Civilinė byla Nr. 2A-688/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 126.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
dalyvaujant ieškovo atstovams advokatei S. R., A. P.,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altesa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1518-153/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altesa“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl mokesčių permokos grąžinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Altesa“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, prašydamas priteisti iš atsakovo 31 267,64 Lt mokesčių permokos ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2009 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (15.4-14)-K-10596 BUAB „Altesa“ bankroto byloje pateikė prašymą dėl 18 795,82 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, vėliau jau patvirtintą finansinį reikalavimą patikslino, sumažindama jį iki 6 598,84 Lt. Ieškovui paprašius, iš atsakovo buvo gautas mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas bei pranešimai apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, iš kurių matyti, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo atliktas 15 277,21 Lt mokesčių permokos įskaitymas. 2010 m. vasario 8 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą grąžinti BUAB „Altesa“ mokesčių permoką ir patikslinti kreditorinį reikalavimą, tačiau atsakovas grąžino tik 9 276,45 Lt neįskaitytą likutį. Išnagrinėjus visus atsakovo pateiktus dokumentus, galima daryti išvadą, kad bankrutuojančiai įmonei liko negrąžinta 31 267,64 Lt dydžio mokesčių permoka. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai atliko mokesčių permokos įskaitymą bei nepagrįstai atsisako grąžinti BUAB „Altesa“ visą 31 267,64 Lt mokesčių permoką, susidariusią iki bankroto bylos iškėlimo, nes įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, todėl negalima atlikti ir įskaitymo. Vieno iš kreditorių ir bankrutojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymas negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus. Joks kreditorius, anot ieškovo, negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatęs, kad ieškovas nepateikė mokesčių administratoriui visų deklaracijų, padarė išvadą, jog mokesčių administratorius negalėjo nustatyti faktinio mokestinių prievolių įvykdymo. Teismo teigimu, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo ne dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktos pataisos finansiniuose dokumentuose, nedarant jokių finansinių operacijų. Anot teismo, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas BUAB ,,Altesa“ pateikė deklaracijas mokesčių administratoriui tik po bankroto bylos iškėlimo, nors mokesčiai į biudžetą buvo sumokėti už laikotarpį, kuris susidarė iki bankroto bylos iškėlimo, todėl mokesčių administratorius, remdamasis pateiktomis deklaracijomis, nustatė bankrutavusios įmonės įsiskolinimą ir įformino mokesčius, atsižvelgdamas į faktinį įmonės įsiskolinimą, nes to negalima buvo padaryti anksčiau dėl dokumentų (deklaracijų) trūkumo. Teismas nesutiko su ieškovo atstovų motyvais, kad vien tas faktas, jog mokesčių administratorius paskirstė permokėtas lėšas ne tai pačiai mokesčių kategorijai, sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovas be teisinio pagrindo disponavo įmonės lėšomis po bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad ieškovas įmokėjo į biudžetą pelno mokestį (24 553,66 Lt), GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų mokestį (14 999Lt), GPM nuo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų mokesčius (967,70 Lt), juridinių asmenų pelno mokestį, delspinigius (23,73 Lt), kuriuos atsakovas perskirstė ir padengė valstybės biudžete susidariusią nepriemoką dėl neteisingai įformintų ieškovo vardu padarytų įmokų. Teismo nuomone, įvertinus ieškovės deklaruotus ir nustatytus faktinius mokestinius įsipareigojimus, atsakovas pagrįstai apskaičiavo ieškovo įsiskolinimą valstybės biudžetui iki bankroto bylos iškėlimo dienos, kuris atitiko po bankroto bylos iškėlimo atsakovui pateiktas deklaracijas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neneigė, jog atsakovas teisingai nurodė ir kvalifikavo mokesčių, kuriuos ieškovas privalėjo deklaruoti ir sumokėti valstybės biudžetui iki bankroto bylos iškėlimo, pavadinimus, tačiau nesumokėjo ir nedeklaravo, nusprendė vadovautis byloje pateiktais atsakovo vardu surašytais oficialiais dokumentais (CPK 197 str.). Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo patenkinti ieškovo prašymo dėl mokesčių grąžinimo, nes atsakovas nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų reikalavimų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas sumokėjo valstybės biudžetui 15 000 (14 999) Lt už dividendus, kurie 2006 m. buvo išmokėti L. Š. (mokestis apskaitytas kaip GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų). Teismas, įvertinęs tai, kad įmoka (15 000 Lt) valstybei už L. Š. iki bankroto bylos iškėlimo išmokėtus dividendus buvo įmonės apskaitoje ir realiai buvo sumokėta tik 2006 m. liepos 31 d. valstybės biudžetui, pripažino, jog ieškovas negali pretenduoti į šios įmokos grąžinimą, nes įmoka sumokėta už fizinio asmens gautas pajamas ir įmonei nepriklauso.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Altesa“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
- Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nagrinėjamas ginčas kilo ne dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o dėl valstybinės mokesčių inspekcijos atliktos pataisos finansiniuose dokumentuose, nedarant jokių finansinių operacijų. Anot apelianto, veiksmas, kai Valstybinė mokesčių inspekcija panaudoja vieno mokesčio permoką kito mokesčio nepriemokai padengti teisėje vadinamas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu.
- Teismas nepagrįstai pripažino teisėtu mokesčių administratoriaus veiksmą – įsiskolinimo biudžetui nustatymą, o jo būdo – skolos biudžetui nustatymo, atliekant mokesčio permokos įskaitymą mokesčio skolai padengti, nepagrįstai nelaikė savarankiškais veiksmais. Iš Kauno VMI 2009 m. spalio 26 d. pranešimo Nr. 10-17382 apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, akivaizdžiai matyti, kad nustatytą pelno mokesčio permoką 24 553,66 Lt atsakovas panaudojo įskaityti konkrečių rašte nurodytų mokesčių nepriemokoms dengti. Iš 2009 m. lapkričio 26 d. Kauno VMI Mokestinių prievolių suderinimo akto taip pat matyti nustatyta konkrečių mokesčių permoka ar nepriemoka.
- Anot apelianto, nėra įstatymo ar kito norminio akto, nustatančio teisę mokesčių administratoriui po bankroto bylos iškėlimo vykdyti ne konkrečių mokesčių paskaičiavimą, dėl ko nustatoma tų mokesčių permoka ar nepriemoka, o vykdyti tokį veiksmą, kaip galutinės skolos biudžetui nustatymas, atliekant ne įskaitymą, o matematinį veiksmą – nustatytos nepriemokos sumą mažinti nustatytos permokos dydžiu ir tą veiksmą nelaikyti prieštaraujančiu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai, fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą, nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2008). Todėl pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus pagrįstai pripažino pataisomis finansiniuose dokumentuose, nedarant jokių finansinių operacijų.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas naikintinas
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Iš informacinės teismų sistemos Liteko duomenų bazėje esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei ,,Altesa“ buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi buvo patvirtinti šios bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp kurių kreditoriaus Kauno apskrities VMI 18 795,82 Lt finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi šio kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo patikslintas, jį sumažinant iki 6 598,84 Lt, o 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi - sumažintas iki 897,98 Lt.
Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad atsakovė Kauno apskrities VMI, gavusi po bankroto bylos iškėlimo ieškovei pastarosios užpildytas mokesčių deklaracijas, pateikė mokesčių suderinimo aktą, kuriame nurodytos nustatytos mokesčių permokos ir nepriemokos. Teismas taip pat nustatė, kad šalių paskaičiavimai dėl valstybei sumokėtų mokesčių - 40 544,09 Lt, perskaičiuotų ir negrąžintų 31 267,64 Lt bei grąžintų 9276,45 Lt piniginių lėšų sutampa bei kad permoka pagal atskiras mokesčių kategorijas (31 267,64 Lt) ieškovui negrąžinta, ją paskirsčius ieškovės vardu, vietoje nesumokėtų, nedeklaruotų arba klaidingai deklaruotų įmokų valstybės biudžetui. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo nėra.
Šioje byloje kilo ginčas dėl to, kaip turėtų būti vertinami atsakovo, kaip mokesčių administratoriaus, veiksmai, kuriais pastarasis paskirstė ieškovės sumokėtą permoką, įformindamas ją vietoje nesumokėtų, nedeklaruotų arba klaidingai deklaruotų įmokų valstybės biudžetui.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas yra ne dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o dėl VMI atliktos pataisos finansiniuose dokumentuose. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad ieškovė nepateikė mokesčių inspektoriui visų deklaracijų, dėl ko mokesčių administratorius negalėjo nustatyti faktinio mokestinių prievolių įvykdymo, o deklaracijas pateikus po bankroto bylos iškėlimo, buvo nustatytas bankrutavusios įmonės įsiskolinimas ir įforminti mokesčiai, atsižvelgiant į faktinį įsiskolinimą. Taigi, atsakovės veiksmus, kuriais pastaroji ieškovės sumokėtų mokesčių permokomis padengė jos mokestines nepriemokas, pirmosios instancijos teismas įvertino ne įskaitymu, o atlikta pataisa finansiniuose dokumentuose.
Su tokiu mokesčių administratoriaus veiksmų vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė sumokėjo į biudžetą 24 553,66 Lt pelno mokesčio, 14 999 Lt GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, 967,70 GPM nuo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, 23,73 Lt delspinigių, taigi, iš viso 40 544,09 Lt. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Šias sumokėtas sumas atsakovė įvertino kaip mokesčių permokas, atsiradusiais iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei (8, 11, b. l.).
Atsakovė taip pat nustatė ir ieškovo mokestines nepriemokas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, iš viso 15 278,21 Lt, kurias ji ir įskaitė į ieškovės mokestines nepriemokas, o permokos dalį, sudarančią 9 276,45 Lt, grąžino (8, 9, 16 b. l.).
Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse suformuotą Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo praktiką, ši norma yra skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taip pat tai reiškia, kad įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai, iškėlus įmonei bankroto bylą, negali būti įskaitomi nuo bylos iškėlimo momento, nes tarpusavio įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo. Dėl to vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, įskaitant tarpusavio reikalavimų įskaitymus, yra negalimas iki to momento, kai įmonės likvidacinė komisija patvirtina paskirstytinas kreditoriams sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-95/2001; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1335/2002; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2004; 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2008).
Aplinkybė, kai mokesčių administratorius, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą atlikęs mokestinį patikrinimą, į iki bankroto bylos iškėlimo susidariusią mokesčių permoką įskaito iki bankroto bylos iškėlimo susidariusią įmonės mokestinių nepriemokų sumą, ją atitinkamai sumažindamas, vertintina kaip vienašalis kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo, pažeidžiantis imperatyvią ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą.
Kaip jau minėta, atsakovė nustatė ieškovės sumokėtų mokesčių permokas, iš viso 40 544,09 Lt, iš kurių 9 276,45 Lt, grąžino ieškovei. Taigi liko negrąžinta 31 267,64 Lt mokesčių permokų. Savo atsisakymą grąžinti permokas atsakovė motyvavo kitų mokesčių padengimu (105 b. l.), kas vertintina kaip vienašalis kreditoriaus reikalavimų tenkinimas įskaitymo būdu, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo. Tai iš esmės pripažino ir pati atsakovė, pateikdama ieškovei pranešimus apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą (8, 9 b. l.). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė atliko ne įskaitymą, o pataisas finansiniuose dokumentuose, yra nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir iš esmės jiems prieštarauja ir šios išvados pagrindu priimtas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos šioje byloje, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 str.) ir dėl šių pažeidimų byla buvo išspręsta neteisingai, todėl sprendimas naikinamas. Kadangi atsakovės atsikirtimuose į šioje byloje jai pareikštą reikalavimą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atsisakyti gražinti ieškovei jos sumokėtų mokesčių permokas, ieškinys dėl šių permokų grąžinimo tenkinamas kaip pagrįstas.
Pareikštuoju ieškiniu ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už advokato pagalbą), tačiau įrodymų apie tokias išlaidas nepateikė, todėl šis prašymas netenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, todėl prašymas tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (į. k. 188729019, buveinė Europos pr. 105, 44500 Kaunas) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Altesa“ (į. k. 234727930, buveinė Europos pr. 91-205, LT-44500 Kaunas) 31 267,64 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt septynis litus 64 ct) mokesčių permoką ir 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Danutė Milašienė
Marytė Mitkuvienė
Donatas Šernas