Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-95/2012
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.3.7; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
juridinio asmens UAB „P.“ gynėjui advokatui Deimintui Radzevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis, kuria juridinis asmuo UAB “P.”, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 36 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) ir BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o baudžiamoji byla UAB “P.” nutraukta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – juridinis asmuo UAB “P.” pagal minėtus BK straipsnius išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 36 straipsniu, juridinis asmuo UAB „P.“ buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl dviejų nusikaltimų numatytų BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), ir BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, padarymo ir baudžiamoji byla UAB „P.“ buvo nutraukta dėl to, kad juridinis asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas.
Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas K. M. dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir dėl trijų nusikaltimų, numatytų 300 straipsnio 2 dalyje padarymo, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo juridinio asmens gynėjo, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad juridinis asmuo UAB „P.“ (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus K. M., kuris vadovaudamas UAB „P.“ turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „P.“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuris veikdamas UAB „P.“ vardu, jos naudai ir interesais 2003 m. gegužės–2004 m. liepos mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su A. K., Vilniuje ir Alytuje, panaudodami suklastotus dokumentus tiek buhalterinėje apskaitoje, tiek pateikdami Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „P.“ naudai įgijo turtinę teisę į 45 339,7 Lt mokėtiną PVM ir 37 783 Lt pelno mokestį - Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, t. y.:
K. M., būdamas UAB „P.“ direktorius, A. K. pasiūlius, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „P.“ suklastotų dokumentų ir taip sumažinti UAB „P.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei pelno mokestį, iš jo įgijo PVM sąskaitų faktūrų bei kitų specialios apskaitos dokumentų su įrašytais melagingais duomenimis apie A. K. valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių įmonių UAB ,,E.“ bei UAB ,,I.A.B.“ tariamai UAB „P.“ parduotas paslaugas (iš viso už 297 226,90 Lt, iš jų 45 339,70 Lt PVM, ir už 251 887,20 Lt). K. M., žinodamas, kad pagal A. K. pateiktus dokumentus sandoriai nebuvo realiai sudaryti, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „P.“ finansininkams, kurie jo nurodymu, nežinodami, kad K. M. pateiktuose UAB ,,E.”, UAB ,,I.A.B.” PVM sąskaitose faktūrose bei kituose specialios apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos realiai UAB „P.“ nebuvo parduotos ir šie dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „P.“ buhalterinę apskaitą, bei pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildė PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, išskirtas PVM sąskaitose faktūrose PVM sumas įtraukdami į UAB „P.“ PVM deklaracijas už 2003 m. gegužės, birželio, rugpjūčio, lapkričio, gruodžio mėnesius, o pelno mokesčio deklaracijoje už 2003 metus nurodydami 251 887,20 Lt mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 37 783 Lt mažesnį mokėtiną pelno mokestį, taip 45 339,70 Lt sumažindami UAB „P.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM ir 37 783 Lt pelno mokestį, bei šias deklaracijas 2003 m. birželio 25 d., 2003 m. liepos 18 d., 2003 m. rugsėjo 25 d., 2003 m. gruodžio 24 d., 2004 m. sausio 26 d., 2004 m. liepos 23 d. pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus, esančio Pulko g. 14, darbuotojams;
K. M., žinodamas, kad minėtose PVM bei pelno mokesčio deklaracijose yra įrašyti žinomai melagingi duomenys, kaip UAB „P.“ direktorius 2003 metų gegužės-2004 metų sausio mėnesių laikotarpiu jas pasirašė ir taip suklastojo tikrus dokumentus. UAB „P.“ finansininkams minėtas suklastotas deklaracijas pateikus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus darbuotojams, K. M. panaudojo suklastotus dokumentus.
Minėtus veiksmus šis teismas kvalifikavo kaip dviejų nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, bei dviejų nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26d. Nr. VIII-1968 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2006 m. vasario 10 d.) sutaptis.
Be to, juridinis asmuo UAB „P.“, atstovaujama direktoriaus K. M., kuris veikdamas UAB „P.“ vardu, jos naudai ir interesais, 2003 metų gegužės-2004 metų liepos mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia Alytuje, apgaulingai tvarkė UAB „P.“ buhalterinę apskaitą, t. y.:
K. M., būdamas UAB „P.“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2002-2004 metų UAB „P.“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad “Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykius”, 2003-2004 metų laikotarpiu, žinodamas, kad tarp UAB “I.A.B.”, UAB ,,E.” ir UAB „P.“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „P.“ buhalterinę apskaitą įtraukė A. K. suklastotus ir pateiktus UAB ,,E.” PVM sąskaitas faktūras, statybos rangos sutartį, atliktų darbų aktus bei atliktų darbų ir išlaidų pažymas, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „P.“ pirko paslaugas iš UAB „I.A.B.“, UAB ,,E.” ir už jas apmokėjo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „P.“ 2003-2004 metų veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šiuos veiksmus teismas kvalifikavo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžiu konstatavo, kad K. M., darydamas nusikaltimus, veikė juridinio asmens naudai ir interesais kaip UAB „P.“ direktorius ir vienas iš akcininkų, kurio vadovaujamos pareigos sutapo su atstovavimu juridiniam asmeniui, sprendimų priėmimu, absoliučia juridinio asmens kontrole, todėl pripažino, kad juridinis asmuo UAB „P.“ padarė minėtus nusikaltimus. Šis teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, pritaikė BK 36 straipsnį – atleido juridinį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukė. Teismas konstatavo, kad UAB „P.“ prarado pavojingumą, šią išvadą motyvuodamas tuo, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau negu šešeri metai, per tą laikotarpį juridinis asmuo nepadarė jokios nusikalstamos veikos, sėkmingai vykdė ūkinę finansinę veiklą, valstybės ūkinės krizės metais užtikrino darbo vietas dirbantiesiems, finansinius metus baigdavo pelningai, valstybei sumokėdavo visus mokesčius, intensyviai rėmė visuomeninį–kultūrinį valstybės ir Alytaus gyvenimą, vykdė labdarą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstamomis veikomis juridinio asmens padaryta žala (83 000 Lt) yra mažareikšmė palyginus su sumokėtais mokesčiais valstybei (2007 m. – daugiau kaip 7 mln., 2008 m. – daugiau kaip 10 mln. Lt), ir į tai, kad priėmus UAB „P.“ apkaltinamąjį nuosprendį, bendrovė prarastų bet kokią galimybę dalyvauti konkursuose dėl užsakymų naujiems vykdomiems ūkiniams darbams, tokiu atveju juridiniam asmeniui grėstų neišvengiamas bankrotas, darbą prarastų 200 darbuotojų.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, patenkino UAB „P.“ gynėjo apeliacinį skundą ir bendrovę pagal jai pareikštus kaltinimus išteisino konstatavęs, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad visi nuteistojo K. M. nusikalstami veiksmai buvo apimti vieningo sumanymo pasisavinti UAB „P.“ turtą ir tuo siekė gauti turtinę naudą ne įmonei, o sau asmeniškai: jis iš bendrovės pasisavino 442 226,90 Lt – taip padarė žalą bendrovei ir valstybei, nes būtent nuo šios sumos nesumokėjo mokesčių (83 122,7 Lt) į valstybės biudžetą, kurie beveik šešis kartus mažesni nei pasisavintas turtas t. y. neveikė juridinio asmens naudai ar interesais, nes pasisavintus pinigus naudojo savo interesais. Be to, šis teismas nustatė, kad K. M. nusikalstamų veiksmų padarymo metu UAB „P.“ buvo keturi akcininkai, jos vadovas K. M. turėjo 40 procentų akcijų, kiti UAB “P.” akcininkai bei įmonės darbuotojai nežinojo apie nusikalstamus bendrovės vadovo K. M. veiksmus, todėl padarė išvadą, kad jis veikė atskirai nuo bendrovės. Dėl minėtų vadovo K. M. veiksmų nėra bendrovės (juridinio asmens) tyčios (kaltės).
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl juridinio asmens UAB „P.“ išteisinimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 20 straipsnį) ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vertindamas, ar nuteistojo K. M. nusikalstamos veikos padarytos UAB „P.“ naudai, teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į turto pasisavinimo padarinius ir tik jų pagrindu vertino visų nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų priskyrimo juridiniam asmeniui pagrįstumą. Prokuroras pažymi, kad turto pasisavinimas, už kurį nuteistas K. M., UAB „P.“ neinkriminuotas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad juridinis asmuo teistinas už jo naudai bendrovės direktoriaus padarytą sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), suklastotų dokumentų panaudojimą (BK 300 straipsnio 2 dalis) ir apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis). Būtent dėl šių nusikalstamų veikų UAB „P.“ įgijo turtinę teisę į 45 339,70 Lt ir 37 783 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų. K. M. nuteistas už kelias nusikalstamas veikas, kurių požymiai nustatytini ir vertintini atskirai, todėl jo neteisėtos veikos turinys buvo platesnis, davė naudos ne tik jam pačiam, bet ir bendrovei.
Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai, jog UAB „P.“ nesumokėti PVM ir pelno mokesčiai yra apskaičiuoti būtent nuo K. M. pasisavintos sumos, lėmusios žalos bendrovei atsiradimą, taip paneigiant nusikalstamų veikų padarymo juridinio asmens naudai požymį, yra nepagrįsti. Teisės aktuose (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertė mokesčio įstatymo 57 straipsnio 2 dalis, 91 straipsnis) reglamentuota PVM ir pelno mokesčių kompensavimo tvarka neleidžia tapatinti išvengtų mokestinių prievolių su direktoriaus iš bendrovės pasisavintomis lėšomis. Pagal bylos medžiagą mokestinės prievolės buvo sumažintos atskaitos būdu. Be to, BK 20 straipsnio sąlyga, kad nusikalstama veika būtų padaryta juridinio asmens naudai ar interesais, reiškia tokios veikos motyvą ir tikslą, todėl juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar jis realiai gavo naudos, ar ne.
Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad K. M. tyčia buvo nukreipta ne į siekį padėti išvengti PVM ir pelno mokesčių mokėjimo, o į bendrovės piniginių lėšų pasisavinimą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuteistasis ne tik tyčia pasisavino svetimą turtą, bet tai padarė prisidengdamas fiktyviais sandoriais – suklastotais dokumentais apie tariamai bendrovei suteiktas paslaugas. Nuteistasis žinojo, kad suklastotų dokumentų pagrindu užpildytos PVM ir pelno mokesčių deklaracijos yra taip pat suklastotos, o jas pateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „P.“ savo naudai įgis turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas. Tokie K. M. tyčiniai veiksmai lėmė naudos ne tik sau, bet ir bendrovei atsiradimą.
Teismas neatkreipė dėmesio, kad BK 20 straipsnyje nėra tiesioginio reikalavimo nustatyti, jog juridinio asmens valdybai, akcininkams ar darbuotojams būtų žinoma apie įmonės vadovo įmonės naudai daromas nusikalstamas veikas. Teismas neįvertino to, kad K. M. veiksmai, atliekant bendrovės valdymo funkcijas, apie jų neteisėtą pobūdį nežinant bendrovės valdybai, akcininkams ar darbuotojams, savaime nereiškia, jog tokios veikos nepriskiriamos juridiniam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas minėtos aplinkybės neįvertino, todėl neišsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir priėmė nuosprendį, neatitinkantį BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo
Kasatorius savo poziciją, jog netinkamai buvo pritaikyta BK 20 straipsnio 2 dalis, grindžia tuo, kad, pasak jo, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė, jog UAB ,,P.“ vadovas K. M., darydamas nusikalstamas veikas, veikė ne jo vadovaujamo juridinio asmens naudai ar interesais, o siekdamas tik asmeninės naudos. Be to, kasatoriaus nuomone, teismas neatkreipė dėmesio, jog „BK 20 straipsnyje nėra tiesioginio reikalavimo nustatyti, kad juridinio asmens valdybai, akcininkams ar darbuotojams būtų žinoma apie vadovaujančias pareigas užimančio asmens juridinio asmens naudai daromas nusikalstamas veikas.“
Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.
Pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Minėta BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė nereiškia, kad kaltininko – fizinio asmens nusikalstamos veikos tikslas – gauti naudos juridiniam asmeniui – yra vienintelis ar pagrindinis. Toks tikslas, būtinas pagrindžiant juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, gali būti įgyvendinamas ta pačia fizinio asmens nusikalstama veika siekiant ir kaltininko asmeninės naudos, jo paties ar kitų asmenų neteisėto praturtėjimo ir pan.
Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose).
Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo.
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai fizinis asmuo, siekdamas asmeninės naudos ir turėdamas vieningą sumanymą pasisavinti juridinio asmens turtą, padaro kelias nusikalstamas veikas, taip pat ir tokias, dėl kurių padarymo objektyviai atitinkamą naudą gauna ir jo vadovaujamas juridinis asmuo. Sprendžiant, ar tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos BK 20 straipsnio prasme gali būti pripažįstamos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais, jas reikia vertinti ne atskirai, o kartu su kitomis veikomis, kurias darant buvo įgyvendintas vieningas fizinio asmens sumanymas pasisavinti juridinio asmens turtą. Iš tiesų kiekviena atskirai paimta nusikalstama veika gali suponuoti tam tikros turtinės naudos juridiniam asmeniui atsiradimą. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų šių nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos), galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, apjungtų fizinio asmens vieningos tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Taigi tokiu atveju šios nusikalstamos veikos, net jeigu jas padarius juridinis asmuo objektyviai ir gavo tam tikros naudos, BK 20 straipsnio prasme gali būti nelaikomos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais. Kita vertus, ir negavus naudos, bet nustačius kaltininko – fizinio asmens siekį gauti tokią naudą, tai gali rodyti fizinio ir juridinio asmenų ryšį.
Taip pat pažymėtina, kad kai kartu su fiziniu asmeniu kaltinamas ir juridinis asmuo ir kai kaltininkas – fizinis asmuo, kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje, savo nusikalstama veika yra gavęs turtinę naudą, pavyzdžiui, pasisavinęs juridinio asmens pinigus, būtina tirti, kur buvo naudojami fizinio asmens pasisavinti pinigai: asmeniniams poreikiams ar bendrovės naudai ar interesais. Tai yra svarbi faktinė aplinkybė sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, todėl ją būtina nustatyti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Ši aplinkybė lemia ir juridinio asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, teisę į gynybą, bei padeda teisiškai įvertinti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš tokios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukeliamais padariniais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-582/2010) bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pripažįstama, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą BK, inter alia tai, kad pagal BK juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir nenustačius nusikalstamos veikos“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi, atsižvelgiant į juridinio asmens specifiką (juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis), baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Tokiu atveju juridinio asmens veikos vertinimo sąlyga, atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, yra fizinio asmens padaryta nusikalstama veika. Taigi BK 20 straipsnio prasme juridiniam ir fiziniam asmenims gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo.
Sprendžiant, ar juridinis asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką reikia nustatyti ir juridinio asmens kaltę. BK 20 straipsnyje, kuriame nustatytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tiesiogiai apie juridinio asmens kaltę nekalbama. Pažymėtina, kad atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį (verbalinį) metodą. Tai galima padaryti taikant įvairius teisės aktų aiškinimo metodus tarp jų sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto sudedamoji dalis, susijusi su kitomis teisės akto normomis. Taigi aiškinant BK 20 straipsnio nuostatas reikia atsižvelgti į kitas BK normas inter alia BK 2 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Būtent BK 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytu reguliavimu konstatuotina, kad juridinis asmuo už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką atsako tik esant juridinio asmens kaltei. Toks teisės aiškinimo būdas buvo naudojamas ir sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Antai kasacinėje nutartyje Nr. 2K-489/2010 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ”Teismų praktika” Nr. 34) išaiškinta, kad juridiniam asmeniui kaip ir fiziniam asmeniui taikoma BK 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai atsižvelgiant į fizinio asmens padaryto nusikaltimo sunkumą (BK 11 straipsnis).
Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, kad juridinio asmens, kaip specifinio teisinių santykių subjekto, baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Tai konstatavo ir Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjęs, kad ,,juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, veiklos) suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veiklos turinį“. Kartu Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog BK nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi nors juridinio asmens kaltė yra glaudžiai susijusi su fizinio asmens kalte, tačiau ji nėra tapati šiai kaltei ir negali būti savaime perkeliama juridiniam asmeniui. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad įrodyta fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė yra tik prielaida juridinio asmens kaltės nustatymui. Tai pabrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-269/2010, 2K-582/2010).
Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Antai Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime pabrėžė, kad šį ryšį ,,gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė struktūra ir pan“. Tokio ryšio nėra, „kai juridinio asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai“, o ryšio egzistavimą parodo tai, kad „juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan“. Nagrinėjant konkrečią bylą juridinio asmens strategija turėtų būti vertinama atsižvelgiant į juridinio asmens veiklos kryptis, tikslus, numatomas perspektyvas ir pan.
Teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens padeda atskleisti juridinio asmens veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, organizacinė struktūra, veiklos formavimas, įgyvendinimas ir pan. Svarbu tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą ir kita. Nustatant ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens, reikia įvertinti, ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai). Tai, kad juridinio asmens savininkas (akcininkai) nežinojo, neskatino arba nesudarė sąlygų fizinio asmens neteisėtiems veiksmams, yra viena iš aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Taigi juridinio asmens savininkas ar pagrindiniai juridinio asmens akcininkai, kurie turi sprendžiamojo balso teisę, fizinio asmens (kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje) nusikalstamus veiksmus turi suvokti ir skatinti arba suvokti ir juos toleruoti. Sprendžiant juridinio asmens kaltumo ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, toks abipusis ryšys tarp kaltininko – fizinio asmens ir trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens turi būti nustatytas.
Tokio ryšio nebuvimas gali reikšti, kad fizinis asmuo darydamas nusikalstamą veiką veikė savarankiškai ir savavališkai, o tokiu atveju juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn reikštų objektyvų pakaltinimą, t. y. juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę nesant jo kaltės.
Darytina išvada, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, turi būti nustatyta ne tik tai, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai ar interesais, bet ir fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšys su juridiniu asmeniu. Pripažinus, kad fizinio asmens nusikalstama veika buvo padaryta siekiant gauti turtinę naudą ar kitais juridinio asmens interesais, kartu reikia nustatyti, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo apie tokią kaltininko –fizinio asmens daromą ar rengiamą nusikalstamą veiką, ją skatino ar sudarė sąlygas tokios nusikalstamos veikos padarymui, ar, priešingai, toks fizinio asmens nusikalstamas elgesys buvo savarankiškas ir savavališkas, t. y. juridiniam asmeniui nežinomas. Vien tik nusikalstamos veikos padarymas juridinio asmens naudai ar interesais, nesant minėto juridinio asmens ryšio su tokia nusikalstama veika bei ja padariusiu fiziniu asmeniu, negali būti laikomas pakankamu juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindu.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo
Kasatorius taip pat teigia, kad esmines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo neišsamiai, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nuosprendis neatitinka ir BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimų.
Bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas (BPK 255 straipsnis), kuriame išdėstytos nusikalstamos veikos (veikų) aplinkybės sudaro įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje byloje. Kaltinamajame akte UAB ,,P.“ vadovui K. M. dėl BK 183 straipsnio 2 dalies inkriminavimo nurodyta, kad jis pasisavino 442 226,90 Lt bendrovės turto, kurį panaudojo asmeniniams poreikiams. 2004 metais pradėto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama ir įrodinėjama, ar K. M. pasisavinti pinigai (jų dalis) nebuvo naudojami juridinio asmens naudai ar interesais, apsiribojant tik tuo faktu, kad toks turto pasisavinimo būdas suponavo ir sukčiavimą, dėl kurio objektyviai juridinis asmuo išvengė dalies mokesčių valstybei. Šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas tyrė (nustatinėjo) faktines aplinkybes, laikydamasis bylos nagrinėjimo teisme ribų, ir pripažino UAB „P.“ vadovą K. M. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl bendrovės turto – 442 226,90 Lt pasisavinimo asmeniniams poreikiams. Pažymėtina, kad suformuluotas kaltinimas UAB ,,P.“ vadovui K. M. dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bei nurodytos konkrečios šios veikos padarymo aplinkybės (pasisavinimo būdas, tikslas) suponavo ir kitus kaltinimus jam ir juridiniam asmeniui pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (du nusikaltimai), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (du nusikaltimai), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
Kaltinamuoju aktu juridinis asmuo UAB „P.“ buvo kaltinamas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (du nusikaltimai) tuo, kad jo vadovas K. M. padarė nusikalstamus veiksmus, kuriais šios bendrovės naudai išvengė 45 339,70 Lt PVM ir 37 783 Lt pelno mokesčių, kurių nemokėjo į valstybės biudžetą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama, kas yra UAB ,,P.“ savininkas (akcininkai), o kartu nebuvo nustatinėjamas ir įrodinėjamas juridinio asmens savininko (akcininkų) ryšys su vadovo K. M. padarytomis nusikalstamomis veikomis. Kaltinamajame akte minėto juridinio asmens kaltė grindžiama vadovo (fizinio asmens) kalte savaime ją perkeliant juridiniam asmeniui. Tuo tarpu teismas nustatė, kad K. M. nusikalstamų veikų padarymo metu juridinio asmens – UAB ,,P.“ savininkai buvo keturi akcininkai (bendrovės įstatinis kapitalas 2 500 000 Lt) , o vienas iš jų UAB ,,P.“ vadovas K. M. turėjo 40 procentų akcijų.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas juridinį asmenį UAB „P.“, argumentavo tuo, kad K. M. pasisavino bendrovės turtą asmeniniais tikslais (toks tikslas nurodytas ir kaltinamajame akte), be to, turėdamas vieningą sumanymą, padarė ir tokias nusikalstamas veikas, iš kurių objektyviai naudos turėjo ir juridinis asmuo (išvengė mokesčių), tačiau, K. M. įgyvendinus savo sumanymą pasisavinti juridinio asmens turtą, bendrovei padaryta turtinė žala (442 226,90 Lt) iš esmės paneigia tą naudą, kurią ši bendrovė objektyviai gavo nesumokėjusi būtinų mokesčių. Teismas, remdamasis vien tik K. M., liudytojų A. K. ir R. V. parodymais, taip pat padarė išvadą, kad K. M. veikė atskirai nuo įmonės, kiti UAB ,,P.“ akcininkai nežinojo apie bendrovės vadovo nusikalstamus veiksmus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant, ar K. M. nusikalstamas veikas padarė bendrovės naudai ar interesais, nepakanka atsižvelgti tik į tai, kokia turtinė žala padaryta bendrovei pasisavinus jos turtą. Šioje byloje taip pat turėjo būti ištirta, ar bendrovės panaudojimas nusikalstamoje veikoje buvo naudingas įmonės ūkinei veiklai, jos strategijai, perspektyvai, konkurencingumui ir pan. Todėl turėjo būti nustatyti ne tik neteisėto pinigų paėmimo iš bendrovės faktai, bet ir tai, ar šie pinigai nebuvo realiai naudojami įmonės interesams užtikrinti. Byloje reikėjo patikrinti ir K. M. nusikalstamų veiksmų ryšį su UAB „P.“ veiklos pobūdžiu bei organizacine struktūra, patikrinti, kaip kiti akcininkai (visuotinis susirinkimas) kontroliavo K. M. veiksmus, ar jie turėjo informacijos apie jo neteisėtus veiksmus dėl pinigų išgryninimo, mokesčių išvengimo, ar nebuvo šie neteisėti veiksmai kitų akcininkų toleruojami, ar jiems vykdyti nebuvo sudarytos sąlygos.
Minėta, kad pagrindą šių aplinkybių išnagrinėjimui teisme turėjo sudaryti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys ir tinkamai pareikšti kaltinimai. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrovės vadovo K. M. parodymai dėl pasisavintų pinigų panaudojimo kiekvienoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nuoseklūs, jie kito, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, visapusiškai netyrė, ar pinigai (dalis jų) nebuvo užvaldyti bendrovės naudai ar interesais.
Konstatuotina, kad, prieštaraujant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatai, teismo išvados dėl juridinio asmens atsakomybės sąlygų padarytos neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamos K. M. neteisėtai iš bendrovės užvaldytų pinigų panaudojimo aplinkybės, nebuvo imtasi priemonių atskleisti šio fizinio asmens ir jo padarytų nusikalstamų veikų ryšio su juridiniu asmeniu.
Nepateisinamai ilgai užsitęsus ikiteisminiam tyrimui bei bylos nagrinėjimui teisme (beveik aštuoneri metai), prarastos galimybės surinkti papildomus įrodymus, reikšmingus juridinio asmens atsakomybei (pavyzdžiui, byloje esantys duomenys rodo, kad kai kurių liudytojų, kurie nusikalstamų veikų padarymo metu buvo UAB ,,P.“ akcininkai, apklausti dėl amžiaus ir sveikatos būklės neįmanoma). Be to, nuosprendžio dalyje, kuria UAB „P." vadovas K. M. buvo nuteistas už tai, kad pasisavino bendrovės turtą, tvirtinama, kad jis pasisavintus pinigus panaudojo asmeniniams poreikiams (tuo ir buvo kaltinamas). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta. Taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo sukelti teisiniai padariniai negali būti ištaisyti perdavus bylą nagrinėti apeliacine tvarka.
Kita vertus, esant tokiai teisinei situacijai, baudžiamojo proceso tęsimas šioje byloje sukeltų juridinio asmens, kuriam buvo pareikštas baudžiamasis kaltinimas, teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo pavojų (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis; BPK 44 straipsnio 5 dalis; Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011; Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Ilijkov v. Bulgaria, no. 33977/96, judgement of 26 July 2001 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas