Civilinė
byla Nr. 3K-3-377/2006
Procesinio
sprendimo kategorijos:
33; 95.2; 121.13 „(S)“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Algio
Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. M. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 12 d. sprendimo ir Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 29
d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos apskrities
viršininko administracijos ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais
VĮ Valstybės turto fondo ieškinius atsakovei I. M. dėl statinių nugriovimo,
tretieji asmenys: UAB „Stepra“, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija,
L. B., G. B., R. L., Klaipėdos miesto 5-ojo notarų biuro notarė R. Kundrotienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I.
Ginčo esmė
Ieškovas
Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir trečiasis asmuo su
savarankiškais reikalavimais VĮ Valstybės turto fondas prašė įpareigoti
atsakovę I. M. nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius statinius, esančius
( duomenys neskelbtini).
Jie nurodė, kad
Vyriausybės 2000 m. kovo 6 d. ir 2001 m. kovo 26 d. nutarimais Nr. 258 ir Nr.
325 gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į
nugriautinų privatizuojamų objektų sąrašą. VĮ Valstybės turto fondas 2001 m.
gruodžio 7 d. privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 487-01
pardavė buvusį gyvenamąjį namą ir šulinį, esančius (duomenys neskelbtini),
trečiajam asmeniui UAB „Stepra“ už 20 Lt. Sutartyje buvo nurodyta, kad objektas
parduodamas nugriauti. UAB „Stepra” 2002 m. spalio 9 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi pardavė šiuos statinius trečiajam asmeniui R. L. už 9000 Lt, kuri
2002 m. lapkričio 27 d. pardavė juos atsakovei I. M. už 10 000 Lt. Pagal 2001
m. gruodžio 7 d. sutartį UAB „Stepra“ buvo įpareigota privatizuotus statinius
nugriauti. Šiuos statinius įsigijus atsakovei, jai perėjo ir įsipareigojimas
nugriauti buvusį gyvenamąjį namą ir šulinį. Atsakovė nenugriovė statinių, bet
pradėjo neteisėtą pastato rekonstrukciją. Ginčo pastatas yra uosto rezervinėje
teritorijoje, kurioje negalima gyvenamoji pastato paskirtis.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos
miesto apylinkės teismas 2005 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinius patenkino iš
dalies: įpareigojo atsakovę I. M. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos nugriauti be teisėto pagrindo padarytą statinio, esančio (duomenys
neskelbtini), rekonstrukciją, užfiksuotą 2003 m. lapkričio 14 d.
savavališkos statybos akte Nr. 36; ieškinių reikalavimą įpareigoti atsakovę
nugriauti statinius atmetė.
Teismas padarė
išvadą, kad atsakovei neperėjo privatizavimo sutartyje nurodyta prievolė
nugriauti ginčo statinius. Teismas nurodė, kad ginčo statinių paskirtis –
nugriovimas. Apie tai, kad statiniai buvo parduoti nugriauti buvo padaryta
pastaba viešame registre. Trečiajam asmeniui UAB „Stepra” atsirado sutartimi
nustatyta pareiga nugriauti privatizuotus statinius. Pareiga nugriauti
statinius nėra daiktinės teisės suvaržymas, nes daikto suvaržymai turi būti
įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
11 straipsnis). Viešame registre įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotas
juridinis faktas apie privatizavimo sutartyje nurodytą pirkimo-pardavimo
sutarties dalyko paskirtį, ir kiekvienas analogiškas atsakovei apdairus ir
protingas asmuo turėjo apie tai žinoti. Ieškovė išreiškė savo valią ir nupirko
statinius su galiojančia registro pastaba, tačiau jai neperėjo privatizavimo
sutartyje nurodyta prievolė. Registro pastaba nepakeitė tiesioginės daiktų
paskirties ir nesukūrė papildomų daiktinių teisių apribojimų. Prievolė
nugriauti pastatą yra privatizavimo sutarties dalykas. Atsakovė neįgijo į turtą
daugiau teisių ir pareigų, nei jų turėjo buvusi turto savininkė trečiasis asmuo
R. L. (CK 4.48 straipsnis). Registro pastaba apie privatizavimo sutartyje
nustatytą prievolę nesukūrė atsakovei prievolinių santykių, nes 2002 m.
lapkričio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta, kad atsakovė pirko
daiktus nugriauti, trečiojo asmens UAB “Stepra” sutartinė prievolė jai
neperėjo, todėl ji neturi šios prievolės prieš valstybę nei pagal sutartį, nei
pagal įstatymą. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo su savarankiškais
reikalavimais šiuo metu neturi pagrindo reikalauti, kad atsakovė nusigriautų
statinius esant galiojančiam atsakovės nuosavybės teisės į statinius įsigijimo
pagrindui, nes teisėtu pagrindu įgytą nuosavybę saugo įstatymas (CK 4.93
straipsnis). Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais kaip privatizavimo
institucija yra ne 2002 m. lapkričio 27 d. pirkimo-pardavimo, o 2001 m. gruodžio
7 d. privatizavimo sutarties šalis, pagal savo funkcijas ji gali kontroliuoti
tik privatizavimo sutarties vykdymą (Valstybės ir savivaldybės privatizavimo
įstatymo 4 straipsnio 9 punktas). Atsakovė nepažeidžia ieškovo teisių. Žemės
sklypo, kuriame yra atsakovės statiniai, paskirtis, buvo ir yra gyvenamoji,
atsakovė turi teisę naudotis žemės sklypu, kuriame yra jai nuosavybės teise
priklausantys statiniai – gyvenamasis namas ir šulinys. Byloje neįrodyta, kad
atsakovės statiniai yra uosto rezervinėje teritorijoje.
Byloje įrodyta,
kad atsakovė be projekto ir statybos leidimo atliko gyvenamojo namo
rekonstrukciją. Pastato rekonstravimas buvo uždraustas valstybinės žemės nuomos
sutartimi, dėl to ieškovas pagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovę nugriauti
neteisėtą statybą. Ši ieškovo teisė ir atsakovės pareiga yra nustatyta įstatymo
ir sutarties.
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
atsakovės I. M. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais VĮ Valstybės
turto fondo apeliacinius skundus, 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu pirmosios
instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinius patenkino: įpareigojo
atsakovę per tris mėnesius nugriauti gyvenamąjį namą ir kiemo statinį – šulinį,
esančius (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija
motyvavo, kad ginčo statinių paskirtis buvo jų nugriovimas, tokia statinių
paskirtis buvo nustatyta Vyriausybės 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 325, šalys
savo susitarimu negalėjo pakeisti daikto paskirties. Daiktinės teisės
suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui
nepriklausomai nuo to, kiek kartų tas daiktas perleidžiamas (CK 4.9 straipsnio
2 dalis), dėl to 2001 m. gruodžio 7 d. sutartyje apibrėžta turto įgijėjo
prievolė nugriauti įsigytus statinius perėjo tiek UAB „Stepra“, tiek ir vėlesnėms
turto savininkėms R. L. bei I. M. (CK 6.2 straipsnis). Teisėtu pagrindu įsigytą
nuosavybę saugo įstatymas. Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama
tik teisingai atlyginant. Šiuo atveju kalbama ne apie daikto nusavinimą, o apie
prievolės, nustatytos poįstatyminio akto ir sutarties, įvykdymą (CK 6.1
straipsnis). Neteisėta gyvenamojo namo rekonstrukcija, kuri buvo uždrausta
valstybės žemės nuomos sutartimi, yra papildomas pagrindas nugriauti visą
statinį (CK 4.103 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovei buvo
žinoma, jog ginčo statinius ji įsigijo nugriauti. Šią aplinkybę patvirtina tai,
kad nuo 2002 m. rugsėjo 11 d. Registrų centro visose pažymose notariniams
sandoriams sudaryti kartojamas įrašas „pagal 2001 m. gruodžio 7 d.
pirkimo-pardavimo sutartį objektas parduotas nugriovimui“, žemės sklypo nuomos
sutartyje buvo nurodyta sąlyga pakeisti žemės paskirtį, nes uosto sanitarinėje
zonoje gyvenamoji paskirtis negalima, atsakovė 2003 m. balandžio 7 d. sudarė su
UAB „Krostaga“ sutartį dėl ginčo pastato paskirties pakeitimo.
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą iš dalies,
paliekant galioti tik tą sprendimo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtą statybą bei palikti
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti
ieškinių reikalavimai įpareigoti atsakovę nugriauti statinius. Kasatorė nurodė
šiuos argumentus:
1. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas.
Ieškovas Klaipėdos
apskrities viršininko administracija neskundė apeliacine tvarka pirmosios
instancijos teismo sprendimo, o atsakovė apeliacine tvarka skundė tik teismo
sprendimo dalį dėl statinio rekonstrukcijos nugriovimo. Apeliacinės instancijos
teismas, nesant ieškovo apeliacinio skundo, patenkino jo ieškinio reikalavimą
dėl pastato visiško nugriovimo, taip priėmė dėl atsakovės blogesnį sprendimą ir
peržengė apeliacinio skundo ribas (pažeisti CPK 313, 320 straipsniai).
2.Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Teisėjų kolegija
ieškinius patenkino dviem skirtingais teisiniais pagrindais, t. y. atsakovės
pareigą nugriauti ginčo statinius kildino ir iš sutartinių prievolinių santykių
(CK 6.1, 6.2 straipsniai), ir iš daiktinės teisės suvaržymų (CK 4.9
straipsnis). Kasatorė mano, kad ginčo santykiams turėjo būti taikomos ne
daiktinės, bet prievolių teisės normos.
Teisėjų kolegija
nepagrįstai daikto paskirtį (pastatas parduodamas nugriauti) prilygino
daiktinės teisės suvaržymui. Šiuo atveju daikto paskirtis nelaikytina daiktinės
teisės suvaržymu, nes, be savininko, į daiktą niekas kitas neturi jokių teisių,
o kalbama tik apie privatizavimo sandorio vykdymą, t. y. apie prievolės
vykdymą. Tas faktas, kad UAB „Stepra“ nusipirko pastatą nugriauti, nebuvo
įregistruotas turto registre nei kaip daiktinės teisės suvaržymas, nei kaip
juridinis faktas, taip pat registre nenurodyta, kad pastato gyvenamoji
paskirtis pakeista į griaunamo pastato. Įregistravus turto registre 2001 m.
gruodžio 7 d. privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutart, buvo išduota
pažyma, kurioje šis faktas nenurodytas. Tik vėliau, 2002 m. rugsėjo 11 d.,
atsirado registro pastaba apie pastato pardavimą nugriauti. Šios pastabos
atsiradimo negalima traktuoti kaip daiktinės teisės suvaržymo įregistravimo,
nes jis atliekamas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatytą
tvarką.
Kita vertus, net
įregistruoti daiktinės teisės suvaržymai nepereina savaime, jų perleidimas turi
būti nurodytas įstatyme arba sutartyje. Atsakovė 2002 m. lapkričio 27 d.
sutartimi įsigijo ginčo pastatą be jokių nuosavybės teisės apribojimų ir sąlygų
(sutartyje nenurodyta įsipareigojimo nugriauti pastatą). Jos nuosavybė nėra
apribota trečiųjų asmenų tarpusavio įsipareigojimais. Jai neperėjo UAB „Stepra“
prievolė nugriauti pastatą pagal privatizavimo sutartį. Atsakovės ir trečiojo asmens
su savarankiškais reikalavimai nesieja jokie sutartiniai santykiai. Pastato
privatizavimo sutarties šalys yra UAB „Stepra“. Jeigu tarp VĮ Valstybės turto
fondo ir UAB „Stepra“ atsirado prievoliniai santykiai, tai nereiškia, kad,
perleidus pastatą, savaime pasikeitė viena iš prievolinio santykio šalių.
Atsiliepime į
kasacinį skundą trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais VĮ Valstybės
turto fondas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą,
kasacinį skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teisėjų kolegija nepažeidė
procesinės teisės normų. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apylinkės teismas,
priimdamas sprendimą, peržengė ieškinių reikalavimų ribas, vadovaudamasi CPK
259, 260 straipsniais, naujai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, ir
išsprendė ginčą iš esmės. CPK 313 straipsnio normos draudžia apeliacinės
instancijos teismui priimti blogesnį, negu skundžiamas, sprendimą ar nutartį,
jeigu sprendimą skundžia tik viena šalis. Šiuo atveju pirmosios instancijos
teismo sprendimą apeliacine tvarka skundė ir trečiasis asmuo su savarankiškais
reikalavimais. Pagal CPK 46 straipsnio 2 dalį šiam asmeniui suteiktos visos
ieškovo teisės, dėl to, net ir nesant ieškovo apeliacinio skundo byloje, VĮ
Valstybės turto fondas turi teisę reikšti savarankiškus reikalavimus dėl ginčo
dalyko. Teisėjų kolegija tinkamai taikė materialinės teisės normas. Pagal CK
4.9 straipsnio 1 dalį daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susiję
įsipareigojimai. Šios bylos atveju tai yra ginčo objekto savininko
įsipareigojimas naudoti šį objektą nugriauti. Turto registre įrašas apie tai,
kad objektas nupirktas nugriauti, padarytas 2002 m. rugsėjo 11 d., t. y. prieš
UAB „Stepra“ perleidžiant ginčo turtą trečiajam asmeniui R. L. Perleidžiant
turtą R. L., vėliau I. M., pirkimo-pardavimo sutartyse nebuvo nurodyta sąlyga
dėl statinių nugriovimo, dėl to atsakovė įregistravo savo nuosavybę be jokių
apribojimų. Tačiau CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina R. L. ir I. M.,
nes valstybės privatizuotų ginčo statinių paskirtis buvo nugriovimas, tai
nustatė Vyriausybė 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 325, kuris nėra nuginčytas.
Šis nutarimas turi būti vykdomas be jokių išlygų.
Atsiliepime į
kasacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kasacinį
skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teisėjų kolegija pagrįstai įpareigojo
atsakovę nugriauti ginčo statinius, nes ji pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį
negalėjo įgyti į ginčo turtą daugiau teisių ir pareigų, nei jų turėjo buvęs
savininkas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai dėl
procesinės teisės normų pažeidimo atmetami.
CPK
313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto
negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu
sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šis draudimas netaikomas, jeigu
sprendimą skundžia ir kita šalis arba trečiasis asmuo, turintis šalies teises.
Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais turi visas ieškovo teises ir
pareigas, t. y. visas šalies teises ir pareigas, todėl jo atliekami veiksmai
CPK 313 straipsnio prasme sukelia tokias pat pasekmes, kaip ir kitos šalies.
Jeigu civilinėje byloje apeliacinį skundą yra padavęs atsakovas ir trečiasis
asmuo su savarankiškais reikalavimais, tai blogesnio sprendimo priėmimo
draudimas pagal CPK 313 straipsnį jiems netaikomas. Šie kasacinio skundo
argumentai teisiškai nepagrįsti.
Kasacinio skundo
argumentai dėl materialinės teisės normų pažeidimo atmetami.
Sutartis, kaip
sandoris, yra vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų (CK 1.63, 6.154, 6.1, 6.2
straipsniai). Sandorių pagrindu gali atsirasti daiktinės teisės, tai priklauso
nuo daiktinės teisės turinio. Pvz., įstatyme nustatyta, kad sandorio pagrindu
gali būti įgyjama nuosavybės teisė (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), gali būti
nustatomas uzufruktas (CK 4.147 straipsnis 1 dalis), gali būti suteikiama
užstatymo teisė (CK 4.163 straipsnis) ir kitos daiktinės teisės. Daiktinės
teisės suvaržymai gali atsirasti dėl sudarytų sandorių, taigi iš prievolių.
Tokia daiktinės teisės kilmė nepaneigia atsiradusios teisės kaip daiktinės.
Daiktinės teisės pasižymi tuo, kad: 1) susijusios su daiktu; 2) joms būdingas
absoliutumas; 3) būdingas sekimo požymis. Jeigu sandoris sudarytas dėl sukurto
materialaus pasaulio dalyko, tai jis yra sandoris dėl daikto (CK 4.1
straipsnis). Daiktinės teisės absoliutumas reiškia, kad daiktinės teisės
turėtojo teisės neturi teisės niekas pažeisti. Reikalavimas nepažeisti
daiktinės teisės skirtas visiems asmenims. Tai nereiškia, kad ši teisė yra
suprantama kaip neribojama. Ji gali būti apribojama, taip pat ir sutartimis.
Trečias daiktinės teisės požymių yra sekimas, t. y. šios teisės ėjimas kartu su
daiktu. Kas įgyja daiktą, tas įgyja ir su juo susijusią daiktinę teisę.
Įstatymas
nepateikia daiktinės teisės suvaržymą apibrėžimo ar suvaržymų sąrašo. Šios
bylos kontekste svarbu pažymėti dėl nuosavybės teisės ribojimo, nes ginčas
susijęs su daiktinės nuosavybės teisės į statinį, parduotą nugriauti,
įgyvendinimo. Nuosavybės teisė gali būti apribojama savininko valia (CK 4.39
straipsnio 1 dalis), ji išreiškiama sudarant sandorį (CK 1.64 straipsnis).
Nuosavybės
teisės turinį sudaro teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir
interesų, valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37
straipsnis). Bet kurios iš šių teisių ribojimas, atsiradęs sutarties pagrindu,
yra prievoliniu pagrindu kilęs daiktinės teisės – nuosavybės teisės –
suvaržymas. Tai vienas iš registruojamų juridinių faktų (CK 4.253 straipsnis,
4.254 straipsnio 1 punktas). Viešame registre įregistruotas daiktinės
nuosavybės teisės suvaržymas – pareiga nugriauti nuosavybėn įgytą statinį – dėl
ryšio su daiktu, per tai taikant absoliutumo ir sekimo principus yra privalomas
bet kuriam daiktą nuosavybėn įgijusiam asmeniui, nors jo įgijimo sandoryje tai
nenurodyta. Toks įgijėjas negali gintis sąžiningumu, nes nuosavybės teisės
ribojimo faktas yra paviešintas per registrą. Kasacinio skundo argumentai
teisiškai nepagrįsti, kad turi būti taikomi tik prievolių teisės nuostatos, nes
prievoliniai santykiai susiklostė dėl daikto nuosavybės teisės. Šių teisių
įgijėjas teisių turi tiek, kiek jam galėjo perduoti ankstesnis teisių
turėtojas, jeigu įstatymai ar nutartis nenustato ko kita (CK 4.48 straipsnis).
Ši nuostata teismo taikyta pagrįstai ir negali būti paneigta tuo argumentu, kad
taikomos tik prievolių teisės nuostatos.
Nuosavybės
teisės suvaržymai, kurie atsirado teisės aktų pagrindu, o vėliau buvo perkelti
į sutartį, vėlesnių nuosavybės teisės objekto įgijėjų vienašališka valia negali
būti panaikinti, o panaikinimas ar jų neįrašymas į perleidimo sutartis turi būti
traktuojamas kaip niekinis, nesukeliantis teisinių pasekmių, kitokių, negu jas
numato galiojantis teisės aktas. Nuosavybės teisės buvo apribotos Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 325 „Dėl privatizavimo
objektų sąrašo patvirtinimo“, kuriuo buvęs gyvenamasis namas įtrauktas į
nugriautinų privatizuojamų objektų sąrašą. Taip nuosavybės teisė buvo suvaržyta
teisės aktu ir priešingi jo įgyvendinimui asmenų valiniai veiksmai prieštarautų
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir būtų niekiniai (CK 1.78 straipsnio 1
dalis), o reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali
reikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (CK 1.79 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija
nenustatė pagrindų apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti (CPK
359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Zigmas Levickis
Egidijus Laužikas
Algis
Norkūnas