Baudžiamoji byla Nr. 2K-274/2014

Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00040-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

2.1.7.4;

2.4.2;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,                            

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

išteisintajai K. J.,

išteisintųjų gynėjui advokatui Daliui Mecelicai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties išteisintųjų K. J. ir K. J. baudžiamojoje byloje.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu K. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl dviejų veikų, 300 straipsnio 1 dalį dėl dviejų veikų ir 222 straipsnio 1 dalį ir K. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl dviejų veikų, 300 straipsnio 1 dalį dėl dviejų veikų išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinis skundas atmestas. 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. J. ir K. J. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad K. J. yra nėščia ir gali gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, 2006 m. vasario 23 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią K. J. fiktyviai įdarbinęs sutuoktinę K. J. juriste savo ūkyje, registruotame (duomenys neskelbtini), bei nustatęs 5000 Lt darbo užmokestį, vėliau 2006 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 06/03-4 darbo sutartį pakeitęs (papildęs) ir nustatęs 7400 Lt darbo užmokestį, 2006 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 06/04-05 pakeitęs (papildęs) darbo sutartį ir nustatęs 4000 Lt darbo užmokestį, siekdami kad K. J. gautų didesnes nei priklauso iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžeto motinystės pašalpas, kurios turėjo būti apskaičiuotos pagal jos draudžiamąsias 2006 m. pirmo ir antro ketvirčio pajamas, K. J. VSDFV Kauno skyriui užpildė ir pateikė pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2006 m. pirmą ir antrą ketvirčius, melagingai nurodęs K. J. pirmo ketvirčio 8452,63 Lt pajamas ir antro ketvirčio 12 000 Lt pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, nors realiai atlyginimo jai nemokėjo, o K. J. pateikė prašymus, pagal kuriuos VSDFV Kauno skyrius paskyrė ir pervedė 9090,44 Lt motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas, 26 393,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis vieneri metai, 20 802,27 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, t. y. apgaule K. J. naudai įgijo didelės vertės VSDF biudžeto turtą ir padarė 56 285,96 Lt turtinę žalą;

taip pat, siekdami, kad K. J. gautų didesnes nei priklauso iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (toliau – VSDF) motinystės pašalpas, kurios turėjo būti apskaičiuotos pagal jos draudžiamąsias 2008 m. antro ir trečio ketvirčio pajamas, K. J., 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 08/05-2 fiktyviai papildęs darbo sutartį ir nustatęs K. J. 2008 m. birželį 15 790 Lt, o vėlesniais mėnesiais 15 000 Lt dydžio darbo užmokestį, VSDFV Kauno skyriui užpildė ir pateikė pranešimus apie apdraustuosius per 2008 m. antrą ir trečią ketvirčius, melagingai nurodęs K. J. antro ketvirčio 15 000 Lt pajamas ir trečio ketvirčio 15 000 Lt pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, nors realiai atlyginimo jai nemokėjo, o K. J. pateikė prašymus, pagal kuriuos VSDFV Kauno skyrius paskyrė ir pervedė 21 466,71 Lt motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas, 84 285,31 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, t. y. apgaule K. J. naudai įgijo didelės vertės VSDF biudžeto turtą ir padarė 105 752,02 Lt turtinę žalą, o Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Chraminos 2010 m. birželio 1 d. nutarimu ir Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi laikinai apribojus K. J. nuosavybės teises į gaunamą motinystės (tėvystės) pašalpą už vaiko iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpį ir nuo 2010 m. gegužės 1 d. mokant motinystės (tėvystės) pašalpą apskaičiuotą pagal vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį, nepriskaičiavus ir neišmokėjus 18 695,96 Lt, pasikėsino įgyti VSDFV biudžeto turto ir padaryti 18 695,96 Lt turtinę žalą.

Be to, K. J. buvo kaltinamas tuo, kad, nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 16 d. būdamas ūkininko ūkio savininku ir kasininku, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas atsakingas už apskaitos organizavimą, turėdamas tikslą apgaule padidinti deklaruojamas iš ūkininko ūkio gaunamas pajamas, apgaulingai tvarkė ūkio apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti ūkininko K. J. ūkio veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d.

Kasaciniu skundu l. e. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Virgilijus Čirpus prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, išvadų nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Teismas nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl rėmėsi tik išteisintųjų parodymais dėl ūkio plėtros ir poreikio ūkyje juriste įdarbinti K. J., jai priskirtų konkrečių pareigų, darbo užmokesčio didėjimo ar mažėjimo, sietino su socialinės išmokos skaičiavimo laikotarpiu, o ne darbo krūvio kitimu, kurie viso proceso metu nepagrįsti jokiais duomenimis ir prieštaravo liudytojų S. A., K. M. parodymams, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, kuris priklausė K. J., nebuvo dirbamas, 2010 m. birželio 14 d. išvadai Nr. 5-2/95, 2011 m. birželio 22 d. išvadai Nr. 5-2/105, teisme apklaustų specialisčių S. B., R. P. ir G. A. parodymams, kad K. J. nesilaikė apskaitos tvarkymo reikalavimų ir nėra 2006–2008 metais deklaruotas iš K. J. ūkininko ūkio gautas pajamas ir tam patirtas sąnaudas pagrindžiančių dokumentų, kitai bylos rašytinei medžiagai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad K. J. ūkio juriste iki pat nėštumo ir gimdymo atostogų bei jų metu dirbusi K. J. buvo surašiusi K. J. du įgaliojimus (tvarkyti jos indėlius bankuose, disponuoti atsiskaitomosiose sąskaitose esančiais pinigais, rašyti pareiškimus, atstovauti VSDF, mokesčių inspekcijoje, teismuose ir spręsti visus teisinius klausimus, sudaryti sutartis su advokatais ir kt.), kad K. J. darbą ir pajamas įrodantys dokumentai sietini su jos pagal verslo liudijimus vykdyta kaimo turizmo ir patalpų nuomos veikla, kad K. J. turėjo daug laiko skirti dviejų mažamečių vaikų auklėjimui ir priežiūrai, kad K. J., teigęs, jog K. J. tvarkė ūkio buhalteriją ir rengė visus dokumentus, vėliau nurodė pats tvarkęs ūkio buhalteriją, kad K. J. parašė įsakymą Nr.06/02 dėl juristės K. J. darbo krūvio nustatymo, bet įgaliojimo jo vardu tvarkyti ūkininko ūkio klausimus įsakyme nurodytose tarnybose nepateikė, kad K. J. į banką kreipėsi ne kaip ūkininko juristė gauti paskolą verslo plano įgyvendinimui, o kaip fizinis asmuo, ir savo vardu ėmė paskolas, tais pinigais mokėjo kitas paskolas ir palūkanas, mokėjo už įvairias paslaugas, pervedinėjo į kitą sąskaitą, iš kurios grynus pinigus paimdavo bankomatuose, bet šie pinigai nebuvo apskaityti ūkininko K. J. ūkio kasoje kaip ūkio turtas; kad dirbusi pagal verslo liudijimą ir registruota ūkininko K. J. ūkio partnere, K. J. motinystės ir motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu nebuvo apdrausta, todėl teisę į motinystės pašalpą įgavo tik po to, kai 2006 m. vasario 23 d., pagal medicininius dokumentus byloje jau būdama nėščia, buvo įdarbinta K. J. ūkyje juriste, kad K. J. veiksmai nesukūrė ir negalėjo sukurti ekonominės naudos K. J. ūkiui, kad iš ūkininko K. J. ūkio kasos ir atsiskaitomosios sąskaitos padengtos išlaidos tik už telekomunikacijos paslaugas, apsaugą visus metus, interneto paslaugas ir šiukšlių išvežimą, pagal liudytojo R. B. parodymus, susidariusios teikiant kaimo turizmo paslaugas. Teismas, nutartyje klaidingai konstatavęs, kad K. J. verslo planai buvo sukurti 2011 m. rugsėjo 28 d., t. y. vėliau, nei šis dokumentas buvo rastas 2011 m. sausio 12 d. atliktos kratos metu, nesiėmė jokių priemonių šiems duomenims ištirti. Teismas rėmėsi liudytojų R. M., R. V., R. J., R. P., A. N. ir K. K. nenuosekliais, nekonkrečiais parodymais, nors šių nurodytą K. J. veiklą (obuolių, grūdų auginimą) patvirtinantys dokumentai, bendradarbiavimą su K. J. ūkiu patvirtinančios sutartys nepateikti. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad specialisto išvadas paneigia žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266, siekiant sudaryti ūkininkams palankesnes sąlygas ūkio veiklos buhalterinei apskaitai tvarkyti, patvirtintos Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijos, vertino tik atskiras išteisinamųjų parodymams naudingas dalis, o ne visą teisės aktą, reikšmingą sprendžiant dėl byloje aktualios BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos vienos iš alternatyvių nusikalstamų veikų — apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nurodyti pažeidimai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka vertintini kaip esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir priimti teisingą sprendimą.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl reikalavimų įtvirtintų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse laikymosi

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kaltinant asmenį, kad jis apgaule neteisėtai siekė gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101/2013). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDF valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams. Vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo apgaule kontekste, negalima vadovautis vien tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet būtina paisyti ir protingumo principo, atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą lemiančias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-614/2012). Visa tai turi būti analizuojama ir vertinama laikantis BPK taip pat ir šio kodekso 20, 320, 332 straipsniuose įtvirtintų taisyklių. Teismų sprendimai turi būti tinkamai motyvuoti, t. y. pagrįsti išsamiu bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimu ir įrodymų viseto įvertinimu, pašalinant esamus bylos duomenų prieštaravimus ir apeliacinės instancijos teismo priimtame sprendime motyvuotai atsakant į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.     

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, išvadą, kad K. J. įdarbinęs K. J. ūkininko ūkis realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui K. J. išmokėti, be kita ko, grindė K. J. Metinių pajamų deklaracijų duomenimis, kad ūkis gavo 2005 m. – 4000 Lt, 2006 m. – 90 010 Lt, 2007 m. – 83 500 Lt, 2008 m. – 94 722 Lt pajamų bei liudytojų R. J., R. V., R. P., R. M., A. N. bei A. K. parodymais; išvadą, kad K. J. realiai dirbo ūkyje, grindė išteisintųjų, liudytojų L. V., R. Č., architekto A. G. parodymais, taip pat į bylą K. J. pateiktais verslo planais; išvadą, kad K. J. už savo atliktą darbą gavo, o K. J. mokėjo darbo sutartimi nustatytą atlyginimą, jį deklaravo bei mokėjo mokesčius, grindė byloje esančiais ūkininko ūkio apyvartos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, darbo užmokesčio žiniaraščiais, pranešimais apie apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį, Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktomis pajamų mokesčio deklaracijomis. Tačiau šios teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės turėjo būti išanalizuotos ir įvertintos kitų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat ir dėl tokių darbo santykių ekonominio naudingumo, kontekste, pašalinant esamus prieštaravimus dėl tokių santykių ekonominės logikos ir tikslingumo. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. vasario 23 d. darbo sutartimi ūkininko K. J. ūkio juriste įdarbintai K. J. buvo nustatytas 5000 Lt darbo užmokestis, kuris 2006 m. kovo 1 d., buvo padidintas iki 7400 Lt, 2006 m. balandžio 1 d. sumažintas iki 4000 Lt, 2006 m. birželio 30 d. nustatytas 600 Lt, o 2008 m. gegužės 30 d. buvo nustatytas 15 790 Lt birželio mėnesio darbo užmokestis ir 15 000 Lt vėlesnių mėnesių darbo užmokestis. Byloje, išskyrus kasos dokumentus ir vienintelės darbuotojos darbo sutartį, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščius, pranešimus VSDF bei mokesčių inspekcijai teiktas pajamų mokesčio deklaracijas, nėra nustatyta jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, jog ūkininkas K. J. vykdė veiklą ir 2006-2008 metais deklaruotas pajamas uždirbo iš savo ūkyje išaugintos ir parduotos žemės ūkio produkcijos. Dėl to, spęsdami ar dokumentuose įrašytos žinios apie darbo santykius yra tikros ar, priešingai, ūkininkas K. J. su žmona, pasirašęs darbo sutartį ir vėlesniais įsakymais paskyręs jai didelius (7400 Lt ir 15 000 Lt) atlyginimus tais mėnesiais, kurie bus naudojami motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų skaičiavimui, tik sudarė sąlygas, kad gimus kiekvienam iš dviejų vaikų, K. J. būtų paskirtos ir mokamos maksimalios motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos iš VSDF biudžeto lėšų, teismai turėjo itin kruopščiai išanalizuoti ir palyginti visus bylos duomenis, kuriais kaltinimas grindė darbo santykių fiktyvumą, o gynyba – realumą.

Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne visi bylos duomenys išnagrinėti išsamiai, teismų pateikti motyvai nėra įtikinami, o išvados dėl ūkininko ūkio veiklos ir darbo santykių realumo padarytos nepašalinus esminių prieštaravimų tarp bylos duomenų. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįstais kasacinio skundo teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino prieštaravimų tarp išteisintųjų parodymų ir 2010 m. birželio 14 d. specialisto išvados Nr. 5-2/95, 2011 m. birželio 22 d. išvados Nr. 5-2/105, teisme apklaustų specialisčių S. B., R. P., G. A., liudytojų S. A., K. M. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, faktiškai nepateikė motyvuotų išvadų dėl K. J. ūkio juriste dirbusios K. J. įsakymais priskirtų funkcijų atlikimo realumo, dėl K. J. tiriamu laikotarpiu pagal verslo liudijimus vykdytos kaimo turizmo ir patalpų nuomos veiklos, dėl K. J. iš banko gautų paskolų, dėl liudytojų R. M., R. V., R. J., R. P., A. N. ir K. K. parodymų patikimumo. Tai nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbu sprendžiant klausimą dėl to, ar išteisintųjų K. J. ir K. J. veika atitinka ar neatitinka BK 182 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius.

              Teisėjų kolegija laiko pagrįstu ir kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266 patvirtintas Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijas kaip paneigiančias byloje duotas specialisto išvadas, pacitavęs tik atskiras išteisintųjų parodymams naudingas dalis, o ne atsižvelgęs į visą teisės aktą ir bendrą juo nustatytų reikalavimų kontekstą, reikšmingą byloje sprendžiant tiek dėl ūkininko veiklos realumo, tiek dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, bei nurodęs tik deklaratyvius iš šio teisės akto nuostatų neišplaukiančius teiginius. Taigi ir šiuo atveju teismas nepaisė iš BPK 20 straipsnio kylančio reikalavimo savo išvadas grįsti išsamia bylos duomenų analize, įrodymų viseto įvertinimu. Kartu buvo pažeistos ir BPK nuostatos, įpareigojančios teismus tinkamai motyvuoti priimtus sprendimus.

              Taigi nagrinėjamoje byloje esantys tiek K. J. ir K. J. teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai nebuvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o teismo pateiktos išvados nepagrįstos išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įrodymų viseto įvertinimu. Dėl to buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo motyvuotai, o ne formaliai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus, pašalindamas esamus įrodymų prieštaravimus, savo analizę grįsdamas įrodymų viseto vertinimu.  

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                      Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius