Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-99-2008].doc
Bylos nr.: 2-99/2008
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2-99/2008

Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. vasario 21 d.

Vilnius

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl administratoriaus veiksmų, J. V. firmos ,,Egstama“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

J. V. firmai ,,Egstama” Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. J. V. sutuoktinis E. V. 2007 m. kovo 6 d. pareiškėjui V. K. išdavė 145 000 Lt neprotestuotiną paprastąjį vekselį.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti bankroto administratoriaus sprendimą atsisakyti tvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, patvirtinti pareiškėjo 145 725 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje bei įtraukti jį į J. V. firmos „Egstama“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Nurodo, kad J. V. firmos „Egstama“ bankroto administratoriui pateikė įrodymus apie 145 725 Lt kreditorinį reikalavimą, susidedantį iš 145 000 Lt skolos ir 725 Lt notarinio atlyginimo. Administratorius priėmė sprendimą Nr. 07-148-1-S, kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Pareiškėjas nurodė, kad toks administratoriaus sprendimas yra nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas. Nurodė, kad E. V. , būdamas santuokoje su J. V. , 2007 m. kovo 6 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir tokiu būdu 2007 m. balandžio 23 d. įsipareigojo grąžinti pareiškėjui 145 000 Lt. Suėjus vekselyje nustatytam terminui, skolininkas E. V. pinigų nesumokėjo, todėl pareiškėjas kreipėsi į notarų biurą, kur buvo padarytas vykdomasis įrašas Nr. 2091, pagal kurį antstolė užvedė vykdomąją bylą ir areštavo E. V. ir J. V. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą – du žemės sklypus. 2007 m. liepos 30 d. pareiškėjas kreipėsi į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš areštuoto turto ir sužinojo, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 16 d. priėmė nutartį dėl išieškojimo E. V. atžvilgiu vykdomosiose bylose sustabdymo. Kadangi pareiškėjas nėra J. V. firmos „Egstama“ bankroto proceso dalyvis, jis negalėjo apskųsti minėtos teismo nutarties. Teismui sustabdžius išieškojimą E. V. atžvilgiu visose vykdomosiose bylose, pareiškėjui yra apribota galimybė patenkinti savo finansinį reikalavimą iš skolininkui E. V. priklausančio turto, iki kol bus išnagrinėta J. V. firmos „Egstama“ bankroto byla, nes, teismui priėmus minėtą nutartį, antstolis negali imtis jokių vykdymo veiksmų išieškant 145 000 Lt skolą iš areštuotų skolininkui E. V. ir jo sutuoktinei priklausančių žemės sklypų. Todėl pareiškėjui liko vienintelė galimybė išieškoti iš skolininko 145 000 Lt įstojant į J. V. firmos „Egstama“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Tačiau administratorius atsisakė patvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą. Administratoriaus veiksmai yra neteisėti, jie pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnį, kadangi administratorius negali pats nuspręsti apie kreditorinio reikalavimo pagrįstumą ir atsisakyti pateikti gautą reikalavimą teismui. Administratoriaus atsisakymas pateikti teismui tvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, grindžiamas termino praleidimu, yra nepagrįstas, kadangi kreditoriniai reikalavimai gali būti tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Administratorius nepagrįstai nurodė, kad individualios įmonės bankroto atveju, finansinius reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti tik tokie kreditoriai, kurių reikalavimai kilę iš teisinių santykių su įmone arba su jos savininku, bet ne su bankrutuojančios įmonės savininko sutuoktiniu. Administratorius taip pat nepagrįstai nurodė, kad bankrutuojančios įmonės savininke buvo tik J. V. , bet ne E. V. , todėl skola, atsiradusi iš E. V. prievolių, netvirtintina J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje. Pareiškėjas nurodė, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.), todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. J. V. firma „Egstama“ yra įsteigta E. V. ir J. V. santuokos metu, todėl yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pastarieji yra juridinio asmens dalyviai ir pagal tai yra solidarūs bendraskoliai prieš šios įmonės kreditorius. Todėl J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje kreditorių reikalavimai bus tenkinami iš sutuoktinių V. bendro turto, o nepakankant bendrąja jungtine nuosavybės teise valdomo sutuoktinių turto bankrutuojančios įmonės kreditoriniams reikalavimams tenkinti, reikalavimai galės būti tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto. Išnagrinėjus bankroto bylą ir patenkinus kreditorinius reikalavimus tiek iš J. V. ir E. V. bendro turto, tiek iš jų asmeninio turto, neliks E. V. priklausančio turto, iš kurio būtų galima patenkinti pareiškėjo 145 000 Lt reikalavimą. Tokiu būdu būtų pažeistos ne tik pareiškėjo, kaip E. V. kreditoriaus, teisės, bet ir teisingumo principas. Individuali įmonė yra neribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo, t. y. individualios įmonės turtas yra neatskiriamas nuo įmonininko turto (CK 2.50 str. 4 d.). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. J. V. priklausanti įmonė „Egstama“ yra bendroji jungtinė V. nuosavybė, todėl pareiškėjo reikalavimo patenkinimui neužtekus E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, išieškojimas galėtų būti nukreiptas į J. V. firmą „Egstama“ ir jos valdomą turtą. Pareiškėjas į J. V. firmos „Egstama“ bankroto bylą turėtų būti įtrauktas ir dėl to, kad J. V. yra solidariąja pareiškėjo skolininke. Vadovaujantis CK 3.92 straipsnio 3 dalimi, preziumuojama, kad tai sandoris, sudarytas esant kito sutuoktinio sutikimui, todėl grąžinti vekselyje nurodytą 145 000 Lt sumą privalo abu sutuoktiniai V.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. K. skundo dėl administratoriaus veiksmų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, jog ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonės veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti (...) įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Todėl padarė išvadą, kad apie pareiškėjo teisę tapti kreditoriumi reikia visų pirma spręsti vadovaujantis ne kitų įstatymų nuostatomis, o ĮBĮ normomis, reguliuojančiomis tokių teisių įgijimą ir realizavimą. Teismas nurodė, kad iš ĮBĮ 3, 5 bei 6 straipsnių galima spręsti, kad kreditoriais laikytini tik tie asmenys, kurie dar iki bankroto bylos iškėlimo turi reikalavimo teisę įmonei. Iškėlus bankroto bylą, kyla ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktuose nurodytos pasekmės: draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, įmonės sudarytos sutartys laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad iš ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto galima spręsti, jog netgi tuojau pat po bankroto bylos iškėlimo atsiradę reikalavimai nebegalėtų būti pripažįstami. Teismas sprendė, kad ĮBĮ normomis, reglamentuojančiomis kreditorių reikalavimų įtraukimą į kreditorių reikalavimų sąrašą, siekiama, kad būtų apsaugoti būtent tikrųjų kreditorių interesai.

Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį ir patenkinti prašymą dėl įtraukimo į J. V. firmos ,,Egstama” bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas padarė klaidingą, teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, kad apie pareiškėjo teisę tapti kreditoriumi (o taip pat ir trečiuoju asmeniu) reikia vadovautis ne kokių nors kitų įstatymų nuostatomis (tarp jų ir pareiškėjo nurodytomis šeimos teisinių santykių normomis), o Įmonių bankroto įstatymo normomis, reglamentuojančiomis tokių teisių įgijimą ir realizavimą. Teismas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškia pareiškėjo nurodytų šeimos teisės normų ir ĮBĮ nuostatų prieštaravimas.
  2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kreditoriais bankroto byloje laikytini tik tie asmenys, kurie iki bankroto bylos iškėlimo turi reikalavimo teisę įmonei ir kad tik iki bankroto bylos iškėlimo kilę kreditorių reikalavimai gali būti įtraukiami į kreditorių reikalavimų sąrašą. Teismas, spręsdamas apie tai, kad kreditoriais gali būti tik tie asmenys, kurie iki bankroto bylos iškėlimo turi reikalavimą įmonei, nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu. Teismas iškreipė šios normos prasmę, kuri yra skirta apibrėžti terminą, iki kada kreditoriai, kurių reikalavimo teisės atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, gali pareikšti kreditorių reikalavimus bankroto byloje. Tačiau ši norma nereguliuoja ir nėra skirta reguliuoti to, kas gali ar negali būti bankrutuojančios įmonės kreditoriumi.
  3. Teismas neatsižvelgė į bendruosius teisės principus, nevertino pareiškėjo argumentų ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 16 d. nutartimi J. V. firmos ,,Egstama” bankroto byloje buvo iš esmės suvaržytos pareiškėjo teisės, galimybės ginti pažeistas teises, patenkinti teisėtą ir pagrįstą reikalavimą kreditoriaus atžvilgiu. Teismas minėtoje nutartyje pasisakė dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, nors pareiškėjas nėra įtrauktas į procesą ir negali šios nutarties apskųsti, kitaip ginti savo pažeistas teises.
  4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pats prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką, nes skolindamas pinigus ir priimdamas vekselį nebuvo pakankamai apdairus – vekselyje nurodytos sumos grąžinimas nebuvo niekaip užtikrintas. Pareiškėjas nurodo, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, ir taip užtikrino operatyvesnį ir veiksmingesnį skolos grąžinimą. Suteikiant paskolą E. V. , bendrąja jungtine nuosavybe teise E. V. ir J. V. valdomas turtas ir asmeninis E. V. turtas nebuvo areštuotas, E. V. teisės sudaryti sandorius ir prisiimti įsipareigojimus nebuvo suvaržytos, todėl pareiškėjas negalėjo net įtarti, kad jo finansinis reikalavimas dar ilgą laiką liks nepatenkintas. Pareiškėjas nurodo, kad E. V. vardu registruotas turtas administratoriui tapo reikšmingas tik tada, kai pareiškėjas pateikė vykdomąjį dokumentą antstoliui, nors įmonė ,,Egstama” jau beveik metus buvo pripažinta bankrutavusia.
  5. Teismas nepagrįstai pareiškėjo neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nesudarė galimybių pareiškėjui ginti savo pažeistas teises, skųsti priimtus procesinius sprendimus, kurie tiesiogiai turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

Atsakovo bankrutavusios J. V. firmos ,,Egstama” bankroto administratorius UAB ,,Bankrotera” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai netenkino V. K. skundo dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą J. V. firmos ,,Egstama” bankroto byloje.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, konstatuoja, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Šioje byloje apeliantas kelia klausimą dėl bankrutuojančios įmonės atsakomybės už įmonės savininko sutuoktinio prievoles, atsiradusias po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apeliantas atskirajame skunde teisingai nurodo, kad pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį yra preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje nėra duomenų, kad ši prezumpcija yra nuneigta, todėl laikytina, kad J. V. firmos ,,Egstama“ savininkai yra ir J. V. , ir E. V. .

Bylos duomenimis, pareiškėjo V. K. 145 000 Lt reikalavimas pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį (b. l. 9) J. V. firmos ,,Egstama“ bendraturčiui E. V. atsirado praėjus beveik dviems metams po bankroto bylos iškėlimo J. V. firmai ,,Egstama“.

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 9 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankrutuojančiai įmonei atstovauja teismo paskirtas įmonės administratorius, kuris valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoja, vadovauja įmonės ūkinei komercinei veiklai, atlieka kitus su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius veiksmus. Bankrutuojančios individualios įmonės savininko po bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo sudaryti sandoriai nesukelia teisinių pasekmių bankrutuojančiai individualiai įmonei, pagal šiuos sandorius atsiradusios prievolės yra asmeninės savininko prievolės. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui kyla pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles. Pasibaigus bankroto procedūrai, bankrutavusi įmonė likviduojama ir nustoja būti civilinių santykių dalyviu, baigiasi ir bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės savininkų – fizinių asmenų, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, teisinis statusas nesikeičia. Taigi jų asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, nesibaigia ir pasibaigus bankroto procedūrai, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka.

Kadangi J. V. firmos ,,Egstama“ savininkės sutuoktinio E. V. prievolė pareiškėjui V. K. sumokėti 145 000 Lt pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį atsirado 2007 m. balandžio 23 d., praėjus beveik dviems metams po bankroto bylos iškėlimo J. V. firmai ,,Egstama“, ši prievolė laikytina asmenine E. V. prievole, todėl bankrutuojančiai J. V. firmai ,,Egstama“ nekyla atsakomybė už šią E. V. prievolę.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai

Alė Bukavinienė 

 

 

Danutė Milašienė

 

 

Gintaras Pečiulis