Civilinė byla Nr. 2-441-236/2017
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01351-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1.
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jofa“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jofa“ ieškinį atsakovams M. T. G. (M. T. G.) ir L. P. dėl žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
- Ieškovė BUAB „Jofa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo priteisti solidariai iš atsakovų M. T. G. ir L. P. 2 590 287,62 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
- Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 2 590 287,62 Eur sumai areštuoti atsakovei L. P. priklausančias UAB „Sidlita“, UAB „Jofos konstrukcijos“, UAB „Liarta“, UAB „LIMART“ akcijas bei M. T. G. priklausančių įmonių UAB „Blue Wood“ ir UAB „Blue Investments“ akcijas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad atsakovas M. T. G. buvo vienintelis įmonės akcininkas, o nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo įmonės vadovo pareigas, atsakovė L. P. vadovavo įmonei nuo 2002 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. Atsakovas 2009 – 2012 m. laikotarpiu priėmė sprendimus pripažinti beviltiškomis fizinių ir juridinių asmenų skolas bendrovei bendrai 2 590 287,62 Eur (8 943 745,12 Lt) sumai. Klaipėdos apskrities VMI priimtais sprendimais skolų nurašymas minėtai sumai buvo pripažintas neteisėtu. BUAB „Jofa“ turtas buvo neteisėtai sumažintas nurašytų skolų suma, dėl to buvo pažeisti įmonės bei jos kreditorių teisės bei interesai ir šis pažeidimas sąlygojo įmonės nemokumo atsiradimą. Pažymėjo, jog ieškinio reikalavimo suma atsakovams yra didelė, tikroji atsakovų turtinė padėtis nėra žinoma, o tai gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
- Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.
- Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, tačiau nenustatė egzistuojant grėsmei būsimo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas pažymėjo, jog kaip vienintelę grėsmę įrodančią aplinkybę ieškovė nurodė didelę ieškinio sumą, tačiau duomenų, kad ši suma yra didelė konkretiems atsakovams, nepateikė. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovai yra kelių Lietuvoje registruotų įmonių akcininkais, duomenų apie sunkią atsakovų finansinę padėtį ieškovė nepateikė.
- Be to, teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė atsakovų nesąžiningumą grindžia aplinkybėmis, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję, nes turi bendrus vaikus bei bendrai valdo keletą įmonių, kurių skolos taip pat buvo neteisėtai nurašytos, Klaipėdos apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo akte, 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau teismas sprendė, jog šios aplinkybės savaime neįrodo grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamoje byloje. Ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovų ketinimą perleisti savo turtą, taip pat ir prašomas areštuoti įmonių akcijas, turtą paslėpti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus. Ieškovės kreipimasis į teismą dėl žalos iš buvusių įmonės vadovų priteisimo pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
- Atskirojo skundo argumentai
- Ieškovė BUAB „Jofa“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas nepagrįstai vertino, jog šiuo atveju būtent ieškovė turėjo pateikti teismui duomenis apie atsakovų turtinę padėtį. Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nevienoda. Dalyje šios praktikos pripažįstama, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis reikalavimas reiškiamas dėl didelės pinigų sumos. Šią prezumpciją, pateikdami teismui įrodymus, turi paneigti būtent atsakovai.
- Atsakovai yra ieškovės (bankrutuojančios įmonės) vienintelis akcininkas ir buvusi direktorė. Jeigu jų turtinė padėtis būtų gera, tikėtina, jog jie savo lėšas būtų investavę į bendrovę, taip siekdami išvengti jos bankroto, tačiau to nepadarė. Nekilnojamojo turto atsakovai Lietuvoje neturi, dalis įmonių, kurių akcijas ieškovė prašo areštuoti, neveikia, finansinės atskaitomybės duomenų Juridinių asmenų registrui neteikia.
- Atsakovų nesąžiningumą pagrindžia ieškinyje pateiktos aplinkybės, jog atsakovai, veikdami bankrutavusios įmonės vardu, realiai veikė priešingai jos interesams.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
- Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
- Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
- CPK144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
- Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog ieškovės pateiktas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau nenustatė egzistuojant grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesutikdama su šia išvada apeliantė nurodo, jog vien didelė ieškinio suma laikoma grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui prezumpcija, kurią paneigti pareiga tenka atsakovams, o ne ieškovei. Be to, ieškinyje išdėstytos bylos faktinės aplinkybės, kurias teismas vertino preliminariai pagrįstomis, patvirtina aplinkybę, jog atsakovai yra nesąžiningi bei gali sumažinti savo turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti apeliantės argumentai nėra pagrįsti.
- Kaip atskirajame skunde nurodo pati ieškovė, Lietuvos teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atžvilgiu, kai grėsmė ieškinio reikalavimų įvykdymui siejama su didele ieškinio suma, nėra visiškai vienoda. Tačiau bet kokiu atveju reikia įvertinti tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tos bylos situaciją.
- Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar tokio atsakovo atžvilgiu ieškinio reikalavimo suma laikytina didele.
- Nagrinėjamu atveju ieškovė, nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ieškinio suma atsakovams iš tiesų laikytina didele. Teismas tokios informacijos taip pat neturi, todėl aukščiau nurodytos prezumpcijos, kad ieškinio suma atsakovams laikytina didele, taikyti negali.
- Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, jog net ir įrodžius didelę ieškinio sumą atsakovui, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
- Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat tinkamai nepagrindė ir aplinkybės, jog atsakovai yra nesąžiningi, pavyzdžiui, ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė akivaizdžių jo nepagrįstumo įrodymų, nereiškia, kad teismas ieškovės nurodytus atsakovų veiksmus (fizinių ir juridinių asmenų skolų bendrovei pripažinimą beviltiškomis) jau įvertino kaip nesąžiningus, kadangi preliminarus pagrįstumas yra tik formalus ieškinio turinio bei prie jo pridėtų įrodymų patikrinimas ir nesaisto teismo, sprendžiančio dėl bylos esmės. Kitų duomenų byloje taip pat nėra.
- Pažymėtina, jog ieškovei surinkus įrodymus apie minėtą atsakovės nesąžiningumą, jai nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
- Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Kazys Kailiūnas