Civilinė byla Nr. 3K-3-453/2006
Procesinio sprendimo
kategorijos: 22.1; 30.12.2; 33 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. rugsėjo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. U. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. U. ieškinį atsakovui UAB „IJO“ dėl įpareigojimo atstatyti
statinį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. U. 2004 m. gruodžio 9 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio
pareiškime nurodė, kad pagal 2003 m. spalio 13 d. su UAB „Grinda“ sudarytą
pirkimo–pardavimo sutartį jis įgijo nuosavybės teisę į pastatą–sandėlį
Vilniuje, Šv. Stepono g. 39 (unikalus numeris 1095-3015-7038). Ieškovo teigimu,
kartu su minėtu pastatu, t. y. pagrindiniu daiktu, jo nuosavybėn buvo perduotas
ir šio pastato priklausinys – estakada, ir tai nurodyta UAB „Grinda“ 2004 m.
rugsėjo 27 d. patvirtinime. 2003 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartyje
nepadaryta išlyga, kad priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, taigi
pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį priklausinį (estakadą) ištiko pagrindinio
daikto likimas. Ieškovas taip pat nurodė, kad žemės sklype Vilniuje, Šv. Stepono
g. 39, yra atsakovui UAB „IJO“ priklausantis pastatas, ir atsakovas, vykdydamas
šio pastato statybos (rekonstrukcijos) darbus, savavališkai nugriovė ieškovui
nuosavybės teise priklausančią estakadą. Ieškovas, remdamasis Konstitucijos 23
straipsniu, CK 4.37, 4.39, 4.40, 6.245, 6.251, 6.281 straipsniais, įpareigoti
atsakovą atstatyti neteisėtai nugriautą estakadą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis
apylinkės teismas 2005 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal 2003 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo
sutartį ieškovas įsijo iš UAB „Grinda“ 60,34 kv. m pastatą sandėlį Vilniuje, Šv.
Stepono g. 39, kuris buvo perduotas pirkėjui 2003 m. spalio 20 d. aktu. Teismas
pažymėjo, kad iš nuosavybės teisės perleidimo dokumentų matyti, jog ieškovas
įsijo nuosavybėn ir faktiškai perėmė iš pardavėjo tik 60,34 kv. m ploto
pastatą–sandėlį, ir šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie šio pastato
priklausinius. Teismas taip pat nurodė, kad estakada yra nekilnojamasis turtas,
todėl jos nuosavybės perleidimo sandoris turi atitikti CK 6.393 straipsnyje
nustatytus sandorio formos reikalavimus, taigi ginčo estakada galėjo būti perleista
notarine pirkimo–pardavimo sutartimi. Notarinės formos nesilaikymas daro
sandorį negaliojantį. Teismo nuomone, ieškovo pateiktas UAB „Grinda“ 2004 m.
rugsėjo 27 d. patvirtinimas neatitinka nekilnojamojo turto perleidimo sandorio
turinio ir formos reikalavimų, taip pat jis nelaikytinas įrodymu,
patvirtinančiu, kad estakada yra ieškovo nusipirkto sandėlio priklausinys. Teismas
pažymėjo, kad estakada yra savarankiškas statinys ir jos statybai reikalingas
nustatyta tvarka suderintas projektas (Organizacinis tvarkomasis statybos
techninis reglamentas STR 1.07.01:1999). Baigtas statinys turi būti pripažintas
tinkamu naudoti ir įregistruotas kaip nekilnojamojo turto vienetas (Vyriausybės
2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro
nuostatų 23 punktas). Teismas nurodė, kad byloje nėra dokumentų, jog estakada
buvo pastatyta teisėtai, kad ji nustatyta tvarka buvo priimta eksploatuoti,
taigi ieškovas neįrodė, jog estakada galėjo būti nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutarties dalykas. Be to, Nekilnojamojo turto registro
nuostatų 10 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre turi būti
įrašomi ir saugomi duomenys apie nekilnojamųjų daiktų priklausinius, nurodant
priklausinio priskyrimą konkrečiam nekilnojamajam daiktui ir priklausinio
pavadinimą. Iš Registrų centro pažymėjimo matyti, kad ieškovo įsigyto pastato–sandėlio
priklausinių nėra įregistruota. Teismas konstatavo, kad 2003 m. spalio 13 d.
pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo iš UAB „Grinda“ tik 60,34 kv. m
pastatą sandėlį Vilniuje, Šv. Stepono g. 39, šis pastatas neturi jokių
priklausinių, pastatytų teisėtai, pripažintų nustatyta tvarka tinkamais naudoti
ir įregistruotų nekilnojamojo turto registre. Teismas nusprendė, kad ieškovas
neįrodė savo daiktinių teisių į estakadą atsiradimo pagal 2003 m. spalio 13 d.
pastato–sandėlio pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nėra pagrindo tenkinti
ieškovo reikalavimą dėl daiktinių teisių gynimo, įpareigojant atsakovą
atstatyti estakadą.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 9 d.
nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą
paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 21 d.
antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad Vilniuje, Šv.
Stepono g. 39, kieme yra transporto priemonių apžiūrėjimo duobė (estakada), o
2004 m. rugsėjo 27 d. protokolu konstatuota, jog kieme buvusi transporto
priemonių apžiūrėjimo duobė (estakada) nugriauta. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios
instancijos teisme ieškovas teikė įrodymus, jog ginčo statinys (estakada)
skirtas transporto priemonių apžiūrai, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog
ginčo statinys yra pandusas (nuožulna), kurios funkcinė paskirtis – galimybė
užvažiuoti transporto priemonei į sandėlio patalpą, atmestinas kaip nepagrįstas
bylos medžiaga. Kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, jog estakada kaip statinys, skirtas transporto priemonių apžiūrai,
neturi funkcinio ryšio su sandėlio pastatu, todėl negali būti šio pastato
priklausinys CK 4.19 straipsnio prasme, ir yra savarankiškas objektas.
Kolegijos nuomone, ginčo statiniui netaikytinos Statybos techninio reglamento
STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ normos. Be to,
apelianto pozicija nenuosekli: bylos nagrinėjimo metu jis įrodinėjo, kad ginčo
pastatas yra jam priklausančio sandėlio priklausinys, tačiau kaip priklausinys
jis turėtų būti registruojamas (Nekilnojamojo turto registro nuostatų 10
punktas). Ieškovo nurodytas Reglamentas taikytinas nesudėtingiems (laikiniems)
statiniams, t. y. specialioji norma Nekilnojamojo turto registro nuostatų
atžvilgiu ir statinio priklausiniams netaikytina. Be to, estakada nepatenka į Reglamente
išvardytų nesudėtingų statinių sąrašą, todėl jai, kaip savarankiškam statiniui,
negali būti taikomos Statybos įstatyme nustatytos išimtys nesudėtingų statinių
statyboms. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė,
kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į ginčo
estakadą kaip savarankišką statinį, nes ji nebuvo šios sutarties dalykas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė
ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atstatyti ginčo statinį.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas J. U. prašo
panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 12 d.
sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. lapkričio 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 4.14,
4.19 straipsnius, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnį, Nekilnojamojo
turto kadastro įstatymo 5 straipsnį, nepagrįstai taikė CK 6.393 straipsnio 1
dalį. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų
laikini) statiniai“ 12 ir 12.7 punktuose nustatyta, kad I grupės nesudėtingiems
statiniams taikomos šios Statybos įstatymo reikalavimų išimtys: neatliekami
statinio kadastriniai matavimai, statinio pripažinimas tinkamu naudoti ir
statinio registravimas Nekilnojamojo turto registre. Reglamento priede
pateiktame I grupės nesudėtingų statinių sąrašo 1.2.1 punkte nurodyta, kad prie
tokių statinių priskiriami pandusai. Pandusas yra skolinys, kuris reiškia
transporto priemonės nuovažą arba nuožulną (Lietuvių kalbos komisijos
sprendimas; http://www.vlkk.lt/naujienos/naujiena.227.html).
Ginčo objektas yra nuožulna, kurios funkcinė paskirtis – galimybė užvažiuoti
transporto priemonei, siekiant iškrauti krovinį į greta esantį pastatą–sandėlį.
Taigi ginčo objektas patenka į Reglamento taikymo sferą, todėl estakados
(panduso) kaip nesudėtingo statinio ir kaip statinio priklausinio nereikia
registruoti Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
10 straipsnis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti priklausiniai.
Priklausiniai nėra nekilnojamojo turto kadastro objektai, todėl jiems nėra
atliekami kadastriniai matavimai, neformuojama kadastrinė byla, taigi jie
nenurodomi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše ir yra
nurodyti tik faktiniame statinių išsidėstymo plane. Teismai, neteisingai
aiškindami ir taikydami minėtas teisės normas, padarė nepagrįstas išvadas dėl
privalomo nesudėtingo statinio registravimo, nepagrįstai nelaikė jo sandėlio
priklausiniu ir negynė ieškovo nuosavybės teisės.
2. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir
dėl to priėmė nepagrįstą įrodymais sprendimą (CPK 178, 185, 270 straipsniai).
Teismai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų: nuotraukų, liudytojo K. M. parodymų, patvirtinančių sandėlio ir estakados (panduso)
funkcinį ryšį, taip pat Registrų centro pažymos su techninės apskaitos kortele
ir pastatų Vilniuje, Šv. Stepono g. 39, brėžiniais. Iš šio brėžinio
akivaizdžiai matyti, kad estakada (pandusas) yra tiesiogiai prijungta prie
ieškovo sandėlio, t. y. skirta tarnauti pagrindiniam daiktui, taigi yra susijusi
su pagrindiniu daiktu tiek fiziniu, tiek funkciniu ryšiu. Apeliacinės
instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė įrodymų, kuriais
grindžia savo išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis), nutartis yra be motyvų, ir
tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies
4 dalis).
3. Teismai, nesutikdami, kad priklausinį ištinka
pagrindinio daikto likimas ir jo registracija neprivaloma, taip pat kad tarp
sandėlio ir ginčo estakados (panduso) yra funkcinis ryšys bei nelaikydami
estakados (panduso) daikto priklausiniu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos bylose, kurių ratio
decidendi sutampa. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka
pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Ginčo
objektas (estakada (pandusas) skirta privažiuoti prie pastato (sandėlio),
iškraunant krovinius, taigi jis susijęs funkciniu ryšiu su sandėliu ir yra
skirtas jam tarnauti, t. y. yra pagrindinio daikto (sandėlio) priklausinys
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-561/2004). CK 4.14 straipsnyje nustatyta, kad kai pagrindinio daikto
perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto
likimo, kartu su pagrindiniu daiktu yra perleidžiamas ir antraeilis, jeigu
neįrodyta, jog turi būti pasielgta priešingai. 2003 m. spalio 13 d. sandėlio
pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta išlyga, kad priklausinys neparduodamas
kartu su pagrindiniu daiktu, taigi ginčo objektas perėjo ieškovo nuosavybėn, ir
jam perleisti nereikėjo sudaryti atskiros pirkimo–pardavimo sutarties (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001). Antstolio
faktinių aplinkybių konstatavimo protokole įvardijimas ginčo objekto transporto
apžiūrėjimo duobe (estakada), o ne pandusu (nuožulna), neturi esminės reikšmės,
nes svarbiausia – statinio faktinė ir funkcinė paskirtis.
Atsakovas UAB
„IJO“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m. gegužės 23 d.
nutartimi minėtą atsiliepimą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo
reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovas ir atsakovas
yra atskirų pastatų, bet esančių viename žemės sklype Vilniuje, Šv. Stepono g.
39, savininkai. Atsakovas, vykdydamas jam priklausančio pastato rekonstrukcijos
darbus ir tvarkydamas aplink šį pastatą teritoriją, nugriovė kieme buvusį
statinį – estakadą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas pagal 2003 m.
spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo iš UAB „Grinda“ tik 60,34 kv. m
pastatą – sandėlį – Vilniuje, Šv. Stepono g. 39, kuris buvo perduotas jam 2003
m. spalio 20 d. perdavimo–priėmimo aktu, ginčo statinys – estakada – pagal savo
savybes nėra susijusi su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu pastatu –
sandėliu, todėl negali būti laikoma šio pastato priklausiniu. Teismai
nusprendė, kad ieškovas neįrodė daiktinių teisių į ginčo statinį, ir netenkino jo
reikalavimo įpareigoti atsakovą atstatyti nugriautą estakadą.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas, tikrindamas apskųstų žemesniųjų instancijų teismų sprendimų (nutarčių)
teisėtumą ir pasisakydamas dėl ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų
aiškinimo ir taikymo, iš naujo nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių – pagal
CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos faktų. Taigi kasacinis teismas,
nagrinėdamas kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus ir spręsdamas,
teisingai ar ne aiškintos ir taikytos teisės normos ginčo teisiniams
santykiams, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis
konkretaus šalių ginčo aplinkybėmis. Fakto klausimai nagrinėjant bylą
kasacine tvarka analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesniųjų
instancijų teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar
teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas faktines
aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese
reglamentuojančias proceso teisės normas.
Nagrinėjamoje
byloje ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą
atstatyti neteisėtai nugriautą statinį (estakadą), kuris, ieškovo teigimu, yra
jam nuosavybės teise priklausančio pastato – sandėlio – priklausinys. Taigi
ieškovas pareiškė negatorinį reikalavimą, kurį gali reikšti daikto savininkas,
prašantis apginti pažeistas jo teises (CK 4.98 straipsnis). Dėl to
nagrinėjamoje byloje ieškovas pirmiausia turėjo pateikti įrodymų,
patvirtinančių, kad būtent jis yra nugriauto statinio savininkas, todėl,
gindamas savo nuosavybės teisę į šį statinį, turi teisę pagal CK 4.98 straipsnį
reikalauti atsakovą pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, t. y. atstatyti be
jo valios nugriautą estakadą.
Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad 2003 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo
iš UAB „Grinda“ tik 60,34 kv. m pastatą – sandėlį – Vilniuje, Šv. Stepono g.
39, ir tik šis pastatas buvo jam perduotas 2003 m. spalio 20 d. perdavimo–priėmimo
aktu (b. l. 3–6). Teismai konstatavo, kad minėto pastato nuosavybės teisės
perleidimo dokumentuose, taip pat ieškovui priklausančio pastato – sandėlio
inventorizacinės bylos dokumentuose (b. l. 65, 71–72) nėra jokių duomenų apie
šio pastato priklausinius, todėl ginčo statinys negali būti laikomas ieškovo
pastato priklausiniu. Kasatorius teigia, kad teismai, darydami tokią išvadą,
neteisingai aiškino ir taikė CK 4.14, 4.19 straipsnius, Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 10 straipsnį, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5
straipsnį, nepagrįstai taikė CK 6.393 straipsnio 1 dalį ir be pagrindo netaikė
Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini)
statiniai“ 12 ir 12.7 punktų, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (pirmasis ir trečiasis
kasacinio skundo argumentai).
Teisėjų kolegija
sutinka su kasatoriaus teiginiais, kad pagal CK 4.14 straipsnį antraeilį daiktą
ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta
kitaip. Dėl to tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta
išlygos, kad priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog
priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Be to, pagal šios teisės normos
prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai
priklausinys nebuvo įregistruotas. Tokia pagrindinio daikto ir jo priklausinio
teisinį statusą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika formuojama
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje A. K., V. M. v. A. D., V. D., K.
S., kt., Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje
byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S., J. S., K. S., Nr.
3K-3-595/2005; kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant CK 4.14
straipsnyje įtvirtintą teisės normą, pirmiausia reikia nustatyti, ar tam tikras
daiktas yra antraeilis, t. y. tik su konkrečiu pagrindiniu daiktu egzistuojantis
arba jam priklausantis, arba kitaip su juo susijęs daiktas (CK 4.13
straipsnis). Taigi ginčo atveju reikėjo išsiaiškinti, ar statinys, įvardytas
ieškovo pradiniame ieškinio pareiškime kaip estakada, o vėliau nurodytas kaip
pandusas (nuožulna), yra ieškovui priklausančio pagrindinio daikto, t. y.
sandėlio, priklausinys (CK 4.19 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
aiškindamas teisės normas dėl daiktų, kaip priklausinių, teisinio statuso, yra
nurodęs, kad priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam
daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taigi tarp pagrindinio
daikto ir jam tarnaujančio daikto turėtų būti funkcinis ryšys, t. y.
tarnaujantis daiktas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad funkcinio ryšio buvimui neturi lemiamos
įtakos fizinis ryšys, tačiau tam, kad funkcinis ryšys būtų pripažintas
teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik
kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje
byloje A. D. v. J. A. M., G. P., R. R. ir kt., Nr. 3K-3-448/2001; 2003
m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje L. D., A. A., Ž. T. v. Vilniaus
miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartį
civilinėje byloje T. J. v. B. Z., R. V., D. D. P. ir kt., Nr. 3K-3-561/2004;
kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, yra tam tikri daiktai
pagrindinis ir antraeilis, yra tarp jų funkcinis ryšys ar ne, susijęs su
konkrečios situacijos aplinkybių vertinimu, t. y. fakto klausimais, kurie,
minėta, negali būti iš naujo nustatinėjami kasaciniame teisme (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Ginčo atveju bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai
nustatė, kad pagal byloje pateiktus įrodymus nugriautas statinys – estakada –
buvo skirtas transporto priemonių apžiūrai, o ieškovo argumentai, kad šis
statinys buvo pandusas (nuožulna), kurio funkcinė paskirtis – galimybė
užvažiuoti transporto priemonei į sandėlio pastatą, nepagrįsti bylos medžiaga. Pažymėtina,
kad ieškovas pradiniame ieškinyje nurodė, jog atsakovas nugriovė jam
priklausančio pastato priklausinį – estakadą (b. l. 1–2), tikslindamas ieškinio
reikalavimus, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones įvardijo ginčo
objektą taip pat kaip estakadą (b. l. 23, 30, 42). Antstolio surašytame 2004 m.
rugsėjo 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad
Vilniuje, Šv. Stepono g. 39, yra transporto apžiūrėjimo duobė (estakada) (b. l.
13), o 2004 m. rugsėjo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota,
kad Vilniuje, Šv. Stepono g. 39, esanti transporto apžiūrėjimo duobė (estakada)
nugriauta (b. l. 12). Ieškovas policijai rašytame 2004 m. rugsėjo 30 d. skunde
taip pat nurodė, kad išgriauta jam priklausanti estakada (b. l. 10, 11). Bylos
nagrinėjimo metu ieškovas ėmė tvirtinti, kad jo pastato priklausiniu esantis
statinys yra ne estakada, o pandusas, kurio paskirtis – užvažiuoti transporto
priemonei į sandėlio pastatą. Pažymėtina, kad estakada ir pandusas yra
skirtingos funkcinės paskirties statiniai, todėl ieškovas, kreipdamasis į
teismą dėl pažeistų jo teisių gynimo, turėjo tiksliai nurodyti, kokia yra ginčo
statinio paskirtis, taip pat įrodyti, kad šis statinys yra skirtas tenkinti jam
priklausančio pastato poreikiams, todėl yra šio priklausinys. Minėta, kad bylą
nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai, ištyrę byloje surinktų įrodymų visumą,
nustatė, jog nugriautasis statinys buvo estakada, o ne pandusas. Be to, teismai
konstatavo, kad ginčo estakada, kaip statinys, skirtas transporto priemonių
apžiūrai, neturėjo funkcinio ryšio su ieškovui priklausančio pastato – sandėlio
– pastatu, taigi negali būti laikoma šio priklausiniu CK 4.19 straipsnio
prasme. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatoriaus argumentais dėl to,
kad ginčo objektas galėtų būti laikomas nesudėtingu statiniu, nes jis atitiktų
nesudėtingo statinio požymius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 6, 9 dalys).
Tokiu atveju šiam statiniui būtų taikytinos Statybos įstatymo nustatytų
reikalavimų išimtys (neprivalomas statinio projektas, nereikalingas statybos
leidimas, neprivaloma atlikti statinio kadastrinius matavimus, pripažinti
statinį tinkamu naudoti ir registruoti jį Nekilnojamojo turto registre ir kt.)
(Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp
jų laikini) statiniai“ 6.2, 12, 13 punktai)). Kartu teisėjų kolegija pažymi,
kad nagrinėjamoje byloje svarbiausia buvo nustatyti, ar ginčo objektas gali
būti laikomas ieškovo pastato priklausiniu CK 4.19 straipsnio prasme, nes tada jis
pagal 4.14 straipsnio nuostatas būtų ieškovo nuosavybė, ir tokiu atveju ieškovas
turėtų teisę reikalauti, kad atsakovas atstatytų nugriautą statinį. Minėta, kad
tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje surinktus
įrodymus, padarė vienodą išvadą, kad ginčo statinys nėra ieškovo pastato –
sandėlio – priklausinys, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl
atsakovo įpareigojimo atstatyti nugriautą estakadą. Teisėjų kolegija, remdamasi
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais bylos faktais, neturi
pagrindo nesutikti su tokia teismų išvada, nes, esant tokioms nustatytoms
faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai teisingai taikė teisės normas,
reglamentuojančias daikto, kaip priklausinio, teisinį statusą (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kasatoriaus
argumentai dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi
(tarp jų laikini) statiniai“, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10
straipsnio, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio taikymo ginčo
atveju neturi lemiamos reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų detaliau
nepasisako. Pažymėtina, kad byloje yra duomenų, jog ginčo objektas – estakada –
buvo neeksploatuojama, neprižiūrima, apgriuvusi, todėl atsakovas, tvarkydamas
aplink jam priklausantį administracinį pastatą esančią teritoriją, išgriovė jos
liekanas (b. l. 51). Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo
argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo
ir aiškinimo praktikos, nes kasatorius remiasi kasacinio teismo nutartyse
išdėstytais teisės normų išaiškinimais, suformuluotais bylose, kurių faktinės
aplinkybės nėra iš esmės panašios į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes
dėl ginčo estakados, kaip priklausinio, teisinio statuso (CPK 4 straipsnis, 346
straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo
taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą įrodymais sprendimą (CPK 178, 185, 270
straipsniai). Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad teismai neįvertino
byloje pateiktų nuotraukų, liudytojo K. M. parodymų,
patvirtinančių sandėlio ir estakados (panduso) funkcinį ryšį, taip pat Registrų
centro pažymos su techninės apskaitos kortele ir pastatų Vilniuje, Šv. Stepono
g. 39, brėžiniais.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad bylą nagrinėję teismai tyrė byloje esančius įrodymus, siekdami
nustatyti, ar ginčo statinys turi funkcinį ir teisinį ryšį būtent su ieškovo
nuosavybe esančiu pastatu – sandėliu. Iš teismų procesinių sprendimų matyti,
kad teismai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, ir, darydami išvadą, kad
ginčo statinys negali būti laikomas ieškovo pastato priklausiniu bei kad
ieškovas neįrodė daiktinių teisių į ginčo statinį, nurodė, kokiais byloje
surinktais įrodymais remiasi, išdėstė tokią išvadą pagrindžiančius motyvus. Teisėjų
kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), taip pat kad nepagrindė
įrodymais ieškinio atmetimo motyvų (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė įrodymų, kuriais
grindžia savo išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl nutartis yra be
motyvų, o tai – absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio
2 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinis teismas, taip
pat kaip pirmosios instancijos teismas, privalo motyvuoti savo sprendimą
(nutartį) (CPK 331 straipsnio 4 dalis), ir motyvų apeliacinės instancijos
teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio
sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kartu
teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
praktiką neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios
instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus
nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą,
tačiau šis pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos
apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 199 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje L. T. v.
UAB „Aidma“, Nr. 3K-3-200/1999; 2002 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje
byloje 305-oji DNSB „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., Nr.
3K-3-512/2002). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas,
palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, dėl kokių
byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktų sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvadomis, ir nutartyje išdėstė tokios pozicijos motyvus. Dėl to nėra
pagrindo konstatuoti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas absoliutus
šio teismo nutarties negaliojimo pagrindas.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti
skundžiamus teismų procesinius sprendimus kasaciniame skunde nurodytais
motyvais.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Dangutė
Ambrasienė
Sigitas Gurevičius