Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 73.2.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. birželio 15
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige
Baltic“ Lietuvos filialo (atsakovo ADB „Reso Europa“ teisių perėmėjo) kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UADBB „Legator“ ieškinį atsakovui ADB
„Reso Europa“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo: UAB DK „PZU Lietuva“.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės
teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarties aiškinimą, taikymo.
A.J. individuali įmonė ir atsakovas ADB
„RESO Europa“, tarpininkaujant
draudimo brokeriui UADBB „Legator“, 2006 m. balandžio 6 d. sudarė Sausumos transporto priemonių
(kasko) draudimo sutartį, kuria A. J. individuali įmonė siekė apdrausti dvylika
jai priklausančių automobilių. Draudimo sutarties dalimi tapo priedai Nr. l ir Nr. 2, ADB „RESO Europa“ Sausumos transporto priemonių
draudimo taisyklės Nr. 024 (toliau – Taisyklės). Vienas iš draudimo sutartimi apdraustų
automobilių – vilkikas (duomenys neskelbtini) – buvo sugadintas 2006 m. spalio 31 d. eismo
įvykio Lenkijoje metu. Dėl šio įvykio ADB „RESO Europa“,
vadovaudamasi CK 6.999 straipsnio 1 dalimi, draudėjui išmokėjo 75 915,68 Lt
draudimo išmoką. Draudėjas (A. J. individuali įmonė) nesutiko su draudimo
išmokos dydžiu, savo reikalavimo teisę pagal cesijos sutartį perleido ieškovui UADBB „Legator“. ADB „RESO
Europa“ nesutikus išmokėti papildomos draudimo išmokos, ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti
iš atsakovo 16 311 Lt žalai atlyginti, šešių procentų dydžio metinių palūkanų
nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2–asis apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį
tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovo 2005 m. sausio 5 d. buvo
sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią ieškovas veikė kaip brokeris,
tarpininkas. 2006 m. balandžio 6 d. A. J. individuali įmonė pasirašė su ieškovu
vilkiko draudimo sutartį. Teismas, remdamasis ADB „Reso Europa“
Taisyklių 6.8 punktu, nurodė, kad proporcinis draudimas – tai yra draudimas,
kai draudiko atsakomybė nustatoma draudėjo pasirinktu santykiu tarp draudimo
sumos ir draudžiamos transporto priemonės rinkos vertės. Dėl to, atsitikus
draudiminiam įvykiui, draudikas privalo atlyginti draudėjui tik dalį jo patirtų
nuostolių, proporcingų draudimo sumos ir draudimo vertės prieš pat draudiminį
įvykį, santykiui. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo duomenų, jog automobilis
buvo apdraustas proporciniu draudimu; draudimo sutarties priede Nr. 2 nebuvo nurodytos
jokios išlygos, jog automobilis buvo apdraustas proporciniu draudimu.
Priešingai, priede Nr. 1 nurodyta ir rinkos vertė, ir draudimo suma – 121 300
Lt. Atsakovui neginčijus draudimo sutarties sąlygų, teismas pripažino, kad ji
yra galiojanti ir turėjo būti šalių tinkamai vykdoma; atsakovas neįrodė, kad
sudarant draudimo sutartį buvo pažeisti įstatymo reikalavimai. Teismas
pažymėjo, kad draudikas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, turėjo teisę
apžiūrėti draudžiamą turtą, o prireikus savo lėšomis galėjo paskirti ekspertizę
jo vertei nustatyti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog
buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė ar padaryta rašybos ar
aritmetinė klaida, konstatavo, jog negalima daryti išvados, kad buvo sudarytas
nevisiškas draudimas. Teismas nustatė, kad A. J. individuali įmonė kreipėsi į
atsakovą prašydama atlyginti žalą, pateikė reikiamus rašytinius įrodymus,
tačiau atsakovas nevisiškai atlygino žalą, išmokėjo 75 915,68 Lt. Teismas
nustatė, kad automobilio remontas buvo pagrįstas, jo išlaidos nesudarė 75 procentų
automobilio vertės ir padarė išvadą, jog taikytinas Taisyklių 15.5.3 punktas,
t. y. atlygintinos transporto priemonės atkūrimo išlaidos. Teismas,
remdamasis A. J. individualios įmonės su ieškovu 2007 m. balandžio 6 d.
sudaryta reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi, pagal kurią jis perdavė
kreditoriaus teises ieškovui dėl draudimo išmokos reikalavimo iš atsakovo, padarė
išvadą, kad atsakovas nepagrįstai neišmokėjo ieškovui dar 15 913,18 Lt draudimo
išmokos, taip pat priteisė šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo
atsisakymo vykdyti prievolę iki ieškinio pateikimo dienos.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal atsakovo ADB „Reso Europa“ apeliacinį skundą, 2009 m. sausio 5 d.
nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo
sprendimą. Kolegija pripažino, kad kai draudimo suma ir draudimo vertė
nesiskiria, vadinasi, buvo sudaryta draudimo sutartis, kuriai nėra taikomos
nevisiško draudimo taisyklės; atsakovas nenuginčijo draudimo sutarties sąlygų,
todėl jos yra galiojančios ir jų turėjo būti laikomasi. Kolegija, teikdama
pirmenybę individualiai aptartoms draudimo sutarties sąlygoms prieduose,
nurodė, kad tai, jog draudimo sutartyje nebuvo įrašyta sąlyga apie proporcinį
draudimą, leido daryti išvadą, kad automobilis buvo apdraustas visa verte; tai,
kad draudimo sutartyje nurodytos draudimo suma ir draudimo vertė sutapo,
patvirtino aplinkybę, jog buvo susitarta dėl individualių sąlygų pagal priedus
Nr. 1 ir Nr. 2. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog transporto
priemonės vertė eismo įvykio dieną buvo 133 000 Lt, t. y. pirmosios instancijos
teismas pagrįstai netyrė aplinkybių dėl transporto priemonės pagerinimo ir
neskyrė ekspertizės dėl transporto priemonės būklės, nes šalys neginčijo
transporto priemonės vertės eismo įvykio dieną ir ieškovas neturėjo procesinės
pareigos įrodyti tas aplinkybes, kurių neginčijo atsakovas. Kolegijos teigimu,
pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Taisyklių 15.4.2 punkto, nes
atsakovas neįrodė, kad transporto priemonė buvo sunaikinta; transporto
priemonės remonto kaina neviršijo 75 procentų transporto priemonės rinkos
vertės prieš pat draudiminį įvykį. Kolegija, atmesdama apelianto argumentus,
remdamasi teismų praktika, nurodė, kad į automobilio remonto darbų kainą neturėjo
būti įtrauktas PVM, nes tiek remontuojant, tiek neremontuojant į nuostolių dydį
yra įskaičiuojama automobilio remonto paslaugų ir detalių vertė be PVM
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. DUAB
„Baltijos garantas“; bylos Nr. 3K-3-381/2006).
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos
filialas (atsakovo ADB „Reso Europa“ teisių perėmėjas) prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 5 d. nutartį ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai
aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo
taisyklę, įtvirtintą 2006 m. birželio 7 d. nutartyje (bylos Nr.
3K-3-381/2006), kurioje nurodyta, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM
mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu, t. y. pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai sutapatino paslaugos kainą ir paslaugos pirkėjo
nuostolius, patiriamus įsigyjant šią paslaugą. Be to, teismai, konstatavę, kad,
siekiant nustatyti, ar automobilio remontas yra tikslingas, būtina atsižvelgti
į transporto priemonės rinkos vertę su PVM ir remonto kaštų sumą be PVM, pažeidė
CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą protingumo principą, o pirmosios instancijos
teismo išvada, kad remonto kaina priklauso nuo aplinkybės, ar asmuo turi teisę
į PVM atskaitą, pažeidžia ne tik konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą,
bet ir prieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams. Kasatoriaus teigimu,
teismas, nustatydamas eismo įvykio metu transporto priemonei padarytos žalos
dydį, turėjo atsižvelgti į transporto priemonės rinkos vertę eismo įvykio
dieną, privalėjo patikrinti atsakovo ginčijamą aplinkybę, kad transporto
priemonės būklė jos neremontuojant ir nuolat eksploatuojant per 6 mėnesius pakilo
nuo 121 000 Lt iki 133 000 Lt. Atmesdamas atsakovo prašymus skirti transporto
priemonės vertės ekspertizę bei išreikalauti iš ieškovo dokumentus,
patvirtinančius transporto priemonės būklės pagerinimus, pirmosios instancijos
teismas pažeidė rungtyniškumo principą, o konstatuodamas, kad atsakovas sutinka
su šia aplinkybe (kurią atsakovas viso proceso metu ginčijo), pažeidė
teisingumo kriterijų. Be to, teismai, nustatydami žalos dydį, privalėjo
vadovautis šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygomis, Taisyklių 15.4.2
punktu, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai
konstatavo, kad remonto tikslingumas nustatomas atsižvelgus į transporto
priemonės rinkos vertę su PVM ir remonto kainą be PVM. Be to, pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai sutapatino remonto darbų kainą su draudėjo dėl
transporto priemonės remonto darbų faktiškai (t. y. susigrąžinus iš valstybės
sumokėtą PVM) patirtų nuostolių suma, t. y. transporto priemonės remonto kaina
negali priklausyti nuo to, turi transporto priemonę remontuojančios įmonės
klientas teisę į PVM atskaitą ar ne.
2.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, draudimo sutarties sąlygas
išaiškino remdamiesi tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (automobilis buvo
apdraustas visa verte, nes draudimo sutartyje nebuvo įrašytos sąlygos, kad tai
proporcinis draudimas). Teismai taip nepagrįstai netaikė Sausumos transporto
priemonių sudarytos sutarties sąlygų (Taisyklių 15.4.2 punkto), pagal analogiją
tik taikė teismų praktikoje įtvirtintą taisyklę, tačiau ji taikytina visiškai
kitokiai, su nagrinėjama byla nesusijusiai situacijai. Tuo tarpu Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio
31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje; bylos Nr. 3K-3-1037/2001, išdėstyta
taisyklė, reglamentuojanti analogišką atvejį kaip ir šioje byloje, tačiau
teismai šia teismų praktika nesirėmė.
3.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai padarė neteisingas išvadas, kad, vienai iš šalių nepateikus priešinio
reikalavimo, reiškia, jog nėra sutarties sudarymo pažeidimų, t. y. pažeistas CPK
13 straipsnis. Atsakovas ADB „RESO Europa“ teismo posėdžio metu pateikė prašymą
apklausti draudėjo atstovą, pasirašiusį draudimo sutartį, ir išsiaiškinti
tikrąją jo valią, tačiau teismas šį prašymą atmetė, o sprendime pripažino, jog
automobilis buvo apdraustas visa verte. Juolab kad atsakovas ginčijo aplinkybę,
kad transporto priemonės rinkos vertė eismo įvykio dieną, palyginus su draudimo
sutarties sudarymo diena, yra sumažėjusi; ir kad atsakovas su 133 000 Lt
rinkos verte sutiktų tik tuo atveju, jei draudimo sutarties sudarymo dieną
transporto priemonės rinkos vertė būtų didesnė (141 000 Lt).
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį
atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai, nustatydami apdrausto vilkiko vertę ir žalos dydį, nepažeidė CK 6.997
straipsnio 1 dalies, 6.998 straipsnio, teisingai aiškino draudimo sutartį ir
Taisykles, nes draudimo sutarties Priede Nr. 1 buvo nustatyta kiekvieno
draudžiamo vilkiko rinkos vertė ir draudimo suma, kuri buvo to paties dydžio
kaip ir vilkiko rinkos vertė. Pagal CK 6.998 straipsnį kasatoriui ribojama
galimybė ginčyti draudimo sumą, jei ši nustatyta šalių susitarimu. Ieškovo
teigimu, kasatoriaus argumentas dėl neteisingo draudimo sutarties aiškinimo yra
nepagrįstas, nes sutarties aiškinimas, kad sugadinus vilkiką daugiau nei 52
procentai, šis laikomas sugadintu, neatitiktų protingumo bei sąžiningumo
principų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenukrypo nuo teismų
praktikos dėl PVM įskaičiavimo į rinkos ir remonto darbų vertę, pagrįstai
neįskaičiavo šio mokesčio į vilkiko remonto darbus.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudimo
sutarties turinio aiškinimo
Asmuo,
sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo
galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti
draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam
atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).
Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo
sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies
taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1
dalis). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti
draudiminiai įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi
draudiminiais. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo,
sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais,
draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies
taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų
suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau
atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa
sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos
nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų
vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193
straipsnis).
Draudimo
sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (Draudimo įstatymo
2 straipsnio 18 punktas). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo
sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos
atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties
dalis. Draudėjas su jomis susipažįsta ir tai patvirtina pasirašydamas polisą.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės,
bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems
atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise
nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys:
sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys
duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos
apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v.
UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006). Šios, sutartį
individualizuojančios, sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neišeinant už
tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties
(sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso
draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos –
dydis.
Nagrinėjamoje
byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos draudimo sutarties turinio (draudimo
sumos dydžio) aiškinimo (draudimas visa verte ar proporcinis). CK 6.997
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma,
kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti,
nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Ne gyvybės
draudimo atveju (išskyrus įstatymų nustatytas išimtis) draudimo suma negali
viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, tačiau nėra
nustatyta draudimo šalių susitarimu nustatyti šią sumą, mažesnę už draudimo
vertę (CK 6.997 straipsnio 2 dalis, 6.999 straipsnio 1 dalis). Tokiu
atveju, įvykus draudiminiam įvykiui, draudėjui atlyginamų nuostolių dydis
apskaičiuojamas proporcingai draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui.
Teismų
praktikoje pripažįstama, kad tam, jog būtų kvalifikuoti sutartiniai teisiniai
santykiai, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį
išaiškinti. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo
taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose konkrečiose bylose Aiškinant sutartį,
būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais
teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos
taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių
atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis
varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB
„Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“;
bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m.
gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“; bylos Nr. 3K-3-203/2007, ir kt.) Esant ginčui dėl
sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant
tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio
ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl
sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas
aplinkybes. Sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti
atskiras jos sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos
teismas nurodytu aspektu tinkamai aiškino šalių sudarytos draudimo sutarties
sąlygas. Minėta, kad draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti
savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Taigi draudimo sutarties tikslas
yra apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju ir šis tikslas įgyvendinamas
pasirenkant draudimo sumą bei draudiminės apsaugos apimtį. Paprastai šios
sąlygos individualizuojamos draudimo polise. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytos draudimo sutarties
sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pagal sutarties sąlygas
esminę reikšmę turi sutarties individualios sąlygos, nurodytos prieduose Nr. 1
ir Nr. 2, iš kurių matyti, jog draudimo suma ir draudimo vertė sutapo.
Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo
suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos ir sutarties sąlygas išaiškino
remdamasis tik pažodiniu sutarties tekstu, nepagrįsti. Minėta, kad bylą
nagrinėję teismai vertino sutarties sudarymo tikslus, tikruosius šalių
ketinimus ir nustatė, jog draudimo sutarties priedu Nr. 1 buvo apdraustos ir
kitos transporto priemonės, tačiau nė viena jų nebuvo drausta proporciniu draudimu.
Šalių sudarytos sutarties sudėtinė dalis yra Sausumos transporto priemonių
draudimo taisyklės, kurių 6.1 punkte nustatyta, kad draudimo suma – tai
draudimo sutartyje nustatyta suma, kurios neviršydamas draudikas atlygina
draudiminio įvykio metu patirtus nuostolius, susijusius su transporto
priemonės, papildomų įrenginių sugadinimu, sunaikinimu ar vagyste, bei
vairuotojo ar keleivio kūno sužalojimais. Šių taisyklių 6.5 punkte
detalizuojami draudimo visa rinkos verte ir nevisiško draudimo būdai, kurių skiriamasis
požymis – draudimo sumos ir draudžiamo turto rinkos vertės santykis. Taigi
draudimo suma yra viena iš esminių draudimo sutarties sąlygų, kuri
individualizuojama draudimo polise. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo
atveju, kai individualiose sutarties sąlygose nurodyta draudimo vertė ir
draudimo išmokos suma sutampa, ir jei šios sąlygos draudikas nenuginčijo, nėra
pagrindo pripažinti jog šalys susitarė dėl nevisiško draudimo.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Kasatorius skunde kelia klausimą, kad bylą nagrinėję
teismai netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės
taikymo ir aiškinimo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. DUAB „Baltijos garantas“;
bylos Nr. 3K-3-381/2006, kurioje nurodyta, kad kai
prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti
šio asmens nuostoliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta teisės taikymo ir
aiškinimo praktika nagrinėjamoje byloje neaktuali. Kasatoriaus nurodytoje
byloje buvo keliamas išlaidų transporto priemonei suremontuoti dydžio klausimas
tuo aspektu, ar į išlaidas patyrusio asmens nuostolį įtrauktinas PVM tuo
atveju, kai paslaugą įsigyjantis asmuo yra PVM mokėtojas. Nagrinėjamoje byloje
toks klausimas nebuvo keliamas, nes šalių ginčas vyko dėl draudimo išmokos
dydžio pagal sutarties sąlygas, skirtingai jas vertinant dėl draudimo vertės
dydžio. Dėl to teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasatoriaus nurodytų
kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006,
išdėstytų išaiškinimų taikymo, nes bylą nagrinėję teismai nuo jų nenukrypo, PVM
sumos į žalą patyrusio asmens, kaip PVM mokėtojo, nuostolius neįtraukė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino
ir taikė teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių draudimo
sutarties sąlygas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo,
nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės
instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio
2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK
98
straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai,
kurios naudai priimtas sprendimas.
Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį
skundą surašiusiai šaliai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti
rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas
teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus
koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta
minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m.
sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų
Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus
užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą
koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos.
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK
98
straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, konstatuoja, kad ieškovas,
atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą prašydamas priteisti bylinėjimosi
išlaidas (2500 Lt), viršijo rekomendacijose nurodytą dydį, todėl jam, atsižvelgiant
į nurodytas rekomendacijas, priteistina 1600 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 5 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
ieškovui UADBB „Legator“ ((duomenys
neskelbtini) iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ((duomenys neskelbtini)
1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų
surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas