Civilinė byla Nr. e2A-716-230/2017

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03403-2016-9

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

        (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Knygininkas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Versus Veto“, ieškinį atsakovui V. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB „Knygininkas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Versus Veto“, ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais šiuos bendros 3 550 Eur dydžio sumos ieškovės atliktus mokėjimo pavedimus atsakovui V. B.: 2015 m. vasario 23 d. mokėjimo pavedimą (700 Eur); 2015 m. vasario 24 d. mokėjimo pavedimą (450 Eur); 2015 m. balandžio 23 d. mokėjimo pavedimą (1 800 Eur); 2015 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedimą (600 Eur); 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo V. B. neteisėtai gautą 3 550 Eur sumą, 157,14 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovės bankroto administratorius, tikrindamas prieš pat bankroto bylos iškėlimą ieškovės sudarytus sandorius, nustatė, jog 2015 m. vasario-gegužės mėn. ieškovė iš viso pervedė atsakovui 3 550 Eur sumą, pavedimo paskirtyse nurodydama „paskolos akcininkui grąžinimas“. Atsižvelgiant į tai, kad 3 550 Eur suma atsakovui buvo pervesta prieš pat bankroto bylos iškėlimą, su kreditoriais nebuvo atsiskaitoma dar nuo 2014 m. sausio mėn., o darbo užmokestis darbuotojams nemokamas nuo 2015 m. sausio mėn., atsakovui atliktas 3 550 Eur paskolos grąžinimas yra neteisėtas, pažeidžiantis ieškovės kreditorių interesus, todėl turėtų būti panaikintas, o 3 550 Eur suma, pritaikius restituciją, priteista ieškovei.

2.       Atsakovas V. B. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovės atsiskaitymas su kreditoriumi grąžinant paskolą nėra atskiras sandoris, kadangi ginčo mokėjimais buvo vykdomi sudaryti paskolų sandoriai, t. y. paskolos davėjas (atsakovas) pinigus jau buvo perdavęs paskolos gavėjui (ieškovei) ir paskolos gavėjas vykdė pareigą grąžinti paskolintus pinigus. Atitinkamai šiems teisiniams santykiams netaikytinos CK 6.66 straipsnio nuostatos. Atsakovas ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais nuolat pagal poreikį teikė jai paskolas. Mokėjimai buvo atlikti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, jie patys savaime nepablogino ieškovės mokumo sąlygų, nes ginčo atsiskaitymai sudarė realias prielaidas įmonės mokumo būklei pagerinti, įmonei tęsti veiklą nemokumo būsenoje, o tai atitinka įmonės kreditorių interesus. Be to, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė atliko atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovui ginčijamais sandoriais buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu. Kompleksiškai vertinant ieškovės ginčijamus mokėjimus kartu su susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vėlesniais sandoriais, akivaizdu, kad nė vienu atveju nebuvo pažeisti ieškovės ir jos kreditorių interesai. Priešingai, šalys veikė teisėtu būdu ir ginčijamais sandoriais gerino įmonės mokumo rezultatus, nes mažino kreditorinius įsipareigojimus ir didino turtą įmokant papildomas lėšas, o vien pirmenybės suteikimas nėra pagrindas konstatuoti kitų kreditorių teisių pažeidimą ir /ar mokėjimų neteisėtumą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino BUAB „Knygininkas“ atliktus mokėjimo pavedimus atsakovui V. B.: 2015 m. vasario 23 d. mokėjimo pavedimą Nr. 3743 (700 Eur); 2015 m. vasario 24 d. mokėjimo pavedimą Nr. 3744 (450 Eur); 2015 m. balandžio 23 d. mokėjimo pavedimą Nr. 3749 (1 800 Eur); 2015 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedimą Nr. 3751 (600 Eur) negaliojančiais nuo sudarymo momento, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo V. B. ieškovei BUAB „Knygininkas“ 3 550 Eur sumą, 157,14 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 707,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-02-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o valstybei – 83 Eur žyminį mokestį.

4.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2015-06-15 nutartimi UAB „Knygininkas“ iškelta bankroto byla. 2015-02-23, 2015-02-24, 2015-04-23 ir 2015-05-04 UAB „Knygininkas“ išmokėjo V. B. 3 550 Eur sumą mokėjimo nurodymais Nr. 3743, Nr. 3744, Nr. 3749 ir Nr. 3751 mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos akcininkui grąžinimas“. Iš UAB „Knygininkas“ apyvartos žiniaraščio (skolos tiekėjams, sąskaitos Nr. 450) už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-05-26 ir apyvartos žiniaraščio (skolos tiekėjams, sąskaitos Nr. 450) už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 matyti, kad tuo metu, kai atsakovui buvo atliekami ginčijami mokėjimai, ieškovė buvo skolinga Kauno technologijos universitetui nuo 2014 m. sausio mėn. 26 655,89 Eur, Mykolo Riomerio universitetui nuo 2014 m. birželio mėn. 1 219,52 Eur, UAB „Vitae Litera“ nuo 2014 m. liepos mėn. 143,04 Eur, , Vilniaus universitetui nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. viso 989,42 Eur, VšĮ „Lietuvos edukologijos universitetui“ nuo 2014 m. rugsėjo mėn. 301,34 Eur, UAB „Ciklonas“, DRVI Mokymo centrui, UAB „Eugrimas“, UAB „Justitia“, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, UAB „Lututė“, Vilniaus Gedimino technikos universitetui, Vilniaus dailės akademijai nuo 2014 m. spalio mėn. viso 1 624,59 Eur, Šiaulių valstybinei kolegijai nuo 2015 m. sausio mėn. 14,56 Eur. Ieškovės 2014-12-16 pareiškime, kuris buvo įteiktas atsakovui, dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Knygininkas“ nurodoma, kad pareiškimo pateikimo dieną pradelsti įsipareigojimai sudaro 24 723 Eur (85 366,00 Lt), įmonės turtas 7 170,41 Eur (24 758 Lt). Iš ieškovės 2014 m balanso matyti, kad įmonės turtas gruodžio 31 d. buvo 8 668,91 Eur (29 932 Lt). Taigi ši būsena neabejotinai pripažintina kaip nemokumas, nes pradelsti įsipareigojimai akivaizdžiai viršijo ne tik, kad pusę į balansą įrašyto turto vertės, bet apskritai visą įmonės turimą turtą. Taigi, esant akivaizdžiai įmonės nemokumo būsenai ir pradelstiems įsiskolinimams kitiems tiekėjams, ieškovės vadovas V. L. atliko mokėjimus būtent atsakovui V. B.. Atsakovas neįrodė aplinkybės, kad jo reikalavimas pagal galimai 2014 m. rugsėjo mėnesį sudarytą paskolos sutartį nebuvo tenkinamas pirmiau nei kiti kreditoriniai reikalavimai, kadangi teismui nebuvo pateiktos jokios minėto paskolos sandorio turinį įrodančios aplinkybės, t. y. suteiktos paskolos dydis, jos grąžinimo tvarka ir kitos paskolos sutarčiai reikšmingos aplinkybės. Teismas konstatavo, kad atsakovui ieškovės 2015-02-23, 2015-02-24, 2015-04-23, 2015-05-04 atlikti mokėjimai pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, juolab, kad kreditoriai Šiaulių valstybinė kolegija, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, UAB „Lututė“, UAB „Mokesčių srautas“, Mykolo Romerio universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas yra pareiškę kreditorinius reikalavimus ieškovės bankroto byloje, kurie yra patvirtinti Kauno apygardos teismo 2015-08-20 nutartimi. Teismas sprendė, kad ginčo mokėjimų atlikimo metu minėti ieškovės kreditoriai turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises, nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimams pareikšti, ginčijami mokėjimai akivaizdžiai pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises ir ieškovė neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų, o ieškovės vadovas ir vienintelis akcininkas buvo nesąžiningi, nes būdami informuoti apie ieškovės būklę kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo metu atliko ginčo mokėjimus.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias šalių rungimosi principą ir įrodinėjimo pareigą, šalių lygiateisiškumo principą, nukrypdamas nuo teismų praktikos, nepagrįstai konstatavo ieškovės nemokumą 2014-12-31 dieną. Ieškovė savo  procesiniuose dokumentuose nenurodė nemokumo momento, o ieškovės nemokumui nustatyti byloje yra akivaizdžiai per mažai duomenų, neįmanoma nustatyti nemokumo momento, kadangi buhalteriniai dokumentai neatspindi realios turto masės, ieškovei generuojant reguliarias pasyvias pajamas iš elektroninių leidinių prekybos.

1.2.       Teismas, spręsdamas kreditorių teisių pažeidimo klausimą, nenustatė, kokią įtaką ginčijami veiksmai turėjo ieškovės mokumui, jos turto masei bei galimybei vykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Ginčo sandoriai yra mažareikšmiai, nesukėlę įmonės nemokumo fakto, o taip pat ir nepablogino finansinės būklės taip, jog kiti kreditoriai prarastų galimybę patenkinti savo reikalavimus. Atlikus ginčo mokėjimus, ieškovės finansiniai įsipareigojimai sumažėjo ta pačia suma, kaip ir turtas, o bendras mokumo koeficientas bei įsiskolinimo koeficientas netgi pagerėjo.

1.3.       Byloje esantys įrodymai, t. y. sąskaitos apyvartos žiniaraščiai, patvirtina, kad įmonė vykdė įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams, todėl išimtinai prioritetas atsakovui atgauti skolą nebuvo suteiktas, tačiau teismas šių atsakovo pateiktų įrodymų nevertino.

1.4.       Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo mokėjimai buvo atlikti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, jie patys savaime nepablogino ieškovės mokumo sąlygų, o tuo pačiu ir neprieštaravo ieškovės kreditorių interesams, atitiko įprastą verslo logiką. Būtent 2015-02-23 ir 2015-02-24 vienašalių sandorių įvykdymas sudarė pagrindą gauti papildomas ir didesnes lėšas. Atsakovas savo rizika pervedė 2 800 Eur tikslinę paskolą bankroto bylos iškėlimui ir tokiu būdu sudarė galimybę Kauno apygardos teismui iškelti bankroto bylą ir siekti bankroto proceso tikslų. Taigi atsakovas siekė ir dėjo visas pastangas, rizikavo savo lėšomis, kad išvengti galimų didesnių nuostolių, apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus, užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą.

1.5.       Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą. Atsakovas geranoriškai, veikdamas savo rizika skolino ieškovei pinigines lėšas netgi jau pateikus prašymą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kas patvirtina jo sąžiningumą ir geranoriškumą kitų kreditorių ir viešo intereso atžvilgiu.

1.6.       Nesutiktina su teismo argumentais, kad ginčo sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės suteikiant atsakovui pirmumo teisę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Tam įrodyti ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą ir/ar paneigiančių atsakovo teisę gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Be to, ieškovė, disponuodama visais bankrutuojančios įmonės dokumentais, neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti į bylą 2014-09-12 paskolos sutartį, kuri padėtų nustatyti ieškovės prievolės vykdymo terminą atsakovui, tokiu būdu atsakovas neturėjo galimybės pagrįsti savo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių.

1.7.       Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2014-09-12 sutartis vadovo nebuvo perduota ieškovei, nors byloje esantis 2015-06-30 dokumentų perdavimo–priėmimo aktas aiškiai pažymi bankroto administratoriui perduoto dokumento faktą. Tokiu būdu teismas pažeidė rungimosi principą ir įrodinėjimo naštą dėl sudarytos paskolos sutarties sudarymo aplinkybių perkėlė atsakovui, nors šis reikšdamas procesinį prašymą išreikalauti dokumentus, nurodė, jog minėta sutartimi nedisponuoja.

1.8.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl vienašalių ginčijamų sandorių galiojimo, neanalizavo pagrindinių paskolos sandorių vykdymo terminų, nevertino kilusios ieškovės pareigos įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nors tokia skolininko prievolė įtvirtinta įstatyme, o nenustačius šių aplinkybių negalima patvirtinti ar paneigti ginčo sandorių sudarymo privalomumą, ar eiliškumą.

1.9.       Ginčo sandoriai yra skirtingi ir vienas su kitu nesusiję, todėl ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl atskirų sandorių negaliojimo, privalėjo kiekvieną jų individualizuoti, o teismas turėjo nuosekliai ir kruopščiai patikrinti, ar kiekvieną iš jų galima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, t. y. ar kiekvieno jų atveju visos įstatyme numatytos sandorio negaliojimo sąlygos yra įrodytos.

1.10.       Teismas, taikydamas restituciją, neįvertino tos aplinkybės, kad 1 150 Eur gautą sumą 2015-02-23 ir 2015-02-24 mokėjimais atsakovas ieškovei yra grąžinęs ir dar ieškovei papildomai suteikęs 1 650 Eur kreditą. Šios aplinkybės reiškia, kad restitucija 2015-02-23, 2015-02-24 ginčo mokėjimų atžvilgiu jau yra įvykdyta ir antrą kartą atsakovas negali būti priverstas grąžinti piniginių lėšų. Priešingu atveju būtų be pagrindo taikoma dviguba restitucija, o tai iš esmės iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą – atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovės atitinkamai pagerėtų.

1.11.       Teismas klaidingai sprendė dėl priteistinų palūkanų dydžio (157,14 Eur). Ginčo sandoriai sudaryti skirtingais laikotarpiais ir tęsėsi iki 2015-05-04, todėl toks palūkanų skaičiavimas nuo pirmo ginčijamo sandorio sudarymo momento (2015-02-23) ir visų sandorių piniginės vertės nepagrįstas ir neteisėtas.

1.12.       Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Šiuo atveju, net ir patenkinus ieškovės reikalavimus, įmonės mokumas nebus atstatytas. Todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas yra pareikštas, siekiant ne atkurti įmonės mokumą ar tenkinti kreditorių reikalavimus, tačiau pasinaudojus nepagrįsta prielaida ginčyti įmonės sandorius, gauti administravimo atlyginimą, vilkinti bankroto procedūros užbaigimą, kas pažeidžia ne tik viešą interesą, bet ir ieškovės kreditorių interesus, todėl toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.

6.       Ieškovė BUAB „Knygininkas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Versus Veto“, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad šiuo atveju yra svarbi aplinkybė, jog ieškovė nemoki buvo ginčijamų mokėjimų atlikimo metu (2015 m. pradžioje), o šią aplinkybę pagrindžia daugybė byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuos teismas ištyrė ir įvertino tinkamai. Teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, pagrįstai nustatė, kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių interesus, kadangi ieškovei esant nemokiai (faktiškai jau bankrutuojančiai) ir turint didelės apimties pradelstų įsipareigojimų, ginčijamais mokėjimais buvo atsiskaityta išimtinai tik su atsakovu. Ieškovė, akivaizdžiai neturėdama lėšų (turto) visiems turimiems įsipareigojimams padengti, turėdama didelės apimties pradelstų įsiskolinimų, ginčijamais mokėjimais atsiskaitė su atsakovu, kurio reikalavimas atsirado vėliausiai ir netgi nebuvo pradelstas. 2015-04-03 atsakovo suteikta ir vėliau (po trijų savaičių), nesilaikant įstatyme numatyto eiliškumo ir pažeidžiant kitų kreditorių interesus, grąžinta paskola neparodo atsakovo sąžiningumo.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8.       Byloje buvo nagrinėjamas bankrutavusios UAB „Knygininkas“ administratoriaus pareikštas ieškinys atsakovui V. B. (bendrovės akcininkui) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kuris buvo pareikštas ginant bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, t. y. CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana ieškinys). Ieškinyje buvo prašoma pripažinti negaliojančiais ieškovės 2015-02-23, 2015-02-24, 2015-04-23, 2015-05-04 atliktus mokėjimus atsakovui jo suteiktos paskolos grąžinimui, ieškovei teigiant, kad šie sandoriai buvo atlikti ieškovei jau esant nemokiai ir pažeidžiant kitų kreditorių teisės ir interesus, nepagrįstai suteikus pirmenybę atsakovui.

9.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, konstatavęs, kad yra visos actio Pauliana ieškinio patenkinimui įstatyme ir teismų praktikoje nustatytos būtinosios sąlygos.

10.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą, o ieškinį atmesti, kadangi, jo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo įmonės nemokumą 2014-12-31 dieną, nenustatęs, kada jis atsirado, neatsižvelgė į tai, kokią reikšmę ginčijami sandoriai turėjo įmonės nemokumui, neįvertino aplinkybės, kad buvo atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais, o atsakovas savo rizika pervedė 2 800 Eur paskolą bankroto bylos iškėlimui, kas rodo jo sąžiningumą, be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsiskaitant su ieškovu buvo pažeistas kreditorių reikalavimų eiliškumas, neišsiaiškinti jo suteiktų paskolų sandorių vykdymo terminai.  

Dėl įmonės nemokumo ir kreditorių teisių pažeidimo

11.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi ginčijant sudarytus sandorius šios normos pagrindu ir nustatant kreditorių teisių pažeidimą yra svarbus įmonės nemokumo konstatavimas.

12.       Nurodytoje teisės normoje (CK 6.66 straipsnyje) nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nustatyti, kad sumažėja arba nelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę.

13.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamų sandorių – ieškovės atliktų mokėjimų atsakovui jo suteiktos paskolos grąžinimui – sudarymo metu, t. y. 2015-02-23, 2015-02-24, 2015-04-23, 2015-05-04 ieškovės įmonė jau buvo faktinėje nemokumo būsenoje ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Tai patvirtina ieškovės 2014-12-31 finansinės atskaitomybės duomenys, apyvartos žiniaraščių duomenys, 2014-12-16 ieškovės pateikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo duomenys.  Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių įrodymų vertinimu, todėl laiko įmonės nemokumo nustatymo faktą visiškai pagrįstu.

14.       Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nenustatė nemokumo atsiradimo momento, nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, kadangi šiuo atveju svarbu nustatyti nemokumo situaciją ginčijamų sandorių sudarymo metu. Todėl teismui nustačius, kad įmonė jau buvo nemoki 2014-12-31, šios aplinkybės pakanka vertinant sandorių, sudarytų 2015 m. pradžioje, teisėtumą ir pagrįstumą kreditorių teisių pažeidimo aspektu.

15.       Analogiškai nereikšmingi ir skundo motyvai, kad teismas nenustatė ginčo sandorių įtakos ieškovo mokumui, nes nagrinėjamu atveju kreditorių teisių pažeidimas buvo grindžiamas tuo, kad buvo atsiskaityta su atsakovu įmonei jau esant nemokiai, taip suteikiant jam pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu, todėl ginčo sandorių įtaka nemokumo būklei atsirasti šiuo atveju nebuvo svarbi. Pažymėtina, kad įmonė buvo nemoki dar iki ginčo sandorių sudarymo. Nors ginčo sandoriai savo verte (3 550 Eur) nėra itin didelės apimties, tačiau įmonei 2014-12-31 apskaičius iš viso turto už 29 932 Lt (8 676,29 Eur), kai kreditorių reikalavimai buvo 111 634 Lt (32 359 Eur), ši suma tenkinant kreditorių reikalavimus yra pakankamai ženkli. Patenkinus vien atsakovo nurodyto dydžio reikalavimą, tai turėjo įtakos kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui, kurie, šios sumos neišmokėjus atsakovui, galėjo būti patenkinti bent iš dalies.     

16.       Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Drustila“, UAB „Grand SPA Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-400/2013).

17.       Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis vertinant atsakovo pateiktų apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2014-09-12 iki 2014-12-31 bei laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-07-01 duomenų įrodomąją reikšmę, kuriais atsakovas įrodinėjo, kad įmonė vykdė įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams. Nors apeliantas teigia, kad teismas šių įrodymų nevertino neaiškiais motyvais, tačiau sprendime teismas pakankamai detaliai motyvavo, kodėl nesivadovauja šiais įrodymais, t. y. todėl, kad atsakovo pateikti apyvartos žiniaraščiai atspindi tik nedidelę buhalterinės apskaitos dalį, be to, tai yra tik sąskaitų plano sąskaitos apyvartos žiniaraštis, kurioje užfiksuota skirtingų ieškovės sąskaitų apyvarta atitinkamu laikotarpiu ieškovės AB „SEB banko“ sąskaitoje, be to, nėra byloje pateikto įmonės vadovo patvirtinto sąskaitų plano, kas leistų atsakovo pateiktos sąskaitos duomenis vertinti įmonės įsipareigojimų kontekste, neaiški įmonės sąskaitų plano sąskaitų struktūra, kodų reikšmės ir pan. Nurodyti teismo sprendimo motyvai atsakovo ginčijami tik abstrakčiai nurodant, kad tokie motyvai jam nėra aiškūs, tačiau konkrečiai nenurodant, kodėl teismo nurodyti argumentai yra ydingi. Dėl šios priežasties kolegija neturi galimybės abejoti pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų pagrįstumu. Sutiktina, kad nurodytų atsakovo pateiktų įrodymų (apyvartos žiniaraščių) duomenų fragmentiškumas, tam tikras epizodiškumas, nesuteikia įrodomąją reikšmę turinčios informacijos, be to, akivaizdu, kad ieškovei turint didelės apimties pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (vien pradelsta skola KTU sudarė virš 20 tūkst. Eur), kai pati įmonės jau kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovui atlikti mokėjimai paskolos grąžinimui pagrįstai pripažinti pažeidžiančiais kitų kreditorių teises. Nenustačius, kad tuo metu, kai buvo atsiskaityta su atsakovu, proporcingai buvo atsiskaitinėjama ir su kitais kreditoriais, nes tokia aplinkybė neįrodyta, negalima ir pripažinti, kad su atsakovu buvo atsiskaityta laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo.  

  Dėl atsakovo nesąžiningumo ir atsakovo 2015 m. balandžio 3 d. atlikto mokėjimo vertinimo  

18.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2015 m. balandžio 3 d. suteikė ieškovei papildomas lėšas, t. y. savo rizika pervedė 2 800 Eur tikslinę paskolą bankroto bylos iškėlimui, kas atitinka daugumos kreditorių interesus, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Atsakovo nuomone, tai patvirtina jo sąžiningumą ir geranoriškumą kitų kreditorių atžvilgiu.

19.       Nors pirmosios instancijos teismas šiuo atveju sprendė, kad atsakovas neįrodė tokios paskolos suteikimo aplinkybių, tačiau ši aplinkybė, net ir pripažinus, kad tokia paskola buvo suteikta, nagrinėjamam ginčui neturi jokios reikšmės ir įtakos. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl atliktų mokėjimų atsakovui pagal kitą paskolą, t. y. 2014 m. rugsėjo mėn. paskolą, dėl kurios ginčo tarp šalių iš esmės nėra, o vėlesni šalių susitarimai dėl kitos paskolos suteikimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tai kiti šalių sutartiniai santykiai.

20.       Apelianto nurodyta papildomos paskolos suteikimo aplinkybė nepatvirtina ir atsakovo sąžiningumo dėl ieškovės 2015-02-23, 2015-02-24, 2015-04-23, 2015-05-04 atliktų mokėjimų jam, nes jais buvo grąžinta kita paskola, ir tai padaryta tuomet, kai jau buvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, atsakovo nesąžiningumą pagrindžia byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovui turėjo būti žinoma apie įmonės nemokumą, kadangi jam 2014-12-16 buvo įteiktas ieškovo vadovo V. L. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Knygininkas“, kuriame nurodytos ir įmonės nemokumą pagrindžiančios aplinkybės. Taip pat atsakovas neneigė, kad jo ir įmonės vadovo V. L. sutuoktinės tarpusavyje yra seserys. Visa tai patvirtina, kad atsakovas yra nesąžiningas, kadangi, sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

21.       Nesutiktina ir su atsakovo pozicija, kad jis 2015 m. balandžio 4 d. suteikdamas nurodytą papildomą 2 800 Eur paskolą ieškovei, jau faktiškai yra įvykdęs 2015-02-23 ir 2015-02-24 atliktų mokėjimų restituciją, kadangi šios aplinkybės nėra įrodytos. 2015 m. balandžio 4 d. paskolos sutartis byloje nėra pateikta, todėl nenustatytos šio susitarimo sąlygos. Jei pats atsakovas teigia, kad 2 800 Eur yra paskola, tai dalis šios sumos negali būti ieškovės atliktų ir šioje byloje ginčijamų mokėjimų grąžinimas, t. y. šių mokėjimų restitucija. Jokių įrodymų, kad jis yra jau grąžinęs ginčo sandoriais jam sumokėtas sumas, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis), todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad grąžintinų piniginių lėšų restitucija jau yra įvykusi, o sprendimu antrą kartą priteisiamos tos pačios piniginės lėšos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (paskolos sutarties vykdymo termino, palūkanų)

22.       Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo paskolos sandorių vykdymo terminų ir iš ieškovės neišreikalavo šios sutarties. Iš tikrųjų byloje nėra pateikta šalių 2014 m. rugsėjo mėn. sudaryta paskolos sutartis, šalys tik neginčijo šių paskolinių santykių. Tačiau negalima sutikti su apeliantu, kad ši sutartis ieškovei buvo perduota pagal 2015 birželio 30 d. dokumentų perdavimo aktą. Ieškovė teigia neturinti tokios sutarties, o nurodytas dokumentų perdavimo aktas nepatvirtina, kad tokia sutartis buvo perduota, nes jame tokia konkreti paskolos sutartis nėra nurodyta ir apskritai paskolos sutartys, kaip tokios, šiame akte nėra nurodytos. Atsižvelgiant į tai, t. y. nesant paskolos sutarties ir nenustačius paskolos grąžinimo termino, net negalima daryti išvados, kad šis įsipareigojimas atsakovui atliktų mokėjimų metu jau buvo pradelstas.

23.       Kadangi visų ginčo sandorių faktinės aplinkybės kreditorių teisių pažeidimo vertinimo aspektu iš esmės yra tapačios, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neanalizavo kiekvieno iš sandorių negaliojimo sąlygų atskirai ir individualizuotai.

24.       Ieškovo prašomų priteisti palūkanų dydį pagrindžia byloje pateikta ieškovo skaičiuotė, iš kurios matyti, kad palūkanos yra paskaičiuotos pagal kiekvieną atliktą mokėjimą atskirai, atsižvelgiant į skirtingą praėjusį nuo mokėjimo dienos laikotarpį ir atsižvelgiant į kiekvieno mokėjimo sumą. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad palūkanos buvo skaičiuojamos nuo pirmo ginčijamo sandorio sudarymo dienos ir nuo visų sandorių piniginės vertės. 

25.       Actio Pauliana instituto paskirtis nėra vien mokumo atkūrimas, tai kreditorių teisių ir interesų gynimo priemonė, todėl vien tai, kad panaikinus ginčo sandorius ieškovės mokumas nebus atstatytas, nereiškia, kad kreditorių teisės neturėtų būti ginamos toje apimtyje, kiek jų gynimą gali užtikrinti ginčo sandorių pripažinimas negaliojančiais ir šių sandorių restitucijos taikymas, t. y. bent iš dalies. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad išsprendus ginčą nurodytu būdu nebus atkurtas įmonės mokumas, nereikšmingi, nes bent iš dalies bus apginti kreditorių reikalavimai. Priteistos lėšos bus panaudotos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka taip, kaip tai reglamentuota šiame įstatyme.      

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                          Galina Blaževič

                                                                                                                 Nijolia Indreikienė

                                                                                                    Virginija Lozoraitytė