Civilinė byla Nr. 2A-543/2012

Procesinio sprendimo kategorija 35.5; 36.2; 42.9; 42.10

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-519-280/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams K. K. , S. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dravinė“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas AB DnB Nord bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams K. K. , S. K. ir UAB „Dravinė“ ir prašė iš atsakovų solidariai priteisti 58 024,04 eurų (53 314,62 EUR negražinto kredito, 4 546,90 EUR palūkanų, 162,52 EUR delspinigių – iš viso 200 345,41 Lt) skolą, 16,05 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad tarp DnB Nord banko ir kredito gavėjo UAB „Dravinė“ 2005 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutartis Nr. 05/306, pagal kurią atsakovui UAB „Dravinė“ suteiktas 100 000 Lt dydžio overdrafto limitas iki 2008 m. rugpjūčio 14 d., už kurį atsakovas įsipareigojo mokėti palūkanas, o praleidus sutartimi nustatytus terminus - mokėti papildomas palūkanas ir delspinigius. Vėlesniais šalių susitarimais overdrafto sutarties sąlygos buvo keičiamos. 2009 m. rugsėjo 25 d. susitarimu negrąžinto overdrafto limito suma 241 000 Lt konvertuota į eurus (69 798 EUR), overdrafto sutartis performinta į kreditavimo sutartį su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2010 m. birželio 30 d. 2007 m. birželio 18 d. sudaryta laidavimo sutartis su atsakovu S. K. ir tą pačią dieną sudaryta laidavimo sutartis su atsakovu K. K. . 2010 m. rugpjūčio 17 d. su atsakovais S. K. ir K. K. sudaryti susitarimai, pagal kuriuos laiduotojai įsipareigojo iki 2010 m. spalio 1 d. rasti būdą skolai pagal pasibaigusią kreditavimo sutartį padengti. Pagal laidavimo sutarties 4.2 punktą, laidavimo sutartys neterminuotos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisti iš atsakovų S. K. , K. K. ir UAB „Dravinė“ ieškovui AB DnB NORD bankui solidariai 58 024,04 EUR (200 345,41 Lt) skolą, 16,05 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat iš kiekvieno atsakovo ieškovui priteisė po 1 669 Lt žyminio mokesčio bei po 11 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas pažymėjo, kad 2009 m. rugsėjo 25 d. kreditavimo sutartyje nurodytas kredito grąžinimo terminas 2010 m. birželio 30 d. (kredito sutarties specialios dalies 4 p.). Tas patvirtina, jog visų iš kreditavimo sutarties atsiradusių prievolių įvykdymo terminai yra suėję, ieškovas turi reikalavimo teises. Reikalavimas, jog įsiskolinimą padengtų laiduotojas, pagrįstas atsakovo laidavimo sutartimi prisiimtais įsipareigojimais ir CK 6.6 straipsnio 5 dalyje, 6.81 straipsnyje įtvirtinta laiduotojų solidariąja su kredito gavėju atsakomybe. Laidavimo sutartimi atsakovai S. K. ir K. K. užtikrino ir ieškovo prašomų priteisti kreditavimo sutarties bendrosios dalies 15, 16 punktų pagrindu apskaičiuotinų mokestinę ir kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų sumokėjimą bei su netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu susijusių papildomų prievolių įvykdymą (Laidavimo sutarčių 2.1.1 p.). Laidavimo sutarčių 4.2 punktu minėti atsakovai sutiko, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko (UAB „Dravinė“) prievolių įvykdymo. 2010 m. rugpjūčio 17 d. susitarimais dėl laidavimo termino pagal 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartis bankas su minėtais atsakovais susitarė, kad bankas nepradės skolos išieškojimo ir pasibaigus skolos grąžinimo terminui 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. spalio 1 d., nes laiduotojai pažadėjo rasti būdą padengti skolą savo noru ir savo ar UAB „Dravinė“, kurios akcininkais jie yra, sąskaita. Savo pažado atsakovai laiduotojai neįvykdė, todėl ieškovas 2011 m. sausio 3 d. išsiuntė ieškinį dėl skolos priteisimo, nes prievolės pagal kredito sutartį liko neįvykdytos. Teismas sprendė, jog atsakovų tvirtinimai, kad praleisti reikalavimo pagal laidavimo sutartį CK 6.88 straipsnio 1 dalį nustatyti terminai, atmestini, nes laidavimas apibrėžtas visišku prievolių įvykdymu. Teismas taip pat sprendė, kad pagrįstas ir įrodytas yra ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų sutartines palūkanas, nes šalys susitarė (2009 m. rugsėjo 25 d. sąskaitos kreditavimo sąlygų pakeitimas), jog už suteiktą kreditą mokėtinos kintamos metinės palūkanos. Šios mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžinto prašomo priteisti kredito likučio, kuris ieškinio pareiškimo dieną sudarė 53 314,62 eurų, ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki kredito grąžinimo ieškovui dienos (Kredito sutarties 5.1 punktas) (CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje teismas taip pat nustatė, kad šalys kredito sutartyje numatė, kad sutartinės palūkanos už naudojimąsi pinigais turi būti mokamos iki visiško skolos grąžinimo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo. Tačiau sutarties šalys už sutartyje nustatytos piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą gali nustatyti ir kitokio dydžio palūkanas, nei numatyta CK 6.210 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte, bendrosios dalies 15 ir 16 punktuose nustatyta, kad už gautą kreditą, kredito gavėjas moka ieškovui kintamas palūkanas, kurios paskaičiuojamos įvertinant tuo metu esantį EURIBOR ir pridedant 10,27 proc. metinių palūkanų dydžio banko maržą, bei nustatyta, kad už laiku negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos papildomos palūkanos, pusės mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžio ir jau po termino praleidimo palūkanos siekia 16,05 procentus, ko atsakovai iš esmės neginčijo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmetė atsakovų argumentą, kad pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas iš atsakovų S. K. ir K. K. turėtų būti priteista tik 5 procentų dydžio palūkanos.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas S. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti šį teismo sprendimą dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo ir nustatyti, kad iš atsakovo S. K. priteistina 5 procentai metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino Kreditavimo sutartį, kadangi joje numatytas šalių susitarimas tik dėl kompensacinių palūkanų už vėlavimą grąžinti kreditą dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra jokio šalių susitarimo dėl 16,05 procento dydžio metinių procesinių palūkanų dydžio. Kreditavimo sutarties 16 punkte numatoma, kad praleidus sutartyje nustatytus kredito sugrąžinimo terminus, už laiku nesugrąžintą kredito sumą kredito gavėjas privalo papildomai prie sutarties specialiojoje dalyje mokėti bankui pusės sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio papildomas palūkanas. Iš šios sutartinės formuluotės akivaizdu, kad šiuo atveju šalys susitarė būtent dėl kompensacinių palūkanų, mokamų už vėlavimą grąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais, dydžio, tačiau šioje Kreditavimo sutarties normoje nieko nekalbama apie palūkanas, mokamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas turi teisę reikalauti tik 5 procento dydžio metinių procesinių palūkanų (CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d.).
2. Teismas nevertino to, kad Kreditavimo sutartį sudarė tik atsakovas UAB „Dravinė“ ir bankas. Tuo tarpu laidavimo sutartyse bankas ir atsakovai laiduotojai nesusitarė dėl kitokio procesinių palūkanų dydžio, negu numatytas įstatyme taikymo. Laidavimo atveju materialiųjų teisinių santykių požiūriu laiduotojas atsako kreditoriui už kito asmens - skolininko - prievoles ir jų pažeidimą (neįvykdymą). Materialine teisine prasme laiduotojas atsako kreditoriui tokia pačia apimtimi, kaip ir skolininkas. Tačiau nustatant procesines prievoles, būtina atsižvelgti į procesinio teisinio santykio šalis - ieškovą ir atsakovą kadangi juos siejanti prievolė yra visiškai nauja, atsirandanti civilinės bylos iškėlimo momentu. Laidavimo sutartyse šalys nesusitarė dėl kitokio dydžio procesinių palūkanų, nei numatytos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje. Teisės aiškinimą, kad laiduotojo mokamų procesinių palūkanų dydis nustatomas ne pagal pagrindinio skolininko, o būtent pagal laiduotojo statusą ir kreditorių bei laiduotoją siejančios prievolės dalyką, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008).
3. Pagal teismų praktiką priteistos netesybos, jų dydis turi atstatyti teisingumą tarp teisinių santykių šalių, t. y. turi kompensuoti kreditoriaus patirtus nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir pastatyti jį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei kita šalis būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus. Kadangi netesybų ir procesinių palūkanų institutai tam tikru aspektu yra panašūs, nors nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas ne dėl netesybų, o procesinių palūkanų dydžio, teismas privalėjo vadovautis naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, ir remdamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais taikyti Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį.
4. Atsakovai (laiduotojai) prašė teismo sumažinti 16,05 procentų metines procesines palūkanas iki įstatymų nustatyto 5 procentų dydžio. Bankas yra profesionalas, kuris Kredito sutartį sudarė pagal iš anksto sudarytas standartines sutarčių sąlygas. Kadangi atsakovai yra laiduotojai, o ne Kredito sutarties šalis, jie negalėjo daryti jokios įtakos Kredito sutarties nuostatai dėl palūkanų. Netgi komerciniams sandoriams taikomos palūkanos (pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą tokių palūkanų dydis būtų 8,05 procentai) yra žymiai mažesnės už Skundžiamu sprendimu priteistą palūkanų dydį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB Nord bankas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Ta aplinkybė, kad kreditavimo sutarties nuostatose pažodžiui nėra įrašyta, kad palūkanas skolininkas turi mokėti už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o nustatyta, kad jos mokamos iki kredito grąžinimo (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 15 ir 16 p.), nereiškia, kad toks susitarimas neapima palūkanų ir jo dydžio mokėjimo tuo atveju, kai teisme kreditoriaus iniciatyva yra iškeliama byla dėl skolos priteisimo. Apeliantas nesutinka, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punktas laikytinas šalių susitarimu dėl procesinių palūkanų, tačiau visgi pats pripažįsta, kad šalys susitarusios dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo.
2. Visos palūkanos apskritai reglamentuojamos Civiliniame kodekse ir įstatymai nenustato šalims draudimo kreipiantis į teismą reikalauti priteisti tokio dydžio procesines palūkanas, dėl kurių šalys yra susitarusios ir kurias skolininkas privalo mokėti dar prieš kreditoriui kreipiantis į teismą. Ypač jeigu šalys yra susitarusios ir dėl kompensuojamojo pobūdžio palūkanų mokėjimo, o visos palūkanos turi būti mokamos iki visiško kredito grąžinimo. Akivaizdu, kad tokiu atveju skolininko privalomos mokėti palūkanos kreditoriui kreipiantis į teismą ir reikalaujant jas priteisti, skaičiuojamos kaip procesinės palūkanos. Pažymėtina, kad susitarimas dėl mokėjimo ir kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų priteisimo pripažįstamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010).
3. Skirtingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, banko reikalaujamų priteisti palūkanų atsakovas pats neprašė mažinti. Apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje, tiek ir reiškiant apeliacinį skundą tik nurodo, kad iš jo turėtų būti priteistos įstatyme numatyto dydžio (5 proc.) palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo tarpu bankas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. iki priteistos skolos visiško padengimo, reikalauja priteisti vadovaudamasis kreditavimo sutarties nuostatomis, pagal kurią mokėtinos palūkanos sudaro 16,05 proc. Atsakovo sutikimas su įstatyme nustatyto dydžio palūkanomis neturėtų būti tapatinimas su reikalavimu (prašymu) sumažinti sutartines palūkanas dėl jų neprotingo dydžio, kadangi apeliantas apskritai nesutinka su tuo, kad šalių susitarta dėl procesinių palūkanų.
4. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad banko reikalaujamas iš atsakovų priteisti palūkanų dydis laikytinas neprotingai dideliu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nepripažįstamos neprotingai didelėmis netgi didesnio dydžio procesinės palūkanos negu nagrinėjamoje byloje priteistos skundžiamu teismo sprendimu (2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-617/2010, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-718/2010). Ta aplinkybė, kad apeliantas yra fizinis asmuo, nepaneigia jo pareigos mokėti tokio paties dydžio palūkanas kaip ir pagrindinis skolininkas ir nesudaro pagrindo jų mažinti, kadangi laiduotojai yra solidariai ta pačia apimtimi atsakingi už skolininko prievolių tinkamą įvykdymą. Juolab, kad abu laiduotojai yra pagrindinio skolininko akcininkai, o apeliantas S. K. - dar ir direktorius, t. y. asmenys, kurie turi patirtį verslo bei derybų srityje.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Nagrinėjamoje apeliacijoje ginčas kilo dėl ieškovo naudai priteistų procesinių palūkanų dydžio. Ieškovo nuomone, kreditavimo sutartyje šalys susitarė dėl tokių palūkanų dydžio, todėl sutarinės palūkanos ir turi būti priteistos. Apelianto teigimu, dėl procesinių palūkanų dydžio sutartimi iš viso nebuvo susitarta, be to, teismas turi teisę sumažinti aiškiai per dideles (16,05 proc.) palūkanas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 išaiškino, jog palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Kasacinis teismas konstatavo, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas neginčija pačios pareigos mokėti procesines palūkanas, tačiau nesutinka su jų dydžiu, teigdamas, kad nagrinėjamu atveju turi būti priteisiamos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 proc. palūkanos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog jeigu sutartyje nustatyta, kad palūkanos už naudojimąsi pinigais turi būti mokamos iki visiško skolos grąžinimo, tai, skaičiuojant sutartines palūkanas iki visiško skolos grąžinimo, jos gali atlikti tiek atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkcijas, tiek kreditoriaus minimalių nuostolių, atsiradusių skolininkui laiku negrąžinus pinigų, kompensavimo funkciją. Sutarties šalys gali nustatyti skirtingo dydžio palūkanas, priklausomai nuo jų funkcijos. Jeigu sutartyje numatytos palūkanos už naudojimąsi pinigais ir palūkanos už sutartyje nustatytos piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, tada netaikomos CK 6.210 straipsnyje nustatyto dydžio įstatyminės palūkanos. Teisės turėtojas pasirenka jos gynimo būdą: sutartinį arba sutartinį ir įstatyminį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-751/2003).

Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010). Taigi sutarties šalių ginčo dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo atveju yra svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje, ir nuo jų nukrypti tik esant atitinkamiems nurodytiems atvejams, taikant ne sutarties, bet įstatymo nuostatas

Kreditavimo sutarties 16 punkte (26 b. l.) numatoma, kad praleidus sutartyje nustatytus kredito sugrąžinimo terminus, už laiku nesugrąžintą kredito sumą kredito gavėjas privalo papildomai prie sutarties specialiojoje dalyje mokėti bankui pusės sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio papildomas palūkanas nuo laiku negrąžintos kredito sumos; papildomos palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo sutartyje numatytų kredito grąžinimo terminų pasibaigimo ir skaičiuojamos iki visos pradelstos kredito dalies sugrąžinimo bankui dienos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad skola (pradelsta kredito dalis) iki šiol bankui negrąžinta. Šios nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad, kadangi pagal kreditavimo sutartį visos skaičiuojamos palūkanos turi būti mokamos iki visiško kredito grąžinimo, tai bankui kreipusis į teismą šios palūkanos yra skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t.y. procesinių palūkanų forma.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutarties šalys susitarė dėl sutartinių kintamo dydžio palūkanų, kurių dydžio sudedamosios dalys yra EURIBOR norma ir banko marža (24 b. l.). Teisėjų kolegija, pažymi, kad nagrinėjamu atveju negali būti atsižvelgiama į kasacinio teismo praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, nes nesutampa nagrinėjamos ir paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ratio decidendi - civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 sutartyje nustatytos procesinės palūkanos buvo grindžiamos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytomis palūkanomis už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, o nagrinėjamu atveju priteistinos palūkanos grindžiamos kreditavimo sutartyje nustatytais dydžiais - EURIBOR norma ir 10,27 proc. banko marža. Dėl to pagal šalių sudarytos sutarties 16 punktą ir CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.221 straipsnio 3 dalies, 6.872 straipsnio 1 dalies, 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatas laiduotojas turi pareigą mokėti ieškovui palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi suteiktos paskolos suma, paskolos gavėjui nevykdant įsipareigojimų grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas sutartyje nustatytu terminu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tą aplinkybę, jog šalys susitarė dėl palūkanų dydžio iki visos pradelstos kredito dalies sugrąžinimo bankui dienos, sprendžia, kad toks šalių susitarimas neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų dėl priteistų palūkanų sumažinimo, teisėjų kolegija atkreipia, kad, kaip pagrįstai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme reikalaujamų priteisti palūkanų apeliantas neprašė mažinti, tik nurodė, kad iš jo turėtų būti priteistos įstatyme numatyto dydžio (5 proc.) palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apelianto apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-85/2011, nurodoma, kad laidavimo sutartyje nepagrįstai nustatytos didesnės sutartinės (procesinės) palūkanos nei nustatytos ir reikalaujamos išieškoti iš pagrindinių skolininkų, o tai visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Be to, apeliantas visiškai neįrodinėja, kodėl banko reikalaujamas iš atsakovų priteisti palūkanų dydis laikytinas neprotingai dideliu (CPK 178 str.). Ta aplinkybė, kad apeliantas yra laiduotojas, fizinis asmuo, nepaneigia jo pareigos mokėti tokio paties dydžio palūkanas kaip ir pagrindinis skolininkas ir nesudaro pagrindo jų mažinti, kadangi laiduotojai yra solidariai ta pačia apimtimi atsakingi už skolininko prievolių tinkamą įvykdymą. Juolab kad, kaip pagrįstai pažymėjo ieškovas, abu laiduotojai yra pagrindinio skolininko akcininkai, apeliantas dar ir direktorius, t. y. asmuo, dalyvavęs tiek sudarant pačią kreditavimo sutartį, tiek derantis dėl laidavimo sutartyse nustatytų terminų pratęsimo, todėl nagrinėjamu atveju apeliantas negali būti laikomas silpnesniąja šalimi.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo iš atsakovų priteistinas procesines palūkanas pagal sutartį, CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimo dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinio skundo netenkinus, iš apelianto ieškovo naudai priteisiamos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurios, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, yra mažinamos iki 1 300 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :              

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. K. (a. k. 37707280162) ieškovo AB DnB Nord banko (į. k. 112029270) naudai 1 300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                     Audronė Jarackaitė

                                                                                    Marytė Mitkuvienė

                                                                                    Nijolė Piškinaitė