Civilinė byla Nr. e2A-59-823/2019

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01065-2016-6                                                                  

 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2;       3.2.4.4.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Transfriga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2467-232/2018, kuria buvo tenkintas ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transfriga“ dėl be pagrindo įgytų lėšų, skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, V. G. ir J. G., ir

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ (toliau – ir „LINAVA“, asociacija, ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Transfriga“ (toliau – ir atsakovė) priteisti 165 083,41 Eur be pagrindo įgytų piniginių lėšų sumą, 29 057,70 Eur skolą (reikalavimas patikslintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pradinis ieškovės reikalavimas buvo priteisti jai iš atsakovės 39 557,70 Eur skolos sumą), 41 270,85 Eur palūkanų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 9 d. įvykusiame asociacijos XXVI kongrese buvo išrinktas naujas jos prezidiumas ir generalinis sekretorius. Tikrinant asociacijos buvusių valdymo organų sudarytus sandorius, atlikus revizijas, buvo nustatyta eilė atvejų, kai buvo sudaryti asociacijai žalingi sandoriai, lėšos buvo naudojamos ne pagal paskirtį ir švaistomos, dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Asociacijos archyve nėra dalies dokumentų (dokumentų iš viso nebuvo arba jie buvo sunaikinti). Asociacijos piniginės lėšos be pagrindo buvo pervestos ir atsakovei (buvę pavadinimai: nuo 1991 m. rugpjūčio 8 d. iki 2005 m. spalio 26 d. – bendra Lietuvos ir Baltarusijos įmonė UAB „Lietmaz-Servis“, nuo 2015  m. spalio 26 d. iki 2015 m. liepos 17 d. – UAB „Lietmaz-Servis“). Asociacijos buhalterinėje apskaitoje atsakovė yra registruota ir kaip pirkėja, ir kaip tiekėja, todėl asociacijos buhalterinėje apskaitoje su atsakove buvo vedamos dvi nepriklausomos apyvartos (pirkėjos ir tiekėjos), atitinkamai sudarančios du atsakovės skolos likučius. 

3.       Nustatyta, kad 1999 m. gruodžio 30 d. asociacija pervedė atsakovei 5 000 Lt (1 448,10 Eur) sumą, ką patvirtina su ieškiniu pateikiami įrodymai: banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., apyvartos žiniaraštis su atsakove kaip tiekėja. Mokėjimo pavedime mokėjimo paskirtis nenurodyta, nėra žinoma, kokiu pagrindu minėta suma buvo pervesta atsakovei. Laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. asociacija pervedė atsakovei 565 000 Lt (163 635,51 Eur) sumą, ką patvirtina asociacijos banko sąskaitos išrašas, AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 13 d. pažyma apie mokėjimus, asociacijos apyvartos žiniaraštis su atsakove kaip tiekėja. 2000 m. sausio 13 d., 2000 m. sausio 14 d., 2000 m. sausio 17 d., 2000 m. kovo 23 d. ir 2000 m. gegužės 10 d. atliktų mokėjimo nurodymų paskirtyje nurodyta, kad tai „pervedamas avansas p/g sutartį 2000.01.10“, o 2000 m. sausio 18 d. mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta, kad tai „galutinis atsiskaitymas p/g sutartį 2000.01.10“. Tačiau asociacijos archyve tokios sutarties nėra, taip pat nėra duomenų, kad tokia sutartis būtų buvusi sudaryta ir vykdoma. Asociacijos buhalterinės apskaitos registruose atsakovei pervesta 570 000 Lt (5 000 Lt + 565 000 Lt) (165 083,41 Eur) suma yra apskaityta kaip atsakovės (tiekėjos) skola. Asociacijos archyve jokių duomenų, kad nurodytai sumai atsakovė būtų suteikusi paslaugų, pardavusi prekių, ar kad būtų padaryti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai, nėra. Todėl atsakovė turi grąžinti asociacijai 165 083,41 Eur sumą.

4.       Pervedant minėtą 165 083,41 Eur sumą asociacijos generaliniu sekretoriumi buvo trečiasis asmuo V. G., kuris užėmė šias pareigas nuo 1991 m. spalio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Archyve nėra jokių duomenų, kad jis būtų ėmęsis kokių nors priemonių minėtai sumai susigrąžinti. Atsakovės generaliniu direktoriumi laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. buvo J. G., kuris buvo ir atsakovės akcininku, o nuo 1998 m. gegužės 29 d. iki 2011 m. spalio 7 d. buvo asociacijos prezidiumo nariu. Tokiu būdu asociacija nepagrįstai pervedė 165 083,41 Eur sumą savo narei atsakovei, kurios generaliniu direktoriumi bei akcininku, o taip pat ir asociacijos prezidiumo nariu, buvo tas pats asmuo.

5.       Tarp asociacijos ir atsakovės kaip pirkėjos 2010 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. buvo pasirašyti susitarimai dėl skolos grąžinimo (skolos mokėjimo grafikai). Šie atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimai atsakovės dengiami, tačiau į minėtus susitarimus atsakovės kaip tiekėjos 165 083,41 Eur skola nebuvo įtraukta ir jokie susitarimai dėl šios piniginių lėšų sumos grąžinimo nebuvo sudaryti. Todėl šalių sudaryti mokėjimo grafikai, kuriais buvo derinamas tik atsakovės kaip pirkėjos skolos asociacijai likutis, negali paneigti atsakovės kaip tiekėjos 165 083,41 Eur skolos asociacijai. Tuo tarpu ieškinio pareiškimo dienai atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimas atsakovei sudaro 39 557,70 Eur. Nors atsakovė pripažino dalį skolos, tačiau iki ieškinio pareiškimo dienos visos skolos sumos nesumokėjo.

6.       Ieškinio reikalavimui dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo yra taikytinas 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Asociacijos archyve nėra dokumentų, kuriuose būtų įtvirtinta atsakovės prievolė grąžinti asociacijai be pagrindo įgytas pinigines lėšas. Asociacijos archyve taip pat nėra jokių duomenų, kad asociacija būtų iki 2001 m. liepos 1 d. (t. y. iki CK įsigaliojimo) reikalavusi, kad atsakovė grąžintų be pagrindo įgytas pinigines lėšas, todėl iki 2001 m. liepos 11 d. ieškinio senaties terminas nebuvo prasidėjęs. 2012 m. rugsėjo 5 d. tarp asociacijos ir UAB „Finansų tyrimų biuras“ buvo sudaryta sutartis dėl įsiskolinimų išieškojimo. Pagal šią sutartį asociacija pavedė UAB „Finansų tyrimų biuras“ išieškoti iš atsakovės 274 183,27 Eur (946 700 Lt) skolą, į kurią buvo įtraukta ir atsakovės be pagrindo įgyta 165 083,41 Eur (570 000 Lt) suma. 2012 m. spalio 15 d. asociacija parengė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad 2012 m. birželio 30 d. duomenimis atsakovės skola asociacijai sudaro 1 018 697,47 Lt (295 1 13,35 Eur), į šią sumą buvo įtraukta ir atsakovės be pagrindo įgyta 165 083,41 Eur (570 000 Lt) suma. Atsakovė minėto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto nepasirašė. Taigi, ieškinio senaties termino pradžia dėl be pagrindo įgytų lėšų išreikalavimo šiuo atveju turi būti skaičiuojama nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., kai asociacija pareikalavo, jog atsakovė grąžintų be pagrindo įgytas pinigines lėšas, nes būtent tada paaiškėjo, kad atsakovė ginčija savo prievolę gražinti asociacijai 165 083,41 Eur sumą ir todėl asociacija ėmėsi aktyvių skolos išieškojimo ikiteismine tvarka veiksmų. Skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

7.       Atsakovė UAB „Transfriga“ su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalys dar 2010 m. rugsėjo 28 d. apibusiu susitarimu buvo suderinę, kad galutinis atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudaro 138 696,13 Eur (478 890 Lt), ir sutarę dėl šios skolos padengimo terminų ir sąlygų, kurias atsakovė sąžiningai vykdė pagal abipusiu sutarimu sudarytą įsiskolinimo mokėjimo grafiką. Atsakovei likus išmokėti 285 000 Lt (82 541,7 Eur) skolos sumą, ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus R. M., su atsakove 2012 m. lapkričio 30 d. sudarė skolos sumokėjimo sutartį Nr. 2012/11/30, kurioje patikslino likusiosios skolos išmokėjimo terminus. Likus išmokėti 220 000 Lt (63 716,4 Eur) skolos sumą, šalys dar kartą patikslino likusios skolos padengimo terminus 2013 m. gruodžio 18 d., sudarydamos skolos padengimo – mokėjimo grafiką Nr. 2013/12/18. Ieškovei skirtame atsakovės 2016 m. kovo 8 d. įsipareigojime Nr. 2016/03/03 užfiksuota, kad 2016 m. kovo 8 d. likusi nesumokėta atsakovės skolos suma buvo 24 470,31 Eur, kurią atsakovė moka. Atsakovės skolos likutis atsiliepimo pateikimo dienai sudaro tik 4 500 Eur, ką patvirtina atsakovės atliktų mokėjimo pavedimų nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. birželio 23 d. išrašai. Atsakovė sąžiningai, nepažeisdamas skolos padengimo sąlygų, skolą moka jau šešis metus. Iš šalių sudarytų susitarimų nematyti, kad šiais susitarimais tartasi tik dėl atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimų, priešingai, iš šių susitarimų matyti tik tai, kad šalys abipusiu susitarimu susitarė dėl galutinės skolos sumos, kas reiškia, jog, net ir buvus kitiems atsakovės įsipareigojimams, ginčo šalims 2010 m. rugsėjo 28 d. sudarius skolos sumokėjimo sutartį Nr. 2010/09/28 ir vėlesnius 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. pasirašytus susitarimus dėl skolos grąžinimo, įvyko novacija, dėl ko visos iki tol buvusios atsakovės prievolės baigėsi ir buvo pakeistos prievole pagal ginčo šalių 2010 m. rugsėjo 28 d. sudarytą skolos sumokėjimo sutartį Nr. 2010/09/28.

8.       Atsakovė pažymėjo, kad dėl papildomos 165 083,41 Eur dydžio skolos, neva atsiradusios dar 1999 – 2000 m., asociacija nepateikė jokių įrodymų, ieškovės pateiktas suderinimo aktas Nr. 1, kuriame nurodyta 165 083,41 Eur skola, yra vienašališkai pasirašytas tik pačios ieškovės, jame nurodyta suma neteisinga, nes šalys buvo suderinusios galutinę atsakovės įsiskolinimo sumą, kurioje ieškovės prašomos padegti lėšos nebuvo įtrauktos.

9.       Atsakovė pažymėjo, kad svarbu įvertinti tai, jog ir anksčiau tarp šalių vyko finansinės operacijos, ką ieškinyje pripažįsta ir pati ieškovė. Tai taip pat patvirtina ieškovės pateikiama asociacijos teikėjų apyvarta, kurioje užfiksuota, kad laikotarpiu nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 1999 m. gruodžio 30 d. taip pat vyko ieškovės atsiskaitymai, kurių vertė siekė 285 000 Lt (82 541,71 Eur), kurie, kaip matyti, tęsėsi ir vėliau, po 1999 m. gruodžio 30 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. Minėta aplinkybė patvirtina, kad tarp ginčo šalių neabejotinai egzistavo sutartiniai santykiai, kurių pagrindu ir buvo atliekami ieškovės mokėjimai atsakovei, tačiau ieškovė atsietai nuo faktinių aplinkybių konteksto aiškindama pavienius jos atliktus mokėjimus, bando suklaidinti teismą, jog mokėjimai atsakovei neva buvo atlikti be jokio teisinio pagrindo. Dabartinis atsakovės direktorius neturi ir neprivalo turėti sutarties, pagal kurią buvo atlikti ieškovės mokėjimai atsakovei, egzemplioriaus, kadangi dar 2005 m. pasibaigė aptariamų dokumentų saugojimo terminas.

10.       Ieškovė klaidingai nurodė, kad asociacija 1999 m. gruodžio 30 d. neva pervedė atsakovei 5 000 Lt (1 448,10 Eur), priešingai, ieškovės pateikiamuose banko sąskaitos išrašuose užfiksuota, kad atsakovė nurodytą 5 000 Lt (1 448,10 Eur) sumą pervedė ieškovei (suma išrašuose nurodyta dešinėje „pajamų“ eilutėje), kas patvirtina aptariamo reikalavimo nepagrįstumą.

11.       Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė kasacinio teismo praktikoje suformuluotų sąlygų, būtinų nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti, t. y. kad turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, pvz., pareiškus reikalavimus mokėjimus atsakovei atlikusiam tuometiniam asociacijos generaliniam sekretoriui, ar ieškovės atstovams, sudariusiems su atsakove skolų sumokėjimo sutartis, kuriose ginčo šalių susitarimu buvo suderintas galutinis atsakovės įsiskolinimas ieškovei ir kuriose nebuvo įtraukta ieškovės reikalaujama padengti papildoma 165 083,41 Eur skola. Deklaratyviai ieškovės nurodyta aplinkybė, kad tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryta sutartis ir jos pagrindu ieškovė atliko pavedimus, atsakovės generaliniu direktoriumi buvo atsakovės akcininkas J. G., kuris taip pat buvo ir asociacijos prezidiumo nariu, nesudaro pagrindo preziumuoti, jog atsakovės veiksmai buvo nesąžiningi ir nepaneigia ieškovės pareigos įrodyti priešingai. Iš asociacijos įstatų redakcijos, galiojusios piniginių lėšų atsakovei pervedimo metu, 8.8. punkto matyti, kad asociacijos prezidiumo įgaliojimai nėra niekaip susiję su disponavimu asociacijos lėšomis. J. G., kaip asociacijos prezidiumo narys, negalėjo turėti įtakos ieškovės atliktam pavedimui. Asociacijos vidaus apskaitos dokumentai, kurių rengimo tvarką nustato ir vidaus kontrolę vykdo pati asociacija, neleidžia daryti išankstinės prezumpcijos, kad asociacijos vidiniai apskaitos dokumentai yra teisingi, juo labiau, kad ieškovė nepateikia įrodymų, kaip atsakovės skola buvo apskaityta VĮ Registrų centrui pateikiamuose finansinės atskaitomybės rinkiniuose.

12.       Atsakovės vertinimu, ieškinys atmestinas praleidus senaties terminą ieškiniui pateikti, o ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojama nuo 2000 m., nes atsakovės deklaruojamas įsiskolinimas atsirado dar 2000 metais, kai 2000 m. sausio 13 d., 2000 m. sausio 14 d., 2010 m. sausio 17 d., 2000 m. sausio 18 d., 2000 m. kovo 23 d. ir 2000 m. gegužės 10 d. atsakovei tariamai be pagrindo buvo pervesta 565 000 Lt (163 635,51 Eur) suma.

13.       Trečiasis asmuo J. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra paremtas vien tik ieškovės subjektyviu aplinkybių vertinimu, atsietai nuo šalis siejusių teisinių santykių interpretuojant pavienių ieškovės atliktų mokėjimų pagrįstumą. 1991 m. rugpjūčio 8 d., įsteigus atsakovę – bendrą Lietuvos ir Baltarusijos įmonę UAB „Lietmaz-Servis“, kurios pavadinimas vėliau buvo pakeistas į UAB „Lietmaz-Servis“, trečiasis asmuo pradėjo eiti šios įmonės direktoriaus pareigas ir jas ėjo iki 2015 m. gegužės 20 d. Pasikeitus įmonės vadovui ir trečiajam asmeniui pardavus turėtas įmonės akcijas, atsakovės pavadinimas buvo pakeistas į UAB „Transfriga“. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad, jam vadovaujant, atsakovė buvo oficiali Minsko automobilių gamyklos (toliau – ir MAZ) atstovė Lietuvoje ir vertėsi šios gamyklos gaminamų vilkikų (sunkvežimių), jų atsarginių dalių bei priekabų pardavimu. Įsteigus asociaciją „LINAVA“, atsakovė (apie 1993 m.) tapo jos nare ir su ja sudarė ilgalaikio bendradarbiavimo susitarimą, pagal kurį atsakovė palankiomis sąlygomis, taikydama išskirtines nuolaidas, parduodavo MAZ produkciją „LINAVA“ nariams. MAZ gaminamus vilkikus savo veikloje tuo metu naudojo dauguma Lietuvos vežėjų, todėl atsakovės ir „LINAVA“ sudarytas susitarimas dėl MAZ produkcijos pardavimo išskirtinėmis sąlygomis buvo ypač svarbus jos nariams. 

14.       1998 m. prasidėjusi Rusijos ekonominė krizė smarkiai paveikė su Rusijos rinka dirbančius Lietuvos vežėjus, todėl „LINAVA“, siekdama pagelbėti su finansiniais sunkumais susidūrusiems savo nariams, su atsakove ilgalaikio bendradarbiavimo susitarimo pagrindu susitarė, jog, iki pagerės ieškovės narių finansinė padėtis bei stabilizuosis situacija Rusijoje, „LINAVA“ dalinai finansuos jos narių iš atsakovės įsigyjamą produkciją. Pagal „LINAVA“, jos narių bei atsakovės suderintą finansavimo modelį. „LINAVA“ už savo narius atlikdavo avansinius mokėjimus (atskirais atvejais avanso suma svyruodavo nuo 20 iki 50 proc. produkcijos įsigijimo kainos) ir (arba) padengdavo nariams dalį trūkstamų lėšų, reikalingų galutiniam atsiskaitymui su atsakove, kuri, taikydama išskirtines nuolaidas, gavusi atsiskaitymą, „LINAVA“ nariams perduodavo produkciją: MAZ vilkikus (sunkvežimius), jų priekabas, atsargines dalis. Ieškovė su savo nariais buvo sutarusi, jog jiems suteiktas finansavimas bus jai grąžinamas įvairiais būdais, pvz. narių įskolinimą išdėstant dalimis arba ilgesniam laikotarpiui, taip pat per padidintą nario mokestį, sudengiant įsiskolinimą narių suteikiamomis paslaugomis ir (ar) prekėmis ir pan. Ieškovės ir atsakovės sudarytas bendradarbiavimo susitarimas nebuvo vienintelis ir išskirtinis atvejis, „LINAVA“ buvo sudariusi panašų bendradarbiavimo susitarimą su „Volvo“ vilkikus pardavinėjančiais atstovais, pagal kurį ieškovė veikdavo kaip tarpininkas, jos nariams įsigyjant automobilius, ir užtikrindavo tiekėjams jos narių įsipareigojimų įvykdymą.

15.       Trečiojo asmens nuomone, ieškovės pateikiama tiekėjų apyvarta negali būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovė yra skolinga ieškovei. Iš ieškovės pateikiamų banko sąskaitų išrašų matyti, kad aptariama permoka ieškovės apskaitoje atsirado, kai „LINAVA“ pervedė atsakovei 565 000 Lt (163 635,51 Eur) pinginių lėšų sumą, kuri pagal ieškovės pateikiamą tiekėjo apyvartą nebuvo sudengta. Tačiau sudengimas turėjo būti atliekamas iš „LINAVA“ narių už suteiktą finansavimą gautomis lėšomis ir nebepriklausė nuo atsakovės, kadangi ji susiklosčiusiuose santykiuose veikė tik kaip pardavėja. Ankstesniu laikotarpiu, nuo 1999 m. kovo 10 d. iki 1999 m. gruodžio 30 d., ieškovės išmokėtos sumos (285 000 Lt) buvo sudengtos, kas reiškia, jog iki 1999 m. gruodžio 30 d. „LINAVA“ nariai, kuriems buvo suteiktas finansavimas, įsigyjant produkciją iš atsakovės, tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir grąžino (arba užsikaitė, ar sudarė susitarimus dėl skolos grąžinimo ir pan.) „LINAVA“ finansuotas sumas. Laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. atsiradusi permoka leidžia daryti prielaidą, kad „LINAVA“ nariai nebekompensavo ieškovei nurodytu laikotarpiu jos atsakovei išmokėtos sumos, dėl ko ieškovės apskaitoje taip ir liko užfiksuota ieškovės permoka atsakovei.

16.       Trečiasis asmuo nurodė, kad jam nėra žinoma, ar „LINAVA“ nariai atsiskaitė su ieškove už jos suteiktą finansavimą. Rusijos krizė sąlygojo nemažos dalies Lietuvos vežėjų bankrotą, kas galėjo lemti, jog su ieškove už nariams suteiktą finansavimą nebuvo atsisakyta. „LINAVA“ narių įsipareigojimai galėjo būti užskaityti už jų ieškovės dukterinei įmonei UAB „Linavos servisas“, kuri šiuo metu jau yra bankrutavusi, suteiktas prekes ir (ar) paslaugas. 

17.       Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad vien tik aplinkybė, jog pas šalis nėra išlikusi jų 2000 m. sausio 10 d. sudaryta sutartis, pagal kurią asociacija nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. atsakovei sumokėjo 163 635,51 Eur sumą, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovei lėšos buvo išmokėtos be teisinio pagrindo, ir preziumuoti, kad sutartis iš viso nebuvo sudaryta. Ieškovė iki 2012 m. rugsėjo 5 d. pretenzijos nereikalavo grąžinti ieškinyje nurodytos 165 083,41 Eur sumos. Vienintelė atsakovės skola ieškovei, kurią ji visada pripažino, buvo 478 890 Lt (138 696,13 Eur) – dėl šios skolos padengimo terminų ir sąlygų buvo susitarta dar trečiajam asmeniui būnant atsakovės direktoriumi, su ieškove 2010 m. rugsėjo 28 d. sudarius skolos sumokėjimo sutartį Nr. 2010/09/28, kurioje užfiksuota, kad 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovės galutinis įsiskolinimas sudarė 478 890 Lt (138 696 Eur), šalys abipusiu sutarimu sudarė šio įsiskolinimo mokėjimo grafiką, kuris vėlesniais susitarimais buvo patikslintas. Atsakovė nurodytą įskolinimą sąžiningai moka ir beveik visą yra padengusi.

18.       Trečiasis asmuo V. G. su ieškiniu nesutiko, patvirtino trečiojo asmens J. G. nurodytas faktines aplinkybes dėl šalių susitarimo finansuoti Rusijos krizės paveiktų ieškovės narių Baltarusijos gamyklos MAZ, kurios atstovė Lietuvoje buvo atsakovė, automobilių ir jų dalių įsigijimą. Pažymėjo, kad iš asociacijos sąskaitos išrašo nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. matyti, jog atsakovę ir asociaciją siejo sutartiniai santykiai. Todėl vien aplinkybė, kad sutartis galimai nėra išlikusi ir pateikta, nepagrindžia to, kad tokia sutartis tarp šalių apskirtai niekada nebuvo sudaryta. Iki 2012 m. rugsėjo 5 d., kai buvo pareikšta pretenzija, asociacija iš atsakovės niekada nebuvo pareikalavusi grąžinti ieškinyje nurodomą sumą bei jokiu kitu būdu pranešusi, kad tokia suma atsakovės yra įgyta be pagrindo. Toks reikalavimas nebuvo pareikštas, nes atsakovė buvo tinkamai įvykdžiusi savo prievoles asociacijai. Tą patvirtina ir faktas, kad dar 2010 m. rugsėjo 28 d. asociacija ir atsakovė apibusiu susitarimu buvo suderinusios, kad galutinis atsakovės įsiskolinimas asociacijai 2009 m. pabaigoje sudaro 138 696,13 Eur (kas atitinka 478 890 Lt) ir sutarė dėl šios skolos padengimo terminų ir sąlygų. Ieškinyje minima 165 083,41 Eur suma nebuvo įtraukta bei dėl jos grąžinimo nebuvo tartasi.

19.       Trečiasis asmuo taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad, jei, kaip nurodoma ieškinyje, sumos atsakovei pervestos nepagrįstai, nes esą atsakovė nesuteikė jokių paslaugų ir neperdavė jokių prekių, asociacija apie tai turėjo žinoti jau 2000 m. Juridinis asmuo turi būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti įmonės interesai. Tik praėjus daugiau nei 16 metų buvo imtasi atitinkamų veiksmų. Be to, trečiasis asmuo jau seniai nebedirba asociacijoje ir, atsižvelgiant į tai, kaip seniai buvo sudaryta minėta ginčijama sutartis bei vyko kiti veiksmai, nebegali atsiminti visų konkrečių aplinkybių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

20.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu atnaujino ieškinio senaties terminą ir ieškovės ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Transfriga“ ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ naudai 165 083,41 Eur be pagrindo įgytų piniginių lėšų, 29 057,70 Eur skolą, 41 270,85 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2016 m. birželio 1 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7 177,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21.       Teismas nurodė, kad šiuo atveju akivaizdu, jog ginčo mokėjimo pavedimais kaip avansai įvardijamos ginčo sumos galėjo būti pervedamos tik už asociacijos nariams tiesiogiai arba per asociaciją tiekiamas prekes (MAZ automobilius ar jų detales), nes pati asociacija, kaip nepelno siekianti organizacija, nei krovinių, nei keleivių pervežimais neužsiiminėjo ir pagal jos įstatus tokia veikla negalėjo užsiimti, taigi, ir atsakovės parduodami automobiliai bei jų detalės ieškovei jos veikloje nebuvo reikalingi. Iš ieškovės teismui pateiktos asociacijos 1999 m. pajamų ir išlaidų sąmatos matyti, kad pagrindines pajamas ieškovė gaudavo iš TIR knygelių perpardavimo asociacijos nariams, kuriems taip pat teikė kitas paslaugas, susijusias su narių veikla. Faktas, kad 1998 m. prasidėjusi Rusijos ekonominė ekonomiškai neigiamai stipriai paveikė asociacijos narius, Lietuvos vežėjus dirbusius Rusijos rinkoje, pripažintina visiems žinoma aplinkybe, kurios papildomai įrodinėti nereikia. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad šios krizės pasekmės buvo jaučiamos ir 2000 m., kai ginčo avansų sumos buvo pervestos atsakovei. Teismas labiau tikėtinais laikė trečiųjų asmenų paaiškinimus, kad asociacija, įgyvendindama įstatuose jai suformuluotus uždavinius ir funkcijas, siekdama padėti išsilaikyti su ekonominiais sunkumais krizės metu susiduriantiems savo nariams, kurių verslas dėl sumažėjusios vežimų į Rusiją apimties susidūrė su ekonominiais sunkumais, tarpininkavo finansuodama savo narių transporto priemonių ir jų dalių įsigijimą, nes pačiai asociacijai tokios prekės nebuvo reikalingos.

22.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog sutartis ir pirminiai buhalteriniai, rankiniu būdu iki 2002 m. vesti, duomenys atsakovės nebuvo išsaugoti, suėjus jų saugojimo terminams, nesudaro pagrindo teigti, jog sutartiniai santykiai tarp šalių neegzistavo, o avansais įvardijamos ginčo lėšos buvo pervestos be pagrindo.

23.       Dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą pagal pirkėjo apyvartą teismas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. tarp šalių sudarytoje sutartyje Nr. 2010/09/28 nurodyta 478 890 Lt (138 696,13 Eur) įsiskolinimo suma 2009 m. gruodžio 31 d. aiškintina kaip apimanti atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimą ieškovei. Po šios sutarties sekė visa eilė kitų susitarimų dėl skolos sumokėjimo, kuriais buvo derinami ir keičiami skolos sumokėjimo grafikai. 2012 m. lapkričio 30 d. pasirašytas susitarimas Nr. 2012/11/30, pagal kurį atsakovės įsiskolinimas ieškovei – 285 000 Lt, 2013 m. gruodžio 18 d. suderintas naujas skolos padengimo grafikas, pagal kurį skolos likutis – 220 000 Lt. Remiantis ieškovės į bylą pateiktais buhalteriniais apskaitos duomenimis, atsakovės skola minėtoje sutartyje nurodyta neteisingai, ji 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 542 479,47 Lt. Tai, teismo vertinimu, įrodo ieškovės į bylą pateiktas apyvartos žiniaraštis, sudarytas nuo 1999 m., todėl skolos likutis, teismo vertinimu, turi būti skaičiuojamas pagal šiuos duomenis.

24.       Teismas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. sutartis Nr. 2010/09/28 negali būti vertinama kaip novacija CK 141 straipsnio 1 dalies prasme, nes šia sutartimi nebuvo sukurta nauja prievolė, kuri turėtų skirtingą nei ankstesnė prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą ir pradinis skolininkas nebuvo atleistas nuo prievolės vykdymo jį pakeičiant kitu skolininku. Pažymėjo, kad nustačius, jog 2010 m. rugsėjo 28 d. sutartyje Nr. 2010/09/28 skolos likutis nurodytas neteisingai, laikytina, kad ir pagal vėlesnius susitarimus dėl skolos aptartos sumos yra klaidingos. Atsakovė be pagrindo kaip skolos dengimą yra įtraukusi 20 873,60 Lt (6 045 Eur) sumą, kurią ji sumokėjo kaip privalomą depozitą, įstojimo į TIR sistemą garantiją, kuria negalėjo būti dengiamas įsiskolinimas ir ieškovės apskaitoje apskaitomas kaip 8 000 USD depozitas, kuris, kaip pripažįsta abi šalys, 2015 m. gegužės 8 d. susitarimu buvo sumažintas iki 3 000 Eur, likusiai sumažinto depozito 4 487 Eur sumai turėjo būti atliktas įskaitymas. Teismas vadovavosi ieškovės apyvartos žiniaraščio duomenimis bei atsižvelgęs į tai, kad dalis šio įsiskolinimo yra sumokėta bylos eigoje, priteisė ieškovei iš atsakovės 29 057 70 Eur skolos sumą.

25.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė buvo dukterinė Baltarusijos automobilių MAZ gamyklos įmonė, prekiavusi šios gamyklos produkcija, sprendė, kad tikėtina, jog mokėjimo pavedimais laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. ieškovei pervesta reikalaujama priteisti 165 083,41 Eur avansų suma buvo pervesta už atsakovės parduotą minėtos gamyklos produkciją. Avansai galėjo būti pervesti tiek pagal vienkartinius užsakymus, tiek pagal ilgalaikę prekių tiekimo sutartį. Tačiau aplinkybė, kad tokia, neišlikusi, sutartis galėjo egzistuoti, nekeičia padėties, nes atsakovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kad, gavusi minėtas avansines sumas, yra pardavusi asociacijai ar jos nariams prekes reikalaujamoms sumoms padengti, kas reiškia, jog nustačius, kad ieškovė nebuvo pateikusi prekių, neatlikusi užskaitų, galima konstatuoti, jog ji be pagrindo laiko šias sumas pas save. Jeigu atsakovė savo įsipareigojimus pagal gautus avansus būtų įvykdžiusi, jos įsipareigojimai gražinti avansu gautas sumas turėjo būti perkelti MAZ technikos ar dalių pirkėjams, šias sumas ieškovės kaip tiekėjos apyvartoje sudengiant, kaip tai buvo padaryta dėl 95 000 Lt sumos už 1999 m. Viso 1999 m. asociacija pervedė 100 000 Lt, iš kurių 95 000 Lt sudengta, o 5 000 Lt skola perkelta į 2000 m. 2000 m. ieškovė atsakovei pervedė avansų už bendrą 565 000 Lt sumą, kuri nebuvo sudengta. Atsakovė ieškovei viso liko skolinga 570 000 Lt. Atsakovė neneigė, kad šią ginčo sumą yra gavusi, tačiau įrodinėjo, jog šios sumos neprivalo gražinti, nes savo įsipareigojimus kaip MAZ technikos tiekėja yra įvykdžiusi, techniką patiekusi asociacijos nariams, kurie ir turėjo atsiskaityti su ieškove pagal 2000 m. sausio 10 d. sutartį, tačiau nepateikė jokių įtikinamų įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti.

26.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė nėra pateikusi nei akto apie dokumentų sunaikinimą, nei sąrašų, kokie dokumentai sunaikinti, nei aktų, kuriais nauja atsakovės administracija ar akcininkai perėmė dokumentaciją iš ankstesniojo vadovo ar akcininkų. Sutiko su ieškovės pastebėjimu, kad 2000 m. sausio 10 d. sutartis, jeigu ji buvo sudaryta, turėjo būti saugoma po joje prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo 10 metų, todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo sutarties įvykdymo.

27.       Buvęs atsakovės vadovas, trečiasis asmuo byloje J. G., kuris ginčo įsiskolinimo susidarymo metu buvo atsakovės vadovu ir ieškovės prezidiumo nariu, paklaustas, kurie asociacijos nariai turėjo padengti atsakovės įsiskolinimus, nurodė, jog tai galėjo būti UAB „Bražuva“ ir UAB „Elspeda“, tačiau, kaip matyti iš asociacijos į bylą pateiktos 2017 m. gegužės 12 d. pažymos ir apyvartos su šiomis įmonėmis žiniaraščių, jokios trišalės užskaitos tarp bylos šalių ir minėtų įmonių nebuvo atliekamos ir nė viena iš šių įmonių nedengė atsakovės įsiskolinimų ieškovei. Buvęs atsakovės vadovas ir ilgametis ieškovės prezidiumo narys J. G. taip pat nurodė, kad klausimas dėl pagalbos, asociacijos nariams įsigyjant MAZ techniką, buvo svarstomas ieškovės prezidiumo posėdyje ir buvo priimtas atitinkamas nutarimas, tačiau iš ieškovės į bylą pateiktų 1999 m., 2000 m. prezidiumo posėdžių protokolų matyti, kad 1999 m. vasario 4 d. posėdžio metu buvo patvirtinti naujų paslaugų vežėjams projektai, bet nebuvo svarstomas klausimas dėl MAZ technikos įsigijimo. 2000 m. birželio 22 d. posėdžio metu buvo svarstomas automobilių gamintojų pasiūlymas, tačiau jam nebuvo pritarta. Atsakovė, teigdama, jog toks prezidiumo nutarimas galėjo būti priimtas ir anksčiau, įrodymų nepateikė, nedėjo pastangų įrodyti šį savo teiginį, gaudama teismo liudijimą rinkti įrodymus, leisti susipažinti su visais asociacijos prezidiumo nutarimais. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog asociacijos veikloje buvo vykdomas toks projektas.

28.       Nurodė, kad ieškovė į bylą yra pateikusi iš VĮ Registrų centro gautus atsakovės 2004 – 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentus ir VĮ Registrų centro raštą, kuriame nurodoma, jog atsakovė 2000 – 2003 m. finansinės atskaitomybės VĮ Registrų centrui neteikė, o 2003 – 2008 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose fiksuota atsakovės 570 000 Eur skola įvardijama kaip kita finansinė skola. Atsakovė 2017 m. balandžio 10 d. rašytiniais paaiškinimais komentuodama minėtus įrašus finansinėje atskaitomybėje, nurodė, jog šią sumą sudarė atsakovės ilgalaikiai įsipareigojimai (skola) UAB „Bražuva“ lygi 30 375,12 Lt bei 539 625 Lt skola Minsko automobilių gamyklai, kas bendrai sudaro 570 000,12 Lt, bei pateikė šių klientų apyvartos žiniaraštį ir atsakovės akcininkų 2010 m. kovo 30 d. susirinkimo protokolą, kuriame svarstytas klausimas dėl skolų nurašymo ir šiuo darbotvarkės klausimu nutarta šias skolas nurašyti, t. y. skolą UAB „Bražuva“ dėl to, kad ji likviduojama dėl bankroto, o skolą MAZ gamyklai dėl valiutų kurso pasikeitimo pripažinti 2009 m. pajamomis. Vertindamas minėtus, atsakovės pateiktus, įrodymus, teismas atkreipė dėmesį, jog juose pateikti duomenys prieštarauja vieni kitiems ir neįrodo atsakovės iškeltos versijos, nes, jeigu tikėti, kad į atsakovės finansinę atskaitomybę eilę metų buvo traukiama atsakovės bendra minėtoms įmonėms skola, darytina išvada, jog šių bendrovių pradelsti įsipareigojimai neturėjo kisti nuo 2003 iki 2008 m., tuo tarpu iš pridėto Minsko automobilių gamyklos apyvartos žiniaraščio matyti, kad jame nurodytos sumos nuolat kito. Teismas taip pat nesutiko su atsakovės tvirtinimu, kad jos į finansinę atskaitomybę įtraukta 570 000 Lt suma, įtraukta kaip ilgalaikiai įsipareigojimai, nes ilgalaikiais laikytini įsipareigojimai, kurie turi būti įvykdyti ne anksčiau kaip po metų. Iš apyvartos žiniaraščių matyti, kad įsiskolinimai nuolat buvo dengiami ir kito, be to, neįtikėtina, kad atsakovės šios skolos 570 000 Lt sumai sumokėjimas būtų atidėtas net šešiems metams. Teismas pažymėjo, kad taip pat abejonių kelia ir 2010 m. kovo 30 d. atsakovės akcininkų susirinkimo nutarimų teisėtumas bei paties protokolo teisingumas. Duomenys apie tokį skolų nurašymą nepateikti VĮ Registrų centrui, nurašyti ne debitoriniai, bet kreditoriniai, įsiskolinimai, protokole neužfiksuota, jog kreditoriai informuoti apie jų reikalavimų nurašymą.

29.       Teismas darė išvadą, kad atsakovės finansinėje atskaitomybėje iki 2008 m. fiksuota 570 000 Lt suma ir yra šioje byloje ginčo objektu tapusi 570 000 Lt skolos ieškovei suma. Tą patvirtina ir 2012 m. audito įmonės UAB „Ernst & Young Baltic“ atliktas asociacijos 2010 m. veiklos patikrinimas, kurio metu 2012 m. vasario 13 d. parengta ataskaita, nurodant, jog senesniu laikotarpiu buvo atliktas 570 000 Lt išankstinis apmokėjimas, už kurį iki šiol negauta nei prekių, nei paslaugų.

30.       Ginčo sumos ieškovei pervestos 1999 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. sausio 5 d., ir atsakovės buhalterinėje apskaitoje yra fiksuotos nuo 1999 m. gruodžio 30 d., todėl, teismo vertinimu, ieškovė vėliausiai 2001 m. pradžioje, kai yra suvedami metų rezultatai ir teikiama finansinė atskaitomybė, turėjo suvokti, jog jos teisės yra pažeistos. Teismas konstatavo, kad ieškovė yra praleidusi dešimties metų ieškinio senaties terminą, tačiau tenkino jos prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, sprendęs, kad ieškovė neturėjo objektyvios galimybės ginti savo pažeistas teises, kol generaliniu sekretoriumi asociacijoje buvo V. G..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

31.       Atsakovė UAB ,,Transfriga“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti; taikyti ieškinio senatį ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjos automobiliais asociacijos „LINAVA“ ieškinio reikalavimams; priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                       Ieškovės į bylą pateiktuose buhalterinės programos apskaitos su atsakove žiniaraščiuose yra pateikiama neteisinga, viena kitai prieštaraujanti, informacija. Ieškovė kartu su ieškiniu ir dubliku pateikė vienas kitam prieštaraujančius asociacijos apyvartos su atsakove žiniaraščius, kurie, nors ir parengti pagal analogiškus buhalterinių sąskaitų duomenis, tą pačią dieną ir netgi tuo pačiu laiku, tačiau juose nurodyta informacija yra visiškai skirtinga, kas sudaro pagrindą manyti, kad duomenys yra pakeisti. Ieškovė tariamą atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 1999 m. iki 2016 m. balandžio 30 d. pradžioje grindė jos buhalterinės apskaitos duomenis, tarp jų asociacijos apyvartos su atsakove žiniaraščiu, kuriame užfiksuota, kad atsakovės skola ieškovei sudarė 448 967,47 Lt. Nors ieškovė ir dublike laikosi pozicijos, kad buvęs atsakovės, kaip pirkėjos, įsiskolinimas neva yra nepagrįstas pirminiais duomenimis, patvirtinančiais skolos susidarymą ir jos dydį, tačiau šiuo atveju pačios ieškovės apyvartos žiniaraštyje yra išvardinti šie pirminiai duomenys, kurių pagrindu susidarė 448 967,47 Lt atsakovės skola. Ieškovės dublike deklaruojama, kad atsakovės kaip pirkėjos skola, kuri yra paskaičiuota netgi už septynis metus trumpesnį laikotarpį, t. y. nuo 1999 m. iki 2009 m. gruodžio 31 d, sudarė ne 448 967,47 Lt, kaip užfiksuota su ieškiniu pateiktame tarpusavio apyvartos žiniaraštyje, o 543 479,47 Lt. Dublike nurodyta įskolinimo suma yra grindžiama analogišku metu parengtu asociacijos apyvartos su atsakove žiniaraščiu, tačiau jame užfiksuotos įsiskolinimo sumos ženkliai skiriasi. Šiuo atveju ieškovės pateiktuose žiniaraščiuose sumos skiriasi dėl to, kad su dubliku pateiktame apyvartos žiniaraštyje iš buhalterinės sąskaitos Nr. 091000 išrašo yra pašalinti duomenys apie atsakovės atliktus mokėjimus 93 454,95 Lt sumai; taip pat iš buhalterinės sąskaitos Nr. 243100 išrašo yra pašalinti duomenys apie atsakovės atliktus mokėjimus 1 435,05 Lt sumai. Pažymėtina, kad, be ieškovės ir jos buvusiosios darbuotojos E. J. subjektyvių paaiškinimų, nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad atsakovė, gavusi ieškovės nepagrįstai siekiamas susigrąžinti pinigines lėšas, neįvykdė savo priešpriešinių įsipareigojimų, arba kaip nors nepagrįstai praturtėjo ar neturėjo pagrindo šių lėšų gauti. 

31.2.                      Teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti turto įgijimo be pagrindo institutą, iš kurio ieškovė kildino savo reikalavimus, kadangi ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Nors ir nėra išlikusi sutartis, tačiau iš tiesų atsakovę ir ieškovę siejo sutartiniai teisiniai santykiai, dėl ko atsakovė turtą įgijo turėdama pagrindą. Vien tik aplinkybė, kad ieškovė savo archyve neturi asociacijos ir atsakovės 2000 m. sausio 10 d. sudarytos sutarties, pagal kurią ieškovė nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. atsakovei sumokėjo 163 635,51 Eur, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovei lėšos buvo išmokėtos be pagrindo ir preziumuoti, kad tarp ieškovės ir atsakovės sutartis neva apskritai nebuvo sudaryta, ypač, kad pats pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp šalių neegzistuoja sutartiniai teisiniai santykiai. Taigi, teismas akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normų, reglamentuojančių turto įgijimą be pagrindo, aiškinimą bei taikymą.

31.3.                      Ieškovė, netinkamai aiškindama atsakovės atliktus mokėjimus, nutyli faktą, kad atsakovė jos, kaip pirkėjos, 138 696,13 Eur (478 890 Lt) buvusį įsiskolinimą ieškovei, yra visiškai padengusi. Šiai dienai atsakovė yra padengusi ieškovei visą skolą (tą patvirtina atsakovės mokėjimo pavedimų, atliktų nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. birželio 23 d., išrašai). Taigi, atsakovės prievolės pagal sutartį, iš kurios ieškovė ir šiai dienai kildina savo tariamą skolą, baigėsi atsakovės kaip tiekėjos tinkamu prievolės įvykdymu. Nepaisant to, kad nei viena iš ginčo šalių neturi sutarties, 2000 m. sausio 13 d., 2000 m. sausio 14 d., 2010 m. sausio 17 d., 2000 m. kovo 23 d. ir 2000 m. gegužės 10 d. atliktuose mokėjimų nurodymų paskirtyse buvo aiškiai nurodyta, jog pinigai pervedami pagal sutartį.

31.4.                       Teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei įrodinėjimo pareigą apie turto įgijimą be pagrindo. Ieškovė, reikalaudama priteisti turtą, neva atsakovės įgytą be pagrindo, privalo savo reikalavimą pagrįsti leistinais įrodymais. Teismas sprendimą priėmė remdamasis tik tikėtinomis prielaidomis, esant ieškovės įrodymų nepakankamumui, nes iš esmės ieškovė savo reikalavimą grindė tik aplinkybe, kad nei atsakovė, nei ieškovė fiziškai neturi išlikusios sutarties, todėl neva atsakovė įgijo turtą be pagrindo. Teismas turto įgijimą be pagrindo pripažino remdamasis aplinkybe, kad atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė pateikė prekes ieškovei. Vien aplinkybė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog prekės ieškovei buvo pateiktos, dar nereiškia, kad prekės iš tiesų nebuvo pateiktos ieškovei (pareiga tai įrodyti priklauso ieškovei). Dokumentai, kuriuos pateikė ieškovė pirmosios instancijos teismui, neįrodo nei aplinkybės, kad atsakovė įgijo turtą be pagrindo, nei šio instituto kvalifikavimo būtinųjų sąlygų, nei fakto, kad ieškovei nebuvo pateiktos prekės. Ieškovei reikalaujant priteisti neva be pagrindo įgytą turtą, savo reikalavimą kildinant iš teisinių santykių, susiklosčiusių daugiau nei prieš 16 metų laikotarpį, akivaizdu, jog dabartinis atsakovės direktorius objektyviai negali patvirtinti, nei kada aptariami dokumentai buvo sunaikinti, nei pateikti sunaikinimą patvirtinančių įrodymų, nei visų įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė įgijo turtą esant pagrindui.

31.5.                       Iš ginčo šalių susitarimų nematyti, kad šiais susitarimais buvo nustatyti mokėjimo grafikai būtent atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimui padengti – priešingai, iš šių susitarimų matyti, kad šalys abipusiu susitarimu susitarė dėl galutinės skolos sumos. 

31.6.                       Iš ieškovės pateiktų asociacijos įstatų redakcijos, galiojusios piniginių lėšų atsakovei pervedimo metu (patvirtintų 1998 m. liepos 17 d.), nuostatų akivaizdu, kad asociacijos prezidiumo įgaliojimai nėra niekaip susiję su piniginių asociacijos lėšų disponavimu bei skolų administravimu. Juo labiau, kad atsakovės akcininkas buvo vienu iš vienuolikos prezidiumo narių, dėl ko atsakovės, kaip tuometinės ieškovės – asociacijos prezidiumo narės, įgaliojimai buvo mažareikšmiški asociacijos valdymo mechanizme ir sprendimų priėmime bei niekaip nesusiję su aplinkybe, kad ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ir nereikalavo grąžinti atsakovės tariamai įgytą be pagrindo turtą. Šiuo atveju ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad buvęs asociacijos generalinis sekretorius nesiėmė priemonių ir veiksmų 165 083,41 Eur sumai iš atsakovės išieškoti, bei kad šių priemonių buvo imtasi tik po to, kai buvo išrinktas naujas asociacijos generalinis sekretorius bei atliktos asociacijos sandorių revizijos, negali paneigti asociacijos pareigos būti atidžiai, apdariai, rūpestingai ir laiku nustatyti buvusius jos teisių pažeidimus, jei tokie būtų buvę padaryti.

31.7.                       Teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas suformulavo ydingą, materialinės teisės normų taikymui ir aiškinimui prieštaraujantį, precedentą, kuomet, pasikeitus ieškovės vadovybei, atsiranda pagrindas atnaujinti praleistus terminus. Teismas netyrė ir nenustatė ne tik aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovės buvęs generalinis direktorius ir akcininkas, trečiasis asmuo J. G., būdamas ieškovės prezidiumo nariu, ir / ar trečiasis asmuo V. G., būdamas ieškovės prezidentu, būtų faktiškai ėmęsi kokių nors veiksmų ar neveikimu trukdę įgyvendinti ieškovės teisę į tariamą atsakovės skolą, bet apskritai nesigilino, ar šių asmenų pareigos ieškovės organizacinėje struktūroje buvo susijusios su skolų administravimu / išieškojimu. Vien todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti šių asmenų darbo asociacijoje svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismui atnaujinus ieškinio senaties terminą buvo pažeisti teisėti atsakovės lūkesčiai, nes abi šalys buvo susitarusios dėl galutinės atsakovės įsiskolinimo sumos. Ieškovė su atsakove dar 2010 m. rugsėjo 28 d. apibusiu susitarimu suderino, kad galutinis atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudaro 138 696,13 Eur (478 890 Lt). Tuo pačiu ginčo šalys susitarė dėl šios skolos padengimo terminų ir sąlygų, kurias atsakovė iki šiol sąžiningai vykdo. Ieškovė, kaip ilgametę patirtį turintis juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai, kreipėsi į teismą su ieškiniu po daugiau nei 16 metų nuo ieškovės deklaruojamo pažeidimo atsiradimo momento, tokie ieškovės veiksmai yra akivaizdžiai nepateisinami, teismas negalėjo atnaujinti ieškinio senaties terminų. Ieškovė atsietai nuo kitų faktinių aplinkybių konteksto aiškindama atsakovei prieš daugiau nei 16 metų atliktus pavedimus, nesąžiningai siekia išieškoti tariamą skolą, kuri tik jos pačios dokumentuose buvo apskaityta kaip neva neįvykdytas atsakovės įsipareigojimas, nors pati ieškovė iki šiol negali pagrįsti, kaip jos reikalaujama atlyginti skola susidarė. Asociacija turi ir visada turėjo pakankamus jos vykdomos finansinės veiklos kontrolės instrumentus ir atitinkamai manydama, kad jos teisės yra pažeistos, turėjo laiku, t. y. dar 2001 metais, o ne po 16 metų, kreiptis į teismą, reikalaudama grąžinti, jos manymu, be pagrindo atsakovės įgytą turtą. 

31.8.                       Teismo sprendimas prieštarauja teismo sprendimo vientisumo principui – teismo sprendimo motyvuojamoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai. Sprendimo motyvuose pripažinus, kad ieškovė neįrodė turto įgijimo be pagrindo sąlygų, teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nepagrįstai pripažino turto įgijimą be pagrindo.

2.                      Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

32.1.                       

32.2.                       Atsakovės argumentai dėl ieškovės apskaitos duomenų nepatikimumo yra visiškai nepagrįsti, neįrodyti ir nelogiški. Pažymėtina, kad iki 2012 m. birželio 30 d. ieškovės apskaitai tvarkyti buvo naudojama apskaitos programa Solomon, o nuo 2012 m. birželio 30 d. apskaitai tvarkyti yra naudojama apskaitos programa Navision, į kurią perkelti skolos likučiai iš apskaitos programos Solomon. Kilus ginčui su atsakove, iš senos apskaitos programos Solomon buvo atspausdinti žiniaraščiai ir šie žiniaraščiai pridėti prie ieškovės rengtų buhalterinių pažymų, todėl sutampa žiniaraščių atspausdinimo data. Ieškovės parengtoje 2016 m. gegužės 26 d. pažymoje yra nustatytas atsakovės, kaip pirkėjos, skolos likutis 2016 m. balandžio 30 d., todėl prie šios pažymos buvo pridėti apskaitos žiniaraščiai, kuriuose suvestos visos buhalterinės operacijos iki 2016 m. balandžio 30 d., t. y. suvestos visos iki 2016 m. balandžio 30 d. ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir visi atsakovės atlikti mokėjimai. Tuo tarpu ieškovės parengtoje 2016 m. liepos 19 d. pažymoje yra nustatytas atsakovės, kaip pirkėjos, skolos likutis 2009 m. gruodžio 31 d., todėl prie šios pažymos buvo pridėti apskaitos žiniaraščiai, kuriuose suvestos visos buhalterinės operacijos iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. suvestos visos iki 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir visi atsakovės atlikti mokėjimai. Visi atsakovės apeliacinio skundo 6 – 7 puslapiuose nurodyti mokėjimai, kurie tariamai nepagrįstai buvo pašalinti iš šių apskaitos žiniaraščių, yra mokėjimai, atlikti po 2009 m gruodžio 31 d., todėl šie mokėjimai ir negalėjo būti įtraukti į apskaitos žiniaraščius, kuriuose pateikiami duomenys iki 2009 m. gruodžio 31 d. Kadangi lyginamuose apskaitos žiniaraščiuose įtraukti mokėjimai už skirtingus laikotarpius, todėl ir juose esantys duomenys nesutampa. Pagal teismų praktiką esant ginčui dėl skolos likučio reikia remtis pirminiais apskaitos dokumentais, o ne išvestiniais dokumentais (netiesioginiais įrodymais) – skolų suderinimo aktais, mokėjimo grafikais ir kt., todėl teismas pagrįstai nesivadovavo 2010 m. rugsėjo 28 d. skolos sumokėjimo sutartyje nustatytu skolos likučiu, nes teisingai nustatė, kad šiame susitarime nurodytas skolos likutis, buvęs 2009 m. gruodžio 31 d. (478 890 Lt), yra neteisingas ir neatitinka ieškovės apskaitos duomenų, pagal kuriuos 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovės skola buvo 543 479,47 Lt (o ne 478 890 Lt). Teismas, vertindamas minėtą susitarimą, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad jis sudarytas prieš V. G. atšaukiant iš generalinio sekretoriaus pareigų ir atsakovės vadovui ir akcininkui J. G. dar tebebūnant ieškovės kolegialaus valdymo organo – prezidiumo, nariu. Minėtame susitarime iš ieškovės pusės yra tik V. G. parašas, nėra buhalterės parašo, o byloje apklausti liudytojai – buvusi vyriausioji buhalterė E. J. ir vyriausiasis finansininkas A. D., neatsiminė tokio susitarimo ir negalėjo paaiškinti šio susitarimo sudarymo aplinkybių. E. J. nurodė, kad su ja minėto susitarimo pasirašymas nebuvo suderintas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. skolos sumokėjimo sutartyje yra tik nurodomas atsakovės skolos likutis ir nustatomas grafikas šiam skolos likučiai sumokėti, tačiau prie susitarimo nėra pridėti apskaitos dokumentai, patvirtinantys į susitarimą įrašyto skolos likučio teisingumą (apyvartos žiniaraščiai, buhalterių suderinti skolų suderinimo aktai, kt.). 2009 m. gruodžio 31 d. šalys nebuvo pasirašiusios tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, kuriuo būtų suderintas atsakovės skolos likutis, todėl, nustatant atsakovės kaip pirkėjos skolos likutį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne 2010 m. rugsėjo 28 d. susitarime nurodytu atsakovės kaip pirkėjos skolos likučiu (kuris yra neteisingas), o pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais atsakovės skolos dydį. Teismas, nustatęs, kad minėtame 2010 m. rugsėjo 28 d. susitarime nurodytas atsakovės skolos likutis yra neteisingas, pagrįstai nesivadovavo vėliau sudarytais kitais mokėjimo grafikais (išvestiniais dokumentais) – 2012 m. lapkričio 30 d. susitarimu ir 2013 m. gruodžio 18 d. mokėjimo grafiku, nes šie mokėjimų grafikai sudaryti remiantis 2010 m. rugsėjo 28 d. susitarime nurodytu neteisingu skolos likučiu. Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovės pateiktu apyvartos žiniaraščiu, nes jis vedamas tik nuo 2002 m. (o ne nuo šalių bendradarbiavimo pradžios) ir atsakovė byloje nepagrindė, kad jos apyvartos žiniaraštyje nurodytas pradinis skolos likutis, nuo kurio yra vedama apskaita, yra teisingas. Taigi, atsakovei nepagrindus į jos žiniaraštį įrašyto pradinio skolos likučio, visa tolimesne apskaita laikytina nepagrįsta ir nepatikima. Be to, kaip teisingai nustatė teismas, atsakovės apskaitos žiniaraštis yra sudarytas neteisingai dar ir todėl, kad atsakovė, kaip skolą mažinantį mokėjimą, nepagrįstai įtraukė 2006 m. gruodžio 13 d. mokėjimą 20 873,60 Lt (6 0451,41 Eur) (konversija iš 8 000 USD), nes šiuo mokėjimu atsakovė apmokėjo ne skolą, o sumokėjo privalomą depozitą, kaip įstojimo į TIR sistemą garantiją, skirtą pretenzijoms padengti. Kadangi tai yra depozitas, teismas teisingai nustatė, kad šis mokėjimas negalėjo būti priskirtas prie mokėjimų, dengiančių atsakovės kaip pirkėjos skolą.

32.3.                       Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė jokių argumentų, kodėl ji 1999 m. negrąžino 5 000 Lt sumos ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės teisę pasilikti šią sumą. Tai, kad mokėjimo pavedimo paskirtyje buvo paminėta sutartis, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Vertinant trečiųjų asmenų V. G. ir J. G. paaiškinimų patikimumą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šie asmenys yra suinteresuoti atsakovei palankia bylos baigtimi ir todėl jų paaiškinimai turi būti vertinami itin kritiškai. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad sutartis buvo sudaryta, tai nereiškia, kad savaime atsiranda sutartinis pagrindas atsakovei gauti ir pasilikti avansinius mokėjimus. Net ir tuo atveju, jeigu tarp šalių buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu asociacija atsakovei atliko avansinius mokėjimus, avanso sumai nepateikus prekių ir neatlikus užskaitų, atsakovė neteko teisinio pagrindo disponuoti avansu gautomis piniginėmis lėšomis ir privalėjo jas gražinti asociacijai. Priešingai nei teigia atsakovė, vien faktas, kad galėjo būti sudaryta sutartis, savaime neeliminuoja galimybės kvalifikuoti teisinius santykius kaip turto įgijimą be pagrindo.

32.4.                       Teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinamais, kad bylose dėl nepagrįstai įgytų piniginių lėšų priteisimo ieškovė turi įrodyti, jog atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovei. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad avanso sumai buvo perduotos prekės (pvz., prekių priėmimo – perdavimo aktų), nepateikė užskaitos aktų, nenurodė, kokios konkrečios įmonės dalyvavo atliekant užskaitas, nepateikė įrodymų, jog užskaita (užskaitos) buvo apskaitytos atsakovės buhalterinėje apskaitoje. Jeigu avanso sumai buvo daromos užskaitos, tai turėjo būti apskaityta atsakovės apskaitoje ir atsakovė turėjo į bylą pateikti tai patvirtinančius apskaitos dokumentus. Bylos rašytiniai įrodymai paneigia J. G. paaiškinimus dėl to, kad atsakovė 570 000 Lt sumą grąžino per užskaitas. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kad už atsakovę kitos įmonės (tarp jų UAB „Elspeda“ ar UAB „Bražuva“) grąžino asociacijai avansą. Užskaitų faktą paneigia ieškovės apskaitos dokumentai, kuriuose nėra apskaitytas avanso grąžinimas per užskaitas. Ieškovė turėjo galimybę įrodyti ir įrodė, kad jokios užskaitos, kuriomis būtų dengiamas atsakovei sumokėtas avansas, nebuvo atliktos. Byloje yra atsakovės, kaip tiekėjos, apyvartos žiniaraštis, kuriame yra apskaitytos visos su atsakove, kaip tiekėja, atliktos finansinės operacijos, tarp jų avansu sumokėta 570 000 Lt suma. Ieškovės apskaitoje avanso grąžinimas per užskaitas nėra apskaitytas. Byloje pateikta audito įmonės UAB „Ernst & Young Baltic“ išvada, kurioje nustatyta, kad ankstesniu laikotarpiu atsakovei buvo atliktas 570 000 Lt išankstinis apmokėjimas, už kurį iki šiol negauta nei prekių, nei paslaugų. Aplinkybę, kad atsakovė negrąžino 570 000 Lt avanso, įrodo ir byloje esantys pačios atsakovės 2004 – 2008 m. laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentai. Laikotarpiu nuo 2003 iki 2008 m. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo apskaityta 570 000 Lt dydžio finansinė skola, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip ieškovei negrąžintą avanso sumą. Šis įsipareigojimas atsakovės balansuose ir prie jų sudarytuose aiškinamuose raštuose buvo apskaitytas kaip „kita finansinė skola“. Akivaizdu, kad ši finansinė skola yra būtent ieškovei negrąžinta ginčo avanso suma. 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose jau nebėra apskaitoma 570 000 Lt finansinė skola. Tačiau atsakovė byloje neįrodė, kad 2009 m. jai buvo teisinis pagrindas nurašyti šią finansinę skolą. Atsakovė nepagrįstai juridinį asmenį sutapatina su jos vadovu (akcininku). Įmonės vadovo pasikeitimas neturi jokios įtakos atsakovės įrodinėjimo pareigai ir nepateisina atsakovės pasyvumo. 

32.5.                       Atsakovė nepagrįstai teigia, kad sutarčiai (jeigu ji buvo sudaryta) taikytinas tik 5 metų saugojimo terminas ir nepagrįstai šį terminą sutapatina su sutarties sudarymo data. Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad privatūs juridiniai asmenys privalo išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės. Tiek pagal tuo metu galiojusius, tiek pagal dabar galiojančius teisės aktus sutartims taikytinas 10 metų saugojimo terminas, kuris skaičiuojamas nuo sutarties pasibaigimo (įvykdymo), apskaitos dokumentams taip pat taikytinas 10 metų saugojimo terminas. Todėl šiuo atveju 2000 m. sausio 10 d. sutarties (jeigu ji buvo sudaryta) saugojimui taikytinas 10 metų saugojimo terminas, skaičiuojant nuo jos įvykdymo. Apskaitos dokumentams, kuriais turėjo būti įformintas avanso grąžinimas per tariamas užskaitas, taip pat taikytinas 10 metų saugojimo terminas. Kadangi 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose jau nebėra apskaitoma 570 000 Lt finansinė skola, darytina išvada, kad ne anksčiau kaip 2009 m. įvyko aplinkybės, su kuriomis atsakovė sieja savo prievolės grąžinti avansą pasibaigimą. Todėl tiek sutarties (jeigu ji buvo sudaryta), tiek apskaitos dokumentų (galinčių patvirtinti prievolės gražinti avansą pasibaigimą) saugojimui taikytinas 10 metų terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2009 m. ir sueis tik 2019 m. Tuo tarpu ieškinys buvo pareikštas 2016 m. gegužės 31 d., kai dar nebuvo suėjęs bylai reikšmingų dokumentų saugojimo terminas. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jau 2012 m. asociacija pareiškė pretenzijas dėl 570 000 Lt sumos grąžinimo, todėl jau 2012 metais atsakovė turėjo suvokti, kad gali kilti ginčas dėl šios sumos ir, elgdamasi protingai bei apdairiai, turėjo išsaugoti visus reikšmingus dokumentus. Jeigu atsakovė, žinodama apie reiškiamas pretenzijas, naikino kokius nors dokumentus, susijusius su gauta ginčo avanso suma (to byloje ji neįrodė), ji elgėsi nepateisinamai neapdairiai, nelogiškai ir turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką.

32.6.                       Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią siejo su mokėjimų atlikimu ir laikė, kad jau 2001 m. pradžioje, kai suvedami ataskaitinių metų rezultatai, ieškovė turėjo suvokti, kad šiais mokėjimais pažeistos asociacijos teisės. Nustatant ieškinio senaties termino pradžią yra svarbus ne avansinio mokėjimo atlikimo momentas, o pareigos grąžinti avansinį mokėjimą atsiradimo momentas, su kuriuo turi būti siejama galimybė suvokti asociacijos teisių pažeidimo momentą. Ieškinio senaties terminas turėjo būti siejamas ne su ginčo mokėjimų atlikimu, o su tuo momentu, kai išnyko teisinis pagrindas atsakovei disponuoti avansu gautomis piniginėmis lėšomis. Pagal atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus iki 2008 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo suėjęs terminas atsakovei grąžinti 570 000 Lt sumą, todėl bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne anksčiau kaip nuo 2009 m. Tais atvejais, kai reiškiamas ieškinys dėl buvusio juridinio asmens vadovo neteisėtai sumokėtų piniginių lėšų priteisimo, ieškinio senaties termino skaičiavimas nuo mokėjimo atlikimo neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Be to, tokiais atvejais būtina įvertinti ir tai, kad juridinio asmens naujam vadovui reikalingas protingas laikas tam, kad jis įvertintų buvusio vadovo veiksmų teisėtumą ir išsiaiškintų apie neteisėtai atliktus mokėjimus. Šiuo atveju protingiausia ir sąžiningiausia ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., kai naujai paskirtas asociacijos generalinis sekretorius V. A. sužinojo apie atsakovei sumokėtą ginčo sumą ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl įsiskolinimų išieškojimo iš atsakovės.

32.7.                       Teismas pagrįstai šioje byloje asociacijos valdymo organų pasikeitimą įvertino kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą. Per visą ieškinio senaties laikotarpį (daugiau kaip dešimt metų nuo mokėjimo atlikimo) asociacijos valdyme dalyvavo tie patys asmenys, kurie buvo susiję su šiuo mokėjimu. V. G., kurio vadovavimo laikotarpiu ir buvo atliktas neteisėtas mokėjimas, buvo nesuinteresuotas pripažinti savo pažeidimo ir inicijuoti teisminius procesus, kurių metu galėjo kilti ir jo atsakomybės klausimas. Be to, ieškinį būtų reikėję reikšti prieš vieną iš asociacijos valdyme dalyvaujančių asmenų – ilgamečio asociacijos prezidiumo nario, įmonę, o pats generalinis sekretorius buvo tiesiogiai priklausomas nuo prezidiumo, kuris, be kitų funkcijų, vadovavo (vadovauja) asociacijos veiklai tarp kongresų ir skirdavo (skiria) generalinį sekretorių. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad J. G. buvo tik vienas iš vienuolikos prezidiumo narių, nesumenkina jo įtakos asociacijos valdyme, nes jis buvo ilgametis prezidiumo narys ir itin įtakingas asmuo asociacijoje. Teismas taip pat pagrįstai svarbia priežastimi pripažino tai, kad po V. G. atšaukimo iš generalinio sekretoriaus pareigų, pasikeitus vadovybei, buvo sudaromos kliūtys gauti informaciją apie atsakovės skolą asociacijai. V. G. savo vadovavimo laikotarpiu ne tik nesiėmė jokių veiksmų avansu sumokėtoms piniginėms lėšoms susigrąžinti, bet ir nebendradarbiavo su naujai paskirtas asociacijos valdymo organais, vengė atskleisti aplinkybes dėl atsakovei atliktų avansinių mokėjimų, neperdavė ginčo pavedimuose nurodytos sutarties (jeigu ji buvo sudaryta) ir nepaaiškino jos sudarymo bei vykdymo aplinkybių. Visą tai itin apsunkino asociacijos pažeistų teisių gynimą.

32.8.                       Būtina įvertinti ir tai, kad po to, kai V. G. ir J. G. asociacijoje nebeužėmė vadovaujančių pareigų, asociacijos pažeistų teisių ginimą apsunkino tai, kad asociacijoje toliau dirbo prezidentas A. K. (nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. gegužės 15 d.) ir sekretorius – vyriausiasis finansininkas A. D. (nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.), kuriuos tiek su V. G., tiek su J. G. siejo ilgametė pažintis ir geri tarpusavio santykiai. Situacija asociacijoje galutinai pasikeitė tik po to, kai minėti asmenys buvo atšaukti iš užimtų pareigų, 2015 m. birželio 10 d. asociacijos prezidentu išrinktas E. M., o nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. asociacijos generaliniu sekretoriumi išrinktas V. M.. Būtent jų iniciatyva pradėti tikrinti buvusios vadovybės sudaryti sandoriai ir pradėti teismui reikšti ieškiniai dėl piniginių lėšų priteisimo iš buvusių asociacijos prezidiumo narių įmonių. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.                      Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas, atnaujinęs ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimams pareikšti, visa apimtimi tenkino ieškovės reikalavimą dėl skolos ir be pagrindo įgytų piniginių lėšų iš atsakovės priteisimo. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka tiek su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui, tiek su teismo procesiniu sprendimu dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, teigdama, kad pastarasis teismo procesinis sprendimas priimtas neteisingai taikant nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo pareigą bei netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus. Tuo tarpu ieškovė, iš esmės sutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, visgi laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino apskritai nėra praleidusi. Šie apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti šalių argumentai sudaro nagrinėjamos bylos apeliacijos ribas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento bei pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui (ne)buvimo

4.                      Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ reikalavimą atsakovei UAB ,,Transfriga“ grindė mokėjimais, atliktais 1999 m. gruodžio 30 d. (ieškovės teigimu, mokėjimo paskirtis nenurodyta, nėra žinoma, kokiu pagrindu 5 000 Lt suma šią dieną pervesta atsakovei) bei laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d. (2000 m. sausio 13 d., 2000 m. sausio 14 d., 2000 m. sausio 17 d., 2000 m. sausio 18 d., 2000 m. kovo 23 d., 2000 m. gegužės 10 d.(du mokėjimai)) atliktais mokėjimais iš viso 565 000 Lt sumai. Ieškovė, be kita ko, įrodinėjo, kad ieškinio senaties terminas jos ieškinio reikalavimui dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės nėra praleistas, kadangi ieškovės archyve nėra duomenų, kad iki 2012 m. rugsėjo mėnesio ieškovė būtų pareikalavusi, jog atsakovė grąžintų be pagrindo įgytas pinigines lėšas, o atsakovė tai būtų atsisakiusi padaryti. Teigė, kad ieškinio senaties termino pradžia šiuo atveju turi būti skaičiuojama nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., kai ieškovė pareikalavo, kad atsakovė grąžintų be pagrindo įgytas pinigines lėšas, kadangi, net ir darant prielaidą, jog sutartis buvo sudaryta ir atsakovei buvo pagrindas gauti avansinius mokėjimus, atsakovės prievolė grąžinti pinigines lėšas atsirado ne nuo avansinių mokėjimų gavimo momento, o nuo tada, kai išnyko teisinis pagrindas atsakovei disponuoti avansiniais mokėjimais – t. y. nuo ieškovės pareikalavimo grąžinti avansinius mokėjimus (CK 1.127 straipsnio 3 dalis).

5.                      Ieškovė taip pat nurodė, kad, net jeigu teismas spręstų priešingai, jos vertinimu, egzistuoja pagrindas ieškinio senaties termino atnaujinimui. Objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis ieškinio senaties termino praleidimą, ieškovė įvardijo tai, kad nuo tada, kai ieškovė atliko avansinius mokėjimus atsakovei, tuometiniai ieškovės valdymo organai (tuometinis ieškovės generalinis sekretorius V. G.) jokių veiksmų avansiniams mokėjimams susigrąžinti nesiėmė ir tiek ieškovės darbuotojams, tiek ieškovės nariams vengė atskleisti bet kokią informaciją apie atsakovės įsipareigojimus ieškovei (V. G. nei ieškovės buhalterei E. J., nei dabartiniam ieškovės generaliniam sekretoriui V. M. nepateikė / neperdavė sutarties, kurios pagrindu buvo atlikti mokėjimai atsakovei).

6.                      Atsakovė UAB ,,Transfriga“ prašė ieškovės ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu ieškovės ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ieškovė daugiau nei dvylika metų nereikalavo iš atsakovės grąžinti jos deklaruojamą papildomą skolą ir nėra jokių svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą. Atsakovės vertinimu, analogiškoje situacijoje bet kuris kitas juridinis asmuo, turėdamas tokį valdymo organų mechanizmą bei finansinės veiklos kontrolės įrankius kaip ir ieškovė, galėjo ir turėjo sužinoti apie tariamą teisės pažeidimą žymiai anksčiau nei po dvylikos metų, o, sužinojęs apie jį, neabejotinai būtų kreipęsis į teismą iš karto, o ne dar po keturių metų. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad, remiantis ieškovės įstatų nuostatomis, jos generalinis sekretorius neturėjo absoliučios veiksmų laisvės ar galimybės disponuoti ieškovės piniginėmis lėšomis, kadangi jo funkcijos buvo kontroliuojamos.

7.                      Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė jau 2001 m. pradžioje, kai buvo suvedami metų rezultatai ir teikiama finansinė atskaitomybė, turėjo suvokti, kad jos teisės dėl be pagrindo atsakovei pervestų piniginių lėšų yra pažeistos, ir dėl šios priežasties konstatavo, kad ieškovė dešimties metų ieškinio senaties terminą yra praleidusi. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad trečiasis asmuo V. G., kuriam teko pareiga įgyvendinti ir ginti ieškovės teises, ieškinio teisme nereiškė, teismas darė išvadą, kad ieškovė neturėjo objektyvios galimybės ginti savo pažeistas teises tol, kol jos generaliniu sekretoriumi buvo V. G..

8.                      Atsakovė apeliaciniu skundu su pastarosiomis skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas suformavo ydingą precedentą, pagal kurį, pasikeitus ieškovės vadovybei, atsiranda pagrindas atnaujinti praleistus ieškinio senaties terminus. Tuo tarpu ieškovės atsiliepime į apeliacinį skunde dėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties termino pradžios momentu argumentai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau nurodomų motyvų pagrindu atsakovės apeliacinio skundo bei ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su ieškinio senatimi, atmeta kaip nepagrįstus.

9.                      Nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. (atsakovei ieškovės 1999 ir 2000 m. atliktų mokėjimų metu) galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalis numatė, kad bendras ieškinio senaties terminas – trys metai. Remiantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalimi, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. CK (įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d.) 1.125 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

10.                      Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

11.                      Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Dėl šios priežasties teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu kada jis sužinojo apie teisės pažeidimą. Tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir ieškovo nurodytas aplinkybes turi vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, siekiant tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, byloje visų pirma turi būti nustatytas teisės pažeidimo momentas (objektyvusis momentas), kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektyvūs ir objektyvūs momentai tam tikrais atvejais gali sutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

12.                      Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje taip pat yra nurodęs, kad senaties termino pradžios skaičiavimas nuo tada, kai apie pažeistą juridinio asmens teisę sužinojo jo naujasis vadovas, sukurtų situaciją, kai, pasikeitus įmonės vadovui, atsirastų galimybė ginti teises, pažeistas prieš daugelį metų. Taip būtų paneigta ieškinio senaties instituto paskirtis, galimai neužtikrinta priešingų šalių interesų pusiausvyra ir teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).

13.                      Atsižvelgdama į šio sprendimo 41-42 punktuose aptartą praktiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia šiuo atveju turėtų būti laikomas momentas, kada ieškovė pareikalavo iš atsakovės grąžinti avansinius mokėjimus, kadangi toks ieškinio senaties eigos pradžios momentas taptų visiškai priklausomas išimtinai nuo ieškovės elgesio (jos aktyvumo, ar priešingai, pasyvumo reikalaujant be pagrindo sumokėtų sumų sugrąžinimo) ir iš esmės sudarytų prielaidas išvengti įstatyme numatytų ieškinio senaties terminų taikymo. Toks aiškinimas taip pat neatitiktų aptarto įstatymo leidėjo ketinimo ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliaujant vien subjektyviais kriterijais. Taigi, sprendžiant dėl ieškinio senaties eigos pradžios šiuo atveju taikytinas rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartas, t. y. spręstina, kada ieškovė, veikdama apdairiai ir rūpestingai, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovės valdymo organų pasikeitimas, kaip jau minėta, neturi įtakos nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą, tačiau gali būti reikšmingas sprendžiant dėl pagrindo šiam terminui atnaujinti.

14.                      Byloje pateikti tiek galioję aktualiu 1999 m. – 2000 m. laikotarpiu (1998 m. liepos 17 d. įregistruoti), tiek vėlesnių redakcijų ieškovės įstatai (įregistruoti 2004 m. rugpjūčio 9 d., 2015 m. birželio 25 d.), numatė ieškovės finansinės veiklos kontrolę, kurią atlieka (vykdo) revizijos komisija. Remiantis 1998 m. liepos 17 d. įregistruotais ieškovės įstatais, minėta revizijos komisija privalėjo tikrinti asociacijos metų finansinę atskaitomybę ir su ja susijusius finansinės buhalterinės veiklos dokumentus; kongreso ar prezidiumo pavedimu atlikti asociacijos finansinius buhalterinius patikrinimus, artimiausiame kongrese arba prezidiumo posėdyje pranešti apie patikrinimo metu nustatytus pažeidimus; kongrese pateikti asociacijos finansinės veiklos patikrinimo metų ataskaitą (aptariamų ieškovės įstatų 13.2. punktas). Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bet kuris pakankamai apdairus, rūpestingas juridinis asmuo, ypač turintis tokius vidinius kontrolės mechanizmus, kokius turi ieškovė, vėliausiai po metų nuo mokėjimų, kurie galimai buvo atlikti neturint tam pagrindo, turėjo suvokti apie tokį jos teisių pažeidimą. Dėl paminėto laikytinos pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvados, kad dešimties metų ieškinio senaties terminą ieškovė šiuo atveju yra praleidusi.

15.                      CK ir kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai, atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).

16.                      Minėta, kad pagrindą ieškinio senaties termino atnaujinimui pirmosios instancijos teismas konstatavo nustatęs, kad nuo tada, kai ieškovė atliko avansinius mokėjimus atsakovei, tuometiniai ieškovės valdymo organai (tuometinis ieškovės generalinis sekretorius V. G.) jokių veiksmų avansiniams mokėjimams susigrąžinti nesiėmė ir tiek ieškovės darbuotojams, tiek ieškovės nariams vengė atskleisti bet kokią informaciją apie atsakovės įsipareigojimus ieškovei. 

17.                      Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018 (pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ ieškinį atsakovei UAB „Tingas“, trečiasis asmuo V. G., dėl skolos ir delspinigių priteisimo) svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui, senaties termino praleidimo priežastimis, pripažino tokias aplinkybes: paskola suteikta dėl paskolos gavėjo akcininko einamų pareigų asociacijoje (prezidiumo narys); asociacijos generalinis sekretorius V. G., pasirašęs sutartį asociacijos vardu, nebuvo suinteresuotas suteiktų pinigų susigrąžinimu, kol minėtas akcininkas dalyvavo valdant įmonę, nesiėmė priemonių pinigams susigrąžinti, neperdavė su tuo susijusių dokumentų naujai vadovybei, neteikė prašomos informacijos, su dabartine asociacijos vadovybe nebendradarbiavo, tokios informacijos neteikė ir atsakovė, kas apsunkino ieškovei galimybę išsiaiškinti su atliktu mokėjimu susijusias aplinkybes. Taigi, aptariamoje kasacinio teismo nutartyje svarbiomis priežastimis ieškinio senaties terminui atnaujinti buvo pripažintos iš esmės tapačios aplinkybės, kurias svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą ieškinio senaties termino atnaujinimui skundžiamu teismo sprendimu pripažino ir pirmosios instancijos teismas: atsakovės, kuriai buvo pervesta atitinkama piniginių lėšų suma vadovu nuo 1991 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. liepos mėnesio buvo J. G. (jis nuo 1999 m. kovo mėnesio iki 2005 m. rugsėjo mėnesio taip pat buvo ir atsakovės valdybos pirmininkas), kuris nuo 1998 m. liepos 17 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. buvo ir ieškovės prezidiumo narys, pati atsakovė nuo 1992 m. liepos 16 d. yra asociacijos „LINAVA“ nare; asociacijos generalinis sekretorius V. G., užimdamas šias (generalinio sekretoriaus) pareigas nebuvo suinteresuotas pinigų susigrąžinimu iš atsakovės, nesiėmė priemonių pinigams susigrąžinti, neperdavė su tuo susijusių dokumentų (sutarties, kurios pagrindu atsakovei buvo pervestos atitinkamos sumos ir kt.) naujai vadovybei. 

18.                      Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Šiuo atveju apeliacinio teismo teisėjų kolegija aptartųjų aplinkybių neturi pagrindo vertinti kitaip, nei iš esmės tapačias aplinkybes kitoje byloje vertino kasacinis teismas, pripažindamas jas svarbiomis priežastimis ieškinio senaties termino atnaujinimui, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei buvo atnaujintas ieškinio senaties terminas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstama pagrįsta.

Dėl atsakovės be pagrindo įgytų piniginių lėšų

19.                       Asmuo, kuris be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaita, privalo grąžinti pastarajam be pagrindo įgytą turtą (CK, galiojusio nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d., 512 straipsnio 1 dalis). Remiantis galiojančio CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

20.                      Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

21.                      Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, bylose dėl nepagrįsto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui, kuris, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

22.                      Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad suma, kurią ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės kaip nepagrįstą praturtėjimą, atsakovei buvo sumokėta sutartinių santykių pagrindu. Ieškovės į bylą kartu su ieškiniu pateiktas jos banko sąskaitos išrašas, 2012 m. rugsėjo 13 d. AB SEB banko Operacijų departamento pažyma apie mokėjimus patvirtina 2000 m. (nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 10 d.) atsakovei atliktus iš viso septynis mokėjimus bendrai 565 000 Lt (163 635,31 Eur) sumai. Visuose aptariamuose mokėjimuose nurodyta, kad tai – mokėjimai pagal 2000 m. sausio 10 d. sutartį, taip pat visuose, išskyrus vieną – 2000 m. sausio 18 d. mokėjimą, nurodyta, kad yra pervedamas avansas pagal minėtą sutartį, o 2000 m. sausio 18 d. mokėjime nurodoma, kad tai – galutinis atsiskaitymas pagal 2000 m. sausio 10 d. sutartį (šiuo mokėjimu atsakovei buvo pervesta 1 500 Lt suma). Ieškovės ieškinyje nurodytas 1999 m. gruodžio 30 d. mokėjimas 5 000 Lt sumai, kaip teisingai pažymi atsakovė, yra ne ieškovės mokėjimas atsakovei, o atsakovės ieškovei. Taigi, visi mokėjimai, kuriais grindžiamas atsakovės nepagrįstas praturtėjimas, yra apibrėžti, jų paskirtis konkreti, aiški – mokėjimai atlikti pagal tą pačią sutartį. Aptartos sumos sumokėjimą atsakovei pagal 2000 m. sausio 10 d. sutartį patvirtina ir ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai – 2016 m. gegužės 26 d. tiekėjų apyvartos duomenys, kuriuose taip pat yra nurodyta ir sąskaitų, pagal kurias atsakovei buvo atlikti atitinkami mokėjimai, data. Tarp bylos šalių nėra ginčo, atitinkamas aplinkybes patvirtina ir ieškovės buhalterinės apskaitos duomenys, kad atsakovė buvo tiek ieškovės pirkėja, tiek tiekėja. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, mokėjimai, kuriuose tiksliai įvardijamas šalių sandoris, pagal kurį jie atlikti, patys savaime pakankamai pagrindžia aplinkybę, kad pinigai buvo gauti esant teisiniam pagrindui. Vien tai, kad ieškovės žinioje nėra sutarties, kurios pagrindu atsakovei 1999 – 2000 m. buvo atlikti atitinkami mokėjimai, bei duomenų apie šios sutarties sudarymą ir vykdymą, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog sutartiniai santykiai tarp šalių neegzistavo, o avansais įvardijamos ginčo lėšos buvo pervestos be pagrindo, juolab atsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo atitinkamų mokėjimų atlikimo, dėl kurio sutarties sudarymą ir vykdymą patvirtinantys dokumentai objektyviai galėjo neišlikti. Taigi, atitinkamo turto (piniginių lėšų) įgijimo pagrindas (sutartis) byloje yra įrodytas.

23.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu kitas asmuo praturtėja ar turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, toks asmuo negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu turtą be pagrindo. Jeigu sutartis vėliau ir būtų nutraukta, tai šios sutarties nutraukimo pasekmės reglamentuotos CK 6.222 straipsnyje, t. y. taikoma restitucija. Konstatavus, kad atitinkamą pinigų sumą atsakovas gavo sutarties pagrindu, nepagrįstą praturtėjimą  reglamentuojančios teisės normos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos pirmosios instancijos teismo šiuo atveju buvo taikytos nepagrįstai. Kita vertus, vien ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama spręsti, jog ieškovės reikalavimas teismo negalėjo būti tenkinamas: pareiga tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius tenka bylą nagrinėjančiam teismui, todėl, teismui nustačius, kad ieškovės pareikštas reikalavimas turi būti tenkinamas kitu teisiniu (bet ne faktiniu) pagrindu, teismas turi savo iniciatyva taikyti tinkamą teisės normą faktiniams šalių santykiams. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-132/2003).

24.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sutartinių santykių tarp šalių egzistavimo faktą, nustatė ir šių sutartinių santykių turinį: kad ginčo mokėjimo pavedimais kaip avansai įvardijamos ginčo sumos buvo pervedamos už asociacijos nariams tiesiogiai arba per asociaciją atsakovės tiekiamas prekes (MAZ automobilius ar jų detales). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą šios pirmosios instancijos teismo išvados nėra paneigtos. Remiantis CK 6.319 straipsniu, pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pirkimo – pardavimo sutartyje numatytu laiku, o jeigu perdavimo terminas nenurodytas – per protingą terminą po sutarties sudarymo. Pardavėjui neperdavus prekių pirkėjui, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti jam už šias prekes sumokėtas avansines sumas (CK 6.324 straipsnio 1 dalis). Taigi, šalių santykių kvalifikavimas kaip sutartinių šiuo atveju savaime nelemia ieškovės reikalavimo tenkinimo negalimumo.

25.                      Nustatęs, kad avansais įvardijamos ginčo lėšos buvo pervestos atsakovei sutartinių santykių pagrindu, pirmosios instancijos teismas nurodytas sumas ieškovės naudai priteisė konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog, gavusi minėtas avansines sumas, yra pardavusi asociacijai ar jos nariams prekes reikalaujamoms sumoms padengti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos teismo išvados padarytos netinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą ir neatsižvelgiant į tai, kad atsakovės įrodinėjimo pareiga šioje byloje buvo apsunkinta dėl itin didelio laiko tarpo, praėjusio nuo ginčo mokėjimų atlikimo. Pažymėtina, kad, nors šioje byloje jau yra nustatytos svarbios ieškinio senaties termino atnaujinimo ieškovei aplinkybės, tai nereiškia, kad ieškinio pateikimo momentas neturi (negali) būti vertinamas atsakovės įrodinėjimo galimybių šioje byloje kontekste ir jį neturi būti atsižvelgiama vertinant byloje esančius įrodymus remiantis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu.

26.                      Laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. kovo 18 d. galiojęs 1997 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos archyvų departamento įsakymas Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ didžiajai daliai finansavimo, buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentų numatė dešimties metų saugojimo terminą. Būtent toks saugojimo terminas didžiajai daliai finansinio ir kito turto valdymo dokumentų yra numatytas ir šiuo metu galiojančioje įsakymo „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ redakcijoje. Pažymėtina, kad pasibaigus pastariesiems terminas, pareiga saugoti atitinkamus dokumentus išnyksta, todėl, kilus ginčui, tokių dokumentų pateikimo galimybė dažnai tampa ribota arba apskritai išnyksta, jeigu dokumentai yra sunaikinti, o iš ginčą neiniciavusios šalies, net jeigu ji turi pareigą įrodyti tam tikras aplinkybes, neturi būti reikalaujama pateikti dokumentus, kurių saugojimo terminas yra pasibaigęs, nebent nurodoma (įrodoma), kad tokie dokumentai, pasibaigus jų saugojimo terminui, nėra sunaikinti. Ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2016 m birželio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiolikai metų nuo analizuojamų ieškovės mokėjimų atsakovei atlikimo momento, t. y. ženkliai po finansinio ir kito turto valdymo dokumentų saugojimo termino pabaigos, dėl ko atsakovės įrodinėjimas šioje byloje yra neabejotinai sudėtingas.

27.                      Įrodinėjimo civiliniame procese taisyklės reikalauja iš bylą nagrinėjančio teismo įvertinti ne pavienius įrodymus, o byloje surinktų įrodymų visetą. Tik iš įrodymų visumos teismas gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl neva be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo, nepagrįstai sureikšmino kai kuriuos bylos įrodymus, t. y. iš esmės besąlygiškai vadovavosi ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis, suteikdamas šiems įrodymams nepagrįstą prioritetą, taip pat nustatė atsakovei per aukštą įrodinėjimo standartą, neatsižvelgęs į pirmiau aptartą šios konkrečios bylos specifiką – iš esmės apribotą atsakovės galimybę įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Skundžiamame sprendime konstatavęs, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog, gavusi avansines sumas, ji pardavė asociacijai ar jos nariams prekes reikalaujamoms sumoms padengti, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tokia informacija ir ją patvirtinantys duomenys bylos nagrinėjimo metu objektyviai galėjo būti neišlikusi.

28.                      Kolegijos vertinimu, ieškovės buhalterinės apskaitos duomenys, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, negali būti pakankamu pagrindu spręsti, kad atsakovė nėra įvykdžiusi savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties turi pareigą grąžinti ieškovei jos avansu sumokėtas sumas.

29.                      Pirma, kaip pirmosios instancijos teismui paaiškino trečiasis asmuo J. G., avansiniai mokėjimai buvo atliekami už ieškovės narius, sudengimas taip pat turėjo būti atliekamas iš „LINAVA“ narių už suteiktą finansavimą gautomis lėšomis ir nebepriklausė nuo atsakovės. Įrodymų, paneigiančių šiuos paaiškinimus, byloje nėra. Priešingai, pats pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovei įvykdžius savo įsipareigojimus, jos įsipareigojimai gražinti avansu gautas sumas buvo perkeliami MAZ technikos ar dalių pirkėjams, šias sumas ieškovės kaip tiekėjos apyvartoje sudengiant (taip buvo padaryta dėl 95 000 Lt sumos už 1999 m.). Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog ginčo sumos ieškovės kaip tiekėjos apyvartoje nebuvo sudengtos, savaime liudija, kad atsakovė savo įsipareigojimų pagal gautus avansus nėra įvykdžiusi, kadangi atsakovė negalėjo turėti jokios įtakos ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymui. Duomenų, kad ieškovė ar konkretūs MAZ technikos pirkėjai būtų reiškę atsakovei pretenzijas dėl prekių neperdavimo, byloje nėra. 

30.                      Ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovės generaliniu sekretoriumi buvęs V. G. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad jokie reikalavimai atsakovei nebuvo pareikšti, nes ji buvo tinkamai įvykdžiusi savo prievoles ieškovei. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors ieškovė, be kita ko, nurodo trečiuosius asmenis buvus suinteresuotais nuslėpti atitinkamų atsiskaitymų aplinkybes, šioje byloje jokie reikalavimai tretiesiems asmenims nėra pareikšti, todėl nepasitikėti trečiojo asmens duotais parodymais nėra pagrindo, juolab, kad šie parodymai neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.

31.                      Antra, kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei nurodytų sumų, patvirtina į bylą pateikti šalių susitarimai dėl skolos sumokėjimo. Į bylą pateikta 2010 m. rugsėjo 28 d. sutartimi Nr. 2010/09/28 dėl skolos sumokėjimo atsakovė, atstovaujama direktoriaus J. G., ir ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus pavaduotojo A. D., susitarė, kad atsakovė 2009 m. gruodžio 31 d. susidariusį įsiskolinimą 478 890 Lt (138 696,13 Eur) sumai padengs pagal sutartyje pateiktą mokėjimų grafiką (iki 2012 m. gruodžio 1 d.). 2012 m. spalio 15 d. ieškovė (ieškovės generalinis sekretorius V. A.) pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodė, kad atsakovės skolos likutis 2012 m. birželio 30 d. sudaro 1 018 967,47 Lt, iš kurių: 565 000 Lt – atsakovės negrąžintos paskolos likutis, 383 958,32 Lt – atsakovės kaip pirkėjos skolos likutis (šis aktas nėra patvirtintas atsakovės parašu). 2012 m. lapkričio 30 d. sutartimi Nr. 2012/11/30 dėl skolos sumokėjimo atsakovė, atstovaujama direktoriaus J. G., ir ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus R. M., susitarė, kad atsakovė 2012 m. lapkričio 30 d. susidariusį įsiskolinimą 285 000 Lt (82 541,71 Eur) sumai padengs pagal sutartyje pateiktą mokėjimų grafiką (iki 2013 m. gruodžio 1 d.). 2013 m. gruodžio 18 d. atsakovė, atstovaujama direktoriaus J. G., ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus R. M., ir UAB „Finansinių tyrimų biuras“ pasirašė skolos padengimo – mokėjimo grafiką, kuriame nurodė, kad atsakovė 2013 m. gruodžio 18 d. ieškovei skolinga 220 000 Lt (63 716,40 Eur). Remiantis šiuo grafiku, atsakovės skolos likutis po visų apmokėjimų 2015 m. spalio 31 d. turėjo būti 0 Lt. 2016 m. kovo 8 d. įsipareigojimu dėl skolos sumokėjimo atsakovė, atstovaujama direktoriaus T. P., įsipareigojo 2016 m. kovo 8 d. likusią skolą ieškovei 24 470,31 Eur sumai sumokėti nurodomu grafiku iki 2016 m. liepos 16 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visuose aptartuose susitarimuose yra fiksuota atsakovės įsiskolinimo ieškovei suma, be to, nei viename iš aptartųjų abiejų šalių (tiek ieškovės, tiek atsakovės) pasirašytų susitarimų (taip pat kaip ir tik atsakovės pasirašytuose įsipareigojimuose) nėra įvardijama, kad tai yra ne visas atsakovės įsiskolinimo (įsipareigojimų) ieškovei dydis (pvz. nurodant, kad tai yra tik dalis viso atsakovės įsiskolinimo ieškovei; kad tai yra įsiskolinimas už konkrečias pateiktas / suteiktas, tačiau neapmokėtas prekes, paslaugas, sąskaitas faktūras; arba, kad tai yra tik atsakovės kaip pirkėjos įsiskolinimas ieškovei). Atsakovės įsipareigojimai ieškovei yra išskaidyti tik viename – 2012 m. spalio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte, kuris yra pasirašytas tik ieškovės. Tačiau, nors ieškovė ir sudarė minėtą atsiskaitymų su atsakove suderinimo aktą, kuriame ne tik nurodomas ženkliai didesnės apimties atsakovės įsipareigojimo ieškovei dydis, tačiau išskirtos ir skirtingos atsakovės įsipareigojimų ieškovei rūšys, nurodant, kad atsakovės skolos ieškovei likutis 2012 m. birželio 30 d. sudaro 1 018 967,47 Lt, iš kurių: 565 000 Lt – atsakovės negrąžintos paskolos likutis, 383 958,32 Lt – atsakovės kaip pirkėjos skolos likutis, vėlesniais (2012 m. lapkričio 30 d., 2013 m. gruodžio 18 d.) susitarimais ieškovė vėl pripažino mažesnio (atitinkamai 82 541,71 Eur ir 63 716,40 Eur) atsakovės įsipareigojimo jai buvimą, vėlgi nenurodant, kad tai yra ne visas, o tik dalinis, atsakovės įsipareigojimas ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei, manant, kad atsakovės įsipareigojimai jai apima ir jos vienašališkai pasirašytame 2012 m. spalio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytas sumas, bei elgiantis apdairiai, nuosekliai ir rūpestingai, vėlesniuose (2012 m. lapkričio 30 d., 2013 m. gruodžio 18 d.) susitarimuose su atsakove, ji turėjo aiškiai nurodyti, kad tai yra ne visa atsakovės įsiskolinimo jai suma, dėl kurios mokėjimo dalimis yra susitariama, o tik atitinkam jo dalis. Šiuo atveju ypač atkreiptinas dėmesys į 2013 m. gruodžio 18 d. skolos padengimo – mokėjimo grafiką, jo formuluotę – „Šiai dienai UAB „LIETMAZ-SERVIS“ <...> yra skolinga LNVA „LINAVA“ <...> 220 000,00 Lt“, kuri yra aiškiai apibrėžianti visą atsakovės įsipareigojimo ieškovei dydį 2013 m. gruodžio 18 d., kitoks aiškinimas, esant būtent tokiai formuluotei, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galimas. Be to, pažymėtina, kad aptariamą susitarimą (grafiką) pasirašė ne tik ieškovės bei atsakovės atstovai – generalinis sekretorius bei vadovas, bet ir UAB „Finansinių tyrimų biuras“ skyriaus vadovė – teisininkė, t. y. bendrovė, su kuria ieškovė 2012 m. rugsėjo 5 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį dėl įsiskolinimų, tarp jų ir iš atsakovės, išieškojimo.

32.                      Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys, įrodymai apie egzistavusius ieškovės sutartinius santykius su atsakove kaip tiekėja; konkreti, aiški ieškovės atsakovei atliktų mokėjimų paskirtis; ginčui aktualiu laikotarpiu buvusio ieškovės generalinio sekretoriaus paaiškinimai tiek apie sutartinių santykių su atsakove egzistavimą, tiek apie atsakovės tinkamą sutartinių santykių vykdymą, nesant byloje pakankamų juos paneigiančių įrodymų; įrodymai, patvirtinantys šalių veiksmus po ginčo mokėjimų atlikimo, iš kurių galima spręsti, jog šalys atliktų mokėjimų nelaikė atsakovės skola ieškovei, leidžia spręsti, kad atsakovė ieškovės jai pervestas pinigines lėšas yra įgijusi esant teisiniam pagrindui ir neturi pareigos jų grąžinti ieškovei.

Dėl atsakovės (kaip pirkėjos) skolos ieškovei

33.                      Ieškovė ieškiniu taip pat prašė iš atsakovės priteisti 39 557,70 Eur atsakovės kaip pirkėjos skolos sumą, nurodydama, kad toks skolos dydis yra nustatytas pagal ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės skolos likutis jai 2016 m. balandžio 30 d. sudarė 44 057,70 Eur, tačiau atsakovei 2016 m. gegužės 6 d., 2016 m. gegužės 13 d. bei 2016 m. gegužės 20 d. sumokėjus ieškovei iš viso 4 500 Eur sumą, ieškinio pareiškimo dieną (2016 m. birželio 1 d.) atsakovės skola ieškovei viso sudaro 39 557,70 Eur.

34.                      Vėliau, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ieškovė aptariamą reikalavimą atsakovei sumažino 10 500 Eur suma, t. y. iki 29 057,70 Eur, nurodydama, kad atsakovė 2016 m. gegužės 27 d. – 2016 m. liepos 15 d. atliko mokėjimus ieškovei, padengdama dalį (10 500 Eur) įsiskolinimo. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą tenkino visiškai, sprendęs, kad, apskaičiuojant atsakovės skolos ieškovei likutį, turi būti remiamasi nuo 1999 m. sudarytais ir į bylą pateiktais ieškovės apyvartos žiniaraščiais, kadangi 2010 m. rugsėjo 28 d. tarp šalių sudarytoje sutartyje atsakovės skolos ieškovei likutis nurodytas neteisingai – remiantis ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis, atsakovės skola ieškovei 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 542 479,47 Lt. Dėl paminėtos aplinkybės teismas taip pat konstatavo, kad ir pagal vėlesnius šalių susitarimus aptartos atsakovės skolos ieškovei sumos yra klaidingos. 

35.                      Atsakovė, apeliaciniu skundu nesutikdama ir su paminėtąja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi bei atitinkamomis teismo išvadomis, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) ieškovės į bylą pateiktuose buhalterinės programos apskaitos su atsakove žiniaraščiuose yra pateikiama neteisinga, viena kitai prieštaraujanti, informacija; 2) atsakovė jos kaip pirkėjos 138 696,13 Eur (478 890 Lt) buvusį įsiskolinimą ieškovei yra visiškai padengusi. 

36.                      Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama šioje dalyje aptariamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Taigi, nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik jie nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti.

37.                      CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Įstatyme įtvirtintas sutarties laisvės principas bei sutarties galia nulemia, jog sutartis negali būti vertinama kaip patikimas ar nepatikimas įrodymas, nes sutartis šalims yra privaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-706/2017).

38.                      Šiame sprendime jau minėta, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. sutartimi Nr. 2010/09/28 dėl skolos sumokėjimo atsakovė, atstovaujama direktoriaus J. G., ir ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus pavaduotojo A. D., susitarė, kad atsakovė 2009 m. gruodžio 31 d. susidariusį įsiskolinimą 478 890 Lt (138 696,13 Eur) sumai padengs pagal sutartyje pateiktą mokėjimų grafiką (iki 2012 m. gruodžio 1 d.). 2012 m. lapkričio 30 d. sutartimi Nr. 2012/11/30 dėl skolos sumokėjimo atsakovė, atstovaujama direktoriaus J. G., ir ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus R. M., susitarė, kad atsakovė 2012 m. lapkričio 30 d. susidariusį įsiskolinimą 285 000 Lt (82 541,71 Eur) sumai padengs pagal sutartyje pateiktą mokėjimų grafiką (iki 2013 m. gruodžio 1 d.).

39.                      Paskutinysis šalių pasirašytas ir į bylą pateiktas susitarimas, kuriame buvo fiksuotas atsakovės įsiskolinimų ieškovei dydis yra šiame sprendime jau aptartas 2013 m. gruodžio 18 d. skolos padengimo – mokėjimo grafikas, pagal jį atsakovės skola ieškovei 2013 m. gruodžio 18 d. sudarė 220 000 Lt (63 716,40 Eur).

40.                      Taigi, minėtose sutartyse dėl skolos sumokėjimo, taip pat ir susitarime dėl skolos padengimo – mokėjimo grafiko patvirtinimo užfiksuota aiški, suderinta šios bylos šalių valia dėl atitinkamo atsakovės įsiskolinimo ieškovei dengimo dalimis, tuo pačiu užfiksuojant atsakovės įsiskolinimo ieškovei dydį. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl atsakovės įsiskolinimo ieškovei egzistavimo, jo dydžio, skundžiamame sprendime šiais abiejų bylos (sutarties) šalių susitarimais nesirėmė, pirmenybę teikdamas vienos iš šalių – ieškovės, sudarytiems suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenims, pasak pirmosios instancijos teismo, šiuo atveju sudarantiems pagrindą nesiremti šalių susitarimais, juose šalių fiksuotomis atsakovė įsipareigojimų ieškovei sumomis. Toks bylos įrodymų, aplinkybių vertinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinas visapusišku, tinkamu bei pagrįstu, pirmiausia todėl, kad, kaip minėta, sutartis (susitarimas) negali būti vertinama kaip patikimas ar nepatikimas įrodymas, nes sutartis šalims yra privaloma, šiuo atveju tai taikytina ir aptartoms šios bylos ieškovės bei atsakovės sudarytoms sutartims dėl skolos sumokėjimo, ir šalių susitarimui dėl skolos padengimo – mokėjimo grafiko.

41.                      Remiantis atsakovės į bylą pateiktais 2016 m. birželio 29 d. apibendrinamaisiais skolos dengimo ieškovei duomenimis, atsakovės skolos likutis ieškovei sudaro 4 500 Eur. Šiuos (apibendrinamuosius) duomenis pagrindžia atsakovės pateikti mokėjimo nurodymai, remiantis kuriais atsakovė laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. birželio 23 d. vykdė skirtingo dydžio mokėjimus ieškovei. Nuo to laiko, kai 2013 m. gruodžio 18 d. atsakovė, atstovaujama direktoriaus J. G., ieškovė, atstovaujama generalinio sekretoriaus R. M., ir UAB „Finansinių tyrimų biuras“ pasirašė skolos padengimo – mokėjimo grafiką, kuriame fiksavo atsakovės skolą ieškovei 2013 m. gruodžio 18 d., sudarančią 220 000 Lt (63 716,40 Eur), atsakovė į ieškovės banko sąskaitą atliko pavedimus iš viso 48 755,11 Eur (40 000 Lt (11 584,80 Eur) + 37 170,31 Eur) sumai.

42.                      Atsakovė savo sumažėjusiam reikalavimui pagrįsti pateikė ir ieškovės išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras iš viso (-)5 973,76 Eur sumai. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalį, jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Kadangi visose atsakovės į bylą pateiktose, ieškovės išrašytose, kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodomos sumos yra su minuso ženklu, tai reiškia atsakovės ieškovei mokėtinos sumos (kainos) mažėjimą atitinkama PVM sąskaitoje faktūroje nurodoma suma, šiuo atveju iš viso tai yra 5 973,76 Eur suma, kuria sumažėjo atsakovės įsiskolinimo ieškovei dydis.

43.                      Pagal 2015 m. rugpjūčio 8 d. sutarties dėl pirminės garantijos (piniginio depozito) pateikimo priedą Nr. 3 ieškovei 2015 m. gegužės 12 d. taip pat buvo įskaityta 4 487,52 Eur (5 000 USD) suma. Tai, kad šiai (4 487,52 Eur) sumai turėjo būti atliktas įskaitymas skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

44.                      Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė taip pat pateikė įrodymus apie ieškovei 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 7 d., 2016 m. liepos 15 d. atliktus mokėjimus iš viso 4 500 Eur sumai.

45.                      Taigi, į bylą buvo pateikti ne tik šalių susitarimai dėl skolų (jų dydžio, mokėjimo tvarkos), bet ir visa eilė pirminių dokumentų, patvirtinančių atsakovės mokėjimus ieškovei bei pagrindžiančių atsakovės skolos ieškovei dydžio mažėjimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ne tik jų apskritai nevertino, bet ir tokio savo sprendimo – dėl atitinkamų įrodymų nevertinimo, niekaip nemotyvavo, nepagrindė, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, būtent pastarieji (teismo nevertinti) įrodymai kitų bylos įrodymų (apibendrinamųjų (suvestinių) buhalterinės apskaitos dokumentų) kontekste yra reikšmingi, sprendžiant dėl atsakovės kaip pirkėjos įsipareigojimų ieškovei egzistavimo, šių įsipareigojimų dydžio.

46.                      Buhalterinė apskaita Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme (toliau – BAĮ) apibrėžiama kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti (BAĮ 2 straipsnio 4 dalis). Šiame buhalterinės apskaitos sąvokos apibrėžime įstatymų leidėjas, be kita ko, aiškiai įvardija, apibrėžia ir buhalterinės apskaitos paskirtį, tai – informacija skirta: 1) ekonominių sprendimų priėmimui; 2) finansinių ataskaitų rinkinio sudarymui. Taigi, buhalterinės apskaitos dokumentų (suvestinės, apibendrinamosios informacijos) paskirtis yra iš esmės kita nei šalių valia sudarytų susitarimų dėl skolų suderinimo, jų mokėjimo tvarkos nustatymo – viena iš pagrindinių tokių susitarimų paskirčių yra įsipareigojimų (jų dalies) fiksavimas. Pažymėtina, kad remtis suvestiniais ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis, nustatant atsakovės įsipareigojimų jai apimtį, būtų galima tuomet, jeigu šie duomenys būtų pagrįsti pirminiais apskaitos dokumentais, tačiau tokių įrodymų ieškovė į bylą nėra pateikusi. Priešingai nei savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, būtent ji (ieškovė) turėjo pareigą įrodyti savo apskaitos duomenų, kuriais grindžia savo reikalavimus byloje, teisingumą, o ne atsakovė šiuo duomenis paneigti.

47.                      Taigi, šiuo atveju, sprendžiant dėl atsakovės kaip pirkėjos įsipareigojimų ieškovei dydžio, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingas vėliausias šalių susitarimas dėl skolos dydžio bei mokėjimo tvarkos, t. y. 2013 m. gruodžio 18 d. skolos padengimo – mokėjimo grafikas, kuriame abi šalys fiksavo 63 716,40 Eur atsakovės skolą ieškovei, bei atsakovės įsipareigojimų ieškovei įvykdymo apimtis po šio susitarimo, kuri, įvertinus jau aptartus atsakovės mokėjimus ieškovei (53 255,11 Eur), ieškovės atsakovei išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras (5 973,76 Eur) bei ieškovei įskaitytą 4 487,52 Eur sumą, iš viso sudaro – 63 716,39 Eur. Taigi, šiai dienai atsakovė 2013 m. gruodžio 18 d. skolos padengimo – mokėjimo grafike fiksuotą įsiskolinimą ieškovei 63 716,40 Eur sumai yra visiškai padengusi, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti ir šioje sprendimo dalyje aptarto ieškovės ieškinio reikalavimo dėl skolos iš atsakovės priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties

48.                      Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovės apeliacinį skundą tenkina, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmeta visa apimti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus bei priėmus naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas – ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų nepriteisiant, o atsakovei iš ieškovės priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi (advokato pagalbos) pirmosios instancijos teisme išlaidos – 2 662 Eur.

50.                      Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės taip pat priteisiama 2 819 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia :

          Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ ieškinį atmesti.

          Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transfriga“ iš ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ 5 481 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                         Artūras Driukas

                                         Konstantinas Gurinas