Civilinė byla Nr. e2A-116-467/2022
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00374-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.6.8.9; 3.3.1.18.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. C. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo pasekmių taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. C. ieškiniu prašė priteisti atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (toliau ir - atsakovė) natūra pagal 2003 m. vasario 17 d. sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) atliktus darbus ir medžiagas (ieškovo lėšomis įrengtą, neinventorizuotą infrastruktūrą (duomenys neskelbtini), 720 kv. m ploto teritorijoje - įrengtos gatvės, šaligatvio, nuotekų, elektros inžinerinių tinklų, gatvės apšvietimo infrastruktūros atkarpos, teritorijos želdynai su jų aptvėrimu), o ieškovui iš atsakovės priteisti 93 927,83 Eur kompensaciją; priteisti iš atsakovės ieškovui 23 481,96 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2003 m. vasario 17 d. sudarė sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - sutartis), sutvarkant miesto 1 720 kv. m ploto teritoriją ir ją prijungiant prie ieškovo sklypo. Tuo tikslu ieškovas įsipareigojo savo lėšomis rekonstruoti ir plėtoti atsakovės valdomą miesto infrastruktūrą, t. y.: parengti buitinių nuotekų tinklų atšakos nuo (duomenys neskelbtini) įrengimo projektą ir pagal jį įrengti nurodomą atšaką, prijungiant ją prie esamų miesto nuotekų tinklų; nutiesti privažiavimo kelią nuo (duomenys neskelbtini) ir įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ties žemės sklypu (duomenys neskelbtini); demontuoti esamą miesto privažiavimo kelią nuo (duomenys neskelbtini); įrengti veją pietinėje tvarkomo sklypo dalyje bei pakloti šaligatvį prie (duomenys neskelbtini); pripažintą tinkamu naudoti, inventorizuotą privažiavimo kelią su aikštele ir šaligatvį perduoti į atsakovės balansą. Atsakovė įsipareigojo parengti dokumentus dėl sutvarkytos prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti ieškovo įsipareigojimai. Šalys susitarė, kad sutartis galioja iki 2005 m. gruodžio 31 d.
3. Ieškovas atliko rangos darbus, sutvarkydamas sutartyje nurodytą 1 720 kv. m ploto teritoriją ir dėl to patyrė 93 927,83 Eur išlaidų. Ieškovas rangos darbus pagal sutartį įvykdė 100 procentų baigtumu, o darbų su medžiagomis vertė buvo nustatyta teismo eksperto.
4. Sutarties galiojimas baigėsi, tačiau atsakovė atliktų darbų neinventorizavo, neatliko pripažinimo tinkamu naudoti procedūros, darbai nebuvo perduoti į atsakovės balansą, t. y. nuosavybė sukurta privačiomis lėšomis, pasibaigus sutarčiai, liko nepaskirstyta. Atsakovė neparengė reikalingų dokumentų dėl visos sutvarkytos 1 720 kv. m ploto teritorijos pardavimo ieškovui.
5. Iš 2003 m. vasario 17 d. sutarties turinio matyti, kad šalių siekis, kooperuojant turtą, darbą ir žinias bendram tikslui, atitinka jungtinės veiklos (asociacijos) sutartinius teisinius santykius, t. y. atsakovė į jungtinę veiklą sutartimi perdavė bendram šalių siekiamam tikslui 1 720 kv. m ploto teritoriją ir miesto infrastruktūrą, o ieškovas - pinigines lėšas, darbus ir medžiagas. Nors jungtinės veiklos sutartis ir baigėsi, teisinis jungtinės veiklos santykis nėra užbaigtas. Atsakovės neveikimas sąlygoja tęstinį ieškovo teisių pažeidimą. Todėl, pasibaigus sutarčiai, visas jungtinės veiklos metu sukurtas rezultatas natūra (darbai ir medžiagos) yra priteistinas atsakovei, o ieškovui iš atsakovės priteistina kompensacija pinigais.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė; skyrė ieškovui R. C. 5 000 Eur baudą valstybės naudai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2003 m. vasario 17 d. sutartis „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) savo esme negali būti laikoma jungtinės veiklos sutartimi, nes atsakovė šia sutartimi neįsipareigojo su ieškovu veikti bendrai, nesiekė jokio bendro tikslo, nekooperavo jokių intelektinių ar darbinių ištekių, neplėtojo jokios bendros veiklos. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-668/2014, išnagrinėjęs ieškovo R. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-371-538/2013, taip pat 2003 m. vasario 17 d. sutarties „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) nekvalifikavo kaip jungtinės veiklos sutarties. Minėta byla buvo peržiūrėta kasacine tvarka, tačiau ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenurodė žemesnės instancijos teismams šią sutartį kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį.
8. Teismas vertino, kad 2003 m. vasario 17 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)„Dėl infrastruktūros plėtojimo“ nėra perkvalifikuotina į kitos rūšies sutartį, visų instancijų teismai sutartį vertino kaip infrastruktūros plėtojimo sutartį, todėl ieškovo reikalavimą konstatuoti, kad 2003 m. vasario 17 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ yra jungtinės veiklos sutartis, atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdami ieškovo ieškinį atsakovei kitoje byloje, konstatavo 2003 m. vasario 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ neatlygintinumą. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad aukščiau minėtose bylose nustatytos aplinkybės atitinka esminius prejudicialumo kriterijus, todėl ieškovo reikalavimai priteisti atsakovei natūra pagal 2003 m. vasario 17 d. sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) atliktus darbus ir medžiagas, o ieškovui iš atsakovės – kompensaciją bei palūkanas atmestini.
10. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2006 m. sausio 1 d. ir ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 2006 m. sausio 1 d., tęsėsi iki 2011 m. liepos 26 d. Nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2015 m. birželio 2 d. ieškinio senatis buvo nutraukta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.130 straipsnio 1 dalis), o nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2020 m. gruodžio 10 d. senaties terminas vėl buvo atnaujintas (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Susumavus ieškinio senaties terminą, teismas nustatė, jog ieškovas ieškinio senaties terminą praleido 11 metų 1 mėnesį.
11. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nėra pakankamai svarbios šiam terminui atnaujinti. Teismas ieškovo elgesį vertino kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių įgyvendinimą, kuris negali būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl ieškinį ir šiuo pagrindu atmetė.
12. Teismas nagrinėjamu atveju pripažino, kad ieškovo veiksmai, reiškiant ieškinį dėl 2003 m. vasario 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ aiškinimo kaip kitokio pobūdžio sutarties, ignoruojant kelių instancijų teismų procesinius sprendimus ir juose nustatytas aplinkybes, laikytini ieškovo naudojimusi procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį ir ne pagal civilinio proceso tikslus. Dėl tokio ieškovo piktnaudžiavimo, teismo vertinimu, buvo padaryta žala valstybei (nepagrįstai eikvojamos ne tik atsakovės, bet ir teismo lėšos, laikas), todėl ieškovui skyrė 5 000 Eur baudą valstybės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovas R. C. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį patenkinti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė dėl ieškinio esmės - ginčo sandorio elementų, tokio sandorio sudarymą, vykdymą, pasibaigimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų (jų taikymo iškelto ginčo atveju), tokio mišraus sandorio pagrindu susiklosčiusių šalių teisinių santykių kvalifikacijos, reglamentavimo, šalių teisių ir pareigų nustatymo, ko iš esmės buvo prašoma pateiktu ieškiniu.
13.2. Teismas nusišalino nuo pareigos atsakyti į klausimą, kokiam sandoriui pagal CK 6 knygos materialinės teisės normas yra priskiriama ginčo sutartis, ar ji turi kelių sandorių elementų požymių, kokie jie, kokios materialinės teisės normos turi būti taikomos ginčo sandorio pasibaigimui bei koks nuosavybės teisės režimas taikomas pagal pasibaigusį sandorį likusiam turtui, nustatant šalims dėl jo teises ir pareigas.
13.3. Teismas visiškai nepagrįstai anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose spręstą restitucijos dėl sandorio negaliojimo klausimą sutapatino su šioje byloje ieškinio dalyku esančiu nuosavybės objekto pasidalijimo bei su tuo susijusiu turto kompensavimo klausimu, nes šių klausimų esmė ir reikšmė bei reglamentavimas yra iš esmės skirtingi. Nagrinėjamoje byloje nekeliamas joks sandorio negaliojimo ir iš to sekančios restitucijos ginčas.
13.4. Vien tai, jog sutartis neatlygintinė, savaime nereiškia, kad ji nėra susijusi su šalių jungtine veikla. Teismas, konstatavęs sandorio neatlygintinumą, nieko nepasisakė, koks tai sandoris (sandorio nekvalifikavo). Byloje nėra ginčo, kad sutartimi nebuvo susitarta siekti pelno, tačiau ieškovas įrodinėjo, jog šalis siejo bendras tikslas - apleistos teritorijos sutvarkymas privačiomis lėšomis, t. y. buvo sutarta iš esmės daugiau nei dėl infrastruktūros iškėlimo iš sklypo, kurį buvo planuojama prijungti prie ieškovo žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis neatlygintinumo (pelno nesiekimo) faktu, neatliko ginčo sandorio kvalifikacijos pagal asociacijos sutarties požymius. Pasibaigus paprastajai partnerystei dėl miesto teritorijos sutvarkymo, į kurį buvo įtrauktos ne atsakovės lėšos, susiklostę partnerių teisiniai santykiai išlieka dėl sukurto turto, nepaisant to, kad paprastosios partnerystės sandoris baigėsi ir tokiu atveju paprastosios partnerystės šalių turtiniai teisiniai santykiai spręstini pagal CK LI skyriaus ir IV knygos materialiosios teisės normas.
13.5. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, kokia buvo infrastruktūra, kurią reikėjo iškelti, kokia infrastruktūra buvo iškelta, ar ieškovui buvo pavesta atlikti tik tai ar iš esmės daugiau. Tai yra esminės aplinkybės turinčios reikšmės sprendžiant dėl šalių teisinių santykių kvalifikacijos ir atlygintinumo. Ieškovas sutinka, kad už demontuotos infrastruktūros analogo įrengimą kitoje vietoje patirtos išlaidos negali būti kompensuojamos savivaldybės lėšomis, tačiau neatlygintinumas galimas, jei už tai yra prijungiamas žemės sklypas. Nagrinėjamu atveju atsakovė pavedė atlikti ne infrastruktūros iškėlimo darbus, o iš esmės visos 0,1720 ha teritorijos sutvarkymą ir naujos infrastruktūros įrengimą, kurios anksčiau nebuvo, be to, joks žemės sklypas nebuvo prijungtas. Šiuo atveju ieškovas kelia teisės klausimą, ar tokiu atveju atsakovei nekyla pareiga kompensuoti investicijas, nes sandoris pasibaigė ne tuo pagrindu, kad jis 2005 m. gruodžio 31 d. buvo visiškai įvykdytas, o tuo pagrindu, kad iš paprastosios partnerystės susiklostę nuosavybės teisiniai santykiai nebuvo užbaigti, nustojus galioti ginčo sutarčiai.
13.6. Ieškovo teigimu, sutarties pasibaigimas šalių nebeįpareigoja, o, kadangi atsakovė neprijungė sutvarkytos teritorijos prie ieškovo žemės sklypo, t. y. neįvykdė sutarties iki jos pasibaigimo, tai nagrinėjamu atveju turi pareigą kompensuoti investicijas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje pažymėjo, kad pagal ginčo sutarties sąlygas, tik įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį dėl infrastruktūros plėtojimo, gali būti sprendžiamas klausimas dėl privačiomis ieškovo lėšomis sukurtos ir jam nuosavybės teise priklausančios infrastruktūros paėmimo savivaldybės nuosavybėn (visuomenės poreikiams). Todėl pirmosios instancijos teismas, neatskleidęs bylos esmės, nepagrįstai konstatavo, kad ginčo šalis tebesieja neatlygintinės prievolės pagal pasibaigusią ir neįvykdytą sutartį.
13.7. Teismas nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju įstatymai neįpareigoja atsakovės perimti iš ieškovo visuomenės poreikiams privačiomis lėšomis sukurtą ginčo infrastruktūrą ir ar tokiu atveju gali būti taikomos pasibaigusios ir neįvykdytos sutarties sąlygos dėl turto paėmimo iš ieškovo neatlygintinai, ar turi būti pagal įstatymą teisingai kompensuojama, nes šalių nebesieja sutartinės prievolės.
13.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes iki 2015 m. birželio 2 d. ieškinio senaties terminas negalėjo prasidėti, kadangi šalys ginčijosi, ar darbai padaryti 100 procentų baigtumu ir turtą būtų galima perduoti. Toks klausimas buvo išspręstas tik ekspertizės tvarka 2015 m. birželio 2 d.
13.9. Be to, pagal ginčo sutartį sukurtas turtas sąlygojo bendraturčių santykių susiklostymą, nes kasacinės instancijos teismo konstatuota ieškovui nuosavybės teise priklausanti infrastruktūra yra sujungta su ne ieškovui nuosavybės teise priklausančia žeme, kurią statybos darbų vykdymui perdavė ieškovui atsakovė. Formaliai vertinant, ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes atsakovė, turinti pagal įstatymą pareigą perimti privačiomis lėšomis sukurtą miesto infrastruktūrą iš ieškovo, delsia tai padaryti ir ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną kitą dieną iš naujo.
13.10. Teismas, skirdamas ieškovui baudą, neatsižvelgė, kad ginčo situacijoje ieškovas investavo 93 927,83 Eur savo piniginių lėšų miesto infrastruktūrai įrengti ir už tai visiškai nieko negavo, todėl nesuprantami teismo argumentai dėl nepagrįsto ieškovo praturtėjimo. Teisės aktai aiškiai nurodo, kad, paimant iš ieškovo nuosavybę, turi būti kompensuojama. Vien ieškinio pateikimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes pirmos instancijos teismas ieškinio iš esmės tinkamai neišnagrinėjo.
13.11. Nagrinėjamu atveju ieškinys nėra pareikštas tuo pačiu pagrindu ir dalyku, koks buvo reiškiamas teismo nurodytoje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kitu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį nėra uždrausta.
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
14.1. Ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje aiškiai įvardinti jungtinės veiklos sutarties kvalifikuojamieji požymiai, kurių sutartis neatitinka. Atsakovė nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje buvo ir yra iškelti tinklai ir privažiavimas, savininkė ar patikėtinė, ši žemė priklauso Lietuvos Respublikai. Šis faktas lėmė sutarties 2 punkte nustatyto įsipareigojimo formuluotę ir turinį, ką patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-371-538/2013.
14.2. Atsakovė niekada nebūtų inicijavusi sutarties sudarymo, jeigu ieškovas nebūtų pageidavęs prisijungti prie savo 9,13 arų ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) šalia esančią 3,99 arų ploto laisvą valstybinę žemę. Tam tikslui ieškovas perėmė iš atsakovės detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir parengė (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuris apėmė ieškovo, šalia esančio sklypo (duomenys neskelbtini), gretimos laisvos valstybinės žemės ir bendrojo naudojimo susisiekimo komunikacijomis užimtos žemės teritoriją. Tiek detaliojo plano rengimas, tiek sutarties sudarymas atitiko išskirtinai ieškovo turtinius interesus, todėl negalima daryti išvados, kad sutartis atitinka jungtinės veiklos sutarties kvalifikuojamąjį požymį – šalių siekiamą bendrą tikslą.
14.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo nustatyti faktai laikytini prejudiciniais šioje byloje. Minėtoje byloje nustatytas sutarties neatlygintinumas, sutarties sudarymo nauda ieškovui, ieškovo laisva valia įsipareigojimų prisiėmimas savo lėšomis perkelti infrastruktūras iš laisvos, norimos prisijungti, valstybinės žemės, t. y. aplinkybės, paneigiančios esminių jungtinės veiklos sutarties požymių buvimą.
14.4. Atsakovė laikosi pozicijos, kad teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir konstatavo esant praleistą ieškinio senaties terminą, taip pat pagrįstai ieškovui skyrė baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujai teikiamų įrodymų (ne)priėmimo
16. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir CPK 176–220 straipsniuose nustatyta tvarka ištirti visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 250 straipsnis).
17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
18. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui 2021 m. liepos 26 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo ir prašo prijungti 2021 m. kovo 12 d. jo prašymą bei atsakovės atsakymą su priedais. Ieškovas nurodo, kad po Klaipėdos apygardos teismo sprendimo priėmimo buvo gauti papildomi įrodymai, papildantys byloje esantį AB „Gatvių apšvietimas“ raštą, kuriame yra pateiktos faktinės aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) gatvė su visomis sudėtinėmis dalimis buvo perduota atsakovės nuosavybėn. Apelianto teigimu, šie įrodymai įrodo, kad atsakovė procese teigė aiškią netiesą, kad ji ginčo turto neperėmė ir nevaldo, t. y. atsakovė procese elgėsi aiškiai nesąžiningai. Pasibaigus partnerystės sutarčiai, atsakovė privataus kapitalo pagrindu sukurtą nuosavybę galėjo perimti tik taikant turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą - teisingai atlyginant.
19. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui 2021 m. spalio 7 d. pateikė papildomą prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo ir prašo prijungti prie bylos VĮ Registrų centro atsiliepimą ir skirti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 5 000 Eur dydžio baudą, iš jos 50 proc. skiriant ieškovo R. C. naudai. Ieškovas nurodo, kad 2021 m. spalio 1 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2334-1030/2021 buvo gautas VĮ Registrų centro atsiliepimas į R. C. ieškinį dėl leidimo davimo įregistruoti nuosavybės teisę į pagal 2003 m. vasario 17 d. sutartį Nr.(duomenys neskelbtini) įrengtą 1 720 kv. m žemės plote (įskaitant žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) infrastruktūrą. Atsiliepime VĮ Registrų centras nurodo, kad infrastruktūra pagal sutartį ne tik, kad buvo užbaigta statyti su 2014 m. birželio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą bei pripažinimo tinkamu eksploatuoti aktą, bet ir priduota kaip tinkama eksploatuoti, bei perimta atsakovės nuosavybėn. Kadangi atsakovė (kad ir neteisėtai) perėmė nuosavybės teisę į ginčo infrastruktūrą, tai reiškia perėmė teises ir į ginčo objektu esančias medžiagas bei darbus šiai infrastruktūrai sukurti, todėl ieškovo ieškinys dėl šio turto priteisimo atsakovei yra tenkintinas, o atsakovei yra skirtina 5 000 Eur bauda.
20. Nors ieškovo teikiami įrodymai yra išduoti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau ieškovas nepagrindė aplinkybės, kad jis siekė juos gauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar prašė pirmosios instancijos teismo šiuos įrodymus išreikalauti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip teigia ieškovas, infrastruktūros objektai buvo perimti atsakovės žinion dar iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, t. y., kad atsakovė apie šią aplinkybę sakė netiesą pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai galėjo būti gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo teikiami įrodymai nėra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku, todėl juos atsisakytina priimti.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo
21. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkas. 2002 m. gruodžio 10 d. buvo parengtas žemės sklypo detalusis planas, kurio planavimo organizatorius – ieškovas. Klaipėdos miesto savivaldybės valdyba 2003 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 50 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ nusprendė patvirtinti šį žemės sklypo detalųjį planą bei pritarti savivaldybės ir planavimo organizatoriaus sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui.
22. Šalys 2003 m. vasario 17 d. pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ (toliau – ir ginčo sutartis, sutartis, infrastruktūros plėtojimo sutartis). Pagal sutarties 2 punktą atsakovė, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 692) 2.15 punktu, įsipareigojo parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti ginčo sutarties 3 punkte nurodyti įsipareigojimai. Sutartimi detaliojo planavimo organizatorius – ieškovas – įsipareigojo savo lėšomis atlikti šios sutarties 3 punkte nurodytus infrastruktūros plėtojimo (buitinių nuotekų tinklų atšakos paklojimo, kelio išardymo ir tiesimo, vejos įrengimo, šaligatvio klojimo) darbus ir kitus veiksmus. 2003 m. balandžio 28 d. ieškovui išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini).
23. Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-371-538/2013 (teisminio proceso Nr. 2-57-3-00658-2011-0) pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo ir 2013 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėję ieškovo apeliacinį ir kasacinį skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
24. Klaipėdos apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-2334-1030/2021 (teisminio proceso Nr. 2-06-3-00692-2021-3) pagal ieškovo ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės į inžinerinius statinius įregistravimo ir 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi bylą nutraukė, kaip nenagrinėtiną bendrosios kompetencijos teisme. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. vasario 2 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.
25. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, kad 2003 m. vasario 17 d. sutartis „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) savo esme buvo jungtinės veiklos sutartis ir, kadangi ji pasibaigė tinkamai jos neįvykdžius, ieškovas turi teisę gauti iš atsakovės kompensaciją už pagal sutartį atliktus infrastruktūros įrengimo darbus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovas su tuo nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra skundžiamas visa apimtimi.
Dėl 2003 m. vasario 17 d. sutarties „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) kvalifikavimo
26. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad ginčo sutartis savo esme yra jungtinės veiklos sutartis, kuri pasibaigė jos tinkamai neįvykdžius, todėl turi būti išspręstas pagal šią sutartį sukurto turto (infrastruktūros) teisinis statusas, nustojus galioti ginčo sutarčiai. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, nepasisakė dėl ginčo esmės: nekvalifikavo ginčo sandorio, jo elementų, tokio sandorio vykdymo ir pasibaigimo teisinių pasekmių; nepagrįstai rėmėsi faktų, nustatytų kitoje byloje, prejudicija; nenustatinėjo, kokia infrastruktūra buvo, kurią reikėjo iškelti ir kokia buvo sukurta; nenustatė kitų reikšmingų bylai teisingai išnagrinėti aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus.
27. Jungtinė veikla (partnerystė) reglamentuojama CK 6.969–6.982 straipsniuose. Nurodyto CK 6.969 straipsnio 1 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties samprata apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuojant savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigojimas veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-219/2019). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Taigi, skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių – bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).
28. Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad šalių sudaryta sutartis savo esme yra jungtinės veiklos sutartis, neįrodo, kokių bendrų interesų galimai siekė šalys. Tuo tarpu byloje neginčijamai nustatyta, kad 2003 m. vasario 17 d. sutartis „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta ieškovo iniciatyva, siekiant prie ieškovo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo prisijungti įsiterpusį 0,0399 ha ploto valstybinės žemės sklypą. Tam, kad būtų parengti šio valstybinės žemės sklypo prisijungimui reikalingi dokumentai, ieškovas ginčo sutartimi įsipareigojo parengti buitinių nuotekų tinklų atšakos nuo (duomenys neskelbtini) įrengimo projektą ir pagal jį įrengti nurodomą atšaką, prijungiant ją prie esamų miesto nuotekų tinklų, nutiesti privažiavimo kelią nuo (duomenys neskelbtini) ir įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ties žemės sklypu (duomenys neskelbtini), demontuoti esamą miesto privažiavimo kelią nuo (duomenys neskelbtini); įrengti veją pietinėje tvarkomo sklypo dalyje bei pakloti šaligatvį prie (duomenys neskelbtini), pripažintą tinkamu naudoti, inventorizuotą privažiavimo kelią su aikštele ir šaligatvį perduoti į atsakovės balansą, taip pat atlikti kitus veiksmus.
29. Nors ieškovas teigia, kad atitinkamos infrastruktūros rekonstrukcija ir teritorijos sutvarkymas atsakovei galimai buvo naudingas - rekonstruoti ir pertvarkyti nuotekų tinklai, nutiestas kelias, įrengtas apšvietimas, želdynai ir pan., tačiau tiek detaliojo plano rengimas, tiek sutarties sudarymas atitiko išskirtinai ieškovo turtinius interesus (ieškovo sklypo ploto padidinimas, apsisukimo aikštelės, kuria naudosis išskirtinai ieškovas ir jo kaimynas, įrengimas, ir kt.). Kaip tvirtina bylos duomenys, atsakovė nebūtų inicijavusi sutarties sudarymo, jeigu ieškovas nebūtų pageidavęs prisijungti prie savo 9,13 arų ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šalia esančią 3,99 arų ploto laisvą valstybinę žemę. Būtent šiam tikslui ieškovas perėmė iš atsakovės detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir parengė (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuris apėmė ieškovo, šalia esančio sklypo (duomenys neskelbtini), gretimos laisvos valstybinės žemės ir bendrojo naudojimo susisiekimo komunikacijomis užimtos žemės teritoriją. (duomenys neskelbtini) detalusis planas buvo patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 50. Taigi, tiek detaliojo plano rengimas, tiek sutarties sudarymas atitiko išskirtinai ieškovo turtinius interesus ir negali būti pagrindu konstatuoti, kad sutartis atitinka jungtinės veiklos sutarties kvalifikuojamąjį požymį – šalių siekiamą bendrą tikslą.
30. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-371-538/2013 (teisminio proceso Nr. 2-57-3-00658-2011-0) nustatyta, kad bylos duomenų visuma nepatvirtina nelegalaus buitinių atliekų ir statybinių medžiagų sąvartyno buvimo fakto, kartu – sutarties sudarymo aplinkybės, išimtinai siekiant jį panaikinti. Taigi, ieškovas ir šio bendro tikslo neįrodė, o taip pat nenurodė jokių kitų tikslų, kurių galimai siekė atsakovė, sudarydama ginčo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sutartis neatitinka jungtinės veiklos sutarties kvalifikuojamojo požymio – šalių siekiamo bendro tikslo.
31. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje buvo ir yra iškelti tinklai ir privažiavimas (infrastruktūra), savininkė ar patikėtinė, ši žemė priklauso Lietuvos valstybei. Akivaizdu, kad būtent šis faktas lėmė ginčo sutarties 2 punkte nustatyto įsipareigojimo formuluotę ir turinį, ką patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-371-538/2013, nurodydamas, jog, remiantis Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.15 punktu (ginčo sutarties sudarymo metu galiojusia redakcija), tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršijantys 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių valdyboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina. Iš šalių sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo turinio matyti, kad atsakovė neprisiėmė įsipareigojimo parduoti ieškovui žemės sklypą ir nesusitarė su ieškovu dėl bendro sutarties tikslo.
32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad reguliuodamas aptariamus santykius įstatymų leidėjas tikslingai sutarčių dėl infrastruktūros plėtojimo neįvardino kaip jungtinės veiklos sutarčių, kadangi jų paskirtis ir tikslas nėra nei šalių turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas, nei įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti, nei bendras šalių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-668/2014).
33. Klaipėdos apylinkės teisme, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-371-538/2013 (teisminio proceso Nr. 2-57-3-00658-2011-0) dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, nors tiesiogiai ir nebuvo keliamas ginčo sutarties kvalifikavimo klausimas, tačiau bylą nagrinėję teismai neišvengiamai vertino sutarties požymius ir nė viename iš teismų procesinių sprendimų nebuvo padaryta išvada, kad šalių sudaryta sutartis turėtų jungtinės veiklos sutarties ar kažkurios kitos iš CK 6 knygoje nurodytų sutarčių požymių.
34. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, įgyvendinant sutarčių laisvės principą, nedraudžiama civilinių teisinių santykių subjektams sudarinėti sutartis, nenumatytas CK 6 knygoje, t. y. šalys turi teisę sutartimi įtvirtinti bet kokias tarpusavio teises ir pareigas, kurios neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei ir pan. Šiuo atveju infrastruktūros plėtojimo sutarties sudarymo galimybė buvo specialiai numatyta tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2001 m. balandžio 19 d. redakcija) 20 straipsnio 7 dalyje. Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 3 d. sprendimu buvo patvirtintas žemės sklypo detalusis planas, taip pat nustatyta, kad sprendimas įsigalioja tik abiem pusėms pasirašius sutartį dėl infrastruktūros plėtojimo, todėl šis sprendimas įsigaliojo iš karto po to, kai buvo pasirašyta sutartis dėl infrastruktūros plėtojimo. Minėtoje sutartyje aiškiai įvardintos šalių teisės ir pareigos, todėl apeliantas nepagrįstai reikalauja papildomai kvalifikuoti sutartį, nurodant, kokia tai sutartis pagal CK 6 knygos normas, kokios jos sudarymo aplinkybės ir pan.
35. Pažymėtina, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje, savo reikalavimą grindė argumentu, jog 2003 m. vasario 17 d. sudaryta sutartis „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) yra jungtinės veiklos sutartis, todėl jai pasibaigus taikytinos pasekmės, kylančios būtent iš tokios sutarties. Teismas skundžiamame sprendime šį argumentą atmetė, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kasacinio teismo praktika, kurioje yra aiškiai įvardinti jungtinės veiklos sutarties kvalifikuojamieji požymiai ir kurių ginčo sutartis neatitinka. Apelianto teiginys apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ieškinio esmės - nekvalifikavo ginčo sutarties pagal CK 6 knygos materialinės teisės normas, jeigu ji nepripažintina jungtinės veiklos sutartimi, nenustatė tokios sutarties elementų, kokios materialinės teisės normos turi būti taikomos ginčo sandorio pasibaigimui, koks nuosavybės teisės režimas taikomas pagal pasibaigusį sandorį likusiam turtui ir pan. atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi tokiu būdu yra neleistinai išplečiamos ieškinio ribos.
36. Bylos (ieškinio) esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). Taigi, bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatoma, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Atitinkamai proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis).
37. Iš byloje pareikšto ieškinio reikalavimų ir juos pagrindžiančių faktinių aplinkybių matyti, kad ieškinys pareikštas – esminis ginčas tarp bylos šalių yra kilęs dėl 2003 m. vasario 17 d. sudarytos sutarties „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurią ieškovas įvardija jungtinės veiklos sutartimi, pasibaigimo pasekmių taikymo. Pirmosios instancijos teismas tokiu pagrindu bylą išnagrinėjo ir skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Dėl to teisėjų kolegijai nėra jokio pagrindo plačiau pasisakyti ir analizuoti apelianto argumentus, nesusijusius su bylos esme ir išeinančius už pareikšto ieškinio ribų.
Dėl ginčo sutarties pasibaigimo teisinių pasekmių
38. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt.
39. Šalių sudaryta sutartis galioja neapibrėžtą arba tam tikrą laiką, kuris gali būti nurodytas sutartyje arba įstatyme (pvz., CK 6.442 straipsnis). Kadangi iš sutarties atsiranda prievolės, sutarties galiojimo pabaiga siejama su prievolės pabaiga. CK 6.189 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sutartyje ar įstatymuose gali būti nustatyta, jog sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. Taigi, bendroji taisyklė yra tokia, kad sutartis baigia galioti tik pasibaigus iš jos atsiradusioms prievolėms, nors ji ir būtų terminuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2012).
40. Nagrinėjamu atveju šalys numatė, kad sutartis galioja iki 2005 m. gruodžio 31 d. Sutartyje nebuvo nustatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. Priešingai, net ir pasibaigus sutarties galiojimo terminui, šalys ir toliau vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį: ieškovas atlikinėjo infrastruktūros perkėlimo, įrengimo ir teritorijos tvarkymo darbus, o atsakovė 2017 m. lapkričio 23 d. įsakymu pritarė detaliojo plano keitimui, kad sutvarkyta teritorija būtų prijungta prie ieškovo žemės sklypo.
41. Šiuo atveju yra svarbu, kad sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo negalima vertinti atskirai nuo 2003 m. vasario 3 d. Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 50 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Detaliojo plano patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad žemės sklypų (duomenys neskelbtini) savininkai savo lėšomis turi atlikti detaliajame plane nurodytus infrastruktūros darbus. Taigi, vien tai, kad infrastruktūros plėtojimo sutarties terminas pasibaigė, neįvykdžius visų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, savaime nereiškia, kad pasikeitė sutarties pagrindu sukurto turto teisinis režimas ir šalių teisės bei pareigos.
42. Šiuo atveju tiek 2003 m. vasario 17 d. sutartyje „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), tiek detaliajame plane nurodytus darbus ieškovas įsipareigojo atlikti savo lėšomis. Tokiam įsipareigojimui nedaro įtakos aplinkybė, kad sutarties terminas pasibaigė, nes, kaip jau minėta, ieškovas ir toliau siekė sutartyje bei detaliajame plane išsikeltų tikslų - prisijungti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose bylose nustatyta, kad sutartimi dėl infrastruktūros plėtojimo atsakovė neįsipareigojo parduoti ieškovui įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, nes valstybinės žemės sklypų pardavimas nepriskirtinas atsakovės kompetencijai. Sutartimi atsakovė įsipareigojo tik parengti dokumentus, reikalingus šios žemės sklypo dalies pardavimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jau nustatytais prejudiciniais faktais ir tinkamai vertino ankstesnėse tarp šalių nagrinėtose bylose nustatytas aplinkybes.
43. Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-371-538/2013 (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-668/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2015) neginčijamai konstatuotas sutarties neatlygintinumas, sutarties sudarymo nauda apeliantui, jo laisva valia įsipareigojimų prisiėmimas savo lėšomis perkelti infrastruktūras iš laisvos, norimos prisijungti, valstybinės žemės. Vadinasi, ieškovui už jo pagal infrastruktūros plėtojimo sutartį ir detalųjį planą sukurtą turtą kompensacija nepriklauso, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Šios išvados pagrįstumo nekeičia ir aplinkybė, kad visi ginčo sutartyje numatyti šalių įsipareigojimai nebuvo įvykdyti per sutartyje nurodytą jos galiojimo terminą, kadangi šalys ir toliau vykdė sutartį.
44. Šiuo atveju ieškovas neįrodė, kad atliko daugiau darbų nei buvo įsipareigojęs atlikti pagal ginčo sutartį, taip pat šių darbų (jei tokių buvo) kiekio ar jų vertės. Byloje esantis teismo ekspertizės aktas, atliktas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719-538/2011, patvirtina, kad ieškovas ekspertizės akto surašymo metu buvo atlikęs sutarties 3.1 - 3.4 papunkčiuose nurodytus darbus, kurių vertė sudarė 324 314 Lt (93 927 Eur), taigi, minėtas aktas taip pat nepatvirtina, kad buvo atlikta daugiau darbų nei buvo sulygta sutartimi. Be to, nurodyta aplinkybė šiuo atveju ir nėra teisiškai reikšminga, kadangi visus ginčo sutartyje sulygtus darbus ieškovas įsipareigojo atlikti savo lėšomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo.
45. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30, 32 punktus, savarankiškoms savivaldybių funkcijoms, be kitų, priskiriamos: teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas; šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas; savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Minėto įstatymo (redakcija, galiojusi detaliojo plano tvirtinimo ir sutarties sudarymo metu) 20 straipsnio, kuriame buvo reglamentuojamas detaliųjų planų rengimas, derinimas, tvirtinimas ir galiojimas, 7 dalyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu detaliojo plano programos ir sprendinio neįmanoma įgyvendinti neplėtojant vietos savivaldos institucijai priklausančios infrastruktūros, detalusis planas tvirtinamas tik tuomet, kai tarp savivaldybės valdybos ir planavimo organizatoriaus sudaroma sutartis dėl infrastruktūros plėtojimo. Detaliojo plano organizatorius yra ieškovas. Detaliajame plane buvo nustatytas laisvos valstybinės žemės 0,0399 ha ploto prisijungimas ir 0,0544 ha ploto sklypo, skirto želdiniams, suformavimas, aiškiai išdėstyta atliktinų privalomųjų darbų seka, kad būtų realizuoti ieškovo ketinimai ateityje prisijungti laisvą valstybinės žemės plotą.
46. Taigi, šiuo atveju ieškovui, kuris nepageidavo laukti viešosios infrastruktūros statybos ar rekonstrukcijos pagal patvirtintus strateginio planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus ir terminus, kaip planavimo organizatoriui buvo pavesta funkcija savo lėšomis plėtoti infrastruktūrą už atsakovę. Kaip matyti iš ginčo sutarties, būtent ieškovas įsipareigojo (sutarties 3.7 punktas) tinkamą naudoti, inventorizuotą privažiavimo kelią su aikštele ir šaligatvį perduoti į atsakovės balansą, o ne atsakovė įsipareigojo pagal sutartį ieškovo atliktus veiksmus priimti (sutarties 2 punktu atsakovė įsipareigojo tik parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti šios sutarties 3 punkte numatyti įsipareigojimai). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų išreiškęs valią perduoti sukurtą turtą (infrastruktūrą) atsakovei, t. y. ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl turto perėmimo, kaip buvo sutarta sutarties 3.7 punkte ir tokiu būdu pats neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Dėl to ieškovo reikalavimas dėl šio turto priteisimo atsakovei natūra yra nepagrįstas.
Dėl ieškinio senaties taikymo
47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad ieškovas yra praleidęs dešimties metų ieškinio senaties terminą, kas sudaro atskirą pagrindą ieškiniui atmesti. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes jo teisių pažeidimas iš esmės yra tęstinis.
48. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, jos 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
50. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis). Šiuo atveju ieškinys reiškiamas dėl infrastruktūros plėtojimo sutarties padarinių taikymo, taigi, ieškovui taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė buvo pareiškusi prašymą byloje taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar ieškinio senaties terminas konkrečiu atveju yra praleistas.
51. Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).
52. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas, pripažinęs, jog ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, jos 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
53. Ieškovas teigia, kad 2003 m. vasario 17 d. sutartis „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)buvo laiku neįvykdyta dėl atsakovės kaltės. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo 2006 m. sausio 1 d., t. y. pasibaigus sutarties įvykdymo terminui. Į teismą su ieškiniu dėl ginčo sutarties pasekmių taikymo ieškovas kreipėsi tik 2020 m. gruodžio 10 d. Be to, atsižvelgtina į tai, kad nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2015 m. birželio 2 d. ieškinio senatis buvo nutraukta (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), kadangi tuo metu vyko teisminiai procesai dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi, ieškovas į teismą kreipėsi po 11 metų ir 1 mėnesio, t. y. praleidęs bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai sudaro atskirą pagrindą atmesti ieškinį. Pažymėtina, kad apeliantas neįrodinėjo jokių svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ir ginti galimai pažeistą ieškovo teisę.
54. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį šiuo pagrindu atmetė pagrįstai.
Dėl ieškovui skirtos baudos
55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovo veiksmai, reiškiant ieškinį dėl 2003 m. vasario 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)„Dėl infrastruktūros plėtojimo“, aiškinant, kad tai yra kitokio pobūdžio sutartis ir įgoruojant kelių instancijų teismų (įskaitant ir kasacinės instancijos teismą) procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes ir įvertintus įrodymus, laikytini ieškovo naudojimusi procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus, dėl ko teismas ieškovui skyrė 5 000 Eur baudą valstybės naudai.
56. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudos, iki 50 procentų baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
57. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Remiantis kasacinio teismo pozicija, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).
58. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas, remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio, prašymo ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje asmuo jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.
59. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovo pateikto ieškinio pagrindas ir dalykas nesutampa su ankstesnėmis teismuose nagrinėtomis bylomis. Ieškinio pareiškimas yra savarankiška ieškovo procesinė teisė ir dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada ir spręsti, kad ieškovas veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina ir tai, kad, nors teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ieškovo pareikšto ieškinio nepagrįstumo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą pateikiant ieškinį ar kitokį ieškovo piktnaudžiavimą procesu, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas baudą ieškovo atžvilgiu taikė nepagrįstai.
Dėl bylos procesinės baigties
60. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ieškinio senaties terminą, teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir jo netenkino.
61. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrė baudą, todėl yra pagrindas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo atmesti.
62. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
63. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistu, nėra pagrindo pakeisti ir pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
64. Šiuo atveju apeliacinis skundas dėl ieškovo pareikštų materialinių reikalavimų yra atmetamas ir tenkinamas tik dalyje dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo, todėl ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą; panaikinti jo rezoliucinėje dalyje ieškovui R. C. skirtą 5 000 Eur baudą valstybės naudai.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Gintaras Pečiulis
Alma Urbanavičienė