Civilinė byla Nr. e2-3922-887/2019

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00588-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.9.2.; 2.6.29.1; 2.6.29.4.; 3.1.7.4.; 3.1.7.8.;

3.2.3.1.; 3.2.4.4; 3.2.6.1.

(S)

ALYTAUS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 4 d.

Alytus

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teisėja Agnė Petkevičienė,

sekretoriaujant Rasai Marcinkonei,

dalyvaujant ieškovo UAB „He-Ma“ atstovui V. A., atsakovui L. R., jo atstovui advokatui Rimantui Prėskieniui, trečiajam asmeniui A. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „He-Ma“ ieškinį atsakovui L. R. dėl piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo byloje, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Z..

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovas UAB „He-Ma“ patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo L. R. 4 800,00 Eur, 5 % dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (4 800,00 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. kovo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas UAB „He-Ma“ patikslintame ieškinyje nurodė bei atstovas V. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pradinis kreditorius A. Z. ir atsakovas L. R. yra pažįstami. 2018 metų vasarą atsakovas pasakojo pradiniam kreditoriui apie tai, kad jis ketina pradėti verslą ir, kad verslo vykdymui reikia pinigų. A. Z. sutiko paskolinti atsakovui 4 800,00 Eur. Pradinis kreditorius pinigus pervedė atsakovui trimis mokėjimo pavedimais 2018 m. liepos 24 d. Rašytinės paskolos sutarties šalys nesudarė ir dėl konkretaus paskolintų lėšų grąžinimo termino nesusitarė. A. Z. 2019 m. vasario 7 d. rašytiniu pranešimu pareikalavo atsakovo ne vėliau kaip iki 2019 m. vasario 11 d. grąžinti jam paskolintas pinigines lėšas. Atsakovas 2019 m. vasario 8 d. raštu atsakė pradiniam kreditoriui, kad jo reikalaujamų piniginių lėšų negrąžins, nes nėra nieko skolingas. Pradinis kreditorius ir ieškovas 2019 m. vasario 11 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria A. Z. perleido, o UAB „He-Ma“ įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl 4 800,00 Eur piniginių lėšų (skolos). Ieškovas 2019 m. vasario 21 d. rašytiniu pranešimu informavo atsakovą apie sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir jos pagrindu įgytą reikalavimo teisę į atsakovą. Prie pranešimo buvo pridėti visi įrodymai, patvirtinantys reikalavimo teisės perleidimą. Šiuo pranešimu ieškovas pareikalavo atsakovo sumokėti 4 800,00 Eur skolą ieškovui iki 2019 m. vasario 28 d., tačiau atsakovas ieškovo reikalavimo neįvykdė. Prie ieškinio pridedami įrodymai patvirtina, kad pradinis kreditorius perdavė paskolos dalyką (t. y. 4 800,00 Eur sumą) atsakovui 2018 m. liepos 24 d. Todėl laikoma, kad paskolos sutartis tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta 2018 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita. Tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų tenkinti ieškovo reikalavimą dėl 4 800,00 Eur, kaip paskolos sumos priteisimo iš atsakovo, minėta suma turėtų būti priteista ieškovui iš atsakovo taikant nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo institutą. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos minėto instituto taikymui. Skolos pirkimo metu trečiasis asmuo paaiškino, kad tai yra galiojanti skola, kurios nepavyko išsireikalauti.

Atsakovas L. R. atsiliepime nurodė bei teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad su ieškiniu visiškai nesutinka, kadangi ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės neatitinka tiesos. CK 6.871 straipsnio 3 dalies nuostatose numatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Skolos raštelis, atitinkantis įstatymo reikalavimus, buvo pasirašytas atsakovo ir A. Z. sudarant 2017 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartį. Jis kartu su A. Z. nusprendė pasirašyti skolos raštelį, kurį parengė ir jam pasirašytą atidavė A. Z.. Paskolos raštelyje buvo nurodyta paskolos suma ir jos grąžinimo terminas. Nurodytas paskolos lapelis buvo surašytas vienu egzemplioriumi ir iki paskolos grąžinimo buvo saugomas pas atsakovą, kaip dokumentas, patvirtinantis reikalavimo teisę. Skola atsirado kuomet atsakovas atliko darbus trečiojo asmens sodyboje, medžioklės plotuose ir šis už darbus nesusimokėjo, dėl to buvo pasirašytas paskolos raštelis. Grąžinus skolą, minėtą skolos raštelį atsakovas perdavė A. Z., o sau pasiliko šio raštelio kopiją. Grąžinta buvo ne visa suma, tačiau atsakovas tam neprieštaravo, padarė nuolaidą, džiaugėsi, kad apskritai sugrąžino pinigus. Ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, kad A. Z., pervesdamas atsakovui pinigus, suteikė paskolą, yra neatitinkančios tikrovės, kadangi minėtų piniginių sumų pervedimai į atsakovo sąskaitą buvo atsakovo trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimas. Nesuprantama, kaip ieškovas galėjo perpirkti skolą nesant jokio dokumento patvirtinančio skolos buvimą. Visa tai nulėmė giminystės ryšiai, be to, UAB „He-Ma“ yra skolinga atsakovo įmonei UAB „Kubita“ ir vyksta kitas teisminis procesas. Toje byloje taip pat skola susidariusi dėl neapmokėjimo už atliktus darbus. Apie reikalavimo perleidimą jokių pranešimų negavo, tik iš ieškovo gavo pranešimą susimokėti skolą. 

Atsakovo L. R. atstovas advokatas Rimantas Prėskienis teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, paaiškino, kad kelia abejonių paskolinių santykių atsiradimo pagrindas – sutarties forma neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, be to, reikalavimas neterminuotas. Pranešimas apie reikalavimo perleidimą atsakovui nebuvo įteiktas, dėl to buvo eliminuota atsakovo teisė ginčyti atliktą veiksmą. Reikalavimo perleidimo sutartyje nenurodyti jokie priedai ir tai reiškia, kad reikalavimo perleidimo metu paskolos sutartis neegzistavo. Mano, kad neva tarp fizinių asmenų – atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra negaliojanti. Po reikalavimo sumokėti skolą, visi įstatymo nustatyti terminai pažeisti. Paskolos sutartis net reikalavimo perleidimo metu neegzistavo be to, nebuvo jokio teisinio pagrindo sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį. Naujasis kreditorius įsipareigojo apie tai informuoti atsakovą, tačiau įsipareigojimo neįvykdė. Reikalavimo perleidimo sutartis kelia abejonių, nes ji sudaryta tarp giminaičių. Ieškovo pareiga šioje byloje buvo įrodyti, kad sandoris buvo sąžiningas, tačiau teismui tokie įrodymai nebuvo pateikti.  

Trečiasis asmuo A. Z. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, paaiškino, kad sutinka su ieškinio reikalavimais. Jis su atsakovu buvo gerai pažįstami, atsakovas kažkada dirbo UAB „He-Ma“. Tarp jo ir atsakovo buvo žodinis susitarimas dėl trumpalaikės paskolos suteikimo. Jis paskolino atsakovui 4 800,00 Eur sumą neilgiau kaip šešiems mėnesiams. Vertina, kad 2018 m. liepos 24 d. atlikus piniginių lėšų pavedimus, tarp jo ir atsakovo susiklostė paskoliniai santykiai. Praėjus šešių mėnesių terminui, parašė atsakovui priminimą dėl skolos grąžinimo. Reikalavimo teisę jis perleido dėl savo užimtumo, kad kiti galėtų išspręsti šį klausimą. Ar atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimą nieko paaiškinti negali. Neigia, kad atsakovas atliko kokius nors darbus už kuriuos jis nesumokėjo. Jeigu ir buvo darbiniai santykiai tai tarp UAB „Kubita“ ir UAB „He-Ma“, tarp jų, kaip fizinių asmenių, jokie darbiniai santykiai nebuvo susiklostę. Atsakovo pateiktą į bylą 2019 m. rugsėjo 21 d. skolos raštelį pamatė pirmą kartą prasidėjus šiam procesui. Šis skolos raštelis sudubliuotas ir netikras, vieno dokumento viršus ir kitame dokumente buvęs jo parašas sudėti į vieną ir padaryta kopija. Jis jokio skolos raštelio nepasirašinėjo. Į teisėsaugos institucijas dėl netikro skolos raštelio nesikreipė. Skolos raštelyje nurodytas klaidingas gyvenamosios vietos adresas, su kuriuo jis neturi nieko bendro.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškovas tvirtina, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens (pradinio kreditoriaus) 2018 m. liepos 24 d. susiklostė paskoliniai santykiai, kuomet trečiasis asmuo bankiniais pavedimais pervedė atsakovui 4 800,00 Eur. Atsakovas pinigų negrąžino, ieškovas su trečiuoju asmeniu pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens 2017 m. rugsėjo 21 d. susiklostė paskoliniai santykiai, kuomet atsakovas atliko darbus trečiajam asmeniui ir šiam nesusimokėjus, jie pasirašė skolos raštelį 5 000,00 Eur sumai. 2018 m. liepos 24 d. trečiojo asmens bankiniai pavedimai 4 800,00 Eur sumai atsakovui, t. y. skolos grąžinimas.

Esminiai paskolos sutarties, kurios samprata numatyta CK 6.870 straipsnio 1 dalyje, elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Atitinkamai bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017).

Įrodyti pinigų perdavimą ir gavusio asmens įsipareigojimą juos grąžinti turi paskolinių santykių egzistavimą nurodantis asmuo (CPK 178 straipsnis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais – rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Byloje nustatyta, kad ieškovas trečiojo asmens ir atsakovo teisinių santykių buvimą grindžia banko mokėjimo nurodymais, kuriais į atsakovo banko sąskaitą 2018 m. liepos 24 d. trimis pavedimais Nr. 996, 997, 998 buvo pervestos įvairios pinigų sumos, iš viso – 4 800,00 Eur, jų mokėjimo paskirtyje nurodant „papildymas“. Byloje nėra ginčo tarp šalių, kad šias lėšas atsakovas gavo. Tačiau, atsakovo teigimu, šios piniginės lėšos pervestos pagal tarp atsakovo ir trečiojo asmens 2017 m. rugsėjo 21 d. susiklosčiusius paskolinius santykius, kuomet atsakovas atliko darbus trečiajam asmeniui ir šiam nesusimokėjus, jie pasirašė skolos raštelį 5 000,00 Eur sumai. 2018 m. liepos 24 d. trečiojo asmens bankiniai pavedimai 4 800,00 Eur sumai atsakovui, t. y. skolos grąžinimas. Bankiniai pavedimai nebuvo trečiojo asmens paskola atsakovui.

Ieškovas (naujasis kreditorius) įrodinėdamas, kad atsakovui buvo suteikta paskola, teismui pateikė pirmiau nurodytus tris 2018 m. liepos 24 d. banko mokėjimo nurodymus 4 800,00 Eur sumai. Patvirtino, kad pradinis kreditorius paaiškino, jog tarp jo ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl trumpalaikės paskolos suteikimo. Daugiau teismui jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, patvirtinantys trečiojo asmens paskolos suteikimą atsakovui, nepateikti. Tuo tarpu atsakovas pateikė teismui jo ir trečiojo asmens pasirašytą 2017 m. rugsėjo 21 d. skolos raštelį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz.: ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant klausimą apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės raiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovo pateiktame paskolos raštelyje nurodyta: „Aš, A.Z., gim., gyv. < ...> 2017 m. rugsėjo 21 d. pasiskolinau iš L.R., gim., gyv. <...> 5 000,00 (penkis tūkstančius eurų). Pinigų sumą įsipareigoju grąžinti iki 2018 m. gruodžio 21 d. Pinigus gavau 2017 m. rugsėjo 21 d. Parašas <...>A.Z.“.

Teismas pažymi, jog skolos raštelyje lingvistinė išraiška ,,pasiskolinau“ aiškiai apibrėžia įvykusį teisinį veiksmą – paskolą, nurodyta pinigų suma, kuri įrašyta ne tik skaičiais, bet ir žodžiais. Todėl teismas laikosi nuostatos, jog raštelio turinys liudija apie tarp šalių egzistavusius realius skolinius teisinius santykius. Protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, neprisiėmęs skolinės prievolės, paskolos davėjui, nepasirašytų skolos lapelio su įrašu „pasiskolinau“, „įsipareigoju grąžinti“ patvirtinančiu konkrečios paskolos sumos suteikimą. Trečiasis asmuo ginčija paskolos raštelio tikrumą, jis tvirtina, kad skolos raštelio niekada nepasirašinėjo, kad jis suklastotas. Tačiau pats trečiasis asmuo patvirtino, kad dėl nurodytų aplinkybių į teisėsaugos institucijas nesikreipė, teismui nepateikti jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, patvirtinantys trečiojo asmens nurodytas faktines aplinkybes. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo kvestionuoti 2017 m. rugsėjo 21 d. skolos raštelio tikrumą.

Vertintina, jog skolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, kas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Byloje nustatyta, kad atsakovas pateikė į bylą skolos dokumento (raštelio) kopiją bei paaiškino, jog trečiasis asmuo 2018 m. liepos 24 d. bankiniais pavedimais skolą grąžino, nors ir ne visą jis pretenzijų dėl to nereiškė. Todėl jis skolos raštelio originalą sugrąžino trečiajam asmeniui, o sau pasiliko tik kopiją. Teismo vertinimu, atsakovo paaiškinimas logiškas, nuoseklus, nesant priešingų įrodymų, pastaroji faktinė aplinkybė patvirtina atsakovo argumentų teisingumą.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. rugsėjo 21 d. pasirašytas skolos raštelis, kurio pagrindu tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostė paskoliniai santykiai. Trečiasis asmuo įsipareigojo 5 000,00 Eur grąžinti atsakovui iki 2018 m. gruodžio 21 d. Trečiasis asmuo 2018 m. liepos 24 d. bankiniais pavedimais pervedė atsakovui 4 800,00 Eur. Todėl teismas įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų parodymus, byloje esančių įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įvykių chronologiją, daro išvadą, kad ieškovas savo reiškiamo reikalavimo neįrodė, tuo tarpu atsakovo atsikirtimai teismui abejonių nesukėlė.

Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų tenkinti ieškovo reikalavimą dėl 4 800,00 Eur, kaip paskolos sumos priteisimo iš atsakovo, minėta suma turėtų būti priteista ieškovui iš atsakovo taikant nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo institutą.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012).

Civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja rungimosi principas, reiškiantis, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12 straipsnis). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo, ieškovo įsitikinimu egzistuoja visos sąlygos šio instituto taikymui. Visgi, nepaisant minėtų aplinkybių, teismas pažymi, jog vien tai, kad atsakovui buvo pervestos piniginės lėšos, nereiškia, kad jis nepagrįstai praturtėjo.

Teismas pažymi, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens, tai ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ išraiška.

Šios kategorijos bylose turi būti vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, reglamentuota CPK 178 straipsnyje, kad įrodyti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kad neigia, todėl būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti, kad turtas įgytas esant teisiniam pagrindui tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

Byloje esantys įrodymai bei ieškinio reikalavimais apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos patvirtina, jog 2018 m. liepos 24 d. banko mokėjimo nurodymais Nr. 996, 997, 998 trečiasis asmuo į atsakovo sąskaitą pervedė 4 800,00 Eur. Mokėjimo paskirtyse nebuvo nurodyta mokėjimo nurodymo konkreti paskirtis. Atsakovas pateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių lėšų gavimo pagrindą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, trečiojo asmens veiksmai pervedant į atsakovo sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, po to kai praktiškai analogiškai sumai tarp jų buvo pasirašytas skolos raštelis, sudaro pagrindą išvadai, kad pagal 2017 m. rugsėjo 21 d. skolos raštelį trečiasis asmuo turėjo įsiskolinimą atsakovui, kurį sugrąžino 2018 m. liepos 24 d. bankiniais pavedimais. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys sudaro pagrindą abejoti ieškovo reikalavimų pagrįstumu, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys netenkintinas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, jog ieškinio reikalavimai kildinami iš 2019 m. vasario 11 d. reikalavimų perleidimo sutarties, pagal kurią ieškovas (naujasis kreditorius) iš trečiojo asmens A. Z. (pradinis kreditorius) įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl 4 800,00 Eur piniginių lėšų.

Reikalavimo perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis).

Reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiama reikalavimo teisė. Minėta, kad pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, o vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės).

CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Įstatyme nustatytas objektyvus išieškojimo negalimumas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis), kuriam esant draudžiama perleisti reikalavimą, tačiau paaiškėjus, kad buvo perduotas negaliojantis reikalavimas, tam tikrais atvejais kyla civilinė atsakomybė (CK 6.105 straipsnio 1 dalis, 6.107 straipsnio 3 dalis). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo A. Z. neturėjo reikalavimo perleidimo sutarties metu reikalavimo teisės atsakovui ir neturėjo teisės ją perleisti. Atitinkamai vertintina, kad ieškovas neįgijo teisėtos ir galiojančios reikalavimo teisės.

Be to, atsakovas nurodo, kad nei trečiasis asmuo, nei ieškovas jo neinformavo apie reikalavimo perleidimo faktą, nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, kas numatyta yra įstatyme.

Pažymėtina, jog CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma, apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta viešu skelbimu CK 1.65 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 6.109 straipsnio 2 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu nei ieškovo atstovas, nei trečiasis asmuo negalėjo paaiškinti, ar atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Ieškovas pateikė į bylą 2019 m. vasario 21 d. raštą, kuriame atsakovui adresuojamas reikalavimas susimokėti skolą bei informuojama apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą, prieduose nurodoma, jog pridedama reikalavimo perleidimo sutartis. Tačiau teismui nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kada ir kokiu būdu šis raštas buvo pasiųstas atsakovui (elektroniniu paštu, registruota pašto siunta ir pan.), t. y. ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų apie tinkamą skolininko informavimą reikalavimo teises perleidžiant naujajam kreditoriui, o tai įrodyti buvo būtent ieškovo, tvirtinančio apie šios įstatymu reikalaujamos aplinkybės egzistavimą, pareiga (CPK 185 straipsnis). Taigi negalima pagrįsta išvada dėl CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pranešti apie reikalavimo perleidimą įvykdymą, kas teiktų pagrindą ieškovui pasinaudoti reikalavimo perleidimo faktu ir reikalauti iš atsakovo prievolės įvykdymo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Iš ieškovo priteistinos 7,08 Eur išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 92 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265–270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovo UAB „He-Ma“, j. a. k. 149625421, 7,08 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ši suma turi būti pervesta į Valstybinei Mokesčių Inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.

Teisėja                                                Agnė Petkevičienė