Civilinė byla Nr. e2-1391-585/2019

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00659-2019-7

        Procesinio sprendimo kategorijos:

        3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.3.4

                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ravalda“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ravalda“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjai nuo 2017 metų nepavyksta išieškoti iš atsakovės mokestinės nepriemokos, kurios dydis 2019 m. balandžio 30 d. buvo 17 012,25 Eur. Pareiškėjos duomenimis, atsakovei priklauso 11/100 administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau šis turtas yra apsunkintas hipoteka ir antstolių areštais. VĮ „Regitra“ duomenimis, įmonės vardu nėra įregistruota kilnojamojo turto. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, įvairios antstolių kontoros vykdo išieškojimą iš atsakovės ir kitų kreditorių naudai.

2.       Atsakovė UAB „Ravalda“ su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad atsakovės finansinė padėtis nėra kritinė, įmonė sistemingai vykdo komercinę veiklą, o turimo turto vertė yra didesnė nei šiuo metu esančios trumpalaikės skolos. Bendrovės pagrindinės skolos yra nedidelės, susijusios su vykdoma prekybos veikla. Atsakovė perka prekes ir atsiskaito su prekių tiekėjais, todėl skolos nuolat kinta. Nors atsakovės turimas nekilnojamasis turtas balanse apskaitytas 33 062 Eur sumai, tačiau šio turto rinkos vertė sudaro 80 118 Eur sumą, ką patvirtina 2019 m. birželio 14 d. Turto vertės nustatymo pažyma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovei UAB „Ravalda“ bankroto bylą.

4.       Teismas nustatė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro 24 019,92 Eur ir neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto rinkos vertės (80 118 Eur).

5.       Teismas sprendė, kad nors pareiškėja, palaikydama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pabrėžia, kad atsakovės nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka ir ieškovei nepavyko išieškoti mokestinės nepriemokos iš atsakovės turto, tačiau, remiantis Hipotekos registro duomenimis, atsakovės turtui nustatyta priverstinė hipoteka būtent ieškovės reikalavimams užtikrinti ir duomenų, kad išieškojimas iš šio turto būtų negalimas, pareiškėja nepateikė.

6.       Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog bankroto bylos atsakovei iškėlimas būtų proporcinga ieškovės (valstybės) pažeistų teisių gynimo priemonė.

III. Atskirojo skundo argumentai

7.       Atskirajame skunde apeliantė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Ravalda“ iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

7.1.                      Teismas nesiaiškino, ar atsakovės pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje yra nurodyta reali turto vertė. Atsakovei priklauso tik 11/100 administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), todėl dalį pastato yra sunkiau realizuoti.

7.2.                      Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuo 2017 metų siekia išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovės turto, tačiau tai nepavyko. Akivaizdu, kad atsakovės turtas nėra likvidus.

7.3.                      Pati atsakovė 2019 m. gegužės 31 d. balanse viso turto vertę nurodo tik 35 414 Eur, iš jų ilgalaikio materialaus turto vertė nurodyta 33 062 Eur.

7.4.                      Atsakovė jau daugiau nei dvejus metus geranoriškai nesiekia sumokėti mokestinės nepriemokos, per šį laikotarpį mokestinės nepriemokos priverstinai išieškoti nepavyko. Tai patvirtina, kad atsakovės finansiniai sunkumai yra ilgalaikio pobūdžio.

7.5.                      Bendrovėje nedirba nei vienas darbuotojas. Nesant darbuotojų, atsakovė tikrai nevykdys jokios veiklos ir negalės atsiskaityti su pareiškėja ir kitais kreditoriais.

8.       Atsakovė UAB „Ravalda“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Atsakovės turtas niekada nebuvo bandomas parduoti, todėl pareiškėjos teiginiai apie jo nelikvidumą ir neatitikimą faktinei specialistų nustatytai vertei, yra niekuo nepagrįsti.

8.2.                      Atsakovės 2019 m. gegužės 31 d. balanse nurodyta turto vertė nepaneigia vėliau, t. y. 2019 m. birželio 14 d. specialistų nustatytos atsakovo turimo turto rinkos vertės.

8.3.                      Atsakovas, bylos nagrinėjimo metu pateikė duomenis apie skolinių įsipareigojimų mažėjimą nuo 112 326 Eur iki 24 019,92 Eur, atskiriems kreditoriams sumokėtas skolas, jų pasirašytus skolų suderinimo aktus, duomenis apie skolos likutį, skolų suvestinę, ko bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir neteikė tai paneigiančius įrodymų ieškovė. Tai paneigia ieškovės argumentus, kad atsakovė nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais.

8.4.                      Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovė tikrai nevykdys jokios veiklos ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Byloje yra pateikti duomenys, kad įmonės veikla laikinai buvo nevykdoma dėl jos direktorės D. R. ligos. Siekdama atnaujinti bendrovės darbą, priimti darbuotojus, bendrovės direktorė 2019 m. liepos 1 d. raštu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovei iškelti bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

10.       Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.

11.       Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kuriuo siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).

12.       Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).

13.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog bankroto bylos atsakovei iškėlimas būtų proporcinga ieškovės kaip kreditorės pažeistų teisių gynimo priemonė. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nustatęs, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai – 24 019,92 Eur – neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto rinkos vertės – 80 118 Eur. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

14.       Nagrinėjamu atveju apeliantė neginčija skundžiamoje nutartyje nustatytos atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumos, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovės turimo nekilnojamojo turto verte. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės 2019 m. gegužės 31 d. balanso duomenimis, įmonės turtas įvertintas 35 414 Eur. Tačiau atsakovė nuosavybės teise valdo turtą - 11/100 administracinio pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), (toliau - Pastatas), kurio vertė, pagal atsakovės pateiktą 2019 m. birželio 14 d. Turto vertės nustatymo pažymą yra 80 118 Eur. Apeliantė teigia, kad Pastatas nėra likvidus, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Kaip pagrįstai pažymi atsakovė, byloje nėra duomenų, jog minėtas atsakovei nekilnojamasis buvo bandomas parduoti. Be to, šio turto vertė pagrindžiama rašytiniu įrodymu - 2019 m. birželio 14 d. Turto vertės nustatymo pažyma. Toks įrodymas byloje nėra nuginčytas, kadangi jokių kitų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pažymoje nustatyta turto verte, apeliantė nepateikė.

15.       Teismų praktikoje pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1179-241/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1966-330/2017). Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. birželio 19 d. Turto vertės nustatymo pažyma buvo sudaryta vėliau, nei atsakovės 2019 m. gegužės 31 d. balansas, taip pat į tai, kad minėta pažyma nėra nuginčyta ir galiojanti, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovės turimo nekilnojamojo turto vertė sudaro 80 118 Eur.

16.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 50 punktas). Apeliantės teigimu, atsakovės įmonėje nedirba nei vienas darbuotojas, o nesant darbuotojų, atsakovė tikrai nevykdys jokios veiklos ir negalės atsiskaityti su apeliante ir kitais kreditoriais, tačiau atsakovė į bylą pateikė įrodymus, jos ji siekia atnaujinti įmonės veiklą ir priimti naujus darbuotojus (el. b. l. 123). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė mažina pradelstus įsipareigojimus ir iš dalies atsiskaitė su dalimi kreditorių (el. b. l. 74, 119). Be to, byloje nustatyta, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės atsakovės turimo turto vertės. Taigi, nors atsakovė ir vėluoja atsiskaityti su apeliante, tačiau bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjimu atveju atsakovė neatitinka nurodytų nemokios įmonės požymių, kuriems esant, juridiniam asmeniui turėtų būti keliama bankroto byla.

17.       Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                        Vytautas Zelianka