Civilinė byla Nr. e2-21304-996/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15543-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.8; 1.3.5.10; 3.2.6.1; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 9 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ atstovei advokatei Lolitai Makauskaitei,

atsakovo S. K. (S. K.) atstovui Darbuotojų ir valstybės tarnautojų profesinės sąjungos teisininkui Vitaliui Jarmontovičiui, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ ieškinį atsakovui S. K. (S. K.) dėl darbo ginčo ir atsakovo S. K. (S. K.) priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transorloja“ dėl darbo ginčo.

Teismas

n u s t a t ė :

uždaroji akcinė bendrovė „Transorloja“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė, UAB „Transorloja“) kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, b. l. 1–2) S. K. (S. K.) (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) dalimi, kuria buvo nepatenkintas jos prašymas, ir prašydama priteisti jai iš atsakovo 3 915,62 Eur permoką.

Atsakovas pateikė priešieškinį ieškovei (el. b. t. II, b. l. 1–5), nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas UAB „Transorloja“ prašymas – nurodyta išieškoti darbdavės naudai iš darbuotojo 1 023,57 Eur permoką, prašo UAB „Transorloja“ prašymus atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio nuostatomis, abiem šalims nesutinkant su Darbo ginčų komisijos sprendimu tarp šalių kilęs darbo ginčas dėl teisės iš esmės nagrinėjimas teisme, taigi, byloje iš esmės sprendžiamas klausimas dėl darbdavės darbuotojui pareikšto reikalavimo grąžinti jai darbo santykių metu susidariusią 4 939,19 Eur permoką teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovė ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį (el. b. t. I, b. l. 1–2, t. III, b. l. 191–193) paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 1282, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti įmonėje vairuotoju–ekspeditoriumi, nustatant jam 3,10 Eur dydžio valandinį darbo užmokesčio tarifą pagal išdirbtas valandas su vėlesniais darbo užmokesčio pakeitimais, darbo sutartis darbuotojo iniciatyva buvo nutraukta nuo 2019 m. vasario 8 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėjo, jog darbo sutarties nutraukimo dienai ji turėjo išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurių bendra suma sudarė 705,73 Eur, iš kurių negalėjo būti išskaityta dienpinigių permoka, kuri darbuotojo atleidimo dienai sudarė 4 939,19 Eur – atsakovui per visą jo darbo laikotarpį priskaičiuota mokėtina dienpinigių suma sudarė 19 112,20 Eur, o buvo išmokėta 27 651,40 Eur bendra dienpinigių suma, 3 600 Eur dienpinigių permoką atsakovas jai grąžino 2018 m. gruodžio 31 d. pagal kasos pajamų orderį, todėl atleidimo iš darbo dienai liko 4 939,19 Eur permoka darbuotojui. Pabrėžė, kad dienpinigių permoka darbuotojui susidarė dėl to, kad darbuotojas buvo nuolatos siunčiamas į komandiruotes, o dienpinigiai jam buvo mokami avansu, tačiau atleidimo iš darbo dieną atsakovas nesutiko, kad jam priklausančios išmokėti su darbo santykių pabaiga susijusios išmokos būtų įskaitytos į dienpinigių permoką, grąžinti dienpinigių permokos jis taip pat nesutiko, dėl ko ji kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu priteisti susidariusią permoką iš atsakovo, tačiau jos prašymą Darbo ginčų komisija tenkino tik iš dalies – sprendimu jos naudai iš atsakovo buvo priteista tik 1 023,57 Eur, Darbo ginčų komisijai pritaikius 3 mėn. terminą, todėl ji reiškia reikalavimą priteisti jai iš atsakovo likusią 3 915,62 Eur permoką. Nurodė, kad atsakovui dirbant pagal tris darbo sutartis (lietuvišką, prancūzišką ir vokišką), dirbant kitoje šalyje negali būti taikoma lietuviška darbo sutartis, valstybės narės yra nustačiusios keliamus minimalius reikalavimus jų šalies teritorijoje dirbantiems komandiruotiems darbuotojams, atsakovui priskaitytas ir išmokėtas darbo užmokestis yra didesnis nei Vokietijoje nustatytas minimalus atlygis už 1 darbo valandą. Teigė, kad darbuotojui buvo apskaičiuotas jam priklausantis atlyginimas už viršvalandinį darbą, tačiau darbuotojui dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą darbuotojas nepagrįstai priskaito viršvalandžius, kuriuos tariamai darbdavė nėra apskaičiusi ir apmokėjusi.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindama, kad visus 2 metus įmonė matė esančias permokas atsakovui, tačiau jų grąžinti atsakovo nereikalavo, suprasdama, kad taip darbuotojas patirs dideles išlaidas.

Atsakovas priešieškinyje ir atsiliepime į ieškinį (el. b. t. II, b. l. 1–5, t. IV, b. l. 1–5) paaiškino, kad UAB „Transorloja“ dirbo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 8 d. vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose pagal darbo sutarties Nr. 1282 lietuvišką, vokišką ir prancūzišką variantus, t. y. Lietuvoje galiojo lietuviška, Vokietijoje vokiška (minimalus darbo valandos įkainis – 8,50 Eur), o Prancūzijoje prancūziška (minimalus darbo valandos įkainis – 10 Eur) darbo sutartys. Atsakovo teigimu, darbdavė neapskaitė jo darbo valandų Prancūzijoje, Vokietijoje ir nesumokėjo minimalaus valandinio atlyginimo už darbą šiose šalyse, darbdavė taip pat neapskaitė ir nesumokėjo jam už viršvalandinį darbą, darbą švenčių metu ir naktinį darbą. Atsakovo skaičiavimais, jam nuo priėmimo į darbą momento pagal Lietuvoje galiojančią ir taikomą darbo sutartį turėjo būti sumokėta 8 409,57 Eur, pagal prancūziškos ir vokiškos darbo sutarties variantus – 40 325,46 Eur, kompensacija už nepanaudotas atostogas sudarė 705,73 Eur, todėl iš viso už visą darbo laikotarpį įmonėje jam turėjo būti sumokėta 49 440,75 Eur. Pabrėžė, kad jo veiksmų ataskaitose už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 8 d. ir darbdavės Darbo laiko apskaitos žurnalo duomenys nesutampa, jis visada nuosekliai teigė, kad gautos sumos yra darbo užmokestis ir su darbu susijusios sumos, darbdavė jam informacijos kas mėnesį apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę, neteikė, be to, darbdavė nefiksavo jo darbo valandų Vokietijoje, Prancūzijoje, viršvalandinių darbo valandų, darbo švenčių ir poilsio dienomis, jų tinkamai nepamokėjo, todėl netinkamai organizavo darbą ir darbo užmokesčio apskaitą. Atsakovo įsitikinimu, darbdavė neturėjo teisės reikalauti priteisti iš jo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. periodiškai mokamų lėšų, kurias ji sumokėjo jam nenurodydama jų panaudojimo paskirties, darbdavė daugiau nei 2 m., žinodama, kad šios lėšos sumokėtos, nereikalavo jų grąžinti, šalims visą laiką buvo žinoma, kad šios sumos mokamos už gerai atliktą darbą – nuvažiuotus kilometrus, bei kaip kompensacija už viršvalandinį, naktinį, šventinį darbą, kaip minimalus darbo užmokestis už darbą Vokietijoje ir Prancūzijoje, o jų grąžinimas pareikalautas įvykus konfliktui tarp darbdavės ir jo bei jam išėjus iš darbo. Atsakovo vertinimu, darbdavė neįrodė nei vienos iš aplinkybių, numatytų DK 150 straipsnyje, išskaitai atlikti, todėl mano, kad išieškojimas iš jam sumokėto darbo užmokesčio ir visų sumų, susijusių su darbu, nėra galimas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindamas, kad įmonė niekada darbuotojui neminėjo, kad dalį jam išmokėtų sumų jo bus reikalaujama grąžinti, buvo šalių susitarimas, kad atsakovui mokamos sumos yra jo gaunamas atlyginimas už darbą įmonėje, tačiau situacija pasikeitė po atsakovo išėjimo iš darbo, tuomet įmonė nutarė tokiu būdu atsakovą pamokyti.

Ieškinys atmetamas, priešieškinis tenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl darbdavės darbuotojui pareikšto reikalavimo grąžinti darbo santykių metu susidariusią permoką teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas įmonėje vairuotoju–ekspeditoriumi dirbo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 8 d. (el. b. t. I, b. l. 3–6, t. II, b. l. 8–17), ieškovė 2019 m. vasario 15 d. reikalavimu pareikalavo atsakovo grąžinti 4 939,19 Eur jam išmokėtų dienpinigių permoką (el. b. t. I, b. l. 11), atsakovas 2019 m. kovo 1 d. atsakyme įmonei nurodė nesutinkantis, kad yra susidariusi permoka (el. b. t. I, b. l. 12), ieškovė 2019 m. kovo 6 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl permokos iš atsakovo išieškojimo (el. b. t. III, b. l. 2–3), kuri sprendimu ieškovės prašymą patenkino iš dalies – nurodė išieškoti ieškovei iš atsakovo 1 023,57 Eur (atskaičius mokesčius) susidariusią su darbo santykiais susijusių išmokų permoką nuo 2018 m. lapkričio iki darbo santykių pabaigos (el. b. t. I, b. l. 13–14).

DK 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais; DK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išskaitos gali būti daromos šiais atvejais: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (šio kodekso 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (šio kodekso 58 straipsnis); DK 150 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 9 punktą, jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas.

Pagal Aprašo 10 punktą, komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įmonė, darbuotojo prašymu su darbuotoju nutraukusi darbo sutartį 2019 m. vasario 8 d. ir jam išmokėjusi galutinį atsiskaitymą, po savaitės, t. y. 2019 m. vasario 15 d., ėmė reikalauti darbuotojo grąžinti dienpinigių permoką, kuri, įmonės skaičiavimais, darbuotojo atleidimo dienai sudarė 4 939,19 Eur, nes darbuotojui per visą jo darbo laikotarpį priskaičiuota mokėtina dienpinigių suma sudarė 19 112,20 Eur, o buvo išmokėta 27 651,40 Eur bendra dienpinigių suma, kadangi darbuotojas nuolat buvo siunčiamas į komandiruotes, o dienpinigiai jam buvo mokami avansu, 3 600 Eur dienpinigių permoką darbuotojas jai grąžino 2018 m. gruodžio 31 d. pagal kasos pajamų orderį, todėl atleidimo iš darbo dienai, įmonės įsitikinimu, liko 4 939,19 Eur permoka darbuotojui, su kuo darbuotojas nesutinka, teigdamas, kad darbdavė neturėjo teisės reikalauti iš jo nuo jo įsidarbinimo įmonėje (2017 m. rugsėjo 20 d.) periodiškai jam mokėtų lėšų, kurias ji sumokėjo jam nenurodydama jų panaudojimo paskirties, darbdavė daugiau nei 2 metus, žinodama, kad šios lėšos sumokėtos, nereikalavo jų grąžinti, šalims visą laiką buvo žinoma, kad šios sumos mokamos už gerai atliktą darbą – nuvažiuotus kilometrus, bei kaip kompensacija už viršvalandinį, naktinį, šventinį darbą, kaip minimalus darbo užmokestis už darbą Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Pažymėtina, kad įmonė į bylą pateikė įmonės vadovo įsakymus, kuriais darbuotojas periodiškai nuo pat įdarbinimo įmonėje dienos (2017 m. rugsėjo 20 d.) iki atleidimo iš darbo (2019 m. vasario 8 d.) buvo siunčiamas į komandiruotes Europos šalyse už kurias jam buvo priskaičiuojami dienpinigiai (el. b. t. I, b. l. 15–22, 25–32, t. II, b. l. 112–128), į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas (el. b. t. I, b. l. 129–131) patvirtina atsakovo teiginius, kad darbdavė jam informacijos kas mėnesį apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas neteikė, kadangi iš banko sąskaitos išrašo (el. b. t. I, b. l. 129–131) matyti, jog atlikdama bankinį pavedimą darbuotojui darbdavė pavedimo paskirtyje visada nurodydavo „du + kelionės išlaidos + dienpinigiai“, taigi, atskirai neišskirdavo, nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį kelionės išlaidos, kokią dalį dienpinigiai, kiekvieną kartą darbuotojui grįžus iš komandiruotės darbuotojo nebuvo reikalaujama grąžinti dienpinigių permoką pagal įmonės perskaičiavimus, kaip tai įtvirtinta Aprašo 10 punkte, todėl darbuotojas pagrįstai manė, jog prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę įmonė su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos grąžinimo, be to, atleidimo iš darbo dieną įmonė darbuotojui bankiniame pavedime taip pat nurodė, jog išmokamas galutinis atsiskaitymas (el. b. t. I, b. l. 132), įrodymų, kad buvo reikalaujama darbuotojo grąžinti dienpinigių permoką už paskutiniąją prieš atleidimą iš darbo įvykusią komandiruotę nėra, kas dar kartą darbuotojui sukėlė pagrįstą manymą, jog įmonė su juo tinkamai ir galutinai atsiskaitė ir jokios permokos nėra. Be to, pati ieškovė nurodė, kad darbo santykių eigoje 2018 m. gruodžio 31 d. darbuotojas grąžino jai dalį jam išmokėtos sumos, vadinasi, šalys persiskaičiavo atsiskaitymus ir sutarė dėl su darbo santykiais mokamų sumų dydžio ir tinkamo galutinio atsiskaitymo su darbuotoju prieš jį atleidžiant iš darbo. Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, matyti, kad įmonė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, būtent darbdavei tenka pareiga tinkamai organizuoti darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-403/2018). Tuo labiau, kai įmonė su darbuotoju buvo pasirašiusi ne vieną darbo sutarties variantą (el. b. t. I, b. l. 3–6, t. II, b. l. 8–17, 109–111), kas galėjo darbuotojui sukelti neaiškumus skaičiuojant jam mokamą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, todėl visi neaiškumai turi būti aiškinami darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). 

Teismas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog darbuotojui darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos turi būti mokamos reguliariai, toks modelis, kuomet keletą metų darbuotojui iš anksto mokamos sumos ne pagal sulygtas darbo sutarties sąlygas, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas be to pažeistų ir DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavė atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju darbdavė šia teise nė karto nepasinaudojo, vadinasi, darbo santykių eigoje laikė, kad su darbuotoju ji yra atsiskaičiusi tinkamai. Kadangi už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakinga darbdavė, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavusi sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams, todėl nutraukus darbo santykius darbdavė neturi teisės reikalauti tam tikrų su darbo teisiniais santykiais susijusių darbuotojui išmokėtų sumų grąžinimo už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį. Pabrėžtina, kad darbdavė visą darbo santykių laikotarpį nedariusi išskaitų, nesilaikiusi Aprašo nuostatų, nedetalizavusi darbuotojui išmokamų sumų paskirties, nutraukusi su darbuotoju darbo sutartį negali gintis, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo 4 939,19 Eur permoką, kadangi nenustatyta, jog kokia nors permoka būtų susidariusi. 

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; ieškinys atmetamas; priešieškinis yra pagrįstas, todėl tenkinamas; teismas pripažįsta, kad darbdavės permoka darbuotojui už šalis siejusį darbo santykių laikotarpį nėra susidariusi; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsakovas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (už priešieškinio pateikimą), tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiamas 23 Eur žyminis mokestis bei teismo patirtos 7 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ ieškinį atmesti.

Atsakovo S. K. (S. K.) priešieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ (į. k. 183736725) permoka atsakovui S. K. (S. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) už šalis siejusį darbo santykių laikotarpį nėra susidariusi.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ (į. k. 183736725) 23 Eur (dvidešimt trijų eurų) žyminį mokestį ir 7 Eur (septynių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė