Administracinė byla Nr. I-2230-644/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02433-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad 2011-2015 metais buvo laikomas Marijampolės pataisos namų būriuose, baudos izoliatoriaus bei karantino kamerose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad 2011 metų rugpjūtį savaitę laiko buvo laikomas karantino patalpoje, kurioje buvo ankšta, nebuvo galimybės judėti, pasivaikščioti buvo vedamas dažniausiai vakarais. Iš karantino kameros pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį, kuris buvo perpildytas, jame gyveno nuteistieji užsiimantys sukčiavimais telefonu. Nuo 2012 metų pareiškėjas buvo perkeltas į 21 būrį, kuriame patalpos taip pat buvo perpildytos, sanitariniame mazge įrengtas tupimas tualetas, dėl to pareiškėjas patyrė daug nepatogumų, kadangi yra neįgalus ir negali atsitūpti. Baudos izoliatoriuje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas plotas, įrengtas tupimas tualetas, kameroje buvo nemalonus kvapas. Pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai nusiprausti, kadangi sunkiai judėjo. Pažymėjo, kad pareigūnai nuteistuosius žemindavo, šmeiždavo, besiskundžiantiems grasino susidorojimu. 2013 m. vasario 27 d. Marijampolės pataisos namuose buvo pasikėsinta į pareiškėjo gyvybę. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sumažėjo bendravimas su aplinkiniais. Patirtą žalą vertina 5000 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.
2016 m. vasario 11 d. buvo gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsakovo atstovo atsiliepimą (b. l. 149), kuriame pareiškėjas paaiškino, kad pataisos namuose nuteistieji bijo administracijos susidorojimo, todėl nesiskundžia. Nors pareiškėjas yra neįgalus, sunkiai vaikščioja, tačiau buvo paskirtas gyventi į III aukštą. Pareiškėjas dėl to jautėsi kankinamas ir žeminamas, patyrė fizinius skausmus, nes per dieną ne vieną kartą turėjo lipti laiptais. Tvirtino, kad pataisos namuose buvo sužalotas (turėjo pjautinių žaizdų), tačiau pareigūnai dėl šio įvykio liepė nesiskųsti, kadangi tai neigiamai atsilieptų pataisos namų prestižui. Paaiškino, kad pataisos namai visada buvo perpildyti, kartais nuteistieji dėl vietos trūkumo miegodavo ant grindų, arba buvo uždaromi į baudos izoliatorių, arba paskiriami į kitą būrį. Prašė netaikyti senaties termino, kadangi minėtiems pažeidimams senaties termino nėra.
2016 m. kovo 16 d. gautas pareiškėjo skundo papildymas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad karantino kameroje buvo laikoma 18 nuteistųjų, šioje patalpoje nebuvo sėdimo tualeto, nuteistieji kameroje rūkė. Iš karantino kameros nuteistieji (apie 10 asmenų) buvo vedami pasivaikščioti į darbo zonoje esantį nedidelį kiemelį, bet ne į stadioną, kaip nurodyta atsiliepime. Pažymėjo, kad pataisos namai nepritaikyti negalią turintiems nuteistiesiems, dėl ko pareiškėjas jautėsi žeminamas ir kankinamas. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 9-11) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose bausmę atliko nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. sausio 8 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno būriuose Nr. 21 ir Nr. 22. Paaiškino, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo mėn. ir 2014 m. spalio mėn. pataisos namuose atliko patikrinimus ir įvertino objekto atitiktį higienos normų reikalavimams. Patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pagal nustatytą grafiką praustis po dušu kartą per savaitę. 2013 m. vasario 27 d. pataisos namuose buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas mirus galimai neteisėtą veiką vykdžiusiam asmeniui. Pagal liudytojo V. R. apklausos protokolą, pareiškėjas susižeidė krisdamas nuo laiptų. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pagalbos į pataisos namų Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jam padarytos žalos. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas teismui pareikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namų (toliau ir – Marijampolės PN) bendrabučio tipo, baudos izoliatoriaus ir karantino kamerose.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 21 d., šią aplinkybę patvirtina Alytaus pataisos namų spaudas ant voko (b. l. 7), taigi daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra nustatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pažymėtina, kad minėta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015, 2015 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2240-520/2015).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė fizinius nepatogumus, dvasines kančias, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Tačiau, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. gruodžio 21 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Iš nuteistojo V. R. anketos matyti, kad jis į Marijampolės pataisos namus atvyko 2011 m. rugpjūčio 16 d., o išvyko 2015 m. sausio 8 d. (b. l. 15). Taigi nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. sausio 8 d.
Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie V. R. perkėlimus matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. kovo 20 d. – 21 būryje (konkrečių duomenų, kurioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas gyveno į bylą nėra pateikta) ir nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2015 m. sausio 8 d. - 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 (b. l. 12, 13-14, 16).
Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad pataisos namų 21 būrio gyvenamųjų patalpų plotas 97,58 kv. m., būrio nuteistųjų skaičius 2012 m. III ketvirtį – 27, 2012 m. IV ketvirtį – 27, 2013 metų I ketvirtį – 28 (b. l. 16). Daroma išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 21 būryje nuteistųjų skaičius neviršijo leidžiamo maksimalaus dydžio.
Marijampolės pataisos namų 22 būrio gyvenamųjų patalpų plotas 201,70 kv. m., būrio nuteistųjų skaičius 2013 m. II ketvirtį – 30, 2013 metų III ketvirtį – 32, 2013 metų IV ketvirtį – 34, 2014 metų I ketvirtį – 41, 2014 metų II ketvirtį – 46, 2014 metų III ketvirtį – 42, 2014 metų IV ketvirtį – 46 (b. l. 16, 157). Daroma išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 22 būryje nuteistųjų skaičius taip pat neviršijo leidžiamo maksimalaus dydžio.
Taigi pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint bendrabučio tipo patalpose, jam buvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 543 V. R. buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų (b. l. 156). Bylos duomenimis, pareiškėjas drausminę nuobaudą atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m., įrengtos 5 vietos (b. l. 153-154, 158). Taigi, vienam asmeniui kameroje teko 4,04 kv. m. gyvenamojo ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, buvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad dėl vietos trūkumo nuteistieji miegodavo ant grindų, arba buvo uždaromi į baudos izoliatorių, arba paskiriami į kitą būrį, tačiau skųstis bijojo dėl grėsmės, jog su jais bus susidorota. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus skirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, tik deklaratyviai nurodė, kad taip atsakovas pažeidė nuteistųjų teises, tačiau jis neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodė, kad yra neįgalus, sunkiai vaikšto, tačiau buvo patalpintas į trečio aukšto būrį. Pažymėjo, kad kiekvieną dieną lipdamas laiptais kentė skausmą, pažeminimą. Tačiau pareiškėjo argumentus paneigė Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. kovo 4 d. pažyma (b. l. 163), kurioje nurodyta, kad pareiškėjui daug kartų buvo siūloma persikelti į būrį pirmajame aukšte, tačiau pareiškėjas persikelti atsisakė nurodydamas, kad gyvenimo sąlygos paskirtame būryje jį tenkina. Pažymoje nurodyta, kad 2014 m. spalio 8 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymui Nr. V-409 „Dėl nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo tvirtinimo“, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas kreipėsi į Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių komisiją dėl pareiškėjo perkėlimo. Komisija priėmė sprendimą perkelti V. R. į Socialinės globos sektorių, esantį Alytaus pataisos namuose. 2015 m. sausio 8 d. V. R. buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamas sąlygas trečiame aukšte nepateikė. Tačiau vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenimo sąlygos paskirtame būryje trečiame aukšte pareiškėją tenkino, jis nenorėjo būti perkeltas į kitą būrį pirmame aukšte. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl perkėlimo į kitą būrį, kuriame jam nereikėtų lipti laiptais. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad 2013 m. vasario 27 d. Marijampolės pataisos namuose buvo pasikėsinta į jo gyvybę, pareiškėjas buvo sužalotas (turėjo pjautinių žaizdų), tačiau pareigūnai dėl šio įvykio liepė nesiskųsti, kadangi tai neigiamai atsilieptų pataisos namų prestižui. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų, tame tarpe ir pjautinių žaizdų, patvirtina Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 26 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 03-1-00310-12 (b. l. 17) bei 2013 m. vasario 27 d. Sveikatos tarnybos viršininko įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 88). Iš Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 26 d. nutarimo „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“ (b. l. 17) matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nuskalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., galimai įvykdęs asmuo – G. S. yra miręs. Pažymėtina, kad teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir savarankiškai vertinti aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Kaip jau minėta, neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų.
Pareiškėjas nurodo, kad pareigūnai dėl 2013 m. vasario 27 d. Marijampolės pataisos namuose įvykusio įvykio liepė nesiskųsti, kadangi tai neigiamai atsilieptų pataisos namų prestižui, todėl pareiškėjas paaiškino, kad įvykio metu nukrito nuo laiptų.
2013 m. kovo 6 d. liudytojo apklausos protokole (b. l. 18-19) užfiksuoti V. R. paaiškinimai, kad jis 2013 m. vasario 27 d. apie 17 val. Marijampolės pataisos namų 21 būrio lokaliniame sektoriuje nukrito nuo laiptų, kadangi jam sunku judėti, vaikšto su ramentais. V. R. paliudijo, kad niekas jo nestūmė, nepakenkė, pjautinės žaizdos galėjo atsirasti nuo stiklo šukių, ant kurių jis nukrito, per visą bausmės atlikimo laikotarpį iš nuteistųjų ar administracijos darbuotojų jokio fizinio smurto nepatyrė. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad pareigūnai dėl šio įvykio liepė nesiskųsti, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis (nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, liudytojo apklausos protokolas). Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų dėl pareigūnų netinkamo elgesio šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai darė įtaką pareiškėjui, juolab, kad Liudytojo apklausos protokolas užpildytas Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tyrimų skyriuje nedalyvaujant Marijampolės pataisos namų pareigūnams (b. l. 18). Be to, pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad liudytojo apklausos protokolas surašytas teisingai. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio yra deklaratyvūs, todėl atmestini.
V. R. skunde nurodė, kad yra neįgalus, todėl dėl sanitariniame mazge įrengtų tupimų tualetų patyrė nepatogumų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, šioje patalpoje turi būti klozetas arba unitazas. Daroma išvada, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Kaip jau buvo minėta, Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas į bylą pateikė paaiškinimą, jog V. R. gyvenimo sąlygomis pataisos namuose nesiskundė, nurodė, kad gyvenimo sąlygos jį tenkino (b. l. 163). Taigi, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad be kitų pagalbos negalėjo nusiprausti.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė prastis po dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus nustatytą grafiką. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342 (b. l. 22-24) patvirtina, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta higienos normos HN 76:2010 68 punkte, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Iš Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtino dušinės darbo grafiko (b. l. 29) matyti, kad 22 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu penktadieniais nuo 9.30 val. iki 12.00 val., 21 būrio nuteistiesiems – trečiadieniais nuo 10.30 iki 11.15 val. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad be kitų pagalbos negalėjo nusiprausti, tačiau nenurodė, kaip šiuo atveju pasireiškė atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pailginimo ar kitų aplinkybių. Nenustačius, kad atsakovo atstovas pažeidė nustatytą teisinį reglamentavimą suteikiant pareiškėjui teisę nusiprausti, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad baudos izoliatoriaus kameroje buvo nemalonus kvapas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 56 punktą gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tame tarpe gyvenantys baudos izoliatoriuose, kadangi pagal Higienos normos 5 punktą, minėtos patalpos patenka į gyvenamųjų patalpų sąvoką (Higienos normos HN 76:2010 5, 58 punktai). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybėmis, kad buvo paskirtas gyventi į būrį, kuriame gyveno telefoniniai sukčiai, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik deklaratyviai konstatavo minėtas aplinkybes, išdėstė savo samprotavimus, tačiau nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pažymėtina, kad nuteistųjų skirstymas į būrius yra administracijos diskrecija.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 5000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, depresija.
V. R. asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina jo teiginių apie sveikatos sutrikdymą, kuris galėtų būti tiesiogine bausmės atlikimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose priežastimi. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, V. R. ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl virškinamojo trakto sutrikimų, stuburo, kaulų, sąnarių skausmo, nemigos, prostatos, rėmens (b. l. 37-107). Įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu nėra pateikta. Iš Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2016 m. sausio 13 d. pažymos (b. l. 31) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis vartoja narkotikus (b. l. 99), todėl vertintina, kad sveikatos pablogėjimą galėjo įtakoti narkotikų vartojimas. 2014 m. gegužės 14 d. įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje patvirtina, kad patikrinimo metu depresijos pažymių V. R. nestebima, jo nuotaika lygi. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis