10 000 Eur – 3 201,54 Eur) × 3 proc. × 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys) žyminis mokestis priteistinas ieškovei iš atsakovo.

39.       Kartu pabrėžtina, kad byloje buvo pareikštas neturtinis reikalavimas ir du turtiniai reikalavimai, kurių bendra suma 17 176,94 Eur (10 000 Eur + 7 176,94 Eur). Atsižvelgdama į tai, kad neturtinis reikalavimas buvo atmestas visa apimtimi, o patenkinta turtinio reikalavimo dalis sudaro apie 40 proc. ((10 000 Eur – 3 201,54 Eur) ÷ 17 176,94 Eur × 100 proc.), taip pat įvertinusi faktą, jog visa apimtimi buvo atmestas savarankiškas turtinis reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, o iš dalies patenkintas išvestinis reikalavimas dėl išmokos už priverstinės pravaikštos laiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta santykiu 80/20 atsakovo naudai. Vadovaujantis šia proporcija ieškovei iš atsakovo priteistinas 180 Eur (900 Eur × 20 proc.) išlaidų atlyginimas, atsakovui iš ieškovės – 1 839,20 Eur (2 299 Eur × 80 proc.). Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovui iš ieškovės priteisiamas 1 506,20 Eur (1 839,20 Eur – 153 Eur – 180 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą pakeisti, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Santechkomplektas“, juridinio asmens kodas 300516571, atsakovui M. R., gim. (duomenys neskelbtini), priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą sumažinant nuo 10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) (neatskaičius mokesčių) iki 3 201,54 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų vieno euro 54 ct) (neatskaičius mokesčių).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. R., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Santechkomplektas“, juridinio asmens kodas 300516571, 1 506,20 Eur (tūkstančio penkių šimtų šešių eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Egidijus Tamašauskas

Lina Žemaitienė