Administracinė byla Nr. A-3725-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03436-2014-6

     Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Stebulė“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas, ERGO Insurance SE, Draudimo bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 2 102,34 Eur (7 258,96 Lt) žalos atlyginimą bei 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. V. K. su draudiku uždarąja akcine draudimo bendrove (toliau – ir UADB)  „ERGO Lietuva“ (dabartinis teisių perėmėjas ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria apdraudė automobilį Nissan X-Trail, v/n (duomenys neskelbtini), draudimo sutartis sudaryta laikotarpiui nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Pareiškėjas 2011 m. liepos 22 d. gavo pranešimą, kad ant apdrausto automobilio Nissan X-Trail, v/n (duomenys neskelbtini), priparkuoto Vilniuje, Architektų gatvėje, aikštelėje ties 8 namu, užvirto medis ir jį apgadino. Transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą, nuostoliai įvertinti 7 258,96 Lt suma, šią sumą pareiškėjas išmokėjo transporto priemonės remonto darbus atlikusiai įmonei. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.263, 6.271 straipsnių pagrindu pareiškėjas dėl išmokėtos draudimo išmokos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti, kad teritorijoje Architektų g. 8, Vilniuje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Administracija) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė savivaldybės veiksmų neteisėtumo. Teigė, kad vertinant automobiliui padarytą žalą, atsakovo atstovai nebuvo kviesti dalyvauti, todėl atliktų remonto darbų reikalingumas bei tikrumas kvestionuotinas. Nebuvo atlikta objektyvi ekspertizė atsiradusiai žalai nustatyti, pareiškėjas nepateikė tinkamo automobilio apžiūros akto. Nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, todėl atsakomybė netaikytina. Pažymėjo, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos informacijos skyriaus 2011 m. liepos 27 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42)-B8-1285 patvirtina, kad 2011 m. liepos 21 d. nuo 16.50 val. iki 17.38 val. buvo stebėtas smarkus liūtinis lietus su perkūnija, pūtė rytų krypties vėjas, kilo škvalas. Škvalo metu didžiausias vėjo greitis siekė 23 m/s, tai pavojingas meteorologinis reiškinys. Škvalas kilo staiga, audra buvo stipri ir netikėta, niekas negalėjo numatyti nei audros, nei jos stiprumo. V. K. 2011 m. liepos 21 d. pranešime nurodė, kad medis ant automobilio nukrito 17.20 val. Iš bylos medžiagos nežinoma, kokio dydžio medis (šaka) galėjo lemti pareiškėjo nurodomą žalą. Duomenų apie medžio būklę pareiškėjas nepateikė. Iš automobilio nuotraukų matyti, kad automobilis lengvai sugadintas (įlenktas), stipraus smūgio ir didelio medžio nebūta. Tarnybos patraukti medį, jį susmulkinti nebuvo kviestos, taigi medis, (šaka), nebuvo didelis ir esant stipriam vėjui galėjo būti išverstas visiškai sveikas. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė vykdė visas jai teisės aktų nustatytas pareigas, todėl jos veiksmai nėra ir negali būti laikomi neteisėtais, negalimas ir priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo ir pareiškėjui atsiradusių nuostolių konstatavimas.   

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stebulė“ atsiliepime prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad UAB „Stebulė“ nėra žinoma, kad 2010-2011 m. Administracija būtų vykdžiusi visų valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų stebėseną ir priežiūrą, įvertinant, ar reikalinga juos šalinti (genėti). Medžių šalinimas ar genėjimas vykdavo tada, kai asmenys kreipdavosi dėl leidimų kirsti ar genėti medžius, arba tada, kai reikėdavo pašalinti vėjovartas. Būtent tokiems darbams atlikti Administracija skelbia konkursus. Administracija pati įvertindavo ir nuspręsdavo, kad medis yra šalintinas ar genėtinas, išduodavo leidimą tokio medžio šalinimui ar genėjimui, kurio kopiją siųsdavo UAB „Stebulė“, ir tai būdavo laikoma nurodytų darbų (paslaugos) šalinti ar genėti konkretų medį užsakymu. UAB „Stebulė“ taip pat buvo pranešama apie įvykusias vėjovartas ir UAB „Stebulė“ tokiais atvejais nedelsdama  šalindavo vėjo išverstus medžius. 2011 m. liepos 21 d. po vėtros nulūžus medžiui prie Architektų g. 8, Vilniuje, šis medis buvo pašalintas. Atlikti darbai buvo aktuojami kaip atlikti 2011 m. liepos 26 d. todėl, kad tą dieną galutinai buvo išvežtas supjaustytas medis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepimo nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jam pranešta tinkamai.

Teismas šioje byloje rėmėsi prie jo prijungtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1049-142/2012 nustatytais faktais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3065-575/2016 pareiškėjo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 1 401,56 Eur  turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimus ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad byloje turi būti vertinamas savivaldybės veiksmų (neveikimo) teisėtumas. Pastebėjo, kad byloje nėra ginčo, jog medis ant automobilio nuvirto 2011 m. liepos 21 d. bei, kad nuvirtęs medis augo ne privačioje, o Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje. Pastarąją aplinkybę inter alia (be kita ko) patvirtina UAB „Stebulė“ laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. pagal 2010 m. liepos 2 d. su Administracija pasirašytą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. A64-81(3.10.22-UK) atliktų darbų aktas Nr. 286, kurio 349 punkte nurodyta, kad Architektų g. 8, Vilniuje, buvo atliekami išversto medžio supjaustymo ir išvežimo darbai. 

Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 6 straipsnio 7 dalies 7 punktą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 26 punktą, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintas Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės) ir pažymėjo, kad įvertinus pateiktą teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, inter alia (be kita ko) siekiant nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad šalia Architektų g. 8 namo augęs medis, nepriklausantis privačiai teritorijai, Vilniuje, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Teismas įvertino 2011 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymoje Nr. (8.42)-B8-1285 bei 2011 m. rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. (5.58.22)-B8-1453 pateiktą informaciją, kad Aviacinės meteorologijos centro Vilniuje duomenimis, 2011 m. liepos 21 d. nuo 16 val. 50 min. iki 17 val. 38 min. buvo stebėtas smarkus liūtinis lietus su perkūnija, pūtė rytų krypties vėjas, kilo škvalas, kurio metu (nuo 16 val. 50 min. iki 17 val. 07 min.) didžiausias vėjo greitis siekė 23 m/s, tai pavojingas meteorologinis reiškinys. Trakų Vokėje įvykio laiku fiksuotas vėjo gūsio greitis siekė 19 m/s, o Vilniaus oro uoste didžiausias vėjo gūsio greitis siekė 23 m/s. Pažymėjo, kad duomenų, koks vėjo stiprumas buvo kitur, nėra, tačiau nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad įvykio vietoje yra ir daugiau medžių, kurie nelūžo. Atsižvelgė į vizualinio vėjo stiprumo nustatymo Boforto skalės duomenis ir pažymėjo, kad šiuo atveju Administracija nepateikė įrodymų, kad Vilniuje, šalia Architektų g. 8 namo ar prie aplinkinių namų, būtų lūžę kiti medžiai, būtų nuplėštos čerpės nuo stogų, kad būtų galima teigti, kad vėjo stiprumas buvo didesnis nei nurodyta hidrometeorologijos tarnybos pažymose. Pažymi, kad remiantis Bofordo skalės duomenimis, esant nurodyto stiprumo vėjui medžiai nelūžta, todėl ir vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą.

Teismas nustatė, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog aplink augę medžiai išvirtę nebuvo, kas rodo, jog vėjas, esant šios bylos faktinėms aplinkybėms, negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga. Rėmėsi Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika ir papildomai pažymėjo, jog vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio. Vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga per se (savaime), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna vėjai ir audros, tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama. Savivaldybė, vykdydama jai teisės aktais numatytas pareigas dėl senų medžių būklės įvertinimo ir, jei reikia, jų pašalinimo, turėtų įvertinti ir šias aplinkybes. Pažymėjo, jog įrodyti nenugalimos jėgos aplinkybes pareiga tenka būtent atsakovui. Teismo vertinimu, Administracijos kartu su atsiliepimu pateikti duomenys apie kitus analogiškus atvejus tą dieną neįrodo, kad medis Vilniuje, šalia Architektų g. 8 namo, virto išimtinai dėl stipraus vėjo (audros) ir, kad tai gali būti vertinama kaip nenugalima jėga, sudaranti pagrindą visiškai atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad kilusio vėjo stiprumas, kilimas ar mastas buvo toks neįprastai didelis bei nebūdingas įvykio vietos geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėti. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių, kad minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė ir imtasi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams prižiūrėti. Minėtos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taigi nagrinėjamu atveju yra visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos, todėl nagrinėtinas klausimas dėl pareiškėjui priteistinos patirtos žalos atlyginimo dydžio.

Nors teismas įvertino nenugalimos jėgos nebuvimą ta prasme, kad ši sąlyga negali būti laikoma pagrindine atsiradusių pasekmių priežastimi, tačiau padarė išvadą, kad šiuo atveju Vilniuje 2011 m. liepos 21 d. kilusi audra gali būti pripažinta sąlyga, kuriai esant savivaldybė iš dalies gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės, kaip tai numatyta CK 6.253 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatytė, kad Draudimo bendrovės patirtų nuostolių dydis – 2 102,34 Eur (7 258,96 Lt) – patvirtintas transporto priemonės apžiūros-defektų aktu, UAB „Fakto“ autocentro PVM sąskaita faktūra Nr. 201102649, kurioje išvardinti automobiliui atlikti remonto darbai iš esmės atitinka byloje pateiktą informaciją apie automobilio sugadinimus. Pažymėjo, kad nors Administracija nesutinka su pareiškėjo nurodytu patirtų nuostolių dydžiu, tačiau nepateikia jokių įrodymų dėl kitokio žalos dydžio apskaičiavimo. Aplinkybė, kad Administracijos atstovai nedalyvavo automobilio apžiūroje bei vertinant jam padarytą žalą, savaime nepaneigia byloje pateiktuose dokumentuose užfiksuoto žalos dydžio. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikta pakankamai įrodymų (įskaitant fotonuotraukas po įvykio bei apžiūros metu) apie automobiliui padarytos žalos pobūdį ir mastą, o automobiliui atlikti remonto darbai atitinka jam padarytus pažeidimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyta žalos atlyginimo suma, susijusi su automobilio įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto sąlygas. Žalos atlyginimą mažino vienu trečdaliu, todėl pareiškėjui priteisė 1 401,56 Eur sumą. Pažymėjo, jog analogiškai 2011 m. liepos 21 d. Vilniaus mieste kilusios audros pasekmes CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme savo praktikoje vertina ir LVAT (žr. 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2758/2012). Teismui, įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nebuvo pagrindo nuo šios LVAT praktikos nukrypti. 

Teismas, konstatavęs, kad nėra abejonių, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 401,56 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria skundas tenkintas iš dalies, ir pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atmesti, arba, šio prašymo netenkinus, vadovautis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi ir skundžiamu sprendimu priteistos žalos dydį sumažinti.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo buvus visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą, pažeidžiantį teisinį reglamentavimą bei bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

Pažymi, jog vien medžio užvirtimo ant transporto priemonės faktas, negali būti laikomas atsakovo atsakomybės pagrindu. Mano, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodė, o teismas nepagrįstai nusprendė dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumo.

Atkreipia dėmesį į Taisyklių 3 punkto nusotatą, kad želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų. Pažymi, kad šis dešimties metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Kitaip tariant, Taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus, ir kt.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje priskiriami saugotiniems, sąrašo 3.7 punktu ir pažymi, kad ginčo medis yra priskiriamas saugotiniems. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu patvirtinto Nr. D1-87 Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimo šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4.17 punktą, saugotini medžiai gali būti kertami, kai jų kirtimas yra numatytas atlikus želdynų ir želdinių inventorizaciją. To paties Aprašo 9 punktas numato, jog saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą leidimą, o norint tokį leidimą gauti želdynų ir želdinių savininkas ar valdytojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo turi pateikti savivaldybei argumentuotą nustatytos formos prašymą (Aprašo 13.1 punktas). Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybėje nebuvo gautas nė vienas gyventojų skundas, prašymas, seniūno pranešimas ar kitas kreipimasis dėl prie namo, Architektų g. 8, Vilniuje, esančių želdynų ir želdinių prastos būklės, galimo pavojaus, keliamų nepatogumų ar kitų aplinkybių, dėl kurių Vilniaus miesto savivaldybė, įvertinusi medžio būklę natūroje, būtų privalėjusi išduoti leidimą tokį medį pašalinti. Mano, kad būtų neprotinga suabsoliutinti savivaldybės funkcijų želdinių ir želdynų priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje. Gyventojai, turėdami objektyvias galimybes, turėtų būti aktyvūs ir išreikšti suinteresuotumą savo turto apsauga, kas reiškia ne tik automobilio neparkavimą po galimai netinkamos būklės medžiais, bet ir atitinkamų institucijų (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) informavimą apie pavojų jų turtui keliančius medžius. Taigi, nesant prašymo išduoti leidimą kirsti ginčo medį, taip pat nenustačius, jog medis yra kritinės būklės, Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo pareigos šį medį nukirsti, todėl atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą. Pastebi, kad Vilniaus miesto savivaldybės elgesys nepasireiškė atitinkamų funkcijų nevykdymu arba netinkamu vykdymu, kadangi kaip buvo minėta anksčiau Vilniaus miesto savivaldybė laikydamasi teisės aktų reikalavimų (Želdynų įstatymo, Taisyklių) tinkamai įgyvendina želdynų ir želdinių inventorizaciją. Savivaldybės pareiga prižiūrėti želdinius ir želdynus nėra bendro pobūdžio pareiga rūpintis kiekvienu Savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu. Pabrėžia, kad nei pareiškėjas, nei teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktuose numatytų pareigų, atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko, teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino egzistavus force majeure aplinkybes. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vėjas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga. Atkreipia dėmėsį į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog nugriuvęs ir žalą sukėlęs medis buvo ligotas, pažeistas ar naikintinas dėl kitų priežasčių – laikotarpiu nuo 2008 metų (t. y. kuomet įsigaliojo želdinių inventorizacijos pareigą savivaldybėms numatantis Želdynų įstatymas ir susiję poįstatyminiai aktai) iki 2011 m. liepos 21 d. (t. y. kuomet įvyko byloje nagrinėjamas medžio lūžimo incidentas). Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog savivaldybė neturi nei pareigos, nei objektyvios galimybės apsaugoti sveikų medžių nuo vėjo ir kitų pavojingų meteorologinių reiškinių (net jeigu jie ir nuspėjami), pareiga atidžiai rūpintis savo turtu tokiu atveju kyla patiems gyventojams, kurie turi kur kas objektyvesnę galimybę išvengti pavojaus esant nuspėjamai dideliam vėjui. Ypatingai įvertinant tai, kad apie tikrai nuspėjamą audrą ar kitus pavojingus meteorologinius reiškinius gyventojus iš anksto informuoja tuo užsiimančios tarnybos (žinių, hidrometeorologinės, kt.). Pastebi, kad net ir jos apie 2011 m. liepos 21 d. įvykusią audrą ir sukeltus padarinius informavo tik po įvykio – iš žiniasklaidoje pateiktos informacijos (pateikta į bylą) matyti, kad škvalas kilo staiga, audra buvo stipri, trumpa ir netikėta itin karštą dieną. Todėl akivaizdu, kad audra nebuvo nei įprasta, nei nuspėjama. Be to, atkreipia dėmesį, jog dėl 2011 m. liepos 21 d. fiksuoto stipraus vėjo, Vilniaus mieste tą dieną virto ne vienas medis (tai patvirtina į bylą pateikta žiniasklaidos informacija), t. y. žalą nulėmęs medis nebuvo pavienis tuo metu siautusios audros padarinys, kas tik patvirtina faktą, jog Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo protingai numatyti ir negalėjo užkirsti kelio aplinkybių (stipraus vėjo) ir pasekmių (medžio lūžimo ir automobilio sugadinimo) atsiradimui, kas atitinka visas nenugalimos jėgos buvimo konstatavimo sąlygas. Mano, kad priešingai nei skundžiamu sprendimu konstatavo teismas, medis, tariamai nulėmęs žalą, krito tik dėl stiprios audros, liūties, vėjo, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas atleistinas nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos aplinkybei.

Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi administracinėje byloje Nr. 1-1049-142/2012 nustatytais faktais. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad žalą sukėlęs medis buvo stipriai išpuvęs. Atsakovas pastebi, kad duomenų, apie buvusią prastą ginčo medžio būklę Vilniaus miesto savivaldybė iki įvykio neturėjo, tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodė, o teismas – nekonstatavo. Pabrėžia, kad atsižvelgiant į teismo precedento taikymo taisykles, negalima suabsoliutinti teismo nurodomoje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kiekvienu individualiu atveju turi būti vertinama aplinkybių, lėmusių žalą, visuma, o akivaizdu, jog administracinėje byloje, kuria pasirėmė teismas, bei administracinėje byloje, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, faktinės aplinkybės, lėmusios tariamą žalą, skiriasi. Vadinasi, teismas, pažeisdamas teismų precedentų taikymo taisykles, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1049-142/2012.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo teigimu, teismas ypatingai nuosekliai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvykio aplinkybes ir tinkamai juos teisiškai įvertino.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktuose numatytų pareigų atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko, ir pažymi, kad teismas išsamiai pasisakė dėl teisės aktuose, t. y. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje, Želdynų įstatymo 10, 18, 31 ir 32 straipsniuose atsakovui numatytų pareigų, kurių pastarasis neatliko.

Pažymi, jog atsižvelgiant į atsakovui teisiniu reguliavimu nustatytas pareigas želdinių ir želdynų priežiūros srityje, nepagrįsti ir nelogiški atsakovo argumentai, aptariant ir argumentuojant tik vienos iš pareigų – inventorizavimo – periodiškumą. Kaip matyti, atsakovui želdinių ir želdynų priežiūros srityje nustatyta eilė funkcijų ir pareigų, kurių atlikimas yra kasdienė, nuolatinė veikla, kuri jokiu būdu negali būti atliekama tik dešimties metų periodiškumu (pvz. Taisyklių 3 punktas). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas).

Taip pat nelogiškais ir nepagrįstais atsakovo teiginiais pareiškėjas laiko teiginius, kuriais siekiama įrodyti ir perkelti medžių būklės stebėjimą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojams, kurie turėtų kreiptis dėl prie namo esančių želdynų ir želdinių prastos būklės, galimo pavojaus, ir patys atidžiai rūpintis savo turtu.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl vėjo kaip nenugalimos jėgos ir atkreipia dėmesį, kad atsakovas, gavęs pranešimą apie nuvirtusį ir žalos padariusį medį, užsakęs trečiojo asmens UAB „Stebulė” paslaugą – išversto medžio supjaustymas ir išvežimas – nesiėmė daugiau jokių veiksmų, priemonių, nuvirtusio medžio būklės įvertinimui, nustatymui, o sunaikindamas medį, užkirto kelią bet kuriai iš šalių įsitikinti/konstatuoti medžio būklę. Tokie atsakovo veiksmai turi būti vertinami atsakovo nenaudai. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad išsamiai savo poziciją dėl nenugalimos jėgos aplinkybės netaikymo yra išdėstęs 2016 m. vasario 5 d. apeliaciniame skunde, atkreipdamas teismo dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs keletą bylų dėl prašymų atlyginti turtinę žalą patirtą dėl tą pačią dieną, 2011 m. liepos 21 d., buvusios liūties, vėjo Vilniaus mieste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2768-12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2335-12). Taip pat pažymi, kad prie Architektų g. namo Nr. 8 nulūžęs medis augo vidiniame kieme, kuris yra iš visų pusių apsuptas penkiaaukščiais/devynaukščiais daugiabučiais gyvenamaisiais namais, kas logiškai liudija, jog didesnio vėjo greičio nei nurodyta pažymoje negalėjo būti, o apsupę pastatai sąlygoja netgi gerokai mažesnį vėjo greitį. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1701 redakcija) yra nustačiusi ekstremalių įvykių kriterijus, nurodydama, kad stichinis meteorologinis reiškinys – labai smarki audra, viesulas, škvalas - laikoma kuomet maksimalus vėjo greitis 28-32 m/s. Nagrinėjamu atveju, pagal byloje esančią hidrometeorologijos pažymą, galimas didžiausias vėjo greitis galėjo būti tam tikrose vietose 23 m/s, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti įvykio metu buvus nenugalimos jėgos aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomų priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2 102,34 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 1 401,56 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nustatęs, kad pareiškėjas

Atsakovas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo byloje esančių įrodymų, nepagrįstai nusprendė dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu pagal CK 6.1015 straipsnį, priteisimo.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio, reglamentuojančio valstybinio aplinkos apsaugos valdymo sistemą, 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. To paties įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia (be kita ko) tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas yra priskirtoji savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo redakcijos, galiojusios žalos padarymo metu, 6 straipsnio 26 punktas). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 17 punktą, želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Šias funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (toliau – ir Želdynų įstatymas), kurio 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines) (1 punktas), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.

Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (Medžių ir krūmų priežiūros taisyklių 3 punktas). Šių taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o 43 punkte įtvirtinta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Savivaldybėms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Medžių ir krūmų priežiūros taisyklių 44 punktas).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūra yra savivaldybių funkcija, kurios įgyvendinimas detaliai reglamentuotas teisės aktų, todėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentas, jog įstatymuose neįtvirtinta jo (atsakovo) pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu bei teiginiai, kad savivaldybė neturi objektyvios galimybės apsaugoti sveikų medžių nuo vėjo ir kitų meteorologinių reiškinių (net jeigu jie ir nuspėjami), pareiga atidžiai rūpintis savo turtu tokiu atveju kyla patiems gyventojams, kurie turi kur kas objektyvesnę galimybę išvengti pavojaus esant nuspėjamai dideliam vėjui, yra klaidingi. Teisės aktuose yra detaliai nustatyta, kokius veiksmus, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą, turi atlikti savivaldybės administracija. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė.

Nurodyti teisės aktai patvirtina, kad atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad, ginčo teritorijoje adresu (Architektų g. 8, Vilnius), adresu, augęs medis, nepriklausantis privačiai teritorijai, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau, nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ėmėsi atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovo teiginiai, kad žala atsirado dėl force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti), yra nepagrįsti. Remiantis CK 6.253 straipsnio 2 dalimi, nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Vilniaus mieste 2011 m. liepos 21 d. nuo 16 val. 50 min iki 17 val. 38 min. buvo smarkus liūtinis lietus su perkūnija, pūtė rytų krypties vėjas, ir pagrįstai konstatavo, kad pagal hidrometeorologijos pažymą (I t., b. l. 35), nagrinėjamo ginčo atveju didžiausias vėjo greitis galėjo siekti 23 m/s. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremalių įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus tai nėra laikytina force majeure ir nešalina atsakovo atsakomybės. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad medžiui nuvirtus ir padarius žalą, atsakovas tik užsakė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Stebulė“ paslaugą, daugiau jokių priemonių ir veiksmų nesiėmė, nors turėjo teisę aktyviai veikti, kad būtų įvertinta ir nustatyta medžio būklė.

Byloje taip pat nėra pateiktų duomenų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovės veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Administracija į bylą nepateikė tai paneigiančių faktinių įrodymų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovo teisės aktai nustato atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad atsakovo valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir automobilio Nissan X-Trail, v/n (duomenys neskelbtini) apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys. ERGO Insurance SE patirtų nuostolių dydis patvirtintas transporto priemonės apžiūros–defektų aktu, UAB „Fakto“ autocentro 2011 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 201102468 (I t., b. l. 13) bei mokėjimo nurodymu (I t., b. l. 12), kuris patvirtina, jog Draudimo bendrovė UAB „Fakto“ autocentrui sumokėjo 2 102,34 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog pareiškėjo nurodyta žalos atlyginimo suma, susijusi su automobilio apgadinimo įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies bei 4 dalies 2 punkto sąlygas, žalos atlyginimas mažintinas vienu trečdaliu, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 1 401,56 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą, o atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl konkrečiu atveju neegzistuojančių visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančias, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teises normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.