Administracinė byla Nr. I-50-331/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 38, 74

(S)

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant atsakovės atstovei U. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 1V-833 netenkino pareiškėjos prašymo dėl pilietybės atkūrimo (b. l. 14).

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5) ir prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 1V-833 (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją priimti sprendimą atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog Įsakymu buvo nuspręsta netenkinti jos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Jos tėvas E. V. L. gimė (duomenys neskelbtini), iki 1952 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1952-12-20 išvyko už dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos ribų į (duomenys neskelbtini), nes buvo pašauktas ten atlikti privalomąją karinę tarnybą, nuo 1957 m. nuolat gyveno dabartinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje iki pat mirties (duomenys neskelbtini), nuo 1991-10-18 jis buvo (duomenys neskelbtini) piliečiu. Taigi pareiškėja, jos sūnus A. K. (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) ir dukra O. R. (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), būdami E. L. palikuonimis pagal 2010-12-02 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą Nr. XI-1196 (toliau – ir Pilietybės įstatymas) pateikė prašymą suteikti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi jie tenkina Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies išimties sąlygas ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, tai turi teisę neatsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės. Vidaus reikalų ministerijos Įsakyme minima Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, kurioje faktiškai yra dvi normos, viena iš jų nurodo, jog būtinas yra nebuvimas kitos valstybės piliečiu. Vis dėlto, minėtas reikalavimas yra bendro pobūdžio ir negali būti taikomas asmenims, kurie tenkina Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus, kas tiesiogiai yra numatyta Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje. Įsakyme nėra nurodoma jokia priežastis, kodėl pareiškėjai ir jos vaikams netaikoma sąlyga, nurodyta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkte. Be to, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2012-11-29 rašte Nr. (15/3-7) 10K-34582 nurodoma, kad pareiškėjai buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę remiantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nes ji neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, bei Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės. Šiame Migracijos departamento rašte nepagrįstos priežastys, kodėl pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėja mano, kad atitinka visus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkto reikalavimus todėl, kad: 1) jos senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940-06-15; 2) jis išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini) iki 1990-03-11; 3) 1990-03-11 jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini); 4) jis turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pilietybės įstatyme nenumatyta kitokių reikalavimų ar išimčių, todėl Migracijos departamento paaiškinimas nepakankamas ir prieštarauja Pilietybės įstatymo normoms. Vidaus reikalų ministerijos Įsakymas yra nepagrįstas, kadangi jame nenurodomos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinimo priežastys, bei neteisėtas, kadangi neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies antro sakinio nuostatų ir Pilietybės įstatymo 3 ir 4 punktų.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 112), todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 37–39) paaiškino, kad Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir 32 straipsnio 2 punktu. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turintys neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ją gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pareiškėja turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir nėra atsisakiusi (duomenys neskelbtini) pilietybės. Vadinasi, vadovaujantis Pilietybės įstatymo nuostatomis ji gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik, jei atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą. Pilietybės įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 2 punktas), yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11 ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 3 punktas), yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (7 straipsnio 4 punktas). Pareiškėja teigia, kad ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą, nes yra asmens, nurodyto 7 straipsnio 3 punkte, palikuonis, t. y. teigia, kad jos protėvis pasitraukė iš Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas E. V. L., gimęs (duomenys neskelbtini), 1952-12-20 išvyko iš Lietuvos Respublikos atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini), nuo 1957 m. jis gyveno (duomenys neskelbtini)iki mirties (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos manymu, tai reiškia, kad jos tėvas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktą, t. y. yra „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11“. Pilietybės įstatyme sąvoka „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11“ nėra detaliau paaiškinama. Teisės akte (jo dalyje) nustatytos sąvokos negalima nagrinėti paliekant nuošalyje kurį nors toje sąvokoje vartojamą žodį arba kurią nors tos sąvokos apibrėžimo formuluotę, nes taip būtų ignoruojamas atitinkamo teisinio reguliavimo vieningumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002-12-24 nutarimas), lingvistinis aiškinimas turėtų būti taikomas kartu pasitelkiant ir istorinį, įstatymo leidėjo ketinimų, precedentinį, istorinį metodus. Atsakovė mano, kad šios Pilietybės įstatymo nuostatos tikslas – pilietybę atkurti tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iš Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių. Įstatymo tikslą neteikti pilietybės bet kuriam iš Lietuvos pasitraukusiam asmeniui okupacinio režimo laikotarpiu ne dėl išskirtinių, o įprastų socialinių, ekonominių (tokių, kaip vedybos, darbas) motyvų, inter alia atskleidžia Pilietybės įstatymo nuostatos, kurios po 1990-03-11 išvykusiems asmenims netaiko išimtinių sąlygų atkurti prarastą pilietybę. Pabrėžtina, kad 1990-03-11 sutampa su Lietuvos valstybės 1940-06-15 Sovietų Sąjungos įvykdytos valstybės okupacijos, vėliau – aneksijos bei inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, laikotarpio pabaiga. Vadinasi įstatymo leidėjas, nesuteikdamas po 1990-03-11 išvykusiems asmenims išimtinių sąlygų, laiko juos, asmenimis, kurie sąmoningai, dėl motyvų, nesusijusių su jokiomis istorinėmis, politinėmis priežastimis, nesusijusių su pasipriešinimu okupaciniam režimui, praranda ryšį su Lietuvos Respublika. Ir, priešingai, suteikdamas asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990-03-11, išimtines sąlygas, šias nuostatas sieja su ypatingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu – okupacija, taigi ir pasitraukimas turėtų būti priverstinis, siejamas su istoriniais, politiniais, pasipriešinimo okupaciniams režimui motyvais. Tai patvirtina ir įstatymo priėmimo metu išsakyti šių nuostatų priėmimo motyvai: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012-03-13 rašte Nr. 1557 cituojamos 2010-06-01 Seimo plenarinio posėdžio ištraukos, kuriose pasitraukimas iš Lietuvos siejamas su pasitraukimu iš okupacinio režimo, vengimu būti tokiame režime, toks pasitraukimas nelaikomas visiškai laisvu valios išreiškimu; Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projektui 2008-04-15 Nr. XP-2952 ir 2008-06-25 Nr. XP-2952(3), kuriose panašios nuostatos, t. y. sąvoka „asmenys, pasitraukę iš Lietuvos 1940-06-15 – 1990-03-11“ aiškinama kaip reiškianti asmenis, kurie ne savo valia išvyko iš Lietuvos arba išvyko dėl jiems kilusios grėsmės dėl istorinių politinių aplinkybių. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003-12-30 ir 2006-11-13 nutarimuose pažymi: „Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Atsakovė mano, kad Pilietybės įstatymo nuostatų aiškinimas, pagal kurį teisę į dvigubą pilietybę turėtų visi asmenys, kurie iki 1990-03-11 išvyko iš Lietuvos dėl bet kokių priežasčių, nepagrįstai išplėstų tokių asmenų ratą ir prieštarautų Konstitucinio Teismo pateiktam išaiškinimui. Pareiškėjos atveju jos tėvas išvyko iš Lietuvos tarnauti Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose, jose tarnavo nuo 1952-12-23 iki 1980 m., taigi toks išvykimas iš Lietuvos tikrai negali būti vertinamas kaip išvykimas dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių, okupacinio režimo grėsmės. Vien formalus vertinimas, kai nebūtų atsižvelgiama į tai, kad asmuo iki 1990-03-11 išvyko ir apsigyveno buvusios Sovietų Sąjungos, 1940-06-15 okupavusios Lietuvą, teritorijoje tarnauti šios valstybės (ar jos teisių perėmėjos – Rusijos Federacijos) karinėse pajėgose bei įgijo jos pilietybę, gali iškreipti Pilietybės įstatyme nustatytą tikslą – pilietybę atkurti tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iš Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, atsakovė mano, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Pilietybės įstatymo nuostatas, todėl neturėtų būti panaikintas. Pareiškėja taip pat prašo teismo įpareigoti vidaus reikalų ministrą priimti sprendimą atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pastebėjęs, jog administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tai sąlygoja „valdžių padalijimo“ principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2667-12). Tai reiškia, kad teismas negali priimti sprendimo už viešojo administravimo subjektą, tik gali jį įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

S k u n d a s   a t m e s t i n a s

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012-11-21 įsakymo Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 75). Taigi teismui svarbu nustatyti, ar buvo teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ar 4 punktų nuostatas.

Nustatyta, kad pareiškėja, būdamas (duomenys neskelbtini) pilietė (b. l. 45), 2011-11-28 prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 41-43). Kaip pagrindą Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti nurodė, kad jos senelis E. V. L.  iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) pasitraukė iki 1990-03-11. Senelis E. L. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės įstatymo įsigaliojimo dienos (1991-10-18), nuo 1975-11-25 jis buvo registruotas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirė.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal šį reikalavimą, atsisakymas kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Teismo vertinimu, šiame ginče, reikia nustatyti, ar pareiškėja atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąlygas, t. y. ar ji gali būti pripažįstama asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990-03-11 ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuoniu.

Migracijos departamentas 2012-11-13 teikimu Nr. (15/3-7)13P-1197 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (b. l. 70-72), įvertinęs senelio E. V. L. išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos nuolat gyventi į kitą valstybę iki 1990-03-11 faktui patvirtinti pateiktus dokumentus: TSRS gynybos ministerijos tarnybos lapo, išduoto E. V. L.  (duomenys neskelbtini) karinio komisariato, kopiją, apie tai, kad papulkininkis inžinierius E. L. atliko karinę tarnybą, nuo 1952-12-13 iki 1953-05-04 – kursantas (Karinė dalis Nr. 01601), nuo 1953-05-05 iki 1956-04-27 – kursantas (duomenys neskelbtini) karinė priešlėktuvinės gynybos radiotechnikos mokykla); nuo 1956 iki 1979 m. – tarnyba Priešlėktuvinės gynybos 21-ojo radiotechnikos pulko radiolokaciniuose padaliniuose, Priešlėktuvinės gynybos 2-oje atskiroje armijoje; 1979-08-21 išleistas į atsargą (b. l. 59–63); taip pat (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų valdybos 2011-11-16 raštas Nr. 8-4052 (b. l. 65), kuriame nurodyta, jog E. L. – (duomenys neskelbtini) pilietis nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės įstatymo įsigaliojimo dienos (1991-10-18), nuo 1975-11-25 jis buvo registruotas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirė. Atsižvelgdamas į tai, kad išvykimas mokytis į karinę mokyklą ir tarnavimas Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose negali būti laikomas pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990-03-11 ir ši aplinkybė neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nustatyto atvejo, siūlė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl pilietybės atkūrimo, kaip neatitinkančio Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Vidaus reikalų ministras 2012-11-21 įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V-833 (b. l. 75), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, taip pat atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2012-11-13 teikimą Nr. (15/3-7)13P-1197, nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėja teigia, kad ji pilnai atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jai turi būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes Seimas (įstatymų leidėjas) sąvokos „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11“ apibrėžimą įtvirtina Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmeniu pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990-03-11 laikomas iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990-03-11 išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990-03-11 jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, kuriame reglamentuojami atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi  Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Teismui įvertinus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, laiko, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis,  nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis. Šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Todėl teismas, vertindamas  Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas, yra saistomas pilietybės sampratą aiškinančiomis oficialiomis konstitucinės doktrinos nuostatomis.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija  – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005-09-20 nutarimas). Teismas savo priimtuose nutarimuose yra suformavęs plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną bei atskleidęs daugelį jos aspektų, taip pat pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo išimties tvarka, pilietybės grąžinimo ir kitus klausimus. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998-11-11, 2003-12-30, 2006-11-13 nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), o  dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai.  Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Tokia Konstitucinio teismo nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013-03-13 sprendime. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Taigi,  formuluotė „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo prasme, yra asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990-03-11, jis negali būti tapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11 bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja yra palikuonis asmens, kuris iš Lietuvos išvyko 1952 m. gruodžio mėnesį, nes buvo pašauktas tarnauti Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose, mokėsi karinėje (duomenys neskelbtini) radiotechnikos mokykloje, įgijo atitinkamą karininko laipsnį ir atlikinėjo tikrąją karinę tarnybą iki 1979-08-17. Teismo vertinimu, toks išvykimas dėl tarnybos kariuomenėje ir pasilikimas joje tarnauti po karinės mokyklos baigimo nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Dėl šios priežasties išvykęs asmuo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme nelaikomas pasitraukusiu ir bandymas jį prilyginti šiame punkte nurodytiems asmenims negalimas. Pareiškėja nėra pateikusi į bylą jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog yra asmens, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės, palikuonis.

Įvertinus aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis, pagrindą  (išvykimas iš Lietuvos dėl pašaukimo atlikti karinę tarnybą) suteikti pilietybę, objektyviai įvertino išimtinumo kontekste, vidaus reikalų ministerijos 2012-11-21 įsakymas Nr. 1V-833 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismui pripažinus, kad ginčo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją priimti sprendimą atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę.

              Netenkinus pareiškėjos reikalavimų, nėra teisinio pagrindo priteisti  bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

n u s p r e n d ž i a:

              pareiškėjos R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

              Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Kolegijos pirmininkas                                                                                        Henrikas Sadauskas

Teisėjai                                                                                                     Egidija Puzinskaitė

                                                                                                                  Nijolė Žalnieriūnienė