Civilinė byla Nr. 2A-1949-603/2013           

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00455-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 42.1.1.; 63.2.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. (J. G.) ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

n u s t a t ė:

ieškovas J. G. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui UAB „Swedbank“ (toliau – atsakovas), prašydamas pripažinti šalių 2006-10-18 sudarytą kredito sutartį Nr. 06-078523-FA (toliau – Kredito sutartis) vartojimo sutartimi; pripažinti atsakovo vienašališką šios sutarties nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad ginčo šalys sudarė Kredito sutartį, kuria atsakovas suteikė ieškovui 2 400 000,00 Lt dydžio kreditą įvairaus nekilnojamojo turto įsigijimui. Po turto įsigijimo dalis turto buvo sėkmingai išnuomota, iš gaunamų pajamų dengiami mokėjimai pagal Kredito sutartį. 2008 m. pabaigoje atsiradęs ekonominis nuosmukis nulėmė ieškovo turtinės padėties ir finansinių galimybių mokėti Kredito sutartimi numatytas įmokas pablogėjimą. Sutrikus Kredito sutarties vykdymui, ieškovas inicijavo su atsakovu susitikimus dėl įmokų grafikų peržiūrėjimo. Atsakovas derybų pradžioje buvo tolerantiškas, 2009-06-16 ir 2010-01-07 raštais sutiko pertvarkyti paskolas, tačiau 2011-05-24 raštu Nr. SR-26856 vienašališkai nuo 2011-06-14 nutraukė Kredito sutartį. Kredito sutarties nutraukimo eiga negali būti skaičiuojama nuo pranešimo apie nutraukimą išsiuntimo, ką faktiškai padarė atsakovas, todėl tokie atsakovo veiksmai bei Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2. punkto sąlyga, leidžianti atsakovui vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį prieš 15 dienų apie tai raštu įspėjus ieškovą, pažeidžia įstatymų nuostatas. Ieškovo sudaryta sutartis yra vartojimo, o ne Kredito sutartis, nes atitinka visus vartojimo sutarties požymius. Atsižvelgiant į tai, kad kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, jog 11.2.1, 11.2.3, 15.2 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl tokios sutarties sąlygos laikomos negaliojančiomis ab initio.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pažeidimų nutraukiant Kredito sutartį jis nepadarė, siekė gražiuoju bendradarbiauti su ieškovu, leido modifikuoti Kredito sutartį, tačiau ieškovas ir po visko įsipareigojimų nevykdė, todėl atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį. 2009 m. rugsėjo mėnesį pažeidimai nebuvo pašalinti ir tai tęsėsi ilgiau nei vienerius metus. Atsakovas 2009-09-25 raštu Nr. SR-38036 pakartotinai paragino ieškovą sumokėti 248 942,61 Lt skolą papildomu terminu bei įspėjo, kad nepašalinus šio pažeidimo pradės priverstinį skolos išieškojimą. Atsakovas, remdamasis šiuo pranešimu, nuo 2009-10-15 įgijo teisę nutraukti sutartį, tačiau iki 2010 m. sausio mėnesio toliau bandė su ieškovu taikiai išspręsti ginčą, kooperavosi. 2010-01-11 raštu nustatė ieškovui naują terminą įsipareigojimams vykdyti, tačiau pastarasis 2010-02-12 pareiškė ieškinį dėl 3 kredito sutarčių, tame tarpe reikalavimo pagrindu esančios Kredito sutarties, pakeitimo. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovo vienašališkas atsisakymas vykdyti Kredito sutartį yra neteisėtas, ieškovo pradelsta skola bankui jau viršijo 700 000,00 Lt litų. Atmetus ieškinį dėl Kredito sutarties pakeitimo bei panaikinus draudimą ją nutraukti, atsakovas 2011-05-24 nustatė ieškovui naują terminą pradelstiems mokėjimams atlikti arba pasiūlė kitokį protingą Kredito sutarties pažeidimo pašalinimą, ieškovas buvo įspėtas, kad to nepadarius nuo 2011-06-14 bankas inicijuos vienašališką sutarties nutraukimą. Atsakovo 2011-05-24 raštas apie sutartinių įsipareigojimų vykdymą buvo siunčiamas ieškovui paštu, kaip numatyta Kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punkte. Ieškovas nepagrįstu ieškiniu tyčia sudaro sąlygas vilkinti skolos išieškojimą, todėl jam skirtina 20 000,00 Lt bauda, o jo atstovui už nepagrįstą ieškinio reikalavimų tikslinimą - 5 000,00 Lt bauda.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, atitinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2006-10-18 sudarė Kredito sutartį dėl 2,4 mln. litų paskolos iki 2021-10-18. Ieškovas įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti palūkanas ir kredito grąžinimo įmokas. Kredito grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Ieškovas nuo 2008 m. rudens pradėjo nevykdyti įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Šalys mėgino šį klausimą spręsti geranoriškai, atsakovas sutiko dėl paskolos pertvarkymo. 2009-09-25 raštu Nr. SR-38036 atsakovas pakartotinai paragino ieškovą sumokėti 248 942,61 Lt skolą papildomu terminu bei įspėjo, kad nepašalinus šio pažeidimo pradės priverstinį skolos išieškojimą. Remiantis šiuo pranešimu bankas jau nuo 2009-10-15 faktiškai įgijo teisę nutraukti Kredito sutartį, tačiau iki 2010 m. sausio mėnesio toliau bandė su ieškovu taikiai spręsti ginčą. 2010-01-11 raštu bankas nustatė ieškovui naują terminą įsipareigojimams vykdyti, tačiau pastarasis, kuris faktiškai kėlė paskolos pertvarkymo klausimą, 2010-02-12 pareiškė ieškinį dėl 3 kredito sutarčių, tame tarpe reikalavimo pagrindu esančios Kredito sutarties pakeitimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6234-656/2010 ieškinį dėl kredito sutarčių, tame tarpe ir reikalavimo pagrindu esančios Kredito sutarties, pakeitimo atmetė, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistu (b.l. 60-64). Teismas konstatavo, kad nors ieškovas yra fizinis asmuo, tačiau iš kredito sutarties gautas lėšas panaudojo savo verslui - komercinės paskirties patalpų įgijimui ir nuomai, veikė savo rizika. Teismų priimtais procesiniais sprendimais konstatuota, kad nėra nustatyta jokių pažeidimų atsakovo veiksmuose, bankas nepažeidė pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis. Esant teismų sukurtai prejudicijai, paneigiančiai ieškovo teiginius dėl kooperavimosi ir bendradarbiavimo stokos, teismas plačiau nepasisakė ir dėl tokių ieškovo teiginių. Teismas nustatė, kad apie galutinį ieškovo reikalavimo pakeisti kredito sutartį atmetimą ieškovas sužinojo dar 2011-05-09, kuomet Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį palikti minėtą sprendimą nepakeistu. Nuo šio momento ieškovui tapo žinoma, jog pareiga mokėti pradelstus
mokėjimus yra galiojanti ir turi būti vykdoma. Nepaisant to, atsakovas išsiuntė naują raštą ir priminimą ieškovui apie prievolės vykdymą, tačiau ieškovas nepasinaudojo banko 2011-05-24 rašte nustatytu papildomu terminu ir toliau nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį. Teismo vertinimu, 2011-05-24 pranešimas ieškovui pateiktas vadovaujantis Kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punkte nustatytu susitarimu, kuris buvo žinomas abiems šalims. Pagal jį paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo išsiuntimo. Nėra pagrindo manyti, kad toks šalių susitarimas prieštarauja protingumo kriterijui ar CK 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatos turiniui. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl baudinių sankcijų ieškovui ir jo atstovui už nepagrįstą ieškinio pareiškimą bei vėlesnį jo tikslinimą.

Apeliaciniame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tai, kad kreditas buvo panaudotas nekilnojamojo turto įsigijimui, automatiškai nereiškia, kad sutartis nėra vartojimo sutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutartis yra ilgalaikė, šios sutarties 11.2.1., 11.2.3., 15.2. punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bent vienos kredito dalies, nutraukti Kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl tokios sutarties sąlygos laikomos negaliojančiomis ab initio. Vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas. Jeigu ginčas kyla iš vartojimo sutarties, teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio privalo įvertinti pagal CK 6.188 straipsnio reikalavimus. Atsakovas, delsdamas įforminti susidariusios skolos pertvarkymo sutartį, nepagrįstai pelnėsi skaičiuodamas delspinigius. Ieškinyje nurodyti prašymai atsakovui pakeisti Kredito sutarties sąlygas iš esmės atitiko CK 6.204 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Dėl sutarčių nutraukimo atsakovas turėjo kreiptis į teismą. Atsakovas nutraukė sutartį nesilaikydamas imperatyvių įstatymo nuostatų, nes Kredito sutarties nutraukimo termino eigą pradėjo skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo dienos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; paskirti 20 000,00 Lt baudą, 50 prc. baudos sumokant ieškovui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantą ir atsakovą sieja ne vartojimo, o verslo kreditavimo teisiniai santykiai. Ieškovas nuo 2008 m. rugpjūčio ėmė pažeidinėti Kredito sutarties sąlygas, laiku nemokėjo privalomų įmokų. Atsakovas pasiūlė ieškovui sprendimą, kaip modifikuoti Kredito sutartį, tačiau ieškovas šį pasiūlymą atmetė. Paskutinį faktinį kredito grąžinimą ieškovas atliko 2008-12-24. Atsakovas 2009-04-23 pateik ieškovui naują sprendimą dėl Kredito sutarties pakeitimo, tačiau skolininkas vėl atsisakė pakeisti Kredito sutartį, žadėdamas ištaisyti jos vykdymo trūkumus. Apeliantui toliau pažeidinėjant sutartį, atsakovas 2009-09-25 raštu Nr. SR-38036 pakartotinai paragino ieškovą 248 942,61 Lt skolą sumokėti papildomu terminu ir įspėjo, kad nepašalinus šios pažeidimo, atsakovas pradės priverstinį skolos išieškojimą. Apeliantas klaidina teismą, nes raštu imituodamas bendradarbiavimą, realiai nevykdė net dalinių mokėjimų pagal Kredito sutartį, nepriėmė nei vieno atsakovo pasiūlymo ir nepateikė kitų siūlymų, kaip galėtų pašalinti sutarties pažeidimą ir užtikrinti tinkamą tolesnį atsiskaitymą su banku. Paties ieškovo pateiktame banko atstovės 2010-01-07 elektroniniame laiške skolininkas eilinį kartą informuotas apie jam priimtus palankius banko sprendimus ir pakviestas pranešti apie savo pritarimą/nepritarimą jų sąlygoms. Šiuo el. laišku ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai informuotas, kad paskola, už kurią įkeistos komercinės patalpos Nemuno g. (ginčo Kredito sutartis) nėra keičiama, bet tenkinant ieškovo pageidavimą, jos įvykdymui gali būti sudaryta nauja lizingo sutartis su banko dukterine įmone. Kadangi ieškovas nereagavo ir į šitą pasiūlymą, o Kredito sutartis buvo nevykdoma nuo 2008 m. rugpjūčio mėn., bankas buvo priverstas savo teises ginti reikalaudamas grąžinti suteiktą kreditą prieš terminą. Todėl atsakovas 2010-01-11 raštu ieškovui nustatė naują papildomą terminą iki 2010-02-02 sumokėti 384 812,06 Lt dydžio pradelstus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį ir įspėjo ieškovą, kad nepašalinus Kredito sutarties pažeidimų, bankas pradės priverstinį skolos išieškojimą. Gavęs banko raginimą, ieškovas kreipėsi į teismą dėl Kredito sutarties pakeitimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6234-656/2010 ieškinį atmetė ir nustatė prejudicinį faktą, kad ieškovo vienašalis atsisakymas vykdyti Kredito sutartį yra neteisėtas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2011-05-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-537-492/2011 atmetus ieškovo apeliacinį skundą. Teismui atmetus ieškinį, panaikintos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas nutraukti Kredito sutartį, todėl toliau galiojo 2010-01-11 banko pranešimas dėl sutarties nutraukimo nuo 2011-02-03. Nepaisant to, atsakovas 2011-05-24 pranešimu suteikė apeliantui papildomą galimybę pradelstiems mokėjimams atlikti arba pasiūlyti kitokį protingą Kredito sutarties pažeidimo pašalinimą. Ieškovas įspėtas, kad nesumokėjus pradelstos skolos nuo 2011-06-14 privalo grąžinti bankui visą kreditą. Ieškovui nepasinaudojus šia galimybe, bankas nuo 2011-06-14 nutraukė Kredito sutartį. Ieškovas nuo 2008 m. tinkamai nevykdė Kredito sutarties, paskutinį faktinį kredito grąžinimą atliko 2008-12-24, 2011-05-24 ieškovo pradelsti įsipareigojimai siekė 707 841,72 Lt ir iki šios dienos jie tęsėsi 2,4 metų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2011-05-24 pranešime nustatytas terminas pradėtas skaičiuoti ne nuo pranešimo išsiuntimo dienos, nes pagal Kredito sutartį, pranešimai laikomi gautais 5 kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Todėl Kredito sutarties 11.2.1. punkte nustatytas 15 dienų įspėjimo terminas pradėtas skaičiuoti nuo 2011-05-29. Kadangi ieškovas šioje byloje ieškinį pareiškė turėdamas tikslą užvilkinti atsakovo skolos atgavimą iš įkeisto turto, bankas dėl to patiria nuostolių, už šį tyčinį ir akivaizdų piktnaudžiavimą teise ieškovui skirtina 20 000,00 Lt bauda, 50 proc. jos išmokant atsakovui.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas kelia atsakovo vienašališko Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą nurodydamas, kad ieškovas yra fizinis asmuo, sudarę kredito sutartį su banku; ieškovui kreditas suteiktas nekilnojamojo turto įsigijimui, o šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, todėl šios sutarties 11.2.1., 11.2.3., 15.2. punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, laikomos negaliojančiomis ab initio. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 14, 15 dalys). Ieškovas yra fizinis asmuo, sudaręs kredito sutartį su banku, t. y. kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Vartotojo požymiai skirstomi į subjektyviuosius (susijusius su objekto specifika) ir objektyviuosius (susijusius su tikslo specifika). Pagal subjektyvųjį požymį vartotoju laikomas fizinis asmuo, pagal objektyvųjį - vartotoju laikomas asmuo kuris veikia ne savo profesijos ar komerciniais tikslais. Nagrinėjamoje byloje sutarties dalykas ir tikslas, t.y. kredito paskirtis yra vertintini kaip reikšmingi tiek, kiek jie gali būti susieti su sutarties tikslu – ne verslo tikslais.

Iš Kredito sutarties specialiosios dalies matyti, kad kredito paskirtis – paskolos pagal UAB „Hansa lizingas“ sutarčių refinansavimas 1 700 000,00 Lt, kitoms reikmėms finansuoti – 700 000,00 Lt. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad kredito paskirtis – įvairaus nekilnojamojo turto įsigijimas, mokėjimo prievolės pagal Kredito sutartį nevykdymą teisino tuo, jog nors dalis įsigyto turto buvo sėkmingai išnuomota įvairiems juridiniams asmenims, iš gaunamų pajamų dengiami mėnesiniai mokėjimai bankui, tačiau atsiradus ekonomikos nuosmukiui, krito nuomos kainos, dalis nuomininkų nutraukė sutartis, todėl sumažėjo ieškovo iš nuomos gaunamos pajamos. Iš kredito paskirties, įkeitimo objekto (negyvenamosios paskirties patalpos: prekybos patalpos, patalpa – kavinė ir t.t.) bei paties ieškovo teiginių darytina išvada, kad ieškovas versliškai užsiima komercinės paskirties patalpų nuoma. Konstatavus, kad Kredito sutartis nėra vartojimo sutartis, abi sutarties šalys veikė verslo tikslais, darytina išvada, kad teismui nebuvo pagrindo tokios sutarties sąlygas vertinti CK 6.188 straipsnio nustatytų sąžiningumo kriterijų aspektu.

Bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas jau nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. pradėjo pažeidinėti prievolių pagal Kredito sutartį vykdymą, t. y. nustatytais terminais nemokėjo privalomų pagal sutartį įmokų. Paskutinį faktinį kredito grąžinimą ieškovas atliko 2008-12-24. Atsakovas, bendradarbiaudamas su ieškovu ir siekdamas išsaugoti sutartį, teikė ieškovui pasiūlymus dėl Kredito sutarties modifikavimo, tačiau skolininkas kreditoriaus pasiūlymais nesinaudojo, nurodė ištaisysiąs sutarties vykdymo trūkumus, tačiau vėliau vis tiek nevykdė mokėjimų pagal Kredito sutartį, tokiu būdu pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad atsakovas dar 2009-09-25 raštu kreipėsi į ieškovą ragindamas sumokėti 248 942,61 Lt skolą per nustatytą terminą ir įspėjo, kad nepašalinus šio pažeidimo, pradės priverstinį skolos išieškojimą. Atsakovas 2010-01-11 raštu nustatė ieškovui naują papildomą terminą iki 2010-02-02 sumokėti 384 812,06 Lt dydžio pradelstus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį ir įspėjo, kad nepašalinus Kredito sutarties pažeidimų, pradės priverstinį skolos išieškojimą. Gavęs minėtą atsakovo įspėjimą ieškovas 2010-02-01 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas pakeisti ieškovo ir atsakovo sudarytų kredito sutarčių, taip pat ginčo Kredito sutarties sąlygas, dvylikai mėnesių taikyti kredito grąžinimo įmokų atidėjimą ir palikti tik palūkanų mokėjimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6234-656/2010 ieškinio netenkino. Apeliacinės instancijos teismas 2011-05-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-537-492/2011 ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-01 sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, būdamas verslininku, prisiėmė riziką dėl savo mokumo, verslo pajamingumo svyravimai pasaulio ekonomikos mąstu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo sutarties vykdymo ir, kad atsakovas nėra pažeidęs sutartinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, ieškovui nuo Vilniaus apygardos teismo 2011-05-09 nutarties priėmimo tapo žinoma, jog pareiga mokėti pradelstus mokėjimus yra galiojanti ir turi būti vykdoma. Atsakovas 2011-05-24 pranešimu dar kartą pareikalavo iš ieškovo iki 2011-06-13 sumokėti 707 841,72 Lt dydžio įsiskolinimą ir įspėjo, kad priešingu atveju nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovui toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas pasinaudojo jam suteikta teise nutraukti Kredito sutartį.

Priešingai nei apeliantas teigia skunde, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad kredito davėjas (atsakovas) bendradarbiavo su ieškovu, siekė sušvelninti ieškovo Kredito sutarties nevykdymo neigiamus padarinius – ilgą laiką siuntė ieškovui raginimus dėl įsiskolinimų sumokėjimo, teikė pasiūlymus dėl sutarties sąlygų modifikavimo, vienašališkai nutraukdamas Kredito sutartį prieš terminą, nesivadovavo vien tik Kredito sutarties 11.2.1.1 punktu, sutartį nutraukė tik ieškovui sistemingai ilgą laiką nevykdant pareigos grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas, prieš tai keletą kartų įspėjęs apie Kredito sutarties nutraukimą. Kaip matyti iš ginčo Kreditavimo sutarties sąlygų, šalys kredito grąžinimą dalimis laikė esmine Kreditavimo sutarties sąlyga, kurią pažeidus atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį (Sutarties 11.2.1. punktas). Ieškovas nuo 2008-12-24 neatliko jokių mokėjimų pagal sutartį. Esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t.y. ieškovui ilgą laiką nevykdant sutartinių įsipareigojimų atsakovui atsirado didelė rizika, kad Kredito sutartis bus neįvykdyta ir ateityje, ir tai sudarė pagrįstą pagrindą vienašališkam sutarties nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Šioje byloje apeliantas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog ateityje galėtų vykdyti Kredito sutartį, padengti 2011-05-24 dienai susidariusį 707 841,72 Lt įsiskolinimą ir toliau vykdyti sutartyje nustatytus mokėjimus.

Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį, kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia teisės nukentėjusiai šaliai sustabdyti sutarties vykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad net vienos šalies kreipimasis į teismą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo nekliudo kreditoriui nutraukti sutarties, jeigu sutartis ir toliau nėra vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011). Nagrinėjamoje byloje kreditorius taikė savo sutartyje numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje nurodytu pagrindu, nes visą šalių susirašinėjimo ir teisminio ginčų sprendimo laikotarpį, nepaisydamas CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatų, atsakovas įmokų pagal Kredito sutartį nemokėjo.

Vadovaujantis CK 6.218 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą. Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punkte nustatyta, kad Bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai grąžintų Bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu Kredito gavėjai padaro bent vieną iš esminių Sutarties pažeidimų. Pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punktą, šalių paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais penktą kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Ši sutarties sąlyga nagrinėjamu atveju reiškia, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte nustatytas 15 kalendorinių dienų įspėjimo terminas pradėtas skaičiuoti nuo 2011-05-29, nuo 2011-06-14 Kredito sutartis nutraukta. Kaip matyti, Kredito sutartyje šalys buvo aptarusios, ką laiko protingu įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminu, nustačiusios šio įspėjimo pateikimo tvarką, ieškovas šio termino ir tvarkos laikėsi.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja.

Atsakovas prašo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos paskiriant atsakovo naudai, už be pagrindo paduotą apeliacinį skundą. Atsakovo nuomone, ieškovo elgesys vertintinas kaip siekis vilkinto skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Tačiau įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Nors ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau atsakovo prašymas skirti ieškovui baudą negali būti tenkinamas, kadangi ieškovo naudojimasis instancine teismo sprenidmo teisėtumo ir pagrįstumo kontrole negali būti laikomas akivaizdžiu piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris dėl to paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šios bylos rezultatas yra palankus atsakovui, kuris patiekė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos atsakovui nėra priteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.