Civilinė byla Nr. 3K-3-367/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 30.12.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010
m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito
Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir
Vinco Versecko,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8
d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Kauno miesto
savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams UAB „Tomis“
ir V. B., dalyvaujant trečiajam asmeniui Kauno miesto 19-ojo
notaro biuro notarei Aušrai Urbonienei, dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutarties
ir priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs vindikaciją reglamentuojančių
teisės normų taikymo klausimas.
Ieškovai Kauno miesto savivaldybė ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė teismo pripažinti negaliojančiais atsakovų
UAB „Tomis“ ir V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. sudarytą pirkimo-pardavimo
sutartį, pagal kurią pastatai: 91G1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys
neskelbtini); 92B1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini);
93F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 287G1p
(unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 239F1p (unikalus
Nr. duomenys neskelbtini), 240H1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 241F1p
(unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 243F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)
(duomenys neskelbtini), parduoti V. B., bei 2005 m. gruodžio
30 d. šių pastatų priėmimo-perdavimo aktą, iškeldinti atsakovą UAB „Tomis“ iš nurodytų
pastatų. Ieškovų teigimu, UAB „Tomis“ su Kauno miesto savivaldybe sudarytos
žemės nuomos sutarties pagrindu valdė žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatai.
Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtino taikos
sutartį, kuria UAB ,,Tomis“ įsipareigojo iš ginčo pastatų išsikelti. Nepaisant
galiojančios teismo nutarties UAB „Tomis“ 2005 metais padavė teismui
pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti tų pačių pastatų sąžiningo ir nepertraukiamo
valdymo faktą. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu
nustatė UAB „Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją
senatį faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. vasario 20 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje
dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir perdavė
ją nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu
panaikino teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą nustatyti UAB
„Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą
ir UAB „Tomis“ pareiškimą atmetė. Ieškovų teigimu, nagrinėjant bylą atnaujinus
procesą, jie sužinojo, kad UAB „Tomis“ 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi ginčo pastatus pardavė atsakovui V. B.. Šis
sandoris yra niekinis, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai
tvarkai ir gerai moralei, todėl pripažintinas negaliojančiu. 2006 m. sausio 1
d. atsakovai sudarė neatlygintinio naudojimosi ginčo patalpomis sutartį, pagal
kurią ką tik įgytus pastatus neterminuotam laikotarpiui V. B. perdavė
naudotis pardavėjui UAB „Tomis“. Ieškovų nuomone, pastatų pirkimo-pardavimo
sandoris yra tariamas. V. B. nebuvo pakankamai atidus,
nesidomėjo UAB „Tomis“ sąžiningumu dėl įgyto turto, todėl negali būti laikomas
sąžiningu įgijėju.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m.
birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal kasacinio
teismo praktiką civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK
1.5 straipsnis). Tačiau ieškovai neįrodė, kad V. B. ginčo
turto valdymas yra nesąžiningas. Ginčijamo sandorio sudarymo metu apribojimų
perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą nebuvo. Notaro patvirtintoje 2005
m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjo atstovas pareiškė, kad
parduodamas turtas niekaip neapsunkintas. VĮ Registrų centro Kauno filialo
išduotos pažymos patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įrašų apie
apribojimus perleisti nekilnojamąjį turtą nebuvo, Kauno apskrities viršininko
administracija sutiko, kad ginčo pastatai būtų perleisti. Tai, kad V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. ginčijamu sandoriu įsigijęs
pastatus, 2006 m. sausio 1 d. sudarė panaudos sutartį ir leido pastatais
naudotis pardavėjui, nepatvirtina jo nesąžiningumo, nes savininkas turi teisę
perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui (CK 6.632 straipsnis).
Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus
atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Tardymo valdybos prie Kauno m. VPK
2001 m. spalio 10 d. nutarime nutraukti baudžiamąją bylą nurodyta, kad byloje
nėra objektyvių įrodymų, jog UAB „Tomis“ apgaulės būdu užvaldė svetimą turtą
stambiu mastu.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 8 d. sprendimu Kauno
apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują
sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais UAB „Tomis“ ir V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartį ir 2005 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, taikė
restituciją – priteisė iš UAB „Tomis“ V. B. 320 000 Lt,
pastatus: 91G1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini);
92B1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 93F1p (unikalus
Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 287G1p (unikalus Nr. duomenys
neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 239F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini),
240H1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 241F1p (unikalus Nr. duomenys
neskelbtini), 243F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini),
perdavė Kauno miesto savivaldybei. Teismas iškeldino UAB „Tomis“ iš nurodytų pastatų
ir priteisė iš UAB „Tomis“ ir V. B. solidariai 14 400 Lt
žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad ieškovų ir
paskutinio daiktų įgijėjo atsakovo V. B. prievoliniai
santykiai nesiejo, todėl ieškinys pagrįstai buvo pareikštas ir nagrinėjamas
kaip vindikacinis. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į
tai, kad CK 4.95-4.97 straipsniai reglamentuoja daikto išreikalavimą iš
neteisėto valdymo. Tik dėl neteisėto valdytojo gali būti taikomas sąžiningumo
kriterijus, nes iš teisėto valdymo daiktas negali būti paimamas (CK 4.93
straipsnis). Tam, kad būtų nustatytas valdymo teisėtumas, reikalinga patikrinti
jo pagrindo – sandorio, kuriuo daiktas buvo įgytas, teisėtumą. Pažymėtina, kad,
sprendžiant dėl sandorio negaliojimo, yra sprendžiama dėl prievoliniais teisiniais
santykiais susijusių šalių veiksmų, todėl šioje stadijoje daiktinės teisės
normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo,
netaikomos. UAB „Tomis“
nuosavybės teisė į pastatus, kuriuos 2005 m. gruodžio 30 d. sutartimi pardavė V. B., buvo pripažinta teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu,
panaikintu 2008 m. gegužės 19 d. Panaikintas teismo sprendimas,
kaip ir niekinis sandoris, negalioja nuo jo priėmimo momento ir negali sukelti
jokių teisinių padarinių (CPK 760 straipsnio 1 dalis). Taigi UAB „Tomis“ nebuvo
įgijusi nuosavybės teisės į ginčo pastatus. UAB „Tomis“ žinojo, kad vėliau
panaikintu teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu jai nuosavybės teisė buvo
nustatyta nepagrįstai, todėl, panaikinus 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimą
– taigi UAB „Tomis“ nuosavybės teisę, bendrovės su V. B. sudaryta
pirkimo-pardavimo sutartis vertintina kaip sandoris, sudarytas asmens,
neturėjusio teisės perleisti daiktą (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Pirmosios
instancijos teismas neatsižvelgė į ginčui teisingai išspręsti svarbias
aplinkybes. V. B., 2005 m. gruodžio 30 d.
sutartimi įsigijęs pastatus, 2006 m. sausio 1 d. sudarė panaudos sutartį ir šia
sutartimi leido naudotis įsigytais pastatais tam pačiam juridiniam asmeniui –
pardavėjui UAB „Tomis“. V. B. paaiškino, kad ją sudarė
laikinai, siekdamas apsaugoti įsigytą turtą, tačiau įrodymų apie grėsmę
pastatams į bylą nepateikta. Pastatų panaudos sutartis nebuvo laikina – ji
šalių susitarimu nutraukta tik 2009 m. rugpjūčio 27 d., t. y. praėjus
beveik ketveriems metams po jos sudarymo, kai 2005 m. gruodžio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkte įrašyta pardavėjo pareiga atlaisvinti
parduodamą turtą iki 2006 m. kovo 1 d. V. B. teigė norėjęs įsigytuose pastatuose plėsti savo verslą,
tačiau visą šį laikotarpį jokių veiksmų šiuo tikslu neatliko. Procesiniuose
dokumentuose V. B. teigė, kad UAB „Tomis“ leido naudotis
tik dalimi įsigyto turto, o kita dalimi naudojasi pats, tačiau šis argumentas
nepagrįstas įrodymais. Ieškovų pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr.
60-12-484 patvirtina, kad ginčo pastatais naudojasi ir juos nuomoja kitiems
asmenims išimtinai atsakovas UAB „Tomis“. Atsakovų teigimu, ginčijamos
sutarties sudarymo metu reali pastatų vertė buvo 320 000 Lt, o V.
B. procesiniuose dokumentuose papildomai teigė, kad jo prašymu vertintojai
buvo nustatę 300 000-350 000 Lt vertę. Tačiau rašytinių įrodymų apie tokį
įvertinimą byloje nėra, o iš notarui pateiktų dokumentų matyti, kad oficialus
pastatų perkainojimas buvo atliktas prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą –
2005 m. gruodžio 13 d. ir bendra visų pastatų vidutinė rinkos vertė nustatyta 2 007 300
Lt (CK 4.262 straipsnis, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24
straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovų sudaryta pastatų pirkimo-pardavimo
sutartis, po kurios sudarymo perleisti pastatai nedelsiant grąžinti naudotis jų
pardavėjui, iki šios dienos nesukėlė realių teisinių padarinių. Turint omenyje
tai, kad UAB „Tomis“ žinojo, jog po teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimo
pastatus valdo neteisėtai, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad šalys ne tik
realiai neįgijo civilinių teisių ir pareigų, bet ir neketino sudaryti realaus
sandorio – nesiekė sukurti teisinių padarinių. Tikroji sandorio šalių valia
buvo formaliai pakeisti nesąžiningai įgytų daiktų savininką. Ginčijama
pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, toks sandoris yra tariamas
ir negalioja (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).
CK 6.307 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia šio straipsnio 1 dalyje nustatytu
pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, nustatytus CK 4.96
straipsnyje. Kadangi pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį draudžiama išreikalauti
nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, tai CK 6.307 straipsnio pagrindu
ieškovų vindikacinis reikalavimas netenkintinas. Tačiau nustačius, kad
ginčijama sutartis yra tariamasis sandoris, yra pagrindas konstatuoti, jog pirkėjas
V. B., net ir nežinodamas, kad UAB „Tomis“ sudaro sutartį
dėl ne jai priklausančio daikto, yra nesąžiningas. Taigi nustačius, kad V. B. yra neteisėtas valdytojas, o preziumuojamas
sąžiningumas paneigtas jo dalyvavimu sudarant tariamąjį sandorį, taikytinas CK
4.95 straipsnis, įtvirtinantis savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš
svetimo neteisėto valdymo. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį ir 1.86 straipsnio 2
dalį tariamam sandoriui taikoma restitucija. Byloje taikytina vienašalė
restitucija, nes UAB „Tomis“ nuginčyta sutartimi pardavė valstybei priklausantį
turtą. Tenkinamas vindikacinis ieškinys ir iš V. B. išreikalaujami
pastatai perduodami iki jų paėmimo pastatus patikėjimo teise valdžiusiam
juridiniam asmeniui – Kauno miesto savivaldybei. Kadangi pagal bylos duomenis
ginčo pastatai panaudos sutarties pagrindu yra perduoti atsakovui UAB „Tomis“,
į bylą pateiktas tik susitarimas dėl šios sutarties nutraukimo, bet nėra
duomenų apie išsikėlimą iš pastatų, tai tenkinamas ieškovų reikalavimas dėl UAB
„Tomis“ iškeldinimo.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo
sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančiais 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutarties ir perdavimo-priėmimo akto, restitucijos taikymo (UAB „Tomis“ iš
ginčo pastatų jau išsikėlė, todėl dėl šios dalies teismo sprendimas neginčijamas)
bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti išlaidas,
turėtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl CK 1.86 straipsnio taikymo. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais
siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas
(CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Tariamasis
sandoris yra fiktyvus sandoris, nes jo šalys
susitaria, kad sandoris joms nesukurs jokių teisinių padarinių. Fiktyvūs sandoriai sudaromi tik dėl akių, kai šalys jų nevykdo, ir todėl jie jokių teisinių
padarinių nesukelia. Ginčo sandoris
nėra sudarytas dėl akių, nes įvykdytas. Pardavėjo UAB „Tomis“ tikslas ir valia
buvo parduoti jam tuo metu priklausančius pastatus, o pirkėjo V. B. valia - ginčo pastatus
įsigyti už šalių sutartą kainą. V. B.,
ketindamas įsigyti ginčo pastatus, skolinosi pinigus, buvo vežamas turto
vertintojas realiai kainai nustatyti. Iki sandorio
sudarymo buvo gautas ir žemės sklypo savininko sutikimas. Teismui
pateikta 2005 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 7436580 patvirtina
visos šalių sutartos sumos, t. y. 320 000 Lt, sumokėjimą
pardavėjui už perkamus ginčo pastatus iki sandorio sudarymo. Ginčijama
pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota viešame registre. Po sandorio
sudarymo žemės nuomos mokestį mokėjo V. B.. Pats ieškovas Kauno miesto savivaldybė, nagrinėjant civilinę
bylą Nr. A2-4682-521/2007,
ginčijamo sandorio nelaikė
tariamuoju. V. B. teigimu, teismas netinkamai
vertino byloje esančius įrodymus. Išvados
apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo
priemonėmis, įvertinus įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintus vertinimo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal J. T. skundą, bylos Nr. 3K-3-591/2006).
2. Dėl CK 4.95 straipsnio taikymo. Teismas turėjo įvertinti, kokį
ieškovai pareiškė reikalavimą
– daiktinį teisinį (vindikacija) ar prievolinį teisinį (sandorio pripažinimas negaliojančiu). Ieškovai šioje byloje
pareiškė reikalavimą tik dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Reiškiant
vindikacinį reikalavimą nuosavybės teisė ginama daiktinės teisinės gynimo
priemonėmis, kurios absoliutus pobūdis leidžia savininkui vindikacinį
reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam
asmeniui, neginčijant daikto įgijimo pagrindo. Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti ne tik įstatymo nustatytas sąlygas,
kuriomis prarado daiktą, bet ir paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo
sąžiningumą. Vindikacija iš sąžiningo įgijėjo galima tik CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-569/2003). Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė byloje ieškovų pareikštus reikalavimus. Sprendžiant
vindikacinius reikalavimus taip pat vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo,
įgijęs turtą nuosavybės teise, yra teisėtas savininkas, o ieškovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Klaipėdos miesto apylinkės
vyriausiasis prokuroras v. Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų
konfederacija ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2008).
3. Dėl V. B. nesąžiningumo ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo.
Teismas nepagrįstai V. B. pripažino nesąžiningu įgijėju. Ginčo sandorio sudarymo metu viešame
registre ginčo pastatų savininke buvo įregistruota
UAB „Tomis“. Jokių apribojimų įsigyti ginčo pastatus nebuvo. Ginčijamos sutarties 7 punkte įtvirtinta, kad į
parduodamą turtą niekas negali reikšti jokių pretenzijų. V. B. nėra UAB „Tomis“ akcininkas, jo nesieja giminystės ryšiai
su bendrovės administracijos darbuotojais ar akcininkais. Apie parduodamą turtą V. B. sužinojo iš skelbimo internete. V. B. nedalyvavo ankstesnėse civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami Kauno miesto
savivaldybės ir UAB „Tomis“ ginčai, teismų sprendimai nebuvo įregistruoti viešame registre. Atsakovo UAB „Tomis“ nuosavybės teisė į ginčo pastatus panaikinta tik 2008 m. gegužės 19 d.
teismo sprendimu. Teismas nepagrįstai sandorio šalių
nesąžiningumą siejo su pastatų įsigijimo kaina. Parduodamo turto kaina
nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Viešame
registre įregistruota ginčo pastatų rinkos vertė visiškai neatitiko pastatų
tikrosios vertės, nes šie buvo suniokoti, todėl šalių susitarimu buvo nustatyta
reali parduodamo daikto kaina – 320 000 Lt (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Tai, kad V. B. nepradėjo plėtoti įsigytuose pastatuose verslo, nepaneigia jo sąžiningumo. Galiojant laikinajai apsaugos
priemonei - areštui, nebuvo galimybių V. B. gauti kredito iš banko, kaip
ir leidimo pastatų rekonstrukcijai. V. B. remontavo ginčo pastatus
po įsigijimo.
Iš sąžiningo įgijėjo negali būti
išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado
dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės
7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-569/2003). Duomenų apie padarytą nusikaltimą
byloje nėra, todėl ginčo turtas negali būti išreikalautas iš V. B. kaip sąžiningo įgijėjo. Įstatymas,
garantuodamas savininko teisių gynimą ir nustatydamas nuosavybės teisės gynimo būdus, kartu įpareigoja
atsižvelgti ir į teisėtus kitų asmenų interesus. Tokia įstatymo nuostata grindžiama
konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 straipsnis). Restitucijos
taikymas galimas tik nepažeidžiant CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio nuostatų dėl sąžiningo įgijėjo interesų
gynimo. Jeigu daiktas, kurį viena šalis
įgijo pagal sandorį, vėliau perleidžiamas kitam, t. y. trečiajam asmeniui, o
šis asmuo yra sąžiningas, tai iš jo daiktas gali būti išreikalautas tik CK 4.96
straipsnio nustatytais atvejais, kai
daikto išreikalavimas yra galimas ir iš sąžiningo įgijėjo. Visais kitais
atvejais restitucija yra negalima, o
nukentėjusios sandorio šalies interesai turi būti ginami kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal J. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-1096/2000; 2001 m.
lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Joniškio grūdai“ v. UAB „Pakruojo Mūša“, bylos Nr. 3K-7-646/2001;
2003 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-97/2003; kt.).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas
Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą
palikti nepakeistą, o kasacinio skundo tenkinimo atveju – nutarties dalies dėl
išlaidų priteisimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl CK 1.86 straipsnio taikymo. Teismo sprendimas priimtas tinkamai
įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pritaikius CK 1.86
straipsnio nuostatas dėl tariamojo sandorio. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie, V. B. teigimu,
atliktą turto vertinimą, nors turto vertinimo ataskaita turi būti sudaroma
raštu (Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis, 24 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnio 4 dalis). VĮ Registrų centro
duomenimis, atlikus oficialų pastatų perkainojimą, ginčo pastatai buvo
įvertinti 2 007 300 Lt,
ir viešo registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti. Žemės sklypo savininko sutikimas – tai tik formali ginčijamo
sandorio sudarymo aplinkybė, kuri nepaneigia tariamojo sandorio sudarymo. Remiantis
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi teismui pateikta 2005 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 7436580 nepatvirtina
šalių sutartos sumos sumokėjimą. V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. sandoriu
įsigijęs pastatus, tuoj
pat – šventinę dieną – 2006 m. sausio 1-ąją pasirašė neatlygintinio naudojimosi
negyvenamosiomis patalpomis (panaudos) sutartį, pagal kurią ką tik įsigytais
pastatais neatlygintinai ir neterminuotam laikotarpiui leido naudotis tam pačiam juridiniam
asmeniui-pardavėjui.
Aplinkybės, kad buvo imituojamas pinigų skolinimasis, o po to sudaroma panaudos
sutartis su pardavėju, taip pat patvirtina, kad sandorio šalys neketino sukurti
atitinkamų teisinių padarinių. Be to, sutartis tokių ir nesukėlė iki šios dienos.
2. Dėl CK 4.95 straipsnio
taikymo. Šioje
civilinėje byloje ieškinį dėl sutarties ir priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais padavė ne prievolinių
teisinių santykių dalyvis, o nekilnojamųjų daiktų savininkas ir patikėjimo teisės turėtojas. Ieškovai
iš esmės pareiškė
prašymą išreikalauti nekilnojamuosius daiktus iš svetimo neteisėto valdymo (CK
4.95 straipsnis). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugpjūčio
28 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje pagal Vokietijos draudimo
kompanijos „DA-Deutsche Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft“ pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-739/2000, pažymėjo, kad bylose sprendžiant vienos pagrindinių
teisių – nuosavybės
teises (Konstitucijos 23 straipsnis) – klausimus, siekiant išvengti klaidų ir
nepagrįsto turto nusavinimo, teismas turi būti aktyvesnis nei kitose bylose.
3. Dėl atsakovo V. B. nesąžiningumo ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. V. B. preziumuojamas sąžiningumas paneigtas
jo dalyvavimu sudarant tariamąjį sandorį. Kasaciniame skunde teigiama, kad pastatus po įsigijimo
remontavo V. B., nors UAB „Tomis“ 2009 m. vasario 21 d. atsiliepime
į Kauno miesto savivaldybės ir Vyriausybės 2009 m. sausio 27 d. ieškinį teigė, kad pastatus remontuoja
bendrovė. Ieškovų
pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr.60-12-484 patvirtina, kad ginčo
pastatais naudojasi ir juos nuomoja kitiems asmenims UAB „Tomis“, o V. B. savo
veiklos ginčo objektuose neplėtojimą iš esmės grindžia lėšų trūkumų. V. B. nuo pat sandorio sudarymo neketino ir
nesiėmė veiksmų
deklaruojamos veiklos plėtrai, ir tai patvirtina, kad ginčijamo sandorio šalys realiai neįgijo ir
neketino įgyti civilinių teisių
bei pareigų. Dėl pastatų
kainos pažymėtina, kad pagal
CK 4.262 straipsnį
įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol
nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų dėl V. B. prašymu vertintojų nustatytos ginčo pastatų vertės.
Neteisėtai
įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe, asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją, nes ne teisės pagrindu teisė negali
atsirasti (Konstitucinio
Teismo 2000 m. liepos 5 d nutarimas).
Atsiliepimu
į kasacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą
atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodomi šie argumentai:
1.
Dėl CK 1.86 straipsnio taikymo. Ginčijamo sandorio šalys sudarė sandorį tik dėl akių, juo neketino
sukurti atitinkamų teisinių padarinių, todėl
teismas pagrįstai taikė CK 1.86 straipsnį. V. B. nepateikė byloje turto vertinimo ataskaitos, kuri
patvirtintų pastatų vertinimo prieš sandorio sudarymą faktą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23
straipsnis, 24 straipsnio 1 dalis, CPK 177
straipsnio 4 dalis). Be to, pagal VĮ
Registrų centro duomenis, atlikus oficialų pastatų perkainojimą, ginčo pastatai
įvertinti 2 007 300 Lt, o viešo registro duomenys laikomi teisingais,
kol nenuginčyti. Žemės sklypo savininko sutikimas – tai tik formali ginčijamo
sandorio sudarymo aplinkybė, kuri nepaneigia tariamojo sandorio sudarymo.
Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi teismui
pateikta 2005 m.
gruodžio 30 d. PVM
sąskaita-faktūra Nr.
7436580 nepatvirtina šalių sutartos sumos sumokėjimo. Teismui V. B. atstovės pateiktas UAB
„Tomis“ kasos pajamų orderio kvitas, serija SAC Nr. 09077000, yra nepasirašytas
V. B., todėl neturi visų privalomų
rekvizitų, ir nepatvirtina pinigų sumokėjimo fakto (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).
V. B. 2005 m. gruodžio
30 d sandoriu įsigijęs pastatus, tuoj pat – šventinę dieną – 2006 m sausio
1-ąją pasirašė neatlygintinio naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis
(panaudos) sutartį, pagal kurią ką tik įsigytais pastatais, neatlygintinai ir
neterminuotam laikotarpiui leido naudotis tam pačiam juridiniam asmeniui-pardavėjui.
Aplinkybės, kad buvo imituojamas pinigų skolinimasis, o po to sudaroma panaudos
sutartis su pardavėju, taip pat patvirtina, kad sandorio šalys neketino sukurti
atitinkamų teisinių padarinių. Sudaryta ginčo pastatų pirkimo-pardavimo
sutartis iki šios dienos tokių nesukėlė.
2. Dėl CK 4.95 straipsnio
taikymo. Nagrinėjamu
atveju ieškinys pareikštas CK 4.95 straipsnio pagrindu.
Ieškovų ir daiktų įgijėjo atsakovo V. B. nesiejo prievoliniai teisiniai
santykiai, todėl pagrįstai ieškinys buvo pareikštas ir nagrinėjamas kaip vindikacinis. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo,
yra sprendžiama dėl prievoliniais teisiniais santykiais susijusių šalių
veiksmų, todėl toje stadijoje daiktinės teisės normos, reglamentuojančios
daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, netaikomos. Į sąžiningumo kriterijų atsižvelgiama sprendžiant
vindikacinį ieškinį, jei nustatomas daikto įgijimo pagrindo (sandorio)
neteisėtumas. Byloje
nustatyta, kad V. B., įsigijęs pastatus, iš karto juos
panaudos sutarties pagrindu perdavė naudotis UAB „Tomis“. Panaudos
sutartis iš tiesų nebuvo laikina, ji
nutraukta tik 2009 m. rugpjūčio 27 d., nors pirkimo-pardavimo
sutartyje įrašyta pardavėjo pareiga išsikelti iki 2006 m. kovo 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje pagal Vokietijos draudimo kompanijos „DA-Deutsche
Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-739/2000, pažymėjo, kad bylose
sprendžiant vienos pagrindinių teisių – nuosavybės teises (Konstitucijos 23
straipsnis) – klausimus, siekiant išvengti klaidų ir nepagrįsto turto
nusavinimo, teismas turi būti aktyvesnis nei kitose bylose.
3.
Dėl V. B. nesąžiningumo
ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. V. B. preziumuojamas sąžiningumas paneigtas jo dalyvavimu
sudarant tariamąjį sandorį. Kasaciniame skunde teigiama, kad pastatus po
įsigijimo remontavo V. B.,
nors UAB „Tomis“ 2009 m. vasario 21 d. atsiliepime į Kauno miesto
savivaldybės ir Vyriausybės 2009 m. sausio 27 d. ieškinį nurodė, kad pastatus remontuoja
bendrovė. Ieškovų pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr.60-12-484
patvirtina, kad ginčo pastatais naudojasi ir juos nuomoja kitiems asmenims UAB
„Tomis“, o V.
B. savo veiklos
ginčo objektuose neplėtojimą iš esmės grindžia lėšų trūkumu. V. B. nuo pat sandorio sudarymo neketino
ir nesiėmė veiksmų deklaruojamos veiklos plėtrai, ir tai patvirtina, kad
ginčijamo sandorio šalys realiai neįgijo ir neketino įgyti civilinių teisių bei
pareigų. Ginčo sandoriu
buvo siekiama užkirsti kelią įvykdyti teismo 2001 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtintą
taikos sutartį. Aplinkybės, kad buvo
imituojamas pinigų skolinimasis, o po
to sudaroma panaudos sutartis su pardavėju, įrodo, kad ginčijamas sandoris tebuvo tariamas, o jo šalis V. B. – nesąžiningas. 2005 m. gruodžio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte nustatyta, kad turtas parduodamas už 320 000
Lt, kuriuos V. B. neva sumokėjo prieš pasirašydamas šią
sutartį. Pažymėtina, kad tokios didelės sumos
mokėjimas juridiniam asmeniui grynaisiais pinigais, kol nėra sudarytas ir
patvirtintas sandoris, prieštarauja
protingumo principui. Ginčo sandorį sudariusių šalių nesąžiningumą taip pat įrodo ir sandorio kaina,
kuri yra daug mažesnė, nei VĮ Registrų centro nustatyta. Be to, V. B., kaip rūpestingas ir apdairus pirkėjas, žinojo ir
negalėjo nežinoti, kad
UAB „Tomis“ perleidžia pastatus tuoj pat po įsigijimo (nuosavybės teisių
įregistravimo viešame registre), kuriuo siekia naudotis ir po sandorio
sudarymo. Ypač greitai perleidžiant nekilnojamąjį turtą norėta pasinaudoti ginčo
turtą įsigijusio V.
B., kaip trečiojo asmens, teisių apsauga.
Teismų praktikoje
suformuluota nuostata, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamojo
turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas, rūpinasi civilinių teisinių santykių stabilumu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB
„Cetarium“, bylos Nr. 3K-3-17/2006). Protingai elgdamasis V. B. neturėjo sudaryti sandorio, kai yra duomenų, kad gali
prarasti pagal sutartį įgytą turtą. Elgdamasis apdairiai, jis turėjo pasidomėti
UAB „Tomis“. Apie tokią turto įgijėjo
pareigą pasisakoma ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A.
S. v. T. S., bylos Nr.
3K-3-898/2002). Preziumuojamas V. B. sąžiningumas yra paneigtas
tuo, kad jis dalyvavo sudarant tariamąjį sandorį, todėl taikytinas CK 4.95 straipsnis, įtvirtinantis savininko teisę
išreikalauti savo daiktą iš svetimo valdymo. Dėl pastatų kainos pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą
duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta
tvarka. Byloje nėra įrodymų dėl V. B. prašymu vertintojų nustatytos ginčo pastatų vertės.
Pagal notarui pateiktus duomenis, oficialus
pastatų perkainojimas buvo atliktas prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą – 2005 m. gruodžio 13 d., pastatai įvertinti 2 007 300 Lt.
UAB „Tomis“ nebuvo ir
negalėjo būti teisėta ginčo pastatų savininkė, tačiau neteisėto teismo sprendimo pagrindu buvo nusavinusi statinius,
įregistruotus Lietuvos Respublikos nuosavybės
teise ir valdomus Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teise, siekė kuo
greičiau pakeisti ginčo statinių savininką, sudarydama ginčo sutartį ir
pasirašydamas turto perdavimo-priėmimo aktą su V.
B.. Neteisėtai
įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe, asmuo neįgyja nuosavybės
teisių, saugomų pagal Konstituciją, nes ne teisės pagrindu teisė negali
atsirasti (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d nutarimas).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl
vindikaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo
Vindikacinis ieškinys yra
absoliutaus pobūdžio daiktinis teisinis ieškinys, nes šį gynimo būdą savininkas
gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui
priklausantį daiktą. Vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne
reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, kai ieškinys kyla iš prievolinių
teisinių santykių. Taigi tais atvejais, kai teismo prašoma pripažinti sandorį
negaliojančiu, svarbu nustatyti, kokį ieškovas reiškia reikalavimą – daiktinį
teisinį (vindikaciją) ar prievolinį teisinį (sandorio pripažinimas
negaliojančiu). Reiškiant vindikacinį reikalavimą nuosavybės teisė ginama
daiktinės teisės gynimo priemonėmis, kurios absoliutus pobūdis leidžia
savininkui vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam
asmeniui, neginčijant vindikuojamo daikto įgijimo pagrindo. Tokiu atveju
savininkas privalo įrodyti įstatymo nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado
daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumą, tada jis gali
atgauti savo daiktą natūra, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka daikto savininkui
(CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., byla
Nr. 3K-3-569/2003; išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; kt.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovai,
remdamiesi sandorių negaliojimą reglamentuojančiomis CK teisės normomis, CK
4.95, 6.307 straipsniais (taip pat nurodydami ir kitas teisės normas), prašė
teismo pripažinti negaliojančiais atsakovų UAB „Tomis“ ir V.
B. 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ginčo
pastatai parduoti V. B., bei
2005 m. gruodžio 30 d. šių pastatų priėmimo-perdavimo aktą,
iškeldinti atsakovą UAB „Tomis“ iš ginčo pastatų. Taigi byloje pareikštas vindikacinis
ieškinys dėl pastatų išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Tokiu atveju, minėta,
nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis. CK 4.95-4.97
straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo,
todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis
daiktą trečiasis asmuo jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra
neteisėtas. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo pastatus, minėta, UAB „Tomis“
pardavė kasatoriui sudarant 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartį, todėl svarbu nustatyti, ar ši sutartis buvo teisėtas pagrindas
kasatoriaus nuosavybės teisei į ginčo pastatus atsirasti.
Dėl
CK 4.95, 6.307 straipsnių taikymo
Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo
sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar
patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą
(susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t.
y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą
nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi
teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK
4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į
daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų
sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto
savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr.
3K-3-229/2008).
Pardavėjui nepriklausančio daikto
pardavimą reglamentuojančio CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo
sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas
daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti
pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo
ieškinį. Remiantis CK 6.323 straipsnio 1 dalimi tais atvejais, kai parduotą
daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš
pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti
šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius
pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Tačiau tokiu atveju, kai sutartis pripažįstama
negaliojančia 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, įstatymų
leidėjas apribojo savininko galimybę susigrąžinti daiktą natūra iš sąžiningo
įgijėjo CK 4.96 straipsnyje nustatytais atvejais, t. y. nustatė ribotą
vindikaciją (CK 6.307 straipsnio 3 dalis). CK taip pat yra nustatyta
ir neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, ir
CK 6.307 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su
CK 4.95 straipsniu, pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas
visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr.
3K-7-229/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu patenkino UAB
„Tomis“ pareiškimą ir nustatė nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal
įgyjamąją senatį faktą. Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu
atnaujinti procesą byloje ir panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m.
rugsėjo 2 d. sprendimą. Procesas byloje buvo atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d.
nutartimi, byla perduota nagrinėti
Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu panaikino
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir
UAB „Tomis“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo
pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė. Taigi nuosavybės teisę į
pastatus UAB „Tomis“ buvo įgijęs įgyjamosios senaties pagrindu, Kauno miesto
apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustačius nuosavybės
teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.47 straipsnio 11 punktas,
4.68 straipsnio 2 dalis). Galiojant šiam teismo sprendimui 2005 m. gruodžio 30
d. pastatai buvo parduoti kasatoriui, tačiau teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimas,
kuriuo buvo nustatytas UAB „Tomis“ pastatų nuosavybės teisės įgijimo pagrindas,
buvo panaikintas 2008 m. gegužės 19 d. Panaikintas teismo sprendimas
negalioja nuo jo priėmimo momento ir negali sukelti teisinių padarinių (CPK 760
straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-3-58/2007 dėl
proceso atnaujinimo byloje dėl UAB
„Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją
senatį fakto nustatymo, 2007 m. vasario 20 d. nutartimi konstatavo, kad byloje
esantys įrodymai paneigia UAB „Tomis“ teisę pretenduoti įgyti ginčo daiktus
įgyjamosios senaties pagrindu, nes patvirtina, kad ji žinojo, jog valdo juos
nesąžiningai, neteisėtai, kad neturi teisės valdyti juos kaip savininkė ir kad
teisėta jų savininkė (valdytoja) yra Kauno miesto savivaldybė, kuri gynė UAB
„Tomis“ veiksmais pažeistas teises (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto
apylinkės teismas, 2005 m. rugsėjo 2 d. priimdamas sprendimą nustatyti UAB
„Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį
faktą, byloje esančių duomenų nevertino ir netaikė CK 4.69 straipsnio 3 dalies
nuostatų, t. y. padarė aiškią įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų
taikymo klaidą.
Taigi teisėjų kolegija turi pagrindą
spręsti, kad 2005 m. gruodžio 30 d. sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo
sutartį UAB „Tomis“ pardavė kasatoriui bendrovei nuosavybės teise
nepriklausantį turtą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ir neturėdamas tam
teisės pagal įstatymus, todėl pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu kasatorius
kaip pirkėjas netapo teisėtu daikto savininku, nes, minėta, tik savininkas ar
jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą
ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Nustačius neteisėto ginčo
pastatų valdymo faktą – pardavėjui UAB „Tomis“ nuosavybės teise nepriklausančių
pastatų pardavimą kasatoriui, ginčijama pastatų 2005 m. gruodžio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1
dalies pagrindu. Tačiau, minėta, tokiu atveju daiktas, buvęs pirkimo-pardavimo
sutarties dalyku, grąžinamas savininkui, jeigu nenustatomi atvejai, nustatyti
CK 4.96 straipsnyje. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo
negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai
savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nagrinėjamoje
byloje nenustatyta, kad ginčo pastatus savivaldybė kaip savininkė (valdytoja)
prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl iš kasatoriaus, konstatavus jį esant
sąžiningu įgijėju, ginčo pastatai negalėtų būti išreikalauti (CK 4.96
straipsnio 2 dalis, 6.307 straipsnio 3 dalis). Iš to darytina išvada,
kad ginčo pastatai galėtų būti grąžinti Kauno miesto savivaldybei kaip savininkei
(valdytojai) tik nustačius, kad kasatorius, įsigydamas ginčo pastatus iš UAB
„Tomis“, buvo nesąžiningas (CK 4.95 straipsnis).
Dėl sąžiningumo prezumpcijos paneigimo
Civilinėje teisėje galioja bendrasis
sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad
kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo
požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu
įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Jeigu asmuo
yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol
neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti
valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra
nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas.
Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs
sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis).
Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK
4.26 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-328/2006).
Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą
visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes,
įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos
specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių
elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo
sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas
aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias
reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007
m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt.,
bylos Nr. 3K-7-229/2007). Be to, kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs,
kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne
negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Dž. C. v. Teismo antstolių kontora prie
Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-7-861/2002; Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo
28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr.
3K-3-360/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje P. L. v. 675-oji gyvenamųjų namų statybos
bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-549/2007; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo
pastatus UAB „Tomis“ pardavė kasatoriui už 320 000 Lt. Šią aplinkybę
patvirtino abi 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalys. Sutarties
4 punkte nurodyta, kad visas turtas parduodamas už 320 000 Lt, kuriuos
pardavėja UAB „Tomis“ gavo iš kasatoriaus prieš sutarties pasirašymą; šalys patvirtino,
kad pinigai buvo sumokėti sutarties sudarymo dieną. Pagal į bylą 2005 m.
gruodžio 30 d. ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinusio notaro
pateiktus duomenis sudarant šią sutartį buvo pateikti VĮ Registrų centro 2005
m. gruodžio 14 d. pažymėjimai, pagal kuriuos parduodamų kasatoriui ginčo
pastatų vertė buvo nustatyta 2005 m. gruodžio 13 d., t. y. prieš pat sutarties
sudarymą; ginčo pastatai įvertinti 2 007 300 Lt. Pažymėtina, kad
2 007 300 Lt pastatų vertė nurodyta ir 2005 m. gruodžio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte. Ši aplinkybė patvirtina, kad kasatoriui buvo
žinoma reali perkamų pastatų vidutinė rinkos vertė, t. y. kad jo mokama už
perkamus pastatus kaina yra daug mažesnė negu rinkos kaina. Bylos nagrinėjimo
metu atsakovai teigė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu reali pastatų
vertė buvo 320 000 Lt; V. B. teigimu, jo prašymu turto
vertintojai nustatė ginčo pastatų 300 000–350 000 Lt vertę, tačiau byloje
nepateikta įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Dėl to, vadovaudamasi
kasacinio teismo formuojama teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
kasatorius negali būti pripažintas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju dėl to, kad
jis įgijo ginčo pastatus daug mažesne negu rinkos kaina. Be to, apeliacinės
instancijos teismas nustatė ir kitas sandorio šalių nesąžiningumui konstatuoti
svarbias aplinkybes dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių, įgyto
turto naudojimo, sutarties šalių elgesio iki ir po sutarties sudarymo, pastatų
pirkimo-pardavimo sutarties ir jų panaudos sutarties sudarymo. Pagal byloje
esančius duomenis kasatorius, 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi
įsigijęs ginčo pastatus, 2006 m. sausio 1 d. panaudos sutartimi leido
naudotis įsigytais pastatais tam pačiam juridiniam asmeniui – pardavėjai UAB
„Tomis“; pastaroji sutartis šalių susitarimu nutraukta tik 2009 m rugpjūčio
27 d., t. y. praėjus beveik ketveriems metams po jos sudarymo, kai 2005 m. gruodžio
30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkte įrašyta pardavėjo pareiga išsikelti
iš pastatų iki 2006 m. kovo 1 d. Ginčo pastatais naudojosi ir juos nuomojo
kitiems asmenims UAB „Tomis“. Minėta, kad ši bendrovė žinojo, jog pastatus
valdo nesąžiningai ir neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo,
kad tikroji sandorio šalių valia buvo formaliai pakeisti nesąžiningai įgytų
daiktų savininką. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina kasatoriaus
ir UAB „Tomis“ nesąžiningumą, sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį.
Taigi nustačius kasatoriaus
nesąžiningumo, sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, faktą yra
pagrindas šią sutartį pripažinus negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies
pagrindu grąžinti pastatus jo savininkui (valdytojui), nes tokiu atveju, t. y.
esant pirkėjo nesąžiningumui, CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatytas
apribojimas dėl daikto grąžinimo savininkui netaikytinas. Taigi, esant
nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, taikytina neribota vindikacija ir
konstatuojama, kad Kauno miesto savivaldybė turi teisę išreikalauti ginčo pastatus
iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Tokiu atveju, pripažįstant
2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, kasatoriui
grąžintina už ginčo pastatus sumokėta kaina (CK 6.323 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl
kasacinio skundo argumentų tariamojo sandorio negaliojimą reglamentuojančio CK
1.86 straipsnio taikymo klausimu, nes, konstatavus ginčijamo pirkimo-pardavimo
sandorio ir perdavimo-priėmimo akto negaliojimą taikant vindikaciją
reglamentuojančias teisės normas, nurodyti kasacinio teismo argumentai tampa
teisiškai neaktualūs bylos išnagrinėjimo rezultatui.
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 89,88 Lt tokių išlaidų.
Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinio skundo netenkinti, išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Virgilijus
Grabinskas
Vincas
Verseckas