Administracinė byla Nr. eA-4103-575/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00203-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Power Generation“ dėl dalies sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-00004;00005;00006 dalį, kuria atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo piliečiui A.M. (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo per įmanomai trumpiausią terminą; 2) sprendimo dalį dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Islamo Respublikos pilietėms A. M. T. ir M. M. palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Lietuvos Respublikoje registruotos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltic Power Generation“ (toliau – ir Bendrovė) vienintelis akcininkas ir vadovas. Bendrovė įsteigta 2014 m. rugpjūčio 7 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d. jis nepertraukiamai turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė nuo įregistravimo pradžios vykdė ūkinę-komercinę veiklą, nuo 2015 m. balandžio 21 d. Bendrovė registruota kaip pridėtinės vertės mokesčių mokėtoja Lietuvos Respublikoje, darbuotojais samdo Lietuvos Respublikos piliečius, laiku moka mokesčius ir rinkliavas. Šios įmonės teisėtos veiklos pagrindu, kaip Bendrovės dalyvis ir vadovas, laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2018 m. sausio 6 d., nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. 2019 m. rugpjūčio 26 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje skubos tvarka ir pateikė visus reikalingus dokumentus. Visi dokumentai ir duomenys atitiko tikrovę ir buvo priimti nagrinėti. Departamentas vilkino sprendimo priėmimą, reikalaudamas papildomų duomenų, kurie jau buvo Departamentui pateikti. Departamentas 2019 m. lapkričio 5 d. elektroniniu paštu informavo pareiškėją, kad jo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjamas bendra tvarka ir pasiūlė susigrąžinti dalį rinkliavos. Pagal Įstatymą prašymo nagrinėjimas bendra tvarka turi užtrukti 4 mėnesius, bet ir šis terminas buvo praleistas ir sprendimas dėl pareiškėjo prašymo priimtas 2020 m. sausio 7 d., o apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2020 m. sausio 8 d. Toks Departamento delsimas priimti sprendimą pakenkė pareiškėjo verslui, o gavęs Departamento neigiamą sprendimą, turėjo priimti skubius sprendimus, spręsdamas dėl to iškilusias problemas ir mažindamas patirtus nuostolius.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė vykdo dviejų krypčių veiklą: dyzelinių variklių, generatorių ir jų atsarginių dalių prekybą; prekybą džiovintais vaisiais, riešutais ir prieskoniais. Dyzelinių variklių ir jų atsarginių dalių tiekėjai yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir kitų Europos šalių gamyklos, o pirkėjai Irano, Irako, Turkijos, nepriklausomų valstybių sandraugos šalys. Departamentas, vertindamas Bendrovės vykdomą veiklą, ją traktuoja ne kaip Lietuvoje vykdomą veiklą, bet daro išvadą, kad pateikti dokumentai nepatvirtina Bendrovės ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės vykdytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Departamentas painioja dvi sampratas: veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos Respublikos juridinio vieneto rezidavimą. Bendrovė yra registruota Lietuvoje, Bendrovės biuras ir darbuotojų darbo vieta yra Lietuvoje, bendrovės buhalterinė apskaita tvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, Bendrovė moka mokesčius iš pajamų, gautų iš ES šalių, vadovaudamasi Lietuvos teisės aktais. Bendrovė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja Lietuvoje, realiai vykdo veiklą, turi sąskaitą Lietuvos banke, turi pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodą.
5. Pareiškėjas dėl ginčijamame sprendime nurodyto argumento, kad Bendrovė trumpai prekiavo datulėmis ir pistacijomis, pažymėjo, kad vykdyti veiklą šioje srityje buvo nuspręsta 2018 metais, kuomet buvo nupirktas didelis kiekis pistacijų ir pristatytas į Lietuvą. Šis kiekis buvo parduotas 2018 m. gegužės 23 d. Pareiškėjas pabrėžė, kad prekyba maisto produktais yra nauja veikla, verslo procesas yra ne visuomet sklandus ir greitas, nupirktos pistacijos buvo parduotos po mėnesio nuo jų nupirkimo, pareiškėjas nebuvo patenkintas finansine grąža iš finansinio sandorio. Pažymėjo, kad verslo vykdyme yra nemaža dalis organizacinio darbo, derybų, sutarčių sudarymo, marketingo veiklos, o ne tik sąskaitų faktūrų išrašymas ir mokėjimas. Laikotarpyje tarp pistacijų didelių kiekių pirkimo pareiškėjas užsiėmė šios veiklos logotipo kūrimu, partnerių paieška, pakuočių dizaino kūrimu. Iš viso į Lietuvą buvo importuota 2 400 kg pistacijų ir tik dešimtadalis viso kiekio buvo parduotas Bendrovės darbuotojams.
6. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 10 d. vykusioje apklausoje Departamente iš atminties nurodė Bendrovės sąskaitą, sutartis, vizitus į Lietuvą. Departamentas ginčijamame sprendime nesivadovauja pareiškėjo pateikta informacija apie Bendrovės veiklą, kuri buvo teisinga, tačiau savo sprendimą grindžia loginiais išvedžiojimais.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo Bendrovės įsteigimo, per visą jos veiklos vykdymo laikotarpį, jis yra vienintelis akcininkas ir vadovas, planuojantis, koordinuojantis, priimantis valdymo sprendimus. Departamentas, nepakeisdamas pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, apriboja pareiškėjo galimybę dalyvauti Bendrovės veikloje ir valdyme, kas turi lemiamą reikšmę Bendrovės veiklai. Pareiškėjas yra Irano Islamo Respublikos pilietis, ši šalis nesinaudoja laisvo judėjimo su Šengeno valstybėmis teise, todėl pareiškėjas negalėtų į Lietuvą atvykti bet kada, tam reikėtų kreiptis dėl vizos išdavimo. Tai apsunkins verslo kelionių planavimą, atims galimybę bet kuriuo metu atvykti į Lietuvą ir pasilikti joje, siekiant atlikti su verslu susijusius veiksmus.
8. Pareiškėjas nesutiko su Departamento pozicija, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvoje, o jo tikslas tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Pareiškėjas pažymėjo, kad turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis turi teisę gyventi Lietuvoje ir lankytis Šengeno valstybėse iki 180 dienų per metus. Pagal Įstatymą jis yra atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, todėl jo darbas Bendrovėje buvo teisėtas, kol galiojo leidmas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas, nesulaukęs Departamento sprendimo ir siekdamas nepažeisti įstatymų, iš Lietuvos išvyko 2019 m. gruodžio 20 d., paskutinę jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje dieną. Nėra padaręs jokio nusižengimo, susijusio su neteisėtu sienos kirtimu, nelegaliu įdarbinimu, melagingų duomenų teikimu. Gerbia ir laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, nesukelia nelegalios migracijos grėsmės.
9. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė sukūrė Lietuvoje darbo vietas, darbuotojams mokėjo konkurencingus atlyginimus, mokesčius į Lietuvos biudžetą. Dėl Departamento delsimo priimti sprendimą pavėlavo užsakyti didesnį kiekį pistacijų, nes Irane jos prinoksta lapkričio, gruodžio mėnesiais. Anksčiau Departamentui teikė tuos pačius dokumentus, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir Departamentas anksčiau tuo pačiu pagrindu suteikdavo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad neskundžia ginčijamo sprendimo dalies dėl jo sutuoktinės ir nepilnametės dukters, nes jų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.
10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pagrindą savo prašymui nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, ir direktorius. Su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. gruodžio 20 d., Bendrovės banko sąskaitos išrašą, verslo planą ir kitus dokumentus. Departamentas išnagrinėjo surinktą medžiagą ir 2020 m. sausio 7 d. priėmė ginčijamą sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais.
12. Atsakovas nurodė, kad buvo konstatuota, jog pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės vykdytos veiklos Lietuvos Respublikoje t. y. Bendrovės veikla, susijusi su dyzelinių variklių, generatorių ir jų atsarginių dalių prekyba vyko su užsienyje esančiomis įmonėmis, o Lietuvos Respublikoje nėra vykdoma ir nors Bendrovė verslo plane nurodo 2018 metais pradėjusi pistacijų, datulių ir kitų maisto produktų prekybos veiklą, tačiau pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktame Bendrovės banko sąskaitos išraše nurodytos finansinės operacijos patvirtina, jog pirmoji įmoka už parduotus produktus gauta tik 2019 metų gegužės mėnesį.
13. Atsakovas nurodė, jog taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl Bendrovės veiklos, kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, kad didžioji dalis Bendrovės produkcijos buvo parduota Bendrovėje įdarbintiems asmenims. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje ir per 2 metus Lietuvos Respublikoje praleido tik 50 dienų, todėl kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio dalyvauti Bendrovės valdyme Lietuvos Respublikoje.
14. Atsakovas teigė, jog atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, jo tikslas tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas išreiškė abejonės dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje būtinumo Bendrovės veiklos vykdymui.
15. Atsakovas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau, nei nustatyta teisės aktuose, tačiau ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu ginčijamo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą Departamentui kilo įtarimų dėl Bendrovės vykdomos veiklos ir pareiškėjo ketinimų Lietuvoje, todėl, siekdamas išsiaiškinti visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, buvo kreiptasi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų ir paaiškinimų pateikimo. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko ne dėl sąmoningo vilkinimo, bet dėl objektyvių priežasčių – būtinybės surinkti informaciją. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertino, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo nustatytų terminų pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
16. Departamentas atkreipė dėmesį, jog Įstatyme nenumatytas pagrindas išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikslu vykdyti veiklą ES. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl įmonės registracijos, biuro darbuotojų darbo vietos ir mokesčių mokėjimo nepagrindžia Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvoje. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra bendro pobūdžio reikalavimai bendrovėms, įsisteigusioms Lietuvoje, tačiau tai nėra tos aplinkybės, kurios patvirtintų Bendrovės vykdomą veiklą Lietuvoje.
17. Departamentas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo pateiktą Bendrovės verslo planą, nustatė, kad kita Bendrovės veiklos kryptis – prekyba datulėmis, pistacijomis, šafranu bei nuga, buvo pradėta vykdyti 2018 metais. Bendrovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad pirmasis pistacijų pardavimas už 96,20 Eur įvykdytas 2019 m. gegužės 21 d., o pirmoji sąskaita faktūra už datulių pakuočių pardavimą išrašyta 2019 m. gegužės 14 d. Tai reiškia, kad Bendrovė pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos nevykdė. Bendrovės veiklai pagrįsti pareiškėjas pateikė 43 išrašytas sąskaitas faktūras, iš kurių 21 sąskaita faktūra nepatvirtina pastarųjų 6 mėnesių iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bendrovės vykdytos veiklos, kadangi sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2018 metais, o likusios 22 išrašytos su darbiniais santykiais susijusiems asmenims. Todėl akivaizdu, kad didžioji dalis pareiškėjo realizuotų maisto produktų buvo parduota Bendrovės darbuotojams. Kitus pardavimus Departamentas vertino kaip minimalius, todėl nelaikė, kad pareiškėjas vykdo maisto produktų prekybą Lietuvos Respublikoje.
18. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, akcentavo, kad pareiškėjas 2018 metais tik vieną kartą nupirko pistacijų, kurias per vieną kartą, 2018 m. gegužės 23 d. realizavo. Nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. kovo 25 d. pareiškėjas nevykdė verslo plane deklaruojamos veiklos. O vienetinis produkcijos įsigijimas ir pardavimas nepatvirtina, kad Bendrovė vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Veikla turi būti nuolatinė ir tęstinė.
19. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas prie skundo pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad 2019 m. kovo 25 d. nusipirko antrą partiją maisto produktų. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta jog pateiktame Bendrovės banko sąskaitos išraše pirmoji sąskaita faktūra už datulių pakuočių pardavimą išrašyta 2019 m. gegužės 14 d., o pirmasis pistacijų pardavimas už 96,20 Eur įvykdytas 2019 m. gegužės 21 d. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2019 m. rugpjūčio 26 d. Pareiškėjas 6 mėnesius turėjo vykdyti veiklą pagal verslo planą, tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtino, kad 2019 m. kovo 25 d. jis įsigijo produkciją, o nuo 2019 m. gegužės 14 d. ją pradėjo realizuoti. Taigi, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
20. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius apie logotipo kūrimą, partnerių paiešką. Pareiškėjas, žinodamas Įstatymo keliamus reikalavimus dėl veiklos vykdymo trukmės ir pačios veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, pradėjo prekybą pistacijomis ir datulėmis, siekdamas formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus. Tai pagrindžia aplinkybė, kad didžioji dalis maisto produktų buvo parduota Bendrovėje dirbantiems asmenims. Pagal Bendrovės sąskaitas faktūras už parduotas datules ar pistacijas priskaičiuoti tik 1 545 Eur, o pareiškėjas verslo plane deklaruoja, kad už 2018 metais Bendrovės apyvarta buvo 1 400 000 Eur. Valstybės įmonės Registrų centro pelno nuostolių ataskaitoje pareiškėjas už 2018 metus deklaravo 2 251 Eur grynojo pelno. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo siekis nėra teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje.
21. Atsakovas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, pažymėjo, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tik įrodymus, kad pardavimai prasidėjo 2019 metų gegužės mėnesį, jokių kitų įrodymų dėl veiklos nuo vasario mėnesio nepateikė, todėl skundo argumentai dėl interneto svetainės kūrimo atmestini.
22. Atsakovas pritarė pareiškėjo pozicijai, kad jis puikiai susitvarkydavo su Bendrovės veikla, būdamas Lietuvos Respublikoje per 2 metus 50 dienų. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui nereikalingas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis savo Bendrovės reikalus, analogiškais periodais atvykdamas į Lietuvos Respubliką, galės tvarkyti su Šengeno ar nacionaline viza. Vien tas faktas, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, per 2 metus Lietuvoje praleido tik 50 dienų, t. y. buvo atvykęs į Lietuvą iš viso 11 kartų trumpam laikotarpiui, patvirtina išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas vykdyti Bendrovės veiklą.
23. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos migracijos politikos gairėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 (toliau – ir Migracijos politikos gairės), akcentavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, siekiant formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, ir taip piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, todėl buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę.
24. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tas faktas, kad pareiškėjui tris kartus iš eilės buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui.
II.
25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino ginčijamą Departamento sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 26 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei priteisė iš Departamento pareiškėjui 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų.
26. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d., nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, ir direktorius, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, leidimą laikinai gyventi LT7425474, galiojantį iki 2019 m. gruodžio 20 d., bendrovės banko sąskaitos išrašą, verslo planą ir kitus dokumentus. Pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje nepertraukiamai nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d., t. y. nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2018 m. sausio 6 d., nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d. Departamentas ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 12 punktu ir 14 punktu, atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
27. Teismas, akcentuodamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Departamentas ginčijamame sprendime padarė išvadą, jog pareiškėjas „pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikrąjį tikslą – užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje“, kartu teigiant, kad pateikti tikrovės neatitinkantys ir prieštaringi duomenys apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojus, tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, nurodant, kad užsieniečio pagrindinis tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi siekiant įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.
28. Teismas nustatė, kad Bendrovės buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), Bendrovės kodas (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini). Bendrovė turi atsiskaitomąją sąskaitą banke AB „Šiaulių bankas“.
29. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad Bendrovė nevykdė Lietuvoje veiklos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Departamentui kartu su prašymu pateikė: 1) Bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad Bendrovės pagrindinės veiklos kryptys – prekyba datulėmis, pistacijomis, šafranu, nuga, taip pat dyzeliniais varikliais, generatoriais ir jų atsarginėmis dalimis; 2) 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. rugpjūčio 23 d. laikotarpio Bendrovės banko sąskaitos išrašą; 3) su UAB „Darbų saugos projektai“ sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2018-09-17 kopiją.
30. Teismas iš pateiktų sąskaitų nustatė, kad 2019 m. sausio 29 d. DUDA INTERNATIONAL CO LTD Bendrovei pervedė 6 864 Eur; 2019 m. vasario 26 d. – 3 528 Eur; 2019 m. kovo 19 d. – 3 172 Eur; 2019 m. kovo 25 d. – 1 446 Eur; 2019 m. gegužės 6 d. SANDBOX GENERAL TRADING LIMITED Bendrovei pervedė 18 948 Eur; 2015 m. gegužės 15 d. bei 2019 m. birželio 3 d. RAAD Nirou Engineering Co Bendrovei pervedė 4 400 Eur ir 2 200 Eur; 2019 m. birželio 19 d. AMAZING HOUSE GENERAL TRADING – 9 950 Eur; 2019 m. rugpjūčio 1 d. RAAD Nirou Engineering Co Bendrovei pervedė 2 500 Eur, o 2019 m. rugpjūčio 2 d. MASK MAKINA TEKSTIL GIDA MEDIKAL – 7 973 Eur. Teismas vertino, jog šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo Bendrovė vykdo veiklą ir finansines operacijas.
31. Teismas pabrėžė, kad Įstatymas nenumato reikalavimo dėl orientavimosi į konkrečią rinką. Įstatymo nuostatos reikalauja, kad be kita ko, įmonė vykdytų veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovo surinkti duomenys paneigia paties atsakovo išvadą apie tai, kad Bendrovė neatitinka šio kriterijaus. Tiek pistacijų importavimas į Lietuvos Respubliką, mokant atitinkamai importo pridėtinės vertės mokestį, muitus ir susijusius mokesčius, tiek pistacijų prekyba yra viena iš galimų veiklos rūšių Lietuvos Respublikoje. Šios veiklos atitinka įmonės verslo plane nurodomas veiklas, o kiek jų buvo parduota Bendrovės darbuotojams neturi lemiamos reikšmės.
32. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjas nevykdė realios veiklos, susijusios su maisto produktais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde, tiek pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad buvo kuriamas logotipas, interneto svetainė. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad 2019 m. kovo 25 d. jis įsigijo produkciją, o nuo 2019 m. gegužės 14 d. ją pradėjo realizuoti. Teismas sprendė, kad tiek pasiruošimas naujos veiklos plėtojimui, tiek pistacijų pirmosios partijos realizavimas rodo realią Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje.
33. Teismas nesutiko su atsakovu, kad pareiškėjas siekė galimybės keliauti po Šengeno šalis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktos jo sutuoktinės ir dukters pasų kopijos įrodo, jog pastarosios turi vizas, leidžiančias keliauti po Šengeno erdvės šalis iki 2021 m. vasario 14 d.
34. Teismas akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai ginčijamame sprendime atsisakė pakeisti leidimą pareiškėjui Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), nesurinkęs šios išvados pagrindimui iš esmės jokių duomenų. Teismas vertino, kad pareiškėjo 50 dienų buvimas Lietuvoje per pastaruosius du metus neįrodo pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės, to neužtenka konstatuoti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir dėl to būtų pagrindo teigti esant pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
35. Teismas pažymėjo, kad užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės atveju turi būti atsižvelgiama į tokios grėsmės identifikavimo ir nustatymo kriterijus, įtvirtintus Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų aprašas). Nė vienas kriterijus iš minėto aprašo 6 punkto, kuriame pateiktas nebaigtinis sąrašas kriterijų, nepateiktas. Teismas vertino, kad nepasitvirtino atsakovo teiginys, jog pareiškėjas būtų teikęs Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis ar atsisakęs bendradarbiauti, teikti informaciją. Priešingai, apklausos metu pareiškėjas detaliai iš atminties nurodė Bendrovės sąskaitą, Bendrovės veiklą, sutartis. Teismas vertino, jei Bendrovė nevykdytų veiklos ar pareiškėjas nedalyvautų Bendrovės veikloje, pareiškėjas nebūtų galėjęs iš atminties nurodyti detalių apie Bendrovės veiklą.
36. Teismas darė išvadą, kad nepasitvirtino atsakovo nurodytas atsisakymo pakeisti pareiškėjui leidimą pagrindas. Teismas pažymėjo, kad skubotų išvadų darymas vien įtarimų pagrindu, nesurinkus pakankamai duomenų išvadoms pagrįsti, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtinto reikalavimo viešojo administravimo subjektams savo priimamus sprendimus grįsti objektyviais, išsamiais duomenimis (VAĮ 3 str.), o prireikus – pasitikslinti informaciją ar surinkti (pareikalauti pateikti) papildomus duomenis. Individualus administracinis aktas turi būti grindžiamas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Be to, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir taip užtruko ilgiau nei tai nustato Įstatymas, taigi, turėjo būti surinkti neabejotini įrodymai apie pareiškėjo vykdomą veiklą ir jo siekius.
37. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir surinktų įrodymų visuma neleidžia teigti esant rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
38. Teismas darė išvadą, kad Departamentas neturėjo teisinio pagrindo surinktų duomenų pagrindu atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ginčijamame sprendime nurodytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais. Todėl panaikinus ginčijamo sprendimo dalį, atsakovas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 26 d. pateiktą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.
39. Teismas pareiškėjo prašymą dėl 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis bei atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti dokumentus.
III.
40. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
41. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino ir pritaikė teisės aktų nuostatas bei vertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, objektyviai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose.
42. Atsakovas nurodo, kad teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas sąskaitas, nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė vykdo veiklą (veiklos dalį, susijusią su dyzelinių variklių, generatorių ir jų atsarginių dalių prekyba) Lietuvos Respublikoje. Atsakovo vertinimu, teismo išvados dėl to, kad Įstatymas nenumato reikalavimo dėl orientavimosi į konkrečią rinką bei tai, kad Įstatymo nuostatos reikalauja, kad, be kita ko, įmonė vykdytų veiklą Lietuvos Respublikoje, padarytos selektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, neįsigilinus į pateiktų dokumentų turinį bei prieštarauja Įstatymo reikalavimams, neatitinka teismų praktikos.
43. Atsakovas paaiškina, kad teismo įvertinti piniginiai lėšų pervedimai į Bendrovės sąskaitą buvo atliekami išimtinai iš užsienio įmonių. Be to, aplinkybę, jog Bendrovės veikla, susijusi su dyzeliniais variklių ir kt. prekyba, yra vykdoma ne Lietuvoje, taip pat patvirtina verslo plane pateikta informacija: ,,Bendrovės tiekėjai yra gamyklos, daugiausia iš ES šalių, tokių kaip Jungtinė Karalystė, Danija, Prancūzija, Švedija ir Vokietija. Bendrovės pirkėjai yra Irane, Irake, Turkijoje ir NVS šalyse“. Šios prekės Lietuvos Respublikos nepasiekdavo, t. y. prekyba vyko ne Lietuvos Respublikoje. O ta aplinkybė, kad atsiskaitymai buvo pervedami į Bendrovės sąskaitą, niekaip nepagrindžia Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, vien formalūs įmonės veiklos požymiai, t. y. mokami mokesčiai, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Be to, dokumentų, patvirtinančių sumokėtus muito mokesčius, nėra pateikta.
44. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl būtinumo vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, o ne kitoje rinkoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste, akcentuoja, kad pareiškėjas neginčija nustatytos faktinės aplinkybės, t. y., kad dyzeliniais varikliais, generatoriais ir jų atsarginėmis dalimis prekiauja tik užsienyje, todėl Departamentas pagrįstai nustatė, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su dyzelinių variklių, generatorių ir jų atsarginių dalių prekyba, Lietuvos Respublikoje.
45. Atsakovas teigia, kad Bendrovės sąskaitos išrašas ir sąskaitos faktūros patvirtina aplinkybę, kad didžioji dalis pareiškėjo realizuotų maisto produktų buvo parduota būtent Bendrovės darbuotojams. O visi kiti pardavimai vertintini kaip minimalūs, todėl negalima vertinti, kad pareiškėjas realiai vykdo maisto produktų prekybą Lietuvos Respublikoje ir dėl to Departamentas pagrįstai nustatė esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindą ir atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi.
46. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju teismas neįvertino, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje ir turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, per 2 metus Lietuvos Respublikoje praleido tik 50 dienų. Todėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, kad Bendrovė galėtų vykdyti veiklą ir pareiškėjo tikslas nėra vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis teisėmis, t. y. kaip pareiškėjo atstovas nurodė teismo posėdyje – leidimas laikinai gyventi suteikia pareiškėjui teisę atsidaryti banko sąskaitą Šengeno erdvėje ir vykdyti investicijas, nes Šengeno viza šios teisės Irano piliečiams nesuteikia.
47. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d., o tai reiškia, kad ne mažiau kaip 6 mėnesius iki jo pasikreipimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, t. y. bent jau nuo 2019 m. vasario 26 d. turėjo vykdyti verslo plane nurodytą veiklą – pardavinėti pistacijas ir kitus maisto produktus. Tačiau pareiškėjas tik 2019 m. kovo 25 d. įsigijo produkciją (šios produkcijos įsigijimą patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė tik su skundu teismui), kurią pradėjo realizuoti tik nuo 2019 m. gegužės 14 d., t. y. pareiškėjas pradėjo vykdyti verslo plane nurodytą veiklą – prekybą pistacijomis, likus mažiau nei 3 mėnesiams iki pasikreipimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
48. Atsakovo teigimu, Departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti, kad jis atitinka visas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, t. y. kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų pateikimo, atliko pareiškėjo apklausą.
49. Atsakovas nurodo, kad 6 mėnesiai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste yra minimalus laikotarpis, kuomet Bendrovė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą, todėl nenustatęs, kad Bendrovė vykdė veiklą nurodytą laikotarpį, pagrįstai nustatė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvaus reikalavimo pažeidimą.
50. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad aplinkybė, kiek Bendrovės produkcijos buvo parduota Bendrovės darbuotojams, neturi lemiamos reikšmės. Pažymi, kad Bendrovės darbuotojams buvo parduota pistacijų už 1 003,76 Eur, kai iš viso Bendrovės pardavimai už pistacijas siekė 1 545 Eur. Akivaizdu, kad šiais pardavimais buvo siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą.
51. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjas nesiekia keliauti po Šengeno šalis. Atsakovas pažymi, kad sutinkamai su Įstatymo nuostatomis, Šengeno viza ir leidimas laikinai gyventi neriboja asmens nei laike, nei erdvėje. Atkreipia dėmesį, kad neteigė, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra reikalingas tam, kad jis galėtų keliauti po Šengeno erdvės šalis. Departamentas nurodė, kad pareiškėjui leidimas lakinai gyventi reikalingas tam, kad įteisintų savo buvimą Šengeno erdvėje, kad galėtų vykdyti verslą, atsidaryti banko sąskaitą ir pan.
52. Atsakovas laikosi pozicijos, kad įvertinus tai, kad viena Bendrovės veiklos dalis, susijusi su dyzelinių variklių ir kitų detalių prekybą, vykdoma išimtinai tik užsienio valstybėse, prekyba datulėmis vykdoma mažiau nei 6 mėnesiai Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena, akivaizdu, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra reikalingas ne tiems tikslams, kuriuos jis deklaruoja – nevykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje.
53. Atsakovas akcentuoja, kad neteigia, jog Bendrovė iš viso nevykdo veiklos ar, kad pareiškėjas nedalyvauja Bendrovės veikloje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, akcentuoja, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės. Įvertinus aplinkybes, kad Bendrovė veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pastoviai negyvena, jis Bendrovės veikloje dalyvauja nuotoliniu būdu, kadangi išsamiai atsakė į apklausos klausimus, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo faktinis nebuvimas Lietuvos Respublikoje nesudaro sunkumų dalyvauti Bendrovės valdyme ar plėtroje nuotoliniu būdu.
54. Atsakovo teigimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina dar vieną savarankišką Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą, kuris suteikia Departamentui ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y., kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
55. Atsakovas, vadovaudamasis Migracijos politikos gairėmis, pažymi, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio dalyvauti Bendrovės valdyme Lietuvos Respublikoje, jo tikslas tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
56. Atsakovo vertinimu, teismo pareiškėjui priteistos 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir neadekvačios. Departamento nuomone, byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, byla nevertintina kaip sudėtinga, todėl pareiškėjo prašoma priteisti suma apeliacinio skundo netenkinimo atveju turėtų būti sumažinta.
57. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
58. Pareiškėjas nurodo, kad nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Bendrovė vykdo dyzelinių variklių, generatorių ir jų atsarginių dalių prekybą. Dyzelinių variklių ir jų atsarginių dalių tiekėjai daugiausia yra ES ir Europos šalių, tokių kaip Jungtinė Karalystė, Danija, Prancūzija, Švedija, Vokietija, gamyklos, o pirkėjai Irano, Irako, Turkijos ir NVS šalys. Lietuvoje dirbantys Bendrovės darbuotojai organizuoja šią prekybą, atsiskaitoma į sąskaitą Lietuvoje, mokesčiai mokami Lietuvoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovės prekių pervežimas organizuojamas per Lietuvą, pasitelkiant Lietuvos įmones bei mokant muito mokesčius Lietuvoje, ką patvirtina su apeliaciniu skundu teikiamos 2019 m. muitinės deklaracijos.
59. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, jog prekybos su ES ir kitų užsienio valstybių įmonėmis veikla, kuri organizuojama iš Lietuvos, nelaikytina Lietuvoje vykdoma veikla Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste, nes tokia atsakovo pozicija paneigia ES pripažįstamą įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas bei laisvą darbuotojų judėjimą ES.
60. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad pirmas pistacijų pardavimas įvykdytas tik 2019 m. gegužės mėnesį ir kad didžioji dalis pistacijų parduota Bendrovės darbuotojams. Bendrovės 2020 m. kovo 2 d. aiškinamasis raštas patvirtina, kad pirmoji produkcijos partija buvo importuota dar 2018 m. balandžio 27 d. (430 kg.), antroji – 2019 m. kovo mėn. (1 100 kg.) ir trečioji – 2019 m. liepos mėn. (900 kg.) bei yra akivaizdu, kad didžioji dalis nuo 2 430 kg. pistacijų niekaip negalėjo būti parduota įmonės darbuotojų suvartojimui. O jei kažkuris darbuotojas nusipirktų didesnį pistacijų kiekį perpardavimui, tai sutinkama su teismo išvada, kad kiek jų buvo parduota bendrovės darbuotojams neturi lemiamos reikšmės.
61. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovės 2020 m. kovo 2 d. aiškinamasis raštas ir Bendrovės verslo planas patvirtina, kad prekybos pistacijomis veikla reiškia ne tik sąskaitos išrašymą ir pinigų gavimą. Kad būtų sukurtas prekybos pistacijomis verslas, Bendrovė atliko veiksmus, reikalingus verslui išplėtoti. Todėl Departamento teiginiai, supaprastinantys prekybos pistacijomis verslą iki sąskaitos išrašymo ir pinigų gavimo, nepagrįsti. Pagal Departamento logiką užsieniečiai negalėtų Lietuvoje pradėti jokio sudėtingo verslo.
62. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, skaičiuodamas 50 dienų per 2 metus pareiškėjo buvimą Lietuvoje, dar kartą pažeidžia ES teisę ir dar kartą sukuria kliūtį įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas. Pareiškėjas pažymi, kad jo buvimo Lietuvoje terminas nėra mažas, atsižvelgiant į tai, kad Departamentas pripažįsta, kad pareiškėjas per papildomą apklausą atsakė į visus klausimus dėl įmonės veiklos ir nekyla abejonių, kad jis joje dalyvauja, tačiau vis tiek padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje nėra būtinas, nes jis ir nuotoliniu būdu puikiai išmano įmonės veiklą.
63. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl jo sesers netekties ir dėl to tėvams skiriamo didesnio dėmesio laikinai buvo sumažinęs savo išvykų iš Irano skaičių. Tačiau šiuo metu, kai praeis dėl COVID-19 paskelbtas karantinas, pareiškėjas jau turės mažiau poreikio nuotoliniam darbui iš Irano ir Lietuvoje ketina lankytis dar dažniau.
64. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nepažeidė teisės aktų reikalavimų, darė investicijas į verslą, kūrė darbo vietas ir mokėjo mokesčius Lietuvoje, nepateikė Departamentui jokios tikrovės neatitinkančios informacijos bei detaliai pateikė atsakymus apie savo verslą. Be to, paaiškino, kad nelegalios migracijos grėsmės į kitas ES valstybes ir būti negali, nes jam ir jo šeimai nėra problemų gauti Šengeno vizas. Šengeno vizos jam leistų judėti po Šengeno zonos valstybes, bet jos nesuteikia pakankamų garantijų verslo vykdymui bei investicijų darymui. Pareiškėjas pateikė į bylą pareiškėjo žmonos ir dukros pasus su Šengeno vizomis, kurios įrodo, kad pareiškėjas ir jo šeima siekė leidimo gyventi Lietuvoje ne tam, kad galėtų keliauti po ES, nes tokią teisę jie ir taip turėjo arba galėjo turėti be leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
65. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentas, teigdamas, jog ginčijamame sprendime neteigė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra reikalingas tam, kad jis galėtų keliauti po Šengeno erdvės šalis, klaidina teismą, nes ginčijamame sprendime konstatavo, kad užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
66. Pareiškėjo nuomone, byla yra sudėtinga tiek faktine, tiek teisine prasme, o ES teisės aspektas daro šią bylą itin sudėtinga ir kelia svarbų teisės taikymo ir aiškinimo klausimą, todėl atsakovo prašymas mažinti pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas.
67. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nustatyti pagrindai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
68. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo dalies, kuria atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo piliečiui – pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.
69. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Departamento sprendimo dalį, padaręs išvadą, kad ginčijama Departamento priimto sprendimo dalis neatitinka VAĮ teisės aktui keliamų reikalavimų ir Departamentas neturėjo teisinio pagrindo surinktų duomenų pagrindu atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ginčijamo sprendimo dalyje nurodytais Įstatymo pagrindais.
70. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir pritaikė teisės aktų nuostatas bei vertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, objektyviai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Atsakovas laikosi pozicijos, kad egzistuoja Įstatyme nustatyti pagrindai atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
71. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
72. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta, jog ginčijama sprendimo dalis buvo priimta išnagrinėjus pareiškėjo Departamentui pateiktą 2019 m. rugpjūčio 26 d. prašymą pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir įvertinus kartu su prašymu pateiktus dokumentus (Bendrovės verslo planą, Bendrovės banko sąskaitos išrašą, Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir kt.).
73. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamos Departamento sprendimo dalies pagrįstumas ir teisėtumas vertintinas pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktų dokumentų bei Departamento tyrimo eigoje surinktų duomenų kontekste. Be to, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalių teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nustato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui teikiamų dokumentų datas bei byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti šios dokumentus Departamentui ar pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamų dokumentų turinys nevertinamas.
74. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
75. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).
76. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
77. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
78. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
79. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kt. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovas Sprendimą grindė šiomis teisės normomis.
80. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo Departamentui pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina Bendrovės verslo plane nurodytos veiklos – prekyba dyzeliniais varikliais, generatoriais ir jų atsarginėmis dalimis – Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste vykdymą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Bendrovės sąskaitų išrašus, darė išvadą, kad Bendrovė vykdo veiklą ir finansines operacijas, tačiau nevertino, ar Bendrovė vykdo prekybą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo įvertintos Bendrovės atliktos finansinės operacijos (piniginių lėšų pervedimai) buvo atliekami išimtinai iš užsienio įmonių. Pagal Bendrovės verslo planą Bendrovės tiekėjai – gamyklos, daugiausia iš ES šalių, tokių kaip Jungtinė Karalystė, Danija, Prancūzija, Švedija ir Vokietija. Bendrovės pirkėjai yra Irane, Irake, Turkijoje ir NVS šalyse. Pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių sutarčių su Lietuvos fiziniais ir juridiniais asmenimis dėl jo verslo plane nurodytos veiklos. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad dyzeliniais varikliais, generatoriais ir jų atsarginėmis dalimis prekiauja tik užsienyje, Bendrovė Lietuvoje neturi klientų, pajamas gauna iš užsienio bendrovių. Taigi, prekyba iš esmės vykdoma ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodytos aplinkybės nepatvirtina pagal verslo planą Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad Bendrovė šiuo aspektu neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Pažymėtina, kad pateiktas vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimus analogiško pobūdžio aspektu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. a-4228-442/2018, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3207-442/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3616-525/2020).
81. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Departamentas išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, padarė taip pat nenustatęs, jog Bendrovė Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė Bendrovės verslo plane nurodytą pistacijų, datulių ir kitų maisto produktų prekybą. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokia Departamento išvada ir vertino, kad tiek pasiruošimas naujos veiklos plėtojimui, tiek pistacijų pirmosios partijos realizavimas rodo realią Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje. Departamentas apeliaciniame skunde šį teismo vertinimą ginčija.
82. Kaip matyti iš Įstatyme 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto reikalavimo, įmonė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, taigi įstatyme yra numatyta aiški sąlyga, kad užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.
83. Bylos duomenis patvirtina, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2019 m. rugpjūčio 26 d., o tai reiškia, kad ne mažiau kaip 6 mėnesius iki prašymo pateikimo (nuo 2019 m. vasario 26 d.) turėjo vykdyti verslo plane nurodytą veiklą – vykdyti pistacijų ir kitų maisto produktų prekybą. Byloje nėra ginčo dėl Departamento nustatytos aplinkybės, kad produkcija 2019 metais pirmą kartą buvo realizuota 2019 m. gegužės 14 d. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė ir pirmosios instancijos teismui pateikta sąskaita, patvirtinanti produkcijos įsigijimą 2019 m. kovo 25 d., nepaneigia ne mažiau kaip 6 mėnesius iki prašymo pateikimo Bendrovės verslo plane nurodytos veiklos vykdymo. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl 2018 metais nurodytos produkcijos įsigijimo ir 2018 m. gegužės 23 d. pardavimo nekeičia teisinio vertinimo šiuo aspektu, nes ši aplinkybė neįrodo faktinės ir nepertraukiamos Bendrovės veiklos, vykdomos 6 mėnesius iki prašymo pakeisti leidimą pateikimo. Nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos vertinimą ir patvirtina, kad pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, kuri yra apibrėžta laike.
84. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės veiklos, t. y. pistacijų ir kitų maisto produktų prekybos, realumą Departamentas vertino ir produkcijos kiekio, gaunamų pajamų ir šią produkciją laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. birželio 28 d. įsigyjančių pirkėjų kontekste. Pagal pareiškėjo pateiktus duomenis buvo nustatyta, kad Bendrovės veikla buvo vykdoma minimaliai, o didžioji dalis produkcijos buvo parduota Bendrovėje įdarbintiems asmenims. Nurodytos aplinkybės Departamento pagrįstai įvertintos kaip sukeliančios įtarimų dėl įvykdytų pardavimų realumo ir tikslingumo.
85. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti.
86. Bylos duomenis patvirtina, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, be kita ko, įvertino ir pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje dalyvaujant Bendrovės valdyme būtinumą.
87. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018).
88. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo kelionės dokumente esančias sienų kirtimo žymas laikotarpyje nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d., pareiškėjo bei jo šeimos narių paaiškinimus, nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, o Lietuvos Respublikoje nurodytu laikotarpiu praleido 50 dienų. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog savo veiklos ir vaidmens Bendrovėje su jos darbuotojais pareiškėjas nuolat Lietuvos Respublikos teritorijoje nekoordinuoja, iš esmės ja domisi tik dalyvaudamas trumpų atvykimų į Lietuvą metu arba nuotoliniu būdu, netiesiogiai.
89. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
90. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos sprendimo dalies atitikimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, pažymi, kad atsakovo sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas detaliai įvertinus konkrečius pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiama Bendrovės veikla, Departamento atlikto patikrinimo rezultatus, papildomai pateiktus dokumentus, pareiškėjo apklausoje pateiktą informaciją. Ginčijamame sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas, todėl nekyla abejonių dėl jo atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
91. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl užsieniečių prašymų nagrinėjimo terminų, yra konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai, susiję su prašymo nagrinėjimo trukme ir padarytais pažeidimais, nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Departamento sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3081-556/2018, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3009-624/2017). Nagrinėjamu atveju termino praleidimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinama skundžiama Departamento sprendimo dalis.
92. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis.
93. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).
94. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavo nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
95. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas netenkinamas.
96. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir pateikti visus turimus įrodymus, jeigu atitiks Įstatyme įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sąlygas.
97. Atsižvelgiant į tai, kad procesinis sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. M. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan