Civilinė byla Nr. 2A-102-340/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20009-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.10; 2.5.2.6; 3.3.1.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Vijuri“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. įmonės ieškinį atsakovui UAB „Vijuri“ dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

ieškovas G. V. įmonės kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Vijuri“ 30 838,02 Lt už krovinių pervežimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 35-38). Ieškovas nurodė, kad nuo 2013-09-04 iki 2013-10-17 sudarė su atsakovu šešias krovinio pervežimo sutartis-užsakymus, pagal kuriuos ieškovas iš Slovėnijos, Austrijos, Vengrijos į Lietuvą pervežė atsakovo krovinį - popieriaus gaminius. Ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė ir išrašė atsakovui apmokėti PVM sąskaitas faktūras GVT Nr. 0012025, GVT Nr. 00112039, GVT Nr. 0012064, GVT Nr. 0012135, GVT Nr. 0012136, GVT Nr. 0012225 bendrai 30 838,02 Lt sumai. Atsakovas buvo raginamas susimokėti už suteiktas paslaugas, tačiau PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo ir liko skolingas ieškovui prašomą priteisti sumą.

Atsakovas atsiliepimu ieškinį prašė atmesti, nurodydamas, jog nesutinka su prašoma priteisti suma, palūkanomis, išlaidomis teisinėms paslaugoms, kadangi už paslaugas apmokama pateikus reikalingų dokumentų originalus (b. l. 50). Taip pat nurodė, kad įrodymų, jog tokie dokumentai buvo pateikti nėra, skolų suderinimo aktas iš atsakovo pusės taip pat nėra pasirašytas. Pažymėjo, kad 2014-06-13 ieškovo įmonei buvo pervesta 5 000 Lt, o 2014-06-19 ieškovui pateikta PVM sąskaita-faktūra Nr. VJR 0004903 6 685,25 Lt sumai.

Dubliku ieškovas sumažino reikalaujamos skolos dydį ir prašė priteisti 19 152,77 Lt skolos už krovinių pervežimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 58-60). Nurodė, kad tiek PVM sąskaitos-faktūros, tiek skolų suderinimo aktas (originalai) atsakovui buvo siųsti tiek paštu, tiek elektroniniu paštu ir šį faktą patvirtina prie dubliko pridedamos registruotųjų ir paprastųjų siuntų sąrašo kopijos už 2013-03-12 - 2013-11-08 laikotarpį. Dėl atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad 2014-06-13 atsakovas ieškovui pervedė 5 000 litų sumą, o 2014-06-19 pateikė ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VJR0004903 6 685,25 Lt sumai, ieškovas pažymėjo, kad atsakovas teismui visiškai nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Ieškovas sutinko, kad šiai dienai bendra ieškinio suma yra sumažėjusi ir 2014-08-19 atsakovas ieškovui yra skolingas bendrą 19 152,77 litų sumą.

Tripliku atsakovas palaikė poziciją, išdėstytą atsiliepime į ieškinį (b. l. 86). Taip pat nurodė, kad ieškovo pateiktų dokumentų kopijos įrodo tik pašto siuntos įteikimą kurjeriui ir nėra įrodymai, kad siuntos buvo įteiktos adresatui. Teigė, kad nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos ieškovas nepateikė trūkstamų CMR važtaraščių originalų, todėl, atsakovo manymu, ieškovas neįvykdė sutarčių.

                          II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovo UAB „Vijuri“ ieškovui G. V. įmonei 19 152,77 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-07-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 325 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo UAB „Vijuri“ į valstybės biudžetą 27,28 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 93-95). Teismas nustatė, kad iš byloje esančių CMR važtaraščių matyti, kad vežimo paslaugas ieškovas įvykdė tinkamai. Pagal CK 1.5 str. reglamentuojamus protingumo ir sąžiningumo principus, šio kodekso 6.38 str. 3 d. nuostatas, įpareigojančias šalis atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdant prievolę bendradarbiauti su kita šalimi, teismas padarė išvadą, kad krovinio pervežimo paslaugos yra atlygintinos, todėl ir atsakovas privalėjo imtis veiksmų, kad per protingą terminą atsiskaitytų su vežėju. Šiuo atveju krovinio pervežimai atlikti daugiau kaip prieš 7 mėn. iki kreipimosi į teismą ir dar praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams po bylos iškėlimo, todėl atsakovas turėjo galimybę gauti reikalingus dokumentus. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsakovas reikalavo iš ieškovo tokių dokumentų. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas neginčijo aplinkybių dėl minėtų PVM sąskaitų-faktūrų pagrįstumo, be to, sumokėjo 5 000 Lt sumą ieškovui. Teismas sprendė, jog minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti atsakovo nuo prievolės atsiskaityti už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, todėl laikė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 19 152,77 Lt už krovinių pervežimą yra pagrįstas (CPK 178, 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vijuri“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš esmės (b. l. 99). Apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su teismo už akių priimtu sprendimu, kuriuo ieškinys buvo patenkintas kartu priteisiant palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog ieškovas turėjo pateikti atsakovui CMR važtaraščio originalus. Teismas neteisingai ginčijamame sprendime nurodė, kad atsakovas nereikalavo šių dokumentų iš ieškovo. Nurodė, kad neturėdami CMR važtaraščių originalų, negalėjo gauti apmokėjimo iš savo kliento užsieniečio.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. V. įmonė prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą nepakeistą (b. l. 107-108). Nurodė, kad atsakovas nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai ir savo procesiniuose dokumentuose pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją bei siekia užvilkinti bylos nagrinėjimą. Pažymėjo, kad iš byloje pateiktų pervežimo sutarčių - užsakymų matyti, jog šalys juose nenumatė, kad turės būti pateikiami CMR važtaraščių originalai. Pasak ieškovo, atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir teikia nepagrįstą ieškinį.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 13 d. nutartimi nustatė atsakovui UAB „Vijuri“ terminą iki 2015-03-30 nutartyje nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (b. l. 115). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad apeliacinis skundas yra neparuoštas apeliaciniam nagrinėjimui, nes UAB „Vijuri“ apeliaciniame skunde nenurodomas skundo pagrindas, t.y. kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 str. 1 d. 4 p.).

Teismo nustatytu terminu atsakovas UAB „Vijuri“ nurodytų apeliacinio skundo trūkumų nepašalino.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad G. V. įmonė ir UAB „Vijuri“ sudarė šešias krovinio pervežimo sutartis-užsakymus: 1) 2013-09-04 Nr. RM130904/2331, 2) 2013-09-13 Nr. RM130913/2347, 3) 2013-09-18 Nr. RM130918/2371, 4) 2013-10-07 Nr. JM131007/2403, 5) 2013-10-09 Nr. JM131009/2414, 6) 2013-10-17 Nr. JM131017/2430. Pagal minėtas krovinio pervežimo sutartis-užsakymus ieškovas įsipareigojo iš Slovėnijos, Austrijos, Vengrijos į Lietuvą pervežė atsakovo krovinį - popieriaus gaminius (b. l. 8, 11, 14, 17, 20-21, 23). Byloje esantys CMR važtaraščiai patvirtina, jog vežimo paslaugos buvo įvykdytos (b. l. 9, 12, 15, 18, 24). Už suteiktas paslaugas ieškovas pateikė atsakovui apmokėti PVM sąskaitas faktūras GVT Nr. 0012025, GVT Nr. 00112039, GVT Nr. 0012064, GVT Nr. 0012135, GVT Nr. 0012136, GVT Nr. 0012225 iš viso 30 838,02 Lt sumai (b. l. 10, 13, 16, 19, 22, 25).

    Byloje ginčas kilo dėl užsakovo (UAB „Vijuri“) pareigos atsiskaityti su vežėju už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas. Apeliantas tvirtina, kad tokios pareigos neturi, kol jam neperduotas CMR važtaraščio originalas.

Remiantis CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatomis, važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar neteisingai užpildytas, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui. Šalių sudarytose pervežimo sutartyse – užsakymuose šalys susitarė, jog užsakovas įsipareigoja sumokėti už pervežimą sutartą kainą pavedimu praėjus 40 dienų po sąskaitos-faktūros, CMR originalų, kitų reikalingų dokumentų gavimo. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog CMR važtaraščių originalai pagal šalių sudarytas pervežimo sutartis-užsakymus atsakovui nebuvo perduoti, todėl jis neprivalo mokėti už atliktas paslaugas.

CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas aukščiau minėtus teiginius, kad jam ieškovas neperdavė CMR važtaraščių originalų, apeliantas nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų. Įrodinėdamas, jog PVM sąskaitos-faktūros kartu su CMR važtaraščiais buvo išsiųstos atsakovui, ieškovas į bylą pateikė registruotų ir paprastųjų siuntų sąrašus (b. l. 62-76).

Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas sutartas krovinio pervežimo paslaugas apeliantui suteikė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovas už suteiktas paslaugas išrašė apeliantui PVM sąskaitas-faktūras, kartu su ieškiniu pateikė važtaraščių kopijas. Įrodymų, patvirtinančių, kad dėl originalaus važtaraščio nepateikimo apeliantas būtų patyręs nuostolių ar turėtų kitų neigiamų padarinių jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, kad važtaraščio originalo nepateikimas būtų esminis sutarties pažeidimas, apeliantas nepateikė. Be to, iš 2014-06-13 mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovas UAB „Vijuri“ pervedė ieškovui 5 000 Lt, nurodydamas, jog mokėjimas atliekamas už transporto paslaugas (b. l. 61). Minėtas įrodymas patvirtina, jog atsakovas pripažino, kad ieškovas pervežimus įvykdė, todėl jam kilo pareiga už juos sumokėti. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei CMR konvencijoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie apeliantui kilusią pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas yra teisėta bei pagrįsta.

            Apeliacinės instancijos teismas taip pat kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad atsakovas nereikalavo šių dokumentų (CMR važtaraščių originalų) iš ieškovo. Konstatuotina, kad nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į ieškovą G. V. įmonę, prašydamas pateikti CMR važtaraščių pagal sutartis originalus ar kokius kitus dokumentus (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliantas yra neteisus nurodydamas, kad teismas sprendimą priėmė už akių. Tiek iš byloje esančių rašytinių dokumentų, tiek iš skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo matyti, jog šalių atstovai apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuoti tinkamai. Ieškovo atstovas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, atsakovo atstovas tokio prašymo nepareiškė, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Esant minėtoms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į CPK 246 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant. Be to, pažymėtina, kad atsakovas žinojo apie vykstantį teisminį procesą, pateikė atsiliepimą į ieškinį, todėl jo teiginys, kad byla buvo išnagrinėta jam už akių, yra nepagrįstas.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovo UAB „Vijuri“ apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą nepakeistą.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                               Rūta Petkuvienė

                                                                             Jelena Šiškina

                                                                             Tatjana Žukauskienė