Civilinė byla Nr. 3K-3-441-378/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05011-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. D. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei O. D. V., tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl nuosavybės dalių pakeitimo ir gyvenamojo namo atidalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimai.
Ieškovė prašė pakeisti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teisės dalis pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo pastato dalių apskaičiavimo 2013 m. spalio 9 d. projektą, pagal kurį ieškovei tektų 79/100 dalys gyvenamojo namo 4A2p (231,50 kv. m), o atsakovei – 21/100 dalis (62,60 kv. m); atidalyti turtą ir ieškovės asmeninėn nuosavybėn priteisti iš atsakovės šios turimą 21/100 gyvenamojo namo dalį, iš ieškovės atsakovės naudai priteisiant 45 150 Lt (13 076,34 Eur) kompensaciją.
Atsakovė priešieškiniu prašė atidalyti jai tenkančią turto dalį ir jos asmeninėn nuosavybėn priteisti 95,49 kv. m gyvenamojo namo patalpų pagal IĮ „Aukštaitijos matininkas“ 2012 m. rugsėjo 20 d. apskaičiavimą, o kitą dalį patalpų – ieškovei; už atsakovei tenkančią 2,54 kv. m mažesnę pastato dalį, negu priklausytų gauti pagal tenkančias idealiąsias dalis, priteisti jai iš ieškovės 1943,23 Lt (562,80 Eur) kompensaciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino: pakeitė gyvenamojo namo 4A2p bendrosios nuosavybės dalis ir nustatė, kad ieškovei tenka 79/100 dalys, o atsakovei – 21/100 dalis gyvenamojo namo; atidalijo gyvenamąjį namą, priteisdamas ieškovei iš atsakovės jai priklausančią 21/100 dalį, ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 47 250 Lt (13 684,55 Eur) kompensaciją.
Teismas nustatė, kad šalys yra gyvenamojo namo bendraturtės; ieškovei priklauso 2/3, o atsakovei – 1/3 pastato; ieškovės nuosavybės teisės į pastatą įregistruotos 2011 m. gegužės 16 d. pagal paveldėjimo teisės liudijimą, o atsakovės – pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartį; ginčas kilo dėl šalims priklausančių nuosavybės teisės dalių dydžio naujai suformuotame 294,10 kv. m pastate; šis naujas pastatas buvo suformuotas sujungus gyvenamąjį namą 1A2p, kurio 2/3 dalys priklausė ieškovei ir 1/3 – atsakovei, su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu ūkiniu pastatu 3I1p; gyvenamasis namas 1A2p ir ūkinis pastatas 3I1p prieš sujungimą turėjo funkcinį ryšį – ūkinis pastatas buvo gyvenamojo namo priestatas; pastatai sujungti turint atsakovės sutikimą ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; šiuo metu name gyvena atsakovė ir jos sūnaus šeima. Ieškovė prašo nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo pastato dalių apskaičiavimo projektą, pagal kurį ieškovei tenka 79/100 dalys, o atsakovei – 21/100 dalis gyvenamojo namo. Pagal atsakovės pateiktą ĮI „Aukštaitijos matininkas“ pastato (statinių) dalių apskaičiavimo projektą ieškovei tektų 76/100 dalys, o atsakovei – 24/100 dalys gyvenamojo namo. Šalių pateiktuose dalių apskaičiavimo projektuose yra 3/100 dalių skirtumas. Nustatydamas nuosavybės dalis sujungtame gyvenamajame name, teismas rėmėsi ieškovės pateiktu projektu, nes šiame projekte 2/3 gyvenamojo namo dalis skaičiuojama nuo 187,79 kv. m bendro ploto, kuris buvo iki sujungiant nekilnojamojo turto objektus, o atsakovės pateiktame projekte nuosavybės dalys skaičiuojamos nuo viso bendro sujungto gyvenamojo namo ploto (294,10 kv. m), nors iki sujungimo atsakovei ūkinis pastatas nepriklausė. Be to, į atsakovės nuosavybę patektų bendro naudojimo patalpos, kurios negali būti priteisiamos vienam bendraturčiui. Nustatydamas nuosavybės dalis ir gyvenamojo namo vertę, teismas rėmėsi VĮ Registro centro nurodyta vidutine rinkos verte (225 000 Lt (65 164,50 Eur).
Atsižvelgęs į tai, kad šalys ilgą laiką bylinėjosi dėl nuosavybės dalių nustatymo, teismas sprendė, jog šalys negalės juo naudotis, nenustačius naudojimosi tvarkos ir palikus bendro naudojimo patalpas. Įvertinęs šalių tarpusavio santykius, atsižvelgęs į tai, kad pagal atsakovės siūlomą atidalijimo projektą negalima šalims paskirti izoliuotų patalpų, ir siekdamas išvengti ginčų ateityje teismas padarė išvadą, kad proporcingiausia ir teisingiausia atidalyti iš bendrosios nuosavybės natūra vienai ir išmokėti kompensaciją kitai šalių. Kadangi ieškovė iš karto sutiko sumokėti atsakovei kompensaciją, o atsakovė lėšų neturi, jos pajamos yra pensija, tai teismas nusprendė priteisti atsakovei kompensaciją iš ieškovės.
Teismas netenkino atsakovės atstovo prašymo ex officio pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą ieškovei, nes kokio nors sandorio ar akto negaliojimo klausimas teisme gali būti sprendžiamas tik esant pareikštam ieškiniui ar priešieškiniui. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą yra akivaizdžiai niekinis.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 31 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija netenkino atsakovės prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nenustatė poreikio bylą nagrinėti žodine tvarka: tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį išsamiai išdėstyti ginčo esmę sudarantys argumentai, pakanka byloje esančių duomenų teismo išvadai padaryti. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad prie ieškovei priklausančių 2/3 dalių gyvenamojo namo prijungus jai priklausantį ūkinį pastatą, jos dalis gyvenamajame name padidėjo, tačiau liko neįregistruotos dalys VĮ Registrų centre. Nors atsakovė sutiko, kad ieškovės nuosavybės dalis gyvenamajame name padidėjo ir reikia jas pakeisti, tačiau rašytinio sutikimo nedavė. Kadangi atsakovė geruoju nesutinka pakeisti nuosavybės dalių, tai ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pakeisti gyvenamojo namo 4A2p bendrosios nuosavybės teisės dalis jai ir atsakovei. Ieškovė nurodė, kad ji negali patekti į gyvenamąjį namą, nes jame gyvena atsakovė ir neatlaisvina jai priklausančių patalpų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalims priklausantis nekilnojamasis turtas ne tik buvo įregistruotas kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas), bet ir nurodyta skirtinga pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, todėl nepagrįstas teiginys, kad ūkinis pastatas buvo gyvenamojo namo priklausinys. Atsakovei pripažinta 1/3 dalis turto, t. y. 85 proc. pastatyto gyvenamojo namo ir jo priklausinių, nutartyje nurodant, kad ūkinis pastatas 1973 m. jau buvo pastatytas. Ūkinio pastato statybos baigtumas buvo 100 proc., todėl negalima ūkinio pastato vertinti kaip gyvenamojo namo priklausinio. Iki pastatų sujungimo ieškovei priklausė ūkinis pastatas ir 2/3 dalys, o atsakovei – 1/3 dalis gyvenamojo namo, todėl atitinkamai skaičiuojamos šalims priklausančios nuosavybės dalys sujungtame nekilnojamojo turto objekte. Nustatydamas nuosavybės dalis sujungtame gyvenamajame name, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktu nuosavybės dalių apskaičiavimo projektu, nes iki namo sujungimo su ūkiniu pastatu atsakovei nepriklausė ūkinis pastatas ar jo dalis.
Byloje nustatyta, kad šalys nesutaria dėl bendro turto naudojimo; negalima padalyti gyvenamojo namo savarankiškais turtiniais vienetais pagal valdomo turto dalis, neatliekant statybos darbų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutiko su teismo išvada, kad atidalijimas iš bendrosios nuosavybės ieškovei priteisiant turtą, o atsakovei išmokant kompensaciją yra geriausias ginčo sprendimo būdas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nerenkant papildomų įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, jog 2011 m. gegužės 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl ieškovės teisių į turtą, pagal įstatymą paveldėtą po jos tėvo mirties, prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar pažeidžia viešąjį interesą. Be to, atsakovė nėra pateikusi teismui ieškinio dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės atstovo prašymą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo niekiniu.
Teisėjų kolegija nesutiko su argumentu, kad teismo sprendimas paremtas tik prielaidomis – teismo išvados padarytos vadovaujantis teisės aktais, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, esančius gyvenamojo namo kadastro ir registro byloje, šalių pateiktus dalių apskaičiavimo projektus, specialistų išvadas, liudytojų parodymus ir kt.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, nes įrodymus tyrė ir vertino vienpusiškai, pažeisdamas šalių rungtyniškumo principus. Ieškiniu ieškovė nurodė, kad, sujungus namus, jai priklausytų 77/100, o atsakovei – 23/100 namo dalys. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, suformulavo ieškovei pateikti naudingą patikslintą reikalavimą, nurodydamas, kad gyvenamojo namo dalys turi būti perskaičiuojamos 79/100 ir 21/100 santykiu, ir įvardydamas teisinį ieškinio pagrindą (CK 4.77 straipsnio 1 dalį). Taigi, ne šalis, o teismas suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi principą. Kasatorė pažymi, kad pirmą kartą bylą nagrinėjusios apeliacine tvarka teisėjų kolegijos teisėjos (kolegijos pirmininkė, pranešėja L. Sankauskaitė ir teisėja M. Dzelzienė) į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktos ir antrą kartą. Teisėjos, spręsdamos tą pačią bylą antrą kartą, buvo jau susiformavusios išankstinę poziciją, įrodymų nebetyrė, todėl buvo neobjektyvios ir šališkos, įrodymus vertino palaikydamos ieškovės poziciją.
2. Šalių ginčas kilo dėl to, kad kasatorė nesutiko su tuo, jog namo plotas yra (būtų) realiai padidėjęs nuo tada, kai abi šalys priėmė palikimą po P. A. A. mirties, iki tada, kai buvo pakeista namo teisinė registracija 2011 m. (namo dalys sujungtos tik popieriuje). Teikdama šį kasacinį skundą, atsakovė sugrįžo į tą pačią padėtį, kaip ir 2005 m. nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-367/2005, kai teismas nustatinėjo abiem paveldėtojoms palikimo dalis. 2005 m. byloje kasatorė prašė pripažinti nuosavybės teises tik į 1/2 žemės sklypo, 1/2 gyvenamojo namo, ūkinis pastatas nebuvo ginčo objektas. Tuomet bylą nagrinėję teismai tam pritarė ir, apsiriboję „sausu“ faktu, kad ūkinis pastatas turi atskirą registracijos numerį, todėl yra atskiras objektas, konstatavo ribotą tiesą. Nagrinėjamu atveju teismai neteisingai vertino 1988 m. pažymą, kad ūkio pastato statybos baigtumas yra 100 proc., todėl jis nėra priklausinys. Pagal pateiktus techninius dokumentus, nuotraukas, pagal pastato – priestato konstrukciją ir atliekamas funkcijas matyti, kad per šią dalį patenkama į gyvenamąsias patalpas, bendras rūsio patalpas. Akivaizdu, kad „priklausinys“ ar „ūkinis pastatas“ yra pagrindinio daikto dalis – pagalbinės patalpos. Iki nepriklausomybės atkūrimo kitokios pažymos, nei kaip atskirai suformuoti objektai, negalėjo būti išduota. Tai, kad vienas to paties savininko statinys turėjo du unikalius numerius, reiškė tik tiek, jog siekta išvengti savavališkos statybos pripažinimo fakto ir jo padarinių. Teismai turėjo šias aplinkybes išanalizuoti. Nekilnojamojo turto objektas fizine prasme niekada nesusidėjo iš dviejų atskirų objektų – statinių. Dėl to neteisingas teiginys, kad naujas nekilnojamojo turto objektas atsirado iš dviejų objektų ir dėl to padidėjo ieškovės nuosavybės dalys. Tai neatitinka realiai susiklosčiusios padėties, neteisingai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Kasatorė pažymi, kad ūkinis pastatas negali vienas atskirai funkcionuoti. Teismas visiškai ignoravo ir nepaisė atsakovės paaiškinimų, kad teisinių registracijų pakitimai nekeičia nuosavybės dydžio. Netinkamai aiškindamas teisės normas, teismas pakeitė kasatorės nuosavybės dydį ir jį pripažino tokį menkavertį, kad po keturiasdešimt metų, pabaigus namą statyti, prižiūrint ir išlaikant, ji prarado teisę į vienintelį gyvenamąjį būstą. 2011 m. vieno unikalaus numerio statiniui suteikimas reiškė ne statinio fizinį pasikeitimą, bet tik esamos padėties išviešinimą viešame registre. Nei viešas registras, nei notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, asmeniui teisių nesukuria, jis tik išviešina tas teises, kurias asmuo yra įgijęs.
3. Teismai prioritetiškai vadovavosi ieškovės nuosavybės teisių įregistravimo faktu pagal 2011 m. gegužės 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą taip paneigdami kasatorės 1/3 dalies namo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą. Pagal dabartinę registraciją kasatorei priklauso tik 21/100 namo dalių. Kasatorės nuomone, notarė neturėjo teisės pakeisti turto teisinio likimo, todėl paveldėjimo teisės liudijimas yra niekinis nuo jo išdavimo dienos. Jeigu duomenų apie teisių perėmimą nepakanka ar jie netikslūs, teisinė registracija turi būti panaikinta kaip atlikta be pakankamo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001). Notarė, išduodama paveldėjimo teisės liudijimą, neįsigilino į sąvokų reikšmę ir išplėtė ieškovės nuosavybės teisių turinį iki 2/3 gyvenamojo namo ir viso ūkinio pastato. Būtent išduotas paveldėjimo teisės liudijimas lėmė neteisingą turto nuosavybės teisių dalių santykių įregistravimą ir šį ginčą. Išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra klaidingo turinio, prieštaraujantis faktinėms aplinkybėms, surašytas neteisingai, savavališkai plečiamai aiškinant kasacinio tesimo nutartį ieškovės naudai, pažeidžiant kito paveldėtojo teisėtus interesus, nes namo tūris nepadidėjo, pastatų neprisidėjo. Kasatorė akcentuoja, kad jos atstovas buvo pareiškęs prašymą ex officio jį pripažinti niekiniu. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje netikrino ir neabejojo nuosavybės teisių turinio pagrįstumu, o apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad prašymas nepagrįstas ir nėra pagrindo pripažinti paveldėjimo teisės liudijimo niekiniu, taip pažeisdamas CK 1.78 straipsnio normą.
4. Kasatorė mano, kad teismai netinkamai taikė CPK 178 straipsnio, 182 straipsnio 2 punkto normas. Teismai pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko informaciją pripažino, kad ieškovės nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas į 2/3 gyvenamojo namo ir visą ūkio pastatą yra paveldėjimo teisės 2011 m. gegužės 16 d. liudijimas, o kasatorės – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis. Teismai apsiribojo 2011 metų Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenimis ir netyrė bei nenustatinėjo ginčo turto turinio, neįvertino aplinkybės, kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Skundžiamuose bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose nebuvo analizuota, aiškintasi ir vertinta pagrindinių daiktų ir priklausinių sąvokų turinys 2005 metų bylos kontekste, kada nuosavybės teisės į ginčo pastatus šalims ir atsirado (CK 4.19 straipsnis). Kasacinio teismo nutartyje apie namą ir ūkio pastatą kalbama kaip apie bendrą pastatą, vientisą paveldėjimo nekilnojamojo turto objektą. Minėta 2005 m. birželio 29 d. nutartimi kasacinis teismas nustatė idealiąsias nuosavybės dalis: 1/3 ir 2/3 ginčo turto (namo ir priklausinių), todėl atsidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir bylos sprendimas turėjo neperžengti šių proporcijų ribų. Ieškovės paveldėjimo teisės liudijimas negalėjo nuosavybės teisių suteikti daugiau, kaip nustatyta kasacinio teismo nutartimi. Kasatorė teigia, kad teismai neteisingai ir skirtingai aiškino „priklausinių“ sąvoką ginčo situacijoje, nei ji buvo aiškinta kasacinio teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, išnagrinėtoje tarp tų pačių šalių dėl to paties ginčo objekto. Nurodomoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje: statybos projektas išduotas dėl bendro gyvenamojo namo, ūkio pastato ir garažo; nurodyti neatsiejami projekto sprendiniai: rūsys, garažas, pagalbinės patalpos, sandėliukai, katilinė ir gyvenamosios patalpos; namas pradėtas statyti 1960 m.; iki 1973 m. pastatytas tik gyvenamojo namo rūsys ir ūkinis pastatas; kita gyvenamojo namo dalis pastatyta 1976 m.; palikėjo mirties dieną gyvenamojo namo statybos baigtumas 85 proc.; per 24 m. bendro gyvenimo laikotarpį palikėjas ir kasatorė bendru darbu ir lėšomis pastatė 2/3 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių; kasatorei pripažinta teisė į 1/3 dalį šio turto. Kasatorė kelia klausimą, kuris įrodymas – notarės išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ar teismo sprendimas – turi aukštesnę galią. Kasatorė mano, kad notarės subjektyvus kasacinio teismo nutarties suvokimas, įformintas oficialiu rašytiniu dokumentu, yra išvestinis dokumentas, nes nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus nustatė kasacinio teismo nutartis.
6. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.77 straipsnio nuostatas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2003; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Nagrinėjamu atveju šios sąlygos neįvykdytos: kasatorė nedavė ir negalėjo duoti sutikimo padidinti gyvenamojo namo, nes jis jau buvo pastatytas pagal projektą dar palikėjui esant gyvam; ieškovė naujų projektų įstatymų nustatyta tvarka nederino, darbų neatliko, savo lėšų neįdėjo. Teismai turėjo išsiaiškinti, dėl kokių aplinkybių ir kokiomis proporcijomis pasikeitė bendraturčių dalys. Byloje taikant K 4.77 straipsnio 2 dalies nuostatas, bendraturčių turto dalių plotai proporcingai pasikeistų, t. y. ūkinio pastato perskirstymo proporcija atitiktų gyvenamojo namo nuosavybės dalių proporcijas 1/3, ir byla turėtų būti sprendžiama visiškai kitaip. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, statinio bendras plotas yra 294,10 kv. m, statinio vidutinė rinkos vertė – 225 000 Lt; bendras statinio plotas padidėjo nuo 187,79 kv. m iki 294,10 kv. m; iki sujungimo ieškovei priklausė 125,19 kv. m, atsakovei – 62,6 kv. m, skaičiuojant pagal priklausantį santykį, kasatorės dalis atitinkamai padidėtų iki 98,03 kv. m (294,10 : 3), neskirstant namo dalių pagal gyvenamąjį plotą, pagalbines patalpas, bendro naudojimo patalpas ir pan. Kasatorės turima dalis būtų pakankama atskiram vienetui suformuoti ir sudaryti bei teisiškai jam įregistruoti. Kasatorė byloje yra pateikusi parengtą projektą, pagal kurį jos asmeninėn nuosavybėn pereinantis plotas maksimaliai atitiktų idealiąsias dalis bei atsižvelgus į teismų praktiką paliktų kuo mažiau bendrai naudojamų daikto dalių. Jos siūlomas atidalijimo pasiūlymas būtų teisingesnis nei nurodytas 2013 m. spalio 9 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo pastato dalių apskaičiavimo projekte. Ieškovės teikiamas apskaičiavimas ydingas, neatitinka bendraturčių dalių santykio 1/3 ir 2/3, neteisingai išmokama kompensacija.
7. Kasatorė pažymi, kad teismai, spręsdami dėl kompensacijos skyrimo, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktikoje nurodytus kriterijus, taip jų į tai, kad kasatorė, kaip bendraturtė, turi esminį interesą naudotis daiktu: gyvenamąjį namą ji statė su sugyventiniu, kartu jame gyveno nuo 1973 m. Į šį statinį įdėta daug darbo, neįvertinamo pinigais, sumokėta įvairių mokesčių už komunalines paslaugas, turėta kitų materialinių išlaidų bendram viso namo išlaikymui, daryti einamieji remontai, prižiūrima aplinka, kasatorę su šia vieta sieja gilus emocinis ryšys. Ieškovės teiginiai, kad jai trukdoma įgyvendinti teises į namą, yra deklaratyvūs, šmeižiantys. Šiame name ji niekada, to nenori ir dabar, jos tikslas – tik gauti pinigus už jai priklausančią dalį. Namo padalijimas pagal ieškovės pateiktą planą ir turto įvertinimą, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, priteistos kompensacijos kainą tik už namo dalį, nenurodžius ir kitų kiemo statinių, priklausinių kainos, neįvertinus ilgamečio namo išlaikymo ir prižiūrėjimo sąnaudų, einamųjų remonto darbų kainos, pagerinimų, yra akivaizdžiai neteisingas. Šios aplinkybės teismų turėjo būti aptartos. Teismai neįvertino, kad ta namo dalis, kuria naudojasi kasatorė, yra vertingesnė.
8. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo tenkinti jos prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka – byla būtų teisingiau ir efektyviau išnagrinėta, šalys būtų tinkamai paaiškinusios visas bylos aplinkybes.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai tinkamai taikė ir aiškino tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas, visapusiškai įvertino įrodymus. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismas 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi išsprendė bylą, suformulavo ieškovei pateikti patikslintą reikalavimą. Kasatorė turėjo visas teises tikslinti priešieškinį, teikti įrodymus, byla buvo atidėta ne kartą, todėl ji nepagrindė, kad negalėjo įgyvendinti savo procesinių teisių. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl neaiškaus nekilnojamojo turto dalių paskirstymo šalims, tik motyvavo, kad neaiški esminė bylos aplinkybė ir ją būtina išsiaiškinti. Teismas, motyvuodamas savo teiginį, jį pagrindė byloje esančiais įrodymais, kurie nebuvo ir nėra ginčo dalykas (gyvenamojo namo plotas, ūkinio pastato plotas), nurodydamas, „kad dalys paskaičiuotos ne pagal padidėjusį plotą, nes sujungus statinius bendras statinio plotas padidėjo nuo 187,79 kv. m iki 294,10 kv. m, o tai sudaro 36/100 dalis bendro dabartinio namo ploto“.
2. Ieškovė nesutinka su kasatorės argumentu, kad teismas buvo šališkas, nes jis neparemtas objektyviais duomenimis, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, t. y. nenagrinėjo bylos iš esmės. Teismo įpareigojimas pateikti įrodymus nelaikomas įrodymu, patvirtinančiu teismo šališkumą.
3. Kasatorė neįrodė, kad ūkinis pastatas tik formaliai buvo nurodytas kaip atskiras objektas dėl to meto teisinio reglamentavimo. Ieškovės nuomone, byloje pateikti įrodymai neginčytinai patvirtino aplinkybę, kad ūkinis pastatas buvo atskiras pastatas, kitos paskirties, pastatytas iki gyvenamojo namo statybos pradžios ir jis negali būti laikomas gyvenamojo namo priklausiniu. Apygardos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalims priklausantis nekilnojamasis turtas buvo įregistruotas kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nurodyta skirtinga tikslinė naudojimo paskirtis. Ūkinis pastatas buvo baigtas statyti, todėl vertinti jį kaip gyvenamojo namo priklausinį nėra pagrindo. Kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005 kasatorei pripažinta 1/3 dalis turto, t. y. 85 proc. gyvenamojo namo ir jo priklausinių, nurodant, kad ūkinis pastatas 1973 m. jau buvo pastatytas, t. y. iki kasatorei pradėjus kartu gyventi su palikėju. Kasatorė neteisingai teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi informacija, pateikta viešame registre. Kasatorės nuomone, nei viešas registras, nei notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, asmeniui teisių nesukuria, jos tik išviešinamos.
4. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo ex officio pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu. Kasatorei pripažinta 1/3 dalis turto, jos dalis, sujungus statinius į vieną pastatą, nepasikeitė, nes ji neturėjo nuosavybės teisių į ūkinį pastatą. Dėl to ieškovei nesuprantama, kodėl paveldėjimo teisės liudijime nurodyti duomenys yra netikslūs ar neteisingi. Sujungus abu statinius, ieškovės bendrosios nuosavybės dalis gerokai padidėjo.
5. Priešingai nei teigia kasatorė, teismai teisingai aiškino „priklausinių“ sąvoką, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais.
6. Ieškovė mano, kad teismas tinkamai taikė CK 4.77 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes buvo nustatytos visos sąlygos taikyti šią normą. Kasatorė dar 2011 m. išreiškė pageidavimą pirkti ieškovei priklausančią gyvenamojo namo dalį, todėl siekė atlikti naujus kadastrinius matavimus. Vėliau ji atsisakė pirkti nekilnojamojo turto dalį, o po to, elgdamasi nesąžiningai, dar ir pasikeisti gyvenamojo namo dalis. Aplinkybę, kad ūkinis pastatas priklauso tik ieškovei, kasatorė ilgą laiką pripažino, tačiau pateikus ieškinį ji šių savo argumentų atsisakė. Ieškovė mano, kad teismai teisingai įvertino šalių pateiktus nekilnojamojo turto dalių paskirstymo planus. Nustatydami nuosavybės dalis sujungtame gyvenamajame name, teismai pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktu nuosavybės dalių apskaičiavimo projektu.
7. Ieškovė pažymi, kad namo atidalijimas natūra yra labai brangus, tai patvirtina UAB „Architektūriniai statybiniai projektai“ išvada, pagal kurią neįmanoma gyvenamosios paskirties padalyti atskirais turtiniai vienetais pagal valdomo turto dalis pakeitimas, neatliekant statybos darbų. Dėl to teismai, vadovaudamiesi byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad gyvenamojo namo atidalijimas natūra yra brangus, todėl parinko tinkamą atidalijimo variantą.
8. Ieškovė nemano, kad teismai netinkamai apskaičiavo kasatorei priteistinos kompensacijos dydį. Kasatorė turi kitą jai nuosavybės teises priklausantį turtą, kurį, prasidėjus šiam ginčui dėl namo atidalijimo, dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai. Be to, jai yra kompensuota pagal byloje pateiktą vertinimą, kuris yra didesnis nei ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita. Kasatorė ilgą laiką neleidžia ieškovei naudotis turtu, todėl ginčas turi būti kuo greičiau baigtas, nes teismo priteista suma yra pakankamai adekvati. Ieškovė sutinka turtą atidalyti ir atvirkštiniu būdu, priteisiant jai kompensaciją iš kasatorės, tačiau kasatorė nesutinka.
9. Ieškovė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ji nenurodė, kokios aplinkybės bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka būtų geriau atskleistos ir kodėl šių aplinkybių negalima nurodyti procesiniuose dokumentuose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl bendrosios nuosavybės dalių nustatymo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl šiuos santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo bei aiškinimo.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo
Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis). Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis).
Nekilnojamųjų daiktų savininku tampama ne iš karto, o atlikus konkrečius įstatyme nustatytus veiksmus. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindais yra laikomi teisių įgijimą lemiantys juridiniai faktai, tai yra realaus gyvenimo aplinkybės, reguliuojamos teisės normomis, kurios lemia asmenų nuosavybės teisės įgijimą, pavyzdžiui, nuosavybės teisės įgijimas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo pagrindu, paveldėjimo pagrindu ir panašiai. Teorijoje yra išskiriami du būdai: 1) nuosavybės teisės įgijimas pirminiu būdu; 2) nuosavybės teisės įgijimas išvestiniu būdu. Pirminiu nuosavybės teisės įgijimo būdu yra laikomas toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į jį. Išvestiniu nuosavybės teisės įgijimo būdu yra laikomas toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Prie pirminių nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo būdų yra priskiriamas naujo daikto sukūrimas – naujų pastatų statyba arba nuosavybės teisės įgijimas įgyjamosios senaties būdu. Prie išvestinių nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo būdų galima priskirti nuosavybės teisės įgijimą sandorių, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, dovanojimo būdu, taip pat nuosavybės teisės įgijimą paveldint palikėjo turtą. Įstatymuose yra nustatytas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių, negu pats turi. Šis principas yra taikytinas nuosavybės teisių perdavimui išvestiniu būdu.
Nagrinėjamos bylos atveju šalių nuosavybės teisė į bendrą daiktą atsirado skirtingais pagrindais. Byloje yra nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kad ieškovė nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus įgijo paveldėjimu, o kasatorė kartu su ieškovės tėvu bendru darbu ir lėšomis pastatė 2/3 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių, t. y. nuosavybės teisę įgijo sukurdama naują daiktą. Taigi, ieškovė nuosavybės teisę įgijo antriniu būdu, t. y. tokia apimtimi, kokią turėjo palikėjas (ieškovės tėvas). Sprendžiant dėl bylos šalių bendrosios nuosavybės teisės dalių prejudicinę reikšmę turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, nustatyti faktai, o būtent šia nutartimi yra konstatuota, kad: 1) ieškovės tėvas ir kasatorė sudarę faktinę santuoką gyveno nuo 1973 m. iki palikėjo mirties; 2) iki 1973 m. buvo pastatyti ūkio pastatas ir gyvenamojo namo rūsys; 3) kasatorė ir ieškovės tėvas bendru darbu ir lėšomis pastatė 2/3 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių; 4) kasatorei pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį šio kartu įgyto turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti faktai patvirtina, jog ūkio pastatas (kuris buvo įregistruotas atskiru unikaliu numeriu) buvo asmeninė ieškovės tėvo nuosavybė (sukurtas iki bendro gyvenimo su kasatore pradžios), todėl visas paveldėjimo keliu atiteko ieškovei, o prie ieškovei priklausančių 2/3 dalių gyvenamojo namo prijungus jai priklausantį ūkinį pastatą, ieškovės dalis gyvenamajame name padidėjo.
Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iš res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Swedbank, AB, v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta kasacinio teismo nutartis turi prejudicinę galią šioje byloje, joje nustatyti faktai patvirtina bylos šalių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus ir šios teisės apimtį, todėl kasatorė šių faktų nebegali ginčyti nagrinėjamoje byloje, dėl to jos argumentai, susiję su ūkinio pastato, kaip priklausinio, teisiniu režimu, yra nepagrįsti. Ginčo ūkinio pastato nuosavybės teisės klausimas yra išspręstas jau minėta kasacinio teismo nutartimi, todėl kasacinio skundo argumentai dėl priklausinio sąvokos aiškinimo šioje byloje tampa teisiškai nereikšmingi ir kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis negali būti vertinama atskirai nuo kitų, taip pat ir motyvuojamosios, sprendimo sudedamųjų dalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Molesta“ v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-501/2006). Pažymėtina, kad kasatorė savo skunde kasacinio teismo nutarties rezoliucinę dalį vertina atskirai nuo nutarties motyvuojamosios dalies, kurioje yra aiškiai nurodyta, jog ūkinis pastatas nebuvo sukurtas bendru kasatorės ir ieškovės darbu bei lėšomis.
Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė šalių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, šios teisės apimtį ir bendrosios nuosavybės dalis, o kasacinio skundo argumentai teismų išvadų nepaneigia.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt. Šiuos skirtumus būtina įvertinti sprendžiant bendraturčių ginčus dėl atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šilalės rajono apylinkės prokuroras ir kt. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-21/2009).
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdai – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas pirmenybę teikia atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Kasacinis teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011; kt.). Taigi, kasacinio teismo praktika dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės yra pakankamai gausi ir išplėtota, suformuoti atidalijimo būdo parinkimo kriterijai, o jų taikymą lemia konkrečios bylos aplinkybių visuma. Teisėjų kolegija, plėtodama šią praktiką pažymi, kad tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas kuriam iš atidalijamų bendraturčių priteistina piniginė kompensacija, turėtų būti įvertinama bylos šalių valia, kiekvieno bendraturčio poreikis dalijamam daiktui, bendraturčio galimybė įsigyti kitą tokį daiktą arba išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, bei kitos reikšmingos aplinkybės.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovei atitenka 79/100 dalys nuosavybės teisėmis gyvenamojo namo 4A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kas sudaro 231,50 kv. m ploto, o kasatorei atitenka 21/100 dalis gyvenamojo namo, kas sudaro 62,60 kv. m. Ieškovė prašė atidalyti jai priklausančią gyvenamojo namo 4A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, priteisiant ieškovei L. M. iš atsakovės O. D. V. jos turimą 21/100 gyvenamojo namo 4A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, o iš L. M. priteisiant atsakovės O. D. V. naudai 45 150 Lt (13 076,34 Eur) kompensaciją. Kasatorė siekė atidalijimo iš bendrosios nuosavybės natūra, savo reikalavimus grindė kitokiu dalių apskaičiavimu, kuris, kaip jau minėta, yra paneigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais faktais. Byloje nustatyta, kad iš 2013 m. spalio 15 d. UAB „Architektūriniai statybiniai projektai“ išvados „Dėl turtinių vienetų suformavimo“ matyti, kad gyvenamojo namo 4A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalyti į atskirus turtinius vienetus pagal valdomo turto dalis (1/3 O. D. V. ir 2/3 L. M.), neatliekant statybos darbų, neįmanoma. Kasatorė neteikė įrodymų, kurie leistų padaryti priešingą išvadą, o savo reikalavimus grindė neteisingu nuosavybės teisės dalių apskaičiavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados apie negalimumą be didelių papildomų investicijų atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia, kad toks atidalijimo būdas neįmanomas dėl neproporcingos žalos daikto paskirčiai.
Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto atidalijimo ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Bylos duomenimis, atsakovė nesiekė bendradarbiauti ir kooperuotis, kad pasiektų optimalų atidalijimo iš bendro turto variantą. Šioje konkrečioje byloje yra nustatytos reikšmingos aplinkybės, kad ieškovės tėvas mirė 1997 m. spalio 30 d., tačiau tarp šalių iki šiol tebevyksta teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisių į ieškovės paveldėtą ir kasatorės bendrai su mirusiuoju įgytą turtą įgyvendinimo; nors šalys viena kitai teikė įvairius pasiūlymus, tačiau bendro sprendimo būdo surasti nepavyko, ieškovė iki šiol negali naudotis paveldėtu turtu, juo naudojasi kasatorė. Vienas civilinio proceso tikslų yra kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismų parinktas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas priteisiant kasatorei kompensaciją pinigais yra racionaliausias sprendimas, kuriuo įmanomas teisinės taikos tarp šalių atkūrimas.
Parinkdami tokį atidalijimo būdą teismai nurodė, kad sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lėmė tokios aplinkybės, kaip bylos šalių valia, kiekvienos šalies galimybė įsigyti kitą tokį daiktą ar išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, kitos reikšmingos aplinkybės. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ieškovė sutinka iš karto sumokėti kasatorei kompensaciją. Kasatorė nurodė, kad jos pragyvenimo šaltinis yra gaunama pensija ir ji pati neturi lėšų, jog galėtų atsiskaityti su ieškove, nebent jai padėtų sūnus. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad kasatorė neturi galimybės išmokėti kompensacijos ieškovei, tokiu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų negalimas. Pažymėtina tai, kad vienas priteistinos kompensacijos dydžio nustatymo kriterijų yra tai, jog kompensacija turi būti teisinga, t. y. atitikti rinkos kainą. Byloje yra kasatorės užsakymu parengta turto vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo gyvenamojo namo rinkos vertė turto vertinimo dieną yra 190 000 Lt (55 027,80 Eur) (T. 2, b. l. 37). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kasatorei turėtų būti išmokama 45 150 Lt (13 076,34 Eur) kompensacija. Bylą nagrinėję teismai priteistiną kompensaciją skaičiavo nuo gyvenamojo namo vertės, kuri Registrų centro išduotose pažymose nurodoma 225 000 Lt (65 164,50 Eur), ir priteisė 47 250 Lt (13 684,55 Eur) dydžio kompensaciją atsakovei. Pažymėtina tai, kad kasatorė jai priteistos piniginės kompensacijos dydžio nekvestionuoja, todėl pripažintina, jog teismo parinktas kompensacijos dydis atitinka teisingumo kriterijų.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių santykius, bei nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos sprendžiant ginčus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl naikinti teismų procesinius sprendimus nėra pagrindo.
Jau minėta, kad kitoje byloje kasacinio teismo nutartyje yra nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai dėl nuosavybės teisės į ginčo ūkio pastatą, todėl kasatorės argumentai dėl paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumo yra teisiškai nereikšmingi. Dėl šių bei kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi įtakos procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, tačiau ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidas, todėl dėl jų priteisimo teisėjų kolegija nesprendžia.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 10,99 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės O. D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 10,99 Eur (dešimt Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Apie priimtą nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas