Administracinė byla Nr. A⁶²-508/2011

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 16.5

 (S)

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei G. Z.,

atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei D. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėja) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-8), kurį patikslino (b. l. 2-4, 66-67), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai iš atsakovių Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (toliau – rinktinė „Vytis“, Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos rinktinės „Vytis“, priteisti jam 5 308,10 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos apsaugos tarnybos (dabar – rinktinė „Vytis“) Vilniaus skyriaus Reagavimo rinktinės antrosios kuopos pirmojo būrio vadu. Nurodė, kad apskaičiuojant jam priedus bei priemokas, jo darbdavys nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam neteisėtai nebuvo išmokėta 5 308,10 Lt priemokų ir priedų. Pažymėjo, kad jo manymu, VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnyje, 26 straipsnio 1 ir 3 dalyse  bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2001 m. gruodžio 18 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Nurodė, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, skirtingai nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas), apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Manė, kad VTĮ ir Statutu nustatytas reguliavimas sudaro prielaidas neišmokėti visų jam priklausančių priemokų už darbą poilsio, švenčių dienomis bei nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduotų vykdymą. Sutiko, kad valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau manė, kad toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, be to, apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Remdamasis Darbo kodekso 298 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas paskutinį kartą viso darbo užmokesčio jam neišmokėjo 2008 m. gruodžio 31 d., prašė priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už paskutinius trejus metus iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ su pareiškėjo G. V. reikalavimu nesutiko. Atsiliepimuose (24-26, 73-76) paaiškino, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba (dabar – rinktinė „Vytis“), apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Manė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pabrėžė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba, mokėdama priedus ir priemokas G. V., nepažeidė nei vieno teisės akto, rinktinės „Vytis“ veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus jai kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jai skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Atsižvelgiant į tai, manė, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Rinktinė „Vytis“ nurodė, kad dėl taikyto priedų ir priemokų ribojimo G. V. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. už viršvalandžius neišmokėta 2 348,34 Lt, už darbą naktimis ir švenčių dienomis – 4 603,67 Lt, bendra suma, kuri dėl 70 procentų ribojimo už viršvalandžius pareiškėjui G. V. nebuvo išmokėta – 6 952,01 Lt. Prašė taikyti senaties terminą.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 87-92) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė jo naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 3 782,17 Lt  neišmokėto darbo užmokesčio, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad pareiškėjui G. V. priteistina už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri, skaičiuojant pagal byloje pateiktas pažymas (b. l. 10, 27, 69), sudaro 3 782,17 Lt, o ne 5 308,10 Lt, kaip kad skunde nurodė pareiškėjas G. V.. Pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Teismas padarė išvadą, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti nepriemoką, neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytų trejų metų. Nurodė, kad Lietuvos valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą, todėl G. V. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką solidariai iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir skundas šioje dalyje atmestinas.

 

III.

 

Atsakovas Institucija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97-99), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš rinktinės „Vytis“ turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, kad rinktinė „Vytis“, būdama tiesioginiu pareiškėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Jei teismas manys, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas, prašo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Pareiškėjas G. V. pateikė apeliacinį skundą (101-103), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemoką 5 308,10 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pažymi, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ teismo posėdžio metu pateikta nauja 2010 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 142-PAZI-525. Atkreipia dėmesį, kad minėtoje pažymoje užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės. Nurodo, kad tuometinėje pareiškėjos darbovietėje (Viešosios policijos apsaugos tarnyboje) 2004 – 2006 m. buvo neteisingai vykdoma viršvalandžių apskaita. Teigia, kad po derybų su Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesine sąjunga Viešosios policijos apsaugos tarnyba (dabar - rinktinė „Vytis“) 2007 m. pripažino savo klaidą ir priėmė sprendimą be teisminių ginčų teisingai perskaičiuoti viršvalandžius ir išmokėti pareigūnams neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą. Nurodo, kad iš teismui pateiktos pirminės 2009 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 120-PAZ1-41 matyti, kad jam už uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2005 m. buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio mėnesį 1 648,14 Lt, tačiau minėtam įsiskolinimui buvo pritaikytos VTĮ 23 straipsnyje numatytas 70 procentų ribojimas, dėl ko jam buvo neišmokėtas visas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą (1 525,93 Lt). Pažymi, kad apie jam neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą jis galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio mėnesį, todėl šiuo atveju už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam turėjo būti priteista ir 1 525,93 Lt suma, iš viso – 5 308,10 Lt nepriemoka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 2009 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 120-PAZ1-41 duomenų. Mano, kad šioje byloje yra galima civilinės atsakomybės taikymas. Nurodo, kad dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo ji negavo savo darbo užmokesčio. Teigia, kad turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Mano, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Lietuvos valstybė turėtų atsakyti solidariai.      

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 107-109) prisideda apie Institucijos apeliacinio skundo ir nesutinka su pareiškėjo G. V. skundu. Mano, kad tinkamu atsakovu šioje byloje yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą (112-113) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjui 3 238,62 Lt nepriemoka susidarė dėl taikyto darbo užmokesčio priedų  ir priemokų ribojimo už darbą nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 31 d. Teigia, kad šis laikotarpis viršija Darbo kodekso 298 straipsnio 2 dalyje nustatyta 3 metų terminą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui G. V. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, iš kurios pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Minėtąja 2010 m. birželio 7 d. nutartimi taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A¹–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶–859/2009). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėta nuostata apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino, kad pareiškėjui G. V. priteistina už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri, skaičiuojant pagal byloje pateiktas pažymas (b. l. 10, 27), sudaro 3 782,17 Lt. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Institucijos 2009 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-41 (b. l. 10). Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš Institucijos 2009 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 120-PAZ1-41 (b. l. 10), iš Institucijos 2009 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 120-PAZ1-808 (b. l. 27) ir iš Institucijos 2010 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 142-PAZ1-252 (b. l. 56), pridėjus minėtoje pažymoje nenurodytą 68,78 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2006 m. sausio mėnesį, matyti, jog neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. yra 3 782,17 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde ginčijama jam priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma (1 525,93 Lt) susidarė už išdirbtus viršvalandžius laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m gruodžio 31 d. (b. l. 69), ir šiam laikotarpiui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą. Pareiškėjo argumentas, kad už uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2005 m. jam buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio mėnesį 1 648,14 Lt, nepagrįstas jokiais įrodymais: byloje nėra pareiškėjo nurodytos 2009 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 120-PAZ1-41, o Institucijos 2009 m. sausio 26 d. pažymoje Nr. 120-PAZ1-41 ir 2009 m. vasario 23 d. pažymoje Nr. 120-PAZ1-808 duomenų apie pareiškėjui 2004-2005 m. uždirbtą viršvalandinį darbą 2007 m. rugpjūčio mėnesį išmokėtą 1 648,14 Lt sumą nėra.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo ir pareiškėjo  apeliacinius skundus nėra.

 

             Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                           Antanas Ablingis

 

 

                                                                                                      Ričardas Piličiauskas

 

 

                                                                                                      Virgilijus Valančius