Baudžiamoji byla Nr. 2K-65/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1.; 1.1.8.11.; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, kiekvieną dieną nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo T. S. apeliacinis skundas atmestas, o prokuroro – iš dalies patenkintas ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. nuosprendis pakeistas: T. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtas areštas 75 paroms.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams vienuolikai mėnesių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
T. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 15 d., apie 21.50 val., ,,duomenys neskelbtini“, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: be priežasties metė akmenį į tarnybinį policijos automobilį ,,VW Passat“ (valst. Nr. CNS 109), įlenkė stogą, taip jį sugadino, padarydamas Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 1301,47 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes iškilusių abejonių nevertino kaltinamojo naudai, pripažino jį kaltu, neturėdami tiesioginių ir nenuginčijamų įrodymų bei turėdami kito asmens prisipažinimą padarius šį nusikaltimą. Teismai neišsamiai ir šališkai vertino įrodymus, nes vertino tik kaltinančius suinteresuotų bylos baigtimi policijos pareigūnų parodymus, kurie yra prieštaringi, ištyrė tik dalį duomenų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas kaltei pagrįsti. Į šiuos apeliacinio skundo argumentus teismas atsakė lakoniškais motyvais. Be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, kad bylose, kai kaltinimas grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiųjų parodymais, teismas privalo itin kruopščiai patikrinti jų parodymus, o kaltinamojo versija turi būti įstatymo nustatyta tvarka patikrinta ir įvertinta (kasacinė nutartis Nr. 2K-600/2005, Teismų praktika Nr.24). Apeliacinės instancijos teismas šio skundo motyvo net nenagrinėjo.
Kasatorius tvirtina, kad įvykyje nedalyvavo, tuo metu buvo draugės R. K. namuose, apie 1,5 km nuo įvykio vietos. Taigi jis neatliko jokių objektyvių veiksmų, kuriais būtų trikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Teismai neįvertino tos aplinkybės, kad jis neturėjo jokio motyvo mesti akmenį, nes nevažiavo policijos sulaikytu automobiliu. Be to, jam apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant kito asmens (D. K.) prisipažinimui padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių, kaltė pagrįsta prielaidomis.
Kasatoriaus manymu, ši nusikalstama veika galėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, nes jokiais objektyviais duomenimis nenustatytas visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo faktas. Nėra apibūdinta, kaip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir kaip akmens nukritimas ant automobilio stogo galėjo sutrukdyti policijos pareigūnų darbą. Policijos pareigūnų pareiškimai dėl neigiamų emocijų atsiradimo laikytini tendencingais. Necenzūriniai žodžiai policijos pareigūnų atžvilgiu nevertintini kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis, nes jis policijos pareigūnų buvo sulaikytas neteisėtai, parverstas ant žemės, išsigandęs ir šokiruotas tokio jų elgesio, dėl to galėjo nusikeikti, tačiau ne kurio nors konkretaus pareigūno atžvilgiu, o apskritai.
Be to, teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Teismai vertino tik policijos pareigūnų parodymus, tuo tarpu kasatoriaus, pareigūnų D. Vigelio, R. Masiulio, kitų liudytojų bei D. K. ignoravo. Kasatorius tvirtina, kad įrodymai, kuriais remdamiesi teismai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nepatvirtina jo kaltės (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kaltė negali būti grindžiama prielaidomis ar keliančiais abejonių duomenimis. Visų pirma byloje nenustatyta, kad nukentėjusieji aiškiai ir nedviprasmiškai būtų matę jį darant nusikalstamą veiką, t. y. metant akmenį į policijos automobilį. Nė vienas nukentėjusysis tiesiogiai kasatoriaus neatpažino, nenurodė veido bruožų, kitų požymių. Remiamasi prielaida – teigiama, kad tai buvo vaikinas su gobtuvu. Tačiau byloje nenustatyta, kaip jis (kasatorius) įvykio dieną buvo apsirengęs. Nukentėjusiųjų parodymai šiuo klausimu prieštaringi. Jo žemėta ranka po įvykio taip pat nepatvirtina kaltės, akmuo nepaimtas, neapžiūrėtas, neatlikti grunto tyrimai, galėję patvirtinti arba paneigti aplinkybę apie mestą akmenį. Bylos aplinkybės patvirtina, kad jį suėmė gerokai po įvykio. Nukentėjusieji nurodo skirtingą laiką per kurį jį suėmė (per 4-5 min.; 20 sekundžių), automobilis sulaikytas 21.00 val., o pranešimas apie sugadintą automobilį Rokiškio rajono PK gautas tik 21.45 val. Be to, prielaidomis grįsta aplinkybė, kad jis buvo sustabdytame automobilyje. Niekuo nepagrįsti svarstymai apie akmens permetimo per namą galimybes, netinkamai įvertinti medicininiai duomenys apie patirtą rankos traumą, nes tą galėjo nustatyti tik specialistas, kuris į teismo posėdį nekviestas. Taigi šioje byloje prieštaravimai nepašalinti.
Esminė įrodymų vertinimo spraga yra ta, kad visiškai ignoruotas D. K. prisipažinimas. D. K. prisipažinimo realumą pagrindžia liudytojų M. S., D. D., R. K., D. Š. nuoseklūs parodymai. Nors D. K. yra kasatoriaus draugas, tačiau akivaizdu, kad prisiimti kito kaltę baudžiamojoje byloje būtų neprotingas ir nelogiškas poelgis. Be to, nebuvo tirta telefoninių pokalbių išklotinė, nenustatyta jo buvimo vieta pagal GSM ryšio bazinių stočių duomenis, neišreikalauti vaizdo bei garso įrašai iš Rokiškio PK budėtojų dalies, kas paneigtų nepagrįstą kaltinimą. Netinkamą apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimą patvirtina ir tai, kad nepagrįstai atmestas gynybos prašymas apklausti liudytoją D. Š., kuri būtų patvirtinusi, jog yra kasatoriaus teta, o ne motina.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, dėl to paskyrė per griežtą bausmę. Be to, jis nepadarė šio nusikaltimo. Taip pat teismas nepagrįstai taikė BK 64 straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas bausmę, nepagrįstai vadovavosi BPK 328 straipsnio 2 punktu, nes bausmė pirmosios instancijos teismo skirta tada, kai 2008 m. spalio 7 d. nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs.
Atsiliepimu į nuteistojo T. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad vertindami įrodymus teismai BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Išvadas apie faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teismai padarė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie papildo vienas kitą bei sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti išvadą, kad būtent T. S., o ne D. K., kaip kad teigiama kasaciniame skunde, metė akmenį į tarnybinį policijos automobilį ir taip jį sugadino.
Nėra pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas, t. y. kad priimdamas nuosprendį rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, o į liudytojų D. K., M. S., D. D. parodymus, jog akmenį į policijos automobilį metė D. K., neatsižvelgė ir jų nevertino. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas vertino visus bylos įrodymus, tarp jų ir nurodytų liudytojų parodymus. Teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, kaip bandymą padėti T. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Jie akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymams, kitoms nustatytoms bylos aplinkybėms, nesutampa tarpusavyje. Skunde nurodytų liudytojų parodymų prieštaringumas, jų vertinimo motyvai išsamiai išdėstyti teismų nuosprendžiuose. Panevėžio apygardos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą ir šiuos liudytojus apklausė dar kartą. Įvertinęs liudytojų parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, teismas pagrįstai konstatavo, kad jų parodymai, jog akmenį į policijos automobilį metė ne T. S., o D. K., yra akivaizdžiai melagingi ir apie tai informavo prokurorą. Teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose buvo atsakyta ir į kasaciniame skunde keliamą klausimą, dėl kokių priežasčių D. K. prisiėmė T. S. kaltę. Nustatyta, kad D. K. yra geras T. S. draugas, jis yra neteistas. Todėl už padarytą nesunkų nusikaltimą jam būtų grėsusi švelnesnė bausmė, negu jau teistam ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl nusikaltusiam T. S.
T. S. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, nes jis viešoje vietoje, be jokios priežasties, akivaizdžiai nepaisydamas visuomenėje priimtų elgesio normų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams policijos pareigūnams, tyčia metė akmenį į policijos tarnybinį automobilį ir taip jį apgadino. Priešingai negu teigia kasatorius, šiais vandališkais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes buvo sukeltas pavojus pareigūnų gyvybei ir sveikatai, sutrikdytas pareigūnų darbas. Akivaizdu, kad tyčia mesdamas akmenį į policijos automobilį, T. S. suvokė, kad šiais veiksmais demonstruoja nepagarbą policijos pareigūnams, trikdo visuomenės rimtį, ir to norėjo. Jis veikė tiesiogine tyčia.
Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą ir paskirdamas T. S. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – areštą 75 paroms, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad T. S. nesunkų nusikaltimą padarė bausmės, paskirtos Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. nuosprendžiu, atidėjimo laikotarpiu, yra baustas administracine tvarka, apibūdinamas patenkinamai, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Atsižvelgęs į šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas paskyrė arešto bausmę, didesnę už šios bausmės rūšies vidurkį. Paskirta bausmė yra pakankamai individualizuota, adekvati padarytam nusikaltimui, todėl jos švelninti nėra pagrindo. Kadangi T. S. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, pagrįstai taikė BK 64 straipsnio nuostatas ir prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį 2008 m. spalio 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės. Atsižvelgus į nuteistojo T. S. asmenybę, jo polinkį nusikalsti, taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.
Taigi kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas paliekami nenagrinėti.
Nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kadangi įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kaip neišsamų ir kartu šališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad buvo vertinami tik kaltinantys policijos pareigūnų (nukentėjusiųjų) parodymai, tuo tarpu kasatoriaus, pareigūnų D. Vigelio, R. Masiulio, kitų liudytojų, tarp jų – D. K., kuris prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, ignoruojami. Be to, į teismo posėdį nekviestas specialistas, kuris galėjo tinkamai įvertinti medicininius duomenis apie kasatoriaus patirtą rankos traumą, neišreikalautas vaizdo įrašas iš Rokiškio PK budėtojų dalies, nepagrįstai atmestas gynybos prašymas apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytoją D. Š. Taip pat skunde nurodoma, kad iš įvykio vietos nepaimtas akmuo, neatlikti grunto tyrimai, netirta telefoninių pokalbių išklotinė, pagal GSM ryšio bazinių stočių duomenis nenustatyta jo buvimo vieta, neatlikti atpažinimai.
Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad įvertinta surinktų ir teismo posėdyje patikrintų įrodymų visuma, t. y. tiek kasatorių kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai. Nukentėjusiųjų D. Gruodžio, R. Venslovo, V. Džėjos ir V. Vaičaičio parodymai nuoseklūs, juos patvirtina šių asmenų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, liudytojų V. Šniaukos, D. Vigelio parodymai, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos aplinkybės, todėl teismas jais pagrįstai vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytojo D. K. prisipažinimą, neva jis metė akmenį į policijos tarnybinį automobilį, kitus T. S. teisinančius įrodymus, teismas vertino ir motyvuotai atmetė, o ne ignoravo. Teismas, įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu gautą D. K. prisipažinimą, liudytojų M. S., D. D. parodymus, konstatavo, kad šių liudytojų nurodytos aplinkybės aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, be to, šių liudytojų bei kaltinamojo T. S. parodymai prieštarauja tarpusavyje ir yra nenuoseklūs, todėl teismas kaltinamojo T. S. bei liudytojų D. K., M. S. ir D. D. parodymus atmetė kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartimi dėl liudytojų D. K., M. S. ir D. D. teisme duotų parodymų informuotas prokuroras.
T. S. gynėjo prašymas išreikalauti iš Rokiškio rajono PK 2008 m. lapkričio 15-16 d. vaizdo įrašą patenkintas, teismas paprašė šių duomenų, tačiau gavo atsakymą, jog dėl to, kad tokie duomenys, vadovaujantis Rokiškio rajono PK viršininko 2006 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 83-V-81 patvirtintos Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo Rokiškio rajono PK instrukcijos 8 punktu, saugomi 30 dienų, vaizdo įrašo pateikti nėra galimybės.
Kaltinamojo gynėjas pateikė teismui Obelių ambulatorijos medicininių dokumentų 2008 m. spalio 16 d. duomenis apie tai, kad T. S. prieš savaitę buvo patekęs į avariją ir dabar skundžiasi kaklo, dešiniojo peties sąnario skausmais, ypač keliant dešinę ranką į viršų. Tuo tarpu iš prokuroro pateiktų išrašų iš Rokiškio rajono poliklinikos medicininių duomenų matyti, kad T. S. 2008 m. spalio 10 d. eismo įvykio metu patyrė nežymius juosmens srities bei kairiojo šlaunikaulio sumušimus. Be to, prokuroras atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Obelių ambulatorijoje vyr. seserimi dirba T. S. teta. Esant tokiems duomenims nei kaltinamasis T. S., nei jo gynėjas neprašė į teismo posėdį kviesti specialistą, kuris, anot kasatoriaus, galėtų tinkamai įvertinti medicininius duomenis apie patirtą rankos traumą. Kadangi prašymų kviesti specialistą proceso dalyviai nepateikė, teismui dėl gynėjo ir kaltintojo pateiktų duomenų nekilo jokių abejonių, todėl specialistas į teismo posėdį nekviestas.
Be to, teismo nešališkumą ir pastangas kuo išsamiau išnagrinėti bylos aplinkybes patvirtina tai, kad buvo patenkintas gynėjo prašymas liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo metu neapklaustus ar kviestinų į teismo posėdį asmenų sąrašą neįtrauktus asmenis: D. Š., D. K., T. R., D. D., M. S. ir D. Vigelį. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad R. Masiulis, kuris ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, nebuvo įtrauktas į kviestinų į teismo posėdį asmenų sąrašą, jo apklausti neprašė nei kaltinamasis, nei jo gynėjas. Kadangi R. Masiulis teismo posėdyje neapklaustas, teismas negalėjo vertinti jo parodymų ir grįsti jais nuosprendį (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Kiti kasatoriaus nurodyti samprotavimai apie neišsamiai atliktą ikiteisminį tyrimą (iš įvykio vietos nepaimtas akmuo, neatlikti grunto tyrimai, netirta telefoninių pokalbių išklotinė, pagal GSM ryšio bazinių stočių duomenis nenustatyta T. Stainio buvimo vieta, neatlikti atpažinimai) nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Tokius prašymus papildyti tyrimą įtariamasis ir jo gynėjas turi pateikti ikiteisminio tyrimo metu tyrimą organizavusiam ir jam vadovavusiam prokurorui arba žemesnės instancijos teismams.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Kasatorius neginčija, kad įrodymai gauti neteisėtais būdais, tik mano, kad tie įrodymai, kuriais remdamiesi teismai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nepatvirtina jo kaltės (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Jau minėta, kad įrodymų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, nes jie nuoseklūs, aiškūs ir nekeliantys abejonių. Nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad prie netoliese esančio namo pastebėjo du jaunuolius, vienas iš jų buvo žymiai aukštesnis ir būtent jis metė akmenį. Policijos pareigūnai tuoj po akmens metimo sulaikė du jaunuolius, vienas jų buvo aiškiai aukštesnis už kitą, paaiškėjo, kad tai yra T. S. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiant T. S., M. S. ir D. K., šios instancijos teismo teisėjų kolegija akivaizdžiai įsitikino, kad D. K. žymiai žemesnis už T. S. bei už M. S. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos itin kruopščiai patikrinti nukentėjusiųjų parodymus, kai jais iš esmės grindžiamas kaltinimas. Abiejų instancijų teismų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad nukentėjusieji apklausti labai išsamiai, visi proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis bei jo gynėjas, uždavė nukentėjusiesiems klausimus, taigi aiškinosi jiems svarbias aplinkybes.
Nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme prašė apklausti liudytojus D. K., D. Š. ir R. K. Šis prašymas tenkintas tik iš dalies, liudytoju dar kartą apklaustas D. K., o dėl D. Š. ir R. K. apklausos motyvuotai atmestas (jos išsamiai apklaustos pirmosios instancijos teisme). Beje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje D. Š. įvardijimas T. S. motina neturėjo esminės reikšmės vertinant surinktus įrodymus, nes ji vis tiek yra artima T. S. giminaitė – teta. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą: savo iniciatyva apklausė nukentėjusiuosius D. Gruodį, R. Venclovą, V. Vaičaitį, prokuroro prašymu liudytoją M. S. ir nuteistojo gynėjo prašymu liudytoją D. K.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, patvirtino šio teismo išvadas ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas. Šio teismo priimto nuosprendžio turinys patvirtina, kad, atlikus įrodymų tyrimą, į esminį T. S. skundo argumentą, kad jis nedalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai ir motyvuotai atsakyta. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, laikytasi.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Vadinasi, T. S. kaltė pagrįsta ne prielaidomis, o teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismų išvados išsamiai motyvuotos.
Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.
Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. S. viešoje vietoje tyčia atliko vandališkus veiksmus: be priežasties metė akmenį į tarnybinį policijos automobilį ir taip jį apgadino (įlenkė stogą), padarydamas 1301,47 Lt turtinę žalą. Tokiu būdu jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Taigi teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. S. viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų tyčia sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką (BK 284 straipsnio 1 dalis). Kai tuo tarpu pagal BK 284 straipsnio 2 dalį veika kvalifikuojama tuo atveju, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu tik trikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (beje, už necenzūrinių žodžių vartojimą, policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, jų garbės ir orumo įžeidinėjimą necenzūriniais žodžiais T. S. nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 174 straipsnį ir 187 straipsnio 2 dalį). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, patvirtino šio teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Viešąja tvarka laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys dėl įvairių socialinių normų įtakos, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius. Bylos duomenys patvirtina, kad T. S. vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – metė akmenį į tarnybinį policijos automobilį ir jį apgadino. Šiais veiksmais buvo apgadintas automobilis, padaryta turtinė žala, be to, buvo sukeltas pavojus policijos pareigūnų sveikatai (akmuo galėjo pataikyti į žmogų), parodyta nepagarba pareigūnams ir trikdomas jų darbas. Vandališki nuteistojo veiksmai (automobilio apgadinimas, kai į jį pataikė mestas akmuo) patvirtina jį veikus dėl chuliganiškų paskatų ir tiesiogine tyčia, t. y. nuteistasis suvokė savo veiksmus ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Minėti T. S. veiksmai buvo įvykdyti viešoje vietoje – gatvėje. Taigi žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tokiais veiksmais kasatorius sutrikdė visuomenės tvarką.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – T. S. veiksmams pritaikytas tinkamai.
Dėl paskirtos bausmės ir BK 64 straipsnio taikymo
Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, dėl to paskyrė per griežtą bausmę, nepagrįstas teisiniais argumentais. Skunde nenurodoma, kokias BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, teismas netinkamai aiškino ir taikė, todėl į aiškiai deklaratyvų argumentą kasacinės instancijos teismas neatsakinėja. Apeliacinės instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl nuteistajam T. S. turi būti skirtas areštas 75 paroms, ir pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrįstai vadovavosi BPK 328 straipsnio 2 punktu. Be to, atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistajam T. S., kaip jau minėta, baudžiamais įstatymas pritaikytas tinkamai.
BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.
Bylos duomenys patvirtina, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. nuosprendžiu T. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams, atidedant paskirtos bausmės vykdymą (BK 92 straipsnis) dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių. Taigi naują nusikalstamą veiką kasatorius padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. 2008 m. lapkričio 15 d. Kadangi pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įsiteisėjęs pirmesnis – 2008 m. spalio 7 d. nuosprendis, teismas pagrįstai netaikė BK 64 straipsnio nuostatų. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal nuteistojo ir Rokiškio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės apeliacinius skundus, prokuroras šiam teismui pateikė dokumentus (apeliacinės instancijos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį dėl 2008 m. spalio 7 d. nuosprendžio), ir prašė juos pridėti prie bylos. Nuteistasis T. S. ir jo gynėjas neprieštaravo, kad prokuroro pateikti dokumentai būtų pridėti prie bylos. Prokuroras prašė šio teismo BK 64 straipsnio pagrindu subendrinti pagal abu nuosprendžius paskirtas bausmes. Nuteistasis T. S. ir jo gynėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl bausmių subendrinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas T. S. paskirtą bausmę pagrįstai BK 64 straipsnio pagrindu subendrino su pirmesniu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo T. S. kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Vladislovas Ranonis
Vytautas Masiokas