Civilinė byla Nr. e2A-258-945/2022

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00644-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1;

1.3.7.5.1; 3.2.4.4; 3.3.1.20

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrona“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrona“ ieškinį atsakovui V. M. (V. M.) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Autrona“ (toliau – ieškovė) prašė teismo priteisti iš atsakovo V. M. (toliau – atsakovas) 3 125,04 Eur nuostolių atlyginimą, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2020 m. liepos 27 d. dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. 2020 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas komandiruotės užsienyje metu, vairuodamas vilkiką „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vokietijoje patyrė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas vilkikas ir nepataisomai sugadinta puspriekabė. 2020 m. rugsėjo 7 d. ieškovė nurodė atsakovui pasiaiškinti dėl eismo įvykio, tačiau atsakovas nepateikė pasiaiškinimo. Atsakovas iš darbo atleistas 2020 m. rugsėjo 10 d. ieškovės iniciatyva dėl atsakovo kaltės. Vilkikas buvo remontuojamas R. L. individualioje įmonėje „LTF“ nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 30 d. Draudimo bendrovė atlygino ieškovei tik žalą, padarytą vilkikui, o nuostoliai dėl vilkiko prastovos, kurie sudarė 132,31 Eur per dieną (iš viso 5 953,95 Eur už 45 dienas) nėra atlyginti. Dėl vilkiko prastovos yra kaltas atsakovas, todėl jis privalo atlyginti nuostolių dalį, kuri neviršija jo 3 mėn. vidutinio darbo užmokesčio (1 041,68 Eur × 3 mėn. = 3 125,04 Eur).

3.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti. Atsakovas nurodė, kad jis nėra kaltas dėl ieškovei galbūt atsiradusių nuostolių. Be to, ginčas nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, kadangi atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Alytaus apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai iš ieškovės 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovas yra Ukrainos pilietis, jo gyvenamoji vieta Ukrainoje, ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, darbo ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, susiklosčiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai darbo sutartis buvo vykdoma Vokietijoje. Teismas pažymėjo, kad sudarydamas 2020 m. liepos 27 d. darbo sutartį su ieškove atsakovas sutiko, jog ginčai dėl šios darbo sutarties bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nustatyta tvarka (darbo sutarties 13 punktas), todėl sprendė, kad byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. 

6.       Teismas nustatė, kad atsakovas 2020 m. rugpjūčio 26 d. komandiruotės užsienyje metu, vairuodamas jam patikėtą vilkiką su puspriekabe Vokietijoje pateko į eismo įvykį, dėl kurio buvo apgadintas vilkikas ir nepataisomai sugadinta puspriekabė. Atsakovas byloje užėmė neutralią poziciją ir neatskleidė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, taip visą įrodinėjimo naštą palikdamas ieškovei, abstrakčiai nurodydamas, kad ieškovė neįrodė visų turtinės atsakomybės taikymo sąlygų. Teismas konstatavo, kad byloje iš esmės nevyko įrodinėjimo procesas dėl eismo įvykio kilimo kaltininko, ieškovė reikalavimą grindė vienu rašytiniu įrodymu – draudimo bendrovės pateiktu pranešimu apie priimtą sprendimą, esant sutartiniams draudimo santykiams, išmokėti draudimo išmoką. Teismas sprendė, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog toks draudimo bendrovės sprendimas yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovo kaltės ir, juo labiau, dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių atsiradimo.

7.       Teismas vertino, kad iš R. L. individualios įmonės „LTF“ 2021 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 21-01 ir PVM sąskaitos faktūros LUM201506 negalima nustatyti, kokie būtent sugadinimai eismo įvykio metu buvo padaryti vilkikui, nes jie sąskaitoje nedetalizuoti, į bylą nepateiktas automobilio defektinis aktas, kuris galėtų būti vertinamas kaip remonto apimtį įrodantis dokumentas, ieškovė taip pat neteikė kitų įrodymų, nustatančių vilkiko sugadinimo mastą. Nesant tokių duomenų, teismas nurodė negalintis įvertinti, koks bent preliminariai galėtų būti remontui atlikti reikalingas laikotarpis vilkiko sugadinimams pašalinti, dėl to jam kilo abejonių, ar remontui buvo reikalingas 45 parų laikas. Teismas pastebėjo, kad ieškovė, būdama logistikos įmonė, savo turimų automobilių judėjimo ir stovėjimo režimą gali nustatyti jų tachografo parodymų duomenimis, tačiau neteikė į bylą tokio įrodymo, nors būtent šis įrodymas objektyviausiai įrodytų vilkiko stovėjimo (nebūtinai prastovos) laiką. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog vilkikas dėl jo remonto 45 paras buvo prastovoje, tuo pačiu neįrodė nuostolių, atsiradusių dėl vilkiko prastovos, dydžio.

8.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pakankamais įrodymais nepagrindė 2020 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykio kilimo dėl atsakovo kaltės fakto, tuo pačiu priežastinio ryšio tarp neteisėtų jo veiksmų ir nuostolių, taip pat neįrodė nuostolių dydžio, o tai yra pagrindas atmesti ieškinį.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priimti naujus įrodymus, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                       Ieškovės pagrindinė ir vienintelė veikla – logistikos paslaugų krovininiu transportu teikimas, todėl papildomai neturėjo būti įrodinėjama aplinkybė, kad ieškovė, dėl vykdomo remonto negalėdama naudoti jai priklausančio vilkiko, patyrė nuostolius, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų.

1.2.                       Bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo kilę poreikio įrodinėti vilkiko apgadinimų ir tachografo parodymų, kadangi ginčo dėl šių aplinkybių byloje nekilo.

1.3.                       Spręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas nepagrįstai nesivadovavo pateiktais draudimo bendrovių sprendimais. Jeigu eismo įvykis būtų įvykęs dėl kitų asmenų, o ne dėl atsakovo kaltės, nuostolius būtų atlyginusi ne ieškovės draudimo bendrovė, o kaltininko draudimo bendrovė, kurioje būtų buvusi apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

1.4.                       Priešingai, nei sprendė teismas, šiuo atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių. Jeigu atsakovas būtų veikęs pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, būtų buvęs atidus ir rūpestingas, laikęsis saugaus eismo reikalavimų, ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių, t. y. vilkiko nebūtų reikėję remontuoti ir dėl to jis remonto laikotarpiu nebūtų buvęs prastovose.

1.5.                       Nors trūko tiesioginių įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą apie ieškinyje nurodytas aplinkybes, tačiau tai objektyviai negalėjo sutrukdyti teismui pripažinti, kad ieškinys yra įrodytas, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, ypatingai įvertinant abiejų šalių procesinį elgesį įrodinėjimo procese.

1.6.                       Teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, kadangi aiškiai nepatikslino ieškovės pareigos įrodinėti konkrečias bylos aplinkybes ir nepasiūlė jai pateikti papildomus konkrečius faktinius duomenis pagrindžiančius įrodymus, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, netinkamai paskirstė aplinkybių, susijusių su kalte, neteisėtais veiksmais ir nuostoliais, įrodinėjimo naštą, ją priskiriant tik ieškovei, o atsakovą atleidžiant nuo pareigos atsikirsti. Atsakovui net nebandant paneigti ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, nebuvo teisinio pagrindo spręsti, jog ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo buvo neįrodytas. Teismas nepagrįstai sureikšmino tam tikrų įrodymų nepateikimą, tuo labiau, kad paties teismo iniciatyva tokių įrodymų pateikimo galimybė buvo apribota. 

10.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Ieškovė neįrodė, kad vilkikas dėl jo remonto 45 paras buvo prastovoje.

2.2.                      Ieškovė neįrodinėjo jos pačios nurodyto prastovos įkainio apskaičiavimo pagrįstumo.

2.3.                      Ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina transporto priemonės sugadinimo masto. Be to, ieškovė teikė ieškinį dėl negautų pajamų, o ne dėl nuostolių atlyginimo dėl apgadintos transporto priemonės priteisimo.

2.4.                      Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus. Tuo labiau, kad šie įrodymai nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl ieškovės tariamai patirtų nuostolių.

2.5.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad transporto priemonės prastova buvo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

2.6.                      Atsakovas po eismo įvykio buvo atleistas iš darbo (2020 m. rugsėjo 10 d.), jo niekas neprašė pasiaiškinti. Ieškovė nuostolius apskaičiavo už 45 dienų laikotarpį iki 2020 m. spalio 30 d., t. y. kai atsakovas jau nedirbo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019). Teismas, vėlesnėse proceso stadijose nustatęs, kad kreipimosi į teismą metu nebuvo sąlygų, kurių pagrindu jis prisiėmė jurisdikciją, todėl jurisdikcija buvo prisiimta klaidingai, gali jos atsisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017).

12.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas klausimas, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš Ukrainos piliečio. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

13.       Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

14.       Ieškinyje reiškiamą reikalavimą ieškovė kildina iš darbo santykių. Pagal CPK 410 straipsnio 1 dalį darbo ginčai nagrinėjami laikantis bendrųjų CPK nuostatų, su specialiame CPK skyriuje ir DK numatytomis išimtimis. Kadangi ši byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, dėl tokios bylos teismingumo (priskirtinumo Lietuvos Respublikos ar užsienio teismų jurisdikcijai) teismas turi spręsti taikydamas CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriuje „Teismingumas ir normų taikymas“ įtvirtintas taisykles (CPK 782 straipsnis). CPK nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei Lietuvos Respublikos procesinėse teisės normose, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės (CPK 1 straipsnio 3 dalis). Toks reglamentavimas atitinka DK 215 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismingumo taisyklę, pagal kurią civilinėse bylose, kylančiose iš darbo santykių, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip.

15.       Ginčui taikytinas teisės normas privalo savo iniciatyva parinkti ginčą nagrinėjantis teismas. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 4–5 straipsniais, Reglamentas taikomas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, nepriklausomai nuo jų pilietybės.

16.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis pripažįsta savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). 

17.       Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovas į Lietuvą neperkėlė savo asmeninių, socialinių ir turtinių interesų centro (čia atvyko tik dirbti, su juo neatvyko šeimos nariai, atsakovas čia neįsigijo turto, neužmezgė jokių socialinio pobūdžio santykių, toliau savo gyvenamąja vieta įvardijo kilmės šalį), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas yra ne tik užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, pilietis, bet ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, t. y. ne Europos Sąjungoje.

18.       Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės teisę (Reglamento 6 straipsnio 1 dalis) ir ypatumai, susiję su darbo bylų nagrinėjimu, šios taisyklės nekeičia (Reglamento 20 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, tokiu atveju taikoma ne Reglamentas, bet valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos) teisės aktai, reglamentuojantys jurisdikcijos klausimus. Be to, Reglamento preambulės 36 punkte ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su Reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Kitaip tariant, esant Lietuvos Respublikos su trečiąja valstybe iki Reglamento įsigaliojimo pasirašytai dvišalei sutarčiai (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarčiai dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis)), turi būti taikomas ne Reglamentas, bet Dvišalė sutartis.

19.       Dvišalėje sutartyje reglamentuojamos teismų jurisdikcijos taisyklės tais atvejais, kai ginčas susijęs su kita susitariančiąja valstybe. Joje nustatytos bendrosios ir specialiosios tarptautinės jurisdikcijos taisyklės. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Dvišalė sutartis nenustato kitaip. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos institutas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad susitariančiųjų valstybių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui, kuris negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos. 

20.       Nurodytos jurisdikcijos taisyklės vertintinos atsižvelgiant į DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, numatantį, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir pripažintina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Tokį teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija vertina kaip draudžiantį darbdaviui sudarant darbo sutartį į ją įtraukti susitarimą, kuriuo būtų paneigiama imperatyvi įstatymo norma (DK 33 straipsnio 4 dalis), todėl netaikytiną.

21.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sudarydamas 2020 m. liepos 27 d. darbo sutartį su ieškove atsakovas sutiko, jog ginčai dėl šios darbo sutarties bus nagrinėjami DK nustatyta tvarka (darbo sutarties 13 punktas), taigi tarp šalių yra sudarytas susitarimas dėl teismingumo. Teisėjų kolegija tokią išvadą pripažįsta nepagrįsta, kadangi, kaip minėta, susitarimas kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka turi būti sudarytas kilus ginčui tarp šalių, o ne iki ginčo kilimo. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Atsakovo valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo objektyviai išreikšta nei Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta forma, nei jokiu kitu būdu, priešingai, atsakovas pirmosios instancijos teismui teikė prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo Lietuvoje.

22.       Kaip minėta nutarties 19 punkte, Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (CK 2.12 straipsnio 1 dalis), o asmens gyvenamąja vieta yra vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, o gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019, 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Ukrainoje (šios aplinkybės nė viena bylos šalių neginčija), savaime nėra pakankama spręsti, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir vien šiuo pagrindu konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą.

23.       Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai išvardyti CK 2.17 straipsnyje. Nustatant asmens gyvenamąją vietą atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje, duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

24.       Vertindama duomenis apie atsakovo gyvenamąją vietą, teisėjų kolegija nustatė šias reikšmingas faktines aplinkybes:

14.1.                      2020 m. liepos 27 d. tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje Nr. 203 atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Ukrainoje. Kitaip tariant, pats darbdavys aiškiai patvirtino įdarbinantis ne Europos Sąjungoje gyvenantį asmenį.

14.2.                      2020 liepos 27 d., t. y. darbo sutarties sudarymo dieną, ieškovės direktorius priėmė įsakymą dėl tarnybinės komandiruotės į užsienį, kuriuo atsakovas buvo išsiųstas į tarnybinę komandiruotę Italijoje gabenti krovinius tarptautiniais maršrutais nuo 2020 m. liepos 17 d. (manytina, kad įsakyme įsivėlė klaida dėl tarnybinės komandiruotės pradžios datos) iki 2020 m. spalio 16 d. Kadangi atsakovas buvo atleistas iš darbo 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu, darytina išvada, kad atsakovas Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir negyveno. Priešingų duomenų, t. y., kad atsakovas darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas vykdė ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, byloje nėra.

14.3.                      Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymos apie atsakovo valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 22 d. nustatyta, kad ieškovė buvo paskutinė atsakovo darbovietė Lietuvos Respublikoje, po atsakovo atleidimo iš darbo jis nedirbo jokioje kitoje Lietuvos Respublikoje veikiančioje įmonėje. Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. atsakovas taip pat negyveno Lietuvoje. 

14.4.                      Ieškovė ieškinyje nurodė atsakovo gyvenamosios vietos adresą Ukrainoje. Šiuo adresu procesiniai dokumentai atsakovui pirmosios instancijos teismo buvo išsiųsti ir įteikti.

14.5.                      Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos 2021 m. liepos 1 d. nario anketoje atsakovo gyvenamoji vieta taip pat nurodyta Ukrainoje.

25.       Apibendrindama nutarties 24 punkte aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, atsakovo Lietuvoje turimą turtą, taip pat nėra duomenų, kad Lietuvoje atsakovas faktiškai gyveno ir vykdė darbo funkcijas. Vien tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje, t. y. kad Lietuvoje yra jo gyvenamoji vieta, kaip pagrindas konstatuoti darbdavio inicijuojamo darbo ginčo priskyrimą Lietuvoje veikiančių darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencijai.

26.       Ieškovė, sudarydama darbo sutartį su asmeniu, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje ir kuris neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, prisiėmė riziką, kad žalos atsiradimo atveju ginčas nebus teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

27.       Remdamasi aptartais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimų atsakovui. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius jurisdikcijos nustatymo taisykles, skundžiamas sprendimas panaikinamas, o ieškovės atsakovui pareikštas ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

28.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį palikus nenagrinėtą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo klausimas. 

29.       CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnio 1 dalis).

30.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, t. y., ir inicijuojant patį bylos procesą – paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

31.       Bylinėjimosi išlaidos šios bylos procese susidarė ieškovei pradėjus teisminį procesą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo. Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos teisme, esant priimtam Alytaus darbo ginčų komisijos 2021 m. vasario 23 d. sprendimui atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą atsakovui kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai, kadangi atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, o šalys, kilus ginčui, nesudarė susitarimo šį ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Kadangi atsakovui pareikštas ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, nepagrįstai į bylą atsakovą įtraukusi ieškovė turi atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

32.       Atsakovo atstovė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, kuri yra Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso narė, pavedė advokatui atstovauti jos ir atsakovo interesus civilinėje byloje bei turėjo pirmosios instancijos teisme 1 400 Eur, o apeliacinės instancijos teisme 800 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, pridėjo turėtas išlaidas ir jų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, aplinkybė, kad atstovavimo išlaidas faktiškai patyrė ne atsakovas, o nedalyvavęs byloje asmuo – profesinė sąjunga, nėra kliūtis teismui vertinti į bylą nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl atsakovui suteiktos advokato teisinės pagalbos, jai apmokėti skirtų išlaidų dydžio ir spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-256-684/2015).

33.       Atsakovo turėtos 1 400 Eur išlaidos už procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2, 8.16, 8.19 punktuose nurodytų dydžių, o 800 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto dydžio, todėl atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai priteisiamas 2 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą.

Palikti nenagrinėtą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrona“ ieškinį atsakovui V. M. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrona“ (juridinio asmens kodas 249970870) atsakovo V. M. atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (juridinio asmens kodas 300512523) 2 200 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Edvardas Paliokas

        Anita Sereikienė