Civilinė byla Nr. 3K-3-431/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 25.1; 30.6; 30.10 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams A. Z. (A. Z.), O. P. (O. P.), J. P., A. T., K. T., L. R., M. T., G. T., G. R., A. P., O. P., J. P., I. P., A. L., D. B., E. L., B. J. K., A. K., L. J. K., G. G., N. G., D. K., A. K., A. K., A. K. dėl butų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir iškeldinimo iš savavališkai užimtų negyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – UAB „Naujamiesčio būstas“, bei pagal atsakovų priešieškinį ieškovui, taip pat atsakovui VĮ Registrų centrui dėl 1999 m. birželio 11 d. perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu ir dėl 2001 m. lapkričio 23 d. duomenų Nekilnojamojo turto registre įregistravimo panaikinimo; trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, gyventojų ginčas dėl nuosavybės teisių į šiame name esančias 162,20 kv. m negyvenamąsias patalpas, į kurias įregistruota nuosavybės teisė ieškovui ir atsakovams, nenurodant, kokios konkrečiai patalpos ar jų dalys tenka kiekvienam. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis su atsakovais laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 18 d. iki 1992 m. rugpjūčio 13 d. sudarytas butų pirkimo–pardavimo sutarčių tas dalis, pagal kurias, jų nuomone, jie įgijo nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas, iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš pirmiau nurodytų patalpų; dėl to atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 1999 m. birželio 11 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1550-01, kuriuo ieškovo nuosavybėn perduotos pirmiau nurodytos 162,20 kv. m rūsio patalpos, panaikinti 2001 m. lapkričio 23 d. duomenis apie jo nuosavybės teisių į šias patalpas įregistravimą Nekilnojamojo turto registre bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiomis butų pirkimo–pardavimo sutarčių tas dalis, kuriomis atsakovai įgijo rūsius, iškeldino atsakovus, priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai privatizavo butus laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 18 d. iki 1992 m. rugpjūčio 13 d., t. y. tuo metu, kai ginčo rūsio patalpose buvo slėptuvė ir privatizavimo laikotarpiu buvo išnuomota UAB „Imperlitas“. Teismas laikė, kad atsakovai suprato, jog butus įsigijo be rūsio patalpų, nes, 1994 m. jas užėmę be teisinio pagrindo, siekė įteisinti, kai iš jų išsikėlė UAB „Imperlitas“. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo patalpos, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; 2001 m. patalpų paskirtis iš slėptuvės pakeista į rūsio patalpas (Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. spalio 31 d. pažyma). 2007 m. balandžio 23 d. UAB „Naujamiesčio būstas“ rašte nurodoma, kad rūsio patalpose elektros energijos tiekimas atjungtas, vandeniu nesinaudojama, o UAB „Vilniaus energija“ 2007 m. balandžio 13 d. ir 25 d. raštuose nurodyta, kad name suvartotos šilumos kiekis paskirstomas butų savininkams pagal butų plotą, neįvertinant rūsio patalpų ploto, ir atskirai mokesčiai už rūsio patalpų šildymą neskaičiuojami, jos nešildomos. Remdamasis šiais duomenimis, teismas atmetė atsakovų argumentą, kad jie esą mokėjo už rūsio šildymą ir elektrą. Visose butų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodoma kaina, neišskiriant, ar ji apskaičiuota, įskaitant rūsį ar be jo, tačiau teismas nelaikė šio argumento svarbiu, sprendžiant dėl butų pardavimo su rūsiu fakto. Ginčo sandoriams pripažinti negaliojančiais teismas rėmėsi bendrosiomis CK normomis. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, ieškovui perdavus ginčo patalpas ir atsižvelgiant į tai, jog į buto kainą neįskaityta rūsio kaina, atsakovams nepriteistina kompensacija. Jų argumentus dėl CK 1.75 straipsnio 4 dalies taikymo teismas atmetė, nes šalys nuosavybės teises į ginčo patalpas įregistravo iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Nors atsakovai priešieškiniu neprašė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senaties, tačiau teismas laikė, kad negalima situacija, kai dalies ginčo rūsio patalpų savininkas yra ieškovas ir atsakovai ir kad tikrasis ginčo patalpų savininkas yra ieškovas; vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei tuo, kad naikintinos pirmiau nurodytų atsakovų butų pirkimo–pardavimo sutarčių dalys dėl rūsio patalpų privatizavimo, teismas netaikė ieškinio senaties ieškinio reikalavimui. Atsakovai, neteisėtai naudodamiesi ieškovo patalpomis, pažeidžia šio nuosavybės teises, kurios turi būti ginamos, todėl atsakovai iškeldintini iš ieškovui priklausančių ginčo patalpų (CK 4.93, 4.95 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2008 m. kovo 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčo patalpos ieškovui perduotos nuosavybėn neteisėtai, jis yra neteisėtas jų savininkas (CK 4.93, 4.95 straipsniai); atsakovai turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka privatizuoti rūsio patalpas kaip buto priklausinį. Butų privatizavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas buvo toks, kad daugiabučių namų butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, bet ir kitomis, konkrečiai – rūsiais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti nuosavybėn, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (1991 m. birželio 20 d. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 28–765) 7 punkto 5 ir 12 papunkčiai, Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30, 4.2.1.1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dauguma atsakovų gyvenamąsias patalpas įgijo su priklausiniais, t. y. su rūsio patalpomis, kurios faktiškai buvo nurodytos butų inventorinėse bylose, taip pat butų pirkimo–pardavimo bylose; ieškovas taip pat pripažino, kad iki slėptuvės įrengimo 1960 m. rūsio patalpos buvo skirtos namo gyventojų poreikiams tenkinti, privatizuotų butų kainos apskaičiuotos, neatsižvelgiant į tai, ar privatizavimo metu butai turėjo konkrečias rūsio patalpas, buvo jos atidalytos ar ne. Kolegija vertino, kad rūsio patalpos faktiškai buvo gyvenamojo namo priklausinys, skirtas gyventojų poreikiams tenkinti, tačiau, įrengus slėptuvę, gyventojai neteko galimybių jomis naudotis. Ši aplinkybė patvirtinama ir tuo, kad prie namo pastatyti ir kurį laiką buvę laikini sandėliukai 1980 m. buvo nugriauti. Kolegijos vertinimu, byloje ne tik nėra duomenų, patvirtinančių, kokias konkrečias rūsio patalpas atsakovai naudojo iki slėptuvės 1960 m. įrengimo ir butų laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 18 d. iki 1992 m. rugpjūčio 13 d. privatizavimo, bet jų negalėjo ir būti, nes rūsio patalpos buvo be jį dalijančių į atskiras dalis pertvarų. Butų privatizavimo laikotarpiu ginčo patalpos nebuvo naudojamos slėptuvės poreikiams, jos buvo išnuomotos parduotuvės reikmėms, slėptuvės paskirtis pakeista į rūsio patalpas 2001 m. spalio 31 d., todėl šios, kaip namo priklausinys, turėjo būti grąžintos butų nuomininkų poreikiams tenkinti. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kokio dydžio patalpos buvo išnuomotos, kada sudaryta ir nutraukta nuomos sutartis. Kolegija taip pat nurodė, kad bylos duomenimis patvirtinama, jog ginčo patalpose įrengta šildymo sistema neatskirta nuo bendros namo šildymo sistemos; tai rodo, kad namo gyventojai faktiškai turėjo mokėti ir už šių patalpų šildymą; taigi ginčo patalpos buvo ir yra skirtos tarnauti pagrindiniam daiktui, susijusios su namu bendra ūkine paskirtimi. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neišskirstė ir neperdavė rūsio patalpų butų nuomininkams, pardavė butus su neaiškiai nustatytomis rūsio patalpomis, todėl butų privatizavimas nelaikytinas neteisėtu vien dėl to, jog nėra įrodymų apie rūsio patalpų suteikimą butų nuomininkams; atsakovų sudaryti butų privatizavimo sandoriai nepripažinti negaliojančiais dėl tos dalies, kuria privatizuoti rūsiai, nes atsakovai faktiškai turėjo teisę šias patalpas privatizuoti, jas įsigiję, nepažeidė įstatymo nustatytų reikalavimų. Kolegija kartu sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą butų pirkimo–pardavimo sandoriams ginčyti, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvestionavo įsiteisėjusią ir nepanaikintą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1093-42/2006, kurioje taikyta ieškinio senatis ir atmesti ieškovo nurodyti reikalavimai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl netinkamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ nuostatų, CK 4.12–4.14, 4.19 straipsnių taikymo, CPK 176, 185 straipsnių pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, spręsdamas, ar pagal atsakovų sudarytas butų pirkimo–pardavimo sutartis privatizavimo dalykas buvo daugiabučio namo Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, negyvenamosios patalpos, ar jos grąžintinos butų nuomininkams kaip namo priklausinys, ar išlieka viešosios nuosavybės objektas. Kadangi ginčo negyvenamosios patalpos buvo civilinės gynybos slėptuvė, jos buvo išnuomotos ir naudojamos UAB „Imperlitas“, tai darytina išvada, kad jos nėra skirtos tarnauti butams, nesusijusios su jais, nes nebuvo naudojamos gyventojų poreikiams tenkinti. Namo gyventojams vietoje rūsių buvo įrengti kieme sandėliukai, kurie apie 1980 m. nugriauti, tačiau liko įrašai butų inventorinėse knygose apie gyventojų turimus rūsius. Vien tik techninis rūsio ryšys su butu, bet ne jo, kaip daikto, skirto tarnauti pagrindiniam daiktui, nuolatinis funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu, nesuponuoja pagrindo suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Butų nuomininkai įstatymų nustatyta tvarka neturėjo teisės naudotis ginčo patalpomis, todėl neįgijo teisės jų privatizuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad rūsio patalpų pripažinimo buto priklausiniu būtina sąlyga yra realus jo perdavimas buto savininkams naudoti ir jo realus naudojimas, bet ne rūsio, kaip buto priklausinio, nurodymas buto techninės apskaitos byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. prieš R. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-775/1999, 2000 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje L. C. S. prieš N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-711/2000). Bylos duomenimis, 2001 m. ginčo patalpų paskirtis pakeista iš slėptuvės į rūsio paskirties patalpas, be to, pagal nustatytą reglamentavimą (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ nuostatos) aplinkybė, kad butai privatizuojami kartu su rūsiais turėjo būti įrašyta pirkimo–pardavimo sutartyse; su atsakovais sudarytose sutartyse ši aplinkybė nenurodyta. Iš gyvenamojo namo Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, inventorizavimo bylos įrašų matyti, kad ginčo patalpos visada buvo savarankiškas teisinių santykių objektas, naudojamas individualiai, turėjo apibrėžtą paskirtį; jos yra izoliuotos nuo butų, turi atskirą įėjimą, naudojamos atskirai, tarp butų ir ginčo patalpų nėra funkcinio ryšio kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio. Patalpos negali būti priskirtos butų priklausiniams ir laikomos bendrojo naudojimo patalpomis, kai per jas nutiesti vamzdynai; tokiu atveju šių patalpų savininkas (naudotojas) privalo vykdyti CK 4.83 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Atsakovai užėmė ieškovui nuosavybės teise priklausančias visas 162,20 kv. m negyvenamąsias patalpas; jose savavališkai išmūrijo sienas, įrengė sandėliukus. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, atsakovai negali ginčyti ieškovo nuosavybės teisių į konkrečias patalpas name; be teisinio pagrindo užvaldę, atsakovai privalo jas grąžinti kitam savininkui ir atkurti iki tol buvusią turto būklę (CK 4.95 straipsnis, 4.97 straipsnio 1 dalis).
2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visose su atsakovais sudarytose butų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta buto kaina, neišskiriant kainos už rūsį, taip pat neatsižvelgiant, ar privatizavimo metu butai turėjo konkrečias rūsio patalpas, jos buvo atidalytos ar ne, yra teisiškai nereikšminga, sprendžiant dėl šių patalpų pripažinimo gyvenamojo namo priklausiniu, nes pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo galima įsigyti tik tą butą, kartu – tą buto pagalbinę patalpą, kuri Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims buvo suteikta įstatymų nustatyta tvarka.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus visas atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad daugiabučio namo butų nuomininkai turėjo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį įsigyti nuosavybėn negyvenamąsias patalpas, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Dauguma atsakovų įgijo gyvenamąsias patalpas su priklausiniais, t. y. su rūsiais, tačiau nenurodyti jų plotai, numeriai. Butų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta kaina atitinka parduodamo buto su priklausiniu kainą. Vadinasi, atsakovai, įgiję nuosavybės teises į butus, įgijo nuosavybės teises ir į rūsius, nes šie yra butų priklausiniai (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 4.48 straipsnis). Gyventojai neteko galimybių realiai naudotis rūsio patalpomis, kai jose 1960 m. buvo įrengta slėptuvė; jiems buvo laikinai pastatyti sandėliukai kieme; tai reiškia, kad rūsio patalpos buvo gyvenamojo namo priklausinys, skirtas gyventojų poreikiams tenkinti, todėl, jas atlaisvinus, turėjo būti grąžintos gyventojams. Negyvenamosios patalpos yra susijusios su namu bendra ūkine paskirtimi, jame esantys vamzdynai sujungti ir susiję su bendra namo šildymo sistema. Atsakovai turėjo teisę privatizuoti rūsio patalpas, tuo tarpu savivaldybės institucijos be teisinio pagrindo ir nepranešę namo gyventojams pasiūlė rūsio patalpas įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą, o Vyriausybė, gavusi neteisingų duomenų, perdavė ginčo patalpas savivaldybei nuosavybėn. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą butų pirkimo–pardavimo sandoriams ginčyti.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyventojų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, pagal kurių 6 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto, o rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas, todėl atsakovų tvirtinimai, jog privatizuojant gyvenamąsias patalpas jie mokėjo ir už rūsiuose esančių sandėliukų plotą, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas negyvenamąsias patalpas Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, priskirdamas prie bendrojo naudojimo patalpų ir nuspręsdamas, kad rūsio patalpos yra šio namo priklausinys ir todėl turi būti gražintas butų nuomininkams, netinkamai taikė 1964 m. CK 153 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos nagrinėjant ginčus dėl butų privatizavimo. 1964 m. CK 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito, o 2000 m. CK 4.82 straipsnyje yra konkrečiai nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Taigi daugiabučio namo negyvenamosios patalpos pagal savo paskirtį nėra visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos išlieka savarankišku nuosavybės teisių objektu.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nustatė, kad, atsakovams privatizuojant nuomojamus butus laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 18 d. iki 1992 m. rugpjūčio 13 d., tuo metu visose 162,20 kv. m rūsio patalpose buvo įrengta civilinės gynybos slėptuvė, kurios patalpos iki 1994 m. spalio 10 d. buvo išnuomotos UAB „Imperlitas“ ir atsakovų nebuvo naudojamos. Šio namo gyventojai naudojosi sandėliukais gyvenamojo namo kieme, o apie 1980 m. juos nugriovus dėl gretimo namo rekonstrukcijos, namo gyventojai neturėjo sandėliukų. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs daugiabučio namo negyvenamųjų patalpų funkcinę paskirtį butų privatizavimo momentu, pagal surinktus duomenis tinkamai įvertino, ar šios patalpos buvo visų daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nepaneigė. Vien tik techninis rūsio ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Priklausiniu gali būti pripažintas tik toks daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir kurio funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu yra nuolatinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. prieš B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog namo Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, gyventojai butų privatizavimo metu įgiję nuosavybės teises į butus, neįgijo nuosavybės teisės į ginčo negyvenamąsias patalpas ir jų neprivatizavo, nes jomis iki butų privatizavimo nesinaudojo. Tai, kad ginčo patalpos buvo savarankiški teisinių santykių objektai, buvo naudojamos individualiai ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį įrodo gyvenamojo namo Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, inventorizavimo bylos įrašai, jog ginčo patalpos nebuvo atsakovų butų priklausinys. Ginčo patalpos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, turi atskirą įėjimą.
Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčo patalpose įrengta šildymo sistema, kuri neatskirta nuo bendros namo šildymo sistemos, nes name yra tik vienas vandens ir apšildymo sistemos įvadas, šiluminis mazgas, bendri namo šalto vandens ir šilumos apskaitos prietaisai, apskritai nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Namo Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 18, šildymo ir vandens sistemos įvadai, šilumos mazgas yra ne ginčo patalpose, o kitose patalpose, esančiose šio namo rūsyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo faktines aplinkybes, ginčo negyvenamąsias patalpas priskirdamas namo butų priklausiniams, taip pažeidė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas ir tai turėjo įtakos nepagrįstam sprendimui priimti, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių jis negali būti paliktas galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad subjektas, neįgijęs teisės į priklausinį, šiuo atveju – į rūsio patalpas, negali ginčyti kito nuosavybės dalyvio teisių į konkrečią patalpą name; be teisinio pagrindo užvaldęs kito savininko turtą, privalo jį grąžinti ir atkurti jo būklę, buvusią iki užvaldymo (CK 4.95 straipsnis, 4.97 straipsnio 1 dalis). Dėl to, nustačius tikrąjį ginčo patalpų savininką, atsakovai, kaip neįgiję teisių į šias patalpas, neturi teisės reikalauti taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas