Civilinė byla Nr. e2A-454-642/2022

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06521-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.8.10; 2.6.10.5.1; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 2 d.

  Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (Atsakovas 1), uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (Atsakovas 2) dėl nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė, vadovaudamasi Tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos nuostatomis, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 8 200 Eur nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo, 1 294,70 Eur nuostolių, patirtų sprendžiant ginčą neteismine tvarka, 5 procentų palūkanas pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad krovinio pervežimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas 1 (uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“) įsipareigojo priimti krovinį 2020 m. gegužės 4 d. ir ne vėliau nei 2020 m. gegužės 7 d. pristatyti į jo paskirties vietą be perkrovimo, pakrovimą ir iškrovimą organizuojant per šoną, nieko nekraunant ant viršaus. Krovinys buvo pristatytas 5 dienomis vėliau nei ieškovės ir Atsakovo 1 sutartas vėliausias pristatymo terminas. Ieškovė prarado galutinio pirkėjo pasitikėjimą, nes krovinio pristatymo laikas buvo svarbus. Pažymėjo, kad nebuvo informuota apie planuojamą vežėjų pasikeitimą, sutikimo tam nedavė. 2020 m. gegužės 7 d. Atsakovo 1 buvo informuota, jog krovinį gabena UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Atsakovas 2), krovinys yra sustabdytas muitinės poste Šveicarijoje dėl kito kartu vežamo krovinio netinkamo deklaravimo. Dėl pristatymo termino pažeidimo krovinio gavėjas patyrė papildomų išlaidų, nes sumokėjo papildomą 6 213,08 Eur sumą už skubų krovinių pristatymą ir už tai ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 6 200 Eur sumai, kurią 2020 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pavedimu apmokėjo. Mano, kad šiuo atveju kyla solidarioji civilinė atsakovų atsakomybė, kadangi atsakovai bendrais veiksmais padarė žalą ieškovei dėl didelio neatsargumo – neteisėtai perkrovė krovinį, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie krovinio buvimo vietą, vienašališkai pakeitė CMR važtaraščio duomenis ir nepristatė krovinio laiku ir sutartyje susitartomis sąlygomis. Ieškovė dėl atsakovų veiksmų, kuriais buvo pažeista sutartis ir krovinys pristatytas pavėluotai, patyrė 6 200 Eur tiesioginius nuostolius, be to, patyrė 2 000 Eur netiesioginių nuostolių, nes krovinio gavėjas atsisakė kito 1 000 vnt. prekių užsakymo.

3.       Atsakovas 1 atsiliepime nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad ieškovė nenurodė priežastinio ryšio tarp Atsakovo 1 veiksmų ir pavėluoto krovinio pristatymo. Sutinka su faktu, jog krovinys gavėjui buvo pristatytas pavėluotai, tačiau tariamai patirti nuostoliai yra nepagrįsti objektyviais rašytiniais įrodymais. Pažymi, kad krovinio pervežimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytoje tarp ieškovės ir Atsakovo 1, nebuvo draudimo krovinio pervežimo užsakymui atlikti pasamdyti trečiuosius asmenis, be to, sudarydamas krovinio pervežimo sutartį su Atsakovu 2, Atsakovas 1 į krovinio pervežimo sutartį įtraukė identiškus įsipareigojimus – draudimą perkrauti, taip pat įpareigojimą pakrovimą ir iškrovimą vykdyti tik per transporto priemonės šoną, draudimą krauti ant viršaus. Nurodė, jog Atsakovas 1 dėjo visas pastangas informuoti ieškovę apie krovinio buvimo vietą (tai patvirtina susirašinėjimas su Atsakovu 2). Mano, kad šiuo atveju taikytini CMR konvencijos apribojimai žalai, atsiradusiai pavėluotai pristačius krovinį, ir tokia žala yra ribojama užmokesčio už pervežimą suma. Nurodė, kad ieškovė pateikė sąskaitą faktūrą, kurios suma 6 213 Eur, tačiau nėra pateiktas šios sąskaitos faktūros apmokėjimą patvirtinantis dokumentas, kaip nėra ir įrodymo, patvirtinančio, jog gavėjas būtų faktiškai patyręs šios sumos išlaidas. Mano, kad ieškovė, pervesdama gavėjui šią sumą, veikė savo rizika ir neturi teisės šios sumos reikalauti iš Atsakovo 1. Ir atitinkamai ieškovės susitarimas dėl žalos atlyginimo, sudarytas su Gavėju, buvo sudarytas ieškovės rizika ir jis neturi įtakos Atsakovo 1 teisėms ir pareigoms, sprendžiant dėl jo atsakomybės ir jos apimties Sutarties ir CMR konvencijos kontekste. Ieškovės reikalavimas atlyginti 2 000 Eur nuostolių dėl tariamai atšaukto 1 000 vnt. prekių užsakymo, Atsakovo 1 vertinimu, yra neįrodytas rašytiniais įrodymais, iš kurių galima būtų spręsti apie ieškovės realiai patirtus nuostolius. Taip pat pažymi, kad reikalavimas dėl 1 294,70 Eur teisinių išlaidų, patirtų ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, priteisimo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

4.       Atsakovas 2 atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškovės reikalavimais nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka dėl solidariosios atsakomybės su Atsakovu 1. Mano, kad nacionalinėmis teisės normomis grindžiamas ieškovo reikalavimas taikyti solidariąją atsakomybę abiem atsakovams yra neteisėtas, nes nukrypsta nuo CMR konvencijos reguliavimo. Dėl kaltės formos pažymėjo pripažįstantis, kad yra atsakingas už pavėluotą krovinio pristatymą, tačiau nesutinka, kad tai buvo sąlygota didelio nerūpestingumo ar tyčios. Nurodė, kad pasikrovimo dieną sugedo vilkikas. Remontas neplanuotai užtruko, subvežėjų, kurie operatyviai pervežtų krovinį, nerado, todėl krovinį pradėjo vežti tik baigus vilkiko remontą 2020 m. gegužės 8 d. Dėl nuostolių pažymėjo, kad iš pateiktos sąskaitos neįmanoma nustatyti, nei kokios prekės buvo siunčiamos, nei kur buvo siunčiamos, nei kada buvo siunčiamos ir kiek praėjo laiko nuo jų gavimo ir išsiuntimo. Be to, nepateikti duomenys, kiek būtų kainavęs tapataus krovinio siuntimas tapatiems gavėjams įprasta tvarka, nepagrįsta, kad greitesnis siuntimas buvo objektyviai būtinas. Taip pat pažymėjo, kad dokumentas, pagrindžiantis sąskaitos apmokėjimą, yra nepateiktas. Svarbu ir tai, kad kaip nuostoliai yra įvardijama ne tik papildomos išlaidos, tačiau ir žala dalykinei reputacijai, tačiau šios nuostolių grupės nėra atskiriamos ir identifikuojamos skirtingomis sumomis. Pažymėjo, kad nėra įrodymų dėl 2 000 Eur negautų pajamų, nepateikta duomenų, kad buvo realus susitarimas dėl 1 000 vnt. prekių pristatymo, kuris buvo atšauktas. Dėl reikalavimo priteisti teisinės pagalbos išlaidas pažymi, kad ikiteisminė ginčo sprendimo stadija vyko tik tarp Atsakovo 1 ir ieškovės, todėl Atsakovas 2 negali būti laikomas atsakingu už ieškovės išlaidas, kurias ji patyrė spręsdama ginčą su Atsakovu 1.

5.       Ieškovė pateikė dubliką, nurodė, kad Atsakovas 1 įsipareigojo tinkamai ir laiku pristatyti krovinį, todėl jis yra atsakingas už visus vežimo procese dalyvavusius asmenis, taip pat ir Atsakovą 2 pagal CMR konvencijos 3 straipsnį. O Atsakovo 2 atsakomybė kyla CMR konvencijos 17 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovei buvo teikiama tikrovės neatitinkanti informacija dėl vilkiko sulaikymo muitinės poste Šveicarijoje. Mano, kad abiejų atsakovų veiksmai neatitinka minimalių atidumo ir rūpestingumo standartų, todėl atsakovų atsakomybė dėl pavėluoto krovinio pristatymo yra neribota ir atsakovai turi pareigą atlyginti visus ieškovės patirtus nuostolius. Pažymėjo, kad CMR konvencija nenustato solidariosios atsakomybės taikymo, tačiau nėra įtvirtinusi ir draudimo dėl solidariosios atsakomybės taikymo.

6.       Atsakovas 2 triplike nurodė, kad ieškovės siekis, jog atsakovų atsakomybė būtų solidari, yra nukrypimas nuo CMR konvencijos. CMR konvencijoje nenumatyta vežėjo ir jo pasitelktų agentų solidarioji atsakomybė prieš krovinio siuntėją yra tikslingo reguliavimo rezultatas, o ne nesureguliuotas klausimas, kuriam, kaip teigia ieškovė, galima taikyti nacionalinės teisės normas. Ieškovės reikalavimas dėl nuostoliu atlyginimo grindžiamas vienašaliu „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimu, kurį ieškovė, neturėdama objektyvių duomenų, nepagrįstai apmokėjo. 2020 m. liepos 30 d. „(duomenys neskelbtini)“ ir ieškovės susitarime dėl nuostolių atlyginimo dalykinės reputacijos pažeidimo kaip nuostolių grupės nėra ir kaip nuostoliai įvardijamos papildomos išlaidos dėl prekių pristatymo. Pažymima, kad nėra įrodymų, jog „(duomenys neskelbtini)“ būtų gavusi užsakymą, jei krovinys būtų buvęs pristatytas laiku.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. 

8.       Teismas pažymėjo, kad Atsakovas 1 yra vežėjas, tačiau faktiškai kroviniu disponavo Atsakovas 2 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl Atsakovas 2 ir yra atsakingas už pavėluotą krovinio pristatymą. Fakto, kad yra kaltas dėl pavėluoto krovinio pristatymo, neneigia ir Atsakovas 2, tačiau jis nesutinka, kad tai buvo dėl didelio nerūpestingumo ar tyčios. Nurodė, kad pasikrovimo dieną sugedo vilkikas, remontas užtruko, subvežėjų nerado.

9.       Teismas nurodė, kad nėra teisinių pagrindų konstatuoti atsakovų solidariosios atsakomybės egzistavimą, nes būtų nesilaikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 3 dalyje reglamentuotų vežėjo atsakomybės ribų. Solidariosios atsakomybės taikymo galimybė galima tik atgręžtinio reikalavimo atveju, kai žalą atlyginęs vežėjas siekia žalos atlyginimo iš ją faktiškai padariusių asmenų. CMR konvencijos reglamentavimas, kai santykyje tarp vežėjo ir siuntėjo nenumatyta solidarioji atsakomybė, o santykyje dėl vežėjo atgręžtinio reikalavimo tokia atsakomybė numatyta, patvirtina būtent tokią atsakomybės taikymo tvarką.

10.       Teismas pažymėjo, kad, pagal CMR 18 straipsnio 1 dalį, vežėjas turi įrodyti, kad krovinys pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės. Šiuo atveju Atsakovas 2, kaip kroviniu disponavęs asmuo, pripažino, kad yra kaltas dėl laiku nepristatyto krovinio dėl transporto priemonės gedimo.

11.       Teismas konstatavo, kad ieškovė CMR konvencijos 36 straipsnyje reglamentuota tvarka ieškinį dėl pristatymo termino viršijimo galėjo pateikti tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio pristatymo termino viršijimą, tačiau reiškė ieškinį abiem atsakovams solidariai, nors CMR konvencijos nuostatos tokios galimybės nenumato. 

12.       Teismas nurodė, jog, pagal CMR 23 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Šiuo atveju už laiku nepristatytą krovinį Atsakovas 2 yra atsakingas neperžengiant frachto ribų (445 Eur).

13.       Teismas pažymėjo, kad nors ir sugedo automobilis, tačiau, esant CMR 17 straipsnio 3 dalies reglamentacijai, vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė. Bet kartu Atsakovo 2 veiksmų negalima vertinti kaip sąlygotų didelio nerūpestingumo ar tyčios. Aplinkybės laikytinos suklydimu dėl vilkiko remonto trukmės. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog krovinys pavėluotai buvo pristatytas būtent dėl Atsakovo 2, kaip vežėjo, veiksmų.

14.       Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų dėl 8 200 Eur nuostolių pagrindimo. Ginčijamas 8 200 Eur dydžio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo grindžiamas tik vienašaliais „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimais, pateiktais el. paštu 2020 m. gegužės 11 d. bei 2020 m. gegužės 12 d. „(duomenys neskelbtini)“ teiginys, kad reputacija bloga, yra nepagrįstas ir į bylą nepateikti jokie įrodymai. Taip pat nepateikta įrodymų, kad į minėtus 187 punktus skubus siuntimas buvo objektyviai būtinas.

15.       Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad ieškovė, neturėdama objektyvių duomenų, sumokėjo „(duomenys neskelbtini)“. Teismo vertinimu, jei iš tiesų buvo siunčiamas ginčui aktualus krovinys ir dėl greitesnio pristatymo buvo patirti didesni kaštai, turėjo būti pateikti duomenys, kiek būtų kainavęs tapataus krovinio siuntimas tapatiems gavėjams įprasta tvarka, ir turėtų būti pagrįsta, kad greitesnis siuntimas buvo objektyviai būtinas, t. y. krovinio gavėjas buvo prisiėmęs įsipareigojimus pristatyti krovinį per tam tikrus terminus, kurių paisymas buvo esminė sutarties sąlyga.

16.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sąskaita apmokėta anksčiau, nei ieškovė ir „(duomenys neskelbtini)“ susitarė dėl nuostolių atlyginimo. „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. birželio 25 d. pateiktoje nuostolių sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nuostoliai yra įvardijamos ne tik papildomos išlaidos, tačiau dar ir žala dalykinei reputacijai. Teismas sutiko su atsakovų motyvais, kad šios nuostolių grupės nėra atskirtos ir identifikuotos skirtingomis sumomis. Taip pat pažymima, kad 2020 m. liepos 30 d. „(duomenys neskelbtini)“ ir ieškovės susitarime dėl nuostolių atlyginimo dalykinės reputacijos pažeidimo kaip nuostolių grupės nebuvo ir kaip nuostoliai įvardijamos tik papildomos išlaidos dėl prekių pristatymo.

17.       Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl 2 000 Eur negautų pajamų priteisimo dėl esą „(duomenys neskelbtini)“ atšaukto 1 000 vnt. COVID-19 apsauginių skydelių užsakymo grindžiamas „(duomenys neskelbtini)“ vienašališku teiginiu el. laiške, kad 1 000 vnt. papildomo užsakymo „žinoma, negausime“. Pažymima, kad į bylą nepateikta nei sutartis, nei kitokios formos užsakymo įrodymas dėl planuojamų 1 000 vnt. stiklo sienelių gamybos, nepateiktas realus susitarimas, kuris buvo atšauktas. Taip pat pažymima, kad ieškovės išrašyta pažyma apie gamybos kaštus ir pelno maržą nėra laikytina tinkamu įrodymu šioms aplinkybėms patvirtinti.

18.       Išanalizavęs pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai nėra tarpusavyje susiję (susitarta vėliau, nei apmokėta sąskaita, skiriasi sumos sąskaitose ir pan.), todėl negalima daryti labiau tikėtinos išvados, kad ieškovė patyrė 8 200 Eur nuostolių. Teismo nustatytos aplinkybės ir išdėstyti įrodymai sąlygoja išvadą, kad ieškovė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo turėjo įrodyti ir pagrįsti, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

19.       Teismas pažymėjo, kad, netenkinus ieškovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, reikalavimas priteisti papildomas išlaidas, teismo vertinimu, negali būti tenkinamas, nes šias išlaidas sudaro ieškovės nurodytų pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo rengimo išlaidos, o jos yra glaudžiai susijusios su reikalavimu priteisti nuostolius, kurį teismas atmetė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-89-838/2022 ir ieškinį tenkinti. Priteisti solidariai iš atsakovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ visas ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas bylinėjimosi išlaidas šioje civilinėje byloje. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

20.1.                      Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai aiškina materialiosios teisės normas dėl vienintelės vežimo sutarties, vežėjų atsakomybės ir solidariosios atsakomybės taikymo.

20.2.                      CMR konvencijos 36 straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas vežėjų, kuriems gali būti pareikštas ieškinys, ir nustatoma, kad ieškinys gali būti pareikštas keliems iš šių vežėjų, kurie vežė tą patį krovinį. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 36 straipsnis suteikia garantiją siuntėjui nukreipti reikalavimus į pasirinktą vežėją (-us), kuris (kurie) pagal konvenciją atsako visa apimtimi.

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino aplinkybę dėl krovinio disponavimo, jos pagrindu nustatydamas tik Atsakovo 2 kaltę.

20.4.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad Atsakovas 2 yra „kroviniu disponuojantis asmuo“, atitinkamai padarė klaidingą išvadą, kad dėl krovinio pristatymo vėlavimo yra tik Atsakovo 2 kaltė. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnį, kroviniu disponuojantis asmuo gali būti tik krovinio siuntėjas arba krovinio gavėjas, bet ne vežėjas.

20.5.                      Nagrinėjamos situacijos atveju sprendime yra konstatuota, kad Atsakovas 1 yra vežėjas, o abu Atsakovai krovinį vežė pagal vienintelę krovinio vežimo sutartį CMR konvencijos 34 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, yra akivaizdu, kad ne tik Atsakovas 2, bet ir Atsakovas 1 yra atsakingas už krovinio pavėluotą pristatymą ir kitų vežimo sutarties sąlygų pažeidimą, nes, pasamdęs Atsakovą 2, Atsakovas 1 prisiėmė atsakomybę už savo pasitelktus vežėjus pagal CMR konvencijos 3 straipsnį.

20.6.                      Atsakovų didelį neatsargumą patvirtina byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės: Atsakovas 1 neinformavo ieškovės, kad krovinį gabens ne Atsakovas 1, o Atsakovas 2, todėl pažeidė sutarties sąlygas; krovinys buvo gabenamas pažeidžiant sutarties sąlygas, t. y. krovinys turėjo būti gabenamas „be perkrovimo“, tačiau krovinys mažiausiai vieną kartą buvo perkrautas ir laikomas sandėlyje; krovinys buvo pristatytas dvigubai viršijant krovinio pristatymo terminą; ieškovė nežinojo, kur yra krovinys, nes tokios informacijos jai nepateikė Atsakovas 1.

20.7.                      Apeliantė nurodo, kad atsakovai elgėsi ypač neatsargiai, nerūpestingai ir sąmoningai nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį, todėl jie negali remtis CMR konvencijos nuostatomis, kurios riboja vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą. Byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad egzistuoja neribota Atsakovo 1 ir jo pasitelkto vežėjo Atsakovo 2 atsakomybė pagal CMR konvencijos 29 straipsnį. Atitinkamai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, turėjo pareigą priteisti visus ieškovės reikalaujamus nuostolius.

20.8.                      Apeliantės vertinimu, yra akivaizdu, kad teismas, remdamasis galbūt suklastotu įrodymu (galbūt suklastota prekės pirkimo sąskaita, kuri neįrodo jokių vilkiko remonto faktinių aplinkybių), padarė nepagrįstas išvadas, kad Atsakovas 2 įrodė aplinkybę, jog dėl pateisinamų priežasčių laiku nepristatė krovinio į paskirties vietą. 

20.9.                      Ieškovė dėl atsakovų veiksmų, kuriais buvo pažeista krovinio vežimo sutartis ir krovinys pristatytas gavėjui pavėluotai, patyrė 6 200 Eur tiesioginius nuostolius – dėl pavėluoto krovinio pristatymo gavėjas, siekdamas įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus klientams, buvo priverstas sumokėti papildomą mokestį už skubų krovinių pristatymą. Šias aplinkybes patvirtina kurjerių bendrovės (duomenys neskelbtini) išrašyta sąskaita, 2020 m. birželio 25 d. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. liepos 30 d. susitarimas dėl nuostolių atlyginimo dėl pavėluotai pristatyto krovinio, 2020 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo nurodymo kopija.

20.10.                      Pažymima, kad ieškovė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė 2 000 Eur netiesioginius nuostolius, nes krovinio gavėjas atsisakė vėlesnio 1 000 vnt. prekių užsakymo. Nuostolių dydis apskaičiuotas pagal tai, kad ieškovo pajamos (pelnas) už kiekvieną prekę būtų 2 Eur/vnt. Netiesioginių nuostolių atsiradimą ir dydį patvirtina: 2020 m. gegužės 11 d. el. laiškas, prekių gamybos sąmata, 2020 m. gegužės 1 d. sąskaita faktūra, serija ADM, Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. gegužės 11 d.–2020 m. gegužės 12 d. ieškovės susirašinėjimas su krovinio gavėju.

20.11.                      Atsakovams pažeidus savo pareigą sutartu laiku nugabenti krovinį, atsakovai privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius advokato pagalbai apmokėti sprendžiant ginčą neteismine tvarka, t. y. taikant civilinę atsakomybę, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi.

21.       Atsakovas 1 (UAB „(duomenys neskelbtini)“) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-89-838/2022 palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

21.1.                      Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pasisakė, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinių pagrindų konstatuoti atsakovų solidariosios atsakomybės egzistavimo, nes būtų nesilaikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 3 dalyje reglamentuotų vežėjo atsakomybės ribų.

21.2.                      Nagrinėjamu atveju svarbu, jog Atsakovas 2 pripažino, jog yra kaltas dėl laiku nepristatyto krovinio dėl transporto priemonės gedimo. Apeliantė CMR konvencijos 36 straipsnyje reglamentuota tvarka ieškinį dėl pristatymo termino viršijimo galėjo pateikti tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio pristatymo termino viršijimą, tačiau reiškė ieškinį abiem atsakovams solidariai, nors CMR konvencijos nuostatos tokios galimybės nenumato.

21.3.                      Pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, pagrindas solidariajai atsakomybei kilti galimas tik faktiškai gabenusiems krovinį asmenims. Atsakovas 1 nebuvo realiai krovinį gabenęs vežėjas, todėl, pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, keliems vežėjams solidariai ieškinys šioje byloje negalėjo būti pareikštas.

21.4.                      Pažymima, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp ieškovės ir Atsakovo 1 sudarytoje sutartyje nebuvo draudimo krovinį ekspedijuoti, jam pervežti Atsakovas 1 2020 m. balandžio 28 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) persamdė Atsakovą 2. Atsakovas 1 dėjo visas įmanomas jo galioje buvusias pastangas, kad krovinys būtų tinkamai ir laiku pristatytas gavėjui. Atsakovas 1, sudarydamas krovinio pervežimo sutartį su Atsakovu 2, pasirūpino, jog į krovinio pervežimo sutartį būtų įtraukti identiški įsipareigojimai, kokius Atsakovas 1 prisiėmė ieškovei.

21.5.                      Pažymima, kad nors apeliantė nurodo, jog Atsakovas 1 neteikė jokios informacijos apie krovinį, į civilinę bylą pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog visą informaciją apie krovinį, jo buvimo vietą, pristatymo laiką vėlavimo priežastis, kurią Atsakovas 1 perdavė ieškovei, ji buvo gavusi iš Atsakovo 2. Atsakovas 1 objektyviai neturėjo ir negalėjo nei ieškovei, nei gavėjui pateikti kitokios informacijos, nei ją Atsakovui 1 buvo suteikęs Atsakovas 2.

21.6.                      Taikant CMR konvencijos 29 straipsnį, vežėjo tyčią ar tyčiai prilygintą neatsargumą turi įrodyti ieškovė. Praktiškai būtina įrodyti: tyčinius ar jiems prilyginamus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį. Atsakovo 1 vertinimu, jo veiksmuose nėra ir negali būtų tyčios požymių, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytini CMR konvencijos apribojimai žalai, atsiradusiai pavėluotai pristačius krovinį. Tokia žala, kaip nurodyta anksčiau, yra ribojama užmokesčio už pervežimą suma.

21.7.                      Pažymima, kad nagrinėjamu atveju CMR važtaraštyje nėra sąlygos, draudžiančios perkrauti krovinį ir dėti ant viršaus, iškrovimo būdas – nenurodytas. Be to, krovinio perkrovimas niekaip nedaro įtakos krovinio pristatymo terminui ir nagrinėjamoje civilinėje byloje nenustatyta, jog būtent krovinio perkrovimas būtų sąlygojęs pavėluotą jo pristatymą. Antra, informacijos apie iškilusius krovinio pristatymo sunkumus nepateikimas neturi jokio priežastinio ryšio su pavėluotu krovinio pristatymu.

21.8.                      Akcentuojama, kad kartu su ieškiniu yra pateiktas CMR važtaraštis, kuriuo krovinys, kurį pakrovė ieškovė, buvo pristatytas gavėjui. Važtaraštis yra tinkamai užpildytas. CMR važtaraštis yra patvirtintas ieškovės antspaudu ir parašu, jame taip pat nurodyti ir transporto priemonės, į kurią buvo pakrautas krovinys, duomenys – (duomenys neskelbtini), taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas ir krovinį priėmusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo V. L. parašas. Šis CMR važtaraštis įrodo, jog ieškovei nuo pat pradžių buvo žinoma, jog faktiniu krovinio vežėju bus ne Atsakovas 1, ir, atsižvelgiant į tai, kad krovinys buvo dalinis (t. y. svėrė tik 2,5 tonos), be jokios abejonės, buvo (turėjo būti) suprantama, jog ieškovės krovinys nebus vienintelis, kuris bus gabenamas.

21.9.                      Dėl žalos dydžio Atsakovas 1 visiškai palaiko savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Apeliantės atstovai nei civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu taip ir nesugebėjo paaiškinti žalos, kurią tariamai privalo atlyginti Atsakovas 1, sandaros. Nėra duomenų, kokią dalį 6 200 Eur piniginių lėšų sumos sudaro papildomo (greito) pristatymo paslauga, kokio dydžio žala buvo padaryta „(duomenys neskelbtini)“ reputacijai ir kaip ji buvo apskaičiuota. Be to, ieškovė į civilinę bylą nebuvo pateikusi jokių dokumentų, duomenų ar informacijos, iš kurių būtų galima spręsti, kiek būtų kainavęs paprastas reklaminių stendų pristatytas.

21.10.                      Dėl 2 000 Eur dydžio žalos dalies dėl tariamai negautų pajamų pažymima, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog į bylą nepateikta nei sutartis, nei kitokios formos užsakymo įrodymas dėl planuojamų 1 000 vnt. sienelių gamybos, nepateiktas joks realus ir apčiuopiamas susitarimas, kuris galėjo būti atšauktas.

21.11.                      Dėl ieškovės reikalaujamų priteisti bylinėjimosi išlaidų pažymima, kad apeliantė, pateikdama 2020 m. liepos 31 d. reikalavimą atlyginti nuostolius, net teoriškai neturėjo ir negalėjo turėti reikalavimo teisės į Atsakovą 1, kadangi gavėjo išrašytą sąskaitą faktūrą apmokėjo tik 2020 m. rugpjūčio 4 d., o susitarimas tarp ieškovės ir gavėjo buvo pasirašytas tik 2020 m. rugpjūčio 7 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

22.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

23.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

24.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

25.       Šalių santykiams taikytina 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija). Byloje nėra ginčo dėl to, kad vežimo sutartis atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius. Taikant CMR konvenciją, turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

26.       CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

27.       Vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „šiuo atveju pažymėtina, kad Atsakovas 1 yra vežėjas, tačiau faktiškai kroviniu disponavo Atsakovas 2 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ir yra atsakinga už pavėluotą krovinio pristatymą“ (Sprendimo 30 punktas). Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad „ieškovas CMR konvencijos 36 straipsnyje reglamentuota tvarka ieškinį dėl pristatymo termino viršijimo galėjo pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio pristatymo termino viršijimą, tačiau reiškė ieškinį abiem atsakovams solidariai, nors CMR konvencijos nuostatos tokios galimybės nenumato“ (Sprendimo 33 punktas).

28.       Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos išvadomis nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl vienintelės vežimo sutarties, vežėjų atsakomybės ir solidariosios atsakomybės.

29.       CMR konvencijos VI skyriaus („Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje.

30.       CMR konvencijos VI skyriaus 36 straipsnyje reglamentuota, kad ieškinys dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieškinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį.

31.       CMR konvencijos VI skyriui taikyti būtina nustatyti, ar tenkinamas „vienintelės sutarties kriterijus“. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą apie vienintelės vežimo sutarties kriterijus ir taikymą. Vienintelė sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme – tai sutartis, apimanti visus vežimo etapus. Sutarties sudarymui nėra reikalaujamas kliento ir paeiliui vežimą vykdančių vežėjų žinojimas apie vienas kitą – vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų remiantis CMR konvencijos 34 straipsniu. Taigi CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Tokiu atveju tolesnis vežėjas, priimdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).

32.       Pateiktas teisės aiškinimas dėl CMR konvencijos 34 straipsnio aktualus ir tose situacijose, kai dalis transporto operacijoje dalyvaujančių vežėjų yra nominalūs vežėjai – vežėjai, priėmę užsakymą, tačiau jį vykdo ne patys, o tam pasitelkdami kitus vežėjus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012 ir joje nurodytą praktiką).

33.       Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, darytina išvada, kad tarp ginčo šalių (ieškovės ir abiejų atsakovų) buvo sudaryta viena vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme maršrutu (duomenys neskelbtini). Ginčo šalių sudarytos vienintelės vežimo sutarties konstatavimas lemia CMR konvencijos 36 straipsnio taikymo galimybę. Abu atsakovai buvo vežėjai, dėl to ieškinys dėl nuostolių atlyginimo dėl pavėluoto krovinio pristatymo CMR 36 straipsnio pagrindu galėjo būti pareikštas ne tik susitariančiajam vežėjui (Atsakovui 1), bet ir faktiniam vežėjui (Atsakovui 2), taip pat ir abiem vežėjams – atsakovams. Kai krovinį veža ne tiesiogiai su užsakovu (ar krovinio gavėju) sudaręs vežimo sutartį asmuo, bet kitas vežėjas, be susitariančiojo vežėjo, už krovinio saugų pervežimą tiesiogiai užsakovui tampa atsakingas ir su užsakovu (ar krovinio gavėju) susitaręs vežėjas, ir faktiškai krovinį gabenęs vežėjas, pagal CMR važtaraštį įsipareigojęs vežti krovinį savo vardu ir rizika. Nagrinėjamu atveju Atsakovas 2 (UAB „(duomenys neskelbtini)“) priėmė krovinį ir važtaraštį, todėl minėtais savo veiksmais prisijungė prie susiklosčiusių ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir susitariančiojo vežėjo Atsakovo 1 (UAB „(duomenys neskelbtini)“) sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių.

34.       Priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, CMR konvencijos 36 straipsnyje nustatyta galimybė ieškinį dėl pristatymo termino viršijimo pateikti ne tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio pristatymo termino viršijimą, bet ir abiem vežėjams, kurie vežė tą krovinį. Tai yra papildoma garantija siuntėjui (užsakovui), reiškiančiam reikalavimą keliems vežėjams, gauti nuostolių atlyginimą, neapsiribojant konkrečiu vežėju.

35.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinių pagrindų konstatuoti atsakovų solidariosios atsakomybės egzistavimą, nes būtų nesilaikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 3 dalyje reglamentuotų vežėjo atsakomybės ribų, akivaizdžiai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012).

36.       Be to, teismas, padaręs nepagrįstą išvadą dėl solidariosios atsakomybės negalimumo nagrinėjamos situacijos atveju, konstatavo, jog „Atsakovas 2, kaip kroviniu disponavęs asmuo, pripažino, kad yra kaltas dėl laiku nepristatyto krovinio dėl transporto priemonės gedimo“, o toliau, spręsdamas atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, teismas kaltės buvimą / nebuvimą nustatinėjo tik vieno iš atsakovų, t. y. Atsakovo 2, atžvilgiu. Skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad krovinys pavėluotai buvo pristatytas būtent dėl Atsakovo 2 veiksmų, tačiau teismas nenustatė Atsakovo 2 nei tyčios, nei itin didelio nerūpestingumo. Dar daugiau, Atsakovo 1, kuris tiesiogiai sudarė 2020 m. balandžio 28 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove, įsipareigodamas 2020 m. gegužės 4 d. priimti krovinį iš užsakovo ir neperkrauti, pakrovimą bei iškrovimą organizuoti per šoną, nieko nekraunant ant viršaus, ir iškrauti 2020 m. gegužės 7 d. „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kuris kaip vežėjas įrašytas ir CMR važtaraštyje, kaltės klausimas liko nespręstas.

37.       Šiuo aspektu būtina pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Atsakovas 2 yra „kroviniu disponuojantis asmuo“, ir atitinkamai padarė klaidingą išvadą, kad dėl krovinio pristatymo vėlavimo yra atsakingas tik Atsakovas 2. Teismas vadovavosi CMR 17 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad vežėjas neatsako už krovinio pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Ir nepagrįstai Atsakovą 1, vertindamas kaip vežėją, o Atsakovą 2 – kaip faktiškai kroviniu disponavusį asmenį, pažymėjo, kad Atsakovas 1 yra vežėjas, tačiau faktiškai kroviniu disponavo Atsakovas 2 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ir yra atsakinga už pavėluotą krovinio pristatymą.

38.       CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog būtent siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Taigi, pagal CMR konvencijos 12 straipsnį, kroviniu disponuojantis asmuo gali būti tik krovinio siuntėjas (gavėjas), bet ne vežėjas, be to, siuntėjas išlaiko teisę disponuoti kroviniu iki tol, kol važtaraštis bus perduotas gavėjui. Taigi, nagrinėjamu atveju kroviniu disponuojantis asmuo buvo ieškovė, kaip siuntėja, o Atsakovas 1 ir Atsakovas 2 buvo vežėjai, atitinkamai Atsakovas 2, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo ir negalėjo būti kroviniu disponuojantis asmuo CMR konvencijos 12 straipsnio prasme.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtina jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Šios prezumpcijos buvimas lemia tai, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste būtent abiem vežėjams tenka pareiga įrodyti, jog krovinys buvo nugabentas, nepažeidžiant vežimo sutarties sąlygų, o pavėluotą pristatymą lėmė aplinkybės, kurių pasekmių vežėjai negalėjo išvengti.

40.       CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, kartu nustato ir tam tikras garantijas, pasireiškiančias vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydžio ribojimu (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis, 28 straipsnis). Tačiau taisyklės, kuriomis remdamasis vežėjas gali tikėtis ribotos atsakomybės taikymo, turi išimtį, kai vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą ir iš jo išieškomi visi galimi nuostoliai. Vienas iš atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatytu dydžiu, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (grubiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).

41.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009).

42.       Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

43.       Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

44.       Kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju, teismas, vertindamas abiejų atsakovų, kaip vežėjų, atsakomybę, turėtų spręsti, ar krovinys buvo gabenamas nepažeidžiant sutarties sąlygų (įskaitant reikalavimus neperkrauti krovinio, tinkamai informuoti užsakovą apie krovinio gabenimo eigą), vertinti kitas aplinkybes, lėmusias, kad krovinys nebuvo pristatytas sutartyje nustatytu terminu (atsakovų nurodomą vilkiko gedimą). Kaip matyti iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, ieškovės teigimu, atsakovams gabenant krovinį buvo tyčia atlikti nesąžiningi veiksmai, klaidinama ieškovė, pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie krovinio gabenimo eigą, pristatymo terminą ir krovinio buvimo vietą, o tokie veiksmai neatitinka minimalių atidumo ir rūpestingumo standartų. Įvertinęs abiejų atsakovų atsakomybės klausimą, teismas turėtų spręsti, ar yra pagrindas kvalifikuoti vežėjų veiksmus dėl laiku nepristatyto krovinio kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Pažymėta, jog vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingą, t. y. labai atsargų ir atidų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009).

45.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs vežėjo kaltę, privalėjo vertinti ir vežėjo atsakomybės ribas dėl krovinio siuntėjo patirtų nuostolių pagal CMR nuostatas, reglamentuojančias vežėjo atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo, tačiau teismas, nepagrįstai ir klaidingai konstatavęs tik vieno iš atsakovų atsakomybę, vis tiek nepriteisė absoliučiai jokių nuostolių ieškovei.

46.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, darydamas išvadą, kad Atsakovo 2 veiksmuose nenustatyta tyčia ar itin didelis nerūpestingumas, o tik suklydimas dėl vilkiko remonto trukmės, nevertino, jog, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, tiek paties krovinio pervežimo metu, tiek po krovinio pristatymo, kai buvo sprendžiamas ginčas neteismine tvarka, Atsakovas 2 neinformavo nei ieškovės, nei Atsakovo 1 apie jokį vilkiko gedimą. Priešingai, kaip nurodo ieškovė, jai buvo teikiama tikrovės neatitinkanti informacija (esą vilkikas yra muitinės poste Šveicarijoje dėl kito kartu vežamo krovinio netinkamo deklaravimo). Be to, vienintelis įrodymas, pagrindžiantis, kad transporto priemonė buvo remontuojama, yra skaitmeninė sąskaita (be bankinio mokėjimo nurodymo arba mokėjimo kvito), sukurta tą pačią dieną, kai Atsakovas 2 pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį. Pažymėtina, kad, sprendžiant atsakovų atsakomybės klausimą ir dėl galimų priteisti nuostolių dydžio, svarbu nustatyti tikrąją priežastį dėl pavėluoto krovinio pristatymo.

47.       Ieškovė savo patirtus tiesioginius 6 200 Eur nuostolius dėl pavėluotai gavėjui pristatyto krovinio grindžia tuo, kad gavėjas, siekdamas įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus klientams, buvo priverstas sumokėti papildomą mokestį už skubų krovinių pristatymą. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės reikalavimo, nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog skubus siuntimas buvo objektyviai būtinas, t. y. nėra jokio neabejotino įrodymo, kad krovinio gavėjas buvo prisiėmęs įsipareigojimus pristatyti krovinį per tam tikrus terminus, nebuvo nustatyta, kokios prekės buvo siunčiamos, kur buvo siunčiamos, kada buvo siunčiamos, kam buvo siunčiamos, kiek būtų kainavęs tapataus krovinio siuntimas tapatiems gavėjams įprasta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas krovinio gavėjo laiškas, kuriame nurodyta, kad prekių pristatymo kaina į atskiras pristatymo vietas turėjo būti 480 Šveicarijos frankų (CHF), tačiau dėl pavėluoto prekių pristatymo naudojantis skubiu pristatymu kainavo 7128 Šveicarijos frankus (CHF), todėl, remiantis euro ir Šveicarijos franko santykiu (1,07 CHF/EUR), krovinio gavėjas patyrė 6 213,08 Eur nuostolius. Iš pateiktų ieškovės susirašinėjimų su krovinio gavėju matyti, kad krovinio gavėjas aiškiai nurodė, jog dėl krovinio vėlavimo siuntas turi pristatyti tiesiogiai į kiekvieną skyrių (187 vienetų), o ne į centrinį biurą, o tai kainuos apie 35 CHF vienam skyriui. Nurodytos aplinkybės yra grindžiamos ieškovės byloje pateiktais įrodymais: kurjerių bendrovės (duomenys neskelbtini) išrašyta sąskaita, 2020 m. birželio 25 d. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. liepos 30 d. susitarimu dėl nuostolių atlyginimo dėl pavėluotai pristatyto krovinio, 2020 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo nurodymo kopija. Be to, pažymėtina tai, kad nors, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, (duomenys neskelbtini) 2020 m. birželio 25 d. pateiktoje nuostolių sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išskirta suma už padarytą žalą dalykinei reputacijai, tačiau tuo atveju, jei būtų nustatyta atsakovų kaltė dėl pavėluoto krovinio pristatymo, nėra pagrindo visiškai nepriteisti nuostolių dėl papildomai patirtų išlaidų, siuntas prekių užsakovams pristatant skubos tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovų atsakomybės ir ieškovės patirtų nuostolių dydžio pagrįstumo, turėtų byloje pateiktus duomenis vertinti įrodymų pakankamumo ir patikimumo aspektu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemiamą reikšmę turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 29 punktą).

48.       Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, sprendžiant klausimą, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

49.       Iš apeliacijos dalyku esančio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl vienintelės vežimo sutarties, vežėjų atsakomybės, o konstatavęs, jog ieškinys negali būti reiškiamas solidariai abiem vežėjams, nesprendė Atsakovo 1 kaltės klausimo, todėl netyrė ir neanalizavo faktinių aplinkybių šiuo aspektu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo turės būti sprendžiamas ne tik Atsakovo 2 (UAB „(duomenys neskelbtini)“), bet ir Atsakovo 1 (UAB „(duomenys neskelbtini)“) kaltės klausimas, o prašomų priteisti nuostolių pagrįstumas, jų dydis pagal pateiktus duomenis turės būti vertinamas įrodymų pakankamumo ir patikimumo aspektu. Taigi, turės būti įvertintos ne tik visos šioje nutartyje nurodytos aplinkybės, bet ir (šalims prašant) išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai, galbūt kils ieškinio patikslinimo ar atsisakymo poreikis, įvertinus siekiamo rezultato ir būsimų bei jau šalių patirtų išlaidų ir laiko bylinėjantis santykį. Dėl nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, ne iki galo atskleistos bylos esmės byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

50.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Šiame procesiniame sprendime nurodytos priežastys suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų parinktas tinkamiausias ieškovų teisių gynimo būdas, atitinkantis ir proporcingumo principo imperatyvus, nepažeidžiant šalių interesų balanso ir lygiateisiškumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

51.       Esant tokiai procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

52.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė prašė priteisti patirtus nuostolius advokato pagalbai apmokėti dėl ginčo sprendimo neteismine tvarka, tačiau, teismui netenkinus ieškovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, teismas netenkino ir reikalavimo priteisti papildomas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, klausimas dėl nuostolių dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka atlyginimo turės būti sprendžiamas iš naujo.

53.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovės ir atsakovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme, kadangi, sprendimą panaikinus ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą ir bylą kartu su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu grąžinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams nagrinėti iš naujo.

Teisėjos        Erinija Kazlauskienė

                                                                                                           Larisa Šimanskienė

        Danutė Žvinklytė