Civilinė byla Nr. e2-7675-995/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01426-2025-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.10.9; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.2.3.1; 3.2.3.8 

(S)

K L A I P Ė D O S  A P Y L I N K Ė S  T E I S M A S

S P R E N D I M AS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2025 m. rugpjūčio 19 d.

Palanga

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų teisėja Vaida Railienė, 

sekretoriaujant Dainai Tiškienei,

dalyvaujant ieškovės mažosios bendrijos (toliau ir – MB) „Ailena“ atstovei advokatei Indrei Butvilei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) Mokėjimų prevencijos tarnybos atstovei advokato padėjėjai Lolitai Tarasavečiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės MB „Ailena“ ieškinį atsakovei UAB Mokėjimų prevencijos tarnybai dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia ir likusios išieškotos sumos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Teisminio nagrinėjimo aplinkybės ir ribos

1.       Klaipėdos apylinkės teismas (toliau ir – teismas) 2025 m. sausio 20 d. civilinėje byloje Nr. eL2-3036-1030/2025 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-01426-2025-1) išdavė teismo įsakymą dėl 1441,78 Eur skolos, 6 procentų procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 20 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 253,00 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB Mokėjimų prevencijos tarnybos kreditorės MB „Ailena“ naudai.

2.       Skolininkei UAB Mokėjimų prevencijos tarnybai pateikus prieštaravimus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. teismo įsakymo, kreditorei MB „Ailena“ per teismo nustatytą terminą pateikus ieškinį, teismas 2025 m. vasario 11 d. nutartimi ieškinį priėmė, panaikino 2025 m. sausio 20 d. teismo įsakymą ir civilinę bylą Nr. eL2-3036-1030/2025 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-01426-2025-1) persiuntė pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui.

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-13952-1006/2025 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-01426-2025-1), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 622 straipsniu, reglamentuojančiu bylas, kurios gali būti nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, priskyrimą nagrinėti, bei Teisėjų tarybos 2024 m. rugsėjo 30 d. rekomendacijomis „Dėl CPK 622 straipsnio pakeitimų įgyvendinimo“ Nr. 36P-91-(1.13.Mr), grąžino nagrinėjimui Klaipėdos apylinkės teismui.

4.       Ieškovė MB „Ailena“ (toliau ir – ieškovė) pareikštu ieškiniu atsakovei UAB Mokėjimų prevencijos tarnybai (toliau ir – atsakovė) prašo: 1) pripažinti 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkto nuostatą, numatančią, kad „Jei ginčai neišsprendžiami per 30 (trisdešimt) dienų nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam, 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija“, negaliojančia; 2) priteisti iš atsakovės ieškovei 1199,78 Eur skolą ir 242,00 Eur nuostolių atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškinį grindžia žemiau nurodytais argumentais ir motyvais:

4.1.                      Ieškovė su atsakove 2024 m. liepos 17 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2024/07/17, kuria perleido atsakovei reikalavimo teisę į 3874,07 Eur trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Novus group“ (toliau ir – trečiasis asmuo), skolą. Reikalavimas buvo perleistas atsakovei už atlygį, lygų 100 procentų išieškotos sumos. Trečiasis asmuo sumokėjo atsakovei 3862,93 Eur skolą. Ieškovės teigimu, atsakovė 2024 m. liepos 19 d. pervedė ieškovei 2663,15 Eur už perleistą reikalavimo teisę, taip likdama skolinga ja 1199,78 Eur. Ieškovė reikalavo informacijos iš atsakovės apie išieškojimo eigą ir įspėjo apie sutarties nutraukimą, atsakovei neištaisius sutarties pažeidimo. Atsakovei ignoravus ieškovės pranešimus, ieškovė, atstovaudama atstovė advokatės 2025 m. sausio 2 d. pateikė pretenziją, kuria reikalavo sumokėti likusią išieškotos sumos dalį bei atlyginti ieškovės patirtas 242,00 Eur išlaidas teisinės situacijos vertinimui ir pretenzijos parengimui. Kadangi atsakovė ignoravo ir pastarąją pretenziją, ieškovė kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 1199,78 Eur skolos ir 242,00 Eur jos išreikalavimo ikiteismine tvarka išlaidų atlyginimo (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. Ieškovė nurodo, kad priežasčių, dėl kurių atsakovė neįvykdė savo sutartinio įsipareigojimo, ieškovei nepaaiškino.

4.2.                      Pagal 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkto formuluotę šalys gali, bet ne privalo perduoti ginčą spręsti arbitražui. Ieškovė tokia galimybe pasinaudoti nepageidauja, šalims nesant sudarius susitarimo dėl arbitražinės išlygos, pagal kurią visi jų ginčai iš sutarties privalėtų būti sprendžiami išimtinai tik arbitražu, ieškovės vertinimu, ji savo pažeistas teises pagrįstai gina teisme. Tai, kad arbitražinis ginčo sprendimo būdas yra tik viena iš alternatyvų, įrodo ir atsakovės elgesys procese: pateikdama prieštaravimus dėl ieškovo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovė nenurodė, kad jos prieštaravimų motyvas – netinkamas bylos teismingumas.

4.3.                      Ieškovė, įžvelgdama riziką, kad atsakovė, sieks apsunkinti ieškovės galimybę apginti savo pažeistas teises, byloje gali laikytis pozicijos, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir, todėl ieškinys nenagrinėtinas teisme, prašo teismo spręsti dėl 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkte įtvirtintos sąlygos dėl ginčų sprendimo arbitraže, pripažinimo negaliojančia. Ieškovė pažymi, kad sutartyje nėra nurodyta, pagal kokio arbitražo taisykles galėtų būti perduotas nagrinėti šalių ginčas, dėl šios priežasties sutarties 9.3 punkto nuostatos, numatančios galimybę šalims spręsti savo ginčus arbitraže, yra neįgyvendinamos. Ieškovės teigimu, tokia nuostata atsakovei, kuri yra profesionalias teisines paslaugas teikianti bendrovė, suteikia perdėtą pranašumą, kadangi apsunkina klientės, šiuo atveju ieškovės, galimybes ginti savo pažeistas teises, nukreipiant ją spręsti sąlyginai nedidelės vertės ginčą brangiai užsienyje – Švedijoje; jei šis ginčas nagrinėjamas, pavyzdžiui, Stokholmo komerciniame arbitraže vieno arbitro, bylinėjimosi išlaidos, neskaitant atstovavimo išlaidų, siektų net 12823 Eur be pridėtinės vertės mokesčio. Ieškovės vertinimu, tai atgraso ieškovę nuo proceso prieš atsakovę pradėjimo ir sąlygoja galimybę atsakovui pelnytis iš savo klientų, kurie nesiryžta ginti savo pažeistų teisių. Be to, ieškovė sudarė sutartį su atsakovu prisijungimo būdu pagal standartines atsakovės parengtas sąlygas, kurios nebuvo pateiktos ieškovei susipažinti iš anksto – šalys dėl jų nesiderėjo. Ieškovė perleido atsakovei savo reikalavimą pasitikėdama atsakove, kaip profesionalia teisines paslaugas teikiančia bendrove, ir todėl neįtarė, kad standartinėje atsakovės parengtoje sutartyje gali būti sąlygų, kurios apsunkins jos, kaip klientės, padėtį santykyje su atsakove (siurprizinė sąlyga).

5.       Atsakovė pareikštu atsiliepimu prašo teismo palikti ieškinį nenagrinėtu bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų argumentai ir motyvai:

5.1.                      Ieškovė akcentuoja išskirtinai pavartotą formuluotę ,,gali perduoti‘‘, tačiau visiškai neatsižvelgia į tai, kad visas sąlygos tekstas yra nukreiptas į tai, kad šalys imperatyviai susitarė, kad šalys įsipareigojo visus kilusius ginčus bandyti išspręsti tarpusavio derybų būdu, o pagal 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punktą, jeigu ginčai neišsprendžiami per 30 dienų nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam vieno arbitro, paskirto pagal Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta – Stokholmas, Švedija. Lankstumas šioje sąlygoja pasireiškia tuo, kad šalys gali ginčą spręsti arbitražo teisme, tačiau tai nereiškia, kad šalys gali pasirinkti į kurį kreiptis. Ieškovė ir atsakovė yra verslininkės, abi suprato reikalavimo perleidimo sutarties turinį, todėl neabejojama, kad ieškovė suprato, jog pasirašant reikalavimo perleidimo sutartį esant ginčui negalės kreiptis į Lietuvos teismą. Atsakovės vertinimu, jeigu, remiantis sutartimi šalys galėtų kreiptis dėl ginčo ir į Lietuvos teismus, tuomet nėra tikslo šalims nustatinėti arbitražinę sąlygą, t. y. sudaryti galimybę vis tiek kreiptis į Lietuvos teismus. Todėl remiantis loginiu mąstymu, tokios sąlygos nustatymas sutartyje neturi jokios reikšmės.

6.       Trečiasis asmuo atsiliepimu prašo pašalinti jį iš bylos ir priteisti iš ieškovės ar bylą pralaimėjusios šalies 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo argumentais nurodo šiuos argumentus ir motyvus:

6.1.                      Atsakovė, kaip naujoji kreditorė, 2024 m. liepos 18 d. pranešimu informavo ją, kad 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 pagrindu iš pradinės kreditorės MB „Ailena“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Novus group“ neįvykdytą įsipareigojimą – 4424,87 Eur skolą, susidedančią iš teisinės pagalbos išlaidų, delspinigių, 6 procentų metinių palūkanų pagal pradinio kreditoriaus perduotus dokumentus – perdavimo aktą Nr. 1A. Trečiasis asmuo įvykdė piniginę prievolę – 2024 m. liepos 18 d. sumokėjo naujajai kreditorei (atsakovei) 3862,93 Eur skolą pagal pradinės kreditorės (ieškovės) mokėjimo dokumentus (2024 m. balandžio 26 d. PVM sąskaita faktūra Serija AIL Nr. 24-001774, 2024 m. birželio 3 d. PVM sąskaita faktūra Serija AIL Nr. 24-002335, 2024 m. birželio 14 d. PVM sąskaita faktūra Serija AIL Nr. 24-002521). Taigi trečiasis asmuo prievolę įvykdė tinkamai, byloje ginčo dėl to nėra. Dėl kitų ieškinio reikalavimų trečiasis asmuo nepasisako, prašo teismo juos nuspręsti savo nuožiūra.

7.       Teismas 2025 m. gegužės 2 d. nutartimi trečiojo asmens prašymą tenkino ir pašalino trečiąjį asmenį iš civilinės bylos, taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių atlyginimo pateikė prašymą išaiškino, kad visus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus teismas spręs išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas procesinį sprendimą byloje.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

II.        Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl arbitražinės išlygos ir arbitražinei išlygai taikytinos teisės

9.       Šalys gali savo susitarimu ne tik pakeisti teritorinį bylos teismingumą, bet ir apskritai perduoti ginčą spręsti kitai ginčų sprendimo institucijai – arbitražui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šalys gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže.

10.       Arbitražas – visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, kuris yra lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, šiuo susitarimu šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-421/2020, 21 punktas, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-378/2024, 42 punktas).

11.       Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu ir kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 21 punktas, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje     Nr. e3K-3-1-378/2024, 43 punktas).

12.       Sprendžiant dėl arbitražinio susitarimo taikymo konkrečiu atveju, svarbu atsižvelgti į visuotinai pripažįstamą kompetencijos – kompetencijos doktriną, kuri reiškia, kad arbitražo teismas turi teisę pats spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau ir – KAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 17 punktas, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-378/2024, 45 – 46 punktai).

13.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2024 m. liepos 17 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2024/07/17 (toliau ir – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo atlygintinai perleisti atsakovei, o atsakovė perimti iš ieškovės visas ieškovės reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal ieškovės priėmimo-perdavimo aktais perduotus dokumentus (sutarties 2.1 punktas). Šalys 2024 m. liepos 17 d. sudarė priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1A prie 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17, kuriuo ieškovė perleido reikalavimo teises į trečiojo asmens 3874,07 Eur skolą, o atsakovė jas perėmė.

14.       Šalys susitarė, kad visos pretenzijos, nesutarimai arba ginčai, kylantys iš arba dėl šios sutarties, turi būti sprendžiami tik sutartyje numatyta tvarka (sutarties 9.1 punktas). Visus kilusius ginčus šalys, visų pirma, bando išspręsti tarpusavio derybų būdu (sutarties 9.2 punktas). Jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija (sutarties 9.3 punktas). Taigi, šalys sutartimi susitarė dėl to, kad ginčai, kylantys iš sutarties, nagrinėtini arbitraže.

15.       Nagrinėjamos bylos atveju kilo ginčas dėl arbitražinės išlygos galiojimo. Ieškovė viena vertus, teigia, kad remiantis sutarties 9.3 punktu šalys gali, bet neprivalo perduoti ginčą spręsti arbitražui ir ieškovė tokia galimybe pasinaudoti nepageidauja, be to, ieškovei pageidaujant arbitražine išlyga pasinaudoti, vertina, kad tokio arbitražinis susitarimo negalima įvykdyti, kadangi nėra nurodyta pagal kokias arbitražo taisykles ginčas nagrinėtinas. Kita vertus, ieškovė prašo pripažinti sutarties 9.3 punkte įtvirtiną arbitražinę išlyga negaliojančia, iš esmės argumentuodama, kad sutartis sudaryta su atsakove prisijungimo būdu pagal atsakovės parengtas netikėtas (siurprizines) sutarties standartines sąlygas, pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principus ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Atsakovė prašo palikti ieškinį nenagrinėtu, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kadangi šalys jos teigimu, yra sudariusios arbitražinę išlygą. 

16.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Tai savo ruožtu reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (toliau ir – UNCITRAL) pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo, kuriuo remiantis parengtas KAĮ, 16 straipsnyje. Kompetencijos–kompetencijos doktrina įtvirtinta KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010).

17.       Arbitražo kompetencija jurisdikcijos klausimais nėra išimtinė; arbitražinio susitarimo šalys turi teisę ginčyti arbitražinį susitarimą teisme. Nacionalinio teismo teisė spręsti dėl arbitražo jurisdikcijos arbitražinio susitarimo galiojimo prasme netiesiogiai pripažįstama 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalyje: Susitariančiosios Valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, pasiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad toks susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Tokią galimybę patvirtina ir KAĮ 11 straipsnio nuostatos, pagal kurias arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 10 ir 12 straipsnių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010).

18.       Arbitražo išlyga reglamentuojanti teisė nebūtinai sutampa su sutarčiai taikoma teise ar arbitražo vieta. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.37 straipsnio 7 dalį arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma, – arbitražo vietos valstybės teisė.

19.       Byloje nustatyta, kad šalys sutartimi susitarė, kad sutarčiai taikoma ir ji aiškinama pagal Lietuvos Respublikos teisę (sutarties 7 punktas), tačiau šalys arbitražine išlyga susitarė dėl arbitražo vietos – Stokholmas, Švedija (sutarties 9.3 punktas). Atskiro susitarimo dėl arbitražiniam susitarimui ir jo galiojimui taikytinos teisės šalys nėra sudariusios.

20.       Arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo taikytinos teisės yra išaiškinęs, kad šis klausimas paprastai sprendžiamas remiantis lex loci arbitri principu, t. y. arbitražinio susitarimo galiojimas nustatomas pagal arbitražo vietos valstybės teisę, išskyrus dvi išimtis. Pirma, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas remiantis bendrosiomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis (kitaip tariant pagal šalims „taikytiną“ teisę, t. y. nacionalines kolizines normas ir jų pagrindu taikytinus nacionalinius įstatymus). Antra, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl ginčo arbitruotinumo nustatomas pagal teismo vietos materialiąją teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2013).

21.       Teisės mokslo doktrinoje pripažįstama, kad arbitražinei išlygai aiškinti turi būti nustatyta atliekant trijų etapų tyrimą: (i) aiškų pasirinkimą, (ii) numanomą pasirinkimą ir (iii) artimiausią ir realiausią ryšį. Iš principo šie trys etapai turėtų būti atliekami atskirai ir tokia tvarka, nes bet koks šalių pasirinkimas turėtų būti gerbiamas, tačiau <...> praktikoje (ii) etapas dažnai susilieja su (iii) etapu, nes teisės sistemos, su kuria susitarimas yra labiausiai ir realiausiai susijęs, nustatymas greičiausiai bus svarbus veiksnys sprendžiant, ar šalys numanomai pasirinko taikytiną teisę (Katharina Plavec „The Law Applicable to the Interpretation of Arbitration Agreements Revisited“ University of Vienna Law Review, Vol. 4 (2020), 91, 95 p., Anglijos ir Velso apeliacinio teismo sprendimas byloje Sulamerica CIA Nacional De Seguros SA & Ors v Enesa Engenharia SA & Ors [2012] EWCA Civ 638, 2012 m. gegužės 16 d..).

22.       Šalys sutarties arbitražinėje išlygoje nesusitarė dėl arbitražinei išlygai taikytinos teisės, tačiau susitarė dėl arbitražo vietos – Švedijos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikoje registruotų privačių juridinių asmenų, ginčo sutartis sudaryta Lietuvos Respublikoje, ginčo dalykas ir objektas – ieškovės atsakovei perleistos skolos iš trečiojo asmens išieškojimas, sutarčiai taikytina teisė – Lietuvos teisė. Arbitražine išlyga šalys nesusitarė dėl konkrečios arbitražinės institucijos bei dėl konkrečių arbitražui taikytinų taisyklių, todėl sutartimi šalių numatyta vien tik arbitražo vieta Švedijoje nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčui dėl arbitražinės išlygos galiojimo, įvertinus pirmiau nurodytų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, gali būti taikoma kita, nei Lietuvos teisė. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovė nei atsiliepimu, nei rašytiniais paaiškinimais neišreiškė pozicijos, kad arbitražinės išlygos sąlygos turiniui aiškinti neturėtų būti taikoma Lietuvos teisė. Kaip nustatyta iš kitų bylų (pavyzdžiui, civilinės bylos Nr. e2-12984-1200/2024, teisminio proceso Nr. 2-48-3-01015-2024-2, civilinės bylos Nr. e2-14248-989/2024, teisminio proceso Nr. 2-54-3-00614-2024-3) atsakovės, dalyvavusios ieškovės procesiniu statusu, pareikštų reikalavimų, pati atsakovė inicijuoja teismo procesus pagal analogišką kaip bylos šalių sutartį, taip patvirtindama, kad sutarties 9.3 punktui, reglamentuojančiam ginčo sprendimą arbitražo tvarka, taikytina Lietuvos teisė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šioje nagrinėjamoje byloje teismas arbitražinės išlygos galiojimui aiškinti taiko Lietuvos teisę. 

Dėl arbitražinės išlygos (ne)galiojimo 

23.       Kaip nurodyta šio sprendimo 15 punkte, ieškovė prašo pripažinti sutarties 9.3 punkte įtvirtiną arbitražinę išlygą negaliojančia, iš esmės argumentuodama, kad sutartis sudaryta su atsakove prisijungimo būdu pagal atsakovės parengtas netikėtas (siurprizines) sutarties standartines sąlygas, pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principus ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

24.       CK 6.186 straipsnio, reglamentuojančio netikėtas (siurprizines) sutarčių standartinės sąlygos, 1 dalyje numatyta, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos.

25.       Teismas ieškovės pareikštą reikalavimą dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia nagrinėjam ieškinyje nurodytų aplinkybių ribose. Pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti siurprizinių sąlygų negaliojimą, gali būti taikoma tik tada, kai yra šios sąlygos: i) standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; ii) sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant ateityje. Sprendžiant, ar konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-469/2018 28 punktas).

26.       Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodomus nustatyta, kad atsakovė elektroniniu paštu atsiuntė atsakovei sutarties projektą ir priedus, paaiškino kad darbus pradės tuomet, kuomet gaus pasirašytą ir nuskenuotą sutartį iš ieškovės. Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovė elektroniniu paštu būtų atsiuntusi atsakovei pasirašytą sutartį, tačiau šalys neginčijo sutarties sudarymo fakto, o pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su sutarties projekto pateikimu ieškovei, reikšmingos vertinant sutarties sudarymo aplinkybes sutarties siurprizinių sąlygų vertinimo kontekste.

27.       Taigi, atsakovė, pateikdama sutarties projektą sudarė laiką ir galimybes ieškovei įvertinti atsakovės siūlomos su ja sudaryti sutarties sąlygas. Atsakovė į bylą pateiktais rašytiniais paaiškinimais patvirtino, kad tokios reikalavimų perleidimo sutartys sudarinėjamos ne pirmą kartą, todėl sutarties sąlygos dėl ginčų, kylančių iš sutarties sprendimo tvarkos ir būdų, laikytinos sutarties standartinėmis sąlygos. Tačiau vien tokių sutarties sąlygų konstatavimas standartinėmis savaime nereiškia tokių sąlygų nesąžiningumo prisijungusios prie sutarties šalies atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra verslininkės, joms taikomi aukštesni verslo atidumo ir rūpestingumo standartai įvertinti ketinamos sudaryti sutarties sąlygų turinį. Be to, teismas pažymi, kad sutarties sąlygos, reglamentuojančio ginčo sprendimo tvarką, yra įprastai sutinkamos ir aptariamos sudaromų sutarčių praktikoje, šalys sudarydamos sutartį dėl jų derasi, todėl šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad sąlygos dėl arbitražinės išlygos ieškovė negalėjo tikėtis ginčo sutartyje esant. Ypač, kad šią sąlygą pati ieškovė, reikšdama ieškinį, vertina kaip galimą alternatyvą dėl ginčo būdo – teisme ar arbitraže – pasirinkimą, taip nors ir netiesiogiai, bet pripažindama susitarimą dėl ginčo sprendimo būdų žinomą (ne siurprizinį). Apibendrinus, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė arbitražinio susitarimo negaliojimo pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalį sąlygų visumos, todėl sutarties 9.3 punkto, kuriuo susitarta dėl arbitražinės išlygos, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu. Kitų sutarties negaliojimo pagrindų teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė.

Dėl arbitražinės išlygos prasmės

28.       Kaip nurodyta pirmiau, šalys sutarties 9.3 punktu susitarė, kad, jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija.

29.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013, 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje          Nr. e3K-3-58-823/2022, 33 punktas, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje    Nr. e3K-3-228-823/2021, 19 punktas).

30.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant arbitražinius susitarimus svarbu nustatyti, kokia buvo principinė šalių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl arbitražinės išlygos. Kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs. Šalių valia turi būti įgyvendinama, jei arbitražinis susitarimas gali būti įvykdomas neteikiant pranašumų nė vienos iš šalių teisėms. Aiškinant arbitražinį susitarimą pirmenybė turi būti teikiama tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą (efektyvaus aiškinimo principas). Pažymėtina, kad šis principas turi būti taikomas konkrečiai įvertinus kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes išsamus bylos aplinkybių ištyrimas leidžia nustatyti, kokia buvo šalių valia ir ar yra pagrindas pripažinti arbitražinį susitarimą neveikiančiu („patologiniu“) bei aiškinti remiantis efektyvaus aiškinimo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-313/2018, 49 punktas).

31.       Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad susitarimas dėl arbitražinės išlygos nėra aiškus ir įpareigojantis šalis ginčą spręsti tik arbitražo būdu. Šiuo atveju tokios neįpareigojančios sąlygos buvimas laikytinas dviprasmišku šalių susitarimu dėl arbitražo ir sudaro prielaidas dėl alternatyvaus ginčo sprendimo būdo, t. y. neeliminuoja ginčo nagrinėjimo teismine tvarka galimybės, todėl ginčo sprendimas teisme, šiuo atveju, galimas.

32.       KAĮ 3 straipsnio 5 dalyje apibrėžta arbitražinio susitarimo sąvoką, pagal kurią arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Pagal Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos UNCITRAL pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo 7 straipsnio abu arbitražo apibrėžimo variantus, arbitražiniu susitarimu laikytinas šalių susitarimas perduoti arbitražui spręsti visus arba tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl apibrėžtų teisinių santykių, sutartinių ar ne. Pagal nusistovėjusias arbitražo institucijų rekomendacijas (pavyzdžiui, SCC Arbitražo instituto, ICC Arbitražo ir kt.) dėl arbitražinės išlygos praktikoje formuluotes įprastai vartojama sąvoka shall be finally settled by arbitration (lt. galutinai sprendžiamas arbitraže), bet ne may be settled by arbitration (lt. gali būti sprendžiamas arbitraže).

33.       Nedarant poveikio šio sprendimo 31 – 32 punktui ir juose išdėstytiems teismo motyvams ir argumentams, teismas sprendžia, kad ginčo arbitražinė kartu yra ir „patologinė“. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus šalys nesusitarė dėl konkrečios arbitražo įstaigos ir (ar) taisyklių, nesusitarė dėl kitų arbitražinei išlygai sėkmingai taikyti praktikoje rekomenduojamų elementų iš kurių teismas, taikydamas efektyvaus aiškinimo principą, galėtų nustatyti šalių ketinimus dėl ginčų, kylančių iš sutarties, sprendimo išimtinai arbitraže. Atitinkamai teismas negali nustatyti konkrečios šalių 9.3 punktu potencialios arbitražo institucijos. Be to, toks teismo arbitražinės išlygos vertinimas neatsiejamai susijęs ir su neįpareigojančios arbitražinės sąlygos alternatyviu jos pobūdžiu. Pažymėtina, tokių aplinkybių, t. y. koks konkretus susitarimo dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže turinys šalis sieja ir dėl kurio šalys sutartimi sulygo nenurodė ir atsakovė, nors sutartis buvo sudaryta būtent pagal jos pasiūlytas sutarties standartines sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad sąlygos problemiškumą įžvelgia ir pati atsakovė, pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2-14248-989/2024, teisminio proceso Nr. e2-14248-989/2024) dėl analogiškos arbitražinės išlygos, ji nesutiko su atsakovo prašymu palikti ieškinį nenagrinėtu, pripažindama, kad ši arbitražinė išlyga yra standartinė, o kitoks jos vertinimas faktiškai užkirstų kelią bylinėtis Lietuvos Respublikos teisme. Kitoje inicijuotoje civilinėje byloje Nr. e2-12984-1200/2024 (teisminio proceso Nr. 2-48-3-01015-2024-2) atsakovė, dalyvaudama ieškovės procesiniu statusu, prašė pripažinti analogišką ginčo sąlygą negaliojančia, be kita ko, teigdama, kad arbitražinė išlyga, numatanti, kad ginčai, kylantys iš sutarties, sprendžiami arbitraže kainuotų dešimtimis tūkstančių eurų – tokio nedidelės vertės, teisine prasme nesudėtingo ginčo dėl skolos, sprendimą daro praktiškai neįmanomu (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

34.       Pažymėtina, kad asmuo, sudarydamas arbitražinį susitarimą, savanoriškai atsisako ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CPK, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau ir – Konvencija) įtvirtintos teisės kreiptis į teismą. Savarankiškas teismo proceso atsisakymas dėl ginčo sprendimo arbitražo teisme yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu. Visuotinai pripažįstama, kad Konvencijos teisių atsisakymas būtų laikomas teisėtu, jis turi atitikti tokias sąlygas: a) privalo būti aiškus ir neabejotinas; b) išreikštas; c) asmeniui suprantamas; d) nepažeisti viešojo intereso (Europos žmogaus teisių komisijos 1982 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Bramelid ir Malmstrom prieš Švediją, pareiškimų Nr. 8588/79 ir 8589/79, vadovėlis, Hörnle, Julia. Cross-border Internet Dispute Resolution, Cambridge University Press, 2009, p. 107, R. Jokubauskas, M. Kirkutis, E. Tamošiūnienė, V. Višinskis „Ginčų nagrinėjimas komerciniame arbitraže“, 2020 m., 45 puslapis).

35.       Aplinkybė, kad ginčo šalys nurodė arbitražo vietą Stokholme (Švedijoje) nedaro arbitražinės išlygos veikiančia, t. y. objektyviai prieinama bylos šalims. Pažymėtina, kad ieškinį palikus nenagrinėtą teisme pagal CPK 137 straipsnio 6 punktą, teismas privalo nurodyti instituciją, į kurią šalims reikia kreiptis. Šiuo atveju tenkinus atsakovės prašymą ir palikus ieškinį nenagrinėtą, teismas negalėtų nukreipti šalių į atitinkamą instituciją (arbitražą), kadangi tokia, kaip galima, nepažeidžiant kompetencijos kompetencijos principo (arbitras pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos), byloje nenustatyta. Priešingas šios ginčo situacijos vertinamas pažeistų asmens teisės į teisminę gynybą principą (CPK 2, 5 straipsniai).

36.       Taigi, nors šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos galiojantis, tačiau alternatyvus (dviprasmiškas) ir neaiškus šios išlygos pobūdis lemia jos „patologiją“, dėl ko teismas iš esmės nagrinėja šį tarp šalių kilusį ginčą.

Dėl skolos priteisimo

37.       Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė atlygintinai perleidžia atsakovei, o atsakovė perima iš ieškovės visas ieškovės reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal ieškovės priėmimo-perdavimo aktais perduotus dokumentus (sutarties 2.1 punktas).

38.       Sutartimi šalys susitarė, kad už perleidžiamą reikalavimą atsakovė įsipareigoja atsiskaityti sutarties priėmimo – perdavimo aktuose nustatyta tvarka (sutarties 2.3 punktas). Priedu Nr. 1 B prie sutarties atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 100 proc. nuo visos išieškotos perleidžiamo reikalavimo sumos reikalavimo sumos (priedo Nr. 1 B prie sutarties 1 punktas). Atsakovė patvirtino, kad išieškojimo mokesčio dydis nepriklauso nuo skolininko skolos, perleidžiamos pagal sudarytą sutartį, bei priėmimo perdavimo aktą; jokie papildomi mokėjimai atsakovei nepriklauso ir ieškovė neturi pareigos jų mokėti; atsakovės gaunama kaina už išieškojimą, atitinka ieškovės valią, šalių susitarimą ir interesus (priedo Nr. 1 B prie sutarties 1 punktas).

39.       Šalių sudarytu priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1A prie 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17, ieškovė atlygintinai perleido atsakovui reikalavimo teises į trečiojo asmens 3862,93 Eur skolą pagal pradinės kreditorės (ieškovės) atsakovei perduotus dokumentus: 2024 m. balandžio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AIL Nr. 24-001774, 2024 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AIL Nr. 24-002335, 2024 m. birželio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AIL Nr. 24-002521.

40.       Iš byloje esančio AS „Citadele banka“ Lietuvos filialo sąskaitos išrašo nustatyta, kad trečiasis asmuo 2024 m. liepos 18 d. sumokėjo atsakovei 3862,93 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „Apmokamos UAB Ailena sąskaitos AIL24-001774, AIL24-002335, AIL24-002521, pagal Bylos Nr. 2024/07/17“. Aplinkybę dėl prievolės atsakovei pagal ieškovės išrašytas sąskaitas įvykdymo patvirtino ir trečiasis asmuo. Atsakovė neginčijo, kad pagal sutartį neišieškojo trečiojo asmens skolos ieškovei, ar išieškojo tik jos dalį. Taigi byloje ginčo, kad atsakovė išieškojo pagal sutartį iš trečiojo asmens perimtą reikalavimo teisę į 3862,93 Eur skolą byloje nėra.

41.       Sutarties galiojimo metu atsakovė ieškovei 2024 m. liepos 19 d. pervedė 2663,15 Eur. Duomenų, kad atsakovė pagal sutartį sumokėjo ieškovei likusią iš trečiojo asmens išieškotą sumą 1199,78 Eur (3862,93 Eur – . 2663,15 Eur = 1199,78 Eur), byloje nėra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie likusios skolos sumos išieškojimo eigą, tačiau atsakovė informacijos pagal ieškovės prašymus neteikė, todėl ieškovė sutartį su atsakove 2024 m. lapkričio 26 d. pranešimu vienašališkai nutraukė.

42.       Įstatyme numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir vykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis).

43.       Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovė savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), konstatuojama, kad atsakovė pažeidė savo prievolę sumokėti ieškovei likusią išieškoto skolos dalį pagal sutartį, todėl, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiama 1199,78 Eur skola.

Dėl nuostolių atlyginimo

44.       Ieškovė ieškiniu taip pat prašo atlyginti 242,00 Eur ikiteismine tvarka patirtas išlaidas (nuostolius).

45.       CK 6.249 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

46.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė 242,00 Eur išlaidas už teisinę konsultaciją ir pretenzijos parengimą. Ieškovės atstovė 2025 m. sausio 2 d. kreipėsi į atsakovę elektroniniu paštu su pretenzija dėl skolos sumokėjimo, kuria prašė sumokėti ieškovei 1199,78 Eur įsiskolinimą pagal sutartį ir 242,00 Eur ieškovės patirtas atstovavimo išlaidas. Atsakovės elektroninis paštas (info@skoluisieskojimas.eu), kuriuo išsiųsta pretenzija, sutampa su tuo, kuriuo tarp šalių vyko komunikacija sutarties galiojimo metu. Atsakovė neginčijo, kad ieškovės atstovės siųstos pretenzijos negavo. Atsakovei tinkamai prievolės pagal sutartį neįvykdžius šios 242,00 Eur ieškovės patirtos išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis, todėl pagrindinį ieškinio reikalavimo tenkinus, taip pat priteisiamos iš atsakovės ieškovės naudai.

Dėl procesinių palūkanų

47.       Ieškovė pareikštu ieškiniu taip pat prašo priteisti iš atsakovės šešių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio, reglamentuojančio palūkanas ir jo dydžius, 2 dalyje įtvirtinta, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl tokio dydžio palūkanos priteisiamos ieškovei iš atsakovės už priteistą sumą (1441,78 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje                  Nr. 3K-3-340-415/2016). Teismas gali nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalyje).

49.       Ieškovė prašo priteisti 2190,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 254,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 1936,00 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už pareiškimo dėl teismo įsakymo ir ieškinio parengimą, dalyvavimą teismo posėdžiuose. Trečiasis asmuo byloje patyrė 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 600,00 Eur konsultacijos ir atsiliepimo/rašytinių paaiškinimų parengimas ir 126,00 Eur atstovavimas teisme. Atsakovė duomenų apie jos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Ieškovės ir trečiojo asmens patirtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir trukmę, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių.

50.       Svarbu pažymėti, kad ieškovės reikalavimas dėl arbitražinės išlygos negaliojimo nors materialiai yra savarankiškas ieškinio reikalavimas, tačiau procesiniu požiūriu susijęs su pagrindiniu ieškinio reikalavimu – 1199,78 Eur išieškotos skolos dalies iš trečiojo asmens priteisimu. Be to, kaip matyti iš šalių elgesio ikiteisminio proceso metu, ieškovė siekė ginčą išspręsti taikiu būdu, ne kartą kreipėsi į atsakovę raštu, vėliau su pretenzija, byloje duomenų, kad atsakovė būtų sureagavusi į ieškovės siųstas pretenzijas, t. y. bendradarbiavusi su ieškove, nėra.

51.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės ir trečiojo asmens prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinami visiškai, ieškinį tenkinus iš dalies, tačiau atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, CPK 93 straipsnio 4 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 2190,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, trečiajam asmeniui iš atsakovės 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 7 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidų

52.       Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra 15,86 Eur, t. y. viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8,00 Eur). Ieškinį tenkinus iš dalies, tačiau atsižvelgiant į priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 15,86 Eur išlaidos priteisiamos valstybei iš atsakovės (CK 1.5 straipsnis, CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Ailena“, juridinio asmens kodas 302430119, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mokėjimų prevencijos tarnybos, juridinio asmens kodas 304491546, 1199,78 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt devynis eurus ir 78 ct) išieškotos skolos dalį, 242,00 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus ir 00 ct) nuostolių atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 1441,78 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 78 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2190,00 Eur (du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidas. 

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Novus group“, juridinio asmens kodas 305611009, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mokėjimų prevencijos tarnybos, juridinio asmens kodas 304491546, 726,00 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mokėjimų prevencijos tarnybos, juridinio asmens kodas 304491546, valstybei 15,86 Eur (penkiolika eurų ir 86 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pateikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmams.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja                                                      Vaida Railienė