Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-689/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53940-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.11.; 2.1.7.4.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam J. M.,              

išteisintajai A. M.,

nuteistojo J. M. ir išteisintosios A. M. gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei,

nukentėjusiųjų D. Ž., R. K. ir civilinės ieškovės UAB „A“ atstovui advokatui Mantui Arasimavičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. Ž., R. K. ir nukentėjusiųjų bei civilinės ieškovės UAB „A“ atstovo advokato Manto Arasimavičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu:

J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais D. Ž. ir R. K..

A. M. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais D. Ž. ir R. K..

Priteista iš J. M. civilinės ieškovės UAB „A“ naudai 487,63 Eur turtinei žalai atlyginti; iš J. M. ir A. M. solidariai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 53,96 Eur turtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. M. nuteisimo ir A. M. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. M. paskirto laisvės apribojimo terminas sutrumpintas iki trijų mėnesių, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju D. Ž..

Civilinės ieškovės UAB „A“ civilinis ieškinys dėl 487,63 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Priteista iš J. M. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 29,82 Eur turtinei žalai atlyginti; D. Ž. naudai 500 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiųjų bei civilinės ieškovės atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nuteistojo, išteisintosios ir jų gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. J. M. ir A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2015 m. rugsėjo 27 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, matant pašaliniams asmenims, J. M., stovėdamas važiuojamosios kelio dalies viduryje, trukdė pravažiuoti nukentėjusiajam D. Ž., kuris vairavo UAB „A“ priklausantį automobilį „Renault Master“ (duomenys neskelbtini), pravažiuojant automobiliui, tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į priekinį stiklą ir taip jį išdaužė, nukentėjusiajam D. Ž. sustojus gatvės dešinėje pusėje, netoli nuovados, įjungus avarinius žibintus, ištraukė D. Ž. iš automobilio, D. Ž. paklausus „ką jis čia daro“, iš nugaros pusės, dešiniąja ranka stipriai apkabinęs nukentėjusiojo kaklą, kaire ranka lenkdamas galvą žemyn ir taip smaugdamas nukentėjusįjį, sakė : „Ką aš jums <...> (įžeidžiantis žodis) perspėjau, sakiau <...>“, nukentėjusiajai R. K. išlipus iš automobilio ir mėginant apginti nukentėjusįjį D. Ž., A. M. pribėgusi, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, sudavė nukentėjusiajai R. K. du smūgius į veidą rankoje laikomu segtuvu, taip J. M. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam D. Ž., padarė UAB „A“ 487,63 Eur turtinę žalą, A. M. sukėlė fizinį skausmą R. K..

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. M. dėl minėto kaltinimo išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o iš kaltinimo J. M. pašalintos aplinkybės, kad jis, stovėdamas važiuojamosios kelio dalies viduryje, trukdė pravažiuoti nukentėjusiajam D. Ž., kuris vairavo UAB „A“ priklausantį automobilį „Renault Master“ (duomenys neskelbtini), pravažiuojant automobiliui, tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į priekinį stiklą ir taip jį išdaužė.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusieji D. Ž. ir R. K. bei nukentėjusiųjų ir civilinės ieškovės UAB „A“ atstovas advokatas M. Arasimavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

3.1. Kasatoriai nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik civiliniam ieškovui neatvykus į bylos nagrinėjimą arba teismui dėl kaltinamojo priėmus išteisinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 252 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui palikus J. M. galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir kartu civilinės ieškovės UAB „A“ civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, o kito civilinio ieškovo ieškinį tenkinus, buvo padaryta BPK 115 straipsnio nuostatų ir proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimų.

3.2. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo J. M. aplinkybę, jog jis tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į nukentėjusiojo D. Ž. vairuojamo, UAB „A“ priklausančio automobilio „Renault Master“ priekinį stiklą, taip jį išdaužė, ir pripažindamas, kad J. M. galimai tik atsirėmė į minėto automobilio stiklą, dėl to šis suaižėjo, bylos įrodymus vertino pažeisdamas BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė fizikos, mechanikos, logikos dėsniams prieštaraujančią išvadą. Pasak kasatorių, priekiniai automobilių stiklai yra pakankamai tvirti ir, atsirėmus į juos plaštaka, nedūžta. Tačiau iš sudaužyto automobilio stiklo nuotraukų matyti, kad stiklas buvo sudaužytas didelio skersmens „rože“ į visas puses ir nebepataisomai. Be to, atsiremti į krovininio automobilio stiklą, kuris yra aukščiau nuteistojo pečių, negalėjo būti natūralus veiksmas, o iškelta ranka neturi jėgos, galinčios suskaldyti automobilio stiklą. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismui neturėjo kilti abejonių, kad automobilio stiklas buvo išdaužtas nuteistajam tyčia į jį smūgiuojant.

3.3. Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, dėl to nepagrįstai išteisino A. M.. Anot kasatorių, nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. M. ir J. M. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. K. parodymams, tačiau neįvertino, jog, pripažindamas J. M. kaltu ir paneigdamas jo parodymų teisingumą, kartu turėjo kritiškai vertinti ir A. M. parodymus, kurie yra analogiški J. M. parodymams. Kasatorių tvirtinimu, byloje esant medicininei išvadai apie nukentėjusiajai R. K. suduotą smūgį, turėjo būti aiškinamasi, kas tą smūgį sudavė, o vienintelis asmuo, kuris turėjo motyvą padėti J. M. susidoroti su konkurentais, buvo A. M.. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog A. M. ikiteisminio tyrimo metu neįvykdė įpareigojimo pateikti apžiūrai segtuvą, kuriuo trenkė nukentėjusiajai.

4. Nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. K. bei nukentėjusiųjų ir civilinės ieškovės UAB „A“ atstovo advokato M. Arasimavičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, be kita ko, yra nustatytos kitokios nuteistojo J. M. nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, o A. M. išteisinta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nuosprendyje padarytos išvados, kad „byloje nėra surinkta neginčijamų duomenų, patvirtinančių tai, kad J. M., stovėdamas važiuojamosios kelio dalies viduryje, trukdė pravažiuoti nukentėjusiajam D. Ž., kuris vairavo UAB „A“ priklausantį automobilį „Renault Master“ <...>, pravažiuojant automobiliui, tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į priekinį stiklą ir taip jį išdaužė, todėl šios aplinkybės iš kaltinimo šalintinos“ ir kad „baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad A. M. sudavė smūgius R. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir pažeidė viešąją tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą  BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl A. M. išteisintina“.

5.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl J. M. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių argumentuojama tuo, kad naujai gauti duomenys (J. M. teismo medicinos ekspertizės aktas) patvirtina J. M. pateiktą įvykio versiją, jog jis ranka ne tyčia trenkė į automobilio stiklą, o galimai atsirėmė dėl to, kad jį kliudė D. Ž. vairuojamas automobilis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad iš byloje surinktų duomenų visumos negalima neginčijamai teigti, jog J. M. veiksmas, kai jis kontaktavo ranka į automobilio stiklą, buvo tyčinis. Savo sprendimą teismas taip pat pagrindė in dubio pro reo principu.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. M. išteisinimo argumentuojama tuo, kad nukentėjusiųjų R. K. bei D. Ž. parodymų nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti duomenys, todėl, laikantis nekaltumo prezumpcijos bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

6.1. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.

6.2. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

7.1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. M. kaltės, rėmėsi nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. K. parodymais, į įvykio vietą atvykusių ir betarpiškai įvykio aplinkybes tyrusių policijos pareigūnų E. B. ir Ž. S. parodymais bei liudytojo D. S., stebėjusio įvykį iš tolo, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, papildomus duomenis – J. M. teismo medicinos ekspertizės aktą, kuriuo nustatyta, kad J. M. padarytas kūno sužalojimas – dešinio kelio sąnario sumušimas, pasireiškęs vidinio menisko plyšimu, kraujo išsiliejimu į kelio sąnario ertmę ir kelio sąnario patinimu, – galėjo būti padarytas nutartyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. 2015 m. rugsėjo 27 d.; sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginio smūginio kontakto su kietomis bukomis automobilio dalimis į išorinį dešinio kelio paviršių metu, tiek griuvimo traumos metu, griūvant po gauto smūgio ar be pašalinės jėgos poveikio, kojai esant fiksuotoje padėtyje, – bei nuteistojo J. M. gynėjos apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma J. M. išteisinti, argumentus, iš dalies jiems pritarė ir padarė išvadą, kad veikos, už kurią buvo nuteistas J. M., situacija pagal objektyvias aplinkybes atitinka konfliktinę situaciją, kilusią tarp eismo dalyvių.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. M., nuosprendyje pažymėjo, kad išvadą dėl A. M. kaltės pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė vien nukentėjusiųjų R. K. bei D. Ž. parodymais, kurių neginčijamai nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti duomenys ir kurie prieštaravo J. M. ir A. M. parodymams, bei konstatavo, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog A. M. sudavė smūgius R. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kitokias nuteistojo J. M. nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei išteisindamas A. M., faktiškai atmetė nukentėjusiųjų R. K. ir D. Ž. parodymus, tačiau nuosprendyje nenurodė konkrečių motyvų, kuriais vadovaudamasis tai padarė. Nuosprendyje tik nurodyta, kad nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys ir dėl to kylančios abejonės aiškintinos kaltinamųjų naudai. Faktiškai atmesdamas nukentėjusiųjų R. K. ir D. Ž. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nevertino šių parodymų patikimumo, neatsižvelgė į nukentėjusiųjų procesinį statusą, vertino tik įrodymus, kuriais nustatomos įvykio faktinės aplinkybės, tačiau nevertino kitų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, analizavo tik įvykio aplinkybes ir nevertino įrodymų, kuriais nustatomos aplinkybės, buvusios prieš įvykį ir po jo. Toks apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir negali būti pripažintas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, o nuosprendis – atitinkančiu BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.

7.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio             1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-393-489/2017). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, taigi, tiesiogiai taikydamas vieną iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų – in dubio pro reo principą, neišnaudojo visų galimybių kilusioms abejonėms pašalinti. Konstatuotina, kad, vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendis naikintinas.

8. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų J. M. ir A. M. gynėjos apeliacinį skundą. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, liktų neišnagrinėti kai kurie apeliacinio skundo argumentai, kurie, iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, nebuvo nagrinėjami, pvz., argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio 1 dalies – taikymo, dėl BPK 276 straipsnio nuostatų, BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, dėl UAB „A“ pareikšto civilinio ieškinio dydžio. Todėl, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, byla perduotina Šiaulių apygardos teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų J. M. ir A. M. gynėjos apeliacinį skundą tikrintinas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                            Pranas Kuconis