Civilinė byla Nr. 3K-3-526-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07849-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.4; 2.6.2.4.3; 2.6.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui R. B. ir atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei A. B., atsakovei R. L., dalyvaujant tretiesiems asmenims E. Š., L. Š. ir D. P., pareiškusiems savarankiškus reikalavimus ieškovei A. B. ir atsakovui R. B., tretiesiems asmenims R. B., T. L., G. Š., R. B., V. K. G., notarei B. G., nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, išvadą teikiančiai institucijai Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sutuoktinių prievolių solidarumą, apsimestinio, prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymo normoms sandorio pripažinimą negaliojančiu.

Ieškovė A. B. prašė teismo nutraukti santuoką su atsakovu A. B. dėl jo kaltės; nustatyti sūnaus R. B. gyvenamąją vietą su atsakovu; priteisti iš ieškovės sūnaus išlaikymui periodines išmokas po 400 Lt per mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės; atmesti atsakovo reikalavimą pripažinti skolas tretiesiems asmenims E. Š., L. Š., G. Š., R. B., D. P. solidariuoju abiejų sutuoktinių įsiskolinimu; po santuokos nutraukimo palikti pavardes – B., B. Ieškovė nurodė, kad pagrindinė santuokos išrimo priežastis yra atsakovo psichologinis ir fizinis smurtas prieš ją ir vaikus, atsakovo sudėtingas ir neprognozuojamas charakteris. Šalys susilaukė 4 vaikų, todėl ieškovei teko didelė našta juos auginant, atsakovas žiauriai elgėsi su šeimos nariais, neduodavo vaikams maisto, rakindavo šaldytuvą, atjungdavo šilumą ir vandenį, kaltino ją neištikimybe. Ieškovė, atsižvelgdama į savo ir atsakovo turtinę padėtį, nepilnamečiui sūnui sutinka teikti 400 Lt išlaikymą. Ieškovė nurodė, kad skolos yra atsakovo asmeninės, ji apie paskolos raštelius nieko nežinojo, jų nepasirašė.

              Atsakovas A. B. priešieškiniu prašė teismo nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės; nepilnamečio vaiko R. B. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu; nepilnamečio vaiko R. B. išlaikymui iš ieškovės priteisti 897 Lt mėnesinių periodinių išmokų, šias lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti atsakovui; pripažinti negaliojančia A. B., R. B. ir R. L. 2009 m. vasario 24 d. sudarytą dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir pripažinti šį turtą atsakovo asmenine nuosavybe; iš ieškovės atsakovui priteisti 534 Lt išlaikymą mėnesinėmis periodinėmis išmokomis; 25 000 Lt skolą tretiesiems asmenims E. Š., L. Š. ir 15 000 Lt skolą trečiajam asmeniui D. P. priteisti solidariai iš ieškovės A. B. ir atsakovo R. B.; išsituokus palikti esamas pavardes. Atsakovas nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji buvo jam neištikima. Pasak atsakovo, ieškovė paliko šeimą ir jau keleri metai gyvena Vokietijoje su kitu vyru. Ieškovė supykdė jį su dukterimis, ne kartą bandė jį nunuodyti. Sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį, vėliau atsakovei R. L. dovanojant šį turtą atsakovui, sudarant 700 000 Lt atsakovės R. L. ir jos vyro paskolos raštelio atsakovui ir atsakovo namo Kaliningrado apskrities Pioniersko mieste dovanojimo atsakovei R. L. sandorius, buvo siekiama pasidalyti santuokoje įgytą turtą. Kol duktė buvo neištekėjusi, atsakovas ja pasitikėjo, todėl dukters padedamas tikėjosi pasidalyti santuokoje įgytą turtą. Kadangi didžioji turto dalis buvo sukaupta jo, kai su ieškove nebuvo susituokę, tai dalijamo turto dalys neturėjo būti lygios. Namas Kaliningrade turėjo būti parduotas ir pinigai padalyti tarp sutuoktinių. Namo Kaune dovanojimo sandoris sudarytas be teismo leidimo, nors sandorio sudarymo metu jame gyveno 3 nepilnamečiai vaikai. Paskolos, imtos namui statyti, ir yra solidarioji sutuoktinių prievolė.

Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais E. Š. ir L. Š. prašė priteisti 25 000 Lt skolą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo solidariai iš A. B. ir R. B. Tretieji asmenys nurodė, kad pagal 2006 m. kovo 11 d., 2007 m. kovo 17 d., 2009 m. gruodžio 25 d. paskolos raštelius paskolino 25 000 Lt ieškovei ir atsakovui, atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti iki pareikalavimo, tačiau jų negrąžino.

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais D. P. prašė priteisti 15 000 Lt skolą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo solidariai iš A. B. ir R. B. Trečiasis asmuo nurodė, kad pagal 2008 m. kovo 30 d. paskolos raštelį, kurį pasirašė atsakovas, paskolino 15 000 Lt ieškovei ir atsakovui, atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti iki pareikalavimo, tačiau jų negrąžino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovės A. B. ir atsakovo R. B. santuoką, sudarytą 1996 m. rugsėjo 26 d., dėl atsakovo R. B. kaltės; po santuokos nutraukimo paliko pavardes – B., B.; nustatė nepilnamečio sūnaus R. B. gyvenamąją vietą su tėvu R. B.; priteisė iš ieškovės A. B. nepilnamečio sūnaus R. B. išlaikymui po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. birželio 8 d. iki sūnaus pilnametystės išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka; išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskyrė atsakovą R. B.; priteisė iš atsakovo R. B. trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais E. Š. ir L. Š. naudai 25 000 Lt (7240,50 Eur) skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo R. B. trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. P. naudai 15 000 Lt (4344,30 Eur) skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažino prievoles tretiesiems asmenims V. K. G., G. Š., R. B. asmeninėmis atsakovo R. B. prievolėmis; atmetė priešieškinio reikalavimus dėl išlaikymo atsakovui R. B. priteisimo, dėl 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

              Teismas nustatė, kad šalys pirmą kartą susituokė 1990 m. birželio 28 d., išsituokė 1991 m. vasario 22 d., antrą kartą susituokė 1996 m. rugsėjo 26 d. Šalims gimė keturi vaikai: 1991 m. gegužės 12 d. gimė duktė R. B., 1992 m. gegužės 27 d. R. B., 1995 m. liepos 2 d. R. B., 2000 m. sausio 18 d. sūnus R. B..

Teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, konstatavo, kad ieškovė šeimos iširimo priežastimi nurodė atsakovo vartotą fizinį ir psichologinį smurtą prieš ją ir vaikus, nesugyvenamą jo charakterį, nepagarbą jai, kaip sutuoktinei. Teismas nustatė, kad atsakovas ne kartą sumušė ieškovę, smurtą teko patirti ir dukterims; visiems keturiems šalių vaikams atsakovo iniciatyva 2 kartus buvo atliktas DNR tyrimas tėvystei nustatyti. Teismas nustatė, kad atsakovas nesirūpino tenkinti kasdieninių dukterų poreikių maistui. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas negerbė ne tik savo sutuoktinės, bet ir savo vaikų, žemino juos ir smurtavo prieš juos tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Atsakovas kaltino ieškovę neištikimybe. Pasak atsakovo, ieškovė paliko šeimą ir jau keleri metai gyvena Vokietijoje su kitu vyru. Ji supykdė jį su dukterimis, ne kartą bandė jį nunuodyti. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės neištikimybę, kad ji supykdė jį su dukterimis ar kad ieškovė kėsinosi  į jo sveikatą ar net gyvybę jį nuodydama. Teismas sprendė, kad nesantaikos su dukterimis priežastis yra ne ieškovė, o atsakovo įtarinėjimai, netinkamas elgesys su sutuoktine ir dukterimis. Policijos pareigūnai nenustatė ir atsakovo nuodijimo fakto, nors pagal atsakovo skundą buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Teismas sprendė, kad dėl santuokos nutrūkimo yra kaltas atsakovas ir atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti atsakovui iš ieškovės išlaikymą.

              Teismas nustatė nepilnamečio sūnaus R. B. gyvenamąją vietą su atsakovu. Teismas sprendė, kad nepilnamečio reikalingas 1000 Lt mėnesinis išlaikymas ir laikydamas, kad abiejų nepilnamečio tėvų turtinė padėtis yra maždaug vienoda, iš ieškovės sūnui priteisė išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Teismas, spręsdamas dėl prievolių padalijimo, nustatė, kad atsakovas pateikė į bylą paskolos raštelius, kad santuokos metu buvo skolintasi iš kreditorių: 2008 m. gegužės 29 d. 5000 Lt, 2008 m. vasario 19 d. 10 000 Lt, 2008 m. balandžio 3 d. 5000 Lt, 2007 m. lapkričio 3 d. 5000 Lt, 2006 m. kovo 11 d. 10 000 Lt, 2009 m. gruodžio 25 d. 50 000 Lt, 2007 m. kovo 17 d. 10 000 Lt iš E. Š. ir L. Š., 15 000 Lt paskolos iš D. P.. 2005 m. vasario 8 d. atsakovas parašė 37 000 Lt skolos raštelį kreditoriui G. Š. 1994 m. rugpjūčio 14 d. parašė 95 000 Lt skolos raštelį kreditoriui R. B. Iš šių kreditorių savarankiškus reikalavimus pareiškė tik E. Š. bei L. Š., D. P. Atsakovas teigia, kad santuokos metu jis su ieškove skolinosi pinigus iš kreditorių, ir prašo pripažinti, kad šios prievolės yra jo ir ieškovės solidariosios prievolės. Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 29 d. 5000 Lt vekselį pasirašė ieškovė, bet sprendė, kad ši skola kreditoriui buvo grąžinta. Teismas nustatė, kad visuose kituose paskolos rašteliuose ir vekseliuose yra tik vieno atsakovo parašas. Teismas, atsižvelgdamas į dalies kreditorių paaiškinimus, kad skolino pinigus atsakovui, nesat ieškovės parašo skolos dokumentuose, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog dėl paskolų buvo išreikšta ir ieškovės valia ir su jos žinia bei sutikimu atsakovas skolinosi pinigus, todėl teismas prievoles pripažino atsakovo asmeninėmis, tenkino trečiųjų asmenų reikalavimus iš dalies ir priteisė jų nurodomas skolas tik iš atsakovo.

Teismas, spręsdamas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nustatė, kad 2009 m. vasario 24 d. sutuoktiniai padovanojo savo dukteriai R. B. (L.) žemės sklypą ir pastatus su priklausiniais, esančius Kaune. 2009 m. gegužės 25 d. atsakovė R. B. šį turtą padovanojo atsakovui. Po 3 mėnesių atsakovė R. B. kreipėsi į teismą ir Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia. 2009 m. rugsėjo 29 d. atsakovas padovanojo atsakovei R. L. nebaigtą statyti gyvenamąjį namą Rusijos Federacijoje Kaliningrado srityje. Šį sandorį atsakovas R. B. ginčijo Svetlogorsko miesto teisme, tačiau jo ieškinys buvo atmestas. Teismas nurodė, kad pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sudarant ginčo sandorį teismo leidimas buvo reikalingas, nes sutuoktiniai, be apdovanotosios nepilnametės dukters Rūtos, tuo metu turėjo dar 3 nepilnamečius vaikus. Notarė neturėjo duomenų, kad šalys turi nepilnamečių vaikų, kurie gyvena ginčo name: sutuoktiniai jos apie tai neinformavo, o pažymoje buvo nurodyta, kad šiuo adresu deklaruotas yra vienas atsakovas R. B. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas reikalauja pripažinti sandorį negaliojančiu, nors pats atliko aktyvius veiksmus sudarant sandorį (buvo sutarties iniciatoriumi, užsakė pažymas ir apmokėjo sandorio sudarymą), nebuvo sąžiningas ir nepateikė visos reikalingos informacijos sandorį tvirtinusiai notarei. Teismo nuomone, tai, kad atsakovas nesiekė ginčijamo dovanojimo pagrindu padalyti santuokinio turto, o tik siekė asmeninės naudos, kad ieškovei neatitektų dalis santuokoje įgyto turto, rodo jo veiksmai po šio sandorio (po 3 mėnesių jis apgaule sudarė su dukteria R. L. šio turto dovanojimo sandorį ir turtas tapo jo asmenine nuosavybe). Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris. Atsakovas nepateikė logiško paaiškinimo, kodėl jis turtą dovanojo tik vienai tuo metu taip pat dar nepilnamete buvusiai dukteriai ir nesudarė tikrąją valią išreiškiančio sandorio: arba santuokinio turto padalijimo, arba dovanojimo visiems vaikams.

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo R. B. apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 14 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija dėl prievolių solidarumo nurodė, kad atsakovas, siekdamas, kad jo prisiimtos prievolės būtų pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir priteistos solidariai iš sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą nėra pateikta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovo pasiskolinti pinigai galėjo būti panaudoti šeimos interesais. Atsakovas teigė, kad gautos lėšos buvo panaudotos šalių gyvenamiesiems namams Kaune ir Kaliningrado srityje statyti. Teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovas savo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie atliktus statybos darbus tuo laikotarpiu, pirktas medžiagas ir pan. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ar tretieji asmenys (kreditoriai) iki ieškovės ieškinio teisme būtų pareiškę pretenzijų ieškovei dėl įsipareigojimų kreditoriams neįvykdymo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl prievolių pripažinimo solidariosiomis atmetė pagrįstai. Nagrinėdama atsakovo reikalavimo pripažinti 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas su šeima gyveno name Kaune, kito gyvenamojo būsto neturėjo, šeimos būstas perleistas nepilnamečiam šeimos nariui, kuris neprivalėjo žinoti, kad reikalingas teismo leidimas, disponuoti turtu be tėvų sutikimo negalėjo, todėl už pasekmes atsakingi dovanotojai (tėvai). Teisėjų kolegija sprendė, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti CK 3.85 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Teisėjų kolegija, remdamasi Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1870-413/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi, nustatė, kad atsakovas nesąžiningais veiksmais atgavo šį turtą iš nepilnametės dukters pagal 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sandorį, kuris vėliau teismo sprendimu panaikintas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo veiksmai tiek iki sandorio sudarymo, tiek ir po jo buvo atlikti jo laisva valia ir paties apsisprendimu, atsakovui turint tikslą padedant dukteriai išvengti turto dalybų su sutuoktine ir tokiu būdu įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas veikė nesąžiningai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo dukters R. L. ir jos vyro 700 000 Lt paskolos raštelis surašytas daug vėliau, prieš namo Kaliningrado srityje padovanojimą, todėl ši aplinkybė nepatvirtina jo valios trūkumų dėl namo Kaune dovanojimo. Tai, kad prasidėjus teisminiams procesams atsakovo ir jo dukters santykiai tapo konfliktiški, dėl to apeliantas siekia susigrąžinti padovanotą turtą, buvusį šalių bendrąja jungtine nuosavybe, asmeninės nuosavybės teise, neteikia pagrindo konstatuoti sandorio apsimestinumo (CK 1.87 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą, priimti naują sprendimą: nutraukti santuoką dėl ieškovės A. B. kaltės; priteisti atsakovui R. B. iš ieškovės A. B. 534 Lt dydžio išlaikymą mėnesinėmis periodinėmis išmokomis; pripažinti negaliojančia ieškovės A. B., atsakovo R. B. ir atsakovės R. L. 2009 m. vasario 24 d. sudarytą dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją; pripažinti žemės sklypą su namu ir kitais statiniais atsakovo R. B. asmenine nuosavybe; tretiesiems asmenims su savarankiškais reikalavimais E. Š. ir L. Š. priteisti solidariai iš atsakovo R. B. ir ieškovės A. B. 25 000 Lt skolos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais D. P. priteisti solidariai iš atsakovo R. B. ir ieškovės A. B. 15 000 Lt skolos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; prievoles tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų V. K. G., G. Š., R. B. pripažinti solidariosiomis atsakovo R. B. ir ieškovės A. B. prievolėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams solidarumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, išaiškinta, kad sutuoktinis, sudaręs paskolos sutartis, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turi procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Pareiga įrodyti, kad paskolos buvo panaudotos šeimos interesams, būtų aktuali sprendžiant ginčą tarp sutuoktinių dėl vieno iš jų atiduotos skolos, kuri nebuvo panaudota šeimos interesams, paskirstymo tarp jų, bet ne sprendžiant ginčus dėl prievolės pobūdžio tarp skolininkų ir kreditorių. Atsakovo nuomone, ginčų tarp skolininkų ir kreditorių atvejais CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimas, kaip sutuoktinio pareigos įrodyti realų paskolos panaudojimą šeimos interesams, būtų išplėstinis aiškinimas, neatitinkantis nei teisės normos tikslo, nei suformuotos teismų praktikos. Kreditorius gali turėti įtakos tik dėl paskolos suteikimo tikslo (gali sutikti arba atsisakyti ją suteikti), tačiau negali užtikrinti paskolos panaudojimo pagal jos paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovui pareigą įrodyti, kad paskolos buvo panaudotos šeimos interesais. Teismas, netinkamai taikydamas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, neatsižvelgė į įrodymus, patvirtinančius, kad paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais: paskolos sutartyse nurodyta, kad paskolos suteikiamos namui statyti; teismo posėdžio metu kreditoriai paaiškino, kad paskolas suteikė namui statyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, išaiškinta, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad paskolos sutartys gali būti pripažįstamos solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis ir vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, net jei paskolos sutartis pasirašyta tik vieno sutuoktinio. Pirmosios instancijos teismas tik vieno iš sutuoktinių parašo buvimą ant paskolų sutarčių nepagrįstai vertino kaip šio sutuoktinio prievolės asmeninio pobūdžio įrodymą.

2. Dėl kreditorių teisės reikalauti skolos iš bet kurio iš solidariųjų skolininkų. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Tai reiškia kreditoriaus pasirinkimo laisvę, priklausančią tik nuo jo valios. Šios laisvės pasirinkti vieną solidariosios prievolės vykdytoją įgyvendinimas negali būti aiškinamas kaip atsisakymas reikalauti skolos įvykdymo ir iš kito skolininko ir negali būti laikomas pagrindu solidariąją prievolę pripažinti asmenine vieno skolininko prievole. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. K. G. ir G. Š. teismo posėdžio metu išsakytus pageidavimus skolas atgauti tik iš atsakovo vertino kaip asmeninės kasatoriaus skolos pobūdžio įrodymus, o ne kaip kreditoriaus teisę pasirinkti solidariųjų prievolių vykdytoją.

3. Dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį faktas, leidžiantis preziumuoti vieno iš sutuoktinių kaltę, yra šeimos palikimas ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Pagarba sutuoktiniui, moralinė parama, lojalumas, abiem priimtinų sprendimų paieška turi būti abipusiška; teismui, nustatant santuokos iširimo priežastis, reikia atsižvelgti į sutuoktinių santykius iki santuokos iširimo, kiekvieno iš jų elgesį santuokai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. N. Z., bylos Nr. 3K-3-606/2008). Teismai, spręsdami kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, nevertino to fakto, kad ieškovė 2010 m. išvyko į užsienį, uždarbiavo ir kurį laiką prisidėjo prie šeimos išlaikymo, tačiau, pablogėjus finansinei padėčiai, gaudama mažiau lėšų, namo negrįžo, o pinigus pradėjo siųsti ir išlaikymą teikti tik vaikams. Teismai neteisingai taikė CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių pareigas rūpintis vienas kitu (tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis), laikydami, kad tik materialus rūpinimasis vaikais ir nesirūpinimas nei materialiai, nei moraliai sutuoktiniu nėra pagrindas pripažinti sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo.

4. Dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.87 straipsnis). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia. Kasacinis teismas, aiškindamas dovanojimo sutarties sąvoką, nurodė, kad šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas teikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teismai konstatavo, kad ieškovės A. B. ir atsakovo R. B. 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartis atsakovei R. L. (B.) buvo sudaryta turint tikslą atsakovui R. B. gauti turtą savo asmeninėn nuosavybėn, kas ir buvo padaryta 2009 m. gegužės 25 d. R. L. dovanojimo sutartimi R. B., kuri vėliau pagal R. L. ieškinį buvo pripažinta negaliojančia. Atsakovas neginčija to fakto, kad šio sandorio sudarymo tikslas buvo ne dovanojimas turto vienai iš dukterų, o turto, tuo metu registruoto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažinimas asmenine atsakovo nuosavybe. Teismai pažeidė CK 1.87 straipsnį, nes, nustatę, kad, sudarant dovanojimo sutartį, buvo šalių valios ydingumas, nustatę, kokį sandorį šalys pridengė apsimestiniu sandoriu (turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo sutuoktiniams pripažįstant ginčo turtą atsakovo asmenine nuosavybe), nepripažino sandorio apsimestiniu.

5. Dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad sandorių sudarymo metu ginčo name gyveno nepilnamečiai šalių vaikai, tačiau teismo leidimas perleisti turtą vienai iš nepilnamečių dukterų nebuvo gautas. Teismai nepagrįstai to nelaikė CK 3.85 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Šiuo metu ginčo name gyvena vienas nepilnametis asmuo (šalių sūnus R. B.). Teismai, nepripažindami ginčo namo dovanojimo sutarties negaliojančia, nesivadovavo prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, neužtikrino vaikų interesų ir jų teisių.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo D. P. prašo tenkinti atsakovo kasacinio skundo dalį dėl reikalavimo priteisti trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais D. P. solidariai iš atsakovo R. B. ir ieškovės A. B. 15 000 Lt skolos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. B. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, konstatuodami, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Ieškovė, išvykusi į Vokietiją, siuntė pinigus atsakovui, ir tik 2011 m. gegužės mėn. paaiškėjus, kad atsakovas iš šių lėšų neteikia išlaikymo nepilnametei dukteriai Rasai, ji lėšas vaikų išlaikymui perduodavo per pilnametę dukterį Rūtą. 

              2. Atsakovas, reikšdamas reikalavimą pripažinti paskolos sutartis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, turėjo pareigą įrodyti, kad pasiskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais. Tokių įrodymų apie paskolų panaudojimą atsakovas, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, nepateikė. Ieškovė apie paskolas nebuvo informuota, kam jos buvo panaudotos, nežino.

              3. Šalys norėjo sudaryti ir sudarė dovanojimo sandorį. Vėliau atsakovas apgaulės būdu įgijo šį turtą asmeninėn nuosavybėn, tačiau teismas vėlesnį dovanojimo sandorį pripažino negaliojančiu. Atsakovas buvo nesąžiningas ir turi prisiimti neigimas savo apgaulingų veiksmų pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo konstatuotas atsakovės R. L. nesąžiningumas, R. L. nežinojo ir, būdama nepilnametė, negalėjo žinoti tokių įstatymo reikalavimų; atsakovas, prieš sudarydamas dovanojimo sandorį, pateikė pažymą, kad ginčo name yra registruoti ieškovė ir atsakovas, viešame registre ginčo namas, kaip šeimos turtas, įregistruotas nebuvo, teismai pagrįstai nepripažino CK 3.85straipsnio 2 dalies pažeidimo.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. L. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Sutuoktiniai privalo prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis. Pažymėtina, kad jokių duomenų, dėl kokių svarbių priežasčių (pvz., ligos, nedarbingumo atveju ir pan.) atsakovui buvo būtina materiali kito sutuoktinio parama, atsakovo pateikta nebuvo. Teismai, įvertinę įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad būtent atsakovas negerbė ieškovės ir kitų šeimos narių, juos žemino, vartojo fizinį ir psichologinį smurtą. Būtent atsakovas nevykdė CK 3.127 straipsnyje įtvirtintų pareigų.

              2. Ieškovė, duodama paaiškinimus, kuriais teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti, nurodė, kad namas atsakovei R. L. buvo padovanotas abipusiu sutarimu su atsakovu ir netgi atsakovo iniciatyva (jis konsultavosi su notare, kaip sudaryti sandorį su nepilnamete dukteria, surinko būtinus dokumentus sandoriui sudaryti, apmokėjo sandorio sudarymą), todėl pripažinti šį sandorį apsimestiniu nėra jokio teisinio pagrindo. Tik vėliau paaiškėjo, kad, sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas siekė asmeninės naudos ir tikslo, jog ieškovei nebūtų pripažinta santuokoje įgyto turto dalis. Atsakovas apgaulės būdu sudarė su atsakove R. L. šio turto dovanojimo sandorį, kurio pagrindu atsakovei padovanotas turtas perėjo atsakovo nuosavybėn. Atsakovė, būdama nepilnametė, neprivalėjo žinoti, kad sandoriui sudaryti yra reikalingas teismo leidimas, todėl už teisines pasekmes atsakingi dovanotojai.

              3. Atsakovė apie skolas nieko nežinojo ir mano, kad atsakovas pinigų iš viso nesiskolino, o nori uždėti finansinę naštą ieškovei, nes visada grasino susidoroti finansiškai.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją kasacinis teismas nenagrinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Kasaciniame skunde keliami teisės normų dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo; dėl prievolių kreditoriams pobūdžio; dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.87, CK 3.85 straipsnio 2 dalis) aiškinimo ir taikymo klausimai. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

              Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo

              Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, pažymi, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neteisingai taikė CK 3.27 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią sutuoktinių pareigas rūpintis vienas kitu (tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis), laikydami, kad tik materialus rūpinimasis vaikais ir nesirūpinimas nei materialiai, nei moraliai sutuoktiniu nėra pagrindas pripažinti sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, iš bylos įrodymų visumos konstatavo, kad šeima iširo dėl to, jog atsakovas negerbė ieškovės, šalių dukterų, žemino jas ir vartojo prieš jas fizinį ir psichologinį smurtą. Teismai vertino bylos duomenis ir pasisakė, kad nėra įrodyta, jog ieškovė būtų nuteikusi dukteris prieš atsakovą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D.. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos 3K-3-2/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, jog ieškovė išvyko į užsienį dirbti ir nesirūpino šeima, paliko atsakovą. Teismų sprendimuose konstatuota, kad dėl šeimos materialinės padėties ieškovė išvyko į užsienį dirbti, su vaikais nuolat bendravo, juos išlaikė, jais rūpinosi, domėjosi jų mokslu, siuntė pinigus, o atsakovu nustojo rūpintis nutrūkus šeimos ryšiams. Bylą nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovė buvo jam neištikima, kad kėsinosi jį nunuodyti, šių teiginių objektyviais įrodymais nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Nenustatę esminio ieškovės kaip sutuoktinės pareigų pažeidimo (CK 3.60 straipsnio 2 dalis), bylą nagrinėję teismai tinkamai sprendė dėl atsakovo kaltės dėl šeimos iširimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai neišsamiai ir vienpusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė CK 3.27, 3.60 straipsnių nuostatas. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, išvadą dėl santuokos iširimo esant kito sutuoktinio kaltei padarė remdamiesi įrodymų visuma: šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis), padarytos išvados atitinka bylos įrodymų duomenis.

Dėl prievolių pagal paskolos sutartis pobūdžio

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis teismų išvadas, kad kasatoriaus ir trečiųjų asmenų sudarytos paskolos sutartys galėtų būti priskirtos prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu jos būtų sudarytos šeimos interesais. Tokiu atveju kasatorius, siekdamas, kad jo prisiimtos prievolės būtų pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir padalytos tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Šią aplinkybę tyrė bylą nagrinėję teismai ir, nustatę, kad byloje nepateikta įrodymų, jog paskolos sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo kasatoriaus sudarytas paskolos sutartis pripažinti bendra sutuoktinių prievole. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, netaikydami CK 3.92 straipsnio 3 dalies ir nepriskirdami pagal kasatoriaus su trečiaisiais asmenimis sudarytų paskolos sutartimis prisiimtų prievolių bendroms sutuoktinių prievolėms, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir neišplėtė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos sutikimo prezumpcijos sutartims, kurioms pagal įstatymą tokio sutikimo būtinumo nenustatyta. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad kasatoriaus pasiskolinti pinigai galėjo būti panaudoti šeimos interesais. Teismai atkreipė dėmesį į tai, kad nors kai kuriose paskolos lapeliuose nurodytas skolinimosi tikslas (statybai), tačiau pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų dėl skolintų pinigų panaudojimo šiam tikslui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose teismui, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių atliktus statybos darbus tuo laikotarpiu, pirktas statybines medžiagas ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas ar tretieji asmenys (kreditoriai) iki ieškovės ieškinio teisme dėl santuokos nutraukimo būtų pareiškę pretenzijų ieškovei dėl įsipareigojimų kreditoriams neįvykdymo. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl prievolių pagal kasatoriaus sudarytas paskolos sutartis pobūdžio, išanalizavo byloje surinktus įrodymus, išvadą dėl prievolių pobūdžio padarė remdamiesi įrodymų visuma (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis), padarytos išvados atitinka bylos duomenis ir teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką.

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu

Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas, atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Kai sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013).

Nagrinėjamu atveju šalys aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, gali įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis, 177 straipsnio 1 ir 2 dalys), o teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir iš įrodymų visumos daryti išvadas apie įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-348/2012; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu. Dovanojimo sandoriu ieškovė ir atsakovas jiems priklausantį bendrosios jungtinės nuosavybės teise turtą padovanojo savo nepilnametei dukteriai. Taigi, tam, kad šis sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, atsakovas turėjo įrodyti, kad išorinis (dovanojimo) sandoris neatspindi tikrųjų jo, ieškovės ir jų dukters ketinimų ir kad ieškovės, atsakovo ir jų dukters bendras susitarimas, atspindintis tikrąją jų valią, buvo sudaryti ne dovanojimo sandorį, o kitą sandorį (kaip kasaciniame skunde nurodo atsakovas, santuokinio turto pasidalijimo, kuriuo bendroji jungtinė nuosavybė taptų asmenine atsakovo nuosavybe). Atsakovas tokių įrodymų apie bendrą šalių susitarimą padalyti ieškovės ir atsakovo bendrąją jungtinę nuosavybę nepateikė, kaip, beje, ir argumentų, kurie paaiškintų, kodėl šalys turėjo sudaryti apsimestinį dovanojimo sandorį, kodėl ieškovė ir atsakovas nesudarė santuokoje įgyto turto padalijimo sutarties ir šį sandorį slėpė. Visi ieškovo pateikti įrodymai patvirtina tik jo ketinimus sudaryti ne dovanojimo sandorį, o įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, t. y. šiuo atveju negalima kalbėti apie bendrą melą tretiesiems asmenims (kas sudarytų pagrindą dovanojimo sandorį pripažinti apsimestiniu), o tik apie jo melą kitoms dovanojimo sandorio šalims. Tai, beje, patvirtina ir įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi, priimtais civilinėje byloje pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovui R. B. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. B. ir Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarei B. G., teisminio proceso Nr. 2-56-3-00154-2011-0, nustatytos bylos aplinkybės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą, negu ją padarė bylą nagrinėję teismai, ir pripažinti dovanojimo sandorį apsimestiniu.

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai sprendė dėl imperatyviųjų vaiko teises reglamentuojančių teisės normų reikšmės sandorio galiojimui.

Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatytas bendrąsias vaiko teisių apsaugos principines nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, t. y., kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą, pirmiausia jos turi būti apgintos. Vienu iš šioje normoje nurodytų principų nustatoma, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šioje ir kitose įstatymo normose (6, 11, 13 straipsniai) nustatyta, kad vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti. Siekiant užtikrinti šiame įstatyme įtvirtintą vaiko teisę į būstą, CK nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas (CK 3.71 straipsnis). Tokia gyvenamoji patalpa pripažįstama šeimos turtu (CK 3.84 straipsnio 1 dalis) ir sandoriui, kuriuo nuosavybės teisė į ją perleidžiama kitam asmeniui, sudaryti yra būtinas teismo leidimas (CK 3.85 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. K. ir kt., bylos 3K-3-558/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.71 straipsnio norma pagal analogiją taikoma ir ginant nesusituokusių tėvų vaikų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. (L.) v. V. U., bylos Nr. 3K-3-302/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad, sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo, būtina gauti teismo leidimą tokiam sandoriui sudaryti, yra skirtas apsaugoti nepilnamečio vaiko teisėtus interesus, užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas, ir yra imperatyviojo pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šeimos turto statusą ginčo namui, todėl dovanojant šį turtą buvo reikalingas teismo leidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.85 straipsnyje nenustatyta, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio, sudaryto be teismo leidimo, negaliojimas, todėl sprendžiant dėl CK 3.85 straipsnio pažeidimo padarinių turi būti įvertintos bylos aplinkybės. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys, neturėdamos teismo leidimo ir nuslėpdamos, kad turi kitų nepilnamečių vaikų, padovanojo šeimos turtą (sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausantį namą) nepilnametei dukteriai, taip pažeisdamos imperatyvųjį reikalavimą dėl teismo leidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog dėl sandorio sudarymo buvo pažeistos sutuoktinių nepilnamečių vaikų teisės į būstą. Šiuo metu tik vienas iš vaikų yra nepilnametis – šalių sūnus, kuris gyvena ginčo name su kasatoriumi (teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su tėvu). Sutuoktiniai šeimos turtą neatlygintinai perleido savo dukteriai. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, CK 3.85 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios normos pažeidimo padarinys nėra dovanojimo sandorio negaliojimas, nes nepilnamečio vaiko teisė į būstą gali būti užtikrinta nustatant uzufruktą gyvenamojo namo daliai, kuri yra reikalinga vaiko teisei į būstą iki jo pilnametystės užtikrinti.

Uzufruktas yra išvestinė daiktinė teisė naudotis svetimu daiktu; tai yra neatlygintinė teisė. Kadangi vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, tai uzufruktas nustatytinas nepilnamečiam vaikui ir jo tėvui. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigiasi (CK 4.150 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju baigiasi ir kito sutuoktinio (vaiko tėvo) uzufrukto teisė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iki padovanojimo buvusį būsto teisinį statusą, į tai, kad šeimos turtas neatlygintinai perleistas dukteriai, pažymi, kad, siekiant išsaugoti vaiko teisę į būstą, nustatytinas uzufruktas daliai gyvenamojo namo pagal analogiją taikant CK 3.71 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad uzufruktas gali būti nustatomas tiek suinteresuoto asmens prašymu, tiek teismo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti dovanojimo sutartį ir nesprendęs dėl nepilnamečio vaiko teisės į būstą užtikrinimo, pažeidė CPK 376 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias aktyvų teismo vaidmenį, nagrinėjant šeimos bylas, teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad uzufruktui iki vaiko pilnametystės nustatyti būtina išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes, ar atsakovas (vaiko tėvas) šiuo metu neturi kito gyvenamojo būsto, kokia padovanoto gyvenamojo namo dalis reikalinga atsakovui ir nepilnamečiam vaikui gyventi, todėl uzufrukto nustatymo klausimas perduotinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 277, 302, 376 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. kovo 16 d. nutartimi, paliktinos galioti, o jų panaikinimo klausimą turėtų spręsti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs uzufrukto nustatymo klausimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 55,83 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas iš esmės atmestas, o apeliacinės instancijos teismui perduotas nagrinėti tik uzufrukto nustatymo klausimas, kurio išsprendimas nedarys įtakos šioje byloje teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijai, o išsprendus uzufrukto nustatymo klausimą, dėl to patirtos dalyvaujančių byloje asmenų išlaidos galės būti paskirstytos atskirai, tai nurodytos 55,83 Eur išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

                            Ieškovė A. B. patyrė 200 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punktu, atmetus kasacinį skundą, ieškovei A. B. iš atsakovo R. B. priteistina 200 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

              Atsakovė R. L. patyrė 200 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punktu, atmetus kasacinį skundą, atsakovei R. L. iš atsakovo R. B. priteistina 200 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Uzufrukto nustatymo klausimą perduoti spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Priteisti ieškovei A. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. B. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti atsakovei R. L. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. B. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. B. (duomenys neskelbtini) 55,83 Eur (penkiasdešimt penkis Eur 83 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas