Administracinė byla Nr. I(1)-1/2007

                  Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Nijolės Piškinaitės, Arūno Sutkevičiaus, Algirdo Taminsko ir Virgilijaus Valančiaus ( pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos policijos generalinio komisaro atstovui Romualdui Gyliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėja administracinę bylą (toliau – ir pagrindinė byla) pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato prašymą dėl žalos atlyginimo (atsakovas – A.K.).

Pareiškėjas pagrindinėje byloje Kaišiadorių rajono policijos komisariatas nurodė, kad atsakovas A. K., buvęs Kaišiadorių rajono policijos komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio vyresnysis postinis, jo prašymu buvo išleistas kasmetinių atostogų už 2005 metus nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2005 m. vasario 20 d. imtinai. Užmokestis už kasmetines atostogas jam buvo išmokėtas prieš išeinant atostogų. 2005 m. kovo 18 d. įsakymu atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (pačiam prašant). Atleidžiant pareigūną iš darbo nepasibaigus darbo metams, už kuriuos jam suteiktos kasmetinės atostogos, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143 turi būti daroma išskaita už neatidirbtas atostogų dienas. Atsakovas jam išmokėtos atostoginių permokos Kaišiadorių rajono policijos komisariatui negrąžino.

Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi nutarė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui. 

Kauno apygardos administracinio teismo prašymas priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2006 m. sausio 16 d. nutartimi. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pradėta nagrinėti norminė administracinė byla. Šioje byloje pareiškėjas –  Kauno apygardos administracinis teismas, atsakovas – Lietuvos policijos generalinis komisaras.

II.

Prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymams pareiškėjas Kauno apygardos teismas grindė šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad „išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, organizacijai, kurioje jis dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu [...] darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, už neatidirbtas atostogų dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo ne dėl jo kaltės“.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkte nurodoma, kad statutiniams valstybės tarnautojams išskaita daroma, jei statutinis valstybės tarnautojas atleidžiamas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5-8, 14, 17 punktais. Tai leidžia teigti, jog pagal minėtą įsakymą atleidimas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu (paties prašymu) traktuojamas kaip darbuotojo atleidimas iš darbo esant jo kaltei. Todėl kyla abejonių dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalies atitikties darbo įstatymams.

III.

Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti teisme, gautas atsakovo – Lietuvos policijos generalinio komisaro – rašytinis atsiliepimas. Atsakovas prašo bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo nutraukti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, nėra norminis administracinis aktas, nes jis skirtas apibrėžtai subjektų grupei, t.y. asmenims, skaičiuojantiems ir mokantiems darbo užmokestį policijos įstaigose (policijos įstaigų vadovams ir šių įstaigų buhalteriams). Be to, šis aktas nebuvo nustatyta tvarka paskelbtas Valstybės žiniose, todėl negalėjo įgyti norminio teisės akto pobūdžio.

2. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata neturėtų būti aiškinama siaurinamai tik darbuotojo naudai. Šiuo atveju sąvoka „kaltė“ turėtų būti aiškinama kaip sąvokos „valia“ sinonimas, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata – kaip draudžianti daryti išskaitas tuo atveju, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo valios. Asmens atleidimas iš darbo jo paties prašymu yra sąlygotas jo teisės laisvai pasirinkti darbą. Tokiu atveju darbdavys neturi kitos išeities, tik patenkinti darbuotojo prašymą. Toks atleidimo pagrindas nėra sąlygotas darbdavio veiksmų ar jo valios, tai yra darbuotojo valios įgyvendinimo būdas, todėl laikytina, kad tokiu atveju darbuotojas atleidžiamas dėl jo paties kaltės, nes ne darbdavys yra kaltas, kad darbo santykiai nutrūksta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

                                          IV.

Dėl ginčijamo Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, teisinės prigimties

              Atsiliepime į Kauno apygardos administracinio teismo prašymą atsakovas kelia abejonę, ar ginčijamas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, yra norminis administracinis aktas. Kadangi būtent teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl byloje ginčijamo administracinio akto teisinės prigimties.

              Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodytu atsakovo argumentu, jog vienas iš būtinų norminio administracinio akto požymių yra jo viešas paskelbimas įstatymų nustatyta tvarka. Reikia sutikti su atsakovo teiginiu, jog nepaskelbtas norminis administracinis aktas neįgyja visuotinio privalomumo savybės. Tačiau norminio administracinio akto viešas paskelbimas laikytinas šio akto galiojimo sąlyga, o ne požymiu, lemiančiu tam tikro akto priskyrimą ar nepriskyrimą norminių administracinių aktų grupei. Tuo atveju, jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus administracinio akto pobūdį. Atitinkamai teismas, nagrinėjantis tokio akto teisėtumo tyrimo bylą, turėtų pripažinti šį aktą negaliojančiu dėl įstatyme nustatytos norminių aktų skelbimo tvarkos nesilaikymo. Taigi, nors ginčijamas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143 nebuvo viešai paskelbtas norminiams aktams paskelbti nustatyta tvarka, nagrinėjant šią bylą svarbu atsakyti į klausimą, ar šis aktas atitinka norminio administracinio akto požymius.

              Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų).  Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjes, kad daugelis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismui nustatant ar aktas, dėl kurio teisėtumo į teismą kreipėsi atitinkamas subjektas, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtina išsiaiškinti akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį; subjektų ratą, kuriems taikomas aktas; aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS(8) – 78/2006).

Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas. Tam, kad tam tikras aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(2)-736/2002). Tačiau ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas aktas yra norminis administracinis aktas. Tam, kad viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas būtų pripažintas norminiu, jis turi įtvirtinti privalomas elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 13 d.).

Visuotinis privalomumas – kaip vienas pagrindinių teisės aktų, tarp jų ir norminių administracinių aktų – požymių yra sietinas su šį aktą priėmusiam subjektui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, t.y. įgaliojimais praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Būtent tokių įgaliojimų turėjimas išskiria viešojo administravimo subjektus iš kitų asmenų, sudarydamas prielaidas jiems savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti teisės normas – elgesio taisykles, privalomas neapibrėžtam asmenų ratui. Asmenys ar institucijos, kuriems tokie įgaliojimai nėra suteikti, teisės normų savo priimamais aktais nustatyti negali.

Kita vertus, viešojo administravimo subjektai gali veikti ir veikia ne tik tiesiogiai realizuodami jiems suteiktas viešojo administravimo funkcijas, bet ir vykdydami kitą veiklą, pavyzdžiui, veikdami kaip ūkio subjektai ūkinės komercinės veiklos srityje, darbo ar tarnybos teisės subjektai darbo ar tarnybos teisinių santykių srityje ir pan. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektų veikla yra reglamentuojama atitinkamų teisės šakų normomis. Viešojo administravimo subjektų aktai, priimti vykdant tokio pobūdžio veiklą, gali būti privalomi asmenims, kuriems jie skiriami, dėl priežasčių, numatytų tų teisės šakų normomis, pavyzdžiui, būtinybės laikytis tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų arba darbuotojo pareigos paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, tačiau jie neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams.

Taigi sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t.y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams.

Administravimo subjektai gali atlikti ne tik viešojo, bet ir vidaus administravimo funkcijas (ABTĮ 2 str. 3 d.) Pagal ABTĮ nuostatas vidaus administravimas – tai administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros  tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių–finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai  vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. Iš šio apibrėžimo akivaizdu, kad vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme.

              Pareiškėjui keliantis abejonių Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, nustato darbo užmokesčio mokėjimo tvarką policijos įstaigų valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis (b.l. 7) ir yra skirtas asmenims, skaičiuojantiems bei mokantiems darbo užmokestį policijos įstaigose. Nors šis aktas atitinka kai kuriuos norminio administracinio akto požymius (tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei), pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas yra vidaus administravimo aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Pagal savo turinį Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas yra skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo ir tarnybos įstatymų nuostatas (t.y. nustatyti konkrečias darbo užmokesčio mokėjimo datas, avanso dydį ir pan.) ir gali būti vertinamas kaip tam tikra tarnybinė instrukcija darbo užmokestį apskaičiuojantiems ir mokantiems policijos įstaigų tarnautojams, netiesiogiai liečiantis ir kitus policijos įstaigų valstybės tarnautojus bei darbuotojus, kuriems pagal šį aprašą mokamas darbo užmokestis. Visi subjektai, kuriems skiriamas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, yra darbo ar tarnybos santykiais susiję su policijos įstaigomis, sudarančiomis vieningą Lietuvos policijos sistemą, kuriai vadovauja ginčijamą aktą priėmęs Lietuvos policijos generalinis komisaras (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 11-14 str.). Todėl, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo argumentą, kad nurodytas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas nėra norminis administracinis aktas.

              Konstatavus, kad byloje ginčijamas aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, darytina išvada, kad šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl byla pagal Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui nutrauktina  (ABTĮ 101 str. 1 p.).

V.

Dėl Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, atitikties Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatoms

Nustačius, kad pareiškėjo ginčijamas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, nėra norminis administracinis aktas, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo prašyme ir atsakovo atsiliepime į jį nurodytų argumentų, susijusių su šio akto nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimams.

Pažymėtina, kad ginčijamo akto teisėtumo tyrimo bylos nutraukimas dėl to, jog šis aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, neturi įtakos individualią bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai įvertinti šio akto atitikimą įstatymų reikalavimams ir nuspręsti, ar taikyti jį byloje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procesinę tvarką, yra specialiosios normos, numatančios išimtis iš bendrų administracinių bylų teisenos taisyklių. Nustačius, kad administracinis aktas, kurio teisėtumą prašoma ištirti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus II dalies 16 skirsnio nustatyta tvarka, neatitinka norminio administracinio akto požymių, konstatuojama, jog nėra pagrindo šio akto teisėtumo tyrimui taikyti specialias tik norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto teisėtumas turi būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles, pagal kurias administracinių aktų, nepriskirtų norminiams administraciniams aktams, teisėtumo vertinimas priklauso individualią administracinę bylą nagrinėjančio administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 18, 19, 20 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Administracinę bylą pagal Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui nutraukti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

Nijolė Piškinaitė

Arūnas Sutkevičius

Algirdas Taminskas

Virgilijus Valančius