Administracinė byla Nr. A-2730-624-2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04997-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 15.2.3.2, 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–27), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT) 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-3744; 2) įpareigoti Vilniaus VGTPT iš naujo išnagrinėti jo 2014 m. spalio 10 d. pateiktą prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; 3) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės dėl Vilniaus VGTPT neteisėtų veiksmų 350 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos mokytojo S. S. neteisėtų veiksmų. Vilniaus VGTPT 2014 m. vasario 28 d. pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriuo prašė patikslinti prašymą. Reaguodamas į šį Vilniaus VGTPT raštą, pareiškėjas paštu 2014 m. kovo 9 d. bei 2014 m. rugsėjo 17 d. išsiuntė išsamius paaiškinimus, kuriais informavo Vilniaus VGTPT apie ginčo esmę. Vilniaus VGTPT 2014 m. spalio 2 d. raštu Nr. (1.7)SD-5074 perdavė pareiškėjo prašymą advokatei I. I., kuri turėjo pateikti išvadas. Advokatė informavo pareiškėją, kad negalės teigiamai įvertinti jo siekių nurodytoje civilinėje byloje ir, suprasdama tokios išvados pasekmes, patarė pakeisti prašymą Vilniaus VGTPT ir neprašyti teisinės pagalbos dalyvaujant advokatui, o prašyti tik padengti teismo išlaidas ir teismo mokesčius. 2014 m. spalio 10 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu, kuriuo nurodė, jog prašo suteikti pagalbą sumokant dalį teismo išlaidų. 2014 m. lapkričio 7 d. atsakovas, remdamasis išgalvotais ir nepagrįstais motyvais, atsisakė suteikti teisinę pagalbą. Pagrindinis motyvas, kuriuo atsakovas vadovavosi nesuteikdamas pareiškėjui teisinės pagalbos, yra tai, kad pareiškėjas nesumokėjo 1 360,64 Lt skolos. Tačiau ši skola susidarė dėl advokatės G. R. netinkamų teisinių paslaugų suteikimo. Pareiškėjo teigimu, ši advokatė, paskirta Vilniaus VGTPT, atstovaudama jį civilinėje byloje savo pareigas atliko netinkamai ir atmestinai, pažeisdama teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei Lietuvos advokato etiką. Būdamas bedarbiu, pareiškėjas niekaip negali sumokėti 1 360,64 Lt skolos. Dėl turtinės ir neturinės žalos atsiradimo pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo teikiama teisinė pagalba, dėl to kilo konfliktai su Vilniaus VGTPT direktore A. B.. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos vadovė pareiškėją atstovauti paskyrė advokatus J. L. bei D. V., kurie savo pareigas atliko netinkamai. Dėl nuo 2007 m. netinkamai teiktos teisinės pagalbos, taip pat neteisėtų Vilniaus VGTPT vadovų veiksmų, jis patyrė žalą, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas Vilniaus VGTPT, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 61–62) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad V. S. 2014 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Vilniaus VGTPT su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą. Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (1.7.) S-3744 atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu (įsigaliojusiu nuo 2014 m. sausio 1 d.), kadangi pareiškėjas nebuvo sumokėjęs išlaidų, susidariusių teikiant jam antrinę teisinę pagalbą pagal Vilniaus VGTPT 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06. Vilniaus VGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą pagal Vilniaus VGTPT 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjas piktnaudžiavo antrine teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš asmenų, kuriems antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas nustačius jų piktnaudžiavimo faktą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priteisė iš V. S. 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal Vilniaus VGTPT 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, išlaidų. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis, V. S. iki šios dienos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nėra sumokėjęs 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų. Tai pareiškėjas pripažįsta ir teismui pateiktame skunde. Atsakovo teigimu, V. S. teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Visų pirma, ginčijamas Vilniaus VGTPT sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Antra, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtiną žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Nesant Vilniaus VGTPT neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant kitą civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 112–117) pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad V. S. 2014 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Vilniaus VGTPT su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą (b. l. 63–67). Tikslindamas savo 2014 m. rugsėjo 18 d. prašymą, Vilniaus VGTPT adresuotame 2014 m. spalio 10 d. rašte nurodė, kad antrinė teisinė pagalba jam reikalinga parengti teismui teiktiną prašymą atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b. l. 33). Vilniaus VGTPT, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-3744 atsisakė V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2014 m. rugsėjo 18 d. pateiktą (2014 m. spalio 10 d. patikslintą) prašymą (b. l. 31). Minėtame sprendime pažymėta, kad pastarasis nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl jam prašoma antrinė teisinė pagalba negali būti teikiamą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nuo 2007 m. jam buvo teikiama nekokybiška teisinė pagalba dėl to, kad Vilniaus VGTPT nekontroliavo antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokačių darbo. Dėl minėtų, pasak pareiškėjo, neteisėtų Vilniaus VGTPT veiksmų, jis patyrė turtinę bei neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta.

Teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti skundžiamo Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Iš skundžiamo Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo matyti, kad jis yra grindžiamas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinat Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką bei sąlygas, ne kartą pažymėta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.) (2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.).

Taigi, asmeniui, kuris formaliai atitinka antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas, tokia pagalba neteikiama esant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytiems pagrindams.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu buvo patenkintas Vilniaus VGTPT ieškinys ir iš atsakovo V. S. į valstybės biudžetą priteista 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (Liteko duomenų bazė). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų V. S. nesumokėjo. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad ginčo atveju yra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytos sąlygos, ribojančios antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, todėl skundžiamu Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu jam antrinę teisinę pagalbą teikti atsisakyta pagrįstai bei teisėtai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai, kuriais teigiama, jog antrinė teisinė pagalba, už kurios teikimą Vilniaus miesto 1 apylinkė teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu buvo priteistos šios pagalbos išlaidos, buvo teikiama nekokybiška, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingi. Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą 2014 m. spalio 10 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo yra išvestinis reikalavimo panaikinti Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos turtinės bei neturtinės žalos priteisimo, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.246 straipsnio ir 6.271 straipsnio nuostatomis.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai Vilniaus VGTPT keliami uždaviniai – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą. Įgyvendindama šiuos uždavinius bei vykdydama Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas funkcijas Vilniaus VGTPT: koordinuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo veiklos teritorijoje; organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo veiklos teritorijoje; priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą. Sutartyje dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti nustatyta advokato pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka. Pavyzdinę sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tvirtina teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra; teisingumo ministro nustatyta tvarka sudaro sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose koordinavimo; teisingumo ministro nustatyta tvarka sudaro sutartis dėl taikinamojo tarpininkavimo paslaugų teikimo, kontroliuoja šių sutarčių vykdymą ir tvarko taikinimo tarpininkų sąrašus; organizuoja ir administruoja taikinamąjį tarpininkavimą; moka užmokestį už suteiktą pirminę teisinę pagalbą; informuoja gyventojus apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas; surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus už neteisingų duomenų pateikimą siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą; atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų, advokatų padėjėjų veiklos kokybę pagal Lietuvos advokatūros patvirtintas antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles tikrina Lietuvos advokatūra.

Iš aptartų teisės normų matyti, kad Vilniaus VGTPT jai priskirtinų funkcijų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos užtikrinimu, vykdymas yra susijęs su tokios pagalbos teikimo organizavimu bei koordinavimu, o suteiktos antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimas priskirtinas Lietuvos advokatūros kompetencijai.

Iš V. S. teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių matyti, kad reikalavimus priteisti turtinę bei neturtinę žalą pareiškėjas grindžia neteisėtais Vilniaus VGTPT veiksmais, kurie, jo teigimu, pasireiškė tuo, kad Vilniaus VGTPT paskirti advokatai G. R., J. L., D. V., J. B., atstovavę pareiškėją nuo 2006 m. jo inicijuotuose teisminiuose ginčuose, teisinę pagalbą teikė nekvalifikuotai, o atsakovo atstovė teikiamos teisinės pagalbos kokybės nekontroliavo. Tačiau, kaip minėta, antrinę teisę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimas nepriskirtinas Vilniaus VGTPT kompetencijai.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 290 eurų, draudžiama privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad advokato darbuotojų neteisėtais veiksmais vykdant advokato veiklą padarytą žalą atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo sumos neviršijančią draudimo išmoką. Jeigu draudimo išmokos nepakanka visai žalai atlyginti, žalą padaręs advokatas atlygina faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą. Taigi, dėl netinkamai teiktų teisinių paslaugų asmenims padarytą žalą atlygina draudikas, taip pat subsidiariai šią pagalbą teikiantis advokatas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų Vilniaus VGTPT veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestini.

III.

Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 120–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjas teismui skundė Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-3744, kuris yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuris, jo manymu, yra šališkas, tendencingas, juo siekiama pateisinti valdininkų veiksmus. Teismas neatsižvelgė į visus byloje reikšmingus faktus ir aplinkybes. Pagrindinis teismo motyvas – tai, kad pareiškėjas nesumokėjo skolos, tačiau teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog V. S. yra bedarbis, socialiai remtinas asmuo. Be to, jau pasibaigė terminas šią skolą iš pareiškėjo išsireikalauti. Teismas neatsižvelgė ir į tą faktą, jog ginčo sprendimą priėmė Vilniaus VGTPT direktorė A. B., su kuria pareiškėjo santykiai konfliktiški. 

Atsakovas Vilniaus VGTPT atsiliepime (b. l. 131) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus VGTPT 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-3744, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S.; taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendime atmetė pareiškėjo V. S. skundą.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi tai, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Vilniaus VGTPT skundžiamu 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-3744 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Minėta įstatymo nuostata nustato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 1 360,64 Lt, pareiškėjas nėra sumokėjęs. Vadinasi, ginčo atveju yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta sąlyga, ribojanti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą (b. l. 1–27), tiek apeliacinį skundą (b. l. 120–125) pareiškėjas grindė teiginiais, kurie, jo manymu, patvirtina, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu minėta 1 360,64 Lt išlaidų suma jam priteista nepagrįstai. Teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisako, kadangi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas, kuris Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliktas nepakeistas, yra įsiteisėjęs, todėl privalomas valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 str.). Taip pat pažymėtina, kad vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per 5 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 606 str. 2 d.).

Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo dalies, kurioje teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovais nagrinėjamoje administracinėje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus VGTPT, ir Vilniaus VGTPT. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba bei šios tarnybos skirtų advokatų (J. L., D. V., J. B., D. J.) veiksmais, taip pat nepasisako dėl pareiškėjo skunduose ginčijamo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi šio sprendimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui neskundė.

Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jam paskirtų advokatų teiktų paslaugų kokybės, pažymi, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). Advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas. Tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinamas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo) ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 17 d. nutartį Nr. T-XX-45/2009; LVAT 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1653/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-664-662/2015, 2015 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-72-520/2015).

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus VGTPT neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas pagrįstai. Be to, minėtas pareiškėjo reikalavimas pagrįstai atmestas ir dėl to, kad pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto, kadangi jo teiginiai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Nors pareiškėjas tvirtino, jog dėl neteisėtų Vilniaus VGTPT veiksmų buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose, pareiškėjas nepateikė jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas nustatyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                        Dalia Višinskienė

                                    Virginija Volskienė