Civilinė byla Nr. e3K-3-121-701/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25081-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kodinis raktas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kodinis raktas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas NPC“ ir Vilniaus miesto kitos paskirties pastato (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai (duomenys neskelbtini) dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DGNKPPSBĮ) normų, taip pat teisės normų, reglamentuojančių teismo precedentą, apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovės prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovių 2015 m. spalio 23 d. sudarytos sutarties Nr. NPCV-SUT-15-0041 (toliau – Sutartis) ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. bei 2018 m. gegužės 29 d. susitarimų (toliau – Susitarimai) dėl Sutarties pakeitimo dalis ieškovių atžvilgiu.

3.       Ieškovės nurodė, kad yra gamybinio pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo pastatas) dalies patalpų savininkės. Dalis kitų pastato butų bei patalpų savininkų įsteigė Vilniaus miesto kitos paskirties pastato (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų bendriją ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrija) ir pasirinko jai taikyti DGNKPPSBĮ. Ieškovės nėra Bendrijos narės.

4.       Ieškovės teigė, kad Bendrija 2015 m. spalio 23 d. su atsakove UAB ,,Mano Būstas NPC“ sudarė Sutartį dėl namo administravimo, eksploatavimo bei komunalinių paslaugų teikimo Bendrijos nariams. Sutarties priede buvo nurodytas sąrašas pastato patalpų savininkų, kuriems šios paslaugos neteikiamos (tarp jų buvo ir ieškovės). 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2018 m. gegužės 29 d. Susitarimais atsakovės pakeitė Sutartį, t. y. išplėtė asmenų, kuriems teikiamos paslaugos, ratą, įtraukdamos visus pastato patalpų savininkus, taip pat ir ieškoves.

5.       Ieškovių teigimu, Sutarties ir Susitarimų dalys ieškovių atžvilgiu turi būti pripažintos negaliojančiomis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnį kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. 

7.       Teismas nustatė, kad ginčo pastatas yra gamybos, pramonės paskirties. Jame yra 10 gyvenamųjų patalpų (butų) ir 74 negyvenamosios patalpos. Dalis prekybos ir gamybos paskirties patalpų priklauso ieškovėms. 2015 m. balandžio 13 d. Juridinių asmenų registre įregistruota Bendrija. Jos įsteigimo tikslas – įgyvendinti ginčo pastato patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, atnaujinimu (Bendrijos įstatų 8 punktas). 2015 m. liepos 31 d. Bendrijos narių balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolu fiksuotas sprendimas pritarti 2019 m. gegužės 26 d. administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo komerciniam pasiūlymui ir sutartį pagal šį pasiūlymą sudaryti su UAB ,,Namų priežiūros centras“ (dabar UAB ,,Mano Būstas NPC“). 2015 m. spalio 23 d. atsakovės UAB ,,Namų priežiūros centras“ (dabar UAB ,,Mano Būstas NPC“) ir Bendrija sudarė Sutartį dėl gamybos, pramonės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, administravimo, eksploatavimo bei komunalinių paslaugų teikimo. 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarytame sutarties priede Nr. 1 nurodytas sąrašas Bendrijos valdomų, naudojamų ir prižiūrimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių gamybiniame pastate; sąraše nurodomos ir ieškovėms priklausančios patalpos. 2018 m. gegužės 29 d. sudarytame sutarties priede Nr. 2 nurodytas sąrašas Bendrijos valdomų, naudojamų ir prižiūrimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių gamybiniame pastate; sąraše nurodomos ir ieškovėms priklausančios patalpos; Susitarime pateikiami paslaugų tarifai.

8.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijamas Bendrijos įsteigimo teisėtumas, taigi Bendrija yra teisėtai įsteigtas juridinis asmuo; ieškovės neginčija savo, kaip pastato bendraturčių, pareigos apmokėti išlaidas bendrosios dalinės nuosavybės objektams pastate išlaikyti ir išsaugoti.

9.       Spręsdamas, ar ginčo pastatas patenka į DGNKPPSBĮ reguliavimo apimtį, teismas, atsižvelgdamas į šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą kitos paskirties pastato apibrėžtį ir nurodęs, jog kitos paskirties pastatas apibūdinamas nepateikiant baigtinio galimų jo paskirčių sąrašo, konstatavo, kad pastatas, kurio paskirtis – gamybos, pramonės, taip pat patenka į įstatyme vartojamą kitos paskirties pastato sąvoką. Teismas nusprendė, jog ginčo pastatui galėjo būti taikomas DGNKPPSBĮ, nes šis pastatas patenka į įstatymo reguliavimo apimtį.

10.       Teismas, remdamasis DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2, 3 dalių, 6 straipsnio nuostatomis, pripažino nepagrįstu ieškovių teiginį, jog sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo privalo būti priimami vienbalsiai. Teismas nurodė, kad sprendimas steigti bendriją priimamas daugiau kaip pusės savininkų sprendimu. Teismas pažymėjo, kad Bendrija nurodė, jog informacija apie Bendrijos steigiamąjį susirinkimą buvo perduota visiems pastato patalpų savininkams, ieškovės šios aplinkybės neginčijo, todėl laikytina, kad nedalyvauti sprendžiant klausimą dėl vienos iš bendrosios dalinės nuosavybės formų pasirinkimo buvo ieškovių apsisprendimas.

11.       Atsižvelgdamas į DGNKPPSBĮ 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, šio straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovių teiginius, jog Bendrijos sprendimai, priimti bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir naudojimo klausimais, yra neprivalomi Bendrijos narėmis nesančioms ieškovėms. Teismo vertinimu, tokie ieškovių teiginiai neatitinka įstatymo nuostatų.

12.       Teismas nurodė, kad išvadą dėl ginčo pastate įsteigtos bendrijos sprendimų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės objektų priežiūra bei naudojimu, privalomumo ieškovėms, kaip pastato bendraturtėms, patvirtina ir sisteminis bendrosios nuosavybės valdymą reglamentuojančių nuostatų bei teismų praktikos aiškinimas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Tokiam bendraturčių susitarimui įforminti ir nurodytoms bendrosios nuosavybės teisėms įgyvendinti teisės aktuose iš esmės nustatytos trys galimybės (kurios priklauso ir nuo pastato paskirties): gali būti sudaroma jungtinės veiklos sutartis arba gali būti steigiama savininkų bendrija, arba, jei tai daugiabutis, gali būti paskiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma (steigdami daugiabučių namų savininkų bendriją, sudarydami jungtinės veiklos sutartį ar paskyrus administratorių) jie šią teisę įgyvendina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2017). Iš reguliavimo visumos ir lingvistinio nuostatų aiškinimo išplaukia alternatyvus šių bendraturčių teisių įgyvendinimo formų pasirinkimų pobūdis, t. y. pasirenkamas vienas iš būdų. Dėl to, ginčo pastate esant teisėtai įsteigtai Bendrijai, kiti kartu taikomi bendrosios nuosavybės administravimo būdai prieštarautų teisinio reguliavimo sistemai bei formuojamai praktikai.

13.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, 2020 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14.       Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DGNKPPSBĮ nurodytos „kitos paskirties“ pastatų sąvokos turinį. Kolegija nurodė, kad šio įstatymo taikymas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra apribotas vien tik daugiabučiais ir gyvenamaisiais namais. Atsižvelgdama į tai, kad pagal DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalį kitos paskirties pastatas apibūdinamas nepateikiant baigtinio galimų jo paskirčių sąrašo, kolegija konstatavo, jog ginčo pastatas, kurio paskirtis – gamybos, pramonės, kuriame taip pat yra ir gyvenamosios paskirties patalpų, patenka į įstatyme vartojamą ,,kitos paskirties“ pastato sąvoką, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ginčo pastatui turi būti taikomas DGNKPPSBĮ, nes šis pastatas patenka į nurodyto įstatymo reguliavimo apimtį.

15.       Atsižvelgdama į DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 21 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 2, 3 punktų, 4 dalies 7 punkto nuostatas kolegija padarė išvadą, kad ieškovės privalo vykdyti bendrijos sprendimus. Tokią pareigą įtvirtina ir CK 4.82 straipsnio 3 dalis.

16.       Kolegija pažymėjo, jog pagal DGNKPPSBĮ nuostatas kiekvienas butų ir kitų patalpų savininkas, o ne tik bendrijos narys privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus; vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo, be to, butų ir kitų patalpų savininkai, tiek esantys, tiek nesantys bendrijos nariais, privalo vykdyti įstatyme nustatytas pareigas, išlaikant bendrą turtą. Kolegija nusprendė, kad, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, bendrija turi teisę priimti sprendimus savininkų teisėms įgyvendinti, todėl Sutartis bei Susitarimai (jų dalys ir ieškovių atžvilgiu) galėjo būti sudaryti ir be ieškovių sutikimo.

17.       Kolegija pažymėjo, jog pagal Bendrijos įstatų 20 punktą vienas iš Bendrijos valdymo organų yra ir Bendrijos primininkas. Iš 2014 m. gruodžio 10 d. Bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolo matyti, kad Bendrijos pirmininku yra išrinktas J. V., jis, atstovaudamas Bendrijai, pasirašė ieškovių ginčijamus Sutartį ir Susitarimus. Ginčo, kad Bendrijos pirmininkas galėjo pasirašyti šias sutartis, nėra. Kolegija nurodė nenustačiusi aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti Bendrijos primininko teise, atstovaujant Bendrijai, pasirašyti Sutartį ir Susitarimus, nes tokia teisė įtvirtinta DGNKPPSBĮ (14 straipsnis), Bendrijos įstatuose (49 punktas). Kolegija nepagrįstais laikė apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Sutarties ir Susitarimų pripažinimu negaliojančiais dėl įgaliojimų viršijimo, sutarties laisvės principo reikalavimų ir kitų įstatymo nuostatų reikalavimų pažeidimo.

18.       Kolegija pažymėjo, jog pagal DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2 dalį viename pastate leidžiama steigti daugiau nei vieną bendriją. Daugiau nei vienos bendrijos steigimo galimybė reiškia, kad, ateityje įsteigus kitą bendriją, jos atskirai vykdytų savo funkcijas – administruotų joms tenkančias pastato bendrojo naudojimo objektų dalis ir rinktų įmokas iš patalpų savininkų. Tik įsteigus naują bendriją ar pasirinkus kitą bendrojo naudojimo objektų valdymo būdą ir faktiškai perėmus šių objektų valdymą, atsirastų teisinis pagrindas atskirai skaičiuoti įmokas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Taigi, ieškovėms nedraudžiama įsteigti naują bendriją ar pasirinkti kitą bendrojo naudojimo objektų valdymo būdą. Tačiau dabartiniu metu, esant tik vienai namo bendrijai, ieškovės, kaip ir bet kuris kitas namo bendrijos narys ar namo patalpų savininkas, privalo vykdyti bendrijos priimtus sprendimus.

19.       Kolegija kaip nepagrįstus vertino apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas išsamiai nepasisakė dėl ieškinio pagrindų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio reikalavimus. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius, teisinius aspektus, išsamiai motyvavo sprendimą ieškinį atmesti. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio reikalavimo, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, nes ieškovės neįrodė pagrindų Sutartį, Susitarimus pripažinti negaliojančiais. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė proceso normas ir nepažeidė CPK 265 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

20.       Kitus apeliacinio skundo argumentus įvertinusi kaip neturinčius esminės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija nurodė, kad dėl jų atskirai buvo nepasisakyta.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

21.       Ieškovės kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl dalies ginčo esmę sudarančių apeliacinio skundo argumentų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl procesinių sprendimų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, jų motyvavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų, ginčui išspręsti esminę reikšmę turinčių aplinkybių: 

21.1.1.                      DGNKPPSBĮ nenustatė išimties iš CK 4.75 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurią visi bendraturčių sprendimai dėl disponavimo bendru turtu, naudojimosi juo ir jo valdymo turi būti priimami visų bendraturčių pritarimu. Byloje nėra bendraturčių sprendimo, kurio pagrindu galima būtų konstatuoti, kad Bendrija yra paskirta ginčo pastato administratore. Vien Bendrijos įsteigimo faktas nėra bendraturčių sprendimas ją paskirti administratore.

21.1.2.                      Dėl prejudicinę reikšmę turinčio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-719-602/2019, kuriuo buvo patvirtinta, kad ginčo pastato duomenyse, registruotuose Nekilnojamojo turto registre, be pagrindo buvo įregistruota žyma apie Bendrijos vykdomą pastato administravimą, nes tam nebuvo teisinio pagrindo (nebuvo pateiktas joks bendraturčių sprendimas skirti Bendriją ginčo pastato administratore), o tokios žymos registravimas vien dėl Bendrijos įsteigimo, vadovaujantis tik Juridinių asmenų registro duomenimis, nėra galimas. 

21.1.3.                      Dėl DGNKPPSBĮ 12 straipsnio 1 dalies, CK 4.85 straipsnio 1 dalies taikymo, pastato patalpų savininkų susirinkimo kompetencijos. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo nuorodomis į teisės normas dėl bendrijos visuotinio narių susirinkimo kompetencijos spręsti panašius, bet ne tapačius klausimus (DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 4, 8 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad pastato patalpų savininkai, nesantys bendrijos nariais, nėra ir negali būti nušalinami sprendžiant dėl jiems taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2009); patalpų savininkui privalomi tik tokie sprendimai, kurie priimti pagal įstatymų reikalavimus, nei bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo negali pakeisti ar eliminuoti savininko teisės spręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009); bendrija atlieka tik priežiūros funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-219/2017; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-403/2019). DGNKPPSBĮ 12 straipsnio 1 dalyje, CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, dėl daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų bendrų interesų tenkinimo (patalpų (pastatų) savininkų sutarčių su paslaugų teikėjais sudarymo ar nutraukimo ir pan.), taip pat dėl priemonių, nesusijusių su pastato (pastatų) naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimu, dėl pastato (pastatų) atnaujinimo, lėšų šiam tikslui kaupimo priimami savininkų balsų dauguma, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad visos sprendimo teisės priklauso savininkui, jis negali būti verčiamas balsuoti prieš savo valią, jo nuosavybės tvarkymo klausimų negali spręsti joks kitas asmuo, neturintis atitinkamų savininko įgaliojimų. Net jeigu teismai ir pripažino Bendriją ginčo pastato administratore, nebuvo pagrindo netaikyti DGNKPPSBĮ 12 straipsnio 1 dalies, CK 4.85 straipsnio. DGNKPPSBĮ įtvirtinta namų (pastatų) administratorių – bendrijų kompetencija yra išvestinė iš pačios Bendrijos kompetencijos ir šios kompetencijos ribojama, taip pat išvestinė iš nuosavybės teisės ir negali jos riboti.

21.2.                      Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019, nes neatsižvelgė į tos civilinės bylos aplinkybes. Joje buvo sprendžiamas ginčas tarp bendrijos, paskirto turto administratoriaus ir atskiro turto savininko, ar to savininko turtas patenka į administruotiną turtą ir ar tam savininkui atsiranda pareigos, kurias nustato DGNKPPSBĮ dėl bendro turto tvarkymo. Toje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, nebuvo ginčo dėl bendrijos, kaip turto administratoriaus, statuso, paskyrimo ir veikimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad DGNKPPSBĮ nenustato pagrindų atsirasti tiems teisiniams santykiams, kuriems jis turėtų būti taikomas, ypač jeigu tai nesusiję su daugiabučiais gyvenamaisiais namais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-378/2020). DGNKPPSBĮ taikymui būtina konstatuoti, kad ginčo pastato patalpų savininkai pasirinko daugiabučio namo savininkų bendriją kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020). 

21.3.                      DGNKPPSBĮ nustato bendrijos steigimą, bet nenurodo sąlygų, kuriomis tokia bendrija tampa bendros nuosavybės administratore, kartu nedaro išimties iš tokių sprendimų priėmimo taisyklės, nurodytos CK 4.75 straipsnyje. Tokios įsteigtos bendrijos savaime tampa tik daugiabučių gyvenamųjų namų administratorėmis (CK 4.84 straipsnio 2 dalis).

21.4.                      DGNKPPSBĮ tiesiogiai reglamentuoja tik daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijos, kaip tokio namo administratoriaus, sukūrimą, tuo tarpu kitų pastatų, nesusijusių su daugiabučiu gyvenamuoju namu, administravimas turi būti nustatomas pagal CK 4.75 straipsnio taisykles. Tokios daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos steigiamojo susirinkimo sprendimų priėmimo pasekmės ir sąlygos, kai sprendimams priimti taikoma balsų dauguma, o balsų turėjimas siejamas ne su bendrosios dalinės nuosavybės dalimi (nuosavybės teise turimų patalpų plotu pastate), bet su nuosavybės dalies – patalpų formaliu įforminimu (pagal skaičių patalpų, kurios Nekilnojamojo turto registre registruotos atskiru unikaliu numeriu ir yra atskiras nekilnojamojo turto objektas), yra nuosavybės teisės ribojimas, nes suteikia teisę priimti sprendimus dėl bendros nuosavybės bendraturčiams, kurie galimai net neturi didžiosios nuosavybės dalies. Tokio teisinio reguliavimo, ribojančio nuosavybės teisę, daugiabučių gyvenamųjų namų atveju taikymas pateisinamas būtinumu užtikrinti gyvenamojo ploto tinkamumą žmonių gyvenimui, standartiniais reikalavimais tokiems pastatams, įskaitant privalomą reikalavimą dėl administratoriaus turėjimo (CK 4.84 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu kitos paskirties pastatams, nesusijusiems su daugiabučiais gyvenamaisiais namais, tokio būtinumo nėra ir negali būti, jiems nėra taikomas privalomas administravimas, nes pareiga rūpintis tenka patiems savininkams savarankiškai pagal to pastato paskirtį.

21.5.                      Nėra pagrindo sutikti su teismų išvadomis, kad vien DGNKPPSBĮ pavadinimo papildymas žodžiais „ir kitos paskirties pastatų“ savaime reiškia, kad jis taikomas bet kokiems kitiems pastatams ir tokia pačia apimtimi, kaip ir daugiabučiams gyvenamiesiems namams. Jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų būtų norėjęs pabrėžti tokį teisinį reglamentavimą, jis nebūtų išskyręs jokios pastatų rūšies. Kitiems pastatams, kurie nėra daugiabučiai gyvenamieji namai ir nėra su jais susiję, DGNKPPSBĮ taikomas tik fakultatyviniais pagrindais – kai bendraturčiai (pastato patalpų savininkai) priima sprendimą taikyti pastato administravimo būdą per DGNKPPSBĮ nurodytą bendriją ir tokį sprendimą priima pagal CK 4.75 straipsnio taisykles, kurios taikomos bet kokiam kitam administravimo būdui parinkti.

21.6.                      Tai, kad Bendrijos įsteigimo metu nebuvo net inicijuojamas koks nors bendraturčių sprendimas dėl jos paskyrimo ginčo pastato administratore, rodo Sutarties tekstas, jos vykdymo sąlygos. Dėl Sutarties, Susitarimų nebuvo rengiamas ginčo pastato patalpų savininkų susirinkimas, nebuvo gautas jų sprendimas pritarti tokioms sutartims, nors tai privaloma pagal DGNKPPSBĮ 12 straipsnio 1 dalį, CK 4.85 straipsnio 1 dalį. Paslaugų teikimas tik daliai ginčo pastato patalpų savininkų ir tik tiems, kurie buvo Bendrijos nariai, patvirtina faktą, kad Bendrija buvo įsteigta tik jos narių interesams tenkinti, ji savaime nėra ir negali būti ginčo pastato administratore. DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2 dalyje leidimas viename pastate steigti daugiau nei vieną bendriją tik tada, kai pastato dalis turi atskirus inžinerinių tinklų įvadus ir autonomines inžinerines sistemas, reiškia, kad, pastatą administruojant per DGNKPPSBĮ nurodytą bendriją, negalima paslaugų teikti tik daliai patalpų. Tik įsteigus naują bendriją ar pasirinkus kitą bendrojo naudojimo objektų valdymo būdą ir faktiškai perėmus šių objektų valdymą, atsirastų teisinis pagrindas atskirai skaičiuoti įmokas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020).

21.7.                      DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje pateiktoje sąvokoje „kitos paskirties pastatas“ nėra jokio požymio, kuris leistų kitos paskirties pastatu pripažinti gamybos ar pramonės pastatą, koks yra ginčo pastatas. Nurodyta „kitos paskirties pastato“ sąvoka siejama su jo priklausomybe nuosavybės teise „trims ar daugiau butų ir kitų patalpų savininkų“, bet nenustatomi jokie reikalavimai dėl tokių pastatų duomenų (kiek ir kokių patalpų, kokio ploto ir pan.). Tai patvirtina, kad minėtos „savininkų“ sąvokos turinys turi būti atskleidžiamas pagal tai, kaip jis nurodomas DGNKPPSBĮ (2 straipsnio 5, 6, 11 dalys). Butas ir kita patalpa apibūdinami kaip daugiabučio namo dalys (DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 5, 11 dalys). Taigi, „kitos paskirties pastatas“ gali būti administruojamas per DGNKPPSBĮ nurodytą bendriją be atskiro bendraturčių (pastato patalpų savininkų susirinkimo) sprendimo, vien tos bendrijos steigiamojo susirinkimo sprendimo pagrindu, jeigu jis atitinka DGNKPPSBĮ „kitos paskirties pastato“ kriterijus ir yra susijęs su kitu pastatu – daugiabučiu gyvenamuoju namu, t. y. jis administruojamas kartu su daugiabučiu gyvenamuoju namu. Pagal DGNKPPSBĮ įsteigta bendrija gali būti kokio nors kito pastato, kartu ir ginčo pastato, administratore atskirai, jeigu dėl to bendraturčiai (to pastato patalpų savininkai) priima atitinkamą sprendimą pagal CK 4.75 straipsnio taisykles. Šiuo atveju teismai konstatavo, kad tokio atskiro sprendimo nėra, tas konstatuota ir prejudicinę galią turinčiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-719-602/2019.

21.8.                      Įvertinus DGNKPPSBĮ tikslus ir pateikiamų teisės normų turinį, pagal DGNKPPSBĮ apskritai kitos paskirties pastatams nėra galimybės steigti bendriją, priimant sprendimą DGNKPPSBĮ nustatyta tvarka, o ne pagal CK 4.75 straipsnį. Kitos paskirties pastatai gali būti administruojami pagal DGNKPPSBĮ įsteigtos savininkų balsų dauguma bendrijos, jeigu jie administruojami kaip papildomi statiniai šalia daugiabučio gyvenamojo namo ir turi DGNKPPSBĮ nurodytą naudojimo paskirtį – asmeninio naudojimo rekreacinę (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinę (garažų ir kitų). Paskirčių sąrašas yra ne pavyzdinis, o išsamus ir neapima bet kokios paskirties pastato. Ginčo nagrinėjimo metu teismas gali tik patikrinti, ar aktualus pastatas gali būti prilyginamas DGNKPPSBĮ nurodytam kitos paskirties pastatui pagal tos paskirties kriterijus. Šiuo atveju ginčo pastatas yra gamybos, pramonės paskirties, jo paskirtis ir techninės savybės nurodytos kaip gamybinės, pramonės, jis nėra pritaikytas gyvenamajai ar su ja susijusiai paskirčiai, taip pat nėra susijęs su jokiu daugiabučiu gyvenamuoju namu. Teismai nenurodė DGNKPPSBĮ nustatyto kokio nors kriterijaus, pagal kurį ginčo pastatas turėtų būti laikomas DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje nurodytu „kitos paskirties pastatu“.

21.9.                       Teismai argumentus dėl DGNKPPSBĮ taikymo priimant negyvenamosios paskirties pastato bendraturčių sprendimą dėl jo administravimo per bendriją grindė ir teisės analogija. DGNKPPSBĮ taikymas pagal teisės analogiją dėl administratoriaus skyrimo negalimas, nes tie teisiniai santykiai jau yra sureguliuoti teisės normomis (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019). DGNKPPSBĮ nenustato išimčių iš bendros CK 4.75 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kaip turi būti priimami bendraturčių sprendimai dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo.

21.10.                      DGNKPPSBĮ normų aiškinimas taip, kad jos nustato išimtis iš bendros taisyklės, suteikia daliai bendraturčių nepagrįstą pranašumą prieš kitus bendraturčius, reikštų jų prieštaravimą Konstitucijos 23 straipsniui ir būtinumą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis, CPK 3 straipsnio 3 dalis). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savininko teisių turinys, kurį saugo Konstitucijos 23 straipsnis, reiškia, kad tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo ir išimtys iš šio principo gali būti daromos tik tam, kad būtų užtikrinta kitų konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016; 2018 m. gegužės 4 d. nutarimas Nr. KT10-N6/2018; 2020 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. KT117-N9/2020). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad savininko nuosavybės teisei turi būti taikomas prioritetas ir ji negali būti ribojama šiaip dėl kitų asmenų noro veikti tam tikru būdu, nes tai savaime nėra konstitucinė vertybė; Juridinių asmenų registro duomenų buvimas ar teisės normų reikalavimas registruoti Juridinių asmenų registre konkrečius duomenis (juridinio asmens adresą) negali būti pateisinimas riboti nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutarimas Nr. KT10-N6/2018). Šioje byloje nagrinėjamo ginčo atveju ir apskritai pastatų administravimo atvejais nėra kitų konstitucinių vertybių, dėl kurių reikėtų riboti nuosavybės neliečiamumą dėl negyvenamosios paskirties pastatų administravimo, tuo labiau tokiu būdu, kad sprendimus priimtų asmenys, kurių bendrosios nuosavybės dalis nesudaro 1/2 ar daugiau, tuo tarpu jų sprendimų pasekmės turėtų tekti visiems bendraturčiams proporcingai nuosavybės daliai, t. y. mažesnę nuosavybės dalį turintys asmenys spręstų visos nuosavybės tvarkymo klausimus. Bendraturčių atveju turi būti išlaikomas proporcingumas, t. y. bendraturčių teisės ir pareigos turi priklausyti nuo jų bendrosios nuosavybės dalies. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019 28 punkte pateiktus išaiškinimus. DGNKPPSBĮ nustatytas teisinių santykių reguliavimas yra netinkamas, gali nepagrįstai riboti savininko teises. Bendrijos steigime dalyvavo ir balsus atidavė 28 patalpų savininkai, kurių nuosavybės teise turimų patalpų bendras plotas sudarė 3105,12 kv. m, o gyvenamosios paskirties plotas nesudarė ir 1000 kv. m, tuo tarpu visas ginčo pastato patalpų plotas yra 21 906,72 kv. m ir likusio ploto savininkai, tarp jų ir ieškovės, Bendrijos neskyrė pastato administratore, jos statuso nepripažino. 

21.11.                      Bendrija, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra ginčo pastato administratorė, neturėjo teisės sudaryti Sutarties, Susitarimų, kurie būtų privalomi visiems pastato patalpų savininkams (DGNKPPSBĮ 12 straipsnio 1 dalis, CK 4.85 straipsnis). Visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie įgyvendina teisę dėl statinio administravimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-219/2017). 

21.12.                      DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas bendrijos narių susirinkimui leidžia spręsti tik organizacinius klausimus dėl bendrijos administravimo būdo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir naudojimo, 8 punktas – priimti sprendimus dėl pačios bendrijos paslaugų įkainių, jų tarifų, o ne spręsti dėl paslaugų, kuriomis turės naudotis visi pastato patalpų savininkai, ir šių paslaugų kainų, teikimo sąlygų. Bendrija neturėjo teisės veikti ieškovių vardu ir sudaryti Sutartį, Susitarimus, privalomus ieškovėms. Jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, darys išvadą, kad DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti specialias taisykles priimti daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkų sprendimą dėl DGNKPPSBĮ nurodytos bendrijos įsteigimo, leidžia tokia pačia tvarka bei sąlygomis priimti tokį patį sprendimą bet kokio kito pastato atveju, toks sprendimas reiškia ir tokios bendrijos paskyrimą pastato administratore, konstatuotina, jog iškyla abejonių dėl DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, jos 23 straipsniui, nes leidžia priimti bendraturčių sprendimus dėl bendros nuosavybės valdymo ir naudojimo tų bendraturčių balsais, kurių turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis nesudaro daugumos (didesnės kaip 1/2 dalies), o atskirais atvejais sudaro nežymią dalį, neišlaikomas teisių ir pareigų, bendrosios dalinės nuosavybės dalių proporcingumo principas.

22.       Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą

23.       Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl dalies ginčo esmę sudarančių apeliacinio skundo argumentų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl procesinių sprendimų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, jų motyvavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 38–40 punktai). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

24.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą, yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 39, 40 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

25.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-313/2020 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2016 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

26.       Įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie stokoja išsamumo, tačiau nusprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, dalimi argumentų iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą, todėl apskųstos nutarties motyvų išsamumo trūkumas nevertintinas kaip esminis pažeidimas, kuris teiktų pagrindą pripažinti, kad yra nustatytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas naikinti apskųstą nutartį.

27.       Iš apskųstos nutarties motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog byloje nagrinėjamus teisnius santykius dėl bendrijos steigimo, jos, kaip pastato administratorės, statuso įgijimo reglamentuoja ne bendrosios CK 4.75 straipsnio normos, o specialiosios DGNKPPSBĮ normos.

28.       Iš apskųstos nutarties motyvų taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu, laikė, jog sprendimo sudaryti Sutartį priėmimas priklausė Bendrijos narių visuotinio susirinkimo kompetencijai. 

29.       Kasaciniame skunde Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-719-602/2019 įvardijant kaip turintį esminę reikšmę sprendžiant ginčą, netinkamai interpretuojami nurodyto sprendimo motyvai ir nepagrindžiamas jo (sprendimo) esminės reikšmės sprendžiant ginčą buvimas. Kaip matyti iš nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo, administracinės bylos ginčo dalykas buvo VĮ Registrų centro (toliau – ir Teritorinis registratorius) Vilniaus filialo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. VILIN(12.5.13)-1646 „Dėl pateikto prašymo“ ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Centrinis registratorius) 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. cspr1-64 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ teisėtumas. Teritorinis registratorius 2015 m. balandžio 14 d. padarė žymą Nekilnojamojo turto (gamybinio pastato unikalus Nr. 1099‑0031-2025) registre, būtent įrašė juridinį faktą, kad nustatytas bendrojo naudojimo objektų valdymas (įsteigta kitos paskirties pastato savininkų bendrija). Pareiškėjų įgaliotas atstovas pateikė Teritoriniam registratoriui 2017 m. sausio 5 d. prašymą, kuriuo reikalavo išregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamojo daikto – gamybinio pastato registro įraše (Nr. 10/97028), pareiškėjų nuomone, klaidingai 2015 m. balandžio 14 d. įregistruotą žymą apie nustatytą bendrojo naudojimo objektų valdymo formą – įsteigtą Bendriją. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs prašymą, 2017 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-1646, kuriuo atsisakė keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjai, nesutikdami su šiuo Teritorinio registratoriaus priimtu sprendimu, apskundė jį Centriniam registratoriui, tačiau šis 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. csprl-64 paliko galioti ginčijamą Teritorinio registratoriaus sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytu sprendimu panaikino skundžiamus Teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus sprendimus ir įpareigojo VĮ Registrų centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2017 m. sausio 5 d. prašymą, sprendimą motyvuodamas tuo, kad: duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto registrą automatiniu būdu, t. y. netikrinant, ar tokie duomenys gali būti įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, nors tai ir yra perkėlimas iš kito registro (Juridinių asmenų registro), negali būti pripažįstamas teisėtu viešojo administravimo subjekto sprendimu ar veiksmu, nes tai yra nesuderinama su įstatymo viršenybės principu ir pareiga individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; skundžiamas sprendimas taip pat negali būti pripažintas teisėtu, nes Centrinis registratorius nepatikrino, ar Teritorinis registratorius turėjo įstatyme nustatytą pagrindą padaryti žymą apie juridinį faktą – nustatytas bendrojo naudojimo objektų valdymas (įsteigta kitos paskirties pastato savininkų bendrija), Centrinis registratorius privalėjo patikrinti ir paaiškinti savo sprendime pareiškėjams, kokiu pagrindu Teritorinis registratorius padarė žymą apie juridinį faktą, nes Teritorinis registratorius, darydamas žymą registre, nepriima atskiro rašytinio sprendimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime yra konstatuota, kad ginčo pastato duomenyse, registruotuose Nekilnojamojo turto registre, be pagrindo buvo įregistruota žyma apie Bendrijos vykdomą pastato administravimą, nes tam nebuvo teisinio pagrindo (nebuvo pateiktas joks bendraturčių sprendimas skirti Bendriją ginčo pastato administratore).

Dėl teismo precedento

30.       Kasaciniame skunde ieškovės nurodo, kad teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019, nes neatsižvelgė į tos civilinės bylos aplinkybes. Ieškovių teigimu, nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp bendrijos, paskirto turto administratoriaus ir atskiro turto savininko, ar to savininko turtas patenka į administruotiną turtą ir ar tam savininkui atsiranda pareigos, kurias nustato DGNKPPSBĮ dėl bendro turto tvarkymo, joje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, nebuvo ginčo dėl bendrijos, kaip turto administratorės, statuso, paskyrimo ir veikimo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

31.       Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

32.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.).

33.       Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 61 punktą; 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 58 punktą).

34.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės, kasaciniame skunde teigdamos, jog nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 pateiktais išaiškinimais, skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių, jog šių civilinių bylų esminės faktinės aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir tos pačios teisės taikymą, nėra tapačios arba iš esmės panašios.

35.       Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 buvo nagrinėjamas ginčas tarp bendrijos (atsakovės) ir jos nare nesančios nekilnojamojo turto savininkės (ieškovės) dėl bendrijos savininkų susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu. Reikalavimas ieškinyje buvo grindžiamas, be kita ko, tuo, kad ginčijamu nutarimu administracinį ir eksploatacinį mokestį buvo nutarta rinkti tiek iš namų, tiek ir iš žemės sklypų savininkų, toks nutarimas neatitinka DGNKPPSBĮ nuostatų, yra priimtas bendrijai viršijus jai šiuo įstatymu suteiktą kompetenciją.

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 37 punkte konstatuota, kad bendrosios nuosavybės teisę ir bendraturčių tarpusavio santykių sureguliavimo režimą įstatymo lygmeniu reglamentuoja CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ V skyriaus „Nuosavybės teisė“ IV skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ normos. Jos reglamentuoja ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą. Pastariesiems teisiniams santykiams reglamentuoti specialiai skirti CK 4.81–4.85 straipsniai. Tačiau nurodytame CK skirsnyje nėra normų, specialiai skirtų reglamentuoti tokioms, kaip nagrinėjamoje byloje galbūt esanti, faktinėms situacijoms ir teisiniams santykiams dėl ne daugiabučių namų, o kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo steigiant bendriją, šios bendrijos steigimo, valdymo, veiklos, bendrijai priklausančių pastatų savininkų – bendrijos narių teisių ir pareigų, kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teisių ir pareigų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarkos. Pastariesiems teisiniams santykiams reguliuoti specialiai skirtos atitinkamos DGNKPPSBĮ normos, kurios buvo priimtos 2012 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1967, pagal kurio 1 straipsnį Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – DNSBĮ) yra pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir įstatymo pavadinimą. Nustačius, kad konkretūs ginčo teisiniai santykiai patenka į pastarųjų teisės normų reguliavimo sritį, ginčas teisme spręstinas taikant jose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

37.       Savo esme analogiški nurodytiems išaiškinimai pateikti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-378/2020 19 punkte.

38.       Nagrinėjamoje byloje, nustatę faktines aplinkybes, kad ginčas yra dėl kitos paskirties pastato (ne daugiabučio namo) savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo steigiant bendriją, šios bendrijos veiklos, kompetencijos, kitos paskirties pastato savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teisių ir pareigų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir pan., teismai, konstatavę faktinių situacijų šioje byloje ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 atitiktį, kaip teismo precedentu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 37 punkte pateiktais išaiškinimais, kad: pastariesiems teisiniams santykiams reguliuoti specialiai skirtos atitinkamos DGNKPPSBĮ normos, kurios buvo priimtos 2012 m. balandžio 12 d. DNSBĮ pakeitimo įstatymu Nr. XI-1967, pagal kurio 1 straipsnį DNSBĮ yra pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir įstatymo pavadinimą; nustačius, kad konkretūs ginčo teisiniai santykiai patenka į pastarųjų teisės normų reguliavimo sritį, ginčas teisme spręstinas taikant jose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

39.       Teisėjų kolegija vertina, kad teismai nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-184-701/2019 esminių faktinių aplinkybių, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir tos pačios teisės taikymą, atitiktį tam, kad kaip teismo precedentu galima būtų remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties 37 punkte pateiktais išaiškinimais, nustatė pagrįstai, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai kaip teismo precedentu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 37 punkte pateiktais bendro pobūdžio išaiškinimais dėl DGNKPPSBĮ reguliuojamų teisinių santykių ir šiame įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo taikymo.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės kasaciniame skunde neteisingai ir klaidinamai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-378/2020 19 punktą ir 2020 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020 27 punktą, teigdamos, esą pirmajame iš jų nurodyta, jog DGNKPPSBĮ nenustato pagrindų atsirasti tiems teisiniams santykiams, kuriems jis turėtų būti taikomas, ypač jeigu tai nesusiję su daugiabučiais gyvenamaisiais namais, o antrajame nurodyta, kad DGNKPPSBĮ taikymui būtina konstatuoti, jog ginčo pastato patalpų savininkai pasirinko daugiabučio namo savininkų bendriją kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formą.

Dėl DGNKPPSBĮ aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

41.       Šioje byloje kilęs šalių ginčas dėl atsakovės Bendrijos kompetencijos ir teisės sudaryti ginčijamas Sutarties bei Susitarimų dalis dėl ieškovių, kurios nėra Bendrijos narės.

42.       Byloje teismų nustatyta, kad ginčo pastatas yra gamybos, pramonės paskirties. Jame yra 10 gyvenamųjų patalpų (butų) ir 74 negyvenamosios patalpos. Dalis prekybos ir gamybos paskirties patalpų priklauso ieškovėms. 2015 m. balandžio 13 d. Juridinių asmenų registre įregistruota Bendrija. Jos įsteigimo tikslas – įgyvendinti ginčo pastato patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, atnaujinimu (Bendrijos įstatų 8 punktas). 2015 m. liepos 31 d. Bendrijos narių balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolu fiksuotas sprendimas pritarti 2019 m. gegužės 26 d. administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo komerciniam pasiūlymui ir sutartį pagal šį pasiūlymą sudaryti su UAB ,,Namų priežiūros centras“ (dabar UAB ,,Mano Būstas NPC“). 2015 m. spalio 23 d. atsakovės UAB ,,Namų priežiūros centras“ (dabar UAB ,,Mano Būstas NPC“) ir Bendrija sudarė Sutartį dėl gamybos, pramonės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, administravimo, eksploatavimo bei komunalinių paslaugų teikimo. 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarytame sutarties priede Nr. 1 nurodytas sąrašas Bendrijos valdomų, naudojamų ir prižiūrimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių gamybiniame pastate; sąraše nurodomos ir ieškovėms priklausančios patalpos. 2018 m. gegužės 29 d. sudarytame sutarties priede Nr. 2 nurodytas sąrašas Bendrijos valdomų, naudojamų ir prižiūrimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių gamybiniame pastate; sąraše nurodomos ir ieškovėms priklausančios patalpos; Susitarime pateikiami paslaugų tarifai.

43.       Bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinį, nes padarė išvadas, kad: ginčo pastatas, kaip kitos paskirties pastatas, patenka į DGNKPPSBĮ reguliavimo sritį ir ginčui išspręsti taikytinos šio įstatymo normos; sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo neprivalo būti priimami vienbalsiai, sprendimas steigti bendriją priimamas daugiau kaip pusės savininkų sprendimu (DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2, 3 dalys, 6 straipsnis); nedalyvauti sprendžiant klausimą dėl vienos iš bendrosios dalinės nuosavybės formų pasirinkimo buvo ieškovių apsisprendimas; Bendrijos sprendimai, priimti bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir naudojimo klausimais, yra privalomi Bendrijos narėmis nesančioms ieškovėms (DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 21 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 2, 3 punktai, 4 dalies 7 punktas); bendrija turi teisę priimti sprendimus savininkų teisėms įgyvendinti, todėl Sutartis bei Susitarimai (jų dalis ir ieškovių atžvilgiu) galėjo būti sudaryti ir be ieškovių sutikimo; bendrijos pirmininkas turėjo teisę atsatovaudamas Bendrijai pasirašyti Sutartį ir Susitarimus (DGNKPPSBĮ 14 straipsnis, Bendrijos įstatų 49 punktas).

44.       Ieškovės kasaciniame skunde argumentuoja, kad DGNKPPSBĮ įtvirtina bendrijos steigimą, bet nenustato sąlygų, kuriomis tokia bendrija tampa bendros nuosavybės administratore, kartu nedaro išimties iš tokių sprendimų priėmimo taisyklės, nustatytos CK 4.75 straipsnyje. Ieškovės nurodo, kad DGNKPPSBĮ normų aiškinimas taip, kad jos nustato išimtis iš bendros taisyklės, suteikia daliai bendraturčių nepagrįstą pranašumą prieš kitus bendraturčius, reikštų jų prieštaravimą Konstitucijos 23 straipsniui. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

45.       DGNKPPSBĮ 

46.       Taigi, pagal DGNKPPSBĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendriją, kaip daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų valdymo formą, šių pastatų savininkai turi teisę pasirinkti ir nesant visų jų bendro susitarimo. Bendrijos įsteigimas turint tikslą įgyvendinti daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, reiškia bendrijos, kaip daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų valdymo formos, pasirinkimą. Savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2017 22 punktą). Bendrosios nuosavybės teisė indikuoja tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (bendraturčių), kurie nevertintini kaip Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas ar nepagrįstas savininko (bendraturčio) teisių ribojimas.

47.       Ieškovės kasaciniame skunde nurodo, kad DGNKPPSBĮ tiesiogiai reglamentuoja tik daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijos, kaip tokio namo administratoriaus, sukūrimą, tuo tarpu kitų pastatų, nesusijusių su daugiabučiu gyvenamuoju namu, administravimas turi būti nustatomas pagal CK 4.75 straipsnio taisykles. Anot ieškovių, nėra pagrindo sutikti su teismų išvadomis, kad vien DGNKPPSBĮ pavadinimo papildymas žodžiais „ir kitos paskirties pastatų“ savaime reiškia, kad jis taikomas bet kokiems kitiems pastatams ir tokia pačia apimtimi, kaip ir daugiabučiams gyvenamiesiems namams. Ieškovės teigia, kad kitiems pastatams, kurie nėra daugiabučiai gyvenamieji namai ir nėra su jais susiję, DGNKPPSBĮ taikomas tik fakultatyviniais pagrindais – kai bendraturčiai (pastato patalpų savininkai) priima sprendimą taikyti pastato administravimo būdą per DGNKPPSBĮ nurodytą bendriją ir tokį sprendimą priima pagal CK 4.75 straipsnio taisykles. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

48.       DGNKPPSBĮ paskirtis atskleista šio įstatymo 1 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, reglamentuoja šios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad bendriją steigia vieno ar kelių daugiabučių namų butų ir kitų patalpų arba kitos paskirties pastatų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų savininkai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos ir kitos šio įstatymo normos, aiškinamos sistemiškai, teikia pagrindą padaryti išvadą, kad šis įstatymas tiesiogiai reglamentuoja ne tik daugiabučių gyvenamųjų namų, bet ir jame apibrėžtos kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų, kaip tokių pastatų valdymo formos, įsteigimą. Kaip jau minėta, bendrosios nuosavybės teisė indikuoja tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (bendraturčių). 

49.       Teisėjų kolegija nusprendžia, jog kasaciniame skunde teigdamos, kad teismai padarė nepagrįstas išvadas, jog vien DGNKPPSBĮ pavadinimo papildymas žodžiais „ir kitos paskirties pastatų“ savaime reiškia, kad jis taikomas bet kokiems kitiems pastatams, ieškovės netinkamai interpretuoja apskųstus teismų procesinius sprendimus. Iš apskųstų procesinių sprendimų turinio darytina išvada, kad teismai, pasisakydami dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės, įstatymo pavadinimo pasikeitimą (papildymą) nurodė tik kaip papildomą išvados, jog šio įstatymo taikymas nėra apribotas vien daugiabučiais ir gyvenamaisiais namais, argumentą. Apskųstuose procesiniuose sprendimuose teismų nėra konstatuota, kad DGNKPPSBĮ taikomas bet kokiems ar bet kokiems kitiems pastatams. Teismai byloje nustatinėjo, ar ginčo pastatas patenka į įstatyme apibrėžtą ,,kitos paskirties pastatų“ kategoriją.

50.       Ieškovės kasaciniame skunde teigia, kad Bendrija, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra ginčo pastato administratorė, neturėjo teisės sudaryti Sutarties, Susitarimų, kurie būtų privalomi visiems pastato patalpų savininkams (DGNKPPSBĮ 12 straipsnio 1 dalis, CK 4.85 straipsnis). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

51.       Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad bendrijos administravimas – bendrijos valdymo organo atliekamas bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimas, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymas, darytina išvada, jog šiose normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato teisę bendrijos narių visuotiniam susirinkimui priimti sprendimus dėl sutarties sudarymo su daugiabučio namo kitos ar kitos paskirties pastato bendrojo naudojimo objektų administratoriumi, kadangi bendrijos valdymo organo atliekamas bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis tik paties bendrijos valdymo organo tiesiogiai atliekamą bendrojo naudojimo objektų valdymą. Pažymėtina, kad kasacinio teismo konstatuota, jog DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato teisę bendrijos narių visuotiniam susirinkimui priimti sprendimus dėl sutarties sudarymo su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriumi; daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimas yra susijęs su tokio namo naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-403/2020, 33, 37 punktai).

52.       Kasaciniame skunde argumentuojama, kad DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje pateiktoje sąvokoje „kitos paskirties pastatas“ nėra jokio požymio, kuris leistų kitos paskirties pastatu pripažinti gamybos ar pramonės pastatą, koks yra ginčo pastatas. Skunde teigiama, kad nurodyta „kitos paskirties pastato“ sąvoka siejama su jo priklausomybe nuosavybės teise „trims ar daugiau butų ir kitų patalpų savininkų“, bet nenustatomi jokie reikalavimai dėl tokių pastatų duomenų (kiek ir kokių patalpų, kokio ploto ir pan.). Tai patvirtina, kad minėtos „savininkų“ sąvokos turinys turi būti atskleidžiamas pagal tai, kaip jis nurodomas DGNKPPSBĮ (2 straipsnio 5, 6, 11 dalys). Butas ir kita patalpa apibūdinami kaip daugiabučio namo dalys (DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 5, 11 dalys). Ieškovių teigimu, „kitos paskirties pastatas“ gali būti administruojamas per DGNKPPSBĮ nurodytą bendriją be atskiro bendraturčių (pastato patalpų savininkų susirinkimo) sprendimo, vien tos bendrijos steigiamojo susirinkimo sprendimo pagrindu, jeigu jis atitinka DGNKPPSBĮ „kitos paskirties pastato“ kriterijus ir yra susijęs su kitu pastatu – daugiabučiu gyvenamuoju namu, t. y. jis administruojamas kartu su daugiabučiu gyvenamuoju namu. Anot ieškovių, kitos paskirties pastatai gali būti administruojami pagal DGNKPPSBĮ įsteigtos savininkų balsų dauguma bendrijos, jeigu jis administruojamas kaip papildomas statinys šalia daugiabučio gyvenamojo namo ir turi DGNKPPSBĮ nustatytą naudojimo paskirtį – asmeninio naudojimo rekreacinę (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinę (garažų ir kitų). Skunde nurodoma, kad paskirčių sąrašas yra ne pavyzdinis, o išsamus ir neapima bet kokios paskirties pastato, tuo tarpu ginčo pastatas yra gamybos, pramonės paskirties, jo paskirtis ir techninės savybės išreikštos kaip gamybinės, pramonės, jis nėra pritaikytas gyvenamajai ar su ja susijusiai paskirčiai, jis nėra susijęs su jokiu daugiabučiu gyvenamuoju namu. Ieškovės teigia, kad teismai nenurodė DGNKPPSBĮ nustatyto kokio nors kriterijaus, pagal kurį ginčo pastatas turėtų būti laikomas DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje nurodytu „kitos paskirties pastatu“. 

53.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

54.       DGNKPPSBĮ vartojamos sąvokos „kitos paskirties pastatas“ apibrėžtis pateikta šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nustatyta, kad kitos paskirties pastatas – asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų, taip pat vienbučiai ir dviejų butų gyvenamieji namai, susieti bendrojo naudojimo žemės sklypu ir (ar) vietiniais inžineriniais tinklais. Nagrinėjamoje byloje ginčui išspręsti aktuali nurodytos teisės normos nuostata, pagal kurią kitos paskirties pastatas, be kita ko, apibrėžiamas kaip asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų.

55.       Pagal DGNKPPSBĮ vartojamų kitų sąvokų, aktualių nagrinėjamoje byloje, apibrėžtis: butas – daugiabučio namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių ir kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų (įstatymo 2 straipsnio 5 dalis); buto ir kitų patalpų savininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam butas ar kitos patalpos priklauso nuosavybės teise ir kuris turi bendrosios nuosavybės teisės objekto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (įstatymo 2 straipsnio 6 dalis); daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas; daugiabučiame name gali būti ir negyvenamųjų patalpų – prekybos, administracinių, viešojo maitinimo ir kitų (įstatymo 2 straipsnio 8 dalis); gyvenamasis namas – pastatas, kuriame ne mažiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios paskirties patalpos (įstatymo 2 straipsnio 9 dalis); kitos patalpos – daugiabučiame name esančios negyvenamosios paskirties patalpos (administracinės, komercinės ir kitos), suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, taip pat atskirame atitinkamos paskirties pastate esančios asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties patalpos, suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas (įstatymo 2 straipsnio 11 dalis).

56.       Taigi, pagal nurodytas įstatymo nuostatas butas suprantamas kaip trijų ir daugiau butų pastato – gyvenamojo namo, kuriame ne mažiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios paskirties patalpos, dalis. Kita vertus, šiame įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nepasisakyta dėl faktinės ir teisinės situacijos, kai gyvenamoji patalpa – pastato dalis, susidedanti iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių ir kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų gyvenamųjų ar negyvenamųjų patalpų, Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, kurio paskirtis – gyvenamoji (butų), yra pastate, kuriame mažiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios paskirties patalpos, t. y. pastate, kuris pagal šį įstatymą neatitinka gyvenamojo namo statuso. Kitos patalpos šiame įstatyme apibrėžtos kaip daugiabučiame name esančios negyvenamosios paskirties patalpos (administracinės, komercinės ir kitos), suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, taip pat atskirame atitinkamos paskirties pastate esančios asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties patalpos, suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas. Tačiau šis įstatymas kitos paskirties pastatą, be kita ko, apibrėžia kaip asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatą, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų. DNSBĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad vienas iš įstatymo tikslų – išplėsti įstatymo taikymo sritį, taikant jį ne tik daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės, bet ir kitų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų (garažų, poilsio namų ir kt.) valdymo reglamentavimui; priėmus šį įstatymą, juridinio asmens forma – bendrija būtų taikoma įvairiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams valdyti ir kitiems bendraturčių interesams įgyvendinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymų leidėjo tikslus, sistemiškai aiškindama DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 5, 6, 8, 9–11 punktų nuostatas, daro išvadą, kad pagal šį įstatymą kitos paskirties pastatu gali būti pripažįstamas ir pastatas (jo dalis), atitinkantis šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatytus kriterijus, kuriame yra ir gyvenamosios paskirties patalpų, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, kurio paskirtis – gyvenamoji (butų). Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje vartojama sąvoka „savininkai“ turi būti aiškinama kaip daugiabučio namo dalių savininkai, „kitos paskirties pastatas“ turi būti susijęs su kitu pastatu – daugiabučiu gyvenamuoju namu.

57.       Nagrinėjamoje byloje ginčui išspręsti aktualioje DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatoje, pagal kurioje įtvirtintą teisinį reglamentavimą spręstina, ar ginčo pastatas, o pagal tai ir ginčo teisiniai santykiai, patenka į DGNKPPSBĮ normų reguliavimo sritį, kitos paskirties pastatas apibrėžiamas pagal šiuos kriterijus: 1) pastato naudojimo pobūdį – asmeninio naudojimo; 2) pastato paskirtį – rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties; 3) nuosavybės rūšį – bendroji dalinė nuosavybė; 4) savininkų (bendraturčių) skaičių – trys ir daugiau; 5) savininkų (bendraturčių) nuosavybės objektus – butai ir kitos patalpos.

58.       Bylą nagrinėję teismai, aiškindami ginčui išspręsti aktualią DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatą, padarė išvadą, kad pagal ją kitos paskirties pastatas apibūdinamas nepateikiant baigtinio galimų jo paskirčių sąrašo, todėl konstatavo, jog pastatas, kurio paskirtis – gamybos, pramonės, taip pat patenka į įstatyme vartojamą ,,kitos paskirties pastato“ sąvoką. Tai konstatavę teismai nusprendė, jog ginčo pastatui galėjo būti taikomas DGNKPPSBĮ, nes šis pastatas patenka į įstatymo reguliavimo sritį.

59.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad tokios teismų išvados padarytos netinkamai aiškinant ir taikant DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatą. Joje pateiktas pastato paskirčių – rekreacinės, kūrybos ir ūkinės – sąrašas vertintinas kaip baigtinis, tačiau joje vartojamos ginčui išspręsti aktualios sąvokos – ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas – apibrėžtis šiame įstatyme nėra atskleista, ūkinės paskirties pastato šio įstatymo prasme samprata atskleidžiama vien tik pateikiant nebaigtinį pastatų paskirčių sąrašą (garažų ir kt.). Pažymėtina, kad statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2016 m. gruodžio 31) (toliau – Reglamentas), nėra reglamentuojamas pastatų pogrupis – ūkinės paskirties pastatai. Jame reglamentuojami, pavyzdžiui, garažų paskirties pastatai, gamybos ir pramonės paskirties pastatai, poilsio paskirties pastatai, pagalbinio ūkio paskirties pastatai, kitos (ūkio) paskirties pastatai, skirti žemės ūkiui tvarkyti (Reglamento 8.7, 8.8, 8.13, 8.17, 8.19 punktai). Taigi, aktualioje įstatymo nuostatoje vartojamos sąvokos „ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas“ sampratos, išskyrus jos dalies – garažų paskirties pastato, atskleidimas remiantis Reglamento normomis nėra įmanomas. Dėl to ši sąvoka, nekalbant apie jos dalį – garažų paskirties pastatą, teismų konkrečioje byloje turi būti išaiškinama aiškinant teisę, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis bendraisiais teisės principais. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualioje DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, į tai, kad joje nėra expressis verbis nurodyti gamybos ir pramonės paskirties pastatai, į faktinius bylos duomenis apie ginčo pastatą, jo naudojimo paskirtį, naudojimo pobūdį ir faktinį patalpų naudojimą, aiškindama DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalį, nusprendžia, kad ginčo gamybos, pramonės paskirties pastatas nepatenka į šioje teisės normoje apibrėžtą kitos paskirties pastato sąvoką. Dėl to pagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai ginčo pastatą netinkamai kvalifikavo kaip patenkantį į DGNKPPSBĮ normų reguliavimo sritį. Darytina išvada, kad teismai, netinkamai kvalifikavę ginčo pastatą, ginčą išsprendė netinkamai taikydami materialiosios teisės normas. Šis nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

60.       Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad nors ginčo pastatas yra gamybos, pramonės paskirties, jame yra 10 gyvenamųjų patalpų (butų). Taigi nustatyta, kad, priklausomai nuo gyvenamųjų patalpų lokalizacijos pastate, tam tikra ginčo pastato dalis ar jo dalys pagal faktinį naudojimą ir išviešintą gyvenamųjų patalpų paskirtį faktiškai yra gyvenamosios paskirties. Patalpų savininkų teisių jungtis į bendriją įgyvendinimo prasme ši pastato dalis (dalys) galėtų būti vertinama kaip savarankiškas statinys. DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viename pastate draudžiama steigti daugiau kaip vieną bendriją, išskyrus atvejus, kai pastato dalis turi atskirus inžinerinių tinklų įvadus ir autonomines inžinerines sistemas. Šioje teisės normoje atskirų inžinerinių tinklų įvadų ir autonominių inžinerinių sistemų buvimas nurodytas kaip sąlyga, sudaranti prielaidą viename pastate steigti daugiau nei vieną bendriją. Atskirų inžinerinių tinklų įvadų ir autonominių inžinerinių sistemų buvimas taip pat vertintinas kaip sąlyga, sudaranti prielaidą bendriją pastate steigti ne viso jo mastu, bet tik toje pastato dalyje, kuri turi atskirus inžinerinių tinklų įvadus ir autonomines inžinerines sistemas. Bendrijos steigimas viso pastato mastu ar tik jo autonomiškoje dalyje, turinčioje atskirus inžinerinių tinklų įvadus ir autonomines inžinerines sistemas, lemia bendrijos kompetencijos ribas, bendrojo naudojimo objektų aprašą. Nagrinėjamoje byloje teismai, netinkamai kvalifikavę ginčo pastatą, netyrė ir nenustatė faktinių aplinkybių dėl autonomiškų ginčo pastato dalių egzistavimo ir šia prasme Bendrijos kompetencijos bei teisės sudaryti ginčijamas Sutarties bei Susitarimų dalis dėl ieškovių, kurios nėra Bendrijos narės. Šiuo aspektu taip pat tirtinos ir nustatytinos ieškovių nurodytos aplinkybės, jog Sutarties priede buvo nurodytas sąrašas pastato patalpų savininkų, kuriems paslaugos neteikiamos, tarp jų buvo ir ieškovės, o Susitarimais atsakovės išplėtė asmenų, kuriems teikiamos paslaugos, ratą, įtraukdamos visus pastato patalpų savininkus – taip pat ir ieškoves.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

61.       Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

62.       Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams.

63.       Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

64.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

65.       Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

66.       Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

67.       Kasaciniu skundu ieškovės nurodo, jog jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, darys išvadą, kad DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalis, nustatanti specialias taisykles priimti daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkų sprendimą dėl DGNKPPSBĮ nurodytos bendrijos įsteigimo, leidžia tokia pačia tvarka bei sąlygomis priimti tokį patį sprendimą bet kokio kito pastato atveju, toks sprendimas reiškia ir tokios bendrijos paskyrimą pastato administratore, tai konstatuotina, jog iškyla abejonių dėl DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, jos 23 straipsniui, nes pirmiau nurodyta įstatymo nuostata leidžia priimti bendraturčių sprendimus dėl bendros nuosavybės valdymo ir naudojimo tų bendraturčių balsais, kurių turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis nesudaro daugumos (didesnės kaip 1/2 dalies), o atskirais atvejais – nežymią dalį, neišlaikomas teisių ir pareigų, bendrosios dalinės nuosavybės dalių proporcingumo principas. Ieškovės teigia, jog DGNKPPSBĮ normų aiškinimas taip, kad jos nustato išimtis iš bendros taisyklės, suteikia daliai bendraturčių nepagrįstą pranašumą prieš kitus bendraturčius, reikštų tų normų prieštaravimą Konstitucijos 23 straipsniui ir būtinumą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

68.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, DGNKPPSBĮ normose, taip pat ir šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, bylos procesinių dokumentų argumentus, nusprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai. Taigi, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilus pagrįstų abejonių dėl DGNKPPSBĮ 6 straipsnio 3 dalies konstitucingumo, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju buvimas nenustatytas (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, bylos procesinės baigties

69.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neformuluojantys kasacijos pagrindo arba neturintys įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

70.       Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų materialiosios teisės pažeidimų, nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Konstatuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to apskųsti teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71.       Kadangi byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstinas šio teismo, bylą išnagrinėjus iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Gediminas Sagatys

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Antanas Simniškis

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Dalia Vasarienė