Administracinė byla Nr. A-754-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00350-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., G. B., J. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti 2012 m. kovo 13 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininko įsakymą Nr. 20-TE-235 „Dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo jie nuo 2012 m. kovo 13 d. buvo atleisti iš vidaus tarnybos, grąžinti juos į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos.

Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamu įsakymu jie atleisti iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. už pareigūno vardo pažeminimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad jie, siekdami padėti išvengti Kauno rajono policijos komisariato patruliams, tarp jų ir J. B. bei G. B., baudžiamosios atsakomybės už kyšininkavimą ir piktnaudžiavimą, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. spalio 3 d. tarpusavyje sutarė papirkti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, šioje byloje atliekantį policijos patrulių tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamųjų kompiuterių ACER tyrimą, kad šis neatkurtų ištrintų rinkmenų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenų. Nurodė, kad patikrinimo išvadoje tokie V. K. veiksmai įvertinti kaip noras paveikti tyrimą, siekimas, kad nebūtų išaiškintos galimai padarytos neteisėtos nusikalstamos veikos, o jas padarę pareigūnai išvengtų baudžiamosios atsakomybės, o G. B. ir J. B. veiksmai įvertinti kaip noras paveikti tyrimą, siekimas, kad nebūtų išaiškintos galimai padarytos neteisėtos nusikalstamos veikos, o jie ir kiti pareigūnai išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tokie pareiškėjų veiksmai buvo įvertinti kaip Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1 - 14.3 punktų reikalavimų pažeidimai. Pareiškėjai nurodė, kad tarnybinio nusižengimo aplinkybės, priežastys ir sąlygos nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirti. Atsakovas, nustatinėdamas pareiškėjų tarnybinei atsakomybei reikšmingas aplinkybes, iš esmės rėmėsi vien tik ikiteisminio tyrimo duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu pareikštais pranešimais apie įtarimus jiems, Generalinės prokuratūros 2012 m. vasario 8 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo dokumentų kopijomis, 2011 m. spalio 12 d. liudytojo V. G. apklausos protokolu, 2011 m. spalio 12 d. liudytojo S. B. apklausos protokolu, 2011 m. spalio 10 d. protokolu dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo. Ikiteisminio tyrimo duomenys patikrinimo metu nebuvo patikrinti ir įvertinti, o tai, pareiškėjų nuomone, reiškia, kad leistinų įrodymų, patvirtinančių jų kaltę dėl jiems inkriminuotos veikos, patikrinimo metu nesurinkta. Pareiškėjai taip pat teigė, kad, patikrinimo išvadoje nurodyti jų veiksmai apibūdinami vienodai – kaip noras paveikti tyrimą, siekimas, kad nebūtų išaiškintos galimai padarytos neteisėtos nusikalstamos veikos, o jas padarę pareigūnai išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Taigi, iš esmės jų elgesys, kuris įvertintas kaip akivaizdžiai žeminantis pareigūno vardą, yra susitikimas su V. G. ir su S. B. bei pokalbiai su jais. Pareiškėjų įsitikinimu, vertinant šiuos jų veiksmus etikos aspektu, tokį elgesį būtų galimą vertinti kaip neetišką, neatitinkantį aukštos moralės standartų, liudijantį apie šių pareigūnų moralinį neprincipingumą, tačiau toks elgesys neturi jokių akivaizdaus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimo, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimo arba jos kompromitavimo požymių. Teigė, kad toks pareiškėjų elgesys nebuvo susijęs su jų tarnybinių pareigų atlikimu, pokalbiai su minėtais pareigūnais buvo privatūs ir pagrįsti asmeninėmis pažintimis, šių pokalbių turinys visuomenei nėra žinomas. Be to, pareigūnų V. G. ir S. B. elgesyje pokalbių su jais metu galima įžvelgti akivaizdžių provokacijos elementų. Taigi, patikrinimo metu buvo remtasi neleistinais būdais surinktais pareiškėjų kaltę pagrindžiančiais įrodymais, todėl patikrinimo išvada jais negali būti grindžiama, o tokiu būdu surinkti įrodymai laikytini niekiniais. Pareiškėjai taip pat tvirtino, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas dėl iš esmės tų pačių jų veiksmų. Šiuo metu baudžiamoji byla yra išnagrinėta, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjai išteisinti. Mano, kad šis teismo priimtas nuosprendis ir jame nustatyti esminiai faktai bei reikšmingos aplinkybės, kurios įtakojo pareiškėjų veiksmų vertinimą bei ginčijamo įsakymo priėmimą, yra privalomas administracinę bylą nagrinėjančiam teismui bei turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad dėl pareiškėjų veiksmų priimtas išteisinamasis nuosprendis nereiškia, kad už jų neteisėtus veiksmus neturi atsirasti jokia atsakomybė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas pareigūnams nustato aukštesnius darbo, drausmės, moralės, garbės standartus nei paprastiems piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. V. K., G. B. ir J. B. veiksmai, ieškant pažinčių, turint tikslą rasti priėjimą prie specialisto, atliekančio iš G. B. ir jo kolegos sulaikymo metu paimtų kompiuterių tyrimą, ir sužinoti apie atliekamo tyrimo eigą ar net įtakoti šio tyrimo rezultatus yra nesuderinami su policijos pareigūno statusu, neabejotinai žeminantys vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantys pasitikėjimą policija ir ją kompromituojantys. Šie pareigūnai piktnaudžiavo einamomis pareigomis, akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą ir sulaužė pareigūno priesaiką. Jų padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, nes prieštarauja etikos normoms, nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisinė pasekmė. Pažeminus pareigūno vardą, policijos įstaigos vadovui atsiranda prievolė šį pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos. Statutas nenumato įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Mano, kad pareiškėjai iš vidaus tarnybos atleisti teisėtai ir pagrįstai, kiti jų reikalavimai išvestiniai, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (II t., b. l. 162-171) pareiškėjų skundą tenkino. Panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 13 d. įsakymą „Dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos“. Grąžino V. K. į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos pareigas, G. B. – į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigas ir J. B. – į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigas. Priteisė iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato G. B. (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2 811,48 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 133,88 Lt), J. B. (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2844,24 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis 135,44 Lt), V. K. (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2 749,95 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 130,95 Lt) vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2012 m. kovo 13 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas nustatė, kad vidaus tyrimų skyriaus tyrėja, nustatydama pareiškėjų tarnybinei atsakomybei reikšmingas aplinkybes ir siūlydama atleisti pareigūnus iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, iš esmės rėmėsi vien tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir, nelaukdama teismo nuosprendžio, manė, jog jų pakanka. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjų veikos turėjo savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos. Įvertinęs teismo nuosprendyje nustatytas reikšmingas aplinkybes teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje buvo paneigti tie pareiškėjų poelgiai, kurie buvo kvalifikuoti kaip žeminantys pareigūno vardą bei tos reikšmingos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kurios sudarė teisines prielaidas priimti ginčijamą įsakymą. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą bei spręsdamas, ar administracinė byla buvo pagrįstai išnagrinėta jos nesustabdžius iki bus išspręsta baudžiamoji byla, 2013 m. kovo 21 d. nutartimi pripažino, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas dėl iš esmės tapačių pareiškėjų veiksmų, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu konstatavo, kad „jei baudžiamojoje byloje būtų neginčijamai nustatyti tie esminiai faktai ir kitos reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas atitinkamas sprendimas, jie galėtų turėti prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje“, taip pat nusprendė, jog teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas, o administracinė byla stabdytina iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Tokiu būdu LVAT konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turės tiesioginės įtakos, o teismo nuosprendis, sprendžiant pareiškėjų atleidimo už pareigūno vardo pažeminimo teisėtumo klausimą, yra būtinas.

Teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjai dėl jiems pateiktų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartimi prokuroro apeliacinis skundas buvo atmestas. Teismas darė išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjų veikos neturėjo aiškių savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, pagal kuriuos akivaizdžiai buvo galima padarytą tarnybinį nusižengimą kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimą, atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ir tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikti neatsižvelgiant į baudžiamojo proceso eigą. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ginčijamu įsakymu konstatuotas akivaizdus pareigūno vardo pažeminimas paneigtas. Vertindamas teisiškai reikšmingų, su pareigūno vardo pažeminimu susijusių aplinkybių, buvimą teismas pažymėjo, kad viena iš sąlygų - pareigūnų kaltė - egzistuoja. Pareiškėjų veiksmai, kuriais jie ieškojo pažinčių su kompiuterio tyrimą atliekančiu specialistu, kuriais siekė gauti informaciją apie atliekamo tyrimo eigą, jo rezultatus, pats susitikimo bei bendravimo su pareigūnais, jų manymu galėjusiais teikti jiems rūpimą informaciją, faktas, asmeninių reikalų sprendimas tarnybos metu nesuderinus su vadovu, prieštaravo teisės ar tarnybinės etikos normų (pvz., Etikos kodekso 14.2 p.) reikalavimams. Tačiau darė išvadą, kad kitos reikalaujamos sąlygos – pareiškėjų veikos sukeltų pasekmių – akivaizdaus vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimo ar jos kompromitavimo, nėra. Rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo argumentais dėl didelės žalos požymio, kurio šis teismas nagrinėjamu atveju nenustatė. Pažymėjo, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų formuojamoje praktikoje akivaizdus valstybės autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas, jos kompromitavimas, kaip būtina sąlyga sprendžiant tarnybinės atsakomybės bei atitinkamai taikant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą savarankišką atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą ir didelės žalos požymis, kvalifikuojant asmenų veiksmus kaip piktnaudžiavimą tarnyba pagal atitinkamą BK straipsnį, suprantami iš esmės identiškai, todėl teismų išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai buvo reiškiami pareiškėjams, šiuo aspektu pateiktos įrodomąją vertę turinčios išvados leidžia teismui daryti vertinamojo pobūdžio išvadą ir nagrinėjamoje byloje apie tai, kad pareiškėjų veiksmai iš esmės nesukėlė tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų pasekmių – akivaizdaus vidaus reikalų sistemos autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo griovimo ar kompromitavimo.

Teismas nurodė, kad išnagrinėjus administracinės bylos medžiagą, įvertinus byloje nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais baudžiamojoje byloje konstatuotas reikšmingas prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes, pareiškėjų padarytus nusižengimus jų sunkumo, pavojingumo visuomenei aspektais, su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, atsižvelgus į pareiškėjų veiksmų, apibrėžtų tik kaip domėjimasis, siekimas, noras, pobūdį, jų užbaigtumo laipsnį, tai, kad pažeidimu reali žala padaryta nebuvo, kad vidaus reikalų sistemos autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas, priešingai nei teigia atsakovas, beliko paremtas tik prielaidomis, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra akivaizdus, taip pat vadovaujantis taisykle, kad abejonės aiškintinos pažeidėjo naudai, darytina išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjai V. K., J. B. ir G. B. savo veiksmais akivaizdžiai diskreditavo vidaus reikalų sistemą, visuomenės požiūriu neigiamai paveikė pasitikėjimą policija ar ją akivaizdžiai sukompromitavo. Todėl byloje esančių įrodymų nuoseklumo, logiškumo bei jų šaltinių vertinimo leistinumo, pakankamumo ir patikimumo aspektais vertinant pareiškėjų veiksmus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu, teismas sprendė, jog tarnybinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo pareiškėjų veiksmus pripažintini žeminančiais pareigūno vardą, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikytinos imperatyvios Statute numatytos pasekmės – atleidimas iš vidaus tarnybos.

Teismas pažymėjo, kad nenustačius pareigūno vardo pažeminimo požymių visumos, nebeliko Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto pagrindo atleidimui iš vidaus tarnybos.

Teismas pažymėjo, kad nors ir nesant akivaizdžių autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo griovimo, kompromitavimo faktų, faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai atliko veiksmus, prieštaravusius Etikos kodekse pareigūnams keliamiems reikalavimams ir tokie veiksmai Statuto prasme galėjo būti įvertinti kaip tarnybinis nusižengimas, patraukiant juos tarnybinėn atsakomybėn pagal Statuto 26 straipsnį, tačiau šiuo metu tokios atsakomybės taikymas nebegalimas dėl tarnybinės nuobaudos taikymo terminų.

Teismas vertino, kad pripažinus pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos neteisėtu, turi būti pašalinamos neigiamos pasekmės, atsiradusios pareigūnui dėl tokio atleidimo. Pažymėjo, kad atsakovas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, numatytų Statuto 59 straipsnio 2 dalyje, kurioms esant pareiškėjai negalėtų būti gražinti į ankstesnes pareigas, todėl darė išvadą, kad kliūčių grąžinti pareiškėjus į eitas pareigas nėra.

Remdamasis Statuto 59 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 297 straipsnio 3, 4 dalimis teismas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 20-TE-235 panaikino ir pareiškėjus grąžino į ankstesnes pareigas, priteisiant jiems vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktus duomenis.

III.

Atsakovas Kauno AVPK pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 18-21), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliantas nurodo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartyje pripažino, kad pareiškėjų veiksmai galėtų būti vertinami kaip drausmės pažeidimai, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti priešingos išvados. Mano, kad netinkamas pareiškėjų elgesys yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai susiejo tarnybinį nusižengimą su baudžiamosios bylos aplinkybėmis ir neteisingai konstatavo, kad ginčijamu įsakymu konstatuotas akivaizdus pareigūnų vardo pažeminimas yra paneigtas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartimi. Atkreipia dėmesį, kad pareigūnų veiksmai buvo vertinami ir tarnybinio patikrinimo išvada surašyta po to, kai Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokurorė 2012 m vasario 8 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, o tai reiškia, kad egzistavo visos sąlygos atriboti pareiškėjų padarytą tarnybinį nusižengimą nuo nusikalstamos veikos. Apeliantas taip pat mano, kad teismas, priteisdamas pareiškėjams vidutinį darbo užmokestį, nepagrįstai neišskaičiavo pajamų, gautų dirbant kitose darbovietėse.

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydami apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 36-40).

Pareiškėjai nurodo, kad iš esmės sutinka su teismo sprendimo motyvais. Papildomų argumentų nenurodo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, ne kartą buvo pasakęs, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute, nors ir nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų (tarp jų ir kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos), yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas (žr. LVAT 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1929-2012, 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-77/2011; 2010 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A662-453/2011 ir kt.). Pastarojo punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal Statuto 2 straipsnio 7 dalį pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Pareigūno vardo pažeminimas Statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme yra susijęs su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu: 1) pareigūno kaltės dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) ši veika turi sukelti pasekmes – akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti (žr. pvz., 2004 m. sausio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11–129/2004; Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, 2005, p. 62–66).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veikos pasekmes akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu, laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-520/2009, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-945/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai atleisti iš tarnybos dėl to, kad pareiškėjai V. K. ir G. B. 2011 m. rugsėjo 19 d., ieškodami pažįstamų asmenų, kurie galėtų padėti G. B. (ar/ir kitiems Kauno AVPK Kauno rajono PK VPS PB pareigūnams) išvengti atsakomybės, susitiko su LKPB ONT 2-osios valdybos  tyrėju V. G., jam paaiškino apie ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00526-11 paimtą netarnybinį kompiuterį, kuriame fiksuoti kelių eismo taisyklių pažeidimai, kad pareigūnus kompromituojanti medžiaga yra ištrinta, tačiau reikia, jog netarnybinio kompiuterio tyrimą atliekantis specialistas ištrintos informacijos neperskaitytų (neatkurtų) arba bent praneštų išvados rezultatus anksčiau, nei ją gaus tyrimą atliekantys tyrėjai; 2011 m. spalio 3 d. apie 16.07 val. pareiškėjai V. K. (darbo metu) ir J. B. (ne tarnybos metu) dėl ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00526-11 paimto netarnybinio kompiuterio buvo susitikę su LKPB ONT 1-osios valdybos vyriausiuoju tyrėju S. B., norėdami išsiaiškinti, koks specialistas atliks kompiuterio tyrimą, ar įmanoma atkurti ištrintą informaciją, ar specialistas sutiks atlikti neteisėtus veiksmus ir pateikti neteisingą išvadą, tarėsi kaip nuslėpti kompiuteryje esančius duomenis apie kompiuteriu užfiksuotus kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Atsakovas vertino, kad tokiais tyčiniais, iš savanaudiškų paskatų atliktais veiksmais, pareiškėjai pažeidė Etikos kodekso 14.1 punktą, įpareigojantį elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus, 14.2 punktą, įpareigojantį nepiktnaudžiauti einamomis pareigomis, be kita ko, siekiant paveikti kitus asmenis priimti jam palankų sprendimą, 14.3 punktą, įpareigojantį privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir pareigūno reputacija. Minėti pareiškėjų veiksmai vertinti kaip netinkami, nepriimtini pagal visuotinai priimtas elgesio taisykles, kenkiantys pareigūno reputacijai.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197/2014, kurioje pareiškėjai G. B., J. B. ir V. K. buvo kaltinami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ginčijamu įsakymu konstatuotas akivaizdus pareigūno vardo pažeminimas yra paneigtas. Rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių patikimai spręsti apie G. B., J. B. ir V. K. išankstinį, dar iki jų pokalbio su pagal užduotį veikiančiu policijos pareigūnu S. B. susiformavusį bendrą ketinimą papirkti sulaikymo metu paimtų kompiuterių tyrimą atliekantį specialistą, jog būtent pagal operatyvinę užduotį veikęs policijos pareigūnas S. B., bet ne pareiškėjai, pasiūlė papirkti kompiuterių tyrimą atliekantį specialistą, o patys pareiškėjai jokio atlygio už būsimas paslaugas nesiūlė ir nežadėjo, be to, vėliau savo siekio savanoriškai atsisakė. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo argumentu, kad pareiškėjų veiksmais nebuvo padaryta didelė žala, nebuvo pažeisti kitų fizinių ar juridinių asmenų teisės ar teisėti interesai, jų veiksmai nesukėlė jokio rezonanso visuomenėje.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą.

Pažymėtina, kad vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pagal VTS 25 straipsnio 1 dalį pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės teisės taikymą, todėl sprendžiant dėl pareigūno atleidimo pagal VTS 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų atleisti pareigūną už pareigūno vardo pažeminimą (žr. 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552–2746/2012). Tai, kad pareiškėjo veiksmais nebuvo sukeltos pasekmės, lemiančios administracinės ar baudžiamosios atsakomybės atsiradimą, savaime nereiškia, kad dėl jo veiksmų nekonstatuotinos pasekmės, kurios lemia pareigūno vardo pažeminimą (žr. pvz., 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552–2746/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–3092/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–106/2013). Vidaus tarnybos pareigūno veiksmų pasekmės, kurios svarbios baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės taikymui, yra skirtingos (žr. 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–106/2013). Tai, kad pareigūnas teismo nuosprendžiu yra išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog jo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš VTS 53 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo pagrindų. Pažymėtina, kad Statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Tai, kad pareiškėjų veiksmais nebuvo sukeltos pasekmės, lemiančios baudžiamosios atsakomybės atsiradimą, savaime nereiškia, kad dėl jų veiksmų nekonstatuotinos pasekmės, kurios lemia pareigūno vardo pažeminimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai pažemino pareigūno vardą.

Bylos duomenys patvirtina, kad baudžiamajame procese pareiškėjai G. B., J. B. ir V. K. buvo kaltinami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdami bendrininkų grupe ir būdami valstybės tarnautojais pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją bei piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, G. B., siekdamas asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, J. B. ir V. K., siekdami asmeninės naudos kitiems asmenims, dėl ko didelės žalos patyrė policija ir valstybė, o būtent: G. B. ir J. B., būdami valstybės tarnautojais ir dirbdami Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliais, turėdami bendrą tikslą kartu su kitais tyrimo nenustatytais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliais išvengti baudžiamosios ar drausminės atsakomybės už padarytas neteisėtas veikas tarnybos metu neleistinai naudojantis asmeniniu nešiojamu kompiuteriu „Acer” su įdiegta ir tik tarnybos reikalams transporto priemonių greičiui fiksuoti skirta programine įranga „VisaB”, tam, kad iš greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotų kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių asmenų būtų galima gauti asmeninės naudos už tokio pažeidimo įstatymų nustatyta tvarka neįforminimą, o V. K., būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, turėdama tikslą padėti G. B., J. B. bei kitiems tyrimo nenustatytiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliams išvengti minėtos atsakomybės, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. spalio 3 d., Kaune, G. B., J. B. ir V. K. sukūrė nusikaltimo padarymo planą šiam tikslui įgyvendinti, tai yra, panaudoti savo, kaip policijos pareigūnų, vardus ir tikėtiną įtaką kitiems policijos pareigūnams bei V. K., kaip policijos tyrėjos, pareigas ir pažintis bei tarnybinius ryšius su Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnais, ir taip surasti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūną, galintį papirkti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11, tam, kad pastarasis neatkurtų ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut” užfiksuotus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenis arba praneštų apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą. Vykdydami nusikalstamą sumanymą ir ieškodami asmens, galinčio susitarti su Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialistu dėl neteisėtų veiksmų atlikimo už kyšį, 2011 m. rugsėjo 19 d., laikotarpiu nuo 17 val. 59 min. iki 18 val. 43 min., V. K. ir G. B. atvyko prie prekybos centro „Akropolis“, esančio Ozo g. 25, Vilniuje, kur susitiko su V. K. pažįstamu Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniuoju tyrėju V. G., neprisidėjusiu prie nusikalstamos veikos, ir sutarė, kad pastarasis suras Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūną, galintį padėti įgyvendinti jų nusikalstamą tikslą. 2011 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 16 val. 7 min. iki 16 val. 25 min., V. K. ir J. B. atvyko prie pastato, esančio Saltoniškių g. 12, Vilniuje, kur susitiko su V. G. nurodytu Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiuoju tyrėju S. B., veikusiu su Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnų žinia, ir sutarė, kad pastarasis už didesnį negu 1 MGL ir nedidesnį negu 250 MGL vertės kyšį įtakos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, vykdantį įgaliojimus – atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą pagal 2011 m. rugsėjo 15 d. užduotį Nr. 20-1-526-11 baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11, atlikti neteisėtą veikimą – neatkurti neteisėtai tarnybos metu naudotame asmeniniame nešiojamame kompiuteryje „Acer“ esančių ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenis ir pateikti melagingą išvadą, tuo padarant nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, arba pranešti apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą, taip be leidimo atskleidžiant ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarant baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 247 straipsnyje. Tokiu būdu, G. B., J. B. ir V. K., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami atitinkamus teisės aktus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdami asmeninės naudos, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė policija ir valstybė, ir pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi tai tapo žinoma Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnams.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjai buvo išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. galutine ir neskundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartyje pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių patikimai spręsti apie išteisintųjų G. B., J. B. ir V. K. išankstinį, dar iki jų pokalbio su pagal užduotį veikiančiu policijos pareigūnu S. B. susiformavusį bendrą ketinimą papirkti sulaikymo metu paimtų kompiuterių tyrimą atliekantį specialistą. Nurodė, kad V. K. ir J. B. S. B. pasakojo tik apie tai, kokia paslauga jiems reikalinga, tačiau jokio atlygio už tai jie nesiūlė ir nežadėjo, nenurodė nei paperkamo asmens, nei kyšio dydžio, o pokalbį apie atsilyginimą, kaip jau minėta, pradėjo būtent S. B.. Teismas pažymėjo, kad nors iš užfiksuoto pokalbio tarp S. B. bei V. K. ir J. B. turinio galima spręsti, jog išteisintieji, S. B. pasiūlius papirkti galimą pareigūną, kuris sutiktų įvykdyti jų prašymą, su tokiu pagal užduotį veikiančio policijos pareigūno siūlymu sutiko, tačiau tai, esant nustatytoms pirmiau aptartoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta bent viena iš BK 227 straipsnio 2 dalyje išvardintų alternatyvių veikų, t.y. pasiūlymas, pažadas ar susitarimas duoti kyšį, siekiant paperkamo valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus, juolab, kad, pokalbio metu sutikę su S. B. pasiūlymu dėl kompiuterių tyrimą atliekančio pareigūno papirkimo, po šio susitikimo nei vienas iš išteisintųjų neatliko jo veiksmų minėtam S. B. pasiūlymui įgyvendinti, o priešingai – nuo tokio pasiūlymo atsisakė. Teisėjų kolegija sutiko, kad nustatyti išteisintųjų V. K., G. B. ir J. B. veiksmai, ieškant pažinčių su tikslu rasti priėjimą prie specialisto, atliekančio G. B. ir jo kolegos sulaikymo metu išimtų kompiuterių tyrimą, ir sužinoti apie atliekamo tyrimo eigą ar net įtakoti šio tyrimo rezultatus, nesiderino su kaltinime šiems išteisintiesiems išdėstytų teisės aktų, reglamentuojančių jų, kaip valstybės tarnautojų, policijos pareigūnų, veiklą, reikalavimais, tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog ne kiekvienas teisės aktų reikalavimus pažeidžiantis valstybės tarnautojo elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Spręsdamas dėl pareiškėjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, teismas pažymėjo, kad esminis kriterijus atribojant piktnaudžiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo yra didelė žala valstybei, Europos sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Šiuo atveju didelės žalos požymis, kuris būtų vada konstatuoti nusikalstamą G. B., J. B. ir V. K. veiksmų pobūdį, nenustatytas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nors pareiškėjai ir buvo išteisinti baudžiamojoje byloje, tačiau šioje byloje nustatyti faktai, kurie nagrinėjamu atveju įgyja prejudicinę galią, būtent: V. K. prašymu įvykęs jos ir V. G. susitikimas, į kurį V. K. atvyko kartu su G. B., kurio metu V. K. ir G. B. papasakojo V. G. apie G. B. sulaikymo metu išimtą ir vėliau tyrimui į Kriminalistinių tyrimų centrą tirti išsiųstą asmeninį kompiuterį, kuriame yra informacija apie greičio matuoklio duomenis, ir pasiteiravo, ar V. G. turi pažinčių Kriminalistinių tyrimų centre, ar gali rasti žmonių, kurie galėtų iš minėto kompiuterio pašalinti jame esančią informaciją arba pranešti apie atlikto tyrimo rezultatus anksčiau, nei juos sužinos kompiuterių tyrimą paskyrę pareigūnai; taip pat paaiškino, kad naudojantis specialia programa kompiuteryje buvusi informacija buvo ištrinta, tačiau jie nežino, ar yra galimybė šią informaciją atstatyti, ar ne; V. K. ir J. B. pokalbis su pareigūnu S. B., kurio metu V. K. paaiškino S. B. apie išimtą asmeninį kompiuterį, kuris išsiųstas tyrimui, kad tame kompiuteryje buvę duomenys, susiję su greičio matuokliu „Berkut“, buvo ištrinti specialia programa, tačiau nėra žinoma, ar yra galimybė ištrintus duomenis atstatyti, ar ne, ir kad gerai būtų, jog ta informacija nebūtų atkurta. S. B. pradėjus smulkiau klausinėti apie kompiuteryje buvusius duomenis, V. K. pasikvietė kartu su ja atvykusį J. B., kuris paaiškino S. B. apie kompiuteryje buvusius duomenis bei jų ištrynimui naudotą programą; vėliau S. B. aiškinosi su V. K. apie tai, kada ir kas inicijavo kompiuterių tyrimą.

Visi paminėti baudžiamojoje byloje nustatyti pareiškėjų veiksmai teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina atsakovo išvadą dėl pareigūno vardo pažeminimo. Paminėti pareiškėjų veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl elgesio, kurio visuomenė gali tikėtis iš pareigūnų, nes tokia veika yra priešinga uždaviniams, kurie keliami policijai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d.). Todėl toks policijos pareigūnų veiksmų pobūdis akivaizdžiai kertasi ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais. Ši veika taip pat nesiderina su pareigūno priesaika būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažeidžia Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 straipsnyje įtvirtintus tarnybos policijoje profesinės etikos principus; Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso nuostatas, įpareigojančias elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus (14.1 p.), įpareigojančias nepiktnaudžiauti einamomis pareigomis, be kita ko, siekiant paveikti kitus asmenis priimti jam palankų sprendimą (14.2 p.), įpareigojantį privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir pareigūno reputacija (14.3 p.).

Pažymėtina, kad aptariamam (neigiamam) visuomenės požiūriui konstatuoti nėra būtina jį sieti su pareigūno kaltų veiksmų viešu atskleidimu ir tokio atskleidimo mastu. Tai reiškia, kad pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą (2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–465/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino veiksmų, kurie akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl elgesio, kurio visuomenė gali tikėtis iš pareigūnų, vertinimą tarnybinės atsakomybės požiūriu ir šių veiksmų vertinimą kaip piktnaudžiavimą tarnyba pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų konstatuotas akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga sumažinimas arba jos kompromitavimas, kaip pagrindas atleidimui iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nebūtinas didelės žalos, kaip ji aiškinama baudžiamosios teisės kontekste, konstatavimas. Būtent žalos mastas yra tas kriterijus, kuris leidžia baudžiamąją atsakomybę, t. y. pačią griežčiausią atsakomybės formą, atriboti nuo kitų atsakomybės rūšių, todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimas Statuto prasme prilyginamas piktnaudžiavimui tarnyba pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat akcentavo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nepagrįstai nebuvo sustabdyta dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir šis pažeidimas pripažintas esminiu, turėjusiu reikšmės neteisėto įsakymo priėmimui. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į LVAT 2013 m. kovo 21 d. nutartyje išdėstytus argumentus, kad baudžiamojoje byloje gali būti nustatyti esminiai faktai ar reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas dėl pareiškėjų atleidimo iš tarnybos. Atsižvelgdama į tai, kad baudžiamojoje byloje yra neginčytinai nustatyti tie esminiai faktai ir kitos reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjai buvo atleisti iš vidaus tarnybos, teisėjų kolegija vertina, kad naikinti skundžiamo įsakymo vien tik dėl tos priežasties, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo nesustabdyta  nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkami aiškino ir taikė Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, todėl jo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. P. V. K., G. B., J. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

              Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Dalia Višinskienė

              Virginija Volskienė