Civilinė byla Nr. 3K-3-504/2006
Procesinio sprendimo kategorija 40.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2006 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros
Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir
Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Tamro“ kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo BUAB „Farmakonas“ ieškinį atsakovui UAB „Tamro“ dėl įsiskolinimo
priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 464 052,91 Lt skolą už vaistus, pirktus pagal 2004 m.
rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00094. Vilniaus apygardos teismo 2004
m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, kreditorių
finansiniai reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario
23 d. ir 2005 m. kovo 7 d. nutartimis. Atsakovas 2005 m. sausio 9 d. pranešė
ieškovui apie tai, kad, įsigijęs prekių už 464 052,91 Lt, jis 2004 m. spalio 12
d. padarė šio reikalavimo įskaitymą. Ieškovas laiko, kad įskaitymas faktiškai
neatliktas, todėl atsakovas privalo sumokėti už nupirktas prekes. Atsakovo
pateiktas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas neatitinka CK 6.131
straipsnio 1 dalyje nustatyto prievolės šalies pareiškimo, jame nenurodyta
įskaitymo suma, todėl yra negaliojantis. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus
apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1712/2004 konstatuota,
kad pagal 2004 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitą faktūrą Nr. 00094 mokėtina suma,
kuriai, atsakovo nurodymu, padarytas įskaitymas, nėra nustatyta ir ginčijama,
todėl pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą toks įskaitymas
draudžiamas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimu,
priimtu civilinėje byloje pagal AB „Tamro“ ieškinį atsakovui UAB „Farmakonas“
(civilinės bylos Nr. 2-1712/2004), priteisė iš atsakovo ieškovui 910 029,91 Lt
skolos ir 6590,15 Lt žyminio mokesčio. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
ieškovas pagal 2004 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00094 pardavė
atsakovui vaistus, o pastarasis 2004 m. spalio 12 d. pateikė ieškovui
tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad
šio akto jis negavo; teismas motyvavo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1712/2004
pats ieškovas tokį aktą pateikė teismui, atsikirsdamas į pareikštą AB „Tamro“
reikalavimą ir prašydamas į tarpusavio atsiskaitymus įskaityti sąskaitoje
nurodytą sumą. Teismas taip pat nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-1712/2004
sumos pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00094 nebuvo vertinamos. Aplinkybė, kad
tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte įskaitoma suma nenurodyta, teismo
vertinimu, nepaneigia nei atsakovo atlikto įskaitymo, nei ieškovo sutikimo su
įskaitymu. Atsižvelgdamas į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1712/2004 pats
ieškovas siekė įskaityti nurodytą sumą į tarpusavio atsiskaitymus, kad ieškovo
bankroto byloje atsakovas pateikė kreditorinį reikalavimą ir jis teismo
patvirtintas, įvertinus įskaitymą, kad įskaitymas faktiškai atliktas, teismas
priėjo prie išvados, jog, įskaičius priešpriešinį vienarūšį reikalavimą,
atsakovo prievolė sumokėti už gautas prekes pagal 2004 m. rugpjūčio 25 d. PVM
sąskaitą faktūrą Nr. 00094 baigėsi (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 28 d. priėmė
naują sprendimą, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d.
sprendimą panaikino; kolegija priteisė iš atsakovo ieškovui 464 052,91 Lt
skolos, į valstybės biudžetą – 17 281,06 Lt žyminio mokesčio ir 49,80 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kolegija nurodė, kad pagal
CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus įskaitymui pakanka vienos šalies
pareiškimo; įskaitoma, pranešant apie tai kitai prievolei šaliai; įskaitymą
daranti šalis turi aiškiai išreikšti savo valią apie įskaitymą; be to, turi
būti laikomasi CK 6.134 straipsnyje ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte
nustatytų įskaitymo draudimų. Įskaitymą darantis asmuo, kaip vienašalio
sandorio šalis, privalo turėti įgalinimus šiam sandoriui sudaryti. Kolegija
sprendė, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog atsakovo darbuotoja, padariusi
nurodytą įskaitymą, tokius įgalinimus turėjo. Kolegija taip pat pripažino, kad
byloje esantis 2004 m. spalio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas
negali būti vertinamas kaip CK 6.131 straipsnyje nustatyta tvarka padarytas
pareiškimas apie įskaitymą; pagal pateiktą aktą negalima spręsti apie asmens
valią padaryti pareiškimą; kolegijos vertinimu, aktu siekta patikslinti
tarpusavio buhalterinę apskaitą, bet ne padaryti įskaitymą. Kolegija taip pat
motyvavo, kad įskaitymas yra paneigtas Vilniaus apygardos teismo 2004 m.
lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–1712/2004, kurioje UAB
„Farmakonas“ prašė padaryti reikalavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00094
įskaitymą, tačiau AB „Tamro“ nesutiko, ir teismo sprendimu iš UAB „Farmakonas“
buvo priteista suma, neatsižvelgiant į jo prašymą. Nurodytoje ir nagrinėjamoje
byloje yra tos pačios ginčo šalys, todėl kolegija konstatavo, kad aplinkybės,
nustatytos civilinėje byloje Nr. 2–1217/2004, įgijo prejudicinę galią
nagrinėjamoje byloje; tai reiškia, kad 2004 m. lapkričio 15 d. teismo sprendime
nustatyta ieškovo skola atsakovui yra 910 029,91 Lt, ir įskaitymas pagal ginčo
PVM sąskaitą faktūrą nebuvo padarytas. Kolegija taip pat argumentavo, kad UAB
„Tamro“ pareiškė ieškovo bankroto byloje atitinkamai sumažintą kreditorinį
reikalavimą, tai patvirtina, jog jis pripažino, kad 2004 m. lapkričio 15 d.
teismo sprendimu priteista skola, neatsižvelgiant į UAB „Farmakonas“ prašymą
dėl įskaitymo. Be to, kolegija pažymėjo, kad šalies pareiškimai apie įskaitymą
po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, yra
draudžiami (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), todėl yra niekiniai.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti, Vilniaus
apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti galioti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus apygardos
teismo 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimas dėl skolos dydžio, taip pat dėl
reikalavimo įskaitymo, įgijo prejudicinę galią šalims nagrinėjamoje byloje.
Pagal CPK 430 straipsnio 9 dalį teismas, nagrinėdamas ieškinį, pateiktą
dokumentinio proceso tvarka, vertina tik tas aplinkybes ir įrodymus, kurie
patvirtina ar paneigia ieškinio dalyko ir pagrindo buvimą, ir dėl jo priima
sprendimą. Ieškinio dalykas nurodytoje byloje buvo atsakovo skolos tam tikra
data buvimas, jos dydis įvertintas preliminaraus teismo sprendimo priėmimo
data, t. y. 2004 m. rugpjūčio 23 d; atsakovas neįvykdė preliminaraus teismo
sprendimo per 20 dienų terminą. Teismas 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimu
neišėjo už ieškinio ribų ir sprendė skolos, bet nesvarstė įskaitymo klausimų,
nes tai nebuvo ieškinio dalykas, todėl paneigiama kolegijos išvada dėl
prejudicinės galios aplinkybių, kurių teismas netyrė.
2. Kolegijos
sprendimo išvada, kad atsakovo pareikšto kreditorinio reikalavimo ieškovo
bankroto byloje dydis rodė, jog jis pripažino Vilniaus apygardos teismo 2004 m.
lapkričio 15 d. sprendimu priteistą skolą be padaryto įskaitymo, t. y. 910
029,91 Lt, nėra pagrįsta įrodymais. Iš UAB „Tamro“ pareiškimo, kuriuo remiasi
kolegija išvadai pagrįsti, išplaukia priešinga kolegijos padarytai išvada apie
tai, kad atsakovas 2004 m. spalio 12 d. padarė reikalavimo įskaitymą
464 052,91 Lt sumai, o nurodytu teismo sprendimu iš ieškovo atsakovui priteista
910 029,91 Lt skola už laikotarpį iki 2004 m. rugpjūčio 23 d. Kitų įrodymų apie
tai, kad atsakovas būtų pripažinęs 910 029,91 Lt skolą 2004 m. lapkričio 15 d.
ar kad būtų pripažinęs įskaitymo nebuvimą, byloje nėra. Iki bankroto bylos
iškėlimo, taip pat bankroto byloje ieškovas pripažino reikalavimo įskaitymo
faktą; šis faktas nustatytas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2005 m.
kovo 7 d. nutartyje; be to, pats ieškovas teikė faktą patvirtinančius įrodymus,
tačiau vėliau atsisakė šio pripažinimo. Teismas privalėjo spręsti, ar
atsisakymas yra pagrįstas, ar nėra pareikštas, siekiant nuslėpti tiesą, nes
šalių pozicijos dėl šio klausimo sutapo ir buvo pagrįstos leistinomis
įrodinėjimo priemonėmis. Kolegijos išvada, kad, iškėlus bankroto bylą, šalies
pareiškimai tampa niekiniai, neatitinka įstatymo reikalavimų, nes įskaitymo
faktą šalis pripažino iki bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai nesirėmė bankroto byloje priimta 2005 m. kovo 7 d.
nutartimi kaip rašytiniu įrodymu, kuriame nustatytos reikšmingos aplinkybės
nors ir neturi prejudicinės galios, tačiau nepaneigtos nagrinėjamoje byloje leistinomis
įrodinėjimo priemonėmis.
3. Šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK
178 straipsnis). Dėl to pareiga įrodyti, kad atsakovo neįgalioto darbuotojo
atliktas įskaitymas negalioja, tenka ieškovui; be to, teismas ir pats gali
rinkti įrodymus, tačiau įgalinimo sudaryti sandorį (įskaitymą) klausimas nei
ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nebuvo keliamas, todėl atsakovas negalėjo
atsikirsti į šiuos argumentus ar pateikti įrodymus, kurie pagrįstų įgalinimo
sudaryti sandorį buvimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių
rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo principus, nukrypo nuo suformuotos
teismų praktikos dėl įrodinėjimo.
4. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai šalių skolų suderinimo akto nelaikė tinkamu
pareiškimu apie įskaitymą; kadangi atsakovas pasiūlė, o ieškovas sutiko su
pasiūlymu įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir 2004 m. spalio
20 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė tą patį skolų suderinimo aktą,
prašydamas skolą įskaityti, tai nėra pagrindo nepripažinti šalių tinkamai
išreikštos valios dėl reikalavimo įskaitymo. Ši kolegijos išvada neatitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
spalio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „Linkmenų statyba“
prieš UAB „Vilniaus vandenys“, Nr. 3K-3-538/2004, kad skolų suderinimo
aktas, jeigu jis pripažįstamas abiejų šalių, yra tinkamas pareiškimas apie
įskaitymą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m.
birželio 19 d. nutartimi ieškovo pateiktą atsiliepimą į atsakovo kasacinį
skundą atsisakė priimti CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
IV.
Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Ieškovas 2004
m. rugpjūčio 25 d. pardavė atsakovui vaistų už 525 005,34 Lt. Pardavimas
įformintas pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00094. Ieškovas teigia, kad atsakovas
nesumokėjo už pirktus vaistus, prašė priteisti 464 052,91 Lt skolos. Atsakovas
nurodo, kad 2004 m. spalio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu padarė
ieškovo reikalavimo įskaitymą. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 15
d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2–1712/2004, atsakovui iš ieškovo
yra priteista 910 029,91 Lt skola. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad
įskaitymas faktiškai atliktas, atsakovo prievolė sumokėti už gautas prekes
pagal 2004 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitą faktūrą Nr. 00094 baigėsi. Apeliacinės
instancijos teismas pripažino, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio
15 d. sprendimu nustatyta ieškovo skola atsakovui yra 910 029,91
Lt, o įskaitymas pagal ginčo sąskaitą faktūrą nebuvo padarytas. Vilniaus
apygardos teismo 2004 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto
byla.
V.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Atsakovas nepripažino ieškinio
dėl skolos už 2004 m. rugpjūčio 25 d. jam parduotas prekes, atsikirsdamas tuo,
kad 2004 m. spalio 12 d. įskaitė buvusį priešpriešinį reikalavimą ir dėl to
nėra ieškovui skolingas. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius įskaitymo
fakto, kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismas pažeidė procesinės teisės
normas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, patvirtinančius įskaitymą.
Prievolinių santykių šalims skirtingai interpretuojant jų tarpusavio veiksmus
po 2004 m. spalio 12 d., apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tyrė to
laikotarpio aplinkybes, kurios galėjo būti susijusios su įskaitymu, tačiau,
teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pirmiausia spręstinas įskaitymo, kaip
teisinius padarinius sukeliančio akto, teisės klausimas.
Pagal CK 6.130 straipsnio 1
dalyje ir 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisės normas viena prievolės
šalis gali savo valia įskaityti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, kurio
terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal
pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad
priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris.
Ieškovas nagrinėjamoje byloje neigia, kad 2004 m. spalio 12 d. buvo padarytas
priešpriešinis reikalavimo įskaitymas, todėl apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai tyrė, ar 2004 m. spalio 12 d. UAB ,,Tamro” buhalterės asistentės
sudarytas šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas yra šios prievolės
šalies pareiškimas apie įskaitymą. Kasacinio skundo argumentas, kad kolegija
neturėjo teisės tirti nurodyto asmens įgaliojimų įskaityti priešpriešinį
reikalavimą, nes šis klausimas nebuvo keliamas apeliaciniame skunde, yra
nepagrįstas. Jeigu prievolės šalis (kreditorius) neigia priešpriešinio
reikalavimo įskaitymą, teismas privalo išsiaiškinti, ar tam tikras kitos šalies
dokumentas laikytinas tinkamu, teisinius padarinius abiem prievolės šalims
sukeliančiu pareiškimu apie įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Juridinio
asmens sandorius sudaro jo organai (CK 2.81 straipsnis), todėl dėl
priešpriešinio reikalavimo įskaitymo gali nuspręsti tokius įgaliojimus turintys
įmonės valdymo organai ar jų įgalioti kiti asmenys. Pareiškimas apie
priešpriešinio reikalavimo įskaitymą gali būti padaromas šalies kompetentingo
asmens dokumentu, taip pat gali būti išreikštas abiejų šalių pasirašytame
dokumente. Toks dokumentas gali būti ir šalių tarpusavio atsiskaitymų
suderinimo aktas. Jeigu prievolės šalys, t. y. atitinkamus įgalinimus turintys
jų atstovai, surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios
sumos įskaitomos, yra pagrindas pripažinti, kad šalys pagal 6.131 straipsnio 1
dalį padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Apeliacinės instancijos
teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 12 d. UAB ,,Tamro” buhalterės asistentės
parengto dokumento paskirtis – ne padaryti įskaitymą, o tarpusavyje sutikslinti
buhalterinę apskaitą, dokumente nėra CK 6.131 straipsnio 1 dalies normoje
reikalaujamo pareiškimo apie prievolės šalies valią padaryti įskaitymą, iš parengto
tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto negalima spręsti, kokia suma galėtų
būti įskaityta. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės skiriasi
nuo tų, kurios buvo nustatytos ir leido teismui pripažinti buvus priešpriešinio
reikalavimo įskaitymą kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2004. Dėl to pripažintinas
nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, jog skolų suderinimo aktas,
jei jis pripažįstamas abiejų šalių, yra tinkamas pareiškimas apie įskaitymą.
Įskaityti priešinį reikalavimą neįgalioto asmens parengtas kitu tikslu
dokumentas, kuriame nėra duomenų apie prievolės šalies pareiškimą dėl priešpriešinio
reikalavimo įskaitymo, negali būti laikomas prievolės šalies pareiškimu apie
įskaitymą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2002 m. spalio 12 d.
parengtas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nelaikytinas UAB ,,Tamro”
pareiškimu apie įskaitymą, atitinka CK 6.130, 6,131 straipsniuose įtvirtintą
priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo,
prigimtį bei įskaitymo teisės įgyvendinimo tvarką. Teismo sprendime
pripažinimas, kad nebuvo šalies prievolės raštiško pareiškimo apie jos padarytą
įskaitymą, reiškia, jog negalėjo būti tinkamo pranešimo apie tai kitai
prievolės šaliai. Vadinasi, nurodytas 2004 m. spalio 12 d. dokumentas negalėjo
sukelti CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių – prievolės pabaigos.
Šis nagrinėjamoje byloje konstatuotas faktas turi esminę reikšmę sprendžiant
pareikšto ieškinio tenkinimo klausimą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos
teismo sprendimo matyti, kad byloje pateiktus įrodymus apie tai, jog šalys
įvairiose tarpusavio prievolių santykių situacijose skirtingai interpretavo
2004 m. spalio 12 d. dokumentą, kolegija tyrė ir vertino kaip papildomus
duomenis, nelėmusius prieš tai padarytos išvados, kad nurodytas 2004 m. spalio
12 d. dokumentas nepatvirtina įskaitymo fakto. Kasaciniam teismui sutikus, kad
kolegija tinkamai aiškino ir taikė CK 6.130, 6.131 straipsniuose nustatytas
normas dėl įskaitymo sampratos ir įskaitymo tvarkos, pripažintini
nereikšmingais kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo įvertinimo įrodymų,
kurie CK 6.130, 6.131 straipsniuose nustatyto teisinio reglamentavimo požiūriu
negalėjo turėti kasatoriaus jiems teikiamos reikšmės.
Apeliacinės
instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė ir tai, kad, įsiteisėjus 2004 m.
lapkričio 18 d. nutarčiai dėl UAB ,,Farmakonas” bankroto bylos iškėlimo, bet
kurie šalies pareiškimai apie įskaitymą yra niekiniai (IBĮ 10 straipsnio 7
dalies 3 punktas). Bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų
apimtys, jų pagrįstumas tikrinami ir tikslinami nagrinėjant bankroto bylą.
Teisėjų kolegija
dėl išdėstytų motyvų pripažįsta kasacinį skundą netenkintinu.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora
Staugaitienė
Janina Januškienė
Algis
Norkūnas