Baudžiamoji byla Nr. 1A-123-483/2015
Proceso Nr. 1-64-2-00515-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.7.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teisėjų: Laimos Garnelienės, Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui A. K.,
nuteistajam R. P.,
gynėjui advokatui V. S.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti UAB „R. M.“ padarytą žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš R. P. UAB „R. M.“ naudai priteista 370 623,55 Lt turtinės žalos atlyginimo, valstybės naudai - 908,04 Lt už atliktas vertimo paslaugas bei 94 Lt kelionės išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
R. P. nuteistas už tai, kad jis dėl neatsargumo iššvaistė jo žinioje buvusį turtą, tai yra būdamas UAB „R. M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos P. K. g. 51A, Vilkaviškyje, direktoriumi, vadovaujantis 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 19 straipsnio 8 punktu privalėdamas veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įstatais, pagal užimamas pareigas valdydamas jam patikėtą UAB „R. M.“ priklausantį turtą – savo žinioje turėdamas atsiskaitytinai iš bendrovės kasos gautus grynus pinigus, o būtent 107 340 eurų, kas atitinka 370 623,55 Lt, 2008 m. gruodžio 24 d., Lenkijos Respublikoje, prie Varšuvos, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, kaip įmonės direktorius turėdamas juridiškai apibrėžtus įgalinimus UAB „R. M.“ turto atžvilgiu ir pareigą sąžiningai ir protingai veikti šios įmonės interesais, jis, dėl nusikalstamo pasitikėjimo, šiuos pinigus perdavė firmos „LC „VITEL ENTERPRIESES, S.A.“ prezidentui M. A. (M. A.) kaip išankstinį apmokėjimą už apipjautą pjautinę medieną tarai gaminti, nors pagal objektyvias, įmonės apskaitoje užfiksuotas aplinkybes (kad nuo 2008-09-09 iki 2008-12-12 įmonė sumokėjo minėtai firmai 772 519,67 Lt, tačiau žaliavų gavo tik už 56 919,41 Lt), taip pat įmonės finansinę padėtį bei bendrą ekonominę padėtį, turėjo ir galėjo numatyti, kad firma „LC „VITEL ENTERPRIESES, S.A.“ už sumokėtus pinigus nepateiks UAB „R. M.“ žaliavų, tai yra dėl neatsargumo sudarė sąlygas M. A. pasisavinti jam perduotus 107 340 eurų (370 623,55 Lt), taip R. P. iššvaistė jam patikėtą svetimą didelės vertės UAB „R. M.“ turtą ir padarė šiai bendrovei 370 623,55 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje.
Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį išteisinti R. P., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde teigiama, kad R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių, byloje netinkamai konstatuotos faktinės bylos aplinkybės, tiesiogiai neištirti visi byloje esantys reikšmingi įrodymai, teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, priimtas pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, todėl naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Gynėjas nurodo, jog svetimo turto iššvaistymo esmė yra ta, kad turtas perleidžiamas be jokio teisėto pagrindo. Svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Jeigu nėra bent vieno minėto šios nusikalstamos veikos požymio, nėra ir Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad R. P. dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo) perdavęs M. A. pinigus pagal sudarytą sutartį, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „R. M.“ turtą, tai yra 107 340 EUR (370 623,55 Lt). Pasak gynėjo, tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal 2008-12-12 UAB „R. M.“ ir firmos LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ sudarytos Sutarties Nr. 5 (toliau - Sutartis) 3.3 punktą UAB „R. M.“ turėjo atsiskaityti už perkamą produkciją pervesdamas pinigus į firmos LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ atsiskaitomąją sąskaitą. Pasak gynėjo, taikant atsakomybę R. P. už UAB „R. M.“ priklausančio didelės vertės turto iššvaistymą, tai yra neteisėtą perleidimą tretiesiems asmenims, byloje turėjo būti nustatyta, kad R. P. neteisėtai sumokėjo 107 340 EUR (370 623,55 Lt) firmai LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatinėjo ir plačiau neanalizavo. Gynėjo teigimu, abejonių nekelia tai, kad pinigai buvo išmokėti ir pasiekė LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“. Problema kilo dėl to, kad LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ neįvykdė savo prievolių.
Skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog tarp UAB „R. M.“, atstovaujamos direktoriaus R. P. ir firmos LC „VITEL ENTERPRIESES.S.A.“ atstovaujamos prezidento M. A., 2008-12-12 buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią šalys susitarė dėl apipjautos pjautinės medienos, skirtos taros gamybai pirkimo-pardavimo. Baudžiamojoje byloje taip pat yra 2008 m. gruodžio 24 d. dokumentas, kurio data, surašymo vieta Varšuva, Lenkijos Respublika. Šiame dokumente nurodyta, kad M. A., firmos LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ prezidentas, kaip išankstinį apmokėjimą už apipjautą pjautinę medieną tarai gaminti pagal 2008 m. gruodžio 12 d. sutartį Nr. 5, iš firmos UAB „R. M.“ direktoriaus R. P. gavo 107 340 EUR (370 623,55 Lt), šis dokumentas yra patvirtintas parašu, data ir bendrovės antspaudu. Atsižvelgiant į tai, pasak gynėjo, nėra jokio pagrindo teigti, kad 107 340 EUR dydžio pinigų suma M. A. perleista nepagrįstai.
Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat galiojančios teismų praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad grynųjų pinigų perdavimas verslo partneriui pagal pakvitavimą šiuo atveju buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais - kaltinamajam patikėto turto iššvaistymu. Pasak gynėjo, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas vienas iš būtinų Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytos veikos objektyviųjų požymių - atliktų veiksmų neteisėtumas, pasireiškiantis nustatytos turto perleidimo tvarkos pažeidimu, vienašališkai nesilaikant sudarytoje Sutartyje nurodytų sąlygų. Teismas sprendė, jog R. P. veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį vien dėl to, kad UAB „R. M.“ ir firmos LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ sudarytos Sutarties nuostatos nenumatė atsiskaitymo grynaisiais pinigais.
Skunde nurodoma, kad šalių sudarytoje Sutartyje nebuvo įtvirtintas aiškus draudimas vykdyti atsiskaitymus kitokia forma, nei bankiniu pavedimu. Civilinių teisinių santykių šalys yra laisvos susitarti dėl Sutarties sąlygų, taip pat gali laisvai šias sąlygas keisti. Šiuo atveju abiems Sutarties šalims atsiskaitymas grynaisiais pinigais tiko, tai patvirtina minėtas pakvitavimas. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais versle nėra draudžiamas ir negali būti laikomas pagrindiniu motyvu pripažįstant R. P. kaltu pagal Lietuvos Respublikas BK 184 straipsnio 2 dalį. Pasak gynėjo, tai, kad atsiskaitymas tarp civilinės sutarties šalių vyko ne taip, kaip numatyta pačioje Sutartyje, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties bei nesukelia net jokių civilinių padarinių.
Gynėjo teigimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog firma LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ buvo realiai veikianti įmonė, bendradarbiavimas tarp UAB „R. M.“ ir firmos LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ nebuvo vienkartinis ar atsitiktinis, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, jog atsiskaitymas grynaisiais pinigais tarp šių šalių buvo vykdomas ne pirmą kartą. Liudytojas I. K. patvirtino, kad jis savotiškai laidavo už M. A., o taip pat, kad ir I. K., ir kiti verslo partneriai su šiuo asmeniu sėkmingai vykdė ir daug didesnes finansines operacijas. Pasak gynėjo, R. P. ir anksčiau iš minėtos firmos pirko medieną, šios operacijos būdavo įforminamos, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (sutartys, buhalterinės apskaitos dokumentai ir kt.), taip pat liudytojo I. K. parodymai, kad firmos LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ prezidentas M. A. buvo patikimas partneris, jis pats su šiuo partneriu dirbo nuo 2007 m., jam teikė savo produkciją. M. A., pasak šio liudytojo, buvo pareigingas, sąžiningas, mokus asmuo, tačiau nuo 2009 m. dingo. I. K. taip pat parodė, kad jam yra žinoma, jog R. P. M. A. sumokėjo pinigus 2008 m. pabaigoje. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl yra pakankamas pagrindas teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis ir spėlionėmis, o ne teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
Skunde pažymima, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrovės vadovas savo veikloje turi vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Gynėjas tvirtina, kad 107 340 EUR (370 623,55 Lt) suma M. A. buvo perduota sutartinių santykių pagrindu, tęsiant iki tol buvusį šalių bendradarbiavimą, turint tikslą šiuos pinigus naudoti UAB „R. M.“ poreikių tenkinimui. Tiek Sutartis dėl medienos pirkimo, tiek pakvitavimas dėl pinigų gavimo nebuvo nei ginčytas, nei nuginčytas. Sandoris dėl medienos pirkimo atitiko UAB „R. M.“ interesus bei verslo kryptį, įmonė disponavo savo pinigais ir siekė įstatuose numatyto tikslo - veiklos rezultato, tai yra kuo didesnio pelno, pinigai už perkamą medieną buvo sumokėti asmens, turinčio tam visus įgaliojimus. Atsižvelgiant į tai, gynėjo nuomone, teismo išvada dėl sandorio rizikos neadekvatumo atsiradusiems padariniams yra nepagrįsta.
Skunde taip pat teigiama, kad pirmos instancijos teismas visiškai neanalizavo, ar R. P., vykdydamas 2008 m. gruodžio 12 d. Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, elgėsi neteisėtai, ar jo veiksmai tiesiog buvo rizikingi, nes neatsirado, kaip buvo tikėtasi, ekonominės naudos - dėl kitos šalies įsipareigojimų nevykdymo negautos pirktos prekės. Pasak gynėjo, teismas privalėjo nustatyti, ar R. P. visai neketino pirkti apipjautos medienos pagal sudarytą Sutartį, tai yra ar perleido UAB „R. M.“ turtą M. A. nepagrįstai, ir taip apsunkino arba padarė neįmanoma turto susigrąžinimą natūra ar pinigine išraiška, ar ši Sutartis buvo neįvykdyta dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo R. P. valios.
Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, neginčijamai nenustatė, kad R. P. atliko kokius nors sąmoningus, tyčinius ar neatsargius veiksmus, siekdamas padaryti žalos UAB „R. M.“. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Šiuo atveju UAB „R. M.“, atstovaujamas direktoriaus R. P., pagal sudarytą Sutartį atliko mokėjimus, tačiau negavo iš kitos Sutarties šalies pirktos produkcijos. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavo, jog R. P. veiksmai laikytini sąmoningu nusikalstamu elgesiu. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu suformavo praktiką, kad bet kuris nepavykęs arba dėl trečiojo asmens apgaulės neįvykdytas sandoris ar veiksmas turėtų būti kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, tokia praktika yra neteisėta ir negali būti taikoma.
Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-627/2011, 2K-409/2011, gynėjas nurodo, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.
Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė vieną iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų - ultima ratio principą, netinkamai įvertino įrodymus ir tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad R. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o R. P. išteisintinas, nesant jo veikoje Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė patenkinti paduotą apeliacinį skundą, prokuroras prašė skundą atmesti.
Nuteistojo R. P. gynėjo advokato V. S. apeliacinis skundas atmetamas.
R. P. skundžiamu Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą svetimą didelės vertės UAB „R. M.“ turtą, padarydamas šiai bendrovei 370 623,55 Lt (107 340 EUR) turtinę žalą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija buvimą nuteistojo neteisėtų veiksmų, pastarajam perduodant pagal Sutartį M. A. 107 340 EUR sumą.
Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu. Objektyviai turto iššvaistymas – tai neteisėtas, neatlygintinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės perleidimas tretiesiems asmenims pažeidžiant turto, turtinės teisės patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje turtas – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Neatlygintinis svetimo turto, turtinės teisės iššvaistymas reiškia, jog šie objektai perleidžiami neatlyginant jų vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Turto iššvaistymas gali būti padarytas, esant nusikalstamam pasitikėjimui, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai rizikingai perleidžia svetimą turtą ar turtinę teisę kitiems asmenims, panaikina turtinę teisę ar padaro ją beverte, numato, kad dėl to savininkas gali netekti turto ar turtinės teisės, tačiau tikisi to išvengti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis R. P. atsiskaitė UAB „R. M.“ vardu su įmone LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ pagal Sutartį Nr. 5 grynais pinigais, perduodamas LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ atstovui M. A. 370 623,55 Lt atitinkančią sumą, pasirašęs pakvitavimą dėl nurodytos sumos perdavimo M. A., tačiau neįtraukdamas nurodyto kvito į UAB „R. M.“ buhalterinę apskaitą. Teismas nurodė, kad nuteistasis, būdamas UAB „R. M.“ direktoriumi, perduodamas grynais pinigais tokią didelę sumą verslo partneriui M. A. turėjo suprasti ir suprato, kad nepagrįstai ir nepateisinamai rizikuoja, kad sandorio rizika neadekvati galintiems atsirasti padariniams, turėjo suprasti ir suprato, jog rizikuodamas gali padaryti žalą UAB „R. M.“, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti neigiamų padarinių.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 107 340 EUR grynųjų lėšų suma perduota M. A. Sutarties pagrindu, šios Sutarties sudarymo rizika buvo adekvati, M. A. buvo patikimas nuteistojo R. P. verslo partneris, todėl R. P. atžvilgiu negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Byloje nėra ginčijamas 107 340 EUR (370 623,55 Lt) sumos, priklausančios UAB „R. M.“, perdavimas LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ atstovui M. A. Sutarties, sudarytos tarp minėtų įmonių pagrindu. Apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, t. y. ar nuteistasis, sudarydamas minėtą Sutartį su LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ vardu veikiančiu M. A., bei jos pagrindu perduodamas M. A. 107 340 EUR sumą, galėjo numatyti, jog LC „VITEL ENTERPRIESES S.A.“ nevykdys savo sutartinių įsipareigojimų bei nepateiks Sutartyje nurodytos medienos.
Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Kiekvienas juridinio asmens vadovo priimamas sprendimas yra daugiau ar mažiau rizikingas, todėl vartojant sąvoką „rizikingas sprendimas“ yra pabrėžiamas vienas esminių juridinio asmens veikloje priimamų sprendimų požymių – rizikingumas. Juridinių asmenų valdymo organai turi plačią diskreciją veikti juridinio asmens vardu, organizuoti juridinio asmens veiklą ir priimti įvairaus pobūdžio rizikingus sprendimus. Konkrečią jų kompetenciją bei veikimo laisvės ribas nustato atskiras juridinių asmenų rūšis reglamentuojantys įstatymai. Pavyzdžiui, ABĮ 19 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas, jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose numatytas kiekybinis atstovavimas (ABĮ 19 str. 7 d., 37 str. 10 d.). Tuo atveju, jeigu bendrovėje nėra sudaroma valdyba, bendrovės vadovas turi teisę vienvaldiškai priimti netgi tokius svarbius sprendimus kaip bendrovės veiklos strategijos patvirtinimas, sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja ar dalyve, sprendimus, bendrovės filialus ir atstovybes, investuoti, perleisti, nuomoti ar įkeisti ilgalaikį bendrovės turtą, taip pat priimti ir kitus sprendimus, kurie pagal ABĮ yra priskirti valdybos kompetencijai (ABĮ 37 str. 10 d.). Taigi valdymo organams suteikta plati rizikingų sprendimų priėmimo laisvė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014).
Teisės priimti rizikingus sprendimus ribas nustato įstatymuose, juridinio asmens steigimo dokumentuose bei kituose vidaus dokumentuose numatytos pareigos. Šių pareigų privalu laikytis viso sprendimų priėmimo proceso metu, kurį iš esmės sudaro trys pagrindiniai etapai: 1) informacijos rinkimas, sprendimo turinio nustatymas ir rizikos įvertinimas; 2) sprendimo priėmimas ir 3) sprendimo įgyvendinimas. Šio proceso metu vadovas turi nustatyti galimas priimamo sprendimo rizikas, jas išmatuoti, imtis visų protingų priemonių joms apriboti bei sumažinti, jas nuolat stebėti bei kontroliuoti. Išskirti tokie pagrindiniai rizikingų verslo sprendimų turinio vertinimui taikomi kriterijai, kuriuos atitinkantis sprendimas gali būti pripažįstamas neteisėtu: 1) akivaizdus žalingumas (nuostolingumas) (pavyzdžiui, akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlygintinai); 2) nepateisinamas rizikingumas (neatitikimas protingai verslo rizikai) (pavyzdžiui, nepateisinama rizika būtų tada, jeigu už bendrovės grynuosius pinigus būtų įgytas bevertis turtas arba toks turtas taptų beverčiu vėliau); 3) neatitikimas įstatymams, vidaus dokumentams ar geriems verslo standartams (pavyzdžiui, geriems verslo standartams prieštarauja sprendimas nevykdyti bendrovės veiklos, taip didinant nuostolius neatsiskaitymu su kreditoriais); 4) ekonominis nenaudingumas/nereikalingumas (pavyzdžiui, ekonomiškai būtų nenaudingas sandoris, sudarytas su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar teikiant pernelyg daug nuolaidų). Vertinant vadovo veiksmus rizikingų verslo sprendimų priėmimo procese, atsižvelgiama į šių veiksmų atitikimą objektyviesiems ir subjektyviesiems sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Objektyvus kriterijus reiškia, kad bendrovės vadovas įpareigojamas elgtis kaip rūpestingas, apdairus, protingas vadovas. Kartu subjektyvus kriterijus apibūdina bendrovės vadovo kvalifikaciją, išsimokslinimą, patirtį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014).
Vertinant vertikalių (fiduciarinių) turtinių santykių pažeidimus, pagrindiniais baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijais reikėtų laikyti sudaryto sandorio neteisėtumą (kurį identifikuoja akivaizdus įgaliojimų viršijimas ir prieštaravimas patikėtojo valiai; rūpestingo ir apdairaus „šeimos galvos“ elgesio standartų nesilaikymas; ekonominės logikos stoka; žala patikėtojui) ir piktavališkumą, piktnaudžiavimą pasitikėjimu. Nenustačius šių kriterijų, prioritetas suteiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. Pamatinė nuostata – prioritetas civiliniam teisiniam įmonės vadovo sudarytų ūkio sandorių vertinimui atsispindi ir kasacinės instancijos teismo nutartyse. Įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014).
Bylos duomenimis, nuteistasis R. P., veikdamas UAB „R. M.“ vardu, 2008 m. gruodžio 12 d. sudarė su LC „VITEL ENTERPRIESE, S. A.“, kurios vardu veikė M. A., sutartį. Šios sutarties 1.1 punkte šalys susitarė, kad LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ parduoda, o UAB „R. M.“ perka apipjautą pjautinę medieną tarai gaminti. Sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad už prekes galima atsiskaityti tokia tvarka: - pilnas išankstinis prekių apmokėjimas, -108 000 EUR dydžio pirma išankstinio apmokėjimo dalis turi būti sumokėta iki 2008 m. gruodžio 31 d., - 108 000 EUR dydžio antra išankstinio apmokėjimo dalis turi būti sumokėta iki 2009 m. birželio 31 d. Prekės tiekiamos kas mėnesį atskiromis partijomis pagal Tiekėjo sąskaitas-faktūras (Sutarties 2.2 p.). Pirkėjas (UAB „R. M.“) pagal Sutartį atsiskaito, pervesdamas pinigus į pardavėjo (LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“) atsiskaitomąją sąskaitą (Sutarties 3.3 p.) (II b. t., 58-65 l.). 2008 m. gruodžio 24 d. pakvitavimas patvirtina, kad R. P. perdavė M. A., nurodžiusiam, kad jis yra LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ prezidentas, 107 340 EUR pagal 2008 m. gruodžio 12 d. Sutartį (II b. t., 66, 67 l.). Byloje nustatyta, kad UAB „R. M.“ nebuvo perduota mediena, nurodyta Sutartyje, o UAB „R. M.“ patyrė dėl to 107 340 EUR turtinę žalą.
Iš 2011 m. kovo 22 d. Specialisto išvados Nr. 5-2/42 matyti, kad UAB „R. M.“ firmai LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. per keturis kartus sumokėjo 223 737 EUR (iš jų – 140 000 EUR kaip avansinį mokėjimą), o gavo žaliavų už 56 919,41 Lt (kas atitinka 16 485 EUR) per septynis kartus nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d.; nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 31 d. (t. y. po Sutarties pasirašymo) UAB „R. M.“ negavo medienos iš LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ (III b. t., 84-87 l.). Esant tokiai situacijai, kai R. P. įmonė, sumokėjusi LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ 223 737 EUR, gavo iš jos žaliavų už 16 485 EUR, nuteistasis, turintis gana didelę verslo patirtį (jis buvo UAB „R. M.“ direktoriumi nuo 1999 m.), galėjo įvertinti tai, kad kito sandorio su LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ sudarymas ir vykdymas gali būti rizikingas, jis galėjo numatyti, kad Sutartyje numatytos žaliavos nebus pateiktos UAB „R. M.“. Todėl R. P. veiksmai, sudarant Sutartį, kurios pagrindu iš anksto perdavė šios įmonės LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ atstovui M. A. dar 107 340 EUR, buvo neapdairūs, padaryti, neteisingai įvertinus Sutarties sudarymo riziką. Ypač turint omenyje, kad atsiskaitymas vyko nenumatyta Sutartyje tvarka, nuteistasis sudarė Sutartį, tinkamai nepatikrinęs kitos šalies asmens įgalinimų. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad Sutartis galėjo būti pasirašyta neturinčio įgalinimų asmens. Iš 2010 m. rugsėjo 16 d. oficialios Panamos institucijos Finansinės analizės skyriaus rašto matyti, kad įmonė „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ veikia nuo 2006 m. liepos 26 d., šios įmonės prezidentas yra I. S. T., iždininkas – Y. I. M. M., o sekretorius – Ivan A. M. A. (II b. t., 89-90 l.). Sutarties duomenimis, M. A. pasirašė ją kaip „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ prezidentas, nors byloje esantys įrodymai paneigia tai, kad M. A. yra minėtos įmonės prezidentas. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. P., sudarydamas 2008 m. gruodžio 12 d. Sutartį su M. A., bei perdavęs šiam asmeniui UAB „R. M.“ priklausančią 107 340 EUR grynųjų pinigų sumą, neįvertino šios sutarties ir savo veiksmų rizikos, nesiėmė visų priemonių šiai rizikai apriboti (sumažinti). R. P. perdavė gana didelę 107 340 EUR sumą fiziniam asmeniui (M. A.), kurio įgalinimų nepatikrino, neįtraukė M. A. išrašyto pakvitavimo į savo buhalterinę apskaitą, negavęs medienos Sutartyje nustatytu laiku, nesikreipė į teisėsaugos institucijas nei dėl baudžiamosios, nei dėl civilinės atsakomybės taikymo asmens, kuris paėmė iš jo nurodytą sumą, atžvilgiu. Tokie nuteistojo R. P. veiksmai įrodo sudaryto sandorio ir jo pagrindu atliktų veiksmų akivaizdų žalingumą nuteistojo vadovaujamai įmonei UAB „R. M.“. Sutarties sudarymas ir UAB „R. M.“ priklausančių 107 340 EUR grynųjų lėšų perdavimas M. A. tuo metu, kai UAB „R. M.“ jau buvo sumokėjusi LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ 223 737 EUR , tačiau gavo iš LC „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ prekių tik už 16 485 EUR, sudarė akivaizdų pagrindą abejoti M. A. atstovaujamos įmonės valia ir galimybe pateikti prekes pagal Sutartį, t. y. tinkamai vykdyti sudarytą sandorį.
N. S. nepripažinta negaliojančia ar prieštaraujančia UAB „R. M.“ interesams civiline tvarka, tai nepaneigia baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad ši Sutartis ir jos pagrindu atlikti R. P. veiksmai akivaizdžiai nesutapo su UAB „R. M.“ interesais. Ta, aplinkybė, kad R. P. pažinojo M. A., pasitikėjo juo, negali būti vertinama kaip faktas, patvirtinantis, jog R. P. tinkamai pamatavo Sutarties sudarymo ir vykdymo riziką. Šioje situacijoje nuteistasis, sudarydamas Sutartį, neveikė kaip atidus ir rūpestingas įmonės vadovas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. P. neatsargumas pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu: neatsargiu elgesiu, neatitinkančiu įprastų atidumo, rūpestingumo, protingumo kriterijų, kurių reikalavo konkreti situacija, o grynųjų pinigų perdavimas verslo partneriui pagal pakvitavimą buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais – UAB „R. M.“ turto iššvaistymu.
Be to, sprendžiant klausimą dėl R. P. veiksmų atitikimo teisės normoms ir jo elgesio rizikingumo, būtina įvertinti UAB „R. M.“ finansinę padėtį Sutarties sudarymo metu, t. y. 2008 m. gruodžio mėn. Iš UAB „R. M.“ 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonė 2008 m. pabaigoje turėjo turto už 4 244 662 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 3 935 768 Lt dydžio (tarp jų – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 138 112 Lt) (I b .t., 84-85 l.). UAB „R. M.“ didžiąją turto dalį (2 703 696 Lt) sudarė trumpalaikis turtas (tarp jo – žaliavos ir komplektavimo gaminiai (1 191 987 Lt), pirkėjų įsiskolinimas (1 103 228 Lt). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1554/2012 konstatuota, kad Vokietijos įmonė Muller-Z. P. GMBH neatsiskaitydavo su UAB „R. M.“ nuo 2005 m. balandžio 13 d., buvo skolingas jam 564 009,91 Lt. Nuteistasis 2010 m. gegužės 24 d. Paaiškinamajame rašte Marijampolės policijos komisariatui nurodė, kad UAB „R. M.“ 2008 m. pabaigoje atsiradus visuotinei ekonominei krizei nebegalėjo sumokėti savo paslaugų ir prekių tiekėjams, pagrindinė priežastis, įtakojusi įmonės nemokumą, buvo užsienio pirkėjo bankrotas (IV b. t., 193 l.). Nuteistojo teigimu, Vokietijos įmonė Muller-Z. P. GMBH bankrutavo. Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Sutarties sudarymo metu nuteistasis galėjo įvertinti tai, kad 2008 m. įmonės turto faktiškai gali būti mažiau, nei nurodyta 2008 m. balanse. Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, 2008 m. UAB „R. M.“ veikė nuostolingai (užfiksuotas 97 753 Lt dydžio nuostolis), palyginus su 2007 m. (užfiksuotas 21 292 Lt pelnas) (I b. t., 86 l.). Byloje nėra duomenų apie tai, kokią sumą sudarė UAB „R. M.“ pradelsti įsipareigojimai 2008 m. gruodžio 12 d., bankroto byla nuteistojo vadovaujamai įmonei iškelta 2010 m. gegužės 6 d. (II b. t., 137, 138 l.). Tačiau įvertinus tai, kad 2008 m. balanso duomenimis UAB „R. M.“ turtas buvo 4 244 662 Lt dydžio, bendrovės skolos sudarė 3 935 768 Lt, galima daryti išvadą, kad įmonė finansinė padėtis buvo sudėtinga, o tokia situacija ypač įpareigoja įmonės vadovą būti atidesniam bei protingesniam, sudarant sutartis, kurių pagrindu būtų perleidžiamas įmonės turtas. Nuteistojo R. P. veiksmai, perduodant M. A. 107 340 EUR sumą, esant sunkiai UAB „R. M.“ įmonės finansinei padėčiai, prieštaravo protingo, rūpestingo ir apdairaus įmonės vadovo standartams, stokojo ekonominės logikos, prieštaravo UAB „R. M.“ interesams.
Bylos įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo R. P. neteisėti veiksmai nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė tuo, jog jis sudarė akivaizdžiai žalingą įmonei „R. M.“ Sutartį su ofšorine užsienio įmone „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“, kurios vardu veikė asmuo M. A., šio asmens įgalinimai sudaryti tokią sutartį nebuvo tinkamai įvertinti. Nuteistasis perdavė M. A. kaip „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ atstovui 107 370 EUR sumą, žinodamas, kad šiai įmonei jau yra sumokėta pagal ankstesnes sutartis 223 737 EUR, o žaliavų gauta tik už 16 485 EUR. Nuteistasis turėjo ir galėjo numatyti, kad „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ neįvykdys sutartinių įsipareigojimų, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Be to, neteisėti veiksmai, kuriais buvo padaryta Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, pasireiškė ir tuo, kad tokios Sutarties pagrindu R. P. perdavė M. A. UAB „R. M.“ priklausančias 107 340 EUR dydžio grynąsias lėšas, nesilaikydamas Sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos. Tokie R. P. veiksmai iš esmės apsunkino įrodinėjimą tos aplinkybės, kad UAB „R. M.“ perdavė įmonei „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ 107 370 EUR, nes pinigai buvo perduoti asmeniui, kuris, bylos duomenimis nėra „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“ prezidentas, šis asmuo, nuteistojo teigimu, dingo, nuteistasis pats pripažino, kad yra apsunkinta galimybė civiline tvarka išieškoti 107 340 EUR skolą iš „VITEL ENTERPRIESES, S. A.“. Tokiu būdu nuteistasis pažeidė ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatytą įmonės vadovo pareigą veikti bendrovės naudai. Minėta pareiga yra privaloma ir disponuojant įmonės turtu, todėl jos pažeidimas, perleidžiant įmonės turtą, gali būti vertinamas, kaip norminiuose aktuose nustatytos turto perleidimo tvarkos nesilaikymas. Nuteistasis disponavo jo žinioje esančiu UAB „R. M.“ turtu neatidžiai, neprotingai ir nerūpestingai, veikė priešingai UAB „R. M.“ interesais. Dėl nurodyto byloje galima daryti išvadą, kad R. P. dėl nusikalstamo pasitikėjimo perdavė UAB „R. M.“ turtą, nesilaikydamas norminiuose aktuose nustatytos turto perleidimo tvarkos, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinio skundo.
Nuteistajam bausmė paskirta, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. P. gynėjo advokato V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Viktoras Kažys
Teisėjai Laima Garnelienė
Kęstutis Jucys