Administracinė byla Nr. eAS-601-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00473-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovams Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiajam specialistui A. G. G. ir Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos vyresniajam specialistui G. M. dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. S. su skundu, įvardytu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė: 1) apskaičiuoti juridinio asmens – atsakovų – neteisėtais veiksmais aplinkai padarytos žalos dydį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 „Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ ir įpareigoti atsakovus įstatymų numatomu būdu atlyginti aplinkai padarytą žalą; 2) atsakovų tiesioginį vadovą Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkę E. P., nesiimančią veiksmų, užtikrinančių aplinkos apsaugą reguliuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų laikymąsi, t. y. kad atsakovų padaryta žala aplinkai, praėjus daugiau negu metams nuo atliktų neteisėtų veiksmų, nėra atlyginta, įstatymų nustatyta tvarka patraukti teisinėn atsakomybėn.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pareiškėjo M. S. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas siekia, jog teismas apskaičiuotų aplinkai padarytą žalą ir įpareigotų ją atlyginti.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostata suponuoja išvadą, jog viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Tokia išvada sietina su idėja, jog pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso gynimu galbūt daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia (be kita ko) – baigtiniu sąrašu subjektų, galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Tuo tarpu nustačius, jog įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (prašyme) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (prašymą). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas pažymėjo, kad

Teismas nustatė, kad antruoju skundo reikalavimu M. S. prašo Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininką įstatymų nustatyta tvarka patraukti teisinėn atsakomybėn. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1–14 punktų nuostatomis, teismas sprendė, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nei pačiam apskaičiuoti aplinkai padarytos žalos dydį, ko prašoma pirmuoju skundo reikalavimu, nei asmenis patraukti teisinėn atsakomybėn, ko pareiškėjas siekia antruoju skundo reikalavimu.

Teismas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr.  eI3-3946-1029/2023 medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas M. S. dėl neteisėtų atsakovų Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų veiksmų jau kreipėsi su skundais į šios institucijos viršininką. 2022 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. AD5-23511 Aplinkos apsaugos departamentas išnagrinėjo M. S. skundus ir nusprendė tarnybinio nusižengimo tyrimo dėl pareigūnų veiksmų nepradėti, kadangi nebuvo nustatyta pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, kad buvo padaryti teisės aktų pažeidimai ar pareigūnų pareigybės aprašyme pavestų funkcijų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šį raštą pareiškėjas apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, tačiau byla 2023 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 21RE-224(AG-685/06-2022) buvo nutraukta, pareiškėjui atsisakius skundo.

Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant, teismas atsisako priimti skundą. Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nenagrinėtini administraciniame teisme, todėl M. S. skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas M. S. atskirajame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismui pateikė skundą dėl valstybino viešojo administravimo subjekto Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnų 2022 m. rugpjūčio 26 d. atliktų neteisėtų aktų, t. y fiziškai atliktais veiksmais, viršijant kompetencijos ribas ir atliekant veiksmus, aiškiai atsakovams uždraustus įstatymu, kuriais buvo padaryta žalą tiek aplinkai, tiek ir privatiems M. S. interesams. Pareiškėjas teigia, kad atsakovams teisines pasekmes sukelia specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, šis aktas yra teisėtas, galiojantis, trunkamojo galiojimo norminis aktas ir privalo būti vykdomas visoje Lietuvos teritorijoje. Pagal šio teisės akto 55 straipsnį, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, nesiimantys veiksmų, užtikrinančių aplinkos apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų laikymąsi, ar viršijantys jiems suteiktas galias, traukiami teisinėn atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka (šis įstatymas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.; 56 str.).

Remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, M. S. nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.40 straipsnį jam, kaip žemės savininkui, nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nėra nustatyta kitaip. Nurodo, kad naudodamas savo turtą, su juo pareiškėjas elgiasi ne bet kokiu, bet griežtai įstatyme nustatomu ir leidžiamu būdu, t. y būdamas žemės sklypo savininku, siekia pagerinti žemės sklypo būklę, žemės produktyvumą ir tinkamumą naudojimui bei žemės sklypą naudoja pagal pagrindinę paskirtį. Gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisės nėra pažeistos, jokių skundų nėra.

M. S. pažymi, kad jo skundas teismui buvo teikiamas siekiant užtikrinti, kad būtų atlyginta padaryta žala ar neigiamas poveikis aplinkai, o neteisėta veikla padarę žalą aplinkai kalti asmenys (atsakovai) – nubausti. Nurodo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra glaudžiai susijęs su jo, kaip žemės sklypo savininko ir turto naudotojo / turėtojo, teisių ir teisėtų interesų pažeidimais, kuriuos atliko atsakovai. M. S. teigia, kad teisę reikšti reikalavimą jam suteikia Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundų dėl valstybinio viešojo administravimo subjekto neteisėta veikla padarytos žalos atlyginimo pateikti teismui yra nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, t. y. 10 metų (iki 2032 m. rugpjūčio 26 d. (imtinai) nuo neteisėto veiksmo, atlikto 2022 m. rugpjūčio 26 d.).

M. S. nurodo, kad atsakovai, neturėdami įgaliojimų, atliko neplaninį patikrinimą, (įgaliojimus patirtinančius dokumentus pateikti atsisako nuo pat 2022 m. rugpjūčio 26 d. ), kurio metu viršijo jų kompetencijai priskiriamas ribas: siekdami kriminalizuoti neteisėtą atliekinių medžiagų panaudojimą sklypo reljefo keitimo darbams, pareiškėją tiesiogiai atgaline data apkaltino padarius įstatymo pažeidimus, nors nustatė, kad M. S. veikla buvo atlikta griežtai laikantis įstatyme nustatytų ribų ir galiojimo terminų. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovai, neturėdami įstatyme suteiktos teisės, privačiame žemės sklype atliko kasimo darbus ir savo neteisėtais veiksmais sumaišė gruntą su nepavojingosiomis atliekomis bei sukėlė žala aplinkai ir M. S. turtui. Teigia, kad asmens teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba gali būti orientuota ne tik į neteisėto viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto panaikinimą (pakeitimą), bet ir į viešojo administravimo subjektų atsakomybę. Sprendžiant apžvelgiamoje srityje kilusius administracinius ginčus, administraciniams teismams kyla labai aiški užduotis užtikrinti, kad asmenys galėtų veiksmingai pasinaudoti įstatymų garantuojama savo teise gauti žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą; kilus viešosios atsakomybės klausimui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai akcentuoja, jog viešosios valdžios institucijos privalo elgtis teisėtai bei už tai prisiimti atsakomybę.

Pareiškėjo nuomone, jo skundo reikalavimai yra glaudžiai susiję tiek su viešojo, tiek ir su jo privačių subjektinių teisių (interesų) gynimu, tiek ir įstatymų saugomais interesais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakė priimti skundą ir taip pažeidė M. S. konstitucines teises. Be to, atsisakymas priimti skundą iš esmės yra neteisėtas, jis nėra pagrįstas įstatymų normomis: nebuvo nustatinėjamas skundo padavimo terminas, teismo kompetencijos išaiškinimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo normų, taip pat teismas nukrypo nuo skundo esmės, teismo išaiškinimai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir Konstitucijai. M. S. teigia, kad teismui atsisakius priimti jo skundą, yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas. Nurodo, kad teisinis reguliavimas ginčus dėl valstybės institucijų neteisėtu neveikimu padarytos žalos atlyginimo priskiria nagrinėti administraciniams teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai savo veiklą atliko be M. S., kaip sklypo savininko, žinios ir neužtikrinę įstatyme numatomo liudininko dalyvavimo, pareiškėjui nėra įmanoma tiksliai įrodyti padarytos žalos aplinkai dydžio, taigi vadovaujantis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatą. Nurodo, kad nei Lietuvos administracinių ginčų komisija, nei jos teritoriniai padaliniai, nagrinėdami skundus (prašymus), nei žalos, nei bylos šalių turėtų išlaidų atlyginimo klausimų nesprendžia. Aplinkos apsaugos departamentas taip pat nesprendžia klausimų nei dėl savo neteisėtais veiksmais, nei dėl valstybės institucijų neteisėtu neveikimu padarytos žalos atlyginimo, tai yra priskirta nagrinėti administraciniams teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.). 

M. S. akcentuoja, kad jis kreipėsi dėl atsakovų pažeisto įstatymo saugomo intereso – aplinkai padarytos žalos, jis nesikreipė nei dėl jam padarytos žalos atlyginimo, nei dėl tariamo administracinio akto panaikinimo – šie klausimai bus sprendžiami atskirai įstatymų nustatomu terminu ir būdu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir negaliojanti, todėl turi būti panaikinta. Pareiškėjo nuomone, jo skundas atitinka pagrindinius formos ir turinio reikalavimus, nustatytus Administracinių bylų teisenos įstatymo 24–֪25 straipsniuose, todėl turėtų būti priimtas nagrinėti.

M. S. teigia, kad teisėja, atsisakydama priimti jo skundą dėl įstatymo pažeidimo ir saugomo intereso, klaidingai taikydama proceso teisės normas, tiesiogiai pažemino teismo Panevėžio rūmų, kaip teisingumą vykdančios institucijos, garbę ir orumą, sumažino pareiškėjo pasitikėjimą teismo vykdoma veikla ir savo veiksmais nepagrįstai bei neteisėtai atsakovams leidžia išsisukti nuo atsakomybės už priimtus sprendimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo M. S. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubiius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-520/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr.  AS-631-492/2019, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-722-756/2020,). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reguliuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo turinys ir jo pateikti rašytiniai dokumentai patvirtina, jog M. S. prašo, kad teismas apskaičiuotų aplinkai padarytos žalos dydį ir įpareigotų ją atlyginti bei Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininką įstatymų nustatyta tvarka patrauktų teisinėn atsakomybėn, tačiau tokie pareiškėjo skundo reikalavimai neatitinka sprendimo rūšių, kuriuos galėtų priimti administracinis teismas.

M. S. remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau iš jo argumentų yra akivaizdu, kad omenyje yra turimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį administracinis teismas sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). M. S. teigimu, jis kelia ginčą dėl galbūt valstybės institucijų neteisėtais veiksmai jam ir aplinkai padarytos žalos atlyginimo, tačiau suformuluotais skundo reikalavimais pareiškėjas siekia, kad teismas priimtų tokius sprendimus ir atliktų tokius veiksmus, kurie nėra priskirti administracinių teismų kompetencijai, kitaip tariant, pareiškėjo suformuluoti skundo reikalavimai neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Taigi, tais atvejais, kai skundo turinio bei formos neatitikimai Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną, teismas turi teisę ir pareigą pasinaudoti skundo trūkumų šalinimo institutu. Teismas turi nurodyti, kokių reikalavimų skundas neatitinka, bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo jį priimti, taip pat paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Tokia pareiga teismui, be kita ko, kyla ir iš Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyto įpareigojimo veikti pakankamai aktyviai bei išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises bei pareigas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Taigi, termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjui išaiškinti teisę pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta galimybe per nustatytą laiką pašalinti skundo trūkumus, o to nepadaręs, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo M. S. skundą, todėl ši teismo nutartis turi būti panaikinta, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo M. S. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys