Civilinė byla Nr. e2A-872-777/2023

                                                                            Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00754-2022-3

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 

        2.6.1.3.1.; 2.6.1.3.6.; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

                                                                                (S)

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 19 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023  m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovei L. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys antstolė E. R., uždaroji akcinė bendrovė ,,Intrum Lietuva“, Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 8 651,40 Eur skolą atgręžtinio reikalavimo tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

2.1.                      Ieškovas 1994 m. rugsėjo 24 d. sudarė santuoką su atsakove. 2012 m. spalio 3 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1194-237/2012 ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu ir patvirtinta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis.

2.2.                      Pagal Sprendimo 6.1 punktą akcinei bendrovei (toliau – AB) DBN bankui įkeistas pastatas – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, žemės sklypas 37 ha, adresu (duomenys neskelbtini). Viso turto bendra vertė – 100 000 Lt – atiteko atsakovei. Pagal Sprendimo 7 punktą 2007 m. gegužės 14 d. sudaryta su AB DNB banku kreditavimo sutartį Nr.                   1400-2007-28 prievolė nebuvo keičiama ir modifikuojama, o prievolė bankui pagal šią sutartį liko abiejų atsakovės ir ieškovo bendra ir solidari. Sprendimo 8 punkte nurodyta, kad atsakovė ir ieškovas tarpusavyje susitaria, kad AB DNB bankui paskolos likutį ir palūkanas grąžins atsakovė iš savo asmeninių lėšų, o 9 punkte nustatyta, jog atsakovė ir ieškovas tarpusavyje susitaria, kad jeigu atsakovė AB DNB bankui negrąžins paskolos likučio ir palūkanų ir ją teks mokėti ieškovui iš savo asmeninių lėšų, tokiu atveju ieškovas įgyja regresinio reikalavimo teisę į atsakovę jo sumokėtos paskolos ir palūkanų dydžio suma. Pažymėjo, kad teismo sprendimu patvirtinto susitarimo atsakovė nevykdė, negrąžino AB DNB bankui paskolos ir palūkanų, dėl tos priežasties buvo realizuotas įkeistas nekilnojamasis turtas, tačiau gautų lėšų paskolai ir palūkanoms padengti nepakako. Atsakovė toliau nemokėjo kreditorei paskolos ir palūkanų todėl likusios paskolos ir palūkanų dalies išieškojimas buvo nukreiptas į solidarų skolininką – ieškovą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

3.       Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės 8 651,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 005 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui.

4.       Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1.                      Nurodė, kad visos bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovai neginčijo, jog ieškovas įvykdė dalį prievolės už atsakovę. Neginčijo ieškovo teisės reikšti atsakovei regresinio pobūdžio reikalavimą. Atsakovė neginčijo, jog priverstinis skolos išieškojimas buvo pradėtas abiem šalims dėl atsakovės netinkamos kredito grąžinimo pareigos vykdymo. Nekilo ginčo, jog atsakovė vykdymo procese skolos išieškojimo klausimais nebendradarbiavo su ieškovu. Ieškovas visą informaciją apie priverstinį skolos išieškojimą gavo iš kreditorių bei antstolio. Akcentavo, kad byloje pateikti antstolės E. R. dokumentai iš vykdomųjų bylų, rašytiniai paaiškinimai bei skaičiavimai patvirtina, jog iš solidaraus skolininko E. Š. išieškotojui pervesta 6 460,52 Eur, antstolės vykdymo išlaidoms padengti išieškota 2 190,88 Eur, iš viso iš E. Š. išieškota 8 651,40 Eur. Dar išvadą, kad antstolės į bylą teikti dokumentai (rašytiniai paaiškinimai bei palūkanų skaičiavimo lentelė) DOK 20885 (2023 m.) patvirtina skolininkams palūkanų skaičiavimo metodiką, kurią atlieka antstolio informacinė sistema. Atkreipė dėmesį, kad šie dokumentai patvirtina skolininkų sumokėtas palūkanų sumas. Palūkanų sumokėjimas neatspindi visos išieškotos sumos, nes be palūkanų buvo išieškoma ir skola, ir vykdymo išlaidos, todėl laikė, kad šie atsakovės atstovo argumentai atmestini.

4.2.                      Atmetė atsakovės atstovų argumentus, kad po 2020 m. sausio mėn. išieškojimas ieškovui turėjo būti sustabdytas, nes atsakovė su kreditore uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Intrum Lietuva“ buvo sudariusi susitarimą dėl skolos dengimo dalimis. Nurodė, kad į bylą nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp ieškovo ir kreditoriaus būtų buvęs susitarimas išieškojimą sustabdyti. Priešingai, ieškovo atstovė patvirtino, jog vykdymo išieškojimas ieškovui sustabdytas nebuvo.

4.3.                      Nurodė, kad byloje pateiktas 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus 31-ojo notarų biuro vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto, kuriame nurodyta, jog nuo nesumokėtos skolos 64 579,15 Lt (18 703,41 Eur) yra skaičiuojamos 8,92 procentų dydžio metinės palūkanos. Pažymėjo, kad byloje pateikta palūkanų skaičiavimo lentelė, stulpelis ,,Suma Eur palūkanų skaičiavimui“, atspindi tik nesumokėtos pradinės skolos dydį. Pažymėjo, jog pagal 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus 31-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą papildomai buvo antstolio išieškomos nesumokėtos palūkanos – 4 802,73 Lt, delspinigiai – 10 379,05 Lt. Visa tuo metu (2013 m. balandžio 19 d.) nesumokėta skola buvo 79 760,93 Lt (23 100,36 Eur). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentus, kad likusi skola niekaip negalėjo būti 6 315,84 Eur, o 2019 m. liepos 4 d. atsakovės įsiskolinimas turėjo likti 325,47 Eur, atmetė kaip nepagrįstus.

4.4.                      Nurodė, jog byloje pateikti rašytiniai dokumentai patvirtina, kad bendra išieškota skola –23 492,60 Eur. Teigia, kad 2021 m. gegužės 24 d. gautas išieškotojo pranešimas, kad ieškovo ir atsakovės skola pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 1292 padengta. Pažymėjo, jog byloje pateikta antstolės detali ataskaita apie vykdymo išlaidas, kurios buvo išieškotos iš ieškovo ir atsakovės. Darė išvadą, kad atsižvelgdamas į anksčiau nustatytas visas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus teismas ieškinį tenkina visiškai ir pripažįsta, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, kad iš ieškovo išieškota visa skola ir vykdymo išlaidos buvo apskaičiuotos neteisingai.

4.5.                      Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovai keletą kartų prašė atidėti teismo posėdžius prašydami antstolės pateikti prašomos informacijos, skaičiavimus, dokumentus. Atsakovė buvo atstovaujama profesionalių teisininkų, visos bylos nagrinėjimo metu atsakovė nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl antstolės priimtų patvarkymų, nors tokią galimybę turėjo. Akcentavo ir tai, jog antstolio priimti patvarkymai dėl vykdymo išlaidų nebuvo atsakovės ginčijami reiškiant savarankiškus reikalavimus.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

5.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6.       Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1.                      Nurodė, kad ieškovas reikalaudamas priteisti žalos (vykdymo išlaidų) atlyginimą turėjo įrodinėti atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei žalos dydį (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai), tačiau šių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo.

6.2.                      Teigia, jog ieškovas neįrodė žalos dydžio, kadangi, atsakovės nuomone, apskaičiuotos vykdomosios bylos išlaidos per didelės. Nurodė, kad antstolė nepagrįstai skaičiavo atlygį nuo 23 492,60 Eur. Pažymėjo, jog antstolė pranešimą apie savanoriškas įmokas nepagrįstai įtraukė į šią sumą. Antstolio atlygis yra skaičiuojamas ne nuo išieškotinos sumos, o nuo išieškotos sumos, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo 109.8 punkte. Mano, kad šiuo atveju atlygis antstoliui turėjo sudaryti ne 1 400 Eur, o 1 160 Eur, tai yra minimalus antstolio atlyginimas, kai išieškotina suma siekia nuo 14 500 iki 29 000 Eur.

6.3.                      Nurodė, kad atsakovas nepateikė informacijos, kokių veiksmų jis ėmėsi siekdamas sumažinti vykdymo išlaidas. Pavyzdžiui, jeigu išieškojimas buvo įvykdytas nuskaitant pinigus nuo ieškovo banko sąskaitos, ieškovas galėjo pinigų dalį pervesti tiesiogiai trečiajam asmeniui ir tartis su juo dėl mokėjimų grafiko. Be to, atkreipia dėmesį, jog atsakovas buvo informuotas apie tai, kad su trečiuoju asmeniu buvo sudarytas naujas susitarimas dėl tiesioginio atsiskaitymo su trečiuoju asmeniu. Tuo tarpu akcentavo, kad atsakovė dėjo maksimalias pastangas, jog galėtų dengti įsiskolinimus, ir stengėsi mažinti vykdymo išlaidas. Atsakovė susitarė su trečiuoju asmeniu, kad vykdymo byla būtų sustabdyta, ir tuo pagrindu atsakovė pervesdavo kas mėnesį po 150 Eur tiesiogiai trečiajam asmeniui.

6.4.                      Atsakovė teigia, kad negali pati tiksliai įvardyti, kokio dydžio sumos buvo išieškotos iš jos turto, kadangi antstolė skolą išieškojo pardavus namą iš varžytynių (namas buvo parduotas už 16 000 Eur), taip pat buvo užvestos kitos dvi vykdomosios bylos, kuriose atsakovė buvo kreditorė. Pažymėjo, kad vykdomojoje byloje Nr. S-22-69-26274 turėjo būti išieškota 2 520,13 Eur skola ir 633,73 Eur palūkanų (išieškota 1 957,31 Eur). Nurodė, kad vykdomojoje byloje Nr. 0069/16/03992 buvo išieškota 2 510,39 Eur atsakovės naudai. Taip pat atkreipė dėmesį, jog buvo vykdomas išieškojimas iš atsakovės darbo užmokesčio. Mano, jog apie tai, kiek bei kada buvo išieškota iš atsakovo, taip pat nėra pateikta nedviprasmiškos informacijos.

6.5.                      Nurodė, kad, remiantis CK 6.54 straipsniu, pagrindinė prievolė dengiama ketvirtąja eile. Pažymi, kad 2023 m. gegužės 16 d. pateiktoje lentelėje (2023 m. gegužės 8 d. raštas Nr. F015179, Dėl informacijos pateikimo, pridėta palūkanų skaičiavimo lentelė) atsispindi būtent pagrindinės skolos mažėjimas, kadangi nuo jos yra skaičiuojamos palūkanos. Darė išvadą, kad pagal pateiktą antstolės lentelę 2019 m. liepos 4 d. pagrindinės skolos suma buvo likusi 325,47 Eur, tiek delspinigiai, kurie dengiami trečiąja eile, tiek palūkanos, kurios dengiamos antrąja eile, turėjo jau būti anksčiau padengti. Atkreipė dėmesį, jog antstolė nurodė, kad skaičiavimus antstolių sistema daro automatiškai. Mano, kad 2019 m. liepos               4 d. likusioji įsiskolinimo suma turėjo sudaryti 325,47 Eur, ir vėlesnės bylos šalių įmokos galėjo sąlygoti netgi permoką. Dėl to yra svarbu nustatyti, kada tiek ieškovo, tiek atsakovės sąskaita buvo vykdomi išieškojimai ir kuriomis pinigų sumomis.

6.6.                      Nurodė, kad UAB „Intrum Lietuva“ 2020 m. birželio 4 d. siuntė pranešimą antstolei, jog vykdomoji byla turi būti sustabdyta, nors pats susitarimas buvo sudarytas 2020 m. sausio mėn., tai patvirtina atsakovės darytos įmokos trečiajam asmeniui (trečiasis asmuo į bylą pateikė informaciją 2023 m. balandžio 6 d.). Atitinkamai, antstolė negalėjo vykdyti išieškojimą po pranešimo gavimo. Teigia, kad ieškovas galėjo vadovautis šiuo susitarimu, t. y., remiantis CK 6.7 straipsniu, kai pareiga solidarioji, skolininkas gali panaudoti prieš kreditoriaus reikalavimą tiek bendrus visiems skolininkams, tiek asmeninius atsikirtimus. Darė išvadą, kad, remiantis CK 6.11 straipsnio nuostata, susitarimas dėl savanoriškų įmokų buvo taikomas ne tik jai, bet ir solidariam bendraskoliui. Priešingu atveju atsakovės susitarimas su UAB „Intrum Lietuva“ neteko tikslo – pakeisti prievolės įvykdymo terminus, kad palengvintų atsakovei finansinę naštą. Pabrėžė, kad pagal CK 6.8 straipsnio 2 dalyje prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia vienam iš bendraskolių, atitinkamai taikomas ir kitiems bendraskoliams.

7.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės L. P. apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.       Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

8.1.                      Nurodė, kad, apeliantės atstovo reikalavimu, 2023 m. kovo 29 d. antstolė E. R. pateikė raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. F0 15675, kur pakartotinai nurodė, kad iš ieškovo išieškota 6 460,52 Eur paskolos ir palūkanų. Teigia, kad antstolė E. R., duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, patvirtino, jog iš ieškovo pagal vykdomąjį dokumentą buvo išieškota 6 460,52 Eur skolos ir palūkanų bei 2 190,88 Eur vykdymo išlaidų. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė apeliacinio skundo 23 punkte nurodo, kad tariamai iš ieškovo buvo išieškota iš viso tik 3 310,06 Eur, tačiau akcentavo, kad tai neatitinka tikrovės ir atsakovė galbūt sąmoningai klaidina teismą. Pažymėjo, kad apeliantės atstovas teismo posėdžio metu pareikalavo, jog antstolė E. R. pateiktų, kaip buvo skaičiuojamos palūkanos ir kiek buvo sumokėta palūkanų. Antstolė E. R. 2023 m. gegužės 8 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr.F015179 informavo teismą apie apskaičiuotas ir išieškotas palūkanas, o ne paskolą. Teigia, kad iš ieškovo buvo išieškota 3 310,06 Eur palūkanų, likusi 3 150,46 Eur iš jo išieškota suma buvo paskolos grąžinimas.

8.2.                      Nurodė, kad atsakovė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad iš jos buvo priteista 2 190,88 Eur vykdymo išlaidų. Pažymėjo, jog apeliacinio skundo 8 punkte atsakovė nurodo, kad ieškovas, siekdamas, jog būtų priteistos vykdymo išlaidos, privalėjo remtis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Mano, kad tokie atsakovės teiginiai yra nepagrįsti, nes šioje byloje nėra deliktinės atsakomybės pagrindų. Pažymėjo, kad, siekdami nutraukti santuoką ir išspręsti kreditinius reikalavimus, santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje, kurią patvirtino teismas, tarpusavyje susitarė, jog atsakovė grąžins paskolą ir palūkanas iš savo asmeninių lėšų, nes jai atiteko visas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas. Taip pat susitarė, kad jei apeliantė negrąžins paskolos ir palūkanų, o teks ją grąžinti ieškovui, jis įgis regreso teisę šias sumas išsireikalauti iš apeliantės. Darė išvadą, jog toks susitarimas su atsakove reiškia, kad jis turi teisę ne į pusę sumokėtos sumos, o į visą ieškovo sumokėtą paskolos ir palūkanų sumą.

8.3.                      Pažymėjo, kad kreditoriui pagal 2007 m. gegužės 14 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 1400-2007-28 bendraskoliais buvo tiek ieškovas, tiek atsakovė, todėl jai nevykdant pareigos iš savo asmeninių lėšų grąžinti kreditoriui paskolos ir palūkanų, išieškojimas buvo nukreiptas į ieškovo pinigines lėšas. Darė išvadą, kad, kai atsakovė nebevykdė sprendimo 8 punkte nurodytos pareigos kreditoriui mokėti paskolą ir palūkanas ir jas teko sumokėti ieškovui, buvo pažeista šalių sutartis, patvirtinta teismo, todėl ieškovas įgijo teisę ne tik į tą sumą, kurią už apeliantę sumokėjo kreditoriui, bet ir į ieškovo patirtus nuostolius, tai yra, vykdymo išlaidas, kurias teko sumokėti antstolei už darbą (CK 6.63 straipsnio 2 dalis).

 

Teisėjų kolegija

        

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

 

Apeliacinis skundas netenkintinas

 

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10.       Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo reikalavimas regreso tvarka priteisti iš atsakovės skolą bei palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo.

11.       Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

12.       Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 1994 m. rugsėjo 24 d. Raseinių rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką. Santuokos metu šalys įgijo nekilojamąjį turtą bei 2007 m. gegužės 14 d. su AB DBN banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1400-2007-28. Raseinių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1194-237/2012 bendru sutuoktinių sutikimu šalių santuoką nutraukė ir patvirtino santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį. Pagal sprendimo 6.1 punktą AB DBN bankui įkeistas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteko atsakovei. Viso turto bendra vertė buvo įvertinta 100 000 Lt. Pagal sprendimo 7 punktą                 2007 m. gegužės 14 d. sudaryta su AB DNB banku kreditavimo sutartis Nr. 1400-2007-28 nebuvo keičiama ir modifikuojama, o prievolė bankui pagal šią sutartį liko abiejų atsakovės ir ieškovo bendra ir solidari. Sprendimo 8 punkte nurodyta, kad atsakovė ir ieškovas tarpusavyje susitarė, jog AB DNB bankui paskolos likutį ir palūkanas grąžins atsakovė iš savo asmeninių lėšų, o 9 punkte nustatyta, jog atsakovė ir ieškovas tarpusavyje susitaria, kad, jeigu atsakovė AB DNB bankui negrąžins paskolos likučio ir palūkanų ir ją teks mokėti ieškovui iš savo asmeninių lėšų, tokiu atveju ieškovas įgyja regresinio reikalavimo teisę į atsakovę jo sumokėtos paskolos ir palūkanų dydžio sumos.

13.       Taip pat nustatyta, kad, nevykdant įsipareigojimų, kreditorius vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir 2013 m. balandžio 19 d. gavo Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto. 2016 m. lapkričio 9 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu bankui įkeistas turtas buvo parduotas už 16 000 Eur. Antstolės išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu bankui pervesta 13 553,28 Eur skolai mažinti ir 2 446,72 Eur vykdymo išlaidoms. Pardavus turtą ieškovo ir atsakovės skola bankui 2017 m. sausio 27 d. sudarė: paskola 4 852,13 Eur, palūkanos 7 105,92 Eur, delspinigiai 2 534,99 Eur, notaro atlyginimas 72,91 Eur. 2017 m. sausio 27 d. AB DNB bankas kreipėsi į antstolę E. R. pateikdamas vykdyti 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1292) dėl skolos išieškojimo AB DNB bankui iš ieškovo ir atsakovės.

14.       UAB „Intrum Lietuva“ ir AB DNB bankas 2017 m. birželio 15 d. Paskolų portfelio pirkimo– pardavimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į ieškovo ir atsakovės įsiskolinimą pagal anksčiau minėtą kreditavimo sutartį Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikusiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, o nuo 2017 m. spalio 1 d. UAB „Intrum Lietuva“ perėmė visą Lindorff Oy vykdytą veiklą Lietuvoje, įskaitant vykdytą per Lindorff Oy filialą.

15.       Iš antstolės E. R. 2021 m. lapkričio 25 d. pažymos apie vykdymo eigą Nr. F012532 nustatyta, kad iš solidaraus skolininko (ieškovo) išieškotojui pervesta 6 460,52 Eur, o antstolės vykdymo išlaidoms padengti pervesta 2 190,88 Eur, iš viso iš ieškovo išieškota 8 651,40 Eur.

16.       Solidarioji skolininkų pareiga kreditoriui gali atsirasti įstatymo arba sutarties pagrindu (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). CK 6.6 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (4 dalis). Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (5 dalis). Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (6 dalis). Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (7 dalis).

17.       CK 6.6 straipsnio 6 dalies norma, kad bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė, turi būti aiškinama prievolių pasibaigimą reglamentuojančių normų kontekste. Solidariosios skolininkų prievolės atveju galioja bendroji prievolių pasibaigimo taisyklė, pagal kurią prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą minėta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Riziką dėl vieno iš bendraskolių nemokumo prisiima ne kreditorius, o kiti solidariosios prievolės skolininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-687/2019, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

18.       Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Šiame straipsnyje nurodyti pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet ne solidariosios prievolės principais. Vieno solidariojo skolininko įvykdyta visa prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kartu toks bendraskolis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį, reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009).

19.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės solidarumas kilo iš terminuotos ilgalaikės kredito sutarties, pagal kurią ieškovas su atsakove buvo kredito gavėjai, solidariai atsakingi bankui už sutartinių prievolių įvykdymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi už jai tenkančią didesnę turto dalį įsipareigojo paskolos likutį ir palūkanas grąžinti iš savo asmeninių lėšų. Taip pat nėra ginčo, kad atsakovei nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, skolos likutį vykdant kredito sutartį padengė ieškovas. Be to, savo procesiniuose dokumentuose atsakovė patvirtino, kad atsakovui įvykdžius dalį jos prievolių, ji yra skolinga ieškovui, tačiau nesutinka su prašoma priteisti skolos bei palūkanų suma. Nurodytos aplinkybės, jog ieškovas yra įvykdęs dalį solidariosios pareigos pirminiam kreditoriui, nors teismo patvirtintas bendraskolių susitarimas, kad atsakovė paskolos likutį ir palūkanas grąžins iš savo asmeninių lėšų, suponuoja išvadą, jog byloje yra įrodyta, kad ieškovas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės priteisti tai, ką jis yra įvykdęs.

20.       Byloje atsakovė iš esmės nesutinka su priteistos skolos bei palūkanų dydžiu. Visų pirma apeliaciniu skundu yra teigiama, kad ieškovas reikalaudamas priteisti žalos (vykdymo išlaidų) atlyginimą turėjo įrodinėti atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei žalos dydį (CK 6.246–6.249 straipsniai), tačiau šių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti vykdymo išlaidų, nes vykdymo išlaidos nėra priskiriamos prie trečiojo asmens (kreditoriaus) reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Analizuojant CK 6.9 straipsnio 1 dalies formuluotę, būtina atkreipti dėmesį, jog įstatymų leidėjas numatė bendraskolio teisę susigrąžinti tai, ką jis yra įvykdęs (pastaba – šioje teisės normoje nėra apsiribojama tik kreditoriui turėtu skolos dydžiu), atskaičius jam pačiam priklausančią dalį. Dar daugiau, CK 6.9 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (numatančios solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį), nustatytos taisyklės taikomos ir paskirstant bendraskoliams solidariosios prievolės įvykdymo išlaidas. Vertinant šias teisės normas sistemiškai akivaizdu, jog bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai apima ir prievolės įvykdymo išlaidas, todėl konstatuotina, jog ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti ir patirtas vykdymo išlaidas, kaip prievolės įvykdymo už atsakovę išlaidas. 

21.       Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas sumokėjo antstolės apskaičiuotas vykdymo išlaidas, susijusias su priverstiniu skolos išieškojimu, tai yra patyrė žalą, šios išlaidos yra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovės prievolės kreditorei pažeidimu, t. y. ieškovas turėjo išlaidų dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, o neapmokėjus šių išlaidų, vykdymo procesas nebūtų pasibaigęs (CK 6.246–6.249 straipsniai, CPK 609 straipsnis). Šios aplinkybės lemia teisę reikalauti būtinųjų išlaidų atlyginimo iš atsakovės.

22.       Antra, apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinkama ir su apskaičiuotu vykdomųjų išlaidų dydžiu. Atsakovė teigia, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio, kadangi, atsakovės nuomone, apskaičiuotos vykdomosios bylos išlaidos per didelės. Nurodė, kad antstolė nepagrįstai skaičiavo atlygį nuo 23 492,60 Eur. Pažymėjo, jog antstolė pranešimą apie savanoriškas įmokas nepagrįstai įtraukė į šią sumą. Antstolio atlygis yra skaičiuojamas ne nuo išieškotinos sumos, o nuo išieškotos sumos, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo 109.8 punkte. Mano, kad šiuo atveju atlygis antstoliui turėjo sudaryti ne 1 400 Eur, o 1 160 Eur, tai yra minimalus antstolio atlyginimas, kai išieškotina suma siekia nuo 14 500 iki 29 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

23.       Vykdymo išlaidų išieškojimo tvarką reglamentuoja CPK XLI skyriaus normos, įtvirtinančios bendrąsias vykdymo veiksmų atlikimo taisykles. CPK 609 straipsnio 1 dalis nurodo, kad vykdymo išlaidas sudaro: vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti; vykdomosios bylos administravimo papildomos išlaidos, patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Vykdymo išlaidų dydį, apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija (CPK 609 straipsnio 2 dalis). Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R‑352 (toliau – instrukcija) 110 punkte, nustatyta, kad: „Instrukcijos 109 punkte nurodyto atlygio antstoliui dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į išieškotinas sumas. Jeigu išieškojus dalį skolos vykdomasis dokumentas antstoliui pateikiamas vykdyti pakartotinai, atlygio antstoliui dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į likusią išieškoti sumą“. Instrukcijos 111 punkte nustatyta, kad: „Procentine išraiška išreikštas atlygio antstoliui dydis apskaičiuojamas išieškotiną sumą dauginant iš instrukcijos 109 punkte nurodytų procentų. Jeigu apskaičiuotas atlygio antstoliui dydis yra mažesnis už instrukcijos 109 punkte nustatytą minimalų atlygį antstoliui, išieškomas minimalus atlygis antstoliui“. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog procentine išraiška išreikštas antstolio atlygio dydis apskaičiuojamas dauginant būtent išieškotiną sumą (ne išieškotą sumą) iš instrukcijos 109 punkte nurodytų procentų.

24.       Į bylą pateikta antstolės 2022 m. rugpjūčio 23 d. pažyma dėl informacijos pateikimo Nr. F014785 nustatyta, kad bendra iš ieškovo ir atsakovės išieškota skola sudaro 23 492,60 Eur (iš atsakovės išieškota – 15 832,08 Eur suma, iš ieškovo išieškota – 6 460,52 Eur suma, išieškotojo pranešimas apie įmokas 1 200 Eur (iš viso – 23 492,60 Eur). Be to, byloje gautas išieškotojo 2021 m. gegužės 24 d. pranešimas, kad ieškovo ir atsakovės skola pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 1292 padengta. Akcentuotina, jog instrukcijos 109.15 punkte nustatyta, jog kai išieškotina suma sudaro nuo 14 500 Eur iki 29 000 Eur ir išieškojimas įvykdytas visiškai, antstolio atlyginimą sudaro 6 procentai nuo šios sumos, tačiau ne mažiau nei 1 160 Eur (Instrukcijos 109.15, 110, 111 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, jog vykdomojoje byloje apskaičiuotas 1 410 Eur antstolio atlygio dydis (23 492,60 Eur x 6 proc.) nurodytas tinkamai. 

25.       Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas nepateikė informacijos, kokių veiksmų jis ėmėsi siekdamas sumažinti vykdymo išlaidas. Teigia, kad jeigu išieškojimas buvo įvykdytas nuskaitant pinigus nuo ieškovo banko sąskaitos, ieškovas galėjo pinigų dalį pervesti tiesiogiai trečiajam asmeniui ir tartis su juo dėl mokėjimų grafiko. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, vykdymo išlaidos šioje byloje yra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovės prievolės kreditorei pažeidimu, t. y. ieškovas turėjo išlaidų dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, todėl laikytina, kad šiuo atveju būtent atsakovė privalėjo būti aktyvesnė ir žinodama, kad nėra pajėgi vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl likusios dalies kredito padengimo, būtent ji privalėjo ieškoti visų įmanomų būdų, siekiant sumažinti galimas susidaryti vykdymo išlaidas bei bendradarbiauti su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo įpareigojimas savo iniciatyva imtis priemonių dėl kito asmens įsipareigojimų nevykdymo šiuo konkrečiu atveju neatitiktų nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, todėl darytina išvada, jog atsakovės siekis apkaltinti ieškovą procese nebuvus pakankamai aktyviam laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

26.       Apeliaciniu skundu teigiama, kad atsakovė negali pati tiksliai įvardyti, kokio dydžio sumos buvo išieškotos iš jos turto, kadangi antstolė skolą išieškojo pardavus namą iš varžytynių (namas buvo parduotas už 16 000 Eur), taip pat buvo užvestos kitos dvi vykdomosios bylos, kuriose atsakovė buvo kreditorė ir buvo vykdomas išieškojimas iš atsakovės darbo užmokesčio. Mano, jog apie tai, kiek bei kada buvo išieškota iš atsakovo, taip pat nėra pateikta nedviprasmiškos informacijos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo praktika, aiškinant nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje                                                 Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje                                         Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

27.       Iš į bylą pateikto 2023 m. kovo 23 d. antstolės rašto Nr. F015675 nustatyta, kad antstolės kontoroje buvo užvestos vykdomosios bylos Nr. 0069/14/00793/1 (skolininkas E. Š.) bei Nr. 0069/14/00792/1 (skolininkė L. P.). Bylų užvedimo pagrindas – Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro 2013 m. balandžio 19 d. vykdomasis įrašas Nr. 1292. Vadovaujantis minėtu dokumentu, solidarių skolininkų skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis: 64 579,15 Lt negrąžinto kredito; nesumokėtų palūkanų dydis 4 802,73 Lt; delspinigių dydis 10 379,05 Lt. Iš viso: 79 760,93 Lt ir 8,92 procentų dydžio metinės palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos (nuo 64 579,15 Lt) nuo vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo, taip pat 52,70 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų ir 183,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų. Minėtu raštu antstolė pažymėjo, jog skola buvo mokama taip: atsakovė sumokėjo 15 832,08 Eur; ieškovas sumokėjo 6 460,52 Eur; išieškotojo pranešimas apie įmokas 1 200 Eur. Bendra išieškota skola 23 492,60 Eur. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje yra nustatytos tikslios tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovės išieškotos sumos, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti antstolės į bylą pateiktais įrodymais, juolab, kad atsakovė, be savo deklaratyvių pasvarstymų, jog galbūt vykdomosiose bylose buvo netinkamai nurodytos išieškotos pinigų sumos, į bylą nepateikė ne tik tai patvirtinančių įrodymų, tačiau net nepateikė ir savo apskaičiavimų, kurioje dalyje antstolės atlikti skaičiavimai nėra teisingi.

28.       Atsakovė skundu, be kita ko, nurodo, kad vykdomojoje byloje buvo netinkami skaičiuojamos palūkanos. Pažymėjo, kad pagal pateiktą antstolės lentelę 2019 m. liepos 4 d. pagrindinės skolos suma buvo likusi 325,47 Eur, tiek delspinigiai, kurie dengiami trečiąja eile, tiek palūkanos, kurios dengiamos antrąja eile, turėjo jau būti anksčiau padengti, todėl mano, jog 2019 m. liepos 4 d. likusioji įsiskolinimo suma turėjo sudaryti 325,47 Eur ir vėlesnės bylos šalių įmokos galėjo sąlygoti netgi permoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog trečiasis asmuo antstolė               E. R. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog palūkanų skaičiavimo lentelė buvo pateikta siekiant įsitikinti atliktų aritmetinių veiksmų teisingumui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, antstolės į bylą teikti dokumentai (rašytiniai paaiškinimai bei palūkanų skaičiavimo lentelė) DOK 20885 (2023 m.) patvirtina skolininkams palūkanų skaičiavimo metodiką, kurią atlieka antstolio informacinė sistema. Šie dokumentai patvirtina skolininkų sumokėtas palūkanų sumas. Palūkanų sumokėjimas neatspindi visos išieškotos sumos, nes be palūkanų buvo išieškoma ir skola, ir vykdymo išlaidos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog iš į bylą pateiktos antstolės 2022 m. rugpjūčio 23 d. pažymos dėl informacijos pateikimo Nr. F014785 nustatyta, jog iš viso iš atsakovės buvo išieškota  19 127,85 Eur, tačiau iš šios sumos antstolė atsakovei grąžino 265,49 Eur sumą kaip lėšas, iš kurių išieškojimas nebuvo galimas, bei 1 069,68 Eur kaip permoką. Kadangi atsakovė apeliaciniu skundu nepateikia skaičiavimų dėl iš jos atliktų išskaitymų, tikėtina, jog apeliaciniame skunde minima permoka yra antstolės 2022 m. rugpjūčio 23 d. pažymoje nurodytas permokos grąžinimas.

29.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su skundžiamo sprendimo argumentais, kad į bylą nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp ieškovo ir kreditoriaus būtų buvęs susitarimas išieškojimą sustabdyti. Nors atsakovė skundu teigia, kad UAB „Intrum Lietuva“ 2020 m. birželio 4 d. siuntė pranešimą antstolei, kad vykdomoji byla turi būti sustabdyta, tačiau minėtu pranešimu UAB „Intrum Lietuva“ prašė atšaukti patvarkymą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės L. P. darbovietės. Jokių kitų prašymų nei apskritai stabdyti vykdymo procesą ar tuo labiau nebevykdyti išieškojimo iš ieškovės UAB „Intrum Lietuva“ nepareiškė, todėl darytina išvada, jog atsakovė nepagrįstai teigia, kad byloje pateikti duomenys patvirtina kreditoriaus ir ieškovo susitarimą dėl išieškojimo stabdymo. 

30.       Įvertinus visus apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

31.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

33.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. liepos 23 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 1150808, kuriame nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovas sumokėjo advokatei 500 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovo atstovės atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei pateikimą, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad ieškovo prašoma priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

34.       Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

 

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

        

Klaipėdos apylinkės teismo 2023  m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui E. Š. iš atsakovės L. P. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjos                                  

Kristina Domarkienė

 

 

        Jolanta Gailevičienė

        

 

        Erinija Kazlauskienė