Civilinė byla Nr. e2A-129-852/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15288-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.5.; 1.3.2.9.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2019 m. vasario 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Astos Pikelienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas pilnai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – LG), kuriuo prašė pripažinti atleidimą iš LG geležinkelių infrastruktūros direkcijos administracijos Saugos skyriaus vyr. specialistės pareigų, remiantis 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr.P-993, neteisėtu; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei papildomą kompensaciją pagal kiekvienus darbo santykių metus (po vieną vidutinį darbo užmokestį už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus); teismui nusprendus, kad pagrindo pripažinti atleidimą neteisėtu nėra, pakeisti atleidimo iš pas atsakovą eitų pareigų pagrindą, tokiu nurodant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 59 str. 1 d. numatytą pagrindą, įpareigojant atsakovą išmokėti priklausančią vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką (ne mažiau kaip šešių vidutinio darbo užmokesčio dydžio); priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė reikalavimo dėl atleidimo pagrindo pakeitimo į DK 59 str. 1 d. numatytą pagrindą, įpareigojant atsakovą išmokėti ieškovei priklausančią vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką.
2. Nurodė, kad į teismą kreipėsi po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr.DGKS-2212, kuriuo buvo atmestas ieškovės prašymas dėl jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Pažymėjo, kad pas atsakovą dirba nuo (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) jai buvo įteiktas įspėjimas Nr.2(PS)-3695 (toliau – įspėjimas) dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įspėjime nurodyta, kad 2017 m. birželio 8 d. įsakymu Nr.Į-344 patvirtinti struktūriniai ir darbo organizavimo pakeitimai, kuriais buvo panaikintos ieškovės pareigos – Geležinkelių infrastruktūros direkcijos Administracijos Saugaus eismo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos, ir darbo sutartis bus nutraukta pasibaigus 2 mėnesių įspėjimo laikotarpiui nuo įspėjimo įteikimo dienos. Ieškovė (duomenys neskelbtini) pateikė atsakovui savo motyvuotą nesutikimą su įspėjime nurodytu atleidimo pagrindu. 2018 m. kovo 2 d., pasibaigus ieškovės nedarbingumo laikotarpiui ir jai grįžus į darbą, ieškovei buvo įteiktas atsakovo įsakymas Nr.P-993 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo ji buvo atleista iš vyr. specialistės pareigų įspėjime minėtu teisiniu pagrindu, nurodyta išmokėti ieškovei priklausantį darbo užmokestį, taip pat kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (38, 28 d.d.) bei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją.
3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovo vykdomi darbovietės struktūriniai pertvarkymai yra formalūs, nelemia esminių funkcijų pasikeitimo ir perskirstymo, tai nesudaro pagrindo nutraukti darbo sutartį su ieškove. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad prie vykdomų struktūrinių pakeitimų sukūrus naują pareigybę nebuvo galimybės perkelti ieškovę į tokias pareigas, tam ji turi pakankamai kompetencijos, atsakovui buvo žinomas jos išsilavinimas, 17 metų nepertraukiamo darbo stažas įmonėje, tačiau jai nebuvo siūloma kelti kompetenciją, kad ji galėtų įgyti naujai pareigybei keliamus reikalavimus ir gebėjimus, tuo labiau, kad ieškovės pareigybė yra išlikusi įmonėje, šią aplinkybę nurodė ir atsakovas DGK posėdyje. Darbuotojų atrankai atsakovas suformavo komisiją, tačiau komisijos nariai buvo paties atsakovo parinkti jo darbuotojai, kurie vertino darbuotojų kompetenciją, tačiau jų pačių kompetencija vykdyti atranką nepagrįsta, vertinimas vyko žodžiu, vertinimo įrašai ar protokolai nebuvo daromi, atrankos metodai ir kriterijai nežinomi. Atsakovas taip pat nevykdė savo pareigos ir nesiūlė ieškovei laisvų darbo vietų. Mano, kad atsakovas iš anksto buvo nusprendęs ieškovę atleisti, nes ji nebuvo siunčiama mokymams, jai buvo daromas spaudimas, nes 3 kartus buvo siūloma nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, o ieškovei nesutikus, ji buvo atleista. Darbdavys galėjo ją atleisti pagal DK 59 straipsnį, tačiau tada būtų reikėję mokėti 6 mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją, todėl atleido ją dėl jos pareigybės panaikinimo.
4. Atsakovas su pateiktu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes ieškovės vykdoma funkcija tapo pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų. Paaiškino, kad nuo 2017 m. atsakovas vykdo didelius struktūrinius (organizacinius) pertvarkymus, kuriais siekia panaikinti sudėtingą, decentralizuotą besidubliuojančiomis darbo funkcijomis, neracionaliu darbo laiko ir žmogiškųjų darbo išteklių naudojimu pasižyminčią struktūrą. 2017 m. birželio 8 d. atsakovo įsakymu buvo patvirtinti struktūriniai pasikeitimai, kurie buvo realiai vykdomi, prevencijos ir saugos funkcijų centralizavimo pasėkoje iš 121 su sauga ir prevencija susijusio etato liko tik 83, todėl ieškovės atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline. Apie atsakovo vykdomus struktūrinis pokyčius buvo informuotos profesinės sąjungos, su jomis buvo tariamasi, apie numatomus grupės darbuotojų atleidimus buvo informuotos teritorinės darbo biržos. Atsakovas nurodė, kad teismai neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, pagrįstumo ir tikslingumo, todėl atsakovas galėjo laisvai spręsti, kuri pareigybė jam reikalinga, o kurios atsisakyti.
5. Pažymėjo kad nepagrįstas ieškovės argumentas dėl darbuotojų atrankos komisijos subjektyvumo. Atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. Į-331“Dėl vertinimo gairių ir vertintojų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Gairės) buvo patvirtintos struktūrinių padalinių darbuotojų kompetencijų vertinimo tvarka ir vertintojų sąrašas, gairėse detalizuota vertinimo procedūra, darbuotojų kompetencijų vertinimas ir jo įforminimas. Ieškovės vertinimą atliko atsakovo darbuotojai, kurie buvo atitinkamai apmokyti atlikti tokį vertinimą, jie buvo įrašyti į vertintojų sąrašą. Kompetencijų vertinimo metu ieškovė surinko 11 balų, jos rezultatas buvo antras prasčiausias iš 97 įvertintų prevencijos ir saugos darbuotojų, vertinimo metu užfiksuota, kad ieškovei trūksta atkaklumo, iniciatyvos stoka, ji negalėjo paaiškinti rengiamų ataskaitų tikslingumo. Ieškovė, nors ir teigia, kad su vertinimu nesutiko, minėto vertinimo rezultatų neskundė. Įvertinus ieškovės kompetenciją ir atsižvelgus į tai, kad ji nėra pakankama dirbti prevencijos departamente, atsakovas geranoriškai siūlė ieškovei nutraukti darbo santykius šalių sutarimu, o ieškovei nesutikus ji buvo atleista DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Darbdavys negalėjo pasiūlyti ieškovei darbo naujoje prevencijos departamento struktūroje išimtinai tik dėl ieškovės kompetencijos stokos.
6. Atsiliepime nurodė, kad nepagrįstas ieškinio argumentas, jog ieškovei nebuvo pasiūlytas jos kompetenciją atitinkantis darbas. Atsakovas sudarė galimybes ieškovei pretenduoti į laisvas darbo vietas, apie tai ji buvo informuota įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą, informacija apie laisvas darbo vietas buvo skelbiama atsakovo internetiniame tinklapyje, atsakovo personalo darbuotojai nuolat konsultavo ieškovę apie pas atsakovą vykstančias atrankas, laisvas darbo vietas, buvo ieškoma jos kompetenciją atitinkančio darbo, ji buvo skatinama dalyvauti vykstančiuose konkursuose.
7. Atsikirsdamas į ieškinio motyvus dėl DK 59 straipsnio taikymo galimybės atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad toks reikalavimas nebuvo keliams DGK ir ten nagrinėjamas, tai yra naujas ieškinio dalykas, todėl ieškovė privalo aiškiai suformuluoti ieškinio reikalavimą. Ieškovė pagrįstai ir teisėtai atleista DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tai konstatavo ir DKG savo sprendime. Be to, ieškovė nenurodė motyvų, kuriais remiantis jai turėjo būti taikomas ir ji turėjo būti atleista DK 59 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai, pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, sprendė negrąžinti jos į darbą, pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) Darbo sutartis Nr. 1135 tarp ieškovės ir atsakovo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 4136 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo; nusprendė išieškoti ieškovės naudai iš atsakovo 8648 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), neatskaičius mokesčių, ir po 47 Eur, neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos); nutraukė civilinę bylą atsisakyto ieškinio dalyje; priteisė ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas; nusprendė pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. DGKS-2212, priimtas darbo byloje Nr. APS-36-5979/2018, netenka galios.
9. Teismas konstatavo, kad pagrįsti atsakovo atsiliepimo motyvai, susiję su pas atsakovą vykdomais organizaciniais – struktūriniais pokyčiais, bylos įrodymai patvirtina, kad pokyčiai iš tiesų yra realūs, konkretūs, įforminti vadovo įsakymais bei kitais vidaus teisės aktais, jų vykdymo eigoje buvo panaikintas visas skyrius, kuriame ieškovė dirbo, iš 121 buvusių etatų, susijusių su prevencija ir sauga, palikti buvo 83, ieškovės vykdytos darbo funkcijos išties tapo perteklinėmis, nes ieškovės atliekamos pagrindinės darbo funkcijos iš esmės buvo techninio pobūdžio bei fiziškai nesusijusios su sauga tiesiogiai. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog darbdaviui vykdant saugos ir prevencijos funkcijų centralizavimą, buvo siekiama atsisakyta šių perteklinių ar besidubliuojančių funkcijų, todėl Geležinkelių infrastruktūros direkcijos Saugos skyrius buvo panaikintas ir kartu panaikintas Geležinkelių infrastruktūros Saugos skyriaus vyresniojo specialisto etatas. Teismas taip pat palaikė atsakovo paaiškinimais, kad norint išlaikyti geriausius darbuotojus su aukštomis kompetencijomis naujai sukurtame Prevencijos departamente, buvo būtina nustatyti ir buvo nustatyti atrankos kriterijai, kurie įtvirtinti Įsakymo dėl struktūrinių pertvarkymų 3.3 punkte, „<...> kuriais remiantis buvo sprendžiama, ar darbuotojui bus siūlomos konkrečios pareigos šiuo įsakymu įsteigtame struktūriniame padalinyje ar struktūriniame vienete, ar, esant poreikiui, įstatymų nustatyta tvarka bus priimamas sprendimas dėl darbuotojo atleidimo.
10. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės atleidimui iš darbo buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, tačiau atsakovas, realizuodama ieškovės atleidimą, atleidimo procedūrą taikė netinkamai. DK 57 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktus, nustatant atleidžiamųjų darbuotojų atrankos kriterijus, turi būti užtikrinama darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti, taikoma šiems darbuotojams visų kitų atitinkamo darbdavio tos pačios specialybės darbuotojų atžvilgiu toje pačioje darbo vietoje <...> kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, kurie sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdami darbdavio įmonėje (3 punktas), ir kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip treji metai (4 punktas).
11. Sprendime teismas nurodė, kad ieškovė pas atsakovą dirbo pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą darbo sutartį, yra gimusi (duomenys neskelbtini) metais, darbdavys neginčijo, kad iki senatvės pensijos jai buvo likę keli mėnesiai, todėl DK 57 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintos garantijos jos atžvilgiu taikytinos besąlygiškai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas derino darbuotojų atrankos kriterijų nustatymą ir atrankos procedūrą su darbo taryba ar profesine sąjungą, nors profesinė sąjunga pas atsakovą yra, kad darbuotojų atrankos komisijos darbe dalyvavo darbo tarybos atstovas, kad atrankos komisijos nariai buvo tinkamai parengti atlikti darbuotojų kompetencijos vertinimą, kas parengė kompetencijos vertinimo metu naudojamus dokumentus (klausimyną, vertinio lentelę). Teismas pažymėjo, kad atleidžiamų darbuotojų atranka yra sudėtinė ginčo atveju esančio atleidimo mechanizmo dalis, kuri yra labai reikšminga ir esminė darbuotojui, nes vertinimo rezultatai įtakoja jo teisę būti paliktam darbe ir turėti pragyvenimo šaltinį, todėl tokia atrankos/vertinimo procedūra turi būti maksimaliai objektyvi, nešališka ir neformali. Įvertinus byloje esančius duomenis teismas konstatavo, kad atsakovo vykdytas darbuotojų vertinimas nebuvo visiškai objektyvus ir kompetentingas, o buvo suformuotas pagal neaiškius subjektyvius kriterijus, pats vertinimo rezultatas, turėjęs akivaizdžios neigiamos įtakos ilgametės darbuotojos darbo santykių tęstinumui, buvo neaišku kuo sąlygotas ir tendencingas, atranką vykdė paties atsakovo darbuotojai, pasirinkti atsakovo nuožiūra, neturintys pakankamos gyvenimiškos ir profesinės patirties, gebėjimo vertinti darbuotojus, dirbančius akivaizdžiai pagal kitas darbines pozicijas. Apklausti kaip liudytojai atsakovo darbuotojai negalėjo atsakyti ir į klausimą, kas konkrečiai ir kuo remiantis nustatė būtent tokius kompetencijų vertinimo kriterijus, kokie buvo aplamai vertinimo kriterijai, minėti kriterijai nebuvo patvirtinti atsakovo, negalėjo nurodyti kada, kas ir kaip apmokė juos vertinti įmonės darbuotojus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vertinimo metu vykę pokalbiai nebuvo įrašinėjami, ne visos klausimyno pozicijos buvo užpildytos, atsakovo liudytojai negalėjo atsakyti į klausimą kaip susiformavo bendras balas, kodėl nebuvo kiekvieno komisijos nario atskirai suformuotų vertinimų, kuriuos sudėjus, galima būtų kalbėti apie bendrą balų visumoje. Remdamasis šių nustatytų aplinkybių visuma teismas konstatavo, kad ieškovė buvo atleista su pažeidimais.
12. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių duomenų, jog atsakovas siūlytų ieškovei kitą laisvą darbo vietą, manyti, kad tokių nebuvo, pagrindo nėra. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ieškovė pati turėjo domėtis galimomis esamomis darbo vietomis, kurios viešai skelbiamos įmonės internetiniame puslapyje, nes tai neatitinka DK 57 straipsnio 2 dalies normos turinio išreikšti konkrečiai ieškovei siūlymą, į kurį ieškovė turi atsakyti sutikimu ar nesutikimu, ir nešalina atsakovo tokios įstatymo jam deleguotos pareigos. Ieškovei iki senatvės pensijos buvo likę mažiau kaip dveji metai, todėl apie atleidimą ji turėjo būti įspėta ne prieš du, kaip padarė atsakovas, o prieš tris mėnesius. Atsižvelgus į šias aplinkybes teismas konstatavo kaip įrodytą ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumą, kurį lėmė darbdavio (atsakovo) padaryti esminiai procedūriniai ieškovės atleidimo iš darbo pažeidimai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė DK 57 straipsnio 7 dalies nuostatą dėl reikalavimo įspėti darbuotoją, kuriam iki senatvės pensijos liko mažiau nei 2 metai, apie darbo sutarties nutraukimą prieš 3 mėnesius. Paaiškina, kad ieškovė yra gimusi (duomenys neskelbtini), įspėjimas pasirašytinai ieškovei dėl darbo sutarties nutraukimo įteiktas (duomenys neskelbtini), todėl įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo dieną ieškovei iki senatvės pensijos buvo likę daugiau nei 2 metai ir 2 mėnesiai ir įspėjimas jai įteiktinas tinkamai taikius dviejų mėnesių įspėjimo terminą. Nepagrįsta teismo išvada dėl DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos informuoti atleidžiamą darbuotoją apie laisvas darbdavio darbo vietas pažeidimo, nes tokia pareiga darbdaviui atsiranda tik tuo atveju, kai jis turi laisvų darbo vietų, ir jei yra tokių darbo vietų, kurios gali būti darbuotojui pasiūlytos atsižvelgiant į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, informacija apie laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu, pvz., talpinant informaciją apie laisvas darbo vietas darbdavio interneto svetainėje, viešas laisvų darbo vietų paskelbimas neužkerta kelio darbuotojui pačiam pasinaudoti galimybe ir būti aktyviam bei būti perkeltam į kitą darbą ne tik darbdavio, bet ir savo iniciatyva. Ieškovė turėjo galimybes pretenduoti į laivas darbo vietas, skelbiamas internetiniame tinklapyje, įspėjime apie būsimą atleidimą taip pat buvo pranešta, kad atleidžiamas darbuotojas gali pretenduoti į bendrovėje esančias laisvas darbo vietas, todėl teismas minėtą išvadą padarė pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė dėl savo teisių įgyvendinimo nerodė iniciatyvos, nebendradarbiavo su darbdaviu ir elgėsi nerūpestingai.
14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas pažeidė darbo sutarties nutraukimo procedūrą, nes nevykdė atitinkamų konsultacijų su profesinėmis sąjungomis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pagal tuo metu galiojančius teisės aktus konsultacijos su darbuotojų atstovais vyko 2017 m. gegužės 23 d. (su Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija bei su Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimu). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbo sutarties nutraukimo procedūra taikoma tik tokiu atveju, jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, tačiau atsakovo 2017 m. birželio 8 d. generalinio direktoriaus įsakymo Nr. Į-344 2.3 punktu buvo panaikintas Vidaus administravimo ir saugos departamentas, t. y. šiuo įsakymu buvo panaikinti visi prevencijos ir saugos etatai, todėl atsakovui nekilo prievolė, numatyta minėtoje DK normoje. Pažymėjo, kad ieškovės atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline, po prevencijos ir saugos funkcijų centralizacijos, kai buvo atsisakyta besidubliuojančių, perteklinių funkcijų bei supaprastinti procesai, bendrovės mastu liko tik 83 etatai, susiję su sauga ir prevencija, todėl akivaizdu, jog ieškovės ir kiti etatai buvo panaikinti kaip besidubliuojantys, pertekliniai, taigi ieškovė buvo atleista nepažeidus nustatytų teisės aktų reikalavimų.
15. Atsakovas pažymėjo, kad atmestina kaip prieštaraujanti byloje esantiems rašytiniams įrodymams teismo išvada dėl neobjektyvaus, nekompetentingo bei tendencingo darbuotojų vertinimo, atlikto pagal neaišku kieno nustatytus ir kokius vertinimo kriterijus, nes tokia išvada prieštarauja DGK sprendime nurodytoms aplinkybėms dėl ieškovės elgesio ir atsisakymo skųsti vertinimo rezultatus. Dėl šių aplinkybių ieškovės DGK ir teisme duoti parodymai iš esmės skyrėsi, todėl turėjo būti vertintini kritiškai. Atsakovo patvirtintose gairėse buvo įtvirtinta ir detalizuota pertvarkomų struktūrinių padalinių darbuotojų kompetencijų vertinimo tvarka, kompetencijų vertinimo įforminimas bei vertintojų sąrašas, apklausti atsakovo darbuotojai patvirtino, kad vertinimo pokalbis vykdavo 40 – 45 minutes, ieškovės surinktų balų skaičius buvo antras prasčiausias rezultatas iš 97 įvertintų prevencijos ir saugos darbuotojų, antrojo kompetencijų vertinimo pokalbio metu ieškovė buvo informuota, kad kompetencijų vertinimo rezultatai neigiami ir vertintojai pateikė rašytinį pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Vertinimą atliko atsakovo Prevencijos departamento direktoriaus pavaduotojas ir Kokybės kontrolės ir įvykių tyrimo skyrius vyriausioji specialistė, kurie turi pakankamai patirties ir kurie buvo paruošti, kad kompetencijų vertinimas būtų objektyvus ir nešališkas visiems atsakovo darbuotojams, todėl atmestina kaip nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovės vertinimas buvo neteisėtas ir neobjektyvus.
16. Skunde atsakovas pažymėjo, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai vertinti bylos įrodymus ir motyvuoti sprendimą, nes esant akivaizdžiam ieškovės atleidimo faktiniam ir teisiniam pagrindui (ką savo sprendime konstatavo ir teismas), priimdamas sprendimą, teismas vadovavosi tik bendro pobūdžio pasvarstymais ir abejonėmis dėl galimos sklandesnės ieškovės atleidimo procedūros. Teismas padarė abstrakčią išvadą, kad „<...> susidaro pakankamai tvirta prielaida išvadai, kad atsakovės darbuotojų (įskaitant ir ieškovę) atranką vykdė atsitiktiniai tos pačios atsakovės darbuotojai.“, o tokia prielaida akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, nes vertinimui atlikti buvo patvirtinti konkretus vertintojai kurie, liudydami teisme, patvirtino, kad buvo ruošiami būtent kompetencijų vertinimui bei nurodė, jog kiekvienam darbuotojui kompetencijų vertinimas užtrukdavo apie 45 minutes, pats vertinimas buvo fiksuojamas gairėse patvirtintoje anketoje, kuri prilyginama ir pačiam kompetencijų vertinimo protokolui, todėl darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas priimtas neįsigilinus į rašytinius įrodymus ir į liudytojų parodymus. Atsakovo naudotas klausimynas buvo sudarytas vertintojams, klausimai buvo užduodami vertinamajam tam, kad atsiskleistų geriausios vertinamo darbuotojo kompetencijos ir kvalifikacija, kurių reikia būtent darbdaviui naujai kuriamame Prevencijos departamente ir kurie fiksuojami kompetencijų vertinimo anketoje, taigi visos atsakovo taikytos priemonės ir veiksmai patvirtino atsakovo pastangas užtikrinti vertinimo objektyvumą ir nešališkumą.
17. Atsakovas taip pat prašė prijungti prie bylos papildomą rašytinį įrodymą – tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Alliance recruitment“ mokymo paslaugų sutartį, kuri patvirtina, kad atsakovo darbuotojai buvo apmokyti atlikti darbuotojų kompetencijų vertinimą.
18. Ieškovė A. J. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jos įspėjimo termino laikymasis ar nesilaikymas situacijos teisinio vertinimo iš esmės nekeičia. Pažymi, kad atleidimo iš darbo neteisėtumą ji grindė ne procesinių terminų nesilaikymu, o netinkamu, nekompetentingu ir neteisingu jos, kaip darbuotojos, profesinės kompetencijos vertinimu. Atsakovas nepagrįstai argumentuoja, kad buvo tinkamai taikomos DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes atsakovas neįrodė, jog dėl vykdomų struktūrinių pertvarkų ieškovė neturėjo tinkamų gebėjimų dirbti ar būti perkelta į kitas esamas pareigas, atsakovas neteikė jokių darbo pasiūlymų, kuriuos ieškovė būtų galėjusi apsvarstyti ir priimti arba atmesti, o atsakovo skelbiami viešai prieinami darbo pasiūlymai neatitinka teisės aktų reikalavimo išreikšti konkretų siūlymą darbuotojui, nes turi būti individualūs, darbuotojas su laisvu pareigybių sąrašu turėjo būti supažindinti ne tik viešai, bet ir pasirašytinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 102/2009). Pastebėjo, jog teismas nėra saistomas DGK sprendimo argumentų ir išvadų.
19. Atsiliepime ieškovė pažymėjo, kad atmestini apeliacinio skundo motyvai dėl tinkamo DK 57 straipsnio 3 dalies taikymo, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų darbuotojų kompetencijų vertinimo proceso, konkrečių procedūrinių klausimų ir komisijos narių paskyrimo bei specialaus jų apmokymo aplinkybes, tai, kad atsakovas vykdė konsultacijas su darbuotojų atstovais, nes byloje nėra duomenų apie konkrečių atrankos kriterijų suderinimą su profesinių sąjungų atstovais, o atrankos komisijoje nebuvo darbo tarybos narių. Nurodė, kad atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingų sprendimo motyvų dalyje dėl atsakovo atlikto darbuotojų kompetencijų vertinimu, nes teismo sprendime detaliai aptarti visi byloje esantys įrodymai, o atsakovas nepateikė jokių naujų argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime pateiktą vertinimą. Atsakovo apeliavimas į DGK sprendime pateiktą vertinimą teisinės reikšmės neturi, kadangi tokio sprendimo motyvai ir argumentai teismo nesaistė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas skunde nenurodė, kokias įrodymų vertinimo taisykles pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė.
20. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimo ieškovė nurodė, kad atsakovas teismo pareigą motyvuoti priimamą sprendimą traktuoja akivaizdžiai pernelyg formaliai ir plečiamai. Priešingai nei nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino liudytojais byloje apklaustų atsakovo darbuotojų (vertinimo komisijos narių) paaiškinimus, duotus teisme, dėl jų vertinimo buvo pasisakyta ieškovės atstovės baigiamojoje kalboje. Minėti liudytojai tvirtai ir aiškiai nepasisakė ir neįvardijo, pagal ką buvo vykdoma darbuotojų atranka, kaip buvo nustatomas konkretaus darbuotojo vertinimas ir kt., kadangi nėra šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų, tai pagrįstai sukėlė abejonių dėl tokio vertinimo patikimumo bei tuo pačiu patvirtino ieškovės poziciją, kad toks vertinimas buvo nekompetentingas ir šališkas. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma išdėstė nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodė, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą, todėl atmesti atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl motyvų nebuvimo pirmosios instancijos teismo sprendime. Ieškovė pažymėjo, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas, netgi tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas nelaikomas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).
21. Ieškovė nesutiko su atsakovo prašymu dėl naujo įrodymo prijungimo, nes toks prašymas yra nesavalaikis, atsakovė nenurodė aplinkybių, sukliudžiusių pateikti šiuos įrodymus teismui anksčiau, pirmosios instancijos teismas jau vertino ir pasisakė dėl ieškovės komptencijos vertinimo ir su tuo susijusių aplinkybių. Minėtos aplinkybės buvo nurodytos ieškinyje, atsakovas galėjo juos paneigti pirmosos instancijos teisme. Įstatymu (CPK 314 straipsnis) apeliacinės instancijos teismo teisė priimti naujus įrodymus yra apribota, atsakovas nenurodė, kad yra sąlygos pridėti prie bylos naują įrodymą, todėl atsakovo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
22. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
23. Apeliantas prašo teismo prijungti prie bylos naują rašytinį įrodymą - AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Alliance recruitment“ mokymo paslaugų sutartį, ir, remiantis šios sutarties 5.3.9- 5.3.12 punktais, siekia įrodyti, kad teismo apklausti atsakovo darbuotojai buvo specialiai apmokami atlikti darbuotojų kompetencijų vertinimus.
24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, apeliacinė instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokiu būdu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, nes nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019). Tenkindamas prašymą dėl naujo įrodymo prijungimo apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad prijungus naują įrodymą nebus nepažeisti proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai, ieškovė turėjo pakankamą laiko įvertinti apelianto prašymą ir savo teisę pasisakyti dėl prašymo įgyvendino pareikšdama motyvuotą nesutikimą su naujo rašytinio įrodymo prijungimu, nenustačiusi atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, įvertinusi, kad byloje nėra ginčo dėl paties atsakovo darbuotojų mokymo įvertinti kitų darbuotojų kompetenciją, fakto.
25. Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2018 m. kovo 2 d. pagal darbdavio AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2017 m. lapkričio 13 d. įspėjime Nr. 2 (PS)-3695 nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, t.y. DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla (el. b. I t., b.l. 23).
26. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu dėl netinkamai pirmosios instancijos teismo taikyto DK 57 straipsnio 7 dalyje nustatyto 3 mėnesių įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo termino skaičiavimo, nes įspėjimo įteikimo metu 2017 m. lapkričio 13 d. ieškovei, gimusiai (duomenys neskelbtini), iki senatvės pensijos buvo likę daugiau nei 2 metai, vadinasi vadovaujantis aukščiau nurodyta DK norma taikytinas 2 mėnesių įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčas kilo dėl kelių procedūrinių darbo sutarties nutraukimo nuostatų pažeidimo, todėl neteisingos teismo išvados dėl šio darbuotojos įspėjimo termino pažeidimo, nesudaro pagrindo spręsti, kad visa byla buvo išspręsta neteisingai.
27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais konstatuotas DK 57 straipsnio 3 dalies pažeidimas, pasireiškęs tuo, kad atsakovas, vykdydamas ieškovės atleidimą aptariamu pagrindu ir atlikdamas jam nustatytą prievolę, būtų derinęs nustatytus darbuotojų atrankos kriterijus ir suformuotą atrankos mechanizmą su bendrovės darbo taryba ar profesine sąjunga. Taip pat kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių duomenų apie darbo tarybos narių dalyvavimą darbuotojų, tarp jų ir ieškovės, vertinime. Nors apeliantas pažymi, kad jis 2017 m. gegužės 23 d. rengė pasitarimą (konsultacijas) su profesinėmis sąjungomis dėl būsimų AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdymo struktūros keitimų ir darbuotojų skaičiaus optimizavimo (el.b. I t., b.l. 130-131), tačiau minėtas įrodymas nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo motyvų dėl atsakovo darbuotojų vertinimo ir atrankos proceso pažeidimų. Pasitarimo protokole nėra užfiksuota, kad atsakovo atstovai būtų pristatę profesinių sąjungų atstovams darbuotojų kompetencijų vertinimo ir atrankos procedūrą ar tokios procedūros kūrimo matmenis, kompetencijų vertinimo kriterijus. Priešingai nei nurodo apeliantas, minėto pasitarimo metu profesinių sąjungų atstovai buvo informuojami apie bendrovės veiklos vertinimo priežastis, neišvengiamą struktūros, etatų pokytį, eismo saugumo užtikrinimo svarbą ir tam skirto naujo prevencijos departamento kūrimą, atsakovo generalinio direktoriaus pavaduotojas G. B. pažymėjo, jog šiuo metu svarstomas administracijos darbuotojų užimtumas, veiklos procesai, šis etapas siejamas ne su etatų mažinimu, bet su funkcijų perskirstymu, kuriuo siekiama išvengti jų dubliavimosi. Kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas vykdė konsultacijas dėl darbuotojų kompetencijos vertinimo procedūrų, nėra. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovės vertinimo komisijoje dalyvavo darbo tarybos ar profesinės sąjungos atstovai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl atsakovui imperatyvios DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo. Pažymėtina, jog apelianto nurodoma aplinkybė, kad minėtas pasitarimas (konsultacija) ir informavimas vyko vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 1301 straipsnio nustatyta tvarka neatleidžia darbdavio nuo pareigos informuoti darbuotojų atstovus apie atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 47 straipsnio 3 dalies redakcija) ir įtraukti į vertinimo komisiją darbuotojų atstovus. Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukiama pagal naujo Darbo kodekso nuostatas ir todėl darbdavys turėjo vadovautis atleidimo metu galiojančia procedūra.
28. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovui netaikytina DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbo sutarties nutraukimo procedūra, pagal kurią suformuotus atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus darbdavys privalo suderinti su darbo taryba, o jos nesant – su profesine sąjunga, nes atsakovo 2017 m. birželio 8 d. generalinio direktoriaus įsakymo Nr. Į-344 2.3 punktu buvo panaikintas Vidaus administravimo ir saugos departamentas, t. y. šiuo įsakymu buvo panaikinti visi prevencijos ir saugos etatai, todėl atsakovui nekilo prievolė, numatyta minėtoje DK normoje. Tai, kad atsakovo įsakymu buvo panaikintas darbdavio organizacinis padalinys, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo atleisti kaip nereikalingi dėl perteklinių funkcijų visi minėtame padalinyje dirbę darbuotojai ir darbdavys nevykdė minėtų darbuotojų kompetencijos vertinimo siekdamas nustatyti jų tinkamumą eiti pareigas naujai sukurtoje bendrovės struktūroje. Minėtą aplinkybę patvirtino atsakovas, nurodęs, kad iš po prevencijos ir saugos funkcijų centralizacijos, kai buvo atsisakyta besidubliuojančių, perteklinių funkcijų bei supaprastinti procesai, bendrovės mastu liko tik 83 etatai iš 121. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks nurodytos DK normos aiškinimas nepagrįstai pažeidžia darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, teises ir teisėtus lūkesčius, neatitinka DK 2 straipsnyje įtvirtintų teisėtų lūkesčių ir visokeriopos darbo teisių gynybos principams bei prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (DK 2 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).
29. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie pas atsakovą esančias laisvas darbo vietas. DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga būti aktyviam ir siūlyti darbuotojui laisvas darbo vietas, o iki įspėjimo laikotarpio pabaigos likus ne daugiau nei 5 darbo dienos tokių nesant – atleisti darbuotoją. Minėta darbdavio pareiga suponuoja, kad darbdavys parenka ir siūlo įspėjimą apie atleidimą gavusiam darbuotojui galimybę būti perkeltam į kitą darbą (pareigas), kuriam minėtas darbuotojas tinka pagal tokiam darbui (pareigoms) keliamus reikalavimus.
30. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią pareiga siūlyti laisvas darbo vietas kyla tik tuo atveju, kai darbdavys apskritai turi laisvų darbo vietų ir jei yra tokių darbo vietų, kurios gali būti darbuotojui pasiūlytos atsižvelgiant į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, o informacija apie laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu, pvz., talpinant informaciją apie laisvas darbo vietas darbdavio interneto svetainėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2012, 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2014). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliacinio skundo motyvu. Apeliantas nepagrįstai remiasi nurodyta kasacinio teismo praktika, nes vienu atveju atleistam darbuotojui pasiūlymas dėl perkėlimo į kitą darbą pas darbdavį buvo pateiktas asmeniškai raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2012), kitu atveju kasacinis teismas išaiškino, jog įstatymas nenustato privalomos rašytinės kito darbo pasiūlymo formos, taip pat darbuotojo atsisakymui nuo pasiūlymo, o esant ginčui dėl su kito darbo siūlymu susijusių faktų buvimo, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2014). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, aiškinimo ir taikymo, sprendė, jog pranešimų apie laisvas darbo vietas siuntimas registruotu paštu pripažintinas tinkamu darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą įvykdymu, nes toks atsakovo pasirinktas darbuotojo informavimo būdas laikytinas atitinkančiu darbuotojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017). Apeliantas tinkamą darbdavio pareigos pasiūlyti laisvą darbo vietą vykdymu laikė įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą pateiktą informaciją apie ieškovės galimybes pretenduoti į bendrovėje esančias laisvas darbo vietas, atitinkančias ieškovės išsilavinimą ir kvalifikaciją, kurios yra skelbiamos bendrovės internetiniame puslapyje www.litrail.lt nuolat atnaujinamoje skiltyje „Karjera“ (e. b. I t., b.l. 25), tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Įvertinus tai, kad apeliantas vykdė darbuotojų atranką vadovaudamasis kriterijais, kurie nebuvo suderinti su darbuotojų atstovais, į atrankos komisiją neįtraukus darbuotojų atstovo, nesant duomenų, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su darbuotojų vertinimo kriterijais, tik pateikus abstrakčią nuorodą į galimybę savarankiškai sužinoti internetiniame tinklapyje apie pas darbdavį esančias laisvas darbo vietas, nėra laikytinas darbdavio tinkamai suformuotu laisvos darbo vietos pasiūlymu ir DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įvykdymu. Priešingas minėtos darbdavio pareigos įvykdymo aiškinimas suponuotu darbdavio, kaip stipresnės darbo santykių šalies, galimybę piktnaudžiauti savo pareigomis, pvz. laikyti tinkamu pareigos vykdymu bendro pobūdžio nuorodos į įdarbinimo paslaugas teikiančius asmenis pateikimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad darbdavys atsakovas nepateikė ieškovei pasiūlymų dėl laisvų darbo vietų, t.y. neįvykdė pareigos teikti individualizuotą, darbuotojo kvalifikaciją atitinkantį laisvos darbo vietos pasiūlymą, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo nurodytą DK 57 straipsnio 2 dalies pažeidimą.
31. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados apie darbdavio atrankos komisijos vykdytos vertinimo procedūros neobjektyvumą ir neteisėtumą. Teismas, pažymėjęs ypatingą atleidžiamų darbuotojų atrankos mechanizmo svarbą ir iš to kylančius aukštesnius, procedūrai taikomus objektyvumo, nešališkumo, neformalumo reikalavimus, savo išvadą dėl vertinimo procedūros šališkumo iš esmės grindė tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas, realizuodamas ieškovės atleidimą aptariamu pagrindu, ir atlikdamas DK 57 straipsnio 3 dalyje numatytą jai tenkančią prievolę, būtų derinęs nustatytus darbuotojų atrankos kriterijus ir suformuotą atrankos mechanizmą su bendrovės darbo taryba ar profesine sąjunga, o darbuotojų vertinime nedalyvavus darbo tarybos nariams, nėra aišku, kas rengė kompetencijų vertinimo lentelę bei kompetencijų klausimyną, kaip kompetencijų vertintojų sąraše esantys asmenys buvo parengti atlikti kompetencijų vertinimą. Nors atsakovas nurodė, kad vertinimo procedūra ir atrankos kriterijai buvo nustatyti ir detalizuoti bendrovės patvirtintose vertinimo Gairėse (bendrovės vadovo 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.Į-331, e. b.I t., b.l. 115-118), tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtos Gairės buvo suderintos su darbdavio profesinėmis sąjungomis, atrankos komisijoje dalyvautų (ar būtų kviestas dalyvauti) darbo tarybos narys ar kitas darbuotojų atstovas. Gairėse numatyta galimybė, kad į vertinimo komisiją gali būti kviečiami profesionalūs darbuotojų atrankos specialistai, taip pat nėra numatyta apribojimų kitiems asmenims, ne atsakovo darbuotojams, būti paskirtais atrankos komisijos nariais, t.y. vertintojais (gairių 2.2.3. punktas), numatyta galimybė vertinimo metu daryti garso įrašą (gairių 2.3.4. punktas), tačiau atsakovas neįgyvendino numatytų atrankos proceso nešališkumą ir objektyvumą užtikrinančių priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neginčijo pareigos įtraukti darbuotojų atstovą į atrankos komisiją nevykdymo. Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija sutinka su teismo motyvais ir išvada dėl ieškovei taikyto atrankos proceso neteisėtumo.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo dėl jų pakankamumo ir patikimumo, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokius įrodymus teismas nepilnai, netinkamai ištyrė, nevertino, nors tokią pareigą apeliantas turi (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
33. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
34. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remiantis teismas nusprendė dėl ieškovės reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteistu bei dėl kitų išvestinių ieškinio reikalavimų (kompensacijos ir kt.).
35. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
36. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovės naudai, todėl ieškovės prašymas iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme tenkinamas. Ieškovė prašo priteisti 620 Eur išlaidų, patirtų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (e. b. III t., b.l. 44-45). Šis prašymas, įvertinant teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas (redakcija nuo 2015-03-20) dėl maksimalių rekomenduojamų atlygio dydžių advokatams civilinėse bylose (maksimalus rekomenduojamas dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą 1204,71 Eur) ir šios bylos sudėtingumą, tenkinamas ir iš atsakovo ieškovei priteisiama 620 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, juridinio asmens kodas 110053842, 620 Eur (šešis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rūta Petkuvienė
Asta Pikelienė
Andrius Verikas