Civilinė byla Nr. 2A-671-381/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00294-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.15

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Kompleksinių paslaugų namų „Alka“ (Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų teisių perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų ieškinį atsakovams D. S. ir V. S. dėl sprendimo panaikinimo bei atsakovų D. S. ir V. S. priešieškinį ieškovui Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namams dėl sprendimo pakeitimo, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – I. T..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namai (toliau – ieškovas, Kūdikių namai) su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 56-131.

2.       Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Komisija skundžiamu sprendimu įpareigojo ieškovą atlyginti atsakovei D. S. 13 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos, o atsakovui V. S. – 3 000 Eur neturtinės žalos dėl to, kad ieškovų dukrai I. S. sveikatos priežiūros paslaugos Kūdikių namuose nebuvo teiktos imantis visų galimų ir reikalingų priemonių (pradėjus gaivinimą iškviesti medicininę pagalbą), rūpestingai ir kvalifikuotai dedant maksimalias pastangas, kas galėjo sąlygoti vaiko mirtį. Ieškovo teigimu, tokia Komisijos išvada grindžiama faktine aplinkybe, jog greitoji medicininė pagalba iškviesta ne iš karto pradėjus gaivinti pacientę, bet tik po 48 minučių. Tačiau išvada dėl 48 minučių delsimo pagrįsta tik pažodiniu Šiaulių apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo ikiteisminio tyrimo byloje
Nr. 01-1-68557-15 citavimu, nors tai buvo tik apytikslis faktų apibendrinimas, neturint tikslo nustatyti laikotarpį tarp medikų iškvietimo ir vaiko užspringimo. Ieškovo nuomone, Komisija turėjo vertinti kiekvieno iš liudytojų duotus parodymus, iš kurių matyti, jog tarp mergaitės suradimo ir greitosios medicinos pagalbos specialistų iškvietimo telefonu praėjo palyginus trumpas laiko tarpas, o nepateisinamą delsimą įrodančios faktinės aplinkybės nenustatytos. Ieškovas taip pat pabrėžė, kad, tiriant vaiko mirties aplinkybes, jų kompetencijai priskirtas išvadas pateikė net dvi specialistų grupės. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės skyriaus 2018 m. kovo 20 d. ataskaitoje Nr. D11-644/2017 nurodyta, kad 2015 m. lapkričio 10 d. – 2015 m. gruodžio 14 d. pacientei I. S. Kūdikių namuose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (toliau – VULSK) 2018 m. rugsėjo 20 d. gydytojų specialistų išvadose taip pat nurodoma, jog Kūdikių namuose pacientei asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, priežiūra organizuota tinkamai. Todėl byloje nėra pagrindo spręsti, jog vaikui sveikatos priežiūros paslaugas užspringus ir / ar jį gaivinant ieškovo darbuotojai būtų teikę nesilaikydami teisės aktų reikalavimų. Tai reiškia, jog ieškovas neįvykdė neteisėtos kaltos veikos, kaip kad tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies nuostatose. Vaiko mirties priežastis neturi priežastinio ryšio su ieškovo personalo veikimu ir / ar jo neveikimu. Ieškovas taip pat pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo, atlikto dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, pareigūnai konstatavo, jog vaikas mirė įvykus nelaimingam atsitikimui, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. 2016 m. spalio 13 d. nutartyje Šiaulių apylinkės teismas ir 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje Šiaulių apygardos teismas taip pat konstatavo, kad šiuo atveju nenustatytas ryšys tarp ieškovo darbuotojų elgesio ir vaiko mirties. Be to, ieškovo manymu, Komisijos sprendimo negalima laikyti teisėtu ir dėl to, kad jis nėra pakankamai argumentuotas. Ginčijamame sprendime nepateiktas nė vienas motyvas, kodėl nuspręsta priteisti sprendime nurodyto dydžio neturtines žalas, kodėl reikalavimai sumažinti iki sprendime nurodytų sumų. Šie Komisijos sprendimo turinio trūkumai varžo ieškovo teisę ginčyti Komisijos išvadų pagrįstumą, aiškiai ir argumentuotai formuluoti ieškinio motyvus.

3.       Atsakovai D. S. ir V. S. su Kūdikių namų ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir pateikė priešieškinį, prašydami pakeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 56-131 dalį dėl žalos atlyginimo dydžio ir priteisti iš ieškovo D. S. 1 153,94 Eur turtinės žalos ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o V. S. – 1 153,94 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4.       Atsakovų teigimu, sveikatos priežiūros paslaugos jų dukrai I. S. nebuvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių. Iš liudytojų parodymų matyti, kad Kūdikių namuose 2015 m. gruodžio 14 d., kai mirė atsakovų kūdikis, darbas buvo organizuotas ir vyko pažeidžiant higienos ir medicininę normas, nebuvo imtasi visų būtinų priemonių gaivinimo veiksmams atlikti. Šiuo atveju kūdikis buvo paguldytas ne ten, kur jam priklausė, taigi vien kūdikio radimas užtruko, o gaivinant užspringusį kūdikį tik greitas ir tikslus gaivinimas gali būti laikomas kvalifikuotu ir išgelbėti gyvybę. Be to, slaugytoja I. T. vaiko gaivinime nedalyvavo, nedarė dirbtinio kvėpavimo, o laukė, kol kas nors ateis, nors būtent ji ir turėjo pradėti gaivinimo veiksmus. Greitoji pagalba į Kūdikių namus iškviesta 17.48 val., nors, vaikui užspringus, greitąją pagalbą reikia kviesti nedelsiant. Atsakovai pažymėjo, kad slaugytoja I. T. pasimetė, nebuvo pasirengusi ir parengta psichologiškai atlikti savo kaip slaugytojos pareigų išmanyti vaikų gyvybei pavojingas būkles, gebėti teikti skubią pagalbą, be to, nebuvo panaudotas elektrinis gleivių atsiurbėjas. Taigi gaivinimas įvyko pavėluotai, o 17.48 val. iškviesti greitosios medicinos darbuotojai į Kūdikių namus atvyko ir nustatė, kad vaiko gyvybės ženklų nebėra, širdies veiklos nėra, tačiau vis dar bandė gaivinti. Atsakovų teigimu, dėl išvardintų priežasčių vaikas mirė, todėl yra faktinis ir teisinis ryšys tarp žalos (vaiko mirtis) ir ieškovo neveikimo – neteisėtų veiksmų.

5.       Atsakovai paaiškino, kad miręs vaikas, kurio jie susilaukė gan vėlyvame amžiuje, buvo pirmagimis ir labai lauktas. Atsakovų teigimu, taip beprasmiškai netekdami savo sveiko vaiko, jie patyrė didžiulę žalą, skausmas liko toks didelis, kad jis jaučiamas kasdien. Netektis sukėlė jiems negrįžtamas ir sunkias pasekmes, dideles kančias ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kuris pasireiškia uždarumu, pastovios blogos nuotaikos buvimu, nemiga, irzlumu, depresija. Atsakovė yra emociškai silpna, lengvai pažeidžiama ir giliai išgyvenanti savo dukros netektį, gydosi iki šiol, gydymas tęsiamas ir jo nutraukti nenumatoma. Skaudūs išgyvenimai jai neabejotinai sukelia didžiulį stresą, turintį išliekamųjų pasekmių, neigiamai veikiančių tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Atsakovui visiškai sveiko vaiko mirtis sukėlė ir sukelia daug neigiamų išgyvenimų, stresą ir nusivylimą, pereinantį į nemigą, depresinę būseną, amžiną kaltės jausmą ir savęs gailestį.

6.       Ieškovas, nesutikdamas su priešieškiniu, nurodė, kad atsakovai priešieškinį pateikė pažeisdami Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą, kurio neprašo atnaujinti, todėl teismas turėtų taikyti ieškinio senaties terminą ir priešieškinį atmesti. Be to, ieškovo nuomone, atsakovai neįrodė, kas nulėmė vaiko mirtį – ar tai buvo užspringimas, ar pavėluotas specialiosios pagalbos iškvietimas, ar pavėluotas gaivinimas, ar nekokybiškas gaivinimas ir kt. Atsakovai nepagrįstai ignoruoja Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų ir ikiteisminio tyrimo metu teismų padarytų išvadų nesuderinamumą. Įsiteisėjusioje Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartyje konstatuota, jog šiuo atveju pavojingos pasekmės kilo nekaltai, kas reiškia, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas ne tik kaltės, bet ir neteisėto neveikimo ar neteisėto veikimo faktas. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovai savo priešieškinyje nenurodo jokių argumentų, kodėl jie patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Nors priešieškinyje kalbama apie atsakovų psichinės būsenos pakitimus, dvasinius negalavimus, tačiau nepateikiama jokių tai patvirtinančių įrodymų.

7.       Trečiasis asmuo I. T. atsiliepime palaikė Kūdikių namų ieškinį, su priešieškiniu nesutiko. I. T. teigimu, Komisijos sprendimas yra naikintinas, nes yra nemotyvuotas, be to, Komisija, nagrinėdama skundą, privalėjo įvertinti, kad jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-4-883/2018 yra nustatyti prejudiciniai faktai, kurie reikšmingi įrodinėjant civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu Kūdikių namų ieškinį atmetė, o atsakovų D. S. ir V. S. priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė atsakovei D. S. iš Kūdikių namų 1 153, 94 Eur turtinės ir 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o atsakovui V. S. – 1 153, 94 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. 

9.       Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės 2016 m. rugpjūčio
26 d. nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo slaugytojai I. T. buvo nutrauktas, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei minėtą nutarimą patvirtinančios teismų nutartys yra priimti ne civilinėje ar administracinėje byloje, todėl juose konstatuotiems faktams negali būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prejudicinių faktų taisyklė. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju didesnę įrodomąją galią turi tik ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas ir nutraukimo pagrindas, tačiau civilinėje byloje sprendžiama, ar egzistuoja ieškovo, kaip sveikatos priežiūros įstaigos, civilinė atsakomybė, o ne vertinami trečiojo asmens veiksmai baudžiamosios atsakomybės požiūriu, todėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo trečiojo asmens atžvilgiu pagrindas, nagrinėjant šią bylą, prejudicinės galios šioje byloje neturi, yra vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. 

10.       Vertindamas Komisijos sprendimo išvadą, kad greitoji pagalba I. S. buvo iškviesta tik po 48 min. nuo sunkios vaiko būklės pastebėjimo, teismas nustatė, kad sunkios būklės I. S. buvo surasta po 17 val., t. y. nuo 17 val. iki 17.30 val., o greitoji pagalba iškviesta 17.48 val. atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta būtent po 48 min., pastebėjus sunkią mergaitės būklę.

11.       Teismas pažymėjo, kad tai, jog mergaitė gali būti užspringusi, slaugytoja I. T. galėjo spręsti pamačiusi iš kūdikio burnos išbėgusį skystį, tačiau ji liepė savo padėjėjai R. Š. kviesti kitas slaugytojas, nurodymo kviesti greitąją medicinos pagalbą nedavė, gleivių atsiurbėjo, suteikiant pirmą pagalbą, nenaudojo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kas nors būtų matę, kad I. T. gaivina vaiką, nes iš ikiteisminio tyrimo metu duotų L. P. ir D. P. parodymų matyti, kad, joms atbėgus pas I. T., ji jokių gaivinimo veiksmų neatliko, perdavė vaiką joms, be to, ir pati I. T. pripažino, kad radusi mergaitę sunkios būklės ji patyrė šoką, negalėjo atlikti vaiko gaivinimo veiksmų ir perdavė vaiką gaivinti kitoms slaugytojoms, dėl streso negalėjo kalbėti su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais. Teismas nurodė, kad slaugytojos darbo teisinis reguliavimas reikalauja, kad ji išmanytų vaikų gyvybei pavojingas būkles, gebėtų teikti skubią pagalbą. Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi vaikų namų direktoriaus 2014 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. V-229 patvirtinto Vaikų slaugytojos pareigybės aprašymo 4.18 punkte numatyta slaugytojos pareiga imtis skubių, neatidėliotinų, teisiškai pagrįstų sprendimų bei priemonių, esant grėsmei vaikų sveikatai ir saugumui. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad slaugytoja I. T., kuri buvo atsakinga kūdikių namuose už I. S. priežiūrą jos mirties dieną, pamačiusi, jog mergaitė yra leisgyvė, iš burnos išbėgęs skystis, turėjo įvertinti galimo vaiko užspringimo galimybę, duoti pavedimą padėjėjai skubiai iškviesti greitąją pagalbą ir pradėti mergaitės gaivinimą, naudojant gleivių atsiurbėją, tačiau dėl patirto streso šių veiksmų neatliko. Teismas padarė išvadą, kad toks ieškovo darbuotojos neveikimas galėjo sąlygoti pacientės mirtį, todėl Komisija pagrįstai padarė išvadas, jog I. S. kūdikių namuose sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo teiktos dedant maksimalias pastangas.

12.       Teismas nurodė, kad Akreditavimo tarnybos parengti dokumentai neturi didesnės įrodomosios vertės nei kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, o turi būti vertinami visų rašytinių įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių kontekste. Nors Akreditavimo tarnyba padarė išvadą, jog pacientei I. S. Kūdikių namuose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tačiau tarnyba taip pat pateikė ieškovui rekomendacijas, kuriose siūloma įstaigos vidaus medicininio audito grupei įvertinti slaugos darbuotojų gebas kvalifikuotai įvertinti kritines organizmo būkles ir teikti būtinąją medicinos pagalbą. Be to, tarnyba negalėjo pasisakyti, ar slaugytoja I. T. deramai įvertino pacientės kritinę būklę ir ar pradėjo gaivinimo veiksmus, ar pradėtas pirminis gaivinimas buvo atliktas tinkamai. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad Akreditavimo tarnybos atskaitoje užfiksuoti duomenys nepaneigia ieškovo darbuotojų neteisėto neveikimo. 

13.       Teismas konstatavo, kad nustatytas ieškovo darbuotojų neveikimas galėjo sąlygoti I. S. mirtį, todėl tarp ieškovo darbuotojų neteisėto neveikimo ir atsiradusių pasekmių – kūdikio mirties, yra priežastinis ryšys, taigi yra visos ieškovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl naikinti Komisijos sprendimą nėra pagrindo.

14.       Teismas konstatavo, kad atsakovai praleido 30 dienų terminą skųsti teismui Komisijos sprendimą, tačiau 3 metų ieškinio senaties terminio dėl žalos atlyginimo kreiptis į Komisiją jie nepažeidė. Teismas nurodė, kad 30 dienų terminas skųsti teismui Komisijos sprendimą teismų praktikoje vertinamas ne kaip ieškinio senaties, o kaip procesinis terminas, kurį teismas, esant pagrindui, savo iniciatyva gali atnaujinti. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl asmens mirtimi padarytos žalos, terminas skųsti Komisijos sprendimą praleistas nežymiai, atsakovai nuo pat dukters mirties visose instancijose aktyviai gynė savo teises, teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesinį terminą atsakovams priešieškiniui pateikti.

15.       Vertindamas turtinės žalos dydį teismas pažymėjo, kad atsakovų išlaidos dukters laidotuvėms,
t. y. 40 Eur šarvojimo salei papuošti, 75 Eur duobei iškasti, 242,87 Eur UAB ,,Šiaulių gedulo namai“ paslaugoms, 1 900 Eur paminklui pastatyti yra įrodytos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Nors atsakovai neturėjo galimybės pateikti įrodymų dėl aukos bažnyčiai dydžio, tačiau teismas sprendė, kad 50 Eur suma už šias paslaugas yra protinga, palyginti nedidelė. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai gavo 304 Eur laidojimo pašalpą, tačiau neprašo iš ieškovo priteisti 300 Eur išlaidų už gedulingus pietus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovų reikalavimas dėl turtinės žalos yra pagrįstas, todėl iš ieškovo atsakovams priteistina po 1 153,94 Eur turtinės žalos. 

16.       Skaičiuodamas atsakovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į tai, kad kūdikio sveikatos būklė buvo iš esmės gera – atsakovų dukra, patekusi į Kūdikių namus, neturėjo ryškių sveikatos sutrikimų. Kūdikis turėjo būti prižiūrimas tol, kol jo mama atsakovė D. S. bus paleista iš ligoninės ir galės pati prižiūrėti vaiką. D. S. pripažino, kad jai buvo nustatytas neįgalumas dėl psichinės negalios, tačiau, laukdamasi vaiko, ji nenaudojo jokių psichotropinių medikamentų, kad nepakenktų vaiko sveikatai, kas galimai lėmė pačios atsakovės psichinės sveikatos pablogėjimą po vaiko gimimo. Priverstinai hospitalizuota atsakovė pati pranešė vaiko teisių apsaugos įstaigoms, kad nėra kam pasirūpinti dukra, kol ji bus gydoma ligoninėje. Ieškovas neginčija, kad būdama ligoninėje atsakovė dažnai skambino ir teiravosi apie dukters sveikatą, tik išleidus atsakovę iš ligoninės ji atvyko aplankyti kūdikio, lankė mergaitę ir ėmėsi priemonių, kad vaikas kuo skubiau būtų jai grąžintas. Tai, kad vaiko pasiėmimo iš kūdikių namų išvakarėse vaikas mirė, atsakovams buvo netikėta. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė vaiko po gimimo ilgą laiką pati neprižiūrėjo dėl objektyvių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad atsakovė planavo ir siekė kuo greičiau dukrą pasiimti į namus ir pati auginti, kūdikis jai buvo pirmas ir laukiamas ir nors atsakovė neteikė duomenų apie savo sveikatos būklę, tačiau bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jai buvo nustatytas 40 procentų darbingumas dėl psichinės negalios, ką patvirtina į bylą pateiktas pažymėjimas, be to, bylos medžiaga patvirtina, kad po dukters mirties atsakovė skubia tvarka buvo konsultuota psichiatro, ambulatoriškai gydosi iki šiol. Nors atsakovė dėl psichinių sutrikimų gydėsi ir anksčiau, tačiau teismas sprendė, kad patirta stresine būsena tokių sveikatos sutrikimų turinčiam asmeniui sukelia didesnes neigiamas pasekmes. Įvertinęs atsakovės D. S. ryšį su vaiku, patirtus dvasinius išgyvenimus ir jų galimas pasekmes ateityje, tai, kad žala padaryta neatsargiais veiksmais, teismas konstatavo, kad Komisijos sprendimu atsakovei nustatyta neturtinė žala didinama iki 35 000 Eur. 

17.       Dėl atsakovui V. S. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas nurodė, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovui nustatytas potrauminis streso sutrikimas, jis pastoviai naudoja migdomuosius, tokia būsena tęsiasi po dukters mirties. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė išsamesnės informacijos apie tai, kokia jo sveikatos būklė buvo iki dukters mirties, kaip dukters mirtis paveikė jo dvasinę būseną. Kadangi medicininės pažymos nėra informatyvios, teismas nurodė negalintis daryti išvadų, ar medikamentų vartojimas yra susijęs tik su dukters mirtimi, kuri įvyko prieš 4 metus. Teismas taip pat vertino atsakovo V. S. veiksmus, dukrai patekus į ligoninę, o vėliau į Kūdikių namus – atsakovas neginčija, kad tą dieną, kai duktė buvo paimta jo sutuoktinei patekus į ligoninę, jis pas draugą vartojo alkoholį, atsakovas taip pat nepaneigė, kad dukrai patekus į Kūdikių namus, jis buvo kelis kartus atėjęs jos aplankyti neblaivus. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės rodo, kad po dukters gimimo atsakovas V. S. nesirūpino dukra ir nedėjo pastangų, kad vaikas būtų grąžintas jo priežiūrai, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp jo ir dukters buvo užsimezgęs emocinis ryšys. Tačiau teismas pažymėjo, kad dukrai mirus atsakovas apskritai prarado galimybę tokius ryšius užmegzti, dėl to šiuo metu išgyvena ir patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovui Komisijos pripažinta teisė į 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra įvertinta tinkamai ir didinti šios žalos nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

18.       Apeliaciniame skunde ieškovas Kompleksinių paslaugų namai „Alka“ (Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų teisių perėmėjas) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, o atsakovų priešieškinį atmesti ir priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. draudiko materialiųjų teisių ir pareigų, kas laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Proceso metu teismas į bylos nagrinėjimą kaip trečiąjį asmenį įtraukė akcinę bendrovę (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“, kuri bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo pagrindu buvo ieškovo draudikas ginčo įvykio laikotarpiu, tačiau vėliau, trečiojo asmens atstovui nurodžius, jog I. S. buvo teiktos stacionarios gydymo paslaugos, todėl kūdikio mirtis nėra draudiminis įvykis, be to, praleistas draudiko informavimo apie draudiminį įvykį terminas, teismas pašalino AB „Lietuvos draudimas“ iš bylos proceso šalių. Tačiau I. S. nebuvo teikiamos stacionarios gydymo paslaugos, pranešimas draudikui buvo pateiktas laiku, todėl teismas, spręsdamas dėl ieškovo civilinės teisinės atsakomybės už kūdikio mirtį ir priteisdamas žalos atlyginimą, tuo pačiu sprendė ir dėl trečiojo asmens, t. y. draudiko teisių ir pareigų, nors jis nebuvo įtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą.

18.2.                      Teismas pažeidė CPK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias procesinių terminų praleidimo pasekmių taikymą, bei ieškinio priėmimo nagrinėti teisme taisykles. Teismas neturėjo teisės priimti nagrinėti atsakovų priešieškinio, neišsprendęs praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimo, termino atnaujinimo klausimo spręsti galutiniu procesiniu sprendimu.

18.3.                      Teismas nepagrįstai atnaujino atsakovų praleistą 30 dienų terminą skųsti teismui Komisijos sprendimą ir sudarė sąlygas išeiti už Komisijos sprendimu bei ieškovo ieškiniu suformuotų faktinių ginčo ribų. Atsakovai sistemingai tvirtino, jog joks terminas nėra praleistas, priešieškinis yra pateiktas teismui laiku, atnaujinti praleisto termino neprašė. Atsakovus visų instancijų teismuose, Komisijoje atstovavo advokatas, Komisijos sprendimas taip pat buvo išsiųstas atsakovų advokatui, todėl atsakovų emocinė būsena, ginčo trukmė, jų procesinis elgesys ir ginčo kilimo priežastis neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo.

18.4.                      Teismas nepagrįstai nesutiko kaip prejudicinių faktų vertini ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teisėjų padarytų išvadų dėl kūdikio mirties. Šiaulių apylinkės ir Šiaulių apygardos teismų procesiniuose sprendimuose atliktas faktų tyrimas bei jų vertinimas, pateiktos teisinės išvados, nebegalėjo būti peržiūrinėjamos šioje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjama kūdikio mirties priežastis ir už jį buvusių atsakingų žmonių veiksmai ar neveikimas, kurie galėjo nulemti jo mirtį, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai vieningai konstatavo, jog I. T. ir R. Š. nepažeidė jokių teisės aktų, jog jos net negalėjo numatyti, kad kūdikis užsprings, kad būtina jį stebėti, todėl pasisakė, kad I. S. mirė dėl niekieno kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama ne tik netinkamo vaiko maitinimo ar jo atrūginimo versija, bet absoliučiai visos galimos vaiko mirties priežastys, be kita ko, ir savalaikis gaivinimo nesuteikimas, ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimas, tačiau išvada buvo vienareikšmiška – vaiko mirtis įvyko dėl niekieno kaltės. Atsakovams nenuginčijus tokių prokuroro ir teismų išvadų, priešieškinis tenkintas nepagrįstai. Baudžiamojoje byloje ir šioje civilinėje byloje teismų išvados dėl I. T. bei R. Š. veiksmų vertinimo yra kardinaliai priešingos, nors civilinėje byloje teismas nepateikia argumentų, dėl kurių yra kitokios nuomonės.

18.5.                      Teismas nukrypo nuo ginčui aktualios teismų praktikos dėl tokio pobūdžio byloje specialistų teikiamų išvadų svarbos. Šiuo atveju specialiąsias žinias turinčių specialistų išvados (Akreditavimo tarnybos ataskaita, VULSK raštas) vienareikšmiškai paneigia ieškovo neteisėtų veiksmų faktą, o tuo pačiu ir Komisijos sprendimo teisėtumą.

18.6.                      Komisijos sprendimu žala atsakovams buvo priteista tik dėl vieno argumento – Komisijos narių nuomone greitoji medicinos pagalba turėjo būti iškviesta iš karto, o ne po 48 min. Komisija nenustatė aplinkybių, kad apelianto darbuotojai būtų netinkamai maitinę vaiką, neatrūginę, migdę netinkamoje lovytėje, ne laiku pastebėję vaiką užspringus, netinkamai gaivinę, nenaudoje gleivių atsiurbėjo ar pan. Taigi teismas iš esmės pakeitė Komisijos sprendimo priteisti atsakovams žalą motyvus, kas daro Komisijos sprendimą neteisėtu. Pripažinęs vienintelį Komisijos sprendimo motyvą neteisėtu, pirmosios instancijos teismas turėjo sprendimą panaikinti, o ne koreguoti jo motyvus. 

18.7.                      Nustatinėdamas tikėtiną užspringusios I. S. suradimo laiką, teismas labai reikšmingu įrodymu pripažino greitosios pagalbos darbuotojų duotus parodymus, kad atvykus medikams mergaitė jau buvo be gyvybės ženklų, nors tokio pobūdžio klausimai kaip žmogaus mirties momento nustatymas yra tam tikros srities specialistų kompetencija. Į bylą pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodoma, kad I. S. mirtis konstatuota 2015 m. gruodžio 14 d. 18.20 val., todėl, remiantis specialistų surašytais medicininiais dokumentais, buvo pagrindas spręsti apie tai, kad I. S. mirė ne 17.30 val., bet 17.50 val. ar netgi vėliau. Taip pat visiškai įmanoma, kad R. Š. užspringusį kūdikį rado ne 17.30 val., dėl ko nuo jo radimo iki skambučio į pagalbos tarnybą praėjo 18 minučių, bet vėliau. Visos kūdikių namų darbuotojos vieningai tvirtino labai operatyviai veikusios ir pradėjusios vaiko gaivinimą, skambinusios į greitąją pagalbą ir vykdžiusios gaivinimą pagal greitosios pagalbos darbuotojų duodamus nurodymus.

18.8.                      Viso ginčo nagrinėjimo metu atsakovai nesugebėjo aiškiai įvardinti veiksmų, kuriuos blogai atliko apelianto darbuotojai. Atsakovai laukė kol įrodinėjimo pareigą už juos įgyvendins pats teismas. Tokiu būdu nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo dalyko ribos, faktinis ginčo pagrindas, kas labai apsunkino ieškovo teisę efektyviai gintis.

18.9.                      I. S. buvo ne ligonis, su tam tikra nustatyta diagnoze, numatyta gydymo metodika, nustatyta ligonio stebėsena ar pan., bet visiškai sveikas vaikas, kuris Kūdikių namuose atsirado dėl jo tėvų negalėjimo juo pasirūpinti, todėl teismo išsakyta pastaba, jog vaikas galėjo ir turėjo būti rastas anksčiau, yra neadekvati ir nelogiška. Tai, kad užspringęs vaikas nebuvo pastebėtas tą pačią akimirką kai tik tai įvyko, kas nėra tiksliai nustatyta, tikrai nesisieja su pareigos teikti sveikatos priežiūros paslaugas dedant maksimalias pastangas pažeidimu.

18.10.                      Nors niekas iš liudytojų nepatvirtino matę I. T. gaivinant kūdikį, bet niekas ir nepaneigė tokio fakto. Pati I. T. nurodė, jog apžiūrėjo kūdikį, jo burnytę, išnešė vaiką į kitą kambarį, kur gaiviau, ir pradėjo gaivinti, o po keliolikos sekundžių atbėgusios kitos slaugės perėmė vaiko gaivinimą, nes I. T. buvo šoke, kas reiškia, jog vaikas buvo gaivinamas nedelsiant. Gleivių atsiurbėjo I. T. nenaudojo, nes vaiko burnytėje gleivių nebuvo. Tokio įrengimo nenaudojo ir greitosios pagalbos darbuotojai. I. T. iš pradžių įtarė širdies ligą, o gaivinimas tiek užspringus, tiek ir dėl širdies problemų yra toks pat. Apžiūrėjusi burnytę ir nepamačiusi, ką reiktų atsiurbti, ji gaivino įprastu būdu, kaip ir buvo apmokyta atestavimo metu. Radus I. S. gyvybei pavojingoje būsenoje, visi Kūdikių namų darbuotojų atliekami veiksmai buvo savalaikiai, kvalifikuoti, teisingi ir atitinka pareigos teikti sveikatos priežiūros paslaugas dedant maksimalias pastangas požymius.

18.11.                      Nesutiktina ir su teismo sprendimo dalimi dėl aukos bažnyčiai atlyginimo ir valstybės išmokėtos laidojimo paslaugos užskaitymo už gedulingus pietus, nes byloje įrodymų apie tokias atsakovų išlaidas nėra. 

18.12.                      Atsakovei priteista 35 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė. Ši suma dvigubai viršija analogiškose bylose teismų priteistų kompensacijų dydžius, nors byloje nebuvo pagrindo nukrypti nuo nuosekliai formuojamos teismų praktikos. Be to, teismas neatliko visapusiško įrodymų tyrimo, apribojo ieškovo teisę ginčyti atsakovės išgyvenamų neigiamų emocijų apimtis, jų priežastį, nepakankamai atidžiai įvertino ieškovo kaltės turinį. Atsižvelgiant į sveiko kūdikio užspringimo tikimybę, į tai, kad vaikas buvo tinkamai prižiūrimas, į tai, kad kūdikių namų darbuotojai dėjo visas pastangas išsaugoti vaiko gyvybę, neturtinės žalos dydis abiem atsakovams turi būti mažinamas iki minimalaus. 

18.13.                      Teismas neteisėtai apribojo ieškovo teisę gauti informaciją apie atsakovės sveikatos būklę. Teismas, ženkliai nukrypdamas nuo teismų praktikoje nusistovėjusio neturtinės žalos dydžio, tai motyvavo ne tiek mirusio asmens statusu, tėvų ir vaiko tarpusavio santykiais, ateities perspektyvomis, kiek atsakovės psichologine būsena, todėl ieškovas turėjo teisę gauti atsakymus į klausimus, dėl kokių priežasčių atsakovė D. S. po vaiko pagimdymo pateko į psichinės sveiktos gydymo įstaigą, nuo ko dabar yra gydoma, kokie vaiko netekimo išgyvenimai kamuoja atsakovę.

19.       Atsakovai D. S. ir V. S. atsiliepime su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1.                      Komisijos sprendimas atsakovų advokatei išsiųstas 2018 m. spalio 18 d. 2018 m. lapkričio 8 d. teisme priimtas ieškovo ieškinys ir atsakovams nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. 2018 m. lapkričio 30 d., nepraleisdami teismo nustatyto procesinio termino atsiliepimui pateikti, atsakovai pateikė priešieškinį ir atsiliepimą į ieškinį. Ieškinys tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu teismo žinioje buvo jau 2018 m. lapkričio 9 d., todėl atsakovai pareikšti ieškinio nebegalėjo, taigi pateikė priešieškinį, nepraleisdami teismo nustatyto procesinio termino jau iškeltoje byloje. 

19.2.                      Pats ieškovas, teikdamas ieškinį, AB „Lietuvos draudimas“ nenurodė kaip trečiojo asmens. Vėliau, draudimo bendrovę įtraukus į bylą kaip trečiąjį asmenį, ji pati paprašė būti pašalinta iš bylos ir teismas, tinkamai įvertinęs pateiktus įrodymus, pagrįstai tai padarė.

19.3.                      Apeliantas interpretuoja liudytojų parodymus sau palankia linkme ir remiasi jų parodymų prieštaravimais. Motyvas dėl prejudicinių faktų atmestinas, kadangi prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Teismas bylą nagrinėjo iš esmės ir vertino visus įrodymus kompleksiškai.

19.4.                      Iš liudytojų parodymų matyti, kad ieškovo įstaigoje 2015 m. gruodžio 14 d., kai mirė atsakovų kūdikis, darbas buvo organizuotas ir vyko pažeidžiant higienos ir medicininę normas, nebuvo imtasi visų būtinų ir reikalingų priemonių gaivinimo veiksmams atlikti. Nors apeliantas vertina, kad mergaitė buvo tinkamai pamaitinta, atrūginta ir paguldyta miegoti, jis savo poziciją grindžia suinteresuotų asmenų – slaugytojos padėjėjos
R. Š. ir slaugytojos I. T. subjektyviais, nepatikimais ir prieštaringais parodymais. Vertinant liudytojų slaugytojos D. P. ir L. P., kurios neturėjo jokio suinteresuotumo išvengti atsakomybės, parodymus, akivaizdu, kad pagrindinė slaugytoja I. T. kūdikio gaivinime nedalyvavo, nors būtent ji ir turėjo pradėti gaivinimo veiksmus. Aplinkybės, kad I. T. kūdikį perdavė kitoms slaugytojoms, neginčijo niekas. Liudytoja L. P. parodė, kad, gaivinant kūdikį, į vonios kambarį buvo įėjusi I. T., įdėjo į skalbinių dėžę nešvarią patalynę ir išėjo. I. T. nedarė dirbtinio kvėpavimo, o laukė, kol kas nors ateis. Kūdikis merdėjo, o slaugytoja I. T. pasimetė, net negalėjo iškviesti greitosios, taigi tai reiškia, kad I. T. buvo nepasiruošusi atlikti savo, kaip slaugytojos pareigų. Blogai organizuotą darbą Kūdikių namuose liudija ir tai, kad vaikai neguldomi į jiems paskirtas lovas, dėl ko užtruko I. S. suradimas.

19.5.                      Atsakovai yra tikintys, apie tai byloja kryžius ant dukrytės kapo paminklo, taigi atsakovai turi teisę užpirkti mišias už mirusią vaiko sielą, sumokėti kunigui už paminklo pašventinimą. 

19.6.                      Duomenys apie atsakovės sveikatos būklę, jos dalinį nedarbingumą pateikti byloje ir tinkamai įvertinti skundžiamame sprendime. Apelianto argumentas, kad teismas apribojo jo teisę gauti informaciją apie atsakovės sveikatos būklę, patvirtina apelianto siekį pažeminti ir pasityčioti iš vaiką praradusių tėvų, nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimą, tokiu būdu sukeliant atsakovams dar daugiau skaudžių išgyvenimų.

20.       Trečiasis asmuo I. T. atsiliepime su ieškovo apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagristai nevertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų priimtuose sprendimuose esančių išvadų dėl kūdikio mirties.

20.2.                      I. T. nepažeidė jokių teisės aktų, ji net negalėjo numatyti, kad kūdikis užsprings ir kad būtina jį nuolat stebėti. Šiam kūdikiui nebuvo gydytojo paskirtas ypatingas dėmesys, vaikas buvo stebimas įprastai. I. T. nedelsdama, apie
17.35 val., ėmėsi kūdikio gaivinimo veiksmų, nepaliko vaiko, nesėdėjo nieko neveikdama. Apžiūrėjusi vaiko burnytę, gleivių nepastebėjo, todėl nebuvo reikalo panaudoti gleivių atsiurbėjo, be to, I. T. grupėje tokio aparto nebuvo, o ir greitosios pagalbos medikai nedavė nurodymo jį naudoti. I. T. veiksmai, gaivinant mergaitę, buvo atlikti savalaikiai, rūpestingai, kvalifikuotai ir maksimaliai atitiko toje situacijoje teisingų ir tinkamų veiksmų atlikimą. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių

21.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė D. S. 2015 m. rugsėjo 13 d. pagimdė dukrą I. S.. D. S. susirgus ir paguldžius ją į Psichiatrijos kliniką, vaikas buvo išvežtas į ligoninę, o 2015 m. lapkričio 10 d. pateko į Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namus, jam 2015 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. A-1370 paskirta laikinoji globa Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.

22.       D. S. iš Psichiatrijos klinikos išėjo 2015 m. gruodžio 9 d., abu tėvai D. ir V. S. apsilankė pas dukrą, tačiau vaikas nebuvo grąžintas, nes nebuvo panaikinta laikinoji globa. 2015 m. gruodžio 14 d. vakare vaikas Kūdikių namuose mirė nuo mechaninės asfikcijos užspringus skrandžio turiniu.

23.       D. ir V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namams, prašydami priteisti dėl vaiko mirties jiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nes mirties momentu vaikas buvo prižiūrimas Kūdikių namuose, kuriems suteikta licencija teikti socialinės globos ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. liepos 27 d. sprendimu atsakovų ieškinį tenkino iš dalies. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo sprendimą panaikino ir ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodęs, kad ginčas kilęs dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, todėl atsakovai privalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir kreiptis dėl padarytos žalos į Komisiją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.

24.       Atsakovai D. ir V. S. kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 56-131 nusprendė, kad žala sveikatai, teikiant skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei I. S. Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, buvo padaryta, todėl įpareigojo Kūdikių namus atlyginti D. S. 13 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos, o V. S. ­– 3 000 Eur neturtinės žalos. Komisija sprendime konstatavo, kad sveikatos priežiūros paslaugos Kūdikių namuose pacientei I. S. nebuvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių (pradėjus gaivinimą iškviesti greitąją medicinos pagalbą), rūpestingai ir kvalifikuotai dedant maksimalias pastangas, kas galėjo sąlygoti pacientės mirtį.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

25.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26.       Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, t. y. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). 

27.       Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Apelianto teigimu, priimtas teismo sprendimas turi įtakos AB „Lietuvos draudimas“ teisėms ir pareigoms, tačiau pirmosios instancijos teismas šią bendrovę pašalino iš trečiųjų asmenų. 

28.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-149-695/2020). Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-421/2020).

29.       Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis.

30.       Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl AB „Lietuvos draudimas“ teisių ir pareigų pakeitimo, nedarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šios bendrovės teisinei padėčiai. Pirmosios instancijos teismas sprendė tik dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, jo pareigos atlyginti atsakovų patirtą žalą bei tokios žalos dydžio, tačiau teismo sprendimu nėra modifikuota AB „Lietuvos draudimas“ teisinė padėtis, t. y. nebuvo nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos minėtos bendrovės materialiosios teisės ar pareigos. Nors AB „Lietuvos draudimas“ buvo ieškovo draudikas ginčo įvykio laikotarpiu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesprendė ir nepasisakė, ar ginčo įvykis laikytinas draudžiamuoju įvykiu, ar AB „Lietuvos draudimas“ kyla kokios nors teisės ar pareigos dėl tarp jos ir ieškovo egzistuojančių draudimo teisinių santykių. Šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati AB „Lietuvos draudimas“ paprašė būti pašalinta iš trečiųjų asmenų, teigdama, kad jos teisėms ir pareigoms priimtas teismo sprendimas įtakos neturės.

31.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – AB „Lietuvos draudimas“ – teisių, pareigų ar teisinio statuso ir dėl to buvo pažeistos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.

32.       Teisėjų kolegija kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatė, be to, sprendžia kad nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas. Taigi apeliacijos dalyką sudaro Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo, kuriuo atsakovams buvo priteistas žalos, padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovų priešieškinio priėmimo

33.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama ne tik pagal ieškovo ieškinį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, bet ir pagal atsakovų priešieškinį dėl atlygintinos žalos dydžio padidinimo. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ir nagrinėjo atsakovų priešieškinį, kadangi pastarasis buvo pateiktas praleidus Įstatyme nustatytą terminą.

34.       Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje (redakcija, galiojusi Komisijos sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

35.       Nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas buvo priimtas 2018 m. spalio 10 d., ieškovas ieškinį dėl šio Komisijos sprendimo panaikinimo teismui pateikė 2018 m. lapkričio 9 d., o atsakovai priešieškinį, kuriame išdėstė savo nesutikimą su Komisijos priteista žalos atlyginimo suma, elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikė 2018 m. lapkričio 30 d. Taigi atsakovai praleido Įstatyme nustatytą terminą skųsti Komisijos priimtą sprendimą.

36.       Pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Tačiau CPK 78 straipsnio
1 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją (CPK 78 straipsnio 5 dalis).

37.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rezoliucija priėmė atsakovų priešieškinį, tačiau dėl termino atnaujinimo rezoliucijoje nieko nenurodė. Iš dalies sutiktina su ieškovo pozicija, kad priešieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas nesilaikant CPK reikalavimų, tačiau nėra pagrindo teigti, jog dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK
329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią savo klaidą ištaisė sprendimo motyvuose išdėstydamas argumentus dėl termino priešieškiniui dėl Komisijos sprendimo paduoti atnaujinimo.

38.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija sudarė pagrindą atnaujinti atsakovams terminą skųsti Komisijos sprendimą. Vien tai, kad atsakovai nesuformulavo aiškaus reikalavimo atnaujinti terminą Komisijos sprendimui apskųsti, nereiškia, kad toks terminas negali būti atnaujintas teismo iniciatyva, nes tokia teisė teismui yra numatyta CPK 78 straipsnio 1 dalyje. Be to, negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad atsakovai nesiekė praleisto termino atnaujinimo. Atsakovai dublike buvo nurodę, kad tuo atveju, jei teismas spręstų, kad priešieškinis pateiktas pavėluotai, jie prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nors Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nurodytas
30 dienų terminas Komisijos sprendimu apskųsti yra procesinis terminas, o ne ieškinio senaties terminas, tačiau iš atsakovų dubliko motyvų matyti, kad tokiu savo prašymu jie siekė būtent Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovai nuo pat dukters mirties dienos visose instancijose aktyviai gynė savo teises, t. y. dar 2016 m. liepos 18 d. kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Kūdikių namų. Atsakovų ieškinys buvo išnagrinėtas ir tenkintas iš dalies Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimu. Šis sprendimas buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, nes nebuvo laikytasi šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Atsakovai minėtą Šiaulių apygardos teismo nutartį skundė kasaciniu skundu, tačiau kasacinis skundas nebuvo tenkintas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai aktyviai gynė savo teises, dar nuo 2016 m. siekė prisiteisti žalos atlyginimą teismine tvarka, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovų advokatės netinkamas terminų skaičiavimas Komisijos sprendimui apskųsti tokiu atveju neturėtų sukliudyti atsakovams pasinaudoti teise į ginčo tarp jų ir Kūdikių namų dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, lėmusių atsakovų kūdikio mirtį, išnagrinėjamą iš esmės teisme.

Dėl prejudicinių faktų 

39.       Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į prejudicinius faktus, nustatytus nutraukiant ikiteisminį tyrimą dėl I. S. mirties, kurie, pasak ieškovo, patvirtina, kad jokie neteisėti veiksmai nebuvo atlikti.

40.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kūdikių namų slaugytojos I. T., prižiūrėjusios
I. S. jos mirties dieną, atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo (BK 132 straipsnio 1 dalis), kuris buvo nutrauktas Šiaulių apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu. Šio nutarimo pagrįstumas patvirtintas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi bei Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi.

41.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Minėto straipsnio 3 punkte nurodyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

42.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės negali būti pripažįstamos prejudicniais faktais. Kaip matyti iš CPK
182 straipsnio reglamentavimo, kiek tai susiję su kitoje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, civilinėje byloje nereikia įrodinėti tik asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o ne visų tokiame nuosprendyje nustatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio
7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-403/2019). Be to, šiuo atveju apeliantas kaip prejudicinius faktus siekia pripažinti net ne teismo nuosprendyje, o prokuroro nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo užfiksuotas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti sprendimai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-215/2008, 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013;
2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-611/2017).

43.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius. Taigi ta aplinkybė, jog I. T. nebuvo taikyta baudžiamoji atsakomybė, nereiškia, kad nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai, kurių pagrindu Kūdikių namams gali kilti civilinė atsakomybė.

Dėl ieškovo civilinės atsakomybės sąlygų

44.       Pagal materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, nagrinėjamoje byloje taikytinas ginčo sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo metu (2015 m. gruodžio mėn.) galiojęs teisinis reglamentavimas. Aktualios nagrinėjamam ginčui Įstatymo redakcijos 3 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal šio įstatymo
2 straipsnio 8 dalį, kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos apibrėžiamos kaip prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami. Pagal Įstatymo 
2 straipsnio 2 dalį atlygintina paciento sveikatai padaryta (turtinė ir neturtinė) žala buvo apibrėžiama kaip pakenkimas paciento sveikatai, jo sužalojimas ar mirtis, atsiradę dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos, t. y. buvo įtvirtinta kaltės pagrindu atsirandanti civilinė atsakomybė.

45.       Tai, kad šiuo atveju I. S. Kūdikių namuose buvo teikiamos būtent sveikatos priežiūros paslaugos, konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-497-969/2018, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad sveikatos priežiūros paslaugos pasižymi plačia įvairove, jos apima ne tik gydymo paslaugas, bet ir slaugos procedūras; sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra suprantamas ne tik kaip pačių paslaugų teikimas, bet ir rūpinimasis ligoniu teikiant jam paslaugas, užtikrinant jo su gydymu susijusių poreikių tenkinimą.

46.       Ginčo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 24 straipsnyje buvo įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Taikant aptariamą teisinį reglamentavimą, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

47.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, yra konstatuota, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Vertinant, ar gydytojo veiksmas buvo teisėtas ar neteisėtas, vadovaujantis pirmiau pateiktais standartais, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio
8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013).

48.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas. Sprendžiant dėl gydytojų kaltės, turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų konkrečiose aplinkybėse vertinimą remiantis protingumo, sąžiningumo kriterijais. Ar asmuo konkrečioje situacijoje buvo sąžiningas ir turi būti laikomas nekaltu, vertinama pagal tai, ar jis viską padarė, ko iš jo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

49.       Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario
21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).

50.       Apibendrinant aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas darytina išvada, kad vertinant, ar egzistuoja neteisėti veiksmai, kaip sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės sąlyga, turi būti atsakyta į klausimą, ar individualiu atveju pacientui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Sprendžiant dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti įvertinta, ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo veiksmai atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą ir maksimalių pastangų kriterijų. Gydytojų veiksmus teismas turi vertinti proceso, be ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020).

51.       Nors esminiai teismų praktikoje apibrėžti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo kriterijai yra skirti gydytojams – profesionalams, bendrąja prasme jie taikytini ir kito gydymo įstaigos personalo atžvilgiu, be kita ko, slaugytojams, atsižvelgiant ir įvertinant slaugytojų kompetencijos bei profesinės veiklos reikalavimų specifiką, taip pat medicinos įstaigos administracijai, kurios pareiga yra užtikrinti įstaigos darbo organizavimą taip, kad personalas veiktų pagal nustatytus arba visuotinai medicinos praktikoje priimtus standartus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-685-516/2020).

52.       Nagrinėjamu atveju atsakovų vaikui Kūdikių namuose buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Mergaitė buvo įkurdinta Kūdikių namų 1 grupėje. Pagal Kūdikių namų direktorės 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. V-209 1 grupės personalas buvo atsakingas už mergaitės gyvybę ir sveikatą, o slaugytojos padėjėja visiškai atsakinga, nesant slaugytojos ar auklėtojos, už vaikų priežiūrą ir saugumą. Mirties metu mergaitę prižiūrėjo slaugytoja I. T.. Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovai jokiuose procesiniuose dokumentuose neįvardijo, kokius veiksmus ieškovo darbuotojai atliko netinkamai. Iš atsakovų procesinių dokumentų argumentų visumos matyti, kad atsakovai mano, jog Kūdikių namų personalas nepakankamai rūpinosi jų vaiku, netinkamai atliko gaivinimo veiksmus.

53.       Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 629 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 91:2001 „Vaikų slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – MN 91:2001) (2001 m. gruodžio 15 d. redakcija) detalizuoja vaikų slaugytojo, dirbančio visų lygių sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose, ugdymo, socialinės globos įstaigose, bendruomenėje bei pacientų namuose, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę (1, 6 punktai). Šios normos kontekste slauga yra suprantama kaip asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą (MN 91:2001 4.1 punktas), o slaugos procesas yra apibrėžiamas kaip sistemingas problemų sprendimas, siekiant patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius asmens, šeimos, bendruomenės ar visuomenės sveikatos poreikius. Nurodytą slaugos procesą sudaro: slaugos poreikių nustatymas, slaugymo planavimas, slaugymo veiksmų atlikimas, rezultatų vertinimas (MN 91:2001 4.10 punktas). MN 91:200110 punktas nustato, jog vaikų slaugytojas organizuoja ir įgyvendina vaikų slaugą bei priežiūrą, nustato vaiko slaugos poreikius, padeda juos patenkinti. Įgyvendindamas nurodytas funkcijas, vaikų slaugytojas, be kita ko, privalo slaugyti įvairaus amžiaus vaikus, padėti tenkinti jų poreikius, teikti prevencines medicinos paslaugas; planuoti slaugymą, įvertinant vaiko gyvybines veiklas; techniškai ir saugiai atlikti gydymo bei diagnostikos procedūras, vykdyti savo ir vaikų sveikatos apsaugos reikalavimus; stebėti ir įvertinti vaiko sveikatos būklę, atkreipti dėmesį į nebūdingus simptomus, skubiai informuoti gydytoją apie pablogėjusią vaiko sveikatą, esant pavojingai organizmo būklei, teikti pirmąją medicinos pagalbą (MN 91:2001 14 punktas). Teisinis reguliavimas reikalauja, kad vaikų slaugytojas gebėtų vertinti naujagimių, kūdikių, vaikų sveikatos būklę ir poreikius pagal gyvybines veiklas; išmanytų vaikų gyvybei pavojingas būkles, gebėtų teikti skubią pagalbą; žinotų vaikų mitybos principus; ligos atveju mokėtų slaugyti sergantį vaiką (MN 91:2001 17 punktas). Kūdikių namų direktoriaus 2014 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. V-229 patvirtintame Vaikų slaugytojos pareigybės aprašyme nurodyta, kad vaikų slaugytoja atsako už vaikų sveikatą ir gyvybę (4.2 punktas), užtikrina vaiko pagrindinę gyvybinę veiklą pagal slaugos poreikius, atlieka gydytojų paskirtas procedūras (4.5 punktas), maitina vaiką (4.10 punktas), atsako už tinkamos, vaiko poreikius atitinkančios aplinkos sukūrimą grupėje ir lauke (4.13 punktas), imasi skubių, neatidėliotinų, teisiškai pagrįstų sprendimų bei priemonių, esant grėsmei vaikų, darbuotojų sveikatai ir saugumui (4.25 punktas). 

54.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad I. S. paskutinį kartą buvo pamaitinta 16.30 val. ir pasėdėjusi kėdutėje paguldyta miegoti, o pastebėta užspringusi lovelėje po 17.00 val., apie 17.30 val. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad apie 17.00 val. slaugytoja su savo padėjėja pradėjo maitinti dar nepamaitintus kūdikius. Maitinimas vyko žaidimų–maitinimo kambaryje, taigi kūdikiai miegamuosiuose buvo palikti iš esmės nestebimi, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės nulėmė tai, kad nebuvo pastebėtas 
I. S. springimo momentas. Vertinant slaugytojos veiksmus, gaivinant užspringusį kūdikį, atsižvelgtina į tai, kad, nors I. T. iškart pradėjo organizuoti mergaitės gelbėjimą – pavedė savo padėjėjai kviesti kitas slaugytojas, tačiau pati jokių būtinų, skubių ir adekvačių tokiai situacijai gaivinimo veiksmų nesiėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, lango patalpoje atidarymas nėra tinkama priemonė užspringusiam vaikui gaivinti. Tai, kad slaugytoja
I. T. pati jokių neatidėliotinų gaivinimo veiksmų realiai neatliko, spręstina iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų, kūdikį gaivinti atbėgusių, kitų slaugytojų, slaugytojos padėjėjos paaiškinimų, iš kurių matyti, kad, atbėgus kitoms slaugytojoms, I. T. kūdikį laikė rankose, mergaitė buvo aprengta, burnytė nenuprausta. Greitoji medicinos pagalba į Kūdikių namus iškviesta tik 17.48 val. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nurodytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo pritarti Komisijos sprendime padarytai išvadai, kad greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama net 48 min., tačiau tai nepaneigia fakto, kad sveikatos priežiūros paslaugos I. S. šiuo atveju nebuvo teiktos dedant maksimalias pastangas. Kaip minėta, medicinos personalo veiksmai tokio pobūdžio bylose vertinami proceso, be ne rezultato aspektu. Siekiant atgaivinti užspringusį vaiką, svarbi kiekviena sekundė, todėl nepakankamas kūdikių stebėjimas, sudaręs sąlygas iškart nepastebėti kūdikio užspringimo, bei slaugytojos I. T. veiksmai pastebėjus užspringusį kūdikį, šiuo atveju negali būti vertinami kaip atlikti atidaus, atsargaus, rūpestingo ir kvalifikuoto savo srities specialisto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Kūdikių namų slaugytoja I. T. ginčo situacijoje nepadarė visko, ko iš jos reikalaujama pagal jos pareigybės aprašymą ir jos veiklą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, kas galėjo nulemti
I. S. mirtį.

55.       Teisėjų kolegija nepritaria ieškovo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino byloje pateiktų specialistų išvadų, kurios, pasak ieškovo, patvirtina, kad jokie neteisėti veiksmai nebuvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Akreditavimo tarnybos ir VULSK išvadomis, sprendžia, kad minėtos išvados nei patvirtina, nei paneigia netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo fakto ginčijamu aspektu. Nors Akreditavimo tarnybos 2018 m. kovo 20 d. Neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. D11-644/2017 atskaitoje nurodyta, kad 2015 m. lapkričio 10 d. –
2015 m. gruodžio 14 d. I. S. Kūdikių namuose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tačiau minėtoje ataskaitoje taip pat nurodyta, kad Akreditavimo tarnyba negali pasakyti, ar slaugytoja I. T. deramai įvertino pacientės kritinę būklę ir ar pradėjo gaivinimo veiksmus, ar Kūdikių namų slaugytojų pradėtas pradinis gaivinimas buvo atliktas tinkamai. Taigi Akreditavimo tarnyba jokių išvadų ginčui aktualiu aspektu dėl I. S. gaivinimo veiksmų nepateikė. Išvadų šiuo aspektu nėra pateikta ir VULSK 2018 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. SR-5685. Kaip ir Akreditavimo tarnybos ataskaitoje, VULSK rašte nurodyta, kad atsakyti į klausimą, ar tinkamai atliktas pradinis gaivinimas, labai sunku ar net neįmanoma.

56.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Kūdikių namų civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Kūdikių namuose I. S. sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo teikiamos tinkamai ir toks anksčiau aptartas ieškovo darbuotojo neveikimas galėjo sąlygoti pacientės mirtį. Kadangi ieškovas neįrodė, kad Kūdikių namų darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, jam kyla pareiga atlyginti atsakovų patirtą žalą, kilusią dėl jų vaikui netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio

57.       Pirmosios instancijos teismas iš Kūdikių namų priteisė atsakovei D. S.
35 000 Eur, o atsakovui V. S. – 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, be to, abiem atsakovams priteisė po 1 153, 94 Eur turtinės žalos. Kūdikių namai nesutinka su priteistos žalos dydžiais ir mano, jog jie yra per dideli.

58.       Pagal CK 6.50 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.250 straipsnis reglamentuoja bendrąsias neturtinės žalos atlyginimo nuostatas. Tarp šių nuostatų yra įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, šių kriterijų sąrašas yra pavyzdinis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgiant į tuos aspektus, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-217-690/2018).

59.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžiui nustatyti svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio
29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

60.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį. Pažymėtina, kad, esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). 

61.       Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atvejais, yra nurodęs, kad kiekvieną netektį lydi labai sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Netekęs artimojo, žmogus netenka ir savo ankstesnių vaidmenų, kuriais jis buvo susietas su mirusiuoju (tėvo, motinos, vaiko). Netekus vaiko, yra nutraukiamas ryšys, susijęs su tėvų praeitimi, dabartimi ir natūraliai laukiama ateitimi. Vaikai yra kiekvienų tėvų viso gyvenimo realybės dalis, todėl, kai jos netenkama, tėvų pasaulis negrįžtamai sukrečiamas ir keičiasi, o tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, yra vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).

62.       Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nustatinėdamas neturinės žalos dydį, vadovavosi nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir atsižvelgė į tai, kad vaiko sveikatos būklė buvo iš esmė gera, mergaitė į Kūdikių namus pateko ne gydymo tikslais, o globos pagrindu ir turėjo būti prižiūrima, kol mama D. S. bus paleista iš ligoninės, kur gydėsi dėl psichinės negalios. Tai, kad kūdikis mirė, abiem tėvams buvo netikėta. Teismas taip pat vertino tai, kad kūdikis šeimoje buvo laukiamas, D. S. dažnai skambimo iš ligoninės teiraudamasi apie dukters sveikatą, išleista iš ligoninės lankė dukrą, siekė skubiai susigrąžinti ją auginti pati, tuo tarpu mergaitės tėvas dukters pats neaugino, girtavo, tačiau taip pat lankė ją Kūdikių namuose. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad žala šiuo atveju padaryta dėl neatsargumo, o ne tyčiniais veiksmais. 

63.       Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kūdikio sveikatos būklę patenkant į Kūdikių namus, tėvų ryšį su vaiku, Kūdikių namų personalo kaltę. Be to, teismas vertino po mergaitės mirties tėvams kilusius neigiamus išgyvenimus, jų mastą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovų patirtą neturtinę žalą, individualizavo ją kiekvieno iš tėvų atveju ir nustatė tinkamą tokios žalos dydį, kurio mažinti nėra pagrindo. 

64.       Teisėjų kolegija nepritaria apelianto pozicijai, kad priteisdamas 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą kūdikio mamai teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Atlygintinos žalos dydis kiekvienoje byloje vertinamas individualiai, todėl analogiškų tokio pobūdžio bylų apskritai nėra. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-217-690/2018 motinos neturinę žalą, kilusią dėl sveiko 11 mėn. kūdikio mirties ligoninėje, kai slaugytoja per klaidą suleidus jam kalio chlorido tirpalo, įvertino 80 000 Eur, o tėvo – 60 000 Eur. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas
35 000 Eur neturinės žalos, atlygintinos mirusio kūdikio motinai, dydis, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra ženkliai per didelis ir viršijantis tokio pobūdžio bylose priteistinus žalos dydžius. 

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų apie atsakovės D. S. sveikatos būklę, kurių pagrindu galima daryti pagrįstas išvadas dėl po dukters mirties jos sveikatai kilusių neigiamų padarinių. Nors atsakovė ir prieš gimstant vaikui buvo gydoma dėl lėtinio psichikos sutrikimo, tačiau 2019 m. rugpjūčio 29 d. medicininiame pažymėjime gydytojas yra nurodęs, kad D. S. būsenos pablogėjimą provokuoja patirtas stresas, vaiko netektis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šio medicininio pažymėjimo duomenų teisingumu, taigi ieškovo argumentai, kad jis negavo pakankamai duomenų apie D. S. psichologinę būseną, atmestini kaip nepagrįsti. Sveiko kūdikio mirtis įstaigoje, kurioje vaikas buvo apgyvendintas būtent tam, kad turėtų saugią ir tinkamą aplinką gyventi, kol mama gydosi, kūdikio tėvams neabejotinai sukelia didelius neigiamus išgyvenimus. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje yra pripažįstama, kad, atsižvelgiant į teisės į gyvybę, kaip pačios aukščiausios ir svarbiausios vertybės, absoliutumą, ryšio tarp tėvų ir vaiko ypatingumą, išskirtinumą ir nepakeičiamumą, faktinėms aplinkybėms, jog vaiko mirtis sukėlė jo tėvams didelę neturtinę žalą, įrodinėti taikytinas žemas įrodinėjimo standartas – didelės neturtinės žalos patyrimas tokiais atvejais iš esmės gali būti preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018).

66.       Tuo tarpu vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytą turtinės žalos dydį, sutiktina su ieškovo argumentais, kad atsakovams priteista turtinė žala turėtų būti mažinama.

67.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala, be kita ko, apima laidojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2012). Šiuo atveju atsakovai turtine žala įvardija būtent savo patirtas išlaidas dukters laidotuvėms.

68.       Apelianto teigimu, atsakovams priteistinos žalos dydis turi būti sumažintas ir 50 Eur aukos bažnyčiai suma. Nors atsakovai jokių šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, tačiau, atsižvelgiant į tokių išlaidų pobūdį, jokie tokias išlaidas patvirtinantys dokumentai įprastai nėra surašomi, todėl šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai negali būti pateikti dėl objektyvių priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus laidojimo papročius ir tradicijas, atsakovų išlaidos aukai bažnyčiai nėra per didelės ir yra tiesiogiai susijusios su jų dukros laidotuvėmis, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai įskaičiuotos į atsakovams atlygintinos turtinės žalos sumą. Tokių išlaidų įskaičiavimas į priteistinos turtinės žalos dydį, apimantį laidojimo išlaidas, pripažįstamas ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-460-449/2017; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-552-150/2015). 

69.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovams buvo išmokėta 304 Eur laidojimo pašalpa. Pagal CK 6.291 straipsnio 2 dalį, įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas šios pašalpos neišskaičiavo iš atsakovų prašomo priteisti turtinės žalos dydžio, atsižvelgdamas į atsakovų argumentus, jog jie į prašomos atlyginti turtinės žalos dydį neįskaičiavo sumų, sumokėtų už gedulingus pietus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie tokių pietų organizavimą ir jiems patirtas išlaidas, todėl 304 Eur laidojimo pašalpos suma turėjo būti išskaičiuota iš atsakovams priteistino turtinės žalos dydžio. Taigi atsakovams priteistinos turtinės žalos dydis šiuo atveju sudaro ne pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą 2 307,88 Eur sumą, o 2 004,88 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

70.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį ir priteisė atsakovams turtinės ir neturinės žalos atlyginimą. Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 69 punkte, teismas neteisingai apskaičiavo atsakovams priteistinos turtinės žalos dydį. Taigi Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio
28 d. sprendimas keistinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nurodant, kad D. S. ir V. S. iš ieškovo priteistina po 1 001,94 Eur turtinės žalos. Be to, atitinkamai keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovai pirmosios instancijos teisme patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nors atsakovų priešieškinis buvo tenkintas tik iš dalies, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovams atlygintina visa patirtų bylinėjimosi išlaidų suma. Ieškovas tokio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliaciniu skundu neskundžia, taigi atsakovams atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme dydis, šiuo atveju mažintinas tik atsižvelgiant į sumažintą turtinės žalos dydį, todėl spręstina, kad kiekvienam atsakovui iš ieškovo priteistina po 744 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. 

71.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 950 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir 1 106 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui sumokėti, tuo tarpu atsakovai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą savo atstovei sumokėjo 740 Eur. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Šiuo atveju ieškovo apeliacinis skundas yra tenkinamas 0,75 proc., taigi ieškovas turi teisę į 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, o atsakovams atlygintina 734 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, darytina išvada, kad ieškovas kiekvienam atsakovui turi atlyginti po 360 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria išspręsti priešieškinio reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo ir paskirstytos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos, nurodant, kad iš ieškovo Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų teisių perėmėjo Kompleksinių paslaugų namų „Alka“ (juridinio asmens kodas 305369449) atsakovei D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistina po 1 001,94 Eur (vieną tūkstantį vieną eurą ir 94 euro centus) turtinės žalos ir po 744 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. 

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų teisių perėmėjo Kompleksinių paslaugų namų „Alka“ (juridinio asmens kodas 305369449) atsakovei D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                               Artūras Driukas

Aldona Tilindienė

Jūratė Varanauskaitė