Administracinė byla Nr. AS⁶²-417/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00407-2010-7

                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.3, 80.13 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2011 m. gegužės 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionui dėl drausminių nuobaudų panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 2-9), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vado 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. P-256 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo eil. V. B.“ už Kariuomenės drausmės statuto 75 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vado 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. P-1 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo eil. V. B.“ už Kariuomenės drausmės statuto 75 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi (b. l. 42) pareiškėjo V. B. skundą atsisakė priimti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vado įsakymus, kuriais jam paskirtos drausminės nuobaudos. Pažymėjo, kad atsakovu byloje pareiškėjas nurodo Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos batalioną, kurio buveinė yra Dariaus ir Girėno g. 144, Radviliškyje, todėl, teismo vertinimu, skundo nagrinėjimas priskirtinas Šiaulių apygardos administracinio teismo kompetencijai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą teismas atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 2 p.). Teismas išaiškino pareiškėjui teisę skundą paduoti Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono buveinė.

 

II.

 

Pareiškėjas V. B. atskiruoju skundu (b. l. 50-51) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį bei skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas) 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti viešojo juridinio asmens statusą, o kariuomenės daliniai, junginiai, tarnybos ir kitokie kariniai vienetai atstovauja kariuomenei ir veikia jos vardu. Kadangi Lietuvos kariuomenės buveinė yra Vilniuje, skundo nagrinėjimas priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).  Nurodė, kad Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir Statutas), kurio 40 ir 75 straipsnio 1 dalimi vadovaujantis pareiškėjui skundžiamais įsakymais buvo paskirtos drausminės nuobaudos, 57–64 straipsniai. Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl priėjo prie išvados, kad kreipimosi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą dieną, pareiškėjas ABTĮ 25 straipsnio prasme nebuvo įgijęs teisės kreiptis su skundu į teismą. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, iš esmės priėmė teisingą nutartį, tačiau netinkamai taikė įstatymą, pakeitė atskiruoju skundu skųstos nutarties rezoliucinę dalį nustatydamas, jog pareiškėjo skundą atsisakytina priimti dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

 

III.

 

Pareiškėjas 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS⁸²²-244/2010, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi tenkino minėtą pareiškėjo prašymą ir atnaujino procesą šioje administracinėje byloje. Teismas pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies taikymo (iš esmės panašioje kaip ir nagrinėjamoje byloje situacijoje) aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS⁶³-377/2009 bei 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS¹⁴-248/2007 (pastaroji nutartis buvo paskelbta  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 2 (12), 2007). Kadangi nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nebuvo atsižvelgta į minėtą praktiką, teismas konstatavo, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo klausimas, aiškinant ir taikant Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalį.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis paliekama nepakeista.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vado 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. P-256 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo eil. V. B.“ už Statuto 75 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vado 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. P-1 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo eil. V. B.“ už Statuto 75 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi, teismo nuomone, skundas teismingas Šiaulių, o ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

 

V.

 

            Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą, o tam, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 2 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Vis dėlto, net ir pabrėždamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.) kylantį teisminės gynybos universalumo principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m.  rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d.,  2006 m. sausio 16 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).  

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1981 m. gegužės 14 d. priimtoje rekomendacijoje Nr. R (81)7 dėl priemonių teisminės gynybos prieinamumui palengvinti nurodoma, kad teisės į teismą įgyvendinimo kliūtis iš esmės lemia trys pagrindinės priežastys: bylinėjimosi teisme sudėtingumas ir formalizmas, ilgas teisminis procesas bei dideli bylinėjimosi teisme kaštai. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacijoje Nr. Rec (2001)9 dėl alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nuolat didėjantis administracinių bylų skaičius teismuose sudaro kliūtis išnagrinėti bylą per protingą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį terminą. Europos Tarybos Ministrų Komitetas, be kita ko, pripažįsta, kad teisminių procedūrų pasirinkimas ne visais atvejais yra tinkamiausias būdas išspręsti kilusį administracinį ginčą.

Minėti veiksniai sąlygoja būtinybę įstatymais įtvirtinti neteisminį administracinių ginčų nagrinėjimą. Toks mechanizmas paprastai nustatomas tam, kad asmuo turėtų galimybę, nepatiriant teisminio bylinėjimosi trūkumų, įgyvendinti teisę į veiksmingą, ekonomišką ir operatyvią savo pažeistų teisių gynybą. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje dėl alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių pažymima, kad neteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo mechanizmo privalumai lemia paprastesnes ir lankstesnes ginčo nagrinėjimo procedūras, leidžiančias greičiau ir pigiau išspręsti kilusį ginčą, sąlygoja didesnes galimybes ginčą baigti taikos sutartimi, leidžia ginčą spręsti asmenims, kurie turi specialių žinių, neįpareigoja asmenų, nagrinėjančių ginčą, laikytis griežtų ir formalių procedūrinių taisyklių, o leidžia naudotis didesne diskrecijos teise priimant sprendimą. Šioje rekomendacijoje siūloma teisės aktuose įtvirtinti ir praktikoje taikyti tokius alternatyvius administracinių ginčų nagrinėjimo būdus, kaip vidinė administracinio akto peržiūra, taikinimas, mediacija, susitarimo paieškos ir arbitražas. Galimybių administracinį ginčą išnagrinėti neteisminėmis priemonėmis nauda, gerinant teisinės gynybos funkcionavimą ir didinant asmenų teisių apsaugos efektyvumą, deklaruojama ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2004 m. gruodžio 15 d. rekomendacijoje Nr. Rec (2004)20 dėl teisminės administracinių aktų kontrolės. Šioje rekomendacijoje, be kita ko, numatyta, jog tiek iš fizinių, tiek iš juridinių asmenų gali būti reikalaujama prieš kreipiantis į teismą išnaudoti neteismines nacionalinės teisės aktuose numatytas administracinių aktų ginčijimo priemones. 

Kaip matyti iš to, kas paminėta pirmiau, administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą instituto įtvirtinimas nėra negatyvus reiškinys. Jo egzistavimas iš esmės atspindi šiuolaikinės administracinės justicijos siekius: asmens teisių apsaugos prioritetą valstybės interesų atžvilgiu bei greitą ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad išankstinis administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą institutas yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti minėtą teisinę problemą, nustatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).  

 

VI.

 

               Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas yra susijęs su karių drausmine atsakomybe. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją karinė, sukarinta ir saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos. Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata. Tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. gegužės 29 d. sprendime yra pažymėjęs, kad asmenims, atliekantiems tikrąją karo tarnybą, krašto apsaugos sistemos, vidaus tarnybos karininkams, puskarininkiams, saugumo tarnybų ir kitų Konstitucijos 141 straipsnyje minimų pareigūnų veiklai svarbią reikšmę turi griežto pavaldumo ir kiti statutiniai santykiai.

     Karių tarnybos ir statuso specifika aiškiai atsispindi ir Lietuvos teisės sistemoje. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas) nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus. Karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pažymima, kad krašto apsaugos sistema – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistemos dalis, kurią sudaro valstybės institucijų, kurių paskirtis saugoti ir ginti valstybės suverenitetą, jos teritorijos neliečiamybę bei vientisumą, vykdyti Lietuvos tarptautinius gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimus, kitas su krašto apsauga susijusias funkcijas, taip pat šių institucijų įsteigtų įmonių ir įstaigų bei krašto apsaugos reikmėms skirtų karinių teritorijų ir kitų infrastruktūros objektų visuma. Karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos kariuomenė – valstybės ginkluotos gynybos institucija – krašto apsaugos sistemos pagrindinė dalis, sauganti valstybės suverenitetą, jos teritorijos bei oro erdvės neliečiamybę, ginklu ginanti valstybę nuo agresijos ar kitokio ginkluoto užpuolimo, vykdanti karines užduotis pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus. Karių tarnybą inter alia reglamentuoja Karo tarnybos įstatymo ketvirtasis skirsnis.

     Karys yra Lietuvos valstybės gynėjas (Karo tarnybos įstatymo 21 str. 1 d.). Kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi (Karo tarnybos įstatymo 21 str. 2 d.). Karo tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad karo tarnybos atlikimo tvarką ir sąlygas, karių drausminę atsakomybę, ginklo panaudojimą, civilinės krašto apsaugos tarnybos tvarką ir sąlygas bei tarnybą Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos nustato statutai.

                 Įvertinus pirmiau paminėtas, taip pat Kariuomenės drausmės statuto ir kitas karo tarnybą ir karių drausmę reglamentuojančias teisės normas, akivaizdu, kad kario tarnyba pasižymi ypatinga specifika. Ši aplinkybė suponuoja, kad ginčai, susiję su karių drausme ir tarnyba, gali būti sprendžiami specialia tvarka, be kita ko, apimančia reikalavimą tokį ginčą visų pirma spręsti ne teisme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų, į kuriuos atsižvelgiant, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).  

 

VII.

                 Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII‑1289 redakcija, galiojusi ginčijamų pirmosios instancijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų priėmimo metu) buvo įtvirtinta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai.

     Kaip matyti iš Kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir Statutas) 1 straipsnio, skundų padavimo ir nagrinėjimo tvarką, t. y. minėtų ginčų sprendimo tvarką, nustatė šio Statuto 57 – 64 straipsniai. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, Statuto normos neįtvirtino kario teisės tiesiogiai teismui skųsti jam paskirtą drausminę nuobaudą, nes toks aiškinimas paneigtų Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija) nuostatą, kad sprendimas dėl drausminės nuobaudos gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui. Pastebėtina, kad šiuo metu galiojančioje Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1236) konkrečiai nustatyta, kad ginčai dėl nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo ir kiti karo tarnybos ginčai, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus ginčus, nagrinėjami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

                Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualią Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija) teleologiniu, sisteminiu, teisės principų, istoriniu, lingvistiniu-loginiu teisės aiškinimo būdais, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiką, daro išvadą, kad minėta teisės norma nustatė, jog ginčai dėl kariams paskirtų drausminių nuobaudų visų pirma privalėjo būti nagrinėjami žinybine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pirmiau minėta karo tarnybos santykių specifika, kuriai būdingi griežto pavaldumo ir kiti statutiniai santykiai, atsižvelgiant į būtinybę sudaryti sąlygas darniam krašto apsaugos sistemos funkcionavimui bei veiksmingai žmogaus teisių apsaugai, suponavo specifinį bei savitą ginčų sprendimo mechanizmą – ginčus, susijusius su kariams paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, pirmiausia spręsti pačios krašto apsaugos ir karo tarnybos sistemos viduje.

 

VIII.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Be to, administracinių teismų praktikai esant prieštaringai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.). Tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi. 

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo procesiniu sprendimu ji išplėtoja ir suvienodina teismų praktiką ginčuose dėl karių drausminių nuobaudų nagrinėjimo tvarkos, tokiu būdu užtikrindama teisinį aiškumą ir veiksmingą, realią karių teisių bei teisėtų interesų gynybą, atsižvelgiant į karo tarnybos savitumus ir ypatingą reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina.  

Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies (1999 m. liepos 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl kariams skiriamų drausminių nuobaudų, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau pažymėtina, kad paminėtas prašymas netrukdo šią bylą nagrinėti iš esmės. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė privalomos žinybinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, o šiuo aspektu Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies konstitucingumas nėra kvestionuojamas. Taigi šiuo aspektu, t. y. dėl privalomos žinybinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas poveikio pareiškėjo teisiniam statusui neturės. Juolab kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio pakeitimo įstatymui (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1236; įsigaliojo 2010 m. gruodžio 31 d.), teisė ginčyti kariui paskirtą drausminę nuobaudą teisme, prieš tai privalomai pasinaudojus ikiteismine tvarka, yra tiesiogiai numatyta įstatyme.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijamus aktus skundė pirmiau minėtų teisės aktų nustatyta tvarka ir ginčas buvo išnagrinėtas krašto apsaugos (kariuomenės) sistemos viduje. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas nesilaikė žinybinės ginčams dėl kariui paskirtos drausminės nuobaudos nagrinėjimo ne teisme tvarkos, ir tai suteikia pagrindą teismui atsisakyti priimti skundą dėl kariui paskirtos drausminės nuobaudos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 3 p.).

Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvados, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai	Antanas Ablingis
	Audrius Bakaveckas
	Anatolijus Baranovas
	Ričardas Piličiauskas
	Virgilijus Valančius