Civilinė byla Nr. e2S-841-614/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00996-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.;

3.3.2.2.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. L. dėl skolos priteisimo. Teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - turto areštą 23 188,41 Eur sumai. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovas vengia bendradarbiauti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-01-14 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas sprendė, kad pateiktame teismui procesiniame dokumente ieškovas išdėstė faktines aplinkybes, tikėtinai pagrindė reikalavimą. Teismas nurodė, kad atsakovo finansinė padėtis yra nežinoma, nežinomi jo skoliniai įsipareigojimai bei kiti galimi kreditoriai. Atsižvelgiant į ieškinio sumą, egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanoma. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bendradarbiauja su ieškovu, siekia sumažinti prievolės dydį. Teismas padarė išvadą, jog egzistuoja tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadovaudamasis ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju areštuotinas atsakovo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, pinginės lėšos ar turtinės teisės, esančios pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis 23 188,41 Eur sumai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas M. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas preliminariai neįvertino ieškinio pagrįstumo. Vienintelis įrodymas, kuriuo remiasi ieškovas, yra 2014-09-03 paprastojo vekselio kopija. Ieškovas praleido Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 str. 1 d. nustatytus vekselio pateikimo apmokėti terminus, todėl teismui pateiktas vekselis yra praradęs vertybinio popieriaus reikšmę. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tokiu atveju ieškovas turėjo pagrįsti, kad vekselio turėtojo prievolė yra vykdytina, ir nurodyti tariamo įsipareigojimo atsiradimo pagrindą, tačiau jokių įrodymų nepateikė ir pagrindo nenurodė. Apelianto nuomone, teismas be pagrindo jam nepranešė apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą ir dėl to objektyviai neįvertino šių priemonių taikymo tikslingumo. Net pats ieškovas neprašė šį klausimą nagrinėti, atsakovui nepranešus. Dėl to teismas pripažino, kad atsakovo finansinė padėtis nežinoma. Be to, teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas savo turtą gali paslėpti arba vengti vykdyti teismo sprendimą.

Ieškovas A. B. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad atsakovo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su preliminariu ieškinio pagrįstumo vertinimu, o su bylos nagrinėjimu iš esmės. Dėl atsakovo informavimo apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą sprendžia teismas. Įstatymas ieškovo valios išraiškos nereikalauja. Apeliantas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tačiau, pagal Teismų įstatymo 23 str. 2 d., vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, kuri yra privaloma žemesnės instancijos teismams, formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2016-01-14 nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė.

Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė nutartį, kuria patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Vienas iš atskirojo skundo argumentų – ieškovas ieškinio tikėtinai nepagrindė. Apeliantas nurodė, kad vienintelis įrodymas, kuriuo remiasi ieškovas, yra 2014-09-03 paprastojo vekselio kopija. Ieškovas praleido Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 str. 1 d. nustatytus vekselio pateikimo apmokėti terminus, todėl teismui pateiktas vekselis yra praradęs vertybinio popieriaus reikšmę. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tokiu atveju ieškovas turėjo pagrįsti, kad vekselio turėtojo prievolė yra vykdytina, ir nurodyti tariamo įsipareigojimo atsiradimo pagrindą, tačiau jokių įrodymų nepateikė ir pagrindo nenurodė. Su aptariamu apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės, ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2323/2013). Aukščiau išdėstytos atsakovo nurodytos aplinkybės yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės, tačiau šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas, o ne ieškinys nagrinėjamas iš esmės. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamą dokumentą, kuris, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Taigi šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Todėl, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo.

Atsakovo nuomone, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstai nagrinėjo, jam nepranešęs. Pažymėtina, kad CPK 147 str. 1 d. įtvirtinta, jog, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Teismų praktikoje pažymima, kad nepranešimas atsakovui, priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010-09-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1071/2010; 2010-08-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1046/2010; 2010-09-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; 2010-09-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-984/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010-09-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1019-520/2010). Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikina ne dėl argumento per se, kad atsakovui nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama nustačius, kad, vertinant duomenis, atsakovo turtui taikyti suvaržymus nebuvo pagrindo, t. y. nebuvo grėsmės, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokių duomenų, taip pat ir duomenų apie savo finansinę padėtį, atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl nurodyto nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimo pagrindo šiuo atveju nėra, ir skundžiama nutartis dėl to, kad apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą atsakovui nebuvo pranešta, nenaikintina.

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Vadovaudamasis CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                   Eglė Surgailienė