(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 18 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės,
sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgitai Rumbinaitei,
nuteistajam A. A., jo gynėjai advokatei Julijai Monako-Galminei,
nuteistajam M. A., jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,
nuteistojo T. Ž. gynėjui advokatui Mariui Venckui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A., T. Ž. ir A. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir R. P., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. T. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu savo ir kitų naudai apgaule įgijo svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, iš anksto susitarė, kad jis, T. Ž., nuvyks pas V. M., gyvenantį (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs eismo įvykyje nukentėjusio asmens sūnumi, paaiškins, kad pinigai reikalingi, kad anūkui nebūtų pradėta baudžiamoji byla bei tokiu būdu jį suklaidinęs, paims pinigus ir pasišalins. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. spalio 23 d., apie 15.00 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, naudodamas telefono Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino V. M. į jo telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), ir melagingai prisistatęs jo anūku L., nurodė, kad įvyko eismo įvykis, dėl kurio jis yra kaltas, o kad jam negrėstų kalėjimas, reikalinga atlyginti tariamai padarytą 7000 eurų žalą, taip įtikino V. M. įsileisti į namus tariamą nukentėjusiosios sūnų ir jam perduoti pinigus. T. Ž., tęsdamas bendrininkų pradėtą nusikalstamą veiką, 2017 m. spalio 23 d., apie 15.20 val., atvyko pas V. M. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs tarpininku (nukentėjusios moters sūnumi), ir tokiu būdu įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, paėmė iš V. M. 900 eurų ir pasišalino. Taip T. Ž., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – V. M. priklausančius 900 eurų.
1.1. M. A., A. A., T. Ž. ir R. P. nuteisti už tai, veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą: jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, iš anksto susitarė, kad T. Ž. nuvyks pas K. P., gyvenančią (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs ekspertu, paaiškins, kad reikia patikrinti jos turimus pinigus, bei tokiu būdu ją suklaidinęs, paims pinigus ir pasišalins. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. lapkričio 15 d. 13.00 val., R. P., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, naudodamas telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino K. P. į jos telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai prisistatęs (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės specialistu, pranešė, kad pas K. P. yra galbūt netikri pinigai, ir įtikino K. P. įsileisti į namus tariamą ekspertą, kuris patikrins namuose turimus nukentėjusiosios pinigus. T. Ž., tęsdamas bendrininkų pradėtą nusikalstamą veiką, 2017 m. lapkričio 15 d., apie 14.00 val., atvyko pas K. P. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs ekspertu ir tokiu būdu įgijęs nukentėjusiosios pasitikėjimą, paėmė iš K. P. 2350 eurų ir pasišalino. Tęsdamas nusikalstamą veiką A. A., atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kalbėdamas telefonu, suorganizavo sūnaus M. A. ir T. Ž. susitikimą prie namo, (duomenys neskelbtini), kurio metu T. Ž., vykdydamas A. A. nurodymą, perdavė dalį apgaule įgytų 900 eurų M. A.. Tokiu būdu M. A., A. A. T. Ž. ir R. P., veikdami bendrininkų grupe apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – K. P. priklausančius 2350 eurų.
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį Konstitucijos 7 straipsnio l dalies pagrindu dėl Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies pažeidimo (absoliutus nuosprendžio negaliojimo pagrindas), dėl netinkamo veikos kvalifikavimo; dėl BPK 20 straipsnio, 242 straipsnio, 301 straipsnio nuostatų ir teismų praktikos pažeidimų, bei priimti jam išteisinamąjį nuosprendį arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas įrodymais, grindžiamas kaltės prezumpcija, todėl neteisėtas ir naikintinas. Nuteistasis mano, kad buvo pažeista jo teisė nebūti baudžiamam be pagrindo. Jam inkriminuotos veikos jis nepadarė, prie nuosprendyje minimos veikos padarymo taip pat niekuo neprisidėjo, taigi priimtas nuosprendis yra neteisingas. Nuosprendyje kalbama apie veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kurią galbūt atliko kitas, byloje visiškai prisipažinęs asmuo, bei byloje nenustatytas asmuo, o jo ryšys su šia veika byloje nėra atskleistas ir detalizuotas, bendrininkavimas (BK 24 straipsnis) jam neinkriminuotas, bendrininkavimo forma (BK 25 straipsnis) neįvardyta ir nedetalizuota, jam inkriminuota jo tiesiogiai įvykdyta nusikalstama veika. Kartu byloje pripažįstama, kad veiką, apie kurią kalbama byloje (BK 182 straipsnio 1 dalis), įvykdyti jis neturėjo jokių fizinių galimybių, nes veiką įvykdė kiti asmenys – galbūt vienas visiškai prisipažinęs asmuo, bei galbūt byloje nenustatytas asmuo, galbūt esantis įkalinimo įstaigoje. Taigi nuosprendis yra prieštaringas, apie jo tariamą bendrininkavimą, kuris net neinkriminuotas, byloje užsimenama tik tarp kitko, detaliau apie tai nieko nepasisakant, jokių įrodymų netiriant, prasimanytą bendrininkavimą pateikiant kaip savaime suprantamą dalyką, t. y. vadovaujantis kaltės prezumpcija. Kaltės forma, pasireiškianti per asmens psichologinį santykį su nusikalstama veika (žinojimas, veikos nusikalstamumo suvokimas, pritarimas nusikalstamai veikai, apsisprendimas kokiu nors būdu prie šios veikos prisidėti) byloje ne tik kad niekaip neatskleista, bet net nenagrinėta. Galimas (byloje net neįrodinėtas) apelianto pasinaudojimas kitų asmenų anksčiau įvykdytos veikos pasekmėmis (neįrodžius jo žinojimo, veikų nusikalstamumo suvokimo, pritarimo nusikalstamoms veikoms, apsisprendimo prie šių veikų prisidėti) – negali būti kvalifikuojamas nei pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nei kriminaliniu nusikaltimu apskritai. Jam inkriminuota veika gali būti atlikta tik tiesioginės tyčios kaltės forma, neatsargus šios veikos atlikimas (nežinant apie kitų asmenų veikas ir jų pobūdį) yra negalimas. Taigi nuosprendis yra visiškai deklaratyvus, nepagrįstas, neįrodytas, grindžiamas kaltės prezumpcija. Apeliantui nekelia jokių abejonių faktas, kad iki policijai jį sulaikant, jis nieko nenumanė apie kitų asmenų galbūt atliktas veikas ir neturėjo tyčios prie šių veikų prisidėti. Todėl skundžiamas nuosprendis, kaip aktas, prieštaraujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, privalo būti panaikintas.
2.2. Dėl klaidingo BK 182 straipsnio inkriminavimo apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog jis asmeniškai būtų prieš ką nors pavartojęs apgaulę ir tokiu būdu įgijęs svetimą turtą ar turtinę teisę. Byloje kalbama apie tai, kad nenustatytas asmuo, o taip pat byloje visiškai prisipažinęs asmuo, galbūt veikdami bendrai, galbūt panaudojo apgaulę prieš nukentėjusius asmenis ir galbūt įgijo jų turtą (pinigus), tačiau jis su tuo neturi nieko bendra. Bendrininkavimas jam neinkriminuotas, bendrininkavimo forma neįvardyta ir nedetalizuota, veika jam inkriminuota kaip jo įvykdyta tiesiogiai, nors yra visiškai akivaizdu, kad apgaulės jis prieš nieką tikrai nepavartojo, kaltės forma byloje net nebuvo nagrinėjama. Apsiribota deklaratyviu teiginiu, kad aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad M. A., veikdami bendrininkų grupe, suvokė, kad dėl jų veiksmų asmenys patirs turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Su absoliučia žmogaus teise į teisingą teismą toks deklaratyvus, kaltės prezumpcija grindžiamas pareiškimas baigiamajame teismo akte niekaip nesuderinamas – baigiamieji teismo aktai privalo būti ne tik aiškūs, bet ir rezoliucinė dalis turi būti pagrįsta motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Nors deklaruojama esą aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, tačiau nuosprendyje aptarti įrodymai neturi visiškai nieko bendra nei su prasimanytu jo veikimu bendrininkų grupėje, nei su prasimanytu jo suvokimu, taigi tai, ką pirmosios instancijos teismas įvardina aptartų įrodymų visuma, neatitinka įrodymų leistinumo (sąryšio su nagrinėjamu klausimu) reikalavimų. Tariamas apgaulės panaudojimas jam inkriminuotas visiškai nepagrįstai, prieš nieką jis jokios apgaulės nevartojo, bendrininkavimas, kaip ir kaltės forma, apskritai nebuvo įrodinėjamas, jokių jo kaltę galinčių pagrįsti įrodymų byloje nėra. Neįrodžius žinojimo, negali būti inkriminuojamas ir bendrininkavimas, o nesant bendrininkavimo – apgaulės panaudojimas inkriminuotas aiškiai nepagrįstai.
2.3. Dėl klaidingo įrodymų vertinimo apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindu paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtų įrodymų. Parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir spėliojimais, esą ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino kaltę. Ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymų jis nėra davęs, ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo, taigi jokie ikiteisminio tyrimo duomenys nėra įrodymais. Teisiamajame posėdyje jo duotus parodymus (o ir kitų asmenų parodymus taip pat) pirmosios instancijos teismas atmetė todėl, kad šie teisingi parodymai prieštarauja kaltinimo versijai. Taigi teismas vadovavosi kaltės prezumpcija, o tai laikytina tiesioginiu Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies pažeidimu, taigi ir absoliučiu nuosprendžio negaliojimo pagrindu.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
3.1. Skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, kadangi teismas jį pripažino kaltu remdamasis vien tik prielaidomis, prokurorė klaidino teismą teigdama, kad jis telefoniniuose pokalbiuose nurodė susitikimo vietą bendrininkui, o to jis padaryti negalėjo, nes iš jo atsiėmė jam atiduodamą skolą, todėl jis galėjo jam tik nurodyti vietą, kur galėtų atsiimti pinigus. Taip pat buvo teigiama, kad jis suorganizavo nusikalstamą veiką, paprašė M. A. susitikti su T. Ž.. Apeliantas nurodo, kad iš tikrųjų jis to paprašė, tačiau tai jokiais būdais nesusiję su nusikalstama veika, kadangi šis jo prašymas buvo jau praėjus kuriam laikui nuo nusikalstamos veikos padarymo. Prašo teismo išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą, išklausyti visus pokalbius, kurie yra byloje, nes apylinkės teismas to nepadarė, t. y. nesuteikė galimybės išklausyti jų ir pateikti paaiškinimus.
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Ž. prašo 2018 m. gruodžio 11 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendį pakeisti – pritaikyti jam BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti, paskirti jam įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones.
4.1. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, nusikaltimų kvalifikavimo yra teisėtos ir pagrįstos, šioje dalyje teismo nuosprendis neskundžiamas, tačiau teismas jam paskyrė gana griežtą bausmę. Spręsdamas bausmės skyrimo jam klausimą, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus iš savanaudiškų paskatų, visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis įsidarbino. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) automobilių plovėju, tęsia mokslus, baiginėja dvyliktą klasę Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje, todėl buvo pagrindas manyti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir atidėjus bausmės vykdymą.
4.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką dėl BK 75 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, esant galimybei būtina išnaudoti nuteistojo asmens motyvaciją, norą ir pastangas siekti pokyčių savo gyvenime. Bausmės vykdymo atidėjimas leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Siekiant asmens resocializacijos kaip vieno pagrindinių bausmės tikslų itin reikšminga ne asmens atskirtis nuo visuomenės, o bandymas, pvz., baudžiamojo poveikio priemonėmis, jį integruoti į darbo rinką, suteikiant jam galimybę kurti konstruktyvų, produktyvų gyvenimą, tokiu būdu prisidedant prie ekonominio šalies augimo ir bendrojo gėrio. Be abejo, toks sprendimas turi būti siejamas ir suprantamas ne kaip bausmės išvengiamumo galimybė, o kaip sėkmingos integracijos į visuomenę prielaida (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr. 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-3256-303/2018).
4.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atidėjus jam bausmės vykdymą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu visą laiką būtų kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalėtų vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar padarytų teisės pažeidimus, jo priežiūrą vykdanti institucija su teikimu privalėtų kreiptis į teismą, prašydama panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Norėtų, kad apeliacinis teismas patikėtų juo ir jo noru sėkmingai integruotis į visuomenę. Teigia, kad jis iškart visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą ir labai gailisi dėl to, yra jaunas, visos anksčiau padarytos nusikalstamos veikos, už kurias buvo nuteistas ir atliko bausmę, buvo padarytos jam būnant nepilnamečiam. Tai įvyko dėl jo paauglystėje susiformavusių elgesio sunkumų bei socialinių įgūdžių stokos. Šiuo metu kitaip vertina savo elgesį ir yra pasiryžęs jį keisti, yra įsitikinęs, kad įgūdžiai, įgyti taikant ugdomąjį poveikį, gali būti perkeliami į kitas gyvenimo sritis ir turi teigiamos įtakos jo tolesnės adaptacijos procesui. Šių metų vasarą dalyvavo Darbo biržos organizuotame projekte „Atrask save“, kurio metu dalyviai buvo supažindinti su įvairiomis profesijomis ir veiklos sritimis. Teismo paskirti įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės padėtų jam pasiekti teigiamų rezultatų ir bausmės tikslai bus pasiekti ir atidėjus bausmės vykdymą.
5. Teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. A. gynėjas ir nuteistojo T. Ž. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė visų nuteistųjų skundus atmesti.
6. Apeliaciniai skundai atmestini.
7. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistųjų kaltę dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.
Dėl nuteistųjų M. A. ir A. A. apeliacinių skundų
8. Nuteistieji M. A. ir A. A. prašo juos išteisinti dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai jų kaltę pagrindžiančių duomenų, tačiau skundą nagrinėjantis teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundų argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų M. A. ir A. A. kaltės ir jų padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
9. Nuteistasis M. A. skunde nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad jis vartojo kažkokią apgaulę prieš nukentėjusius asmenis, todėl nepagrįstai yra pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo manymu, baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neišsamiai, teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, dėl to jo kaltės klausimu buvo padarytos nepagrįstos išvados. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
10. Nors nuteistasis M. A. nurodo, kad jis pats jokios apgaulės prieš nukentėjusiąją K. P. nenaudojo, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. A. nuteistas už tai, kad, kitiems nuteistiesiems šioje byloje panaudojus apgaulę prieš nukentėjusiąją K. P. ir apgaule iš jos pasisavinus pinigus, dalį pinigų paėmė būtent nuteistasis M. A.. Taigi nuteistasis M. A. ginčija tai, kad jis atliko kokius nors BK 182 straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus.
11.1. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017).
11.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.
11.3. Sprendžiant klausimą dėl bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinio ir susitarimo ribų, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus.
11.4. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis M. A. atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, pritarė kitų nuteistųjų šioje byloje atliktiems veiksmams ir suvokė bendrą sumanymą panaudojant apgaulę užvaldyti kitų asmenų turtą ir gauti iš to naudos, ir savo veiksmais prisidėjo prie šio sumanymo. Tai, kad pats M. A. neskambino nukentėjusiajai ar nebuvo nuvykęs pas ją ir pats apgaulės prieš nukentėjusiąją nevartojo, arba tai, kad jis žodžiu neišreiškė susitarimo veikti bendrai su kitais asmenimis, nereiškia, kad jis negali būti laikomas šios nusikalstamos veikos bendrininku, nes akivaizdu, kad jo atlikti veiksmai prisidėjo prie nusikalstamos veikos įgyvendinimo. Nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas M. A., specifika (nuteistieji paskambinę nukentėjusiajai, apgaule įgavę jos pasitikėjimą, dėl to ji įsileido T. Ž. į butą, kuris, melagingai prisistatęs ekspertu, paėmė iš nukentėjusiosios pinigus ir pabėgo) leidžia daryti išvadą, kad darant šią nusikalstamą veiką, realizuojant nusikalstamos veikos sudėties požymius, M. A. veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ir juos papildė, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad M. A. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apie nuteistojo kaltę sprendžiama ne vien tik iš jo subjektyvių parodymų, kaip jis suprato nusikalstamą veiką, tačiau būtina įvertinti ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, veiksmus, kuriuos atliko nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. A. kaltę įrodo ir tai, kad jis, būdamas taksi automobilyje ir pamatęs policijos pareigūnus, suprato, jog jį gaudo dėl paimtų pinigų, nes slėpė iš T. Ž. paimtus pinigus. Taigi vien aplinkybė, jog nuteistasis nurodo, kad jis nieko nežinojo apie T. Ž. jam perduotų pinigų kilmę, nepaneigia jo kaltės, kurią patvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme tinkamai įvertinti įrodymai.
2. Nuteistasis skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu remtis jo parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl teismas negalėjo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
12.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus – 2017 m. lapkričio 16 d. apklausos metu savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos neigė, nurodė, kad jis nieko nežinojo apie tai, kad pinigai, kuriuos jam perdavė T. Ž., yra gauti iš nusikalstamos veikos, teigė, kad jis tik vykdė tėvo A. A. nurodymus paimti pinigus (4 t., b. l. 82–83). 2018 m. rugsėjo 24 d. apklausos metu M. A. savo kaltę dėl apdarytos nusikalstamos veikos pripažino ir nurodė, kad jis suprato, kad pinigai, kuriuos jam perdavė T. Ž., yra gauti apgaulės būdu, kadangi ir anksčiau yra vykdęs tokius savo tėvo A. A. nurodymus (4 t., b. l. 93–94). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme M. A. savo kaltę neigė nurodydamas, kad nieko nežinojo, kad pinigai, kuriuos jis paėmė iš T. Ž., yra gauti sukčiavimo būdu (5 t., b. l. 116).
12.2. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais pripažįstami tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent dėl to vienas iš duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą, rinkimo būdų yra BPK 189 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa. Pagal šio straipsnio 3 dalį, prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų panaudojimas apibrėžtas BPK 276 straipsnio 1 dalyje, jie savaime yra įrodymai ir jais teismai turi vadovautis vertindami teisme duodamus parodymus.
12.3. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
12.4. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas atliko išsamią nuteistojo M. A. byloje duotų parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, yra prieštaringi ir jais remtis negalima, o M. A. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai atitinka kitą bylos medžiagą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamųjų parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo remtis M. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vien dėl to, kad jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
3. Nuteistasis A. A. pateiktame skunde taip pat ginčija savo kaltę, nurodo, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė ir buvo nuteistas nepagrįstai. Pagrindinis nuteistojo argumentas yra tai, kad jis, nurodydamas savo sūnui M. A. paimti pinigus iš T. Ž., nieko nežinojo apie vykdomą sukčiavimą, tačiau tik atsiėmė skolą. Tačiau šią versiją nuteistasis A. A. buvo pateikęs ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią nuteistojo A. A. versiją, išsamiai pasisakė. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, kodėl ši jo pateikta versija paneigia jo kaltę, tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę duoti paaiškinimus apie telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotą informaciją, neišklausė byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių, kurie paneigia jo kaltę.
13.1. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistieji neprašė išklausyti byloje esančių telefoninių pokalbių, sutiko, kad byloje esantys įrodymai būtų ištirti įvardijant jų pavadinimus, kadangi su byla jie jau buvo susipažinę (5 t., b. l. 139–140). Nuteistasis A. A., jam paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, taip pat nepareiškė noro susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ((5 t., b. l. 25). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir aiškinantis A. A. pateiktos versijos pagrįstumą, prokurorė citavo byloje esančių pokalbių ištraukas ir pateikė klausimus A. A., todėl A. A. buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus apie byloje esančių telefoninių pokalbių turinį. Todėl, įvertinus aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepažeidė A. A. teisės duoti paaiškinimus apie jam pareikšto kaltinimo esmę ir byloje esančius įrodymus.
13.2. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir dalyvaujant nuteistajam A. A. išklausė byloje esančius telefoninių pokalbių įrašus. Išklausius šiuos įrašus A. A. paaiškino, kad telefoninio pokalbio įraše Nr. 695 yra jo balsas, tačiau jis šiame pokalbyje sakė bet ką, kad tik T. Ž. greičiau atiduotų tuos pinigus, nes M. A. važiavo taksi ir visiškai neturėjo pinigų. Nurodė, kad paprašė M. A., kad nuvažiuotų ir paimtų tuos pinigus, visas pokalbis vyko dėl skolos atidavimo, kuriuos jam buvo skolingas Andrius, pats nusikaltimas Klaipėdoje jau buvo įvykdytas, kai jį pasikvietė ir pasakė, kad jis pinigus turi pasiimti Klaipėdoje, todėl jis nieko neorganizavo, pokalbyje Nr. 695 jis kalba tik tiek, kad pasiimtų savo pinigus, o pokalbyje, kur T. Ž. derasi, kodėl jam lieka mažiau už darbą, ten A. A. balsas. Nuteistasis taip pat nurodė, kad jam neįdomu, kokie ten buvo susitarimai, nes jis tarėsi tik dėl 800 Eur, dėl likusios dalies leido T. Ž. pasilikti pusę, nes bijojo, kad neapgautų, apie Plikių kaimą taip pat melavo, kad neapgautų (6 t., b. l. 33–34).
13.3. Taigi, kaip matyti iš byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių (2 t., b. l. 189–192), šiuose pokalbiuose esanti informacija visiškai paneigia A. A. versiją, kad jis tik atsiėmė skolą, kurią nurodė pasiimti savo sūnui M. A.. Pažymėtina, kad iš byloje esančio pokalbio Nr. 695 (kurį perklausęs M. A. patvirtino, kad pokalbyje užfiksuotas būtent A. A. balsas) matyti, kad A. A. apie jokią skolą nekalba, o tariasi apie tai, kiek iš viso pinigų paimta iš nukentėjusiosios K. P., kaip šiuos pinigus pasidalyti ir kt. Be to, nuteistasis T. Ž. (kuris apeliaciniame skunde savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos neginčija, taip pripažindamas teismo nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes) taip pat patvirtino, kad apie jokią skolą jis nieko nežinojo, o jam buvo nurodyta prisistatyti ekspertu ir apgaule paimti pinigus, nurodė, kad suprato, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje ir už tai jam bus sumokėta, niekur neužsimindamas tik apie pinigų paėmimą kaip skolą ir jos perdavimą. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad T. Ž. vykdė A. A. nurodymą apgaule įgytus pinigus perduoti M. A., todėl byloje esančiais įrodymais paneigta A. A. versija dėl neva A. S. skolos atsiėmimo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek M. A., tiek A. A. skunduose pateikia savo subjektyvų samprotavimą dėl to, kaip jų nuomone, turėjo būti vertinami byloje esantys duomenys. Svarbu pažymėti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Įstatymas numato bylą nagrinėjančio teismo išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Atkreipiamas nuteistųjų dėmesys, kad vertinant byloje esančių duomenų ir byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos. Todėl, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino šioje byloje esančius visus įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie yra atmetami. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistųjų apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai yra subjektyvūs, selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių, todėl neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui.
5. Nuteistieji skunduose daug dėmesio skiria aplinkybėms, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, mano, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ir tai grindžia netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau teismo posėdžio protokolų, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuosprendyje kruopščiai paaiškinta įrodymų vertinimo logika, motyvai, abejoti teismo nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis buvo daroma M. A. ir A. A. inkriminuota nusikalstama veikos, pagrindo nėra. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nuteistieji savo kaltę ginčija pateikdami deklaratyvius teiginius apie tai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jų kaltės, tačiau nuteistųjų pamąstymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Jei apeliantai nesutinka su jiems nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė rungimosi, proporcingumo principų ar nekaltumo prezumpcijos, ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė nepagrįstą nuosprendį.
6. Apibendrindamas anksčiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų M. A. ir A. A. kaltė dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistųjų kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti jų apeliacinius skundus jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo
17. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis T. Ž. neginčija savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo ir veikos kvalifikacijos, tačiau, apelianto nuomone, jam paskirta bausmė yra per griežta, ir prašo ją sušvelninti taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, būtent šiuo klausimu ir pasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
18. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismo paskirta bausmė turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, turi būti teisinga bei tinkamai individualizuota, tai yra atitikti kaltininko padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam P. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.
19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas T. Ž. didesnes nei BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkis bausmes, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du nesunkūs nusikaltimai), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą T. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Be nurodytų aplinkybių, teismas atsižvelgė ir į byloje nustatytas aplinkybes, jog jis anksčiau teistas ne vieną kartą, nusikaltimo padarymo metu nedirbo, šiuo metu yra atliekami dar 2 ikiteisminiai tyrimai dėl galbūt jo padarytų nusikalstamų veikų.
20. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą T. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. Ž. anksčiau buvo teistas septynis kartus, paskutinį kartą teistas 2015 m. kovo 12 d., tačiau, kaip matyti iš T. Ž. teistumo duomenų (t. 4, b. l. 50–61), visas nusikalstamas veikas, už kurias anksčiau buvo teistas, T. Ž. padarė būdamas nepilnametis. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, norint asmenį pripažinti recidyvistu, jis anksčiau turi būti teistas už nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, o T. Ž. visas nusikalstamas veikas, už kurias anksčiau buvo teistas, padarė būdamas nepilnametis. Įvertinęs šias aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas mano, kad nėra pagrindo T. Ž. pripažinti recidyvistu, todėl jam nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) panaikinama.
21. Nepaisant to, kad šio nuosprendžio 20 punkte aptartais argumentais nustatyta, jog nėra pagrindo T. Ž. pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. Ž. paskirta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam bus laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apylinkės teismas nepažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Kaip jau minėta anksčiau, T. Ž., nors yra jauno amžiaus, tačiau anksčiau jau 7 kartus teistas, nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos atlikęs bausmę už ankstesnes nusikalstamas veikas. Šie duomenys parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, daryti nusikaltimus vieną po kito, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kurios sumažinti taip pat nėra pagrindo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.
22. Dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios šio įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiškinamos taip, kad net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
22.1. Nagrinėjamoje byloje T. Ž. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta subendrinta dvejų (2) metų ir trijų (3) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kaip minėta, T. Ž. nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, nusikalto grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Šie duomenys rodo, kad T. Ž. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisydamas ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Šie duomenys neigiamai charakterizuoja T. Ž. bei rodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos yra dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Tad nors apeliantas savo skunde ir pasižada daugiau nebenusikalsti, nurodo, kad šiuo metu dirba, tačiau iš jo dėsningo elgesio akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų.
22.2. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai T. Ž. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl keisti skundžiamą nuosprendį, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl padarytų nusikaltimų jis nuoširdžiai gailisi, o būdamas laisvėje jis savo elgesiu įrodytų, kad yra pasiryžęs pasikeisti, yra deklaratyvios ir vertintinos kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, aplinkybę, kad jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl ši aplinkybė teismo buvo įvertinta tinkamai.
23. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bei individualizuodamas nuteistajam T. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytas nusikalstamas veikas, nuteistojo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, yra adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistųjų M. A., A. A. ir T. Ž. apeliacinius skundus atmesti.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti T. Ž. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Eduardas Maškevičius
Zigmas Pocius
Aurelija Sadauskaitė