Administracinė byla Nr. eA-1770-968/2023

Teisminio proceso Nr. 

3-61-3-00811-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja A. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7915 „Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. F.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja skundą grindė tokiais argumentais:

2.1.                      Pareiškėja reziduoja Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) nuo 2015 metų, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. pagal galiojusią nacionalinę vizą, nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu, nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2021 m. vasario 17 d., nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo Lietuvoje pagrindu. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu M. F. (gim. (duomenys neskelbtini)).

2.2.                      Pareiškėjos turimam leidimui laikinai gyventi Lietuvoje baigiant galioti, ji net kelis kartus susisiekė su Migracijos departamentu telefonu. Pareiškėja ją konsultuojančių Migracijos departamento specialistų buvo informuota, kad išdavus leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (santuokos su Lietuvos piliečiu), ji nebegalės dirbti. Todėl pareiškėja nusprendė kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu pratęsti turimą leidimą gyventi darbo pagrindu.

2.3.                      Sprendimas yra priimtas formaliai, neįvertinus individualios pareiškėjos situacijos, taip pat individualiai nepagrindus jos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

2.4.                      Migracijos departamento argumentai, kad pareiškėja, deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai (toliau – ir Rusija), išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nepagrįsti. Pareiškėja, atsakydama į klausimus, aiškiai išreiškė poziciją, kad nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje.

2.5.                      Pareiškėja, gavusi klausimą dėl Krymo priklausymo, atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Pareiškėjos tėvai tebegyvena Rusijoje ir pareiškėja periodiškai grįžta į Rusiją jų aplankyti. Pareiškėjai vis grįžtant į Rusiją iš vakarų šalių, kurios laikomos priešiškomis valstybėmis Rusijai, kyla reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, jeigu ji pasisakys prieš Rusijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituos Rusijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką. Pareiškėjos nuomonės, kuri susijusi su Rusijos vientisumo neigimu ar ginkluotųjų pajėgų vykdomų operacijų diskreditavimu, pareiškimas grįžus į Rusiją gali užtraukti pareiškėjai baudžiamąją atsakomybę. Todėl pareiškėja, atsakydama į klausimą dėl Krymo priklausymo, privalėjo įsivertinti, jog jos laisvas nuomonės reiškimas jai gali lemti baudžiamąją atsakomybę Rusijoje.

2.6.                      Pareiškėjos baimę dėl galimo persekiojimo patvirtina tai, kad viešai pradėta diskutuoti apie ketinimus konfiskuoti Rusijos piliečių turtą, kurie išvyko iš Rusijos ir „įžeidinėja“ šalį. Kadangi Federaliniu konstituciniu 2014 m. kovo 21 d. įstatymu Nr. 6-FKZ Krymo Respublika priimta į Rusijos Federaciją pagal Rusijos Federacijos Konstituciją, t. y. tapo jos dalimi, Rusijoje numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė asmenims, kurie savo veiksmais siekia pažeisti ar ragina pažeisti Rusijos Federacijos teritorijos vientisumą. Pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280 straipsnio 2 dalį už Rusijos Federacijos teritorijos dalies atskyrimo ar kitus veiksmus (išskyrus Rusijos Federacijos valstybės sienos su kaimyninėmis valstybėmis delimitaciją, demarkaciją, redemarkaciją), kuriais siekiama pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą, jei nėra nusikaltimų, numatytų šio kodekso 278, 279 ir 280 straipsnio 1 dalyje, požymių baudžiama laisvės atėmimu nuo šešerių iki dešimties metų. Rusijoje priimtas įstatymas dėl atsakomybės už teritorijos atskyrimą. Atnaujintas Rusijos Federacijos Konstitucijos 67 straipsnis nustato: „Rusijos Federacija užtikrina savo suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugą. Veiksmai (išskyrus Rusijos Federacijos valstybės sienos su kaimyninėmis valstybėmis delimitavimą, demarkaciją, redemarkaciją), kuriais siekiama atimti dalį Rusijos Federacijos teritorijos, taip pat raginimai atlikti tokius veiksmus neleidžiami. Remiantis priimtais pakeitimais, keičiamos sąlygos patraukti baudžiamojon atsakomybėn už viešą raginimą imtis veiksmų, kuriais siekiama pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą, įvedant administracinę nuobaudą. Jei nusižengimas padaromas pirmą kartą, už tai bus baudžiama administracine, o pakartotinai padarius veiką per metus, gresia baudžiamoji atsakomybė (pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280 straipsnio 1 dalį „Viešas raginimas imtis veiksmų, kuriais siekiama pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą“). Tuo pačiu metu baudžiamosios baudos padidintos nuo 200 iki 400 tūkstančių rublių, o laisvės atėmimo bausmė išlieka ta pati – iki ketverių metų.“ 2020 metų rugpjūčio 11 dieną įsigaliojo įstatymo „Dėl kovos su ekstremistine veikla“ pataisos, pagal kurias Rusijos Federacijos vientisumo pažeidimas, įskaitant dalies Rusijos Federacijos teritorijos atskyrimą (su išskyrus darbą nustatant sienas su kaimyninėmis valstybėmis), priskiriama ekstremistinei veiklai. Straipsnyje „Rusijos dalies atskyrimas prilygintas ekstremizmui“ nurodoma, kad „Valstybės Dūmos pirmininkas V. V. sakė, kad įsigaliojus įstatymui atsakomybė už jį ateis ir tiems, kurie yra užsienyje: „Tai ypač pasakytina apie mūsų kolegas iš Ukrainos. Jų pareiškimai dėl Krymo užtrauks bausmę pagal Rusijos Federacijos įstatymus.“ Federaliniu 2022 m. kovo 4 d. įstatymu Nr. 32-FZ pakeistas Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas ir baudžiamojo proceso kodeksas, numatant, kad: „Viešas sąmoningai melagingos informacijos apie Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimą skleidimas“: Viešas skleidimas, prisidengiant patikimais pranešimais apie sąmoningai melagingą informaciją, kurioje yra duomenų apie Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų naudojimą siekiant apsaugoti Rusijos Federacijos ir jos piliečių interesus, palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, užtraukia baudą nuo 700 tūkstančių iki 1,5 milijono rublių arba nuteistojo darbo užmokesčio, arba kitų pajamų dydžiu nuo vienerių metų iki aštuoniolikos mėnesių, arba pataisos darbų terminu iki vienerių metų arba priverstiniu darbu iki trejų metų, arba laisvės atėmimu tam pačiam laikotarpiui (Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 207 str. 3 d. 1 p.); už šio straipsnio pirmoje ir antroje dalyse numatytas veikas, jeigu jos sukėlė sunkius padarinius, – asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų, atimant teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų. Atitinkamai pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą jau nubaustas ne vienas asmuo. Pavyzdžiui, dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pavadinimą „karu“ A. G. nuteistas laisvės atėmimu 7 metams, dėl Rusijos ginkluotų pajėgų diskreditavimo I. Y. nuteistas 8,5 metų laisvės atėmimu. Būtent dėl šių priežasčių pareiškėja, siekdama išvengti baudžiamojo persekiojimo, nurodė, kad negali vertinti, ar Krymo žmonių laisvės buvo apribotos bei kad, jos žiniomis, Krymas savanoriškai pasirinko būti Rusijos dalimi.

2.7.                      Tai, kad pareiškėja aiškiai nurodė, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, paneigia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) bei Migracijos departamento prielaidas, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje, apimančius „ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu“.

2.8.                      Priešingai nei interpretuoja Migracijos departamentas, pareiškėja nei socialinėje medijoje, nei kitaip viešai niekada neišreiškė paramos Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje. Todėl Migracijos departamento teiginiai, kad atsisakant pareiškėjai pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje siekiama užkirsti kelią „Rusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaidai žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimui“, yra nepagrįsti. Nei VSD, nei Migracijos departamentas šių teiginių nepagrindė.

2.9.                      Priešingai nei interpretuoja Migracijos departamentas pareiškėja nebandė pateisinti Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje Jungtinių Tautų Chartija. Pareiškėja, siekdama išvengti galimo persekiojimo Rusijoje ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių, nurodė poziciją, kuri atitinka Rusijos formuluojamą poziciją dėl Krymo okupacijos. Pareiškėja negali laisvai reikšti savo minčių, nes bet koks jos pozicijos pareiškimas, kuriuo būtų paneigtas Rusijos vientisumas, gali lemti pareiškėjos sulaikymą.

2.10.                      Priešingai nei nurodoma Sprendime, pareiškėja nėra išgyvenusi nepertraukiamų penkerių metų, turėdama leidimą laikinai gyventi, kas jai leistų teikti prašymą suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Šie klaidingi argumentai tik patvirtina, kad Migracijos departamentas išsamiai neišnagrinėjo pareiškėjos faktinės ir teisinės padėties.

2.11.                      Migracijos departamentas nevertino individualios pareiškėjos situacijos, nepagrindė realios ir akivaizdžios pareiškėjos gyvenimo Lietuvos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, nepagrindė, kaip konkrečiai pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

2.12.                      Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi išimtinai VSD 2023 m. sausio 3 d. raštu Nr. 18-55 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir VSD 2023 m. sausio 3 d. raštas), kurio turinys ir jame nurodyti VSD išvados pagrindimą sudarantys argumentai ir dokumentai pareiškėjai nebuvo žinomi.

2.13.                      Sprendimas pagrįstas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad atsisakyti pakeisti išduotą leidimą laikinai gyventi galima nustačius, jog užsieniečio gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tačiau Migracijos departamentas sprendimą, kad pareiškėjos gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui išimtinai grindė tik spėjimais ir įtarimais, o ne nustatytais faktais. Kaip minėta, prielaidos tiek dėl sąmoningos pareiškėjos pozicijos, tiek išvada, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai neišduodamas, siekiant užkirsti Rusijos prorežiminio turinio, teigiamų komentarų, pasisakymų sklaidai žodžiu, nepagrįsti objektyviai nustatytais faktais.

2.14.                      Pareiškėjos pripažinimas asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvai, reiškia, kad Lietuvos pilietis, pareiškėjos sutuoktinis, turės kartu su ja išvykti iš Lietuvos ir Europos Sąjungos. Akivaizdu, kad susidariusi situacija pažeidžia ne tik pareiškėjos, bet Lietuvos piliečio teisėtus interesus.

2.15.                      Pareiškėja su sutuoktiniu neturi nuosavybės teise jiems priklausančių gyvenamųjų patalpų, todėl jų gyvenamosios vietos deklaravimo adresas priklauso nuo trečiųjų asmenų geranoriškumo. Pareiškėjos sutuoktinis dar iki santuokos yra sudaręs gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo adresu deklaruotas tik pareiškėjos sutuoktinio gyvenamosios vietos adresas. Pareiškėjai sudarius santuoką ir persikėlus gyventi su sutuoktiniu, jos gyvenamoji vieta liko deklaruota ankstesnės gyvenamosios vietos adresu. Teisės aktai nedraudžia asmenims faktiškai gyventi kitu adresu negu yra deklaruota gyvenamoji vieta.

2.16.                      Sutuoktiniai planuoja savo ateitį Lietuvoje. Siekdami turėti savo gyvenamąjį būstą, sutuoktiniai Vilniaus rajono savivaldybės administracijai yra pateikę prašymą dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms patvirtinimo. Pareiškėjos šeima nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. įrašyta į Šeimų, laukiančių finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms, sąrašą (Nr. 941).

2.17.                      Pareiškėja kalba lietuvių kalba, daugelį metų dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvoje Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – ir Vokietija) kapitalo įmonėje, kur darbas organizuojamas lietuvių kalba. Todėl Migracijos departamento teiginiai apie menką pareiškėjos integraciją yra tik prielaidos.

2.18.                      Pareiškėjos ilgametis gyvenimas Lietuvoje, baigtos studijos Vokietijoje, darbas Lietuvoje, sudaryta santuoka su Lietuvos piliečiu (pareiškėjos sutuoktiniu) ir planai įsigyti būstą patvirtina, kad pareiškėja yra susijusi tvirtais socialiniais ryšiais su Lietuva.

2.19.                      Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimų. Migracijos departamentas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, nevertino pareiškėjos situacijos ir nepagrindė (neindividualizavo) realios ir akivaizdžios pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė:

3.1.                      Sprendimas, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, priimtas, atsižvelgus į VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte išdėstytą pareiškėjos vertinimą ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

3.2.                      Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija. Todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos, t. y. VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas neturi pagrindo nesivadovauti VSD, kaip kompetentingos institucijos, išvadomis apie pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui.

3.3.                      Pareiškėjos skundo argumentai, kad jos pateikti atsakymai nepatvirtina, jog ji, deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nepagrįsti. Nors pareiškėja atsakė, kad nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, tačiau būtent klausimas dėl Krymo priklausymo leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras, vertybes ir vidinius įsitikinimus dėl Rusijos agresyvios užsienio politikos okupuojant ir aneksuojant suverenios valstybės teritorijas.

3.4.                      Iš klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ formuluotės aišku, kad klausimas yra ne geografinis, ne apie tai, kas yra „dabar“ okupavęs, „faktiškai“ valdo Krymą, ne apie tautų apsisprendimo laisvę. Šiuo klausimu siekiama sužinoti užsieniečio (šiuo atveju – pareiškėjos) asmeninę poziciją, kurios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste šis klausimas yra nedviprasmiškas, klausimo formuluotė korektiška ir nedviprasmiška.

3.5.                      Pareiškėjos skundo argumentai, kad pareiškėja neva nebandė pateisinti Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje Jungtinių Tautų Chartija, nepagrįsti. Pati pareiškėja nurodė, kad, atsakydama į klausimą, kam priklauso Krymas, vadovaujasi Jungtinių Tautų gairėmis, tiki, jog Krymo žmonės pasirinko būti Rusijos dalimi. Jungtinės Tautos nedviprasmiškai smerkia Rusijos invaziją į Ukrainą. Todėl Sprendime visiškai pagrįstai šie pareiškėjos teiginiai įvertinti kaip nepagarbos Jungtinių Tautų Chartijos tikslams demonstravimas, požymis, kad pareiškėja, nepaisant mokymosi ir darbo Lietuvoje laikotarpių, nėra integravusi į Lietuvos visuomenę, negerbia Lietuvos valstybės ir visuomenės, kuri viešai ir nedviprasmiškai deklaruoja pasmerkimą Rusijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje.

3.6.                      Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja ir toliau laikosi tos pačios pozicijos, t. y. pareiškėja tiki, kad Krymas priklauso Rusijai.

3.7.                      Pareiškėjos skundo argumentai, kad pareiškėja Krymą priskiria Rusijai, nes tai atitinka formuojamą Rusijos poziciją dėl Krymo okupacijos ir, neva, pareiškėja negali laisvai reikšti savo minčių, nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti, pareiškėja neginčija, kad, gyvendama Lietuvoje, palaiko oficialią Rusijos politiką, ją atkartoja, nereiškia jokios kitos nuomonės šiais klausimais, o tik tą, kuri neprieštarauja Rusijos pozicijai. Vadinasi, pareiškėja iš esmės pripažįsta, jog yra lojali Rusijai. Tiek VSD, tiek Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos Respublikos (toliau – ir Baltarusija) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, „prijaučiantys“ šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Todėl negalima leisti, jog leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimas taptų palankia terpe Lietuvoje įsikurti Rusijos režimą palaikantiems asmenims, kurie gali vykdyti Lietuvos valstybės saugumo interesus neatitinkančias veiklas, pavyzdžiui, skleisti Rusijos prorežiminį turinį, teigiamus pasisakymus apie režimą.

3.8.                      Nors pareiškėja skunde nurodė, kad jos nuomonės dėl Rusijos vientisumo neigimo pareiškimas jai grįžus į Rusiją, kur gyvena jos tėvai, gali jai užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir pateikia tą patvirtinančią informaciją, tačiau pareiškėja to nenurodė Migracijos departamentui, pateikdama paaiškinimą dėl savo atsakymo į klausimą, kam priklauso Krymas.

3.9.                      Pareiškėjos skunde dėstomi kilmės valstybės informacija pagrįsti argumentai apie tai, kad pareiškėja Rusijoje gali būti nuteista už pasisakymą, kad Krymas priklauso Ukrainai, pareiškėjos atveju yra neaktualūs. Pareiškėjos atsakymai į klausimus nėra viešos nuomonės demonstravimas. Ši informacija, be kompetentingų Lietuvos valstybės institucijų, kitiems nėra prieinama. Pareiškėja, pateikusi raštu atsakymus į klausimus, neklausė dėl jos atsakymo perdavimo tretiesiems asmenims. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėja, kad ji, pateikdama atsakymus į klausimynus, pagrįstai bijojo, kad kas nors sužinos jos atsakymų turinį. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų (duomenų iš viešai prieinamų šaltinių, nei jos pažįstamų pavyzdžių), kad kilmės valstybei, t. y. Rusijai gali būti žinomas jos atsakymų į klausimus turinys, ar kad Migracijos departamentas užsieniečių užpildytus dokumentus viešina. Vadinasi, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos baimė išreikšti tikrąją savo nuomonę dėl Rusijos veiksmų ir dėl to vėliau patirti baudžiamąjį persekiojimą yra pagrįsta. Todėl pareiškėjos skundo teiginiai dėl baimės pasakyti savo nuomonę yra deklaratyvūs ir laikytini išimtinai pareiškėjos gynybine pozicija.

3.10.                      Lietuvos pozicija dėl Krymo priklausymo akivaizdi ir vienareikšmė, t. y. Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio – aneksiją, pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Rusijos armija neteisėtai yra įžengusi į Krymo teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo šia pozicija nesivadovauti, sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Taip pat Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo abejoti VSD, kuris, Migracijos departamento vertinimu, tinkamai įvertino pareiškėjos atsakymus, o pareiškėjos nuomonę dėl Krymo priklausymo Rusijai pagrįstai vertino kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

3.11.                      Tai, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas.

3.12.                      Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino visas su pareiškėja susijusias aplinkybes, duomenis apie jos šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvoje trukmę. Tai, kad pareiškėja nori Lietuvoje dirbti, moka kalbą, siekia įsigyti būstą nepaneigia atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo.

3.13.                      Pareiškėjos skunde nurodyti teiginiai dėl to, kad pareiškėja skambino Migracijos departamentui, o specialistai jai nurodė, kad ji galės Lietuvoje dirbti tik gavusi leidimą gyventi darbo, bet ne šeimos susijungimo pagrindu, dėl ko pareiškėja būtent ir kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, buvo įvertinti, tačiau savaime nėra aktualūs, nusprendus atsisakyti pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento specialistai telefonu pateikė pareiškėjai tik bendro pobūdžio informaciją apie galimybes pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, konsultacijas dėl iškilusių techninio pobūdžio problemų, pateikė paaiškinimą, dėl ko vėluojama pareiškėjai pateikti sprendimą. Pareiškėjos skundo teiginiai dėl to, kad Migracijos departamento specialistai jai nurodė pateikti prašymą darbo, o ne šeimos susijungimo pagrindu, neatitinka tikrovės.

3.14.                      Nors ir pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu, tačiau pagal, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tai neužtikrina užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjai) teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis. Atitinkamai ir pareiškėjos sutuoktinio interesai negali būti aukščiau už Lietuvos valstybės saugumo interesus.

3.15.                      Pareiškėjos skundo argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad VSD nepagrindė pareiškėjos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo, nepagrįsti.

3.16.                      Pareiškėjos skundo argumentai, kad Sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formaliai, nes jo turinyje atsispindi VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte išdėstyti argumentai, nepagrindžia šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nors esminis šio sprendimo pagrindas ir yra VSD pateikta informacija, tačiau, kaip minėta, Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. įvertino pareiškėjos šeiminę padėtį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi.

3.17.                      Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas. Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme ir teismų praktikoje nustatytus reikalavimus.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti. VSD atsiliepime į skundą nurodė:

4.1.                      Skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pagrįstas objektyviais duomenimis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

4.2.                      VSD pagal jam priskirtą kompetenciją pateikė Migracijos departamentui vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Šis pareiškėjos atsakymas patvirtina, kad ji remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

4.3.                      Grėsmės Lietuvos valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų. Grėsmė Lietuvos valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą.

4.4.                      Pareiškėjos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėja reziduoja Lietuvoje nuo 2016 metų bei kiti jos argumentai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad dabartinėje situacijoje (Rusijos karinės agresijos sąlygomis) leidimas laikinai gyventi pareiškėjai turėjo būti pratęstas automatiškai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos interesas atvykti ir gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas tuo, kad anksčiau pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.

4.5.                      Lietuva neturi jokios pareigos įsileisti pareiškėją, kuri yra Europos Parlamento pripažintos terorizmą remiančios valstybės pilietė, ir užtikrinti jos patogaus rezidavimo Lietuvoje bei Europos Sąjungoje.

4.6.                      Lietuva nėra ir negali būti atsakinga už Rusijos veiksmus savo piliečių atžvilgiu ir neprivalo sudaryti palankių sąlygų išvengti galimai kilsiančios atsakomybės dėl Rusijoje priimtų teisės aktų pažeidimų. Todėl pareiškėjos skundo argumentai apie tai, kad jai grįžus į Rusiją (į kurią periodiškai grįžta lankyti ten gyvenančių tėvų), jai kiltų reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, kaip ir kitiems Rusijos piliečiams, jeigu pareiškėja pasisakytų prieš Rusijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituotų Rusijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką, niekaip nepagrindžia, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Priešingai, tokie pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) pilietės, teiginiai kaip tik parodo jos tebesitęsiantį ryšį su Rusija bei jos siekį nenukrypti nuo oficialios Rusijos pozicijos, o tai nėra suderinama su Lietuvos valstybės saugumo interesais dabartiniu geopolitiniu laikotarpiu.

4.7.                      Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo savo kompetencijos, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės.

 

II.

 

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, panaikino Sprendimą, priteisė pareiškėjai iš Migracijos departamento 700,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas nustatė:

6.1.                      Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė.

6.2.                      Pareiškėja gyvena Lietuvoje nuo 2015 metų, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. pagal galiojusią nacionalinę vizą; nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu; nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2021 m. vasario 17 d., nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo Lietuvoje pagrindu.

6.3.                      Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu M. F. (gim. (duomenys neskelbtini)).

6.4.                      Pareiškėja pateikė Migracijos departamentui 2022 m. lapkričio 22 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stada Baltics“ ketina dirbti finansų analitike.

6.5.                      Pareiškėja 2022 m. gruodžio 21 d. užpildė klausimyną (toliau – ir Klausimynas). Atsakydama į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, pareiškėja atsakė „Ne“. Atsakydama į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, pareiškėja pažymėjo „Rusijos Federacijai“ ir pastabose nurodė (vertimas iš anglų į lietuvių kalbą): „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“ (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas I dalis, 1 straipsnis, 1 punktas). Neturiu duomenų, kurie aiškiai nurodytų, kad žmonių laisvė buvo (nebuvo) apribota. Todėl man sunku įvertinti, ar buvo kokių nors pažeidimų. Vadovaudamasi JT gairėmis, manau, kad Krymo žmonės pasirinko būti Rusijos dalimi.“

6.6.                      Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. sausio 3 d. raštą, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėja deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam [valstybės] saugumui.

6.7.                      Migracijos departamentas, remdamasis VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte pateikta išvada, priėmė (i) Migracijos departamento 2023 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 23S6673 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“, kuriame nuspręsta panaikinti pareiškėjos turimą leidimą laikinai gyventi Nr. 760202443, (galiojantį iki 2023 m. vasario 5 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui), (ii) nagrinėjamoje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriame nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir (iii) Migracijos departamento 2023 sausio 27 d. sprendimą Nr. 23S9246 („Uždrausti atvykti į LT ir įtraukti į SIS įspėjimą“), kuriame nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

6.8.                      Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, padavė skundą teismui.

7.       Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (4 str. 3 ir 5 d., 54 str. 1 d. 2 p. [įvertinusi teismo motyvų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog vadovaujasi Įstatymo 54 straipsnio, kuriame reglamentuojami leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai 1 dalies 2 punktu, o ne Įstatymo 35 straipsnio, kuriame reglamentuojami atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 1 punktu, ir tai pripažįsta technine klaida], Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019) bei EŽTT praktiką (2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07).

8.       Teismas, nustatęs, kad priimant Sprendimą, remtasi VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte pateikta informacija, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, Migracijos departamento atstovės paaiškinimus, išsakytus teismo posėdyje, konstatavo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek VSD pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjos atsakymu į Klausimyno klausimą, kam priklauso Krymas. Teismas padarė išvadą, kad nesant jokių kitų duomenų, patvirtinančių [pareiškėjos] grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali.

9.       Teismo vertinimu, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas.

10.       Teismas padarė išvadą, kad Klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio aiškumo. Nors nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjos prie šio klausimo [Klausimyno 11 klausimo] pateiktas pastabas galima konstatuoti, jog pareiškėja galimai suvokė klausimo esmę, tačiau pareiškėjos nuomonė dėl vieno atsakymo (nesant jokios kitos informacijos apie ankstesnius pareiškėjos realius veiksmus, jų pobūdį ir kt.) negali sukelti tokias teisines pasekmes, kaip kad sukelia Sprendimas. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens [pareiškėjos] veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti. Teismo vertinimu, nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, akivaizdžiai formali.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, pildydama Klausimyną, aiškiai nurodė savo poziciją, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Tačiau, vertinant pareiškėjos grėsmę [valstybės saugumui], šitas klausimas [Klausimyno 10 klausimas] nebebuvo analizuojamas nei Migracijos departamento, nei VSD.

12.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas dabartiniu metu yra pakeitęs klausimo [Klausimyno 11 klausimo] formuluotę ir šiuo metu Klausimyne užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“.

13.       Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017), pažymėjo, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

14.       Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į savo sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi [turėtų būti „atsisakant pakeisti leidimą laikinai gyventi“]. Taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas, LVAT, EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

15.       Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, LVAT praktika dėl motyvavimo pareigos (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014; 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015), konstatavo, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo [turėtų būti: „dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi“], į savo sprendimą perkėlęs VSD išvadą bei pateiktus asmeninius duomenis apie pareiškėją, neįvertinęs visų duomenų visumos, ar priimtas sprendimas atitinka proporcingumo principą.

16.       Teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl teismas padarė išvadą, kad Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Teismas nurodė, kad nepasisako dėl kitų pareiškėjos, Migracijos departamento ir VSD argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

17.       Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punktą, konstatavo, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų. Todėl teismas patenkino pareiškėjos prašymą dėl 700,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

 

III.

 

18.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Migracijos departamentas, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, laikydamasis pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ir nevisapusiškai įvertino su byla susijusias aplinkybes, nepagrįstai nevertindamas visos surinktos bylos medžiagos kontekstinės informacijos, susiklosčiusios dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, rėmuose, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios ir proceso teisės pažeidimus.

18.2.                      Pirmosios instancijos teismas pats pripažino, kad pareiškėja suvokė Klausimyno 11 klausimo esmę. Atitinkamai ir Sprendime nustatyta, kad pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 11 klausimą, išsakė aiškią nuomonę ir pateikė savo poziciją. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad neva, atsakymą į Klausimyno 11 klausimą ji pateikė, siekdama išvengti neigiamų pasekmių, yra niekiniai bei išskirtinai hipotetiniai. Aplinkybė, kad pareiškėja ketina dirbti finansų analitike, jos išsilavinimas, asmeninės savybės, tik patvirtina, jog pareiškėja suvokia savo išsakytos nuomonės esmę ir nesuklydo teigdama, jog, jos nuomone, Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

18.3.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad pareiškėjos nuomonė, kam priklauso Krymas, nekelia grėsmės valstybės saugumui, sudaro prielaidą Rusijai savo tikslams pasitelkti prokremliškų pažiūrų asmenis Lietuvoje, riboja žvalgybos, teisėsaugos ir kitų kompetentingų institucijų bei pilietinės visuomenės bendradarbiavimą užkardant kenkėjišką veiklą Lietuvoje.

18.4.                      Pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais grindžiama teismo išvada, kad Migracijos departamentas neatliko pareiškėjos individualaus vertinimo, nepagrįsti. Teismas neįvertino Įstatymo 4 straipsnio nuostatų, dėl jų nepagrįstai nepasisakė.

18.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas neatitinka jam keliamų įstatyminių ir teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų. Iš Sprendimo turinio matyti, kad nors esminis sprendimo pagrindas yra VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte pateikta išvada ir informacija, tačiau sprendimas priimtas atlikus ir savarankišką tyrimą, kurio metu įvertinta individuali pareiškėjos situacija.

18.6.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui siejama tik su pareiškėjos atsakymu į vieną Klausimyno klausimą, nepagrįsta. Ši teismo išvada padaryta, neįvertinus kontekstinės informacijos apie geopolitinę situaciją.

18.7.                      Pirmosios instancijos teismo reikalavimas Migracijos departamento priimame Sprendime nurodyti realiai atliktus veiksmus prieš Lietuvos valstybės interesus yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylose. Nustatęs tokį įrodinėjimo standartą, teismas nukrypo nuo nuoseklios LVAT praktikos, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kas reiškia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Nagrinėjamu atveju visiškai pakako pagrįsto Migracijos departamento manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kuris pagrįstas tuo, kad pareiškėjos pateiktas atsakymas apie tai, kam priklauso Krymas, dabartiniame įvykių kontekste atskleidžia pareiškėjos poziciją, keliančią grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad pareiškėja suprato Klausimyno 11 klausimą. Pareiškėja, atsakydama į šį klausimą, parašė savo poziciją, kuri nesutampa su Lietuvos, kurioje vertinama, kad Krymas yra Ukrainos dalis.

18.8.                      Nagrinėjamu atveju aktuali LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, kurioje teismas pasisakė, kad vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

18.9.                      Pirmosios instancijos teismo išdėstyti teiginiai dėl Klausimyno 11 klausimo formuluotės keitimo niekaip nesusiję su nagrinėjama byla.

18.10.                      Pirmosios instancijos teismas motyvuose nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas pareiškėjai buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nebuvo išdavęs leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Leidimas laikinai gyventi ir leidimas nuolat gyventi yra skirtingi dokumentai. Leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvoje formomis. Jeigu teismas vertino pareiškėjos atvejį leidimo nuolat gyventi kontekste, tokiu atveju teismas iš esmės klaidingai taikė teisės normas ir vertino pareiškėjos padėtį, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą.

19.       Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, Migracijos departamento apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja prašyme dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašo iš Migracijos departamento priteisti 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėja, kartodama nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teisme, atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomais argumentais palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą, jame išdėstytus motyvus ir padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes nenustatė, jog pareiškėja kelia realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nei VSD kartu su VSD 2023 m. sausio 3 d. raštu, nei Migracijos departamentas kartu su Sprendimu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų socialinėje medijoje, ar kitaip viešai reiškusi paramą Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje, kas patvirtina teismo išvadą, kad Sprendimas pagrįstas tik prielaidomis. Pareiškėja pažymi, kad Migracijos departamento apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos Nr. eA-1461-520/2023 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl ji nagrinėjamu atveju neaktuali. Pareiškėjos vertinimu, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, Migracijos departamento apeliacinis skundas nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

20.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Migracijos departamento apeliacinį skundą tenkinti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą, kartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, sutikdamas su Migracijos departamento apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir jo reikalavimais, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

20.1.                      Pačios pareiškėjos atsakymas į Klausimyno 11 klausimą, savo pozicijos paaiškinimas, papildomi jos argumentai, išdėstyti kituose skunduose, paduotose Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl kitų Migracijos departamento priimtų sprendimų, patvirtina, kad pareiškėja suvokė Klausimyno 11 klausimo esmę ir, atsakydama į jį, išreiškė savo asmeninę poziciją.

20.2.                      VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio [valstybės] saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybėje sistema. Šių žvalgybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Šios tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus, t. y. šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemone Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Su šiomis tarnybomis bendradarbiaujantys užsienio valstybėse gyvenantys Rusijos piliečiai gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms (propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui).

20.3.                      VSD, teikdamas VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte išdėstytą išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės, tinkamai įvertino jos individualią situaciją, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 7 straipsnyje numatytus uždavinius ir Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą atlikti užsieniečių grėsmės Lietuvos valstybės saugumui vertinimą.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

21.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 23S7915 „Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. F.“ (Sprendimas), kuriame nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

22.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Sprendimą. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo, Sprendimas neatitinka proporcingumo principo, jis grindžiamas tik VSD išvada ir pateiktais duomenimis.

23.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo.

24.       Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo ribų.

25.       Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad:

25.1.                      Pareiškėjai, pakeitus asmens duomenis, išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760202443 (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi) tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti Lietuvoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., 2 d. 1 p. ir 44 str. 1 d. 3 p.). Šis leidimas galiojo nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d.

25.2.                      Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė 2022 m. lapkričio 22 d. prašymą Nr. 2211-LLGK-1655 „Pakeisti leidimą laikinai gyventi“, kuriame nurodė, kad yra pabaigusi studijas Lietuvoje ir arba mokymąsi formaliojo profesinio mokymo programą.

25.3.                      Pareiškėja 2022 m. lapkričio 24 d. užpildė Klausimyną. Pareiškėja į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje“ atsakė „Ne“. Pareiškėja į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ atsakė „Rusijos Federacijai“. Pareiškėja prie šio atsakymo pateikė papildomą komentarą: „Jungtinės Tautos: „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“ (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas I dalis, 1 straipsnis, 1 punktas).“ Neturiu duomenų, kurie aiškiai nurodytų, kad žmonių laisvė buvo (nebuvo) apribota. Todėl man sunku įvertinti, ar buvo kokių nors pažeidimų. Vadovaudamasi JT gairėmis, manau, kad Krymo žmonės pasirinko būti Rusijos dalimi.“ Pareiškėja, pasirašydama Klausimyną, patvirtino, kad pateikta informacija yra išsami ir teisinga.

25.4.                      VSD, gavęs Migracijos departamento paklausimą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ir vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi („Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas <...>“) atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, parengė VSD 2023 m. sausio 3 d. raštą. Šiame rašte VSD, be kita ko, konstatavo, kad: (i) „VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“; (ii) „Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių teismų interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo kartinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“; (iii) Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžta Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos i Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymint, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Seimo 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prie Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis griauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms“. VSD, atsižvelgęs į šią informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu („išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: 1) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; <...>“), 133 straipsnio 5 dalimi („Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai“) ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu „Perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygos“, paprašė nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

25.5.                      Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2022 m. lapkričio 22 d. prašymą, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriame, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Įvertinus Sprendimo turinį, konstatuotina, kad:

25.5.1.                      Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime, siekdamas įvertinti galimą pareiškėjos laikino gyvenimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui, ir atskleisti vertinimo metu susiklosčiusią geopolitinę situaciją, Lietuvos valstybingumui ir valstybės saugumui kylančią egzistencinę grėsmę, kurią kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, be kita ko, remiasi VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte pateiktu VSD pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje vertinimu, Nacionalinio saugumo strategijos 14 ir 16 punktų nuostatomis, Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucija Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“, Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambule, Seimo 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucija Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karto nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, Seimo 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. XIV-1070 „Dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje pripažinimo genocidu ir specialiojo tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimo Rusijos agresijos nusikaltimui ištirti“, Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“.

25.5.2.                      Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime, be kita ko, vadovaudamasis LVAT praktika (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje A-1814-858/2015), įvertinęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), konstatavo, kad: (i) „Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pvz., Rusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms“; (ii) „atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, t. y. į Lietuvos Respublikos aktyviai reiškiamą poziciją, smerkiančią Rusijos Federacijos vykdomus agresyvius karinius veiksmus, A. F. sąmoninga pozicija, pasireiškianti neteisėtai okupuotos Ukrainos teritorijos priskyrimu Rusijai, tokiu būdu palaikant ir Rusijos karinius veiksmus, apimančius ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad prokremliškam režimui palankumą reiškiantis asmuo taip pat yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, kas taip pat nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais“; (iii) „pareiškėjos bandymas pateisinti Rusijos Federacijos veiksmus, neteisėtai okupuojant Ukrainos teritoriją, Jungtinių Tautų Chartija, yra nepagarbos šios chartijos tikslams demonstravimas, požymis, kad pareiškėja, nepaisant jos mokymosi ir darbo Lietuvoje laikotarpių, nėra integravusi į Lietuvos visuomenę, kuri viešai ir nedviprasmiškai deklaruoja pasmerkimą Rusijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje“; (iv) „Jungtinės Tautos nedviprasmiškai smerkia Rusijos invaziją į Ukrainą. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas R. DiCarlo Saugumo tarybai 2023 m. sausio 13 d. pažymėjo, kad „Rusijos įsiveržimas į Ukrainą yra Jungtinių tautų chartijos ir tarptautinės teisės pažeidimas. Tai sukėlė humanitarinę ir žmogaus teisių katastrofą, traumavo vaikų kartą ir paspartino pasaulines maisto ir energijos krizes. Ir vis dėlto ši didžiulė žala gali nublankti prieš užsitęsusio konflikto pasekmes“; (v) pareiškėjos interesas likti Lietuvoje negali būti pateisintas faktu, kad Lietuvoje yra jos sutuoktinis; (vi) įvertinus visumą aplinkybių, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, jos siekis gyventi ir dirbti Lietuvoje, negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas; atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karto nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes; (vii) Lietuva neturi pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

26.       Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 25 straipsnyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-220 redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

27.       LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

28.       Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

29.       LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

30.       Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

31.       Nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (2019 m. sausio 8 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

32.       Minėtų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Vadinasi, nagrinėjamas į Klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui.

33.       Įvertinusi surinktų įrodymų, proceso šalių teismui pateiktų paaiškinimų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja aiškiai suprato Klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Taip pat pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį klausimą išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Pastarųjų aplinkybių neneigia ir pati pareiškėja. Pastebėtina ir tai, kad nepaisant to, jog pareiškėja yra privatus asmuo, kuri išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.

34.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, taip pat pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ (žr. šio teismo sprendimo 25.3 p.), vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant (duomenys neskelbtini) (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

35.       Pareiškėja procesiniuose dokumentuose teigia, kad esą tuo atveju, jeigu ji būtų kitaip atsakiusi į klausimą dėl Krymo priklausymo, jai ir jos artimiesiems kiltų neigiamų padarinių Rusijoje, taip pat kiltų rizika, kad prieš ją Rusijoje būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas (žr. šio teismo sprendimo 2.5, 2.6 ir 2.9 p.). Atsakant į šiuos argumentus, pirmiausiai pabrėžtina, kad pastaruosius argumentus pareiškėja išdėstė tik teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose, todėl juos teismas vertintina kaip gynybinę poziciją, siekiant jai palankaus teismo sprendimo. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjos nuogąstavimai tik patvirtina Migracijos departamento ir VSD išvadas dėl jos pažeidžiamumo, įskaitant ir didelę tikimybę, kad, esant įtemptai politinei situacijai Rusijos ir Baltarusijos propagandistai šias baimes gali panaudoti veiklai prieš Lietuvą ar kitoms Lietuvos valstybės saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, ar kad, net ir dėl pareiškėjos minimų motyvų, ji reikšdama palankumą prokremliškam režimui yra (gali būti) potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimo, kad pareiškėjos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nekeičia ir tai, kad ji, atsakydama į Klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Pastarasis atsakymas tik patvirtina selektyvų pareiškėjos požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui. Kartu toks atsakymas, kuris vertintinas kaip dalinis nepritarimas Rusijos vykdomai agresijai prieš Ukrainą, paneigia pareiškėjos procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius dėl to, kad baimė reikšti nepritarimą Rusijos deklaruojamai oficialiai pozicijai darė tiesioginę įtaką jos pozicijai, atsakant į Klausimyno 11 klausimą, ir patvirtina šio teismo sprendimo 33–35 punktuose padarytas išvadas.

37.       Skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog Migracijos departamentas šiuo metu pakeitė Klausimyno 11 klausimo formuluotę ir šiuo metu Klausimyne užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“, nagrinėjamai bylai neturi jokios teisinės reikšmės. Minėta, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja aiškiai suprato šio klausimo turinį, kontekstą, o jos atsakymas akivaizdžiai demonstruoja jos pritarimą Rusijos įvykdytai neteisėtai Ukrainos dalies – Krymo – aneksijai bei įvykių, susijusių su šia situacija, pateikimą Rusijos vyriausybei palankia forma.

38.       Nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu M. F. (gim. (duomenys neskelbtini)). Šiame kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu, vaikų neturi. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėja laikinai gyveno Lietuvoje siekdama įgyti aukštąjį išsilavinimą, o nuo aukštojo mokslo baigimo praėjo neilgas laiko tarpas. Visa tai vertinant kartu su pareiškėjos paminėtomis aplinkybėmis, kad Rusijoje likę jos artimi giminaičiai, nekilnojamasis turtas ir pan., patvirtina, jog pareiškėja turi stiprius ryšius su Rusija. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad stiprius ryšius su Rusija turinčios pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis. 

39.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai išduotą Leidimą laikinai gyventi. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.

40.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

41.       Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti. Atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

nusprendžia:

 

Atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. F. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai        Rytis Krasauskas

 

 

        Beata Martišienė

 

 

        Skirgailė Žalimienė