Administracinė byla Nr. A-1374-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00677-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir jo patikslinimais kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 450 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. spalio 12 d. dirbo pasiuntiniu. Alytaus PN pareiškėją įdarbino tik 0,5 pareigybės, tačiau pareiškėjas dirbo 8 val. per dieną ir dar papildomai du šeštadienius per mėnesį. Pareiškėjo darbo diena truko nuo 8.30 val. iki 17.00 val. (12.00–12.30 val. pietų pertrauka). Dėl tokių darbo sąlygų pareiškėjui priklausė dvigubai didesnė alga, tačiau Alytaus PN jos neišmokėjo, todėl pareiškėjas patyrė 317 Eur nuostolių. Negaudamas viso atlyginimo pareiškėjas patyrė nepatogumų (negalėjo apsipirkti Alytaus PN esančioje parduotuvėje), todėl, pareiškėjo teigimu, teisinga būtų už tai jam priteisti 350 Eur žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patyrė 100 Eur turtinę žalą dėl to, jog Alytaus PN dingo pareiškėjo daiktai. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog dėl teismui teikiamų skundų jaučiasi persekiojamas, Alytaus PN jam neleidžiama įsigyti vitaminų, kurių iš Alytaus PN tiekiamo maisto negali gauti.  

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimus prašė juos atmesti.

4.       Nurodė, kad Alytaus PN atlyginimą pareiškėjui mokėjo pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, kad jo teisės buvo pažeistos, neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų ir savo veiksmais ar neveikimu padarė pareiškėjui žalą. Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriuje 2016 m. kovo 1 d. gautas pareiškėjo skundas dėl asmeninių daiktų negrąžinimo, skundas nebuvo nagrinėjamas, kadangi pareiškėjas asmeniškai nurodė, jog daiktus gavo ir pretenzijų neturi, taip pat kad raštiško atsakymo į skundą jam nereikia. Alytaus PN pareigūnai pareiškėjui nedarė jokio psichologinio ar fizinio spaudimo, negrasino, nepersekiojo ir neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, kaip ir kiti nuteistieji, gali nevaržomai apsipirkti pataisos namų parduotuvėje. Alytaus PN maitinimas atitinka teisės aktų reikalavimus.   

II.

5.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Alytaus PN direktorius 2015 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-178 pareiškėją nuo 2015 m. gegužės 4 d. paskyrė pasiuntiniu (kurjeriu) 0,5 pareigybės, pareiginės algos koeficientas – 0,45 minimalios mėnesinės algos, tabelio Nr. 14665; Alytaus PN direktorius 2015 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 2-450 pareiškėją nuo 2015 m. spalio 12 d. atleido iš darbo – pasiuntinio (kurjerio), tabelio Nr. 14665; nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. spalio 12 d. žiniaraščiuose nurodyta, kad pareiškėjo darbo diena truko ne ilgiau kaip keturias valandas, maksimalus dirbtų dienų skaičius yra 22 darbo dienos, jam buvo suteikta po mažiausiai dvi poilsio dienas kiekvieną darbo savaitę; pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis (faktiškai išdirbtą laiką) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis.

7.       Ginčo dėl pačios darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos (t. y. koeficiento taikymo, išskaitymų ir pan.) byloje nėra, todėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių atsakovo pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų, todėl darė išvadą, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. spalio 12 d. dirbo 8 darbo val. per dieną bei poilsio dienomis ir kad dėl to jam nesumokėtas 317 Eur darbo užmokestis. Teismas pripažino, jog pareiškėjui darbo užmokestis buvo sumokėtas už faktiškai dirbtą laiką, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą, be to, netgi nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo poilsio dienomis, jis įgytų teisę reikalauti iš atsakovo tik jam suteikti poilsį kitomis dienomis arba šias dienas pridėti prie atostogų, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tokio reikalavimo atsakovui skunde nekėlė.

8.       Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Alytaus PN buvo prarasti pareiškėjui priklausantys daiktai (dvejos „Philips“ ausinės (39,90 Eur), „Acme“ ausinės (25 Eur), USB 8 GB laikmena (12,99 Eur), ausinių prailgintojas (3,99 Eur), tefloninis kaistuvas (10 Eur), kava „Paulig President“ 500 g (5,59 Eur)), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2016 m. sausio 6 d. prašymu pareiškėjas prašė leisti jam parsivežti grįžtant iš atostogų USB laikmeną, MP4 grotuvą, ausines, termosą, keptuvę, ausinių prailgintuvą, tarką, dvi lėkštes. Pareiškėjas 2016 m. kovo 1 d. Alytaus PN direktoriui pateikė skundą dėl jam negrąžintų daiktų (ausinių „Philips“, ausinių prailgintojo, USB laikmenos, kavos „Paulig“) perkeliant iš būrio, tačiau minėto skundo antroje pusėje pareiškėjas pats nurodė, jog raštiško atsakymo į skundą nepageidauja. Iš Alytaus PN Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės duomenų, televizorių, kompiuterių, garso ir vaizdo magnetofonų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, kompaktinių diskų grotuvų ir muzikos instrumentų apskaitos duomenų, civilinių drabužių apskaitos kortelės duomenų matyti, jog pareiškėjas 2015 m. vasario 13 d. turėjo radiją „TMC“, 2015 m. spalio 22 d. – televizorių „Vido“, 2016 m. vasario 24 d. – MP3 grotuvą „Apacer“, striukę, sportines kelnes (2 vnt.), sportinį džemperį (2 vnt.), džinsus. Duomenų, kad pareiškėjo skunde nurodyti daiktai buvo iš jo paimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai, kad Alytaus PN administracija negrąžino jam daiktų (dviejų „Philips“ ausinių, „Acme“ firmos ausinių, USB 8 GB laikmenos, ausinių prailgintojo, tefloninio kaistuvo, kavos „Paulig President“ 500 g) yra nepagrįsti. Tai patvirtina ir pareiškėjo įrašas 2016 m. kovo 1 d. skundo dėl negrąžintų daiktų antroje pusėje, kur pareiškėjas pats nurodė, jog raštiško atsakymo į skundą nepageidauja. Duomenų, jog pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas, ar jį išnagrinėjus jo galbūt pažeistos turtinės teisės nebuvo apgintos, byloje nepateikta (pareiškėjo skundų dėl pataisos namų administracijos veiksmų nagrinėjant jo 2016 m. kovo 1 d. skundą). Iš pareiškėjo skunde, jo papildyme nurodytų, bylos nagrinėjimo metu pateiktų pareiškėjo nekonkrečių, nenuoseklių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų bei nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad atsakovas nepaėmė pareiškėjo nurodytų daiktų teisės aktų nustatyta tvarka, o minėtų apskaitos kortelių duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas minėtus daiktus turėjo, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neatliko priešingų teisei veiksmų ir neturi pareigos atlyginti turtinę 100 Eur žalą.

III.

9.       Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui iš atsakovo priteisti 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

10.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl darbo laiko. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, taip pat neatkreipė dėmesio, kad Alytaus PN specialiai neetapavo pareiškėjo į teismo posėdį, kuris turėjo vykti 2016 metų rugpjūčio mėnesį, o prieš 2016 metų lapkričio mėnesį vaizdo konferencijos būdu vykusį posėdį pareiškėjas gavo kvietimą, grasinantį perkelti jį į kitą lokalinį sektorių. Taigi pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Alytaus PN pareiškėją persekiojo. Be to, teismas 2016 metų lapkričio posėdį vėl atidėjo dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, jog nuo 2016 metų pavasario penkis kartus kreipėsi į Alytaus PN direktorių ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl to, kad jie paaiškintų, kodėl pareiškėjui nebuvo leista pačiam susidėti savo daiktų, tačiau į šiuos pareiškėjo kreipimusis nebuvo atsakyta. Pasak pareiškėjo, nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. jis buvo priverstas pasirašyti, kad jo televizorius ir DVD leistuvas sugedo ir šiuos daiktus nurašyti. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nėra tikslo rašyti išgalvotus skundus. Teigia, jog, kol dirbo Alytaus PN kurjeriu, ne tik negavo viso atlyginimo, tačiau iš jo tyčiojosi kitas nuteistasis, o pareigūnai į tai nereagavo.  

11.       Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 350 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad pareiškėjui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, taip pat 100 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Alytaus PN dingo pareiškėjo asmeniniai daiktai. 

13.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs, kad pareiškėjo teiginius dėl dirbtų darbo valandų bei turėtų asmeninių daiktų paneigia Alytaus PN byloje pateikti įrodymai, o pareiškėjas jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų nepateikė, pareiškėjo skundą atmetė.

14.       Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundą nagrinėjo šališkai ir atsižvelgė tik į atsakovo pateiktus duomenis, o pareiškėjo paaiškinimų nevertino, taip pat nevertino aplinkybių, kad Alytaus PN siekė susidoroti su pareiškėju dėl jo teismui teikiamų skundų, neetapavo pareiškėjo į teismo posėdį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad penkis kartus kreipėsi į Alytaus PN direktorių ir Departamentą dėl to, kad jie paaiškintų, kodėl pareiškėjui nebuvo leista pačiam susidėti savo daiktų, tačiau į šiuos pareiškėjo kreipimusis nebuvo atsakyta, taip pat kad nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo priverstas pasirašyti, kad jo televizorius ir DVD leistuvas sugedo ir šiuos daiktus nurašyti, o kol dirbo Alytaus PN kurjeriu, ne tik negavo viso atlyginimo, tačiau iš jo tyčiojosi kitas nuteistasis ir pareigūnai į tai nereagavo. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nenurodė. Atsakovas apeliacinio skundo nepateikė.

15.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

16.       Kadangi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindą, suformuluotą ir išnagrinėtą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, esą Alytaus PN direktorius ir Departamentas neatsakė į pareiškėjo kreipimusis, kuriais jis prašė paaiškinti, kodėl jam nebuvo leista pačiam susidėti savo daiktų, taip pat kad nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. jis buvo priverstas pasirašyti, kad jo televizorius ir DVD leistuvas sugedo ir šiuos daiktus nurašyti, o kol pareiškėjas dirbo Alytaus PN kurjeriu, iš jo tyčiojosi kitas nuteistasis, tačiau pareigūnai į tai nereagavo, skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos, t. y. prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjas iš šių aplinkybių nekildino. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų savo esme naujų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina. 

17.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, t. y. plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tariamu pareiškėjo persekiojimu bei pareiškėjo procesinių teisių įgyvendinimu.

18.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, o aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius duomenis teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie duomenys pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą apskritai nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tarp nuteistųjų asmenų ir laisvės atėmimo vietų administracijų kylančius ginčus dėl darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo (žr., pvz., 2018 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1578-624/2018) yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Kita vertus, EŽTT ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad tam tikro pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03)).

20.       Nagrinėjamu atveju būtent atsakovui, teigiančiam, kad pareiškėjo darbą jis organizavo laikydamasis teisės aktų reikalavimų, ir tenka pareiga nurodyti bei pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kuriais jis ir disponuoja. Vykdydamas šią pareigą atsakovas į bylą pateikė su pareiškėjo darbu Alytaus PN susijusias aplinkybes patvirtinančius dokumentus: Alytaus PN direktoriaus įsakymus, kuriais pareiškėjas buvo priimtas į pasiuntinio (kurjerio) pareigas (0,5 pareigybės, pareiginės algos koeficientas – 0,45 minimalios mėnesinės algos) bei iš šių pareigų atleistas, pažymą apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, taip pat pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Pažymėtina, kad pareiškėjo darbo laikotarpiai, poilsio ir švenčių dienos bei pareiškėjo dirbtų valandų skaičius atsakovo pateiktuose dokumentuose sutampa, pateikti duomenys nėra prieštaringi, o pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių su jo darbo laiko apskaita susijusių ir Alytaus PN pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų, taip pat pirmosios instancijos teismo neprašė išreikalauti kokius nors konkrečius įrodymus, kurių pareiškėjas negali pats gauti, nereiškė prašymų apklausti kokius nors liudytojus ir (ar) kt.

21.       Dėl pareiškėjo pildant apeliacinį skundą pateiktų kitų Alytaus PN nuteistųjų – P. P., R. K. (R. K.) ir R. N. – patvirtinimų, kad dirbdami kurjeriais Alytaus PN jie dirbo nuo 8.30 val. iki 17 val. (pietų pertrauka nuo 12 val. iki 12.30 val.), pažymėtina, kad šie patvirtinimai minėtų asmenų nėra pasirašyti. Be to, byloje nėra duomenų apie šių asmenų darbo grafiką, sąlygas ir apmokėjimą, t. y. duomenų apie tai, kokiam darbo valandų skaičiui ir kada jie buvo priimti (ir ar apskritai jie Alytaus PN dirbo kurjeriais). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad šie pareiškėjo nurodyti asmenys į teismą dėl neteisingos darbo laiko apskaitos Alytaus PN nesikreipė, nors teise į neturtinės žalos atlyginimą dėl kalinimo sąlygų Alytaus PN naudojosi ne kartą. Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas P. P., R. K. ir (ar) R. N. nė karto nebuvo nurodęs kaip asmenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo skunde nurodytas su darbo laiko apskaita susijusias aplinkybes, kviesti juos liudytojais teismo neprašė, nors teismo proceso metu intensyviai naudojosi teise tikslinti skundą bei teikti teismui su byla susijusius paaiškinimus. Priežasčių, kodėl šiuos asmenis nurodė tik apeliaciniame skunde, pareiškėjas taip pat nenurodė.

22.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Alytaus PN į bylą pateiktais nuosekliais įrodymais apie pareiškėjo darbo laiką ir atlyginimą 2015 m. gegužės 4 d. – 2015 m. spalio 12 d. laikotarpiu bei su tuo susijusius pareiškėjo argumentus bei prašymą priteisti turtinės žalos, kurią jis kildino iš neteisingai apskaitytų jo darbo valandų ir dėl to neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus. 

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo pareiškėjo skundo nagrinėjimą bei neatsižvelgė į tai, jog Alytaus PN pareiškėją persekiojo ir specialiai jo neetapavo į 2016 metų rugpjūčio mėnesį turėjusį įvykti teismo posėdį. Šie pareiškėjo argumentai vertinami kritiškai visų pirma dėl to, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui tikslino ir pildė tris kartus – 2016 m. liepos 6 d., 2016 m. rugsėjo 20 d. ir 2016 m. spalio 13 d., be to, 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. teikė papildomus paaiškinimus dėl Alytaus PN veiksmų ir su skundu susijusių aplinkybių. Reaguodamas į pareiškėjo teikiamus skundo papildymus, nurodytas naujas aplinkybes bei paties pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutarė atidėti teismo posėdį į 2016 m. lapkričio 23 d. ir jį organizuoti vaizdo konferencijos būdu. Šiame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui, Šiaulių apygardos administracinis teismas nutarė priimti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. (teisme gautas 2016 m. rugsėjo 23 d.) skundo papildymą bei įpareigojo atsakovą pateikti papildomus duomenis apie pareiškėjo Alytaus PN turėtus (jo vardu registruotus) daiktus, todėl bylos nagrinėjimą atidėjo į 2017 m. vasario 1 d., posėdį organizuojant vaizdo konferencijos būdu. Pareiškėjas 2017 m. vasario 1 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvauti atsisakė. Taigi pareiškėjo procesinės teisės buvo užtikrintos, jis jomis aktyviai naudojosi, duomenų apie tai, kad Alytaus PN ar pirmosios instancijos teismas nepagrįstai būtų trukdę pareiškėjui naudotis teismine savo teisių gynyba, byloje nėra. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Alytaus PN tikrino pareiškėją dėl narkotinių medžiagų vartojimo bei kvietė atvykti dėl perkėlimo į kitą lokalinį sektorių, taip pat neįrodo pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN siekia su juo susidoroti.   

24.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo darbo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu neatliko neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skundą atmetė. Naikinti ar keisti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                        Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan