Nuorašas
Pranešėja R. Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-268-562/2014
Teisėja I. Gavelytė-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00617-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,
teisėjų Stasio Punio, Virginijos Švedienės,
sekretoriaujant Aleksandrui Zujevui,
dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,
išteisintajai R. S., gynėjui advokatui Algiui Tursui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro Benedikto Leišio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 straipsnio 1 dalį, kadangi, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Civilinės ieškovės I. R. civilinį ieškinį paliktas nenagrinėtu.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
R. S. buvo kaltinama pagal BK 140 str. 1 d. tuo, kad ji 2012-03-12 adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buto virtuvėje pastūmusi nukentėjusiąją I. R., suspaudusi jai kairę ranką, suėmusi abiem rankom už kaklo ir smaugdama, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad R. S. 2012-03-12 pastūmė nukentėjusiąją I. R., suspaudė jai kairę ranką, suėmusi abiem rankom už kaklo ją smaugė, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą. R. S. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras Benediktas Leišys prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. S. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant ją bausmės atlikimo laiku neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose ar organizacijose; nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. R. pareikštą 3000 Lt civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir teismas R. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., išteisino nepagrįstai.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje buvo nustatyta, jog išteisintoji R. S. buvo V. R. sugyventinė ir gyveno kartu su nukentėjusiąja I. R., pastarajai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog tokio pobūdžio bylos yra labai jautrios. Tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ilgai kartu pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, todėl reikalinga labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, įvertinant tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (LAT nutartis Nr. 2K-711/2012).
Pasak apelianto, nėra teisingas apylinkės teismo konstatavimas, kad išteisintoji R. S. nepadarė BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, kad nukentėjusiosios ir išteisintosios santykiai buvo konfliktiški, tačiau apeliantas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai neįvertino ir atmetė liudytojo V. R. parodymus, kuris, nors paties nukentėjusiosios ir išteisintosios konflikto nematė, tačiau apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė girdėjęs, kad 2012-03-12 buto virtuvėje tarp nukentėjusiosios I. R. ir išteisintosios R. S. vyko barnis, ir įėjęs į virtuvės patalpą jis pamatė, kaip išteisintoji nuo nukentėjusiosios veido atitraukė rankas. V. R. taip pat nurodė, jog nukentėjusioji jam iškart buvo pasakiusi, kad tai R. S. ją smaugė, ir rodė smaugimo žymes ant kaklo, kurias jis nurodo matęs. Apeliantas nesutinka ir su teismo teiginiu, jog tai, kad V. R. matė, kaip išteisintoji nuo nukentėjusiosios veido atitraukė rankas, visiškai nepatvirtina to, kad šis veiksmas yra nesusijęs su fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiosios atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad šis įvykis įvyko bute, kuriame nebuvo pašalinių asmenų, todėl niekas kitas be R. S. nukentėjusiajai skausmo sukelti negalėjo. Pasak apelianto, teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo išsamūs ir nuoseklūs, ji aiškiai apibūdino visą situaciją, kaip kilo konfliktas bei barnis tarp jos ir išteisintosios, ir kuomet jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, ji nurodė, kad dėl R. S. veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas.
Skundas netenkinamas.
Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Nagrinėjamojoje byloje R. S. buvo kaltinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai tuo, kad 2012-03-12 adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buto virtuvėje pastūmusi nukentėjusiąją I. R., suspaudusi jai kairę ranką, suėmusi abiem rankom už kaklo ir smaugdama, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisinta, nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis R. S. išteisinimo dėl jai inkriminuotos veikos pagrindą.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsižvelgdama į BPK 20 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų turinio aiškinimą teismų praktikoje bei pagal paduotą apeliacinį skundą patikrinusi prašomą panaikinti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių faktų nustatymo laikytinos pagrįstomis išsamiu ir nešališku BPK numatyta tvarka gautų įrodymų išnagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė bylos duomenis, kilus abejonėms dėl nukentėjusiajai I. R. padarytų kūno sužalojimų laiko, paskyrė teismo medicinos ekspertizę (b. l. 109, 110), apklausė specialisto išvadą Nr. G 738/12(01) pateikusį specialistą V. K., nukentėjusiąją I. R., liudytoją V. R., išteisinamąją R. S.. Taigi teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir tik tuomet vertino surinktus duomenis, pateikiant motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo bei kaltinamosios išteisinimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamoji R. S. 2012-03-12 pastūmė nukentėjusiąją I. R., suspaudė jai kairę ranką, suėmusi abiem rankom už kaklo ją smaugė, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas.
Nagrinėjamoje byloje kaltinamosios kaltė buvo grindžiama nukentėjusiosios I. R., liudytojo V. R. parodymais, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo teismui kyla pagrįstų abejonių.
Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad dėl šio įvykio ne iš karto kreipėsi į policiją, tai padarė gal po dviejų ar net daugiau savaičių, gali būti, kad 2012-03-26. Taip pat nurodė, kad galbūt nukentėjusioji iš viso nebūtų kreipusis į policiją, bet R. kreipėsi į policiją ir nukentėjusiosios sūnų V. R. paėmė iš namų ir išvežė į policijos komisariatą. Į policiją nukentėjusioji kreipėsi po to, kai R. parašė pareiškimą dėl nukentėjusiosios sūnaus ir jį sulaikė policija (b. l. 97). Teisiamajame posėdyje liudytojas V. R. patvirtino, kad R. S. ir nukentėjusiosios santykiai visą laiką buvo konfliktiški (b. l. 110). Taigi apylinkės teismas, konstatuodamas priešiškus nukentėjusios ir išteisinamosios santykius, teisingai vertino nukentėjusiosios parodymus patikimo aspektu ir pagrįstai juos atmetė. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs. Nukentėjusioji I. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. S. nagrinėjamo įvykio metu (2012-03-12) suėmė nukentėjusiąją už gerklės, pastūmė ir nukentėjusioji nukrito, atsisėdo ant virtuvėje stovėjusios kėdės. Nukentėjusiajai nuo kaltinamosios rankų, kai ji buvo nukentėjusiąją suėmusi, ant veido taip ir liko du pirštai. Taip pat parodė, kad 2012-03-12 įvykį matė tik vaikas, nukentėjusiosios sūnus buvo namuose, bet jis nebuvo tuo metu virtuvėje, tačiau, kai išgirdo triukšmą, atėjo (b. l. 97 ). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. R. parodė, kad virtuvėje priėjus prie šaldytuvo ir, norėdama sumažinti temperatūrą, paspaudus mygtuką, prie jos pribėgo R., paėmė ranka už jos kairės rankos ir stipriai suspaudė, pastūmė ją, o po to paėmė jai už gerklės, kol į virtuvę įėjo sūnus. Kiek laiko ji jai taip spaudė, neprisimena. Kai užėjo sūnus, jis jai pasakė, kad ją paleistų. Tada R. ją paleido ir ji išėjo į kambarį (b. l. 6). Taigi iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, kuriame užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jie nėra nuoseklūs. Todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo nukentėjusiosios parodymus pripažinti objektyviais ir patikimais.
Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai neįvertino ir atmetė liudytojo V. R. parodymus, kuris, nors paties nukentėjusiosios ir išteisintosios konflikto nematė, tačiau apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė girdėjęs, kad 2012-03-12 buto virtuvėje tarp nukentėjusiosios I. R. ir išteisintosios R. S. vyko barnis, ir įėjęs į virtuvės patalpą jis pamatė, kaip išteisintoji nuo nukentėjusiosios veido atitraukė rankas. V. R. taip pat nurodė, jog nukentėjusioji jam iškart buvo pasakiusi, kad tai R. S. ją smaugė, ir rodė smaugimo žymes ant kaklo, kurias jis nurodo matęs.
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad 2012-03-25 konflikto metu liudytojas V. R. buvo sulaikytas dėl smurto prieš R. S.. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad į policiją kreipėsi po to, kai R. parašė pareiškimą dėl nukentėjusiosios sūnaus ir jį sulaikė (b. l. 97). R. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad liudytojas V. R., sužinojęs apie priimtą teismo sprendimą dėl vaiko P. išlaikymo, jai grasino, kad nieko negaus, vadino ją necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo ir provokavo konfliktus (b. l. 24-25, 36-37). Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėto liudytojo parodymus, pagrįstai į šias aplinkybes atsižvelgė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Nagrinėjamos situacijos atveju teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo pozicija dėl liudytojo V. R. parodymų vertinimo bei jų reikšmės nustatant smurto panaudojimo aplinkybes. Nors apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, nes ji aiškiai apibūdino visą situaciją, kurio metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, pažymėtina, kad nukentėjusios nurodytus duomenis apie 2012-03-12 jai padarytus sužalojimus paneigia byloje paskirtos teismo medicinos ekspertizės išvados. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 85/17(01) nustatyta, kad teismo medicinos ekspertai, remdamiesi I. R. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje Nr. 1-367-817/2013, atsakydami į teismo 2013-02-25 nutartyje išdėstytus klausimus pateikė išvadą, kad Specialisto išvadoje Nr. G738/12(01) nurodyti sužalojimai negalėjo būti padaryti nukentėjusiajai I. R. 2012-03-12 tiriamo įvykio metu, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, nes neatitinka įvykio aplinkybių laiko, Specialisto išvadoje Nr. G738/12(01) nurodytų sužalojimų pėdsakai negalėjo išlikti iki nukentėjusiosios apžiūros 2012-03-28. Šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad sužalojimai, kurie galėtų būti padaryti bylos aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2012-03-12, I. R. kūne nekonstatuoti (b. l. 114-120). Taigi nagrinėjamu atveju, be jau nurodytų teismui kilusių ir nepaneigtų abejonių dėl išteisintosios veiksmų prieš I. R. įrodytumo ir duomenų pakankamumo, patikimumo jos kaltei pagrįsti, kilusias abejones sustiprino ir minėtos teismo medicinos ekspertizės išvados. Įvertinus šiuos duomenis nagrinėjamos bylos kontekste, apylinkės teismas negalėjo daryti vienareikšmiškų ir neabejotinų išvadų, kad R. S. padarė kaltinime jai inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus, ir prielaidų pobūdžio tokius jos veiksmus laikyti neginčijamai nustatytais faktais, taigi neturėjo pakankamai teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymo šioje byloje.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančius kaltinime nurodytus tyčinius veiksmus, R. S. pagrįstai pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinta (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Vertinant išteisinamosios prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnyje nustatytą reglamentavimą kaltinamojo turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvaujančio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti išlaidų priteisimas nėra galimas netgi tais atvejais, kai teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas. Nagrinėjamu atveju tai nėra privataus kaltinimo byla, todėl BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikomos.
Apibendrinat išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-30 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro Benedikto Leišio apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Rosita Patackienė
Teisėjai Virginija Švedienė
Stasys Punys
Nuorašas
Teisėja Rosita Patackienė