Administracinė byla Nr. eA-1636-556/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03851-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.3; 12.8; 12.19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos AVMI Sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-06-21 skundo“ (toliau – ir VMI Sprendimas).
2. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamame Klaipėdos AVMI Sprendime konstatuota, jog tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo gaunamas pajamas, pareiškėjai ir jos sutuoktiniui neužteko piniginių lėšų paskolų suteikimui UAB „Raelas“, bankų paskolų dalies grąžinimo ir sumokėtų palūkanų bei dalinai vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidoms padengti. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) (toliau – ir Deklaracija) nurodytų ne banke turėtų piniginių lėšų (788 000 Lt / 228 220,57 Eur) nepripažino pareiškėjos šeimos realiai turėtomis santaupomis. Šiuo aspektu pareiškėja pažymėjo, kad su savo sutuoktiniu M. R. 2005 m. balandžio 29 d. pateikė Deklaraciją ir visus pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus. Mokesčių administratoriui laiku nekilo klausimų dėl Deklaracijos. Savo ruožtu pareiškėja visus dokumentus, reikalingus gautų lėšų pagrindimui, saugojo atitinkamą laikotarpį, laikydamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Tačiau šiuo metu, kai nuo Deklaracijos pateikimo praėjo daugiau nei 11 metų, pareiškėja šių dokumentų pateikti galimybės nebeturi, kadangi jų neišsaugojo. Pareiškėja akcentavo, kad nei ji, nei jos sutuoktinis neturėjo ir neturi pareigos saugoti šiuos dokumentus neribotą laikotarpį (rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1094 patvirtintos Privalomųjų patentų išdavimo fiziniams asmenims tvarkos 16.4 punktu, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 straipsnio 7 dalimi). Tuo tarpu mokesčių administratorius, teigdamas, jog mokesčių mokėtojas (veiklą vykdęs pagal patentus) turi pareigą neribotą laiką saugoti gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus, sukuria pareiškėjai dar aukštesnius standartus, nei numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju nepateisinama laikytina tokia situacija, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) Deklaracijos duomenų tikrumą, asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios Deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015). Pareiškėja manė, kad tiek Inspekcija, tiek Klaipėdos AVMI, nagrinėjamu atveju vadovaudamiesi sena ir šio ginčo esmės neliečiančia Lietuvos Respublikos teismų praktika, tačiau sąmoningai ignoruodami naujausius, įstatyminio reglamentavimo spragas užpildančius ir jau suformuotą teismų praktiką papildančius (jokiu būdu jai neprieštaraujančius) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentus, elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai, priešingai objektyvumo, įstatymo viršenybės ir gero viešojo administravimo principams. Todėl ginčijami sprendimai naikinti vien šiuo pagrindu.
3. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Klaipėdos AVMI išvados, jog ji ir jos sutuoktinis 2008 m. gruodžio 31 d. realiai neturėjo 67 495 Lt santaupų, yra paremtos spėliojimais, o ne išsamia faktinių aplinkybių analize, todėl yra nepagrįstos ir atmestinos. Ši išvada grindžiama ne objektyviais rašytiniais įrodymais bei konkrečiais skaičiavimais, o vienintele šalutine faktine aplinkybe, kuri nėra ir negali būti pripažinta ne tik tiesioginiu įrodymu, tačiau ir apskritai negali būti laikytina įrodymu mokestiniuose ginčuose, t. y. mokesčių administratorius teigia, jog ta aplinkybė, kad pareiškėja jos sutuoktinis 2006–2007 m. laikotarpiu ėmė paskolas iš bankų, neva įrodo, jog pastarieji negalėjo turėti santaupų. Pareiškėja pažymėjo, kad tokia mokesčių administratoriaus išvada neturi jokio pagrįstumo ekonominiu–finansiniu požiūriu. Atkreipė dėmesį, kad fizinių asmenų paimti greitieji kreditai, paskolos kitoms skoloms padengti (refinansuoti) išties gali liudyti sunkią fizinio asmens finansinę padėtį, tačiau ilgalaikės vartojimo paskolos, pavyzdžiui, paskolos būstui įsigyti (nenorint ilgam laikui įšaldyti nuosavų piniginių lėšų) yra elementarus, ekonomine logika pagrįstas finansinis sprendimas, jokiu būdu nereiškiantis, jog paskolos gavėjo finansinė padėtis yra sunki. Pasak pareiškėjos, šią argumentaciją sustiprina ir tai, jog 2006–2007 m. paskolos iš bankų buvo paimtos itin geromis sąlygomis. Todėl Klaipėdos AVMI padarius išvadą, jog 2004–2008 m. laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis galėjo sukaupti 67 495 Lt santaupų, nebuvo jokio faktinio pagrindo šių piniginių lėšų nepripažinti. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad centrinis mokesčių administratorius dėl šių jos argumentų, kurie buvo išsakyti 2016 m. birželio 21 d. skunde, visiškai nepasisakė, o skundžiamame sprendime tiesiog trumpai ir visiškai nemotyvuotai pritarė Klaipėdos AVMI pateiktoms išvadoms.
4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. VMI pažymėjo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis patikrinimo metu jokiais įrodymais nepagrindė Deklaracijoje nurodytų piniginių lėšų. Nors pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Deklaracijoje nurodyta 788 000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų suma sukaupta iš pajamų, gautų iš darbo užmokesčio, iš individualios veiklos, taip pat iš įrangos, skirtos žvėrelių auginimui, pardavimo 2002 m. pabaigoje, nei ji, nei jos sutuoktinis nepateikė lėšų, gautų iš žvėrelių auginimo veiklos ir žvėrelių narvų, šaldytuvo, lupimo staklių, įvairių įrankių pardavimo faktus įrodančių dokumentų ir duomenų, taip pat nenurodė, kada ir kokiu laikotarpiu buvo vykdoma veikla, kieno vardu, kaip ir kur ji buvo įregistruota, kaip buvo deklaruojamos pajamos iš jos, kokiais metais buvo gautos pajamos (išskiriant už kiekvienus metus), kiek ir kokių patyrė išlaidų šiai veiklai, kiek susidarydavo pelno. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) 3 straipsnio nuostatas nuolatinis Lietuvos gyventojas buvo ne tik įpareigotas deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, tačiau privalėjo ir pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, kas reiškia, jog gyventojo deklaruojamas turtas ir nurodomi jo įsigijimo šaltiniai turi būti realūs ir atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Reikalavimas pagrįsti turto įsigijimo šaltinius reiškia, jog gyventojo pateikiami įrodymai turi neabejotinai patvirtinti, jog deklaruojamas turtas (pajamos ir pan.) yra gautas būtent gyventojo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio. Vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Be to, mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Atitinkamai pareiškėjos skundo teiginiai, kad ji dokumentų neišsaugojo ir dėl to negali pagrįsti deklaruotų lėšų realumo, nepaneigia pareigos būti atsakingu ir rūpestingu bei tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) imperatyviai įtvirtintas mokesčių mokėtojo pareigas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.). Atsakovas pabrėžė, kad mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Kartu atkreipė dėmesį, kad nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis nedeklaravo gautų pajamų 1992–2002 m. laikotarpiu, taip pat nepateikė Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2003 m., kaip tai daryti įpareigoja teisės aktai.
6. VMI taip pat tvirtino, kad pareiškėjos skundo argumentus, jog Deklaracijoje nurodyta 788 000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų suma panaudota dengiant ir 2009–2011 m. patirtas išlaidas, paneigia pareiškėjos su fiziniais asmenimis bei kredito įstaigomis sudarytų dovanojimo ir paskolų sandorių visuma, kadangi pareiškėja, tariamai turėdama deklaruotą 788 000 Lt sumą, su UAB „Realas“ tiekėjais galėjo atsiskaityti iš savo disponuojamų lėšų, o ne iš gautų dovanų ir paskolų. Todėl šiuo aspektu pareiškėjos veiksmai (dovanų ir paskolų gavimas) kaip tik suponuoja išvadą, kad pareiškėja ir sutuoktinis neturėjo deklaruotų 788 000 Lt lėšų 2009–2011 m. laikotarpiu. Taigi, pareiškėjos samprotavimai, kad minėtos lėšos pagrindžia mokesčių administratoriaus nustatytas 385 633 Lt neapmokestintas pajamas, yra nepagrįsti ir atmestini.
7. Atsakovas kartu akcentavo, kad pareiškėjos nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 vertintinas kaip „vienetinis“, t. y. teismas nekomentuoja ankstesnės praktikos, todėl mokesčių administratorius, gindamas viešąjį biudžeto interesą (siekiamą socialinį tikslą), atliko kontrolės veiksmus ir nustatė, jog pareiškėja su sutuoktiniu negalėjo turėti Deklaracijoje nurodytų piniginių lėšų. Nagrinėjamo ginčo atveju mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, pagal kurią mokesčių mokėtojai turi pareigą ne tik deklaruoti atitinkamas pajamų ar piniginių lėšų sumas, bet ir pagrįsti jų realumą bei gavimo šaltinius.
8. VMI papildomai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVMI prašė pareiškėjos pagrįsti deklaruotų piniginių lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiavo mokesčius, todėl mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei VMI 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-06-21 skundo“.
10. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalyką iš esmės sudaro nustatymas teisiškai reikšmingos aplinkybės – ar pareiškėja teisingai ir pagrįstai 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodė, kad kartu su sutuoktiniu turėjo 788 000 Lt lėšų ne banke, t. y. ar gali pagrįsti minėtų lėšų įsigijimą, ar ne. Atsižvelgęs į tai, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, vadovaudamasis VGTDĮ, MAĮ ir Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjos 2005 m. balandžio 29 d. mokesčių administratoriui pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjos atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi. Todėl teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėja negalėjo 2009–2012 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis, yra neteisėta bei neteisinga. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pagal Deklaracijos duomenis pareiškėjai pakako lėšų (788 000 Lt) pagrįsti 2009–2012 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai negalėjo būti priskaičiuoti mokėti į biudžetą Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. (6.5)FR0682-328 ir VMI 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. 68-242 nurodyti mokesčiai.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje administracinėje byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kuriame buvo analizuojamos iš esmės analogiškos aplinkybės. Teismo vertinimu, minėtas sprendimas yra ne tik labiausiai argumentuotas, bet ir naujausias tokio pobūdžio bylose, todėl, remiantis teisminio precedento taikymo taisyklėmis (nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą), taikytinas būtent minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas.
III.
12. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir palikti galioti ginčijamus Klaipėdos AVMI Sprendimą bei VMI Sprendimą. Atsakovas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir teigia, kad šį mokestinį ginčą tikslinga nagrinėti išplėstinei penkių teisėjų kolegijai.
13. Apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia šiais argumentais:
13.1. Nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Vienkartinio deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis (pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu, įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex iniuria non oritur ius (iš neteisės teisė neatsiranda). Atsakovo teigimu, šiuo atveju egzistuoja būtinybė užtikrinti tokią mokesčių mokėtojų teisių apimtį, kuri nepažeistų įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kitų konstitucinių vertybių. Tuo tarpu teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina negali remtis tie asmenys, kurie patys nesilaikė imperatyvių įstatymų normų.
13.2. Nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnio nuostatos iš mokesčių administratoriaus pusės nebuvo pažeistos, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nei priskaičiuotas, nei perskaičiuotas. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šiame straipsnyje įtvirtintą terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Atitinkamai iš bylos medžiagos matyti, jog vietos mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjos šeimos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, atliko 1993–2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, kurio metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos apmokestinimo už 1993–2008 m. Taigi, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučius tikrinamojo laikotarpio pradžioje, pagrįstai analizavo, vertino ir kaip įrodymais rėmėsi ankstesnių mokestinių laikotarpių duomenimis.
13.3. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju teismas taip pat nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja, tariamai turėdama deklaruotą 788 000 Lt sumą, su UAB „Realas“ tiekėjais galėjo atsiskaityti iš savo disponuojamų lėšų, o ne iš gautų dovanų ir paskolų. Todėl šiuo aspektu pareiškėjos veiksmai (dovanų ir paskolų gavimas) suponuoja išvadą, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis neturėjo deklaruotų 788 000 Lt lėšų 2009–2011 m. laikotarpiu, todėl pareiškėjos samprotavimai, kad minėtos lėšos pagrindžia mokesčių administratoriaus nustatytas 385 633 Lt neapmokestintas pajamas, yra nepagrįsti ir atmestini.
13.4. Prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovas grindžia tuo, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas sudėtingas mokestinis ginčas, o pirmosios instancijos teismas neįsigilino į didelės apimties bylos medžiagą, selektyviai vertindamas vien tik formuojamą teismų praktiką, neatsižvelgė į šios bylos konkrečias aplinkybes, todėl siekiant atlikti visapusišką ginčo aplinkybių tyrimą, yra tikslinga šalims dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjime.
13.5. Atsakovas taip pat teigia, kad šioje byloje kilusį mokestinį ginčą tikslinga nagrinėti išplėstinei penkių teisėjų kolegijai, kadangi šioje byloje keliami teisiniai klausimai yra reikšmingi vystant tolesnę mokestinių ginčų praktiką. Be to, mokesčių administratorius nagrinėja ypač didelį kiekį tokio pobūdžio bylų, kai yra vertinami deklaracijose pateiktų duomenų turinys ir jų galima reikšmė mokesčių bazės nustatymui.
14. Pareiškėja S. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės pakartoja argumentus ir motyvus, kuriuos buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui pateiktame savo skunde. Papildomai dėl bylos nagrinėjimo išplėstinės teisėjų kolegijos žodinio proceso tvarka pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, o siūlymas administracinę bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai yra perteklinis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
15. Visų pirma, pabrėžtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsakovo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvus, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir atsakovo atstovė dalyvavo bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į tai, nurodytas prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
17. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad šioje byloje kilusį mokestinį ginčą tikslinga nagrinėti išplėstinei penkių teisėjų kolegijai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija; sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi šiai bylai nagrinėti buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija. Nurodyta nutartimi bylai nagrinėti sudaryta teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat nenustatė, kad nagrinėjamu atveju būtų tikslinga kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su siūlymu sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos nagrinėjimui.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje esminis ginčas kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, 2014–2016 m. atlikdamas pareiškėjos mokestinį tyrimą bei patikrinimą, galėjo tikrinti 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų teisingumą ir pagrįstumą, jų nepripažinti bei atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjai mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas už 2009–2012 m., neatsižvelgdamas į minėtoje Deklaracijoje nurodytas pinigines lėšas, kurias pareiškėja buvo deklaravusi kaip ne banke turimą grynųjų piniginių lėšų likutį.
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 pateiktais išaiškinimais, kuriuos patvirtina ir kitose analogiško pobūdžio bylose nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką, bei kad šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 str. 7 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-875-575/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl taip pat ja vadovaujasi (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
20. Todėl, vadovaujantis nurodytomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Taigi, mokesčių administratorius, 2014–2016 m. atlikdamas pareiškėjos mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo.
21. Įvertinusi minėtoje Deklaracijoje pareiškėjos deklaruotą 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį (788 000 Lt), taip pat atsižvelgusi į mokesčių administratoriaus atliktą pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2004–2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjai pakako lėšų pagrįsti 2009–2012 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai ginčijamais sprendimais apskaičiavo pareiškėjai papildomai mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas.
22. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius